Queenstown. Wanaka. Link vakarų pakrantės. Liūtis. Kriokliai ant kelio.
Rytas už vakarą protingesnis. Ką palikai vakare tą nebūtinai sutiksi ryte. Patarlės rulz :)
Atsibudome blaškomoje mašinoje. Vėjas buvo labai stiprus, apsiniaukę. Visiškai kitaip nei užmiegant. Baigščiom akim gėrėme kavą ir nekišome į lauką nosies...
Pajudėjome tolyn link Queenstown'o. Kadangi nuo Milford Sound tiesioginio kelio į Queenstown'o nėra tad turėjome padaryti neblogą lanką.
Tikriausiai stiprus vėjas ir išblaškė susikaupusius debesis. Jau už valandikės galėjome vėl džiaugtis saule. Pro debesis, bet visgi...
Įvažiavus į Queenstowną vėl lijo. Tikriausiai nereikia tikėtis, kad prognozės neišsipildys. Dar turėtų keletą dienų palyti...
Queenstowne užsukome į internetinę kavinukę, kur norėjome užsisakyti kelto bilietus iš pietinės salos į šiaurinę. Taip ir padarėme. Nepigu, bet kitos išeities neturime. Vienas iš variantų buvo atiduoti Jucy pietinėje saloje ir persikėlus be automobilio (taip pigiau) vėl išsinuomoti Wellingtone. Bet atidavimas pietinės salos viršuje papildomai kainuoja tad tas ant to paties, kai sakant... Kaip turime taip turime...
Queenstowne apsipirkome ir traukėme toliau. Šiose apylinkėse buvo filmuota daug „Žiedų valdovo“ epizodų, bet filmavimo vietų tiek daug, kad tam rengiami net atskiri turai. Mes tiesiog žiūrėdami į aplink esančius kalnus įsivaizdavome, kad būtent čia ir buvo filmuojama. Tikriausiai keletas spėjimų turėjo pasitvirtinti :).
Važiuojant keliu tolyn link Wanakos vėl išsigiedrino. Nustojome stebėtis tokiomis permainomis... Wanaką tiesiog pravažiavome iš šono pamatydami jos Puzzle muziejuką.
Už Wanakos kelias pasuko į kalnus ir, kas be ko, į lietų. Spėjome dar pagauti keletą gražesnių kalnų kadrų ir viskas vėl pasinėrė į debesis..
Kalnuose lietus visai įsismarkavo... Pylė kaip iš kibiro. Kadangi nematėme geros vietos nakvynei tai judėjome toliau. Vietomis vandens kriokliai krito tiesiog ant kelio. Geras vaizdelis...
Jau visai sutemus pagaliau radome DOC kempingą, kuriame ir apsinakvojome. Kemperiuke turėjome televizoriuką su DVD grotuvu ir atsiminę, kad iš Kinijos turime serialų tai smagiai juos sau ir žiūrėjome lietui toliau pliaupiant.
2010.04.26. 255-oji kelionės diena.
Lyja. Haast junction. Vakarų pakrantė. Fox Glacier. Franz Josef glacier.
Oras ir toliau nesikeitė. Lijo. Momentais pylė kaip iš kibiro. Jucy patapo mūsų namais. Niekur nereikėjo kišti galvos.
Jau beveik pasiekus vakarų pakrantę privažiavome Haast junction miestuką. Čia esančiame informacijos centre dar kartą paiklausėme orų prognozės. Viskas tas pats. Lietus lietus lietus. Ką gi. Reikia dumti į šiaurę. Tai šiek tiek pakoreguos mūsų planus, bet taip tikriausiai bus geriau.
Dar kurį laiką pasižvalgėme po informacijos centre įruoštas ekspozicijas. Ir kojas smagu pramankštinti ir įdomu kai ką naujo sužinoti.
Vakarų pakrantė pasitiko dideliu rūku. Nieko ir nesitikėjome. Lėkėme tolyn. Reikia truputį greičiau keliauti nei planavome tad iriamės pirmyn.
Šiandien planavome pamatyti du ledynus vakarų pakrantėje. Fox Glacier ir Franz Josef. Po kelių valandų juos ir privažiavome. Iki Fox Glacier kelias buvo uždarytas ir jį galėjome nufotografuoti tik iš toli.
Būtent prie šių ledynų ir buvome planavę praleisti dar vieną dieną. Esant geram orui galima jais pasivaikščioti. Turėtų būti gera patirtis. Deja, kitam kartui.
Iki Franz Josef ledyno galima buvo privažiuoti šiek tiek arčiau. Nors ir lijo, bet vistiek ėjome link regyklos. Ledynas matėsi, bet ne visas. Bet džiaugėmės, kad bent jau lietus buvo aprimęs.
Bet lietus ilgai mėgautis nedavė. Vėl pratrūko lyti. Tekini bėgome prie mašinos. Jau beveik pribėgus automobilį lietus vėl nustojo ir netgi pamatėme kelis saulės spinduliukus. Gal lekiam atgal? Lekiam! Dar norėjome šiek tiek pasigrožėti ledynu. O juk dar neturėjome bendros nuotraukos prie šio ledyno. Ką anūkams parodysime? :)
Patraukę nuo ledyno dar sustojame prie šniokščiančios upės. Vanduo nešė ir ledyno gabaliukus. Tokios liūtys ledynams ne į sveikatą.
Likusią dienos dalį važiavome pakrante į šiaurę. Norėjome pavažiuoti kiek įmanoma tolyn. Internete patikrinome prognozes, kad salos viršuje poryt diena turėtų būti saulėta ir rami. Ten ir lekiame.
Nakvynę išsirinkome aikštelėje ant kalvos. Freedom camping rulz :)
2010.04.27. 256-oji kelionės diena.
Lyja. Bokštelių paplūdimys. Greymouth. Pancake rocks. Murchison. Deklaracijos.
Ir vėl lyja? O taip! Niekas nensutebo ir važiuojame toliau.
Toliau važiuojant pakrante pamatėme įdomų paplūdimį, kurio pakraštyje buvo pristatyta šimtai, o gal net tūkstančiai bokštelių iš akmenų. Tikriausiai pastatyti tų, kurie nori čia sugrįžti. Gerai atrodo. Šėlstanti jūra, o bokšteliai sau ir toliau nepajudinamai stovi.
Pakeliui privažiavome Greymouth, vieną didesnių miestų regione. Čia papildome atsargas ir informaciniame centre pasiklausiame apie Pancake rocks. Žinome, kad jas geriausia stebėti vandeniui pakilus tad norėjome sužinoti apie potvynių laiką. Deja, jau prasidėjęs atoslūgis. Bet tai nekeičia reikalo ir mes važiuojame jų pažiūrėti. Vistiek pakeliui.
Pancake rocks yra vėjo ir vandens nugludintos kalkinės uolos ir sukuriančios vaizdą, kad tai blynai sudėti vienas ant kito. Gražus vaizdelis.
Tarp šių uolų didelės kiaurymės į kurias besidaužydamos bangos išmeta didelius purslus vandens. Štai dėl ko geriausia čia būti per potvynius. Bet mums užteko ir šio vaizdelio. O dar lietus pylė kaip iš kibiro. Dar kurį laiką pabandėme pagauti gerersnį kadrą su išmetamais purslais, bet nusprendėme nebekankinti kameros, ir taip jau kartais pasirodydavo užrašas su „lens error“...
Šlapi ir laimingi keliavome toliau. Dar kurį laiką kelias driekėsi pakrante ir karts nuo karto lietui apstojus pavykdavo pagauti vieną kitą pakrantės kadrą.
Kaip nuostabiai viskas turi atrodyti esant saulėtai dienai...
Šiandien dar norėjome pavažiuoti kiek toliau nuo pakrantės, kad rytoj liktų kiek mažiau važiavimo iki salos viršuje esančio Abel Tasman nacionalinio parko.
Įsikūrėme Murchison miestuke esančiame kempinge. Jau norėjome šiek tiek pasilepinti šiltu vandeniu ir reikėjo abiems užsipildyti deklaracijas tad reikėjo ir elektros...
Su deklaracijomis mums nelabai pakeliui. Vidutės pajamas pavyko greitai deklaruoti, o štai Ginto duomenų neatidaro... Ir taip bandom ir kitaip.. Nieko... Ką daryti? Žinome, kas gali padėti. Vaidutė yra ir bus geriausia mūsų pagalbininkė tokiais klausimais. Ačiū tau Vaidute už tavo pagalbą! Tavo dėka mūsų kelionė toliau tęsiasi su šypsena!
2010.04.28. 257-oji kelionės diena.
Per kalnus. Motueka. Abel Tasman NP. Žygiuojam pakrante. Freedom‘inam toliau.
Kitą dieną ryte dar neatrodė, kad bus saulėta diena. Bet jau įsitikinome, kad neminėk dienos be vakaro...
Dar turėjome nuvažiuoti virš 100 kilometrų ir pervažiuoti per kalnų grandinę. Tad oras dar gali pasikeisti kardinaliai.
Kelias buvo labai gražus. Vingiavome šlaitais, iš vienos pusės matydami kalnų sienas, iš kitos tekančią upę. Kelias kartais taip susiaurėdavo, kad prireikdavo šviesoforų, jog automobliai galėtų prasilenktų.
Naujazelandiečiams dar kartą dedame didelį minusą įrenginėjant regyklas. Kiek nuostabių vaizdų taip praleidome. Viso kelio metu per kalnus pamatėme tik vieną regyklą. Vaizdas tikrai gražus, bet tai tik mažas pliusiukas tarp didelių minusų :)
Diena visai išsigiedrino. Labai geras jausmas. Po keletos dienų ištisinio lietaus pagaliau pamatyti saulę. Visai kita nuotaika keliaujame.
Motuekos miestelio informaciniame centre susiradome šiek tiek informacijos apie galimus vienos dienos žygius. Mums pasiūlė nuvykti keltu – taksi iki vieno iš punktų ir iš ten pakrante besidriekiančiu taku grįžti atgal. Viskas būtų liuks jeigu ne „taksi“ kaina. Dviems žmonėms persikelti kainuoja tiek kiek mūsų dienos biudžetas. Grobuonys :). Nusprendžiame eiti pasiūlytu taku tik iš kitos pusės. Nuėjus tiek kiek mums patiks pasukti atgalios. Taip ir padarėme.
Takas prasideda prie vienos iš įlankų. Buvo didelis atoslūgis ir dideli vandens plotai buvo atsitraukę ir palikę didelius žolių ir smėlio plotus.
Toliau kelias ėjo pakrante, kartais išeidamas ir į paplūdimius. Mes ir patraukėme tolyn paplūdimiu. Pajūris pilnas visokiausių paukščių. Nuo žuvėdrų iki žąsų. Visi kažką veikė. Vieni taršė žoles kiti rinko kažką pakrantėse.
Toliau pakrantėje priėjome kalkines uolas išgraužtas vandens. Neblogą skonį turi tos bangos dailindamos tas uolas :).
Kad šiek tiek greičiau eitume grįžome į takelį. Takelis toliau ėjo iki kito paplūdimio. Pro plyšius tarp medžių matėme priešais esančias salas, raižytas pakrantes, kartais pavirstančias į paplūdimius.
Taip nuėjome iki sekančio paplūdimio, kuriame smėlio juosta atskirtas tyvuliavo ir mažas ežeriukas. Nerealiai atrodo.
Kiek pasivaikščioję paplūdimiu patraukėme atgal. Nei daug nei mažai, nuėjome 10 km.
Grįžome iki nusekusios įlankos. Saulė jau leidosi ir viskas aplink keitė spalvas. Šalia mažų sodybų ganėsi pora arklių, besileidžiančios saulės paskutiniai spinduliai lūžo medžių viršūnėmis...
Nakvynę tam vakarui jau buvome nusižiūrėję anksčiau. Rami, atoki vietelė, kurioje ramiai galėjome ilsėtis, kitaip tariant toliau žiūrėti serialus :).
2010.04.29. 258-oji kelionės diena.
Nelson. Pelorus bridge žygiukai. Sounds. Picton. Prie savo kelto.
Ir toliau švietė saulė. Geras.
Nuo mūsų aikštutės ant kalno nusileidome iki paplūdimio ir kurį laiką pabuvome ten. Mėgavomės saule.
Toliau važiavome link Nelsono, kuris yra šio regiono centras. Čia esančiame informacijos centre norėjome pasiklausti, ką galime pamatyti važiuodami link savo kelto į Pictoną. Norėjome šiek tiek pamatyti gamtos, galbūt praeiti kokį trumpą žygiuką. Mums patarė sustoti prie Pelorus bridge ir ten išsirinkti iš keletos takų. Taip ir padarėme.
Renkantis takus mūsų nuomonės išsiskyrė. Vidutė norėjo eiti trumpesniu 40 min taku, o Gintas norėjo eiti 2h taku. Nusprendėme eiti atskirai.
Ginto žygis turėjo eiti iki dviejų krioklių. Viltys sudužo išvydus pirmąjį krioklį. Vos varvėjo vanduo... Kitas ne ką geresnis, na bet bent jau vanduo krito :).
Tuo tarpu Vidutė eidama savo taku buvo lydima linksmojo fantail paukštuko. Nenuilstantis vikruolis. Skrajojo aplink kaip pašėlęs. Bet daugiau kažko labai ypatingo taip pat nepamatė. Perėjo keletą tiltų ir takas baigtas.
Taip abu nevykusiai pasivaiščioję važiavome toliau. Neužilgo privažiavome Mahau sound. Tai ne kas kita kaip fjordas. Tik naujazelandiečiai juos vadina „sounds“. Lai vadina kaip jiems patinka... O mes tuo tarpu užvažiavome ant vienos iš regyklų, kad pamatyti fjordą iš šiek tiek aukščiau.
Keliukas toliau vingiavo nuo Mahau sound'o iki Queen Charlotte sound. Fjordų pakrantės labai vingiuotos ir kiekviename tokiame įlinkime matėme po mažą paplūdimį. Dauguma jų buvo privati nuosavybė. Geras. Kaip rojaus kampelis.
Netrukus privažiavome ir Pictoną. Pasisekė visai netoli jo radus pikniko aikštelę, kurioje galėjome pernakvoti. Pašonėje, už poros šimtų metrų buvo keltas, kuriuo rytoj kelsimės į šiaurinę N. Zelandijos salą.
O iki tada dar turime pažiūrėti daug serialo serijų... :).
Rytas už vakarą protingesnis. Ką palikai vakare tą nebūtinai sutiksi ryte. Patarlės rulz :)
Atsibudome blaškomoje mašinoje. Vėjas buvo labai stiprus, apsiniaukę. Visiškai kitaip nei užmiegant. Baigščiom akim gėrėme kavą ir nekišome į lauką nosies...
Pajudėjome tolyn link Queenstown'o. Kadangi nuo Milford Sound tiesioginio kelio į Queenstown'o nėra tad turėjome padaryti neblogą lanką.
Tikriausiai stiprus vėjas ir išblaškė susikaupusius debesis. Jau už valandikės galėjome vėl džiaugtis saule. Pro debesis, bet visgi...
Įvažiavus į Queenstowną vėl lijo. Tikriausiai nereikia tikėtis, kad prognozės neišsipildys. Dar turėtų keletą dienų palyti...
Queenstowne užsukome į internetinę kavinukę, kur norėjome užsisakyti kelto bilietus iš pietinės salos į šiaurinę. Taip ir padarėme. Nepigu, bet kitos išeities neturime. Vienas iš variantų buvo atiduoti Jucy pietinėje saloje ir persikėlus be automobilio (taip pigiau) vėl išsinuomoti Wellingtone. Bet atidavimas pietinės salos viršuje papildomai kainuoja tad tas ant to paties, kai sakant... Kaip turime taip turime...
Queenstowne apsipirkome ir traukėme toliau. Šiose apylinkėse buvo filmuota daug „Žiedų valdovo“ epizodų, bet filmavimo vietų tiek daug, kad tam rengiami net atskiri turai. Mes tiesiog žiūrėdami į aplink esančius kalnus įsivaizdavome, kad būtent čia ir buvo filmuojama. Tikriausiai keletas spėjimų turėjo pasitvirtinti :).
Važiuojant keliu tolyn link Wanakos vėl išsigiedrino. Nustojome stebėtis tokiomis permainomis... Wanaką tiesiog pravažiavome iš šono pamatydami jos Puzzle muziejuką.
Už Wanakos kelias pasuko į kalnus ir, kas be ko, į lietų. Spėjome dar pagauti keletą gražesnių kalnų kadrų ir viskas vėl pasinėrė į debesis..
Kalnuose lietus visai įsismarkavo... Pylė kaip iš kibiro. Kadangi nematėme geros vietos nakvynei tai judėjome toliau. Vietomis vandens kriokliai krito tiesiog ant kelio. Geras vaizdelis...
Jau visai sutemus pagaliau radome DOC kempingą, kuriame ir apsinakvojome. Kemperiuke turėjome televizoriuką su DVD grotuvu ir atsiminę, kad iš Kinijos turime serialų tai smagiai juos sau ir žiūrėjome lietui toliau pliaupiant.
2010.04.26. 255-oji kelionės diena.
Lyja. Haast junction. Vakarų pakrantė. Fox Glacier. Franz Josef glacier.
Oras ir toliau nesikeitė. Lijo. Momentais pylė kaip iš kibiro. Jucy patapo mūsų namais. Niekur nereikėjo kišti galvos.
Jau beveik pasiekus vakarų pakrantę privažiavome Haast junction miestuką. Čia esančiame informacijos centre dar kartą paiklausėme orų prognozės. Viskas tas pats. Lietus lietus lietus. Ką gi. Reikia dumti į šiaurę. Tai šiek tiek pakoreguos mūsų planus, bet taip tikriausiai bus geriau.
Dar kurį laiką pasižvalgėme po informacijos centre įruoštas ekspozicijas. Ir kojas smagu pramankštinti ir įdomu kai ką naujo sužinoti.
Vakarų pakrantė pasitiko dideliu rūku. Nieko ir nesitikėjome. Lėkėme tolyn. Reikia truputį greičiau keliauti nei planavome tad iriamės pirmyn.
Šiandien planavome pamatyti du ledynus vakarų pakrantėje. Fox Glacier ir Franz Josef. Po kelių valandų juos ir privažiavome. Iki Fox Glacier kelias buvo uždarytas ir jį galėjome nufotografuoti tik iš toli.
Būtent prie šių ledynų ir buvome planavę praleisti dar vieną dieną. Esant geram orui galima jais pasivaikščioti. Turėtų būti gera patirtis. Deja, kitam kartui.
Iki Franz Josef ledyno galima buvo privažiuoti šiek tiek arčiau. Nors ir lijo, bet vistiek ėjome link regyklos. Ledynas matėsi, bet ne visas. Bet džiaugėmės, kad bent jau lietus buvo aprimęs.
Bet lietus ilgai mėgautis nedavė. Vėl pratrūko lyti. Tekini bėgome prie mašinos. Jau beveik pribėgus automobilį lietus vėl nustojo ir netgi pamatėme kelis saulės spinduliukus. Gal lekiam atgal? Lekiam! Dar norėjome šiek tiek pasigrožėti ledynu. O juk dar neturėjome bendros nuotraukos prie šio ledyno. Ką anūkams parodysime? :)
Patraukę nuo ledyno dar sustojame prie šniokščiančios upės. Vanduo nešė ir ledyno gabaliukus. Tokios liūtys ledynams ne į sveikatą.
Likusią dienos dalį važiavome pakrante į šiaurę. Norėjome pavažiuoti kiek įmanoma tolyn. Internete patikrinome prognozes, kad salos viršuje poryt diena turėtų būti saulėta ir rami. Ten ir lekiame.
Nakvynę išsirinkome aikštelėje ant kalvos. Freedom camping rulz :)
2010.04.27. 256-oji kelionės diena.
Lyja. Bokštelių paplūdimys. Greymouth. Pancake rocks. Murchison. Deklaracijos.
Ir vėl lyja? O taip! Niekas nensutebo ir važiuojame toliau.
Toliau važiuojant pakrante pamatėme įdomų paplūdimį, kurio pakraštyje buvo pristatyta šimtai, o gal net tūkstančiai bokštelių iš akmenų. Tikriausiai pastatyti tų, kurie nori čia sugrįžti. Gerai atrodo. Šėlstanti jūra, o bokšteliai sau ir toliau nepajudinamai stovi.
Pakeliui privažiavome Greymouth, vieną didesnių miestų regione. Čia papildome atsargas ir informaciniame centre pasiklausiame apie Pancake rocks. Žinome, kad jas geriausia stebėti vandeniui pakilus tad norėjome sužinoti apie potvynių laiką. Deja, jau prasidėjęs atoslūgis. Bet tai nekeičia reikalo ir mes važiuojame jų pažiūrėti. Vistiek pakeliui.
Pancake rocks yra vėjo ir vandens nugludintos kalkinės uolos ir sukuriančios vaizdą, kad tai blynai sudėti vienas ant kito. Gražus vaizdelis.
Tarp šių uolų didelės kiaurymės į kurias besidaužydamos bangos išmeta didelius purslus vandens. Štai dėl ko geriausia čia būti per potvynius. Bet mums užteko ir šio vaizdelio. O dar lietus pylė kaip iš kibiro. Dar kurį laiką pabandėme pagauti gerersnį kadrą su išmetamais purslais, bet nusprendėme nebekankinti kameros, ir taip jau kartais pasirodydavo užrašas su „lens error“...
Šlapi ir laimingi keliavome toliau. Dar kurį laiką kelias driekėsi pakrante ir karts nuo karto lietui apstojus pavykdavo pagauti vieną kitą pakrantės kadrą.
Kaip nuostabiai viskas turi atrodyti esant saulėtai dienai...
Šiandien dar norėjome pavažiuoti kiek toliau nuo pakrantės, kad rytoj liktų kiek mažiau važiavimo iki salos viršuje esančio Abel Tasman nacionalinio parko.
Įsikūrėme Murchison miestuke esančiame kempinge. Jau norėjome šiek tiek pasilepinti šiltu vandeniu ir reikėjo abiems užsipildyti deklaracijas tad reikėjo ir elektros...
Su deklaracijomis mums nelabai pakeliui. Vidutės pajamas pavyko greitai deklaruoti, o štai Ginto duomenų neatidaro... Ir taip bandom ir kitaip.. Nieko... Ką daryti? Žinome, kas gali padėti. Vaidutė yra ir bus geriausia mūsų pagalbininkė tokiais klausimais. Ačiū tau Vaidute už tavo pagalbą! Tavo dėka mūsų kelionė toliau tęsiasi su šypsena!
2010.04.28. 257-oji kelionės diena.
Per kalnus. Motueka. Abel Tasman NP. Žygiuojam pakrante. Freedom‘inam toliau.
Kitą dieną ryte dar neatrodė, kad bus saulėta diena. Bet jau įsitikinome, kad neminėk dienos be vakaro...
Dar turėjome nuvažiuoti virš 100 kilometrų ir pervažiuoti per kalnų grandinę. Tad oras dar gali pasikeisti kardinaliai.
Kelias buvo labai gražus. Vingiavome šlaitais, iš vienos pusės matydami kalnų sienas, iš kitos tekančią upę. Kelias kartais taip susiaurėdavo, kad prireikdavo šviesoforų, jog automobliai galėtų prasilenktų.
Naujazelandiečiams dar kartą dedame didelį minusą įrenginėjant regyklas. Kiek nuostabių vaizdų taip praleidome. Viso kelio metu per kalnus pamatėme tik vieną regyklą. Vaizdas tikrai gražus, bet tai tik mažas pliusiukas tarp didelių minusų :)
Diena visai išsigiedrino. Labai geras jausmas. Po keletos dienų ištisinio lietaus pagaliau pamatyti saulę. Visai kita nuotaika keliaujame.
Motuekos miestelio informaciniame centre susiradome šiek tiek informacijos apie galimus vienos dienos žygius. Mums pasiūlė nuvykti keltu – taksi iki vieno iš punktų ir iš ten pakrante besidriekiančiu taku grįžti atgal. Viskas būtų liuks jeigu ne „taksi“ kaina. Dviems žmonėms persikelti kainuoja tiek kiek mūsų dienos biudžetas. Grobuonys :). Nusprendžiame eiti pasiūlytu taku tik iš kitos pusės. Nuėjus tiek kiek mums patiks pasukti atgalios. Taip ir padarėme.
Takas prasideda prie vienos iš įlankų. Buvo didelis atoslūgis ir dideli vandens plotai buvo atsitraukę ir palikę didelius žolių ir smėlio plotus.
Toliau kelias ėjo pakrante, kartais išeidamas ir į paplūdimius. Mes ir patraukėme tolyn paplūdimiu. Pajūris pilnas visokiausių paukščių. Nuo žuvėdrų iki žąsų. Visi kažką veikė. Vieni taršė žoles kiti rinko kažką pakrantėse.
Toliau pakrantėje priėjome kalkines uolas išgraužtas vandens. Neblogą skonį turi tos bangos dailindamos tas uolas :).
Kad šiek tiek greičiau eitume grįžome į takelį. Takelis toliau ėjo iki kito paplūdimio. Pro plyšius tarp medžių matėme priešais esančias salas, raižytas pakrantes, kartais pavirstančias į paplūdimius.
Taip nuėjome iki sekančio paplūdimio, kuriame smėlio juosta atskirtas tyvuliavo ir mažas ežeriukas. Nerealiai atrodo.
Kiek pasivaikščioję paplūdimiu patraukėme atgal. Nei daug nei mažai, nuėjome 10 km.
Grįžome iki nusekusios įlankos. Saulė jau leidosi ir viskas aplink keitė spalvas. Šalia mažų sodybų ganėsi pora arklių, besileidžiančios saulės paskutiniai spinduliai lūžo medžių viršūnėmis...
Nakvynę tam vakarui jau buvome nusižiūrėję anksčiau. Rami, atoki vietelė, kurioje ramiai galėjome ilsėtis, kitaip tariant toliau žiūrėti serialus :).
2010.04.29. 258-oji kelionės diena.
Nelson. Pelorus bridge žygiukai. Sounds. Picton. Prie savo kelto.
Ir toliau švietė saulė. Geras.
Nuo mūsų aikštutės ant kalno nusileidome iki paplūdimio ir kurį laiką pabuvome ten. Mėgavomės saule.
Toliau važiavome link Nelsono, kuris yra šio regiono centras. Čia esančiame informacijos centre norėjome pasiklausti, ką galime pamatyti važiuodami link savo kelto į Pictoną. Norėjome šiek tiek pamatyti gamtos, galbūt praeiti kokį trumpą žygiuką. Mums patarė sustoti prie Pelorus bridge ir ten išsirinkti iš keletos takų. Taip ir padarėme.
Renkantis takus mūsų nuomonės išsiskyrė. Vidutė norėjo eiti trumpesniu 40 min taku, o Gintas norėjo eiti 2h taku. Nusprendėme eiti atskirai.
Ginto žygis turėjo eiti iki dviejų krioklių. Viltys sudužo išvydus pirmąjį krioklį. Vos varvėjo vanduo... Kitas ne ką geresnis, na bet bent jau vanduo krito :).
Tuo tarpu Vidutė eidama savo taku buvo lydima linksmojo fantail paukštuko. Nenuilstantis vikruolis. Skrajojo aplink kaip pašėlęs. Bet daugiau kažko labai ypatingo taip pat nepamatė. Perėjo keletą tiltų ir takas baigtas.
Taip abu nevykusiai pasivaiščioję važiavome toliau. Neužilgo privažiavome Mahau sound. Tai ne kas kita kaip fjordas. Tik naujazelandiečiai juos vadina „sounds“. Lai vadina kaip jiems patinka... O mes tuo tarpu užvažiavome ant vienos iš regyklų, kad pamatyti fjordą iš šiek tiek aukščiau.
Keliukas toliau vingiavo nuo Mahau sound'o iki Queen Charlotte sound. Fjordų pakrantės labai vingiuotos ir kiekviename tokiame įlinkime matėme po mažą paplūdimį. Dauguma jų buvo privati nuosavybė. Geras. Kaip rojaus kampelis.
Netrukus privažiavome ir Pictoną. Pasisekė visai netoli jo radus pikniko aikštelę, kurioje galėjome pernakvoti. Pašonėje, už poros šimtų metrų buvo keltas, kuriuo rytoj kelsimės į šiaurinę N. Zelandijos salą.
O iki tada dar turime pažiūrėti daug serialo serijų... :).
Pranešimai
