VIETNAMAS

Hanojus

2009.11.13. 91-oji kelionės diena.
Kertam sieną. Long son. Autobusiuku iki Hanojaus. Klaidžiojimai Hanojuje. Svečių namai. Vakaras.
Tokio didelio skirtumo kirtus sieną, kaip iš Mongolijos, nebuvo. Vienintelis pastebimas dalykas – daug plačiau naudojama anglų kalba. Jau tik praėjus sieną išgirdome pasiūlymus nuvešti iki Lang Son (pirmasis didesnis miestelis Vietname) ar iki Hanojaus. Truputį pasiderėję „sulygom“ gerą kainą ir nuvažiavom iki Lang Son. Ten dar kartą persiderėjus (Vietname pajutom, kad reiks derėtis ir derėtis...) gavom bilietus už tą pačią sutartą kainą ir persėdom į kitą autobusiuką. Autobusiukas naujas ir labai džiaugėmės, kad gan dideliame autobusiuke sėdime tik trys. Netrukus mūsų svajonės išsilakstė, nes autobusiukas pradėjo lėtai sukti ratus Lang Son gatvėmis ir rinktis keleivius. Sukomės gerą valandą ir autobusiuke neliko nei vienos laisvos vietos. Na, bet svarbu pagaliau pajudėjom norima kryptimi...
Iki Hanojaus viso labo buvo tik pusantro šimto kilometrų tai šį atstumą įveikėm greitai. Be abejo, kaip ir priklauso Vietnamo biznieriam, autobusiuko vairuotojas mus dar užvežė į pakeliui esančią kavinukę “užkąsti“ už tai tikėtina sau į kišenę įsidėdamas pinigėlio...
Gamta ir toliau buvo nuostabi. Vis daugiau palmių, kas šią šalį darė dar egzotiškesnę. Ir pasistebėjo kitokie architektūros bruožai. Nesame dideli architektūros žinovai (bet užtat turime draugų :)) tad tik iš bendrų bruožų galime sakyti, kad tai dideliąja dalimi Prancūzijos palikimas... Tai ypač pasijuto Hanojuje, kur netgi keletas kvartaliukų vadinami prancūziškaisiais.
Hanojuje buvome išleisti nežinia kur (kaip vėliau sužinojome visai neblogoje vietoje...) tad ilgai nieko nelaukę (nes klausinėjant mūsų svečių namų gatvės niekas nežinojo) susitabdėme taksi ir jam foroaparato ekraniuke parodėme vietą, kurios mums reikėjo. Iki ten buvo geras gabaliukas ir sumokėjome pusę jau užsisakytų svečių namų kainos.. Paleidę taksi ėjome ieškoti savo nakvynės vietos. Nebuvo taip lengva kaip tikėjomės... Ir patys neradome tokio adreso, ir klausinėjimas nepadėjo. Niekas nežinojo vietos, kurios ieškojome... Galop užsukome į mažą ofisiuką ir užklausėme tenais dirbačių merginų. Jos mandagiai pasisiūlė padėti ir kartu su mumis apėjo kvartaliuką. Nieko. Grįžę į jų ofisuką internete pasitikrinome norimą adresą. Pasirodo tai visai kitas adresas nei mūsų nusifotografuota nuoroda iš jų rezervacijos tinklapio... Turėjome grįžti į tą pačią vietą, kurioje mus buvo paleidęs autobusiuko vairuotojas. Taigi, paklajoję geras tris valandas, atvažiavome į savo tos nakties namus.. Pakeliui jau galvojome, kaip apšaukti svečių namų šeimininkus... Žinojome, kad šių svečių namų reitingas labai aukštas ir tikėjomės, kad nenorės gadinti savo vardo. Ramiai išdėstėme savo patirtus nuotykius. Jaunas šeimininkas labai susijaudinęs mums papasakojo kaip jis laukė mūsų autobusų stotyje (nors mes to neprašėme...), pralaukė tris autobusus... Iškart pasisiūlė sumokėti pusę taksi išlaidų ir netgi pasiūlė už tą pačią kainą didesnį kambarį. Nesitikėjome tokio profesionalaus požiūrio. Mūsų per paiešks sukauptas pyktis blėso... Ir išvis išnyko kai Daivid‘as (svečių namų šeimininkas) pasiūlė papietauti su juo jo sąskaita. Dar tą patį vakarą tinklapyje klaida buvo ištaisyta ir visos pusės patenkintos nuėjo ilsėtis.
Buvo penktadienis ir 13ta.. Tuo nuotykiai nesibaigė...
Jau gerokai po vidurnakčio pasigirdo krabždėjimas. Ir štai pro akis pasieniais pralėkė, ne kas kita, o delno dydžio žiurkė! Pradėjome juoktis.. Tikrai neeilinė diena. Žiurkė vien pabėgiojimu nepasitenkino. Pradėjo, lyg čia būtų jos namai, kabarotis užuolaidomis į viršų. Sunkiai jai tai pavyko tai ji pabandė kitaip realizuoti savo aktyvumą. Išlindo per lovos viršugalį esantį plyšį tarp sienos ir čiužinio ir viks vikst uodegyte po pagalve. Keletą sekundžių taip ir kuitėsi. Kyšojo tik uodega.. Gintas griebė (ne ne, ne pagalį kaip padarytų tikras vyras) fotoaparatą, bet jo nusivylimui žiurkė vėl palindo po lova ir iš ten krabždeno čiužinį. Nepagavęs gero kadro, ramus sau kaip dešra, jis nuėjo gulti (kambaryje buvo dvi lovos). Vidutė liko viena su žiurke... Bet žiurkė ilgai neužsibuvo ir, tikriausiai tik per jai žinomus plyšius, išėjo ieškoti nuotykių į gatvę..

2009.11.14. 92-oji kelionės diena.
Rašom blogą. Užpuola batų valytojai. Ežeriukas Hoan Kiem Lake..
Kitą dieną mandagiai pasakėm David’ui apie mūsų nakties nuotykį. Jis bandė atrodyti nustebęs, bet matėsi, jog jam tai ne naujiena.
Mums didesnis kambarys (ačiū už tokį kambarį!) buvo skirtas vienai nakčiai tad tą vakarą perėjome į kiek mažesnį kambarį. Deja, tą vakarą už sienų žiurkės vis dar krabždėjo.. Bet bent jau pagalvėmis nebėgiojo :).
Tą dieną, kaip jau žinote pradėjome pildyti savo blogą.
Kiek atsipūsti išėjome į miestą. Motorolerių armija. Jų tiek daug, kad nėra net laisvos vietos gatvėje. Jie važiuoja net kelkraščiais… Tiesiog eini tiesiai ir tikiesi, kad jie tave aplenks. Net neteko matyti, kad jie į ką nors būtų atsitrenkę. Vairuodavo tikrai vikriai ir įgudusiai. Taisyklės, be abejo, niekam nerūpėjo.. Būdavo džiugu jeigu sustodavo prieš raudoną šviesoforą..
Motoroleris jiem visas gyvenimas. Jis kaip žirgas mongolui :). Jie su juo tikriausiai ir miegoti jeigu benzinu nesmirdėtų…
Hanojus savo svetingumu stebino toliau. Einant gatve prie mūsų prišoko batsiuvys su krepšiuku įrankių. Pamatęs, kad Ginto bato kraščiukas truputuką atvipęs, nieko nelaukęs ir neklausęs patepė klijais. Užkrapino gal vieną lašiuką… Norėjo dar ir batų raištelius pakeisti, bet mes atsisakėme ir paklausėme kiek mes jam skolingi. Jis paprašė ~ 15lt. Parodėme pirštu, kad jam kažkas negerai ir pasiūlėme apie 50 ct. Jis dar garsiau pareikalavo savo sumos. Gintas jam pasakė, kad arba imi mūsų siūlomus pinigus arba negausi nieko (mes juk jo paslaugų net neprašėm…). Jis nustūmė siūlomą sumą ir buvo paliktas vienas… Iš paskos dar girdėjosi jo piktas balsas. Tuo dar viskas nesibaigė.. Už keleto kvartaliukų jis vėl išniro prieš akis, jau su draugu. Jo neišsigandome, nes gatvė buvo sausakimša žmonių. Jis vėl paprašė savo sumos. Kai Gintas ištraukė iš kišenės mūsų siūlytą sumą, jis be jokių skrupulų sušnypštė “F..k of!”. Na jeigu jis taip tai ir mes. Pasakėm, kad kviečiam policiją. Jis nepasimetė ir pats išsitraukęs telefoną sako, kad ir iškvies. Blefas. Pamatęs, kad mes ramiai laukiam kol jis iškvies pareigūnus, jis vėl pradėjo reikalauti „give me my money..“. Tada jau mes numojome į jį ranka ir nuėjome savo keliu. Atsigrežę matėme, kaip jis lydi mus žvilgsniu.. Truputį nejauku pasidarė. Sutarėme labiau bandyti išvengti tokių situacijų.. Maža kas...
Tą dieną pasivaikščiojom mieste. Apėjome senamiestį esantį ežeriuką, kurio saloje buvo šventovė (šis vaizdas laikomas Hanojų reprezentuojančiu...).

Hanojus (52 photo)

Kol vaikščiojome buvome atakuojami Lonely Planet gidų pardavėjų. Žinojome jų kokybę (visi buvo originalų kopijos...) tad nusprendėme pirkti tik už labai mažą kainą, kad ir prekiautojams nenuskiltų... Prašėme Pietryčių Azijos gido už 5 dolerius, kai tuo tarpu jie mažiausią kainą siūlė 8 dolerius. Tvirtai laikėmės savo ir sandoris tą dieną neįvyko..

2009.11.15. 93-oji kelionės diena.
Pabaigėm blogą. Bažnyčia. Sutinkam Audrey.
Kitą dieną toliau krapštėmės prie blogo. Smagu buvo kelti pasakojimus, kurie įvykę prieš gerą mėnesį…
Nudžiugome pamatę, kad Hanojuje net keletas katalikiškų bažnyčių. Kaip tik buvo sekamdienis tad patraukėme pabūti mišiose. Bažnyčia lyg iš Europos atkeliavusi sutraukė daug lankytojų. Vietname apie 7% katalikų tad nenuostabu, kad bažnyčia buvo beveik pilna. Nors ir nesupratome žodžių, bet mišios buvo identiškai laikomos kaip ir Lietuvoje tad neturėjome keblumų... Nustebino kaip visi aktyviai dalyvauja mišiose. Tiek giesmes pilnu balsu gieda tiek ir į kunigo užduodamus klausimus atsakinėja. Pas mus to neteko matyti...
Tą vakarą nuėjome pasėdėti išreklamuotame skersgatvių bariuke, kuriame alaus didelė stiklinė (apie 0,3l) kainuoja apie 0,4 l. Skaitėme, kad ir Kotryna su Ryčiu čia smagiai praleido laiką tad nusprendėme ir mes. Gintas juk nepraleis progos už tokią kainą papildyti apynių atsargų..
Skersgatviuke visi tiesiog sėdi gatvės pakraštyje ant mažų kėdučių. Viena iš kėdučių tampa stalu ir ant jo susidėję stiklines bendrauja keliautojai ir visi kiti klajoklių plauko turinčio personos... Susipažinome su Audrey, prancūze, su kuria ir prasišnekučiavome likusį vakarą. Bankininkai tikriausia traukia bankininkus... Ji dirba Societe Generale tai Gintas turėjo apie ką su ja pabendrauti..

Hanojus (52 photo)

2009.11.16. 94-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Skersgatviukas. CD rašom. Persikraustom į kitą viešbutuką.
Kitą dieną nusprendėme išsirinkti kokį nors turą aplink Hanojų. Be abejo norėjome vykti į Halong Bėjų. Labai norėjome vykti su trijų dienų kelione, naktis praleidžiant laive. Bet to atsisakėm pamatę orų prognozę. Apie dešimt dienų bus apsiniaukę ir lietinga… Nusprendėme, kad neverta tokią grožybę pamatyti ne pačioje gražiausioje formoje… Vietoje to nusprendėme vykti į vadinamąjį sausumos Halong Bėjų – Tam Coc. Kelionę, per daug nesigilinę į detales, užsisakėme iš David’o. Jo svečių namuose jau nebegalėjome nakvoti (visi kambariai buvo užimti – na ir tegul kiti pasidžiaugia žiurkytėmis…) tad nuvykome į kitą, tokia pačia kaina, nakvynės vietą.
Tą dieną ieškojome visame mieste, kur galėtume pasinaudoti kompiteriu, su DVD skaitytuvu. Deja, neradome. Netgi su motoroleriu aplėkėme keletą tolimesnių kvartalų, bet bergždžiai… Į DVD norėjome perkelti iki šiol prifotografuotas nuotraukas, kad galėtume išsiųsti namo..
Galop radome foto prekių parduotuvę, kuri už papildomą mokestį mums įrašė pirmąją partiją kompaktų…

2009.11.17. 95-oji kelionės diena.
Tam Coc. Užsisakom autobuso bilietus kitai dienai.
Kitą dieną turėjome keltis sau neįprastai ankstyvu metu ~ 7h :). Lyg to nebūtų gana, Gintas dar pamiršo atsisukti savo mobilųjį viena valanda, tad atsikėlėme dar viena valanda anksčiau… Nepamatę, kad atsikėlėm per anksti nusiprausę nuėjome į priimąjį laukti savo autobuso. Mūsų nuostabai vaikinukas, dirbantis apačioje, tik išgirdęs mus pakilo iš guolio ir pasakė, kad pusryčiai tik nuo septynių.. Pažvelgę į laikrodžius supratome, kas iš mūsų susimovė.. Kritome dar pasnausti..
Turas tęsėsi apie 150 km nuo Hanojaus iki pirmosios Vietnamo sostinės Hoa Lu, kurios vietoje likusios tik dvi šventyklos. Dar tik ketinama šią vietą prikelti iš po žemių.. Šventyklos kiek kitokios nei Kinijoje. Panašumų daug, bet jos ne tokios išmargintos, paprastesnės ir mums pasirodė šventesnės…
Po pietų pasiekėme ir Tam Coc vietą. Tai karstinių kalnų virtinė, tarp kurių vingiuoja plati upė, kuri tai apvingiuoja kalnus, tai pro juos pralenda per susidariusias olas…

Tam coc (58 photo)

Buvome plukdomi po du vienoje valtyje. Valties irkluotojai jau tiek buvo įpratę irkluoti, kad tai galėjo daryti su bet kuria kūno dalimi.
Vaizdai tikrai gražūs. Lyg dar mums nebūtų gana nuotraukų, viską fotoaparatu pyškinom toliau.. Tiesiog viskas taip gražu, kad norisi išsinešti kartu…
Iš tiesų kai kurios vietos priminė Halong Bėjaus įlanką.

Tam coc (52 photo)

Pasiplaukioję apie porą valandų dar turėjome išklausyti vienos iš irkluotojų pasiūlymų. Ji pardavinėjo rankomis siuvinėtus užtiesalus, pinigines ir pan… Iš mandagumo nupirkome vieną piniginikę – bus patogiau kokius nors niekučius susidėti..
Tiek to turo. Bet buvome laimingi, nes jau buvome pasiilgę naujų įspūdžių. Gal tik kiek kėlėmės neįprastu laiku tad ir nuėjome miegoti daug anksčiau…
Tą vakarą nusiperkam autobuso bilietus į Hoi An.

2009.11.18. 96-oji kelionės diena.
Rašom CD. Pamatom MU. Persikraustom į kitą viešbutį. Perkam bilietus. Aplankom Ho Chi Minh’o buvusią rezidenciją - mauzoliejų. Water Puppetry show.
Kita diena truputį pakoregavo mūsų planus. Buvome jau nusprendę šį vakarą išvykti iš Hanojaus, bet kai kas įvyko..
Tą dieną nuėjome įrašyti paskutinių CD su nuotraukomis į tą pačią parduotuvėlę. Kol moteris kėlė nuotraukas į savo kompiuterį ji trumpam įjungė televizorių. O ten rodo Manchester United azijos fanus, kurie spygauja iš laimės. Paklausėme moters, kas čia darosi. O ji sako, kad atvažiuoja į Hanojų Manchester United! Ir rytoj stadione žais su Vietnamo rinktine. Gintas visas persimainė ir jau viskas buvo aišku – liekam Hanojuje dar dvi dienas. Grįžom į viešbutuką ir paprašėm, kad nukeltų mūsų autobuso bilietą (be abejo sugalvojo nukėlimo mokestį) ir, kad dar apsistojam dviem naktim. Jie nebeturėjo kambarių tai mes nesunkiai radome truputį paėjėję senamiesčio gatvelėmis.
Gintas švytėjo iš laimės, kad galiau galės pamatyti savo komandą (dar jos nenusipirko, bet palaiko kai žaidžia :)). Dar prieš išeinant iš viešbučio mergina patvirtino, kad tikrai MU atvažiuoja čia.
Bilietą (Vidutė – protingas žmogus, atsisakė eiti į varžybas) gavome ir nesunkiai. Netgi ne bilietą, o pakvietimą į pagrindinę tribūną! Vaaau!!! Gintas švytėjo. Kaip visada laimė apakina akis... :).
Kadangi nebeišvažiavome iš Hanojaus tai nusprendėme aplankyti keletą jo objektų. Patraukėme į Ho Chi Minh‘o mauzoliejaus kompleksą. Kadangi Ho Chi Minh‘o kūnas nuo rugsėjo iki gruodžio būna išvežtas „atostogauti“ į Rusiją (tikriausiai atliekami tam tikri veiksmai...) tai pasitenkinome aplankydami kitas muziejaus vietas.

Hanojus (52 photo)

Verta mokėti pinigus vien už ramybės krislelį, kurį gauni muziejaus teritorijoje. Teritorija, kurioje paliktas Ho Chi Minh‘o gyvenamasis namas bei jo reprezentaciniai rūmai, jo keletas naudotų automobilių. Gražiai prižiūrima ramybės oazė chaotiškame mieste.
Grįžome į viešbutuką iš miesto ir Gintas iškart žvilgtelėjo, kas apie MU rašome internete (nes jau buvo pradėjusi kankinti negera nuojauta..). Na ir še tau... Pasirodo atvažiuoja buvusių MU žaidėjų rinktinė, kuri žais rungtynes su buvusiais Vietnamo rinktinės žaidėjais bei su buvusisiais Liverpool‘io futbolininkais. Tikrai ne taik kotikėjosi Gintas, bet pamatyti bus verta.. Nu, bet apsišauk tu taip... Va tau ir dešros kietumas...
Tą vakarą taip pat nusprendėme aplankyti ir vandens lėlių teatrą (Water Puppetry show, vietnamietiškai roi nuoc). Šis vaidybos menas Vietname atsirado prieš 1000 metų ir turi gilias tradicijas, keliauja per pasaulį ir pan.

Hanojus (52 photo)

Teatras patiko, visas lėlių veiksmas vyksta ant vandens (tuo gal tik ir skiriasi nuo Kauno lėlių teatro), vaidinamos vietnamietiško gyvenimo situacijos, akomponuojamos šalia grojančio ansambliuko. Nebrangu, įdomu, verta.

2009.11.19. 97-oji kelionės diena.
Miegam. Valgom. ManU.
Kaip dažniausiai mėgstame taip ir šį rytą saldžiai išsimiegojome. Daugiau nieko doro ir neveikėme, pavalgėme, paslampinėjome po senamiestį ir Gintas patraukė į rungtynes.
Gerų įvertinimų vertas ir nuvežimas į stadioną ant motorolerio. Pasitaikė smarkus vairuotojas tai taip pavežiojo prie nugaros prisiplojusį Gintą, kad tam piestu stojosi plaukai. Šalia jų susidūrė pora motorolerių (vienintelis matytas incidentas Hanojuje) vos neužkliudydami jų motoroleri, bet viskas baigėsi gerai.
Rungtynės parodė, kad senieji MU žaidėjai dar parako turi. Andy Cole’as apskritai dar geroje formoje, nerealiai gerai atrodė Bloomst’as ir kiti (kurių Gintas net pavardžių nežinojo :)).

MU (11 photo)

2009.11.20. 98-oji kelionės diena.
Persinešam kuprines. Temple of Literature. Pavalgom. Išvažiuojam.
Kitą, jau tikrai paskutinę dieną Hanojuje, nuėjome į Temple of Literture. Tai viena pirmųjų Vietnamo šventovių ir taip pat pirmasis universitetas.

Hanojus (52 photo)

Šventovė tikrai graži, žavi pats paprastumas, kukli ornamentika. Vietnamo dauguma šventovių dar nėra atrestauruotos ar išblizgintos ir tikriausiai tai duoda savo žavesio matant daugiau autentiškų detalių…
Pasivaikščiojom dar po Hanojų, pažiūrėjome daržovių, vaisių turgelius, pažiūrėjome kaip varlėms kapojamos galvos ir neriama oda (taip vidury gatvės varlės ruošiamos pardavimui…).
Na ir sėdome į savo miegamąjį autobusą kelionei į Hoi An. Prieš pat įsėdant supratome, kad mūsų viešbutukas už nieką pasiėmė iš mūsų pinigų kai nukėlėme bilietų datą. Pasakėme ką galvojame, atsiprašėme jeigu klystame ir išvykome :).

Apibendrinant Kinijoje praleistą mėnesį...

Jų daug... Tik pervažiavus sieną pastebėjome, kad pakilo triukšmas. Čia nuo jų gausumo. Jie visur: laukuose, automobiliuose, ežeruose, namuose, daržuose, ant Didžiosios sienos, Uždraustajame mieste... Visur visur. Jie vaikšto ne po vieną... Jie eina miniomis... Kas pasitaiko jų kelyje nebeišlieka toks pats.
Jie grubūs... stumdosi, braunasi į priekį, užlindinėja, pypina automobiliais ir motoroleriais... Galima juos pateisinti. Jų gyvenimai tikrai nelengvi. Kas pirmesnis tas gudresnis. Tai jie ir lipa per galvas... Bet šiek tiek mandagumo tikrai praverstų..
Jų tikrai daug...
Jie netvarkingi... Kur š...o ten ir paliko... tai visiškai galioja kiniečiams. Jie viską, kas jiems nereikalinga, meta ant žemės ar į vandenį ar pro langą... Juk jiems to nereikia! Nežinome, kodėl taip.. Tikriausiai tai ateina iš šeimos.. Geriausiai iliustruoja pavyzdys, kai mama priveda sūnų prie viešbučio (kuriame mes gyvenome) laiptų ir padėdama jam šlapintis tiesiai ant laiptų mokina pajuokauti: „Žiūrėk koks upeliukas bėga...“. Tada nereikia stebėtis, kad nejučia kažkas pradeda šlapintis į tavo tualetą, kad kažkas pro pat tavo ausį nusispjauna...
Smogas... Jis visur. Vienur didesnis kitur mažesnis priklausomai nuo vėjo stiprumo ir krypties. Jis ne tik trukdo grožėtis aplinka, bet ir po kelių dienų kvėpavimo juo gerklėje pajunti tam tikrą gumulą. Gal dėl to jie ir spjaudosi?...
Jie turi didelį istorinį paveldą... Reikia pripažinti, kad tai viena seniausių pasaulio civilizacijų, pradėjusi savo įrašus prieš 5000 metų. Per šį laiką vienu ar kitu pavidalu išlaikiusi savo teritoriją ji sukaupė didelį kultūros paveldą – ne veltui net 37 objektai yra įtraukti į pasaulio saugomų vertybių sąrašus.
Jie turi nuostabią gamtą... Būdama ketvirta pagal užimamą teritoriją pasaulyje Kinija savyje turi pačių įvairiausių gamtos kampelių. Šiaurėje Gobi dykuma, vakaruose ir pietvakariuose Himalajų grandinė, rytuose – vandenynas, pietuose – subtropikai. Turi dvi, vienas iš didžiausių pasaulio upių – Jangdzė ir Geltonoji upė. Kiniečiams nebūtina iškeliauti už šalies, kad pamatytų įvairiausių tipų gamtos stebuklų....
Jų mąstai milžiniški... Ko jie besigriebtų skaičiai astronominiai. Didžiausia pasaulyje užtvanka. Didžiausias pasaulyje IPO. Daugiausia mobilių aparatų turinti šalis. Antras pagal dydį biudžetas pasaulyje. Didžiausi rezervai pasaulyje... Su jais reikia draugauti...
Jie kita planeta... Pas juos viskas kitaip... Maistas, kalba, politika, verslas, žmonių teisės, šeimos santykiai... Jie nesupranta mūsų, mes nesuprantam jų. Manome pasauliui bus daug geriau, jeigu įdėsime šiek tiek daugiau pastangų mokindamiesi vieni iš kitų...

Pakeliui į Vietnamą

2009. 11.12. 90-oji kelionės diena.
Važiuojam į Nanning. Nakvojam Pingxiange.
Link Kinijos sienos patraukėme autobusu. Pirmiausia reikėjo nuvažiuoti iki Nanning miesto, kuriame turėjome persėsti į kitą autobusą, nuvešiantį į prie Vietnamo sienos įsikūrusį miestelį. Autobusu kelionė nevargino, greičiau atvirkščiai – už lango vis dar mrėgavomės nuostabiais Yangshuo apylinkių vaizdais. Autobusas geras, keliai geri tad greitai, per 5h, pasiekėme Nanning. Čia mums pasisekė, nes dar spėjome į už 5 minučių išvažiuojantį autobusą į Pingxiangą, esantį prie pat sienos. Dar geros 3h kelionės ir mes vietoje.
Pingxiang miestelis niekuo neypatingas, čia tiesio mūsų paskutinė stotelė prieš įvažiuojant į Vietnamą. Jau buvo tamsu tad nuėjome ieškotis nakvynės. Greitai radome pusėtiną viešbutuką, kurio administratorė mūsų duotus pinigus įsidėjo sau į kišenę ir visi patenkinti padrėme mainus :). Svarbiausia, kad turėjome lovas numigti. Paskutinį kartą Kinijoje. Rytoj mūsų laukia Vietnamas....

2009.11.13. 91-oji kelionės diena.
Einame per sieną..
Paskutiniąją dieną Kinijoje išsikeitėme visas dar turėtas jenas ir patraukėme prie sienos. Už pasiliktas jenas dar užvalgėme po bandelę, kad saldžiau prisimintume Kiniją :).
Vietnamo siena buvo už 10km tad įsėdę į mikroautobusiuką ten buvome po 10 min. Jokių eilių, jokių didelių patikrinimų... O mes bijodami, kad nekonfiskuotų Kinijos Lonely Planet knygos (girdėjome, jog taip atsitinka...), ją įrausėme į kuprinės gilumą... Atsarga gėdos nedaro, bet to neprireikė.
Dar prieš išvažiuojant iš viešbučio pasimatavom temperatūrą, kad, neduok Dieve, nebūtų kai prie Mongolijos/Kinijos sienos. Buvome šilti tiek kiek reikia tad be jokių baimių ėjome per patikrinimo punktus. Matėme, kad prie pareigūnų pastatytas kompiuteris, kuris rodo priėjusiojo šiltąsias veido vietas bei temperatūrą. Vidutės parodė 37,2 laipsnių... šakės! Bet pareigūnai net nežvilgtelėjo į monitorių (tikriausiai jis rodė kažkieno pieno riebumą...) ir pakvietė prie savęs Gintą. Jo temperatūra pasirodė esanti 37,8, bet į tai taip pat niekas nekreipė dėmesio ir mes smagiu žingsniu įėjome į Vietnamą...

Yangshuo

2009.11.03. 81-oji kelionės diena.
Išvažiuojam į Yangshuo. Labai gražu. Yangshuo. Nupsrendžiam apsistoti. Pasivaikščiojam po miestuką. Sutinkame olandus. Užsisakome filmus. Nusiperkame serialų.
Kitą dieną pagaliau patraukėme į Yangshuo. Sakome pagaliau, nes jau kurį laiką svajojome apie tai, žinojome, kad ten gražu ir tikriausia jau norėjosi kažkiek pabūti vienoje vietoje...
Ir ne veltui tas noras buvo. Tik atykę į Yangshuo supratome, kad čia galime likti ir ilgiau. Susižvalgę netgi be žodžių nusprendėme nebevažiuoti į Lijang miestelį, nebekopti Tiger Leaping Gorge.. Viskas, ko norėjome, buvo čia. Nerealus kraštovaizdis, nerealiai jaukus viešbutukas su vaizdu į kalną, galimybė bet kada pavažinėti dviračiais po apylinkes.. Ir čia juk šilta!
Stop... Liekame čia... Ir taip jau nutolome nuo savo minties apsistoti ilgiau vienoje vietoje. Paskutinį kartą tai buvo Ulaan Baatare...
Dar tą patį vakarą dideliu Ginto pageidavimu išplaukėme pažiūrėti kaip žvejojama su kormoranais.


Teko tai matyti dokumentiniame filme. Realybėje tai daug paprasčiau, nėra penkių kamerų stebinčių visus kormoranus :). Bet smagu buvo pažiūrėti, kaip jie nardo valties priekyje apšviestame vandenyje ir stengiasi pagauti bet kokią žuvelę. Tikriausia kažkada, kai upėje dar buvo daug žuvies, jie parnešdavo neblogus laimikius, bet šįkart teko pasitenkinti keliomis apykreivėmis žuvelėmis...
Vėl visiškai atsitiktinai mūsų viešbutuke sutinkame olandus, su kuriais keliavome po Gobi dykumą. Jų patarti nuėjome į vietinę kavinukę, kurioje galima užsisakyti kitam vakarui filmą, kurį rodys dideliame ekrane. Tą mes ir padarėme. Užsisakėme „Pulp fiction“. Su olandais dar truutį pasipasakojome, ką gero ir ką blogo matėme, apsidalinome rekomendacijomis ir išsiskyrėme iki kito susitikimo kažkur pietryčių Azijoje...
Kadangi nusprendėme stabtelti, tai tam reikalui vietinėje piratinėje krautuvėlėje nusipirkome serialų ir savo viešbutukyje smagiai drybsodami leidome laiką :).

2009.11.04. 82-oji kelionės diena.
Pragulim, žiūrim serialus. Pažiūrim Pulp Fiction.
Oi kaip smagiai praleidome dieną! Nepakilome iš lovų, žiūrėjome serialus, valgėme mandarinus ir tingėjome tingėjome tingėjome...
Taip tikriausiai net nebūtume išėję iš viešbutuko jeigu nebūtume vakar užsisakę „Pulp fiction“ vietinėje kavinukėje. Negi užsisakėm ir nenueisim? :). Pavalgėm, pažiūrėjom filmą ir vėl atgal į savo šiltus guolius :).
2009.11.05. 83-oji kelionės diena.
Toliau žiūrim serialus. Einam pasikeisti diskų.
Prie to, kad ir toliau žiūrėjome nusipirktus diskus dar ir paskaitome knygas, pasivaikštom po miestuką, stebime vietinius gyventojus ir turistus. Vakariečių šiame miestelyje jau daug daugiau, daugelyje kavinukių kalba angliškai, nebereikia aktorinių triukų.
Kaip patarė Rytis nusprendėme išbandyti žuvį aluje. Specialiai į miestą išėjome dar prieš vakarą (piko metą), kad galėtume su kavinukių personalu pasiderėti dėl šio patiekalo. Daugumoje kavinukių už šį patiekalą paklotum apie 50 jenų, na, o mums pavyko nusiderėti iki 30 jenų. Reikia pasakyti, kad derėtis dėl maisto Kinijoje daug sunkiau nei dėl bet kokių prekių... Žuvis tikrai buvo skani. Niam niam. Ačiū Ryti! Dažniau rekomenduok mums tokius patiekalus!
Tą vakarą vėl įsitaisėme žiūrėti filmus tik viena bėda – nusipirktas diskas neveikia! Va taip va su ta piratine produkcija... Nieko nelaukę nuėjome į tą pačią parduotuvėlę, pasakėme ką galvojame, jos pasakė taip pat ką galvoja ir galop pasirinkę kitą diską grįžome namo. Niu ir toliau žiūrėjome serialus... :).

2009.11.06. 84-oji kelionės diena.
Važiuojam į Water Cave, Big Banyan medis, Moon hill.
Kiek galima gulėti?... Na, mes tai tikrai galime ilgai gulėti :), bet nusprendėme šią dieną truputį ir pasijudinti.
Netoli nuo Yangshuo miesto vienu važiavimu buvo galima aplankyti Bangya medį, užlipti į Moon kalną ir paplaukioti požemine upe, vadinama Water Cave.
Nusprendėme jokių turų neimti ir važiuoti vietiniu transportu. Dviračių taip pat nuomotis neapsimokėjo, nes jie būtų taip ir turėję visą dieną pralaukti prie objektų...
Big Banyan medis (benglinis fikas) buvo pirmasis mūsų kelyje. Medis ypatingas tuo, kad jo lapija apie 30-35 metrų pločio ir yra viens didžiausių tokios rūšies medžių Azijoje.


Amžiumi jis mūsų Stelmužės ąžuolui neprilygsta (Big Banyan medžiui tik 400 metų), bet lapijos plotis tikrai įspūdingas. Be abejo, kad prie jo prieiti reikia sumokėti pinigėlį...
Toliau, jau pėstute, patraukėme iki Moon hill (mėnulio kalno). Jis taip pavadintas dėl jo viršūnėje esančio akmeninio išlinkimo, kuris atrodo kaip mėnulis.


Sako, kad iki pačios viršūnės 800 laiptelių. Neskaičiavome, bet užlipti užlipome. Atsivėrė nuostabi apylinkių panorama. Be to grožio aplink mus dar stebėjome alpinistus, bandančius vienas ir kitas kopimo trąsas. Alpinizmas čia labai populiarus, yra paruoštų daugybė kopimo trąsų, galima išsinuomoti visą reikiamą įrangą, užsisakyti kursus ir pan. Mes šįkart susilaikėme. Gal geriau pagulėsime :).
Suprakaitavę nusileidome nuo kalno ir patraukėme tiesiai link Water Cave. Visus bilietus turėjome nusipirkę dar viešbutuke (nes taip tris kartus pigiau..) tad tik liko sulaukti autobusiuko, kuris mus su dar keliais belaukiančiais užsieniečiais nuvežė prie laukiamų olų. Įsodino mus į valtelę ir nuplaukėme į olą... Ilgai plaukti nereikėjo, nes netrukus jau buvome vedami krantu pro įvairiausių formų olas, su nukarusiais akmeniniais varvekliais. Mus vedanti mergina vis pasakodama klausinėjo: „ Ar matote ten Budą? Ar matote ten moterį su kūdikiu?“. Na, įsivaizduokime, kad matėme... Kai ten tiek tų visokiausių formų tai sugalvoti joms pavadinimus tikrai nėra didis dalykas. Taip buvome vedami gerą pusvalandį.


Dar niekada nebuvome taip toli nuėję olomis tad tai mums paliko įspūdį. Po pasivaikščiojimo priėjome purvo balą, kurioje buvome parekomenduoti pasimaudyti. Na, kad jau sumokėjome užtai tai galima ir pabandyti... Fiu... Gal odai ir gerai, bet tas purvas nei šiltas nei šiaip malonus :).


Nusiplovėme nuo savęs prilipusį purvą ir mus nuvedė į požeminius šiltuosius šaltinius. Ot čia tai ko mes ir norėjome. Akmens voniose, susidariusiose nuo per ilgus metus tekančio vandens, šiltas vandeniukas taip ir prašėsi panerti į jį... Gulėjome kaip inkstai taukuose.. Laaabai smagu!


Pagulėję gal kokį pusvalanduką jau buvome mandagiai paprašyti eiti iš čia :). Nusiprausėme ir nuėjome prie valčių. Kadangi irklininko nebuvo tai mes visi sušokome į valtį ir patys išsiirklavome iš olos...
Dieną tikrai neblogai praleidome ir vakare net miegas buvo saldesnis :).

2009.11.07. 85-oji kelionės diena.
Nusiperkam diskų. Rašom blogą.
Kita diena vėl praėjo ramiai, patinginiaujant. Tiesa, pradėjome ruoštis pasakojimus blogui papildyti. Reikėjo visas nuotraukas susirūšiuoti. Smagus darbas, prisiminimai vėl iškyla prieš akis.. Mongolijos tikriausiai niekada nepamiršime... Ir tikriausiai sunku bus grožiu kažkam jai prilygti...
Pradėjus vėl peržiūrinėti nuotraukas supratome, kiek daug pamatėme per šį praėjusį mėnesį. Gaila, kad tuo negalėjome pasidalinti su draugais. Tikriausiai sunku bus dabar vienu prisėdimu perskaityti viso mėnesio keliones, bet mes tikimės, kad Jums visiems bus įdomu ir smalsu skaityti mūsų pasakojimus ir toliau. Labai norėtume padėkoti Jums visiems už palaikymą ir gerus žodžius visos kelionės metu. Tam reikalui nusprendėme apdovanoti mūsų ištikimiausius skaitytojus. Tam, kas pirmasis perskaitys mūsų pasakojimą iki šios vietos ir atsiųs el.paštu Vidutei (reiks susirasti adresiuką) žodžius “Pasaulis yra gražus” tam priklausys prizas iš Vietnamo. Tikriausiai (priklausomai nuo mūsų dislokacijos vietos el.laiško gavimo momentu). Nekantriai laukiame :).
Na, o toji mūsų diena taip ir praėjo diena besidalinant prisiminimais, žiūrinėjant nuotraukas.

2009.11.08. 86-oji kelionės diena.
Plaukiam plaustais.
Per patį Yangshuo miestelį teka Li upė. Kiek aukščiau prieš srovę, prie XingPing miestelio, prasideda gražiausia šios upės atkarpa. Nusprendėme apie 15 km. atkarpą įveikti bambukiniu plaustu. Tokio tipo pasiplaukiojimas labai populiarus tarp čia besilankančių.
Vietiniu transportu nuvažiavome iki XingPing miestelio, persėdome į motorikšą (iš motociklo padaryta keleivių pervežimo priemonė) ir buvome nuvešti į prieplauką. Prieplaukoje sėdome ant bambukinio plausto ir mūsų vairininkas su nedidelio motoriuko pagalba pradėjo mūsų kelionę prieš srovę.


Džiaugėmės, kad nutarėme plaukti prieš srovę (galima buvo pasirinkti ir pasroviui), nes šiuo dienos metu saulė mums švietė į nugaras ir mes ramiai galėjome mėgautis prieš akis bėgančiais peizažais. Kartais jau net nebežinodavome kaip fotografuoti, kad galėtume „išsinešti“ dalelę vaizdo, tad netrukus pamatę, kad vistiek visko neužfiksuosi, tiesiog mėgavomės plaukimu.
Plaukimas truko gal porą valandų. Labai smagu. Labai gražu. Labai rekomenduojam.

2009.11.09. 87-oji kelionės diena.
Važiuojam dviračiais.
Tikriausiai sunku būtų įsivaizduoti buvimą Yangshuo be dviračio. Galima pasirinkti iš daugybės keliukų, besidriekiančių upės pakrantėmis, per žemdirbių laukus ir pan.
Mes pasirinkome ir tokį ir tokį. Nusprendėme pirmiausia važiuoti netoli upės, o po to pasukti giliau į laukus. Maršrutas turėjo tęstis apie 30 km. Tik vėliau supratome, kad tai šiek tiek per didelis krūvis mūsų gležniems užpakaliukams...
Kelias driekėsi tarp karstinių kalnų, galėjome sustoti, grožėtis jais, vėl ieškoti naujų vaizdų. Niekur neskubėjome. Su mažu bambukiniu plaustu persikėlėme į kitą upės pusę. Tam, kad turėtume daugiau atrakcijų :).


Neįkritome ir nuvažiavome toliau. Mažas keliukas vingiavo per laukus, pasuko į mažus miestelius, kur mums visi mojavo ir draugiškai lydėjo išmoktais „Hello, how are you?“. Smagu buvo pabėgti nuo miesto triukšmo ir pasinerti į kaimišką Kinijos aplinką. Į paprastą paprastą valstiečio gyvenimą. Ką užsiaugini tą ir turi.. Kaip pasiklosi taip išmiegosi... Ką pasėsi tą ir pjausi... Atsiminėme įvairias liaudiškas patarles, kurios prie šių vaizdų labai tiko.


Tolimiausias kelionės taškas – Dragon bridge. Tai tiltas per Yulong upę, jam daugiau nei 400 metų, o jis vis dar stovi. Pasirodo kiniečiai ne tik didžiąją sieną tvirtai pastatė :). Gal tikėdami tuo, kad pajaunės keletas kiniečių nuo kranto nardė (dažniausiai ant pilvo :) ) į upės vandenį.
Pervažiavę per upę pasukome dar mažesniu keliuku per valstiečių laukus. Nerealiai gražu! Keliukas vingiavo visai šalia upės...


Kartais jis taip susiaurėdavo, kad vos beeidavo pavažiuoti. Kai keliukas tapo vos matomas pasukome į greta vingiuojantį didesnį keliuką, tada vėl į mažesnį, tada vėl į didesnį...


Taip ir važinėjomės kol galop išvažiavome į pagrindinį kelią, einantį link Yangshuo, ir juo su vėjeliu grįžome atgal.
Užpakaliai skaudėjo kaip po jojimo su arkliais... Nusprendę, kad šiandien galėjome šiek tiek prarasti formos nuėjome į McDonaldą bulvyčių ir vanilinio kokteilio :).
Kelionę dviračiu užskaitome ir tikriausiai pirmai progai pasitaikius tokį užsiėmimą pakartosim..

2009.11.10-11. 88 ir 89 - oji kelionės dienos.
Kitas dvi dienas ilsėjomės po dviračių kelionių (mūsų sėdimosioms vietoms to tikrai reikėjo), rašėme blogą, rūšiavome nuotraukas. Tai buvo mūsų paskutinė dienos Kinijoje ir tiesiog norėjome prisiminti, ką gražaus pamatėme ir smagaus patyrėme.. Tinginiavome..

Guilin

2009.11.01. 79 –oji kelionės diena.
Guilin. Vakare pasivaikščiojam. Vidutiniška. Ieškom žvakučių, nerandam.
Kitą dienį nuo pat ryto buvome prilipę prie traukinio langų belaukdami minėtų kalvų ir mūsų tikslo – Guilin. Na ir netrukus pasirodė viena, antra, o štai ir visas kalnynas...
Guilin miestas įsikūręs tarp šių kalvų ir yra kiekvieno kiekvieno kiniečio svajonė. Pasakykite bet kuriam sutiktam kiniečiui, kad važiuojate ten ir jis nerealiai pavydės... Ir ne veltui. Kraštovaizdis tikrai išskirtinis. Kalnai atrodo kaip grybai pridygę po rudeninio lietaus. Tokių kalnų galima aptikti kiekviename pasaulio žemyne, tik jų formos skiriasi.
Pats Guilin miestas mūsų nesužavėjo. Be abejo jis naudingas norintiems susiorganizuoti turus į aplink esančius objektus – ryžių terasas, įvairiausius urvus, pasiplaukiojimus upėmis ir pan. Kadangi mes žvalgytis po šias apylinkes neplanavome (tai norėjome padaryti 70 km į pietus esančiame Yangshuo miestelyje) tai nusprendėme ilgai jame nebūti. Pirmąjį vakarą tik pasivaikščiojome miesto gatvelėmis ir upės pakrantėmis.
Lapkričio pirmosios proga norėjome uždegti keletą žvakučių, bet kaip bebūtų keista visame Guiline neradome.. Hmmm... Pasirodo ne visko ta Kinija turi :).



2009.11.02. 80-oji kelionės diena.
Guilin. Užlipam į kalvą. Šimtakojai. Vakare sutinkam Paul‘ą.
Kitą dieną be to, kad bimbinėjom, dar užlipom ir į miesto pakraštyje esančią kalvą pasižvalgyti iš aukščiau į apylinkes. Vaizdas tikrai gražus tik matomumą kaip visada pristabdo „didingasis“ smogas.


Vietiniai turistai mieliau lįsdavo į kalno apačije esančius urvus, kuriuose buvo keletas kažkokių istorinių hieroglifų, nei lipdavo į kalno viršūnę, tad viršūnėje ramiai galėjome nestumdomi žvalgytis. Tokiems atvejams esame pasiruošę – išsitraukiame maišelį mandarinų, UNO kortas ir įsitaisę smagiai praleidžiame laiką. Nuostabus kraštovaizdis, pakankamai ramu, niekur neskubi... ko daugiau norėti?...
Šįkart bekortuodami pamtėme įdomų egzempliorių.


Gal gero sprindžio ilgio šimtakojį, kuris taip vikriai lakstė aplinkiniais žolynais, kad net nejauku darėsi, kad savo šimtu kojyčių ant mūsų neužlėgtų. Taip pasigrožėję ir įamžinę šimtakojį žaidėme sau toliau, skaniai užkąsdami mandarinais...
Žinojome, kad Guilin mieste yra katalikų bažnyčia ir nusileidę nuo kalno norėjome ją aplankyti. Juk vakar buvo lapkričio 1-oji... Bet kaip jau ne pirmą kartą radus mums katalikišką bažnyčią ją rasdavome užrakintą.. Nesiseka..
Vakare sėdėdami hosteliuko bariuke nustebome už nugarų išgirdę pažįstamą balsą. Pasirodo Paul‘as, iš kruizo po Jangdzės upę, taip pat atvažiavo čia ir kaip tyčia pasirinko tą patį hostelį. Pasipasakojome vieni kitiems ką per tą laiką matėme. Pasirodo jis visą tą laiką prasirgo kažkuo apsinuodijęs būtent tame kruiziniame laive.. Įdomu ir tai, kad jis čia, Guiline, šalia visų pardavinėjamų gyvų žuvų, vištų, narvuose pardavimui matė ir žiurkes! Kas be ko jos laikomos valgymui... Hmmm.. Nemaloniai nuteikia gomurį...
Pasišnekučiavę sužinome, kad jis dar ir apsistojo mūsų kambaryje – ten buvome įsikūrę keturiese – kinietė mergina, jis ir mes lietuviukai. Kinietė mergina tikriausiai dar ilgai negalėjo užmigti nuo Paul‘o knarkimo..

Suzhou

2009.10.29. 76 – oji kelionės diena.

Suzhou. Humble administrators garden.
Suzhou miestą pasirinkome dėl jo „water town“ vardo. Tai miestas, kuriame turėtų būti apstu tiltų tiltelių, sodų sodelių (daugelis jų šeina į UNESCO saugomų sąrašą..). Jo apylinkėse yra ir mažųjų vandens miestukų, kuriuose vis dar gyvenimas vyksta ant vandens. Nutarėme čia pasibūti keletą dienelių.
Pirmąją dieną išsirinkome didžiausią ir daugelio manymu gražiausią miesto sodą – Humble administrators garden. Pradėtas dar 1500-aisiais metais, jis patraukė mūsų dėmesį po „užsikabliavimo“ už gražių sodų Šanchajuje.


Sodas užima penkis hektarus ir yra pilnas tiltelių, akmenų sodų, lotosų ir bambukų..
Jeigu dar kiniečių turistų būtų mažiau tai galima būtų ir atsipalaiduoti... Jų delegacijos eina ir eina viena po kitos neleisdamos ramiai pasigėrėti šiais gražiais kūriniais.. Stengėmės nekreipti į juos dėmesio ir eiti savo keliukais...
Sodas taip pat turėjo didelę bonsų kolekciją. Gaila, kad nebuvo surašyti jų amžiai, nes kai kurie tikrai atrodė įspūdingai seni... Gintas, kaip mažas vaikas, vėl, gal kokį šimtąjį kartą užsigeidė turėti savo bonsų sodą. Sėkmės, vaikeli, rožinėmis svajonėmis :).

2009.10.30. 77 – oji kelionės diena.
Luzhi vandens miestukas. Užbaigiam ryžių degtinę.
Kadangi pačiame Suzhou miestelyje neaptikome to vandens miesto jausmo, sekančią dieną nusprendėme aplankyti miestelį netoli nuo pačio Suzhou ir tikėtina labiau pateisinčiančio vandens miesto vardą. Miestelis Luzhi pavadinimu.
Paklausėme hosteliuko personalo kaip iki jo nukakti ir sužinoję autobuso, galinčio ten tiesiai nuvežti, numerį patraukėme tenai. Gerai, kad autobusų stotelėje jaunos merginos paklausėme, ar tikrai išsirinkome teisingą autobusą. Pasirodo autobusas buvo ne tas ir turėjome važiuoti su persėdimu. Sužinojome naują autobusą ir patraukėme toliau. Iš krypties sprendėme, kad pasukome teisingu keliu.
Tarp Suzhou ir Luzhi galbūt buvo apie 25 km ir šie kilometrai driekėsi per ištisą gamyklų rajoną. Gamykla prie gamyklos. Teritorijos gražiai sutvarkytos, vakarietiški brand‘ai, milžiniški pastatai. O už jų netrukus įsukome ir į mūsų tikslą, Luzhi miestelį.
Šį miestelį tikrai galime laikyti vandens miestu. Visas senamiestukas buvo išraizgytas mažais kanaliukais, prie kurių nusidreikusios gatvelės su senoviniais namukais.


Be abejo, kaip ir priklauso tokiam gražiam miesteliui, netrūko ir prekeivių bei mažų kavinukių. Pasivaikščiojimas tokiame miestelyje tikrai pateisino mūsų lūkesčius. Išvaikščiojome visas mažas gatveles, patenkinome vietinių gyventojų smalsumą nusifotografuodami su jais, pavalgėme ir pasukome atgal į Suzhou. Luzhi tikrai išliks mūsų atmintyje...
Grįžę į Suzhou dar pasivaikščiojome parduotuvių gatvelėmis. Reikia pasakyti, kad parduotuvėlės tikrai buvo skoningai padarytos. Kainos irgi tikrai geros. Bet jau susiformavome imunitetą žvalgytis, bet nepirkti. Įdomus jausmas :). Rekomenduojame patirti :).
Dar nuo kruizo laikų turėjme užsilikusį ryžių degtinės buteliuką tai tą vakarą nusprendėme jį sunaikinti. Smagiai šnekučiuodamiesi netrukome tai ir padaryti... Įdomi ta ryžių degtinė. Stipri (~52 laipsnius) ir su specifiniu salstelėjusiu skoniu, kuris tave lydi geras 24h... Jį sunkiai panaikinsi vandeniu ar maistu...Jis tiesiog turi pats pasitraukti...

2009.10.31. 78 – oji kelionės diena.
Iš Suzhou į Šanchajų. Po to į Guiliną. Para traukinyje.
Kitą dieną turėjome važiuoti atgal į Šanchajų, nes iš ten turėjome sėsti į traukinį, nuvešiantį iki Guilin, esančio Kinijos pietuose.
Į Šanchajų važiavome tuo pačiu greituoju traukiniu kaip ir į priekį. Tik šįkart traukinys pasiekė daugiau nei 260 km/h greitį. Žavu... Viskas lekia pro akis, o viduje niekas net nevirpa...
Šanchajuje pakeitėme traukinių stotis ir dar kartą įsėdome į traukinį vienai parai.
Tokios kelionės mums jau nebeprailgsta. Turime ką veikti. Skaitome knygas, žaidžiame UNO, pro langą stebime besikeičiantį kraštovaizdį.
Žinojome, kas laukia mūsų Guilin‘e. Tą buvome girdėję iš savo pirmatkų Kotrynos su Ryčiu todėl su smalsumu laukėme pasirodančių smailių karstinių kalnų viršūnių, kurios turėjo išsiskirti iš iki tol mūsų matyto kraštovaizdžio.

Šanchajus

2009.10.25. 72-oji kelionės diena.
Pakeliui į Šanchajų.
Kitą dieną skaniai išsimiegoję (be kiničių kompanijos) sėdome į traukinį į Šanchajų. Turėjome važiuoti 24h. Nebegąsdina tokios kelionės. Ypač, kai keliauji K klasės traukiniu, kurie ir patogūs ir pakankamai greiti. Mūsų pasirinkto traukinio maršrutas gal kiek buvo keistokas, bet mums svarbiausia - pasiekantis Šanchajų.
Kaip mums įprasta pradėjome žaisti UNO kortomis. UNO kortos visada labai tarukė aplinkinių dėmesį. Netrukus prie mūsų prisijungė dar trys kiniečiai, kuriems vien pažaidimas su kitataučiais atrodė egzotiškas... Netrukus visas būrys mus stebėjo bežaidžiančius.
Pakeliui važiavome per vieną iš intensyviausiai apgyvendintų Kinijos regionų. Labiausiai žavintis vaizdas, kaip kiniečiai puoselėja savo sodus ir darželius. Galime drąsiai teigti, kad daržai, lysvės ir sodai prižiūrėti gražiau ir dėmesingiau nei jų pačių namai. Darželiuose nei vienos nereikalingos žolytės. Laistoma reguliarai, nuo intensyvesnės saulės apsaugoma įvairiausiais apdangalais. Tokios tvarkos nepamatysi jų namuose - aplūžusios lūšnelės, kuriose daiktai išmėtyti betkaip, šiukšlių pilni kiemo kampai...

2009.10.26. 73-oji kelionės diena.
Šanchajus. Įsikuriame hosteliuke. Pasivaikščiojam pakrante :).
Šanchajų, kaip vieną iš savo kelionės stotelių, pasirinkome norėdami pamatyti kaip gyvena vienas moderniausių miestų Kinijoje ir iš arti pamatyti mūsų dar nematytus dangoraižių rajonus. Juk didysis investicijų bankininkas Gintas privalo pamatyti kaip Šanchajuje įskūrę didieji pasaulio investicijų valdytojai :).
Šanchajų pasiekėme po pietų ir patraukėme tiesiai į savo hosteliuką. Tvarkingas, pamėgtas keliautojų, patogus susisiekimas su visais miesto rajonais...
Nusprendėme tą vakarą nieko per daug neveikti, o tik pasivaikščioti viena pagrindinių Šanchajaus alėjų, vadinama The Bund. Tai alėja, vingiuojanti palei upės Huangpu krantą, su vaizdu į kitame krante įsikūrusį dangoraižių rajoną Pudong.
Mūsų nusivylimui Bund alėja visa buvo užtverta. Miestas ruošiasi Expo 2010m., kuris pirmą kartą vyks besivystančioje šalyje. Kinijos valdžia juk nori parodyti, kokie jie gražūs... Viskas atnaujinama, gražinama, blizginama. Pavyko užlipti ant kažkokių tai pastolių ir iš dalies pasigrožėti Pudong‘o vaizdu.


Pasivaikščiojome po aktyviausią Šanchajaus dalį, pastebėjome su pižamomis vaikščiojančius vietinius miestelėnus (visiškai atsipalaidavę :)), panardėme tarp prekeivių, palakstėme metro... Miestas paliko modernaus, aktyvaus, vakarietiško tipo įspūdį. Mums patinka. Užskaitom.

2009.10.27. 74-oji kelionės diena.
Yu gardens. Vakaras Pudonge.
Kitą dieną nusprendėme aplankyti Yu sodus, kurie minimi kaip vieni iš gražiausių Kinijoje. Be abejo kol priėjome sodus reikėjo prasibrauti pro prekeivių miestuką, kuris buvo pilnas kinietiškų margumynų ir vakarietiškų delikatesų (KFC, McDonalds).
Yu sodai visiškai pateisino savo vardą. Neįtikėtinai gražiai suprojektuoti, už kiekvieno kampo atsiverianti kita nereali erdvė.... Grožėjomės sukurta oaze... Tai gražiausias sodas, kokį esame matę!


Sodus kiniečiai tikrai moka projektuoti. Sodas pamėgtas ir užsienio turistų – jų čia santykinai sutikome daugiau nei aplink kitus objektus..
Na, o po tokios gražios išvykos kaip nepasivaišinti šalia esančio McDonalds vaišėmis? Niam niam niam...
Vakare nuvažiavome pasivaikšioti tarp dangoraižių. Nusprendėme nesikelti į juos, o tiesiog pabraidyti tarp jų.. Visiems gerai žinomas HSBC pastatas, Jinmao ir Šanchajaus pasaulio verslo centro dangoraižiai, beveik aukščiausi Azijoje ir begalo daug kitų „mažiukų“ pastatukų...


Tikriausiai prisisotinę įtemptos dienos, aplink centrinėje rajono dalyje telkšantį mažą ežeriuką bėgiojo norintys įgauti daugiau energijos keisti personos. Sunku pasakyti, kad jie bėgiojo, greičiau sparčiai vaikščiojo, sukinėdami per riešus plaštakas. Gal ir mūsų Lietuvėlės investicijų profesionalams taip reiktį padaryti? :) Gal dar daugiau gerų minčių ateitų? Gintas pats vos neišbandė sparčiojo ėjimo kartu su jais, pavyko sulaikyti... :).

2009.10.28. 75-oji kelionės diena.
Mokslo ir technologijos muziejus. Šlamštas. 4d filmas. Nusiperkam bilietus į Guiliną. Greituoju traukiniu į Suzhou.
Kitą dieną tarp keliaujančių užvirė diskusija. Aplankyti Šanchajaus muziejų ar Mokslo ir technologijų muziejų? Pirmasis buvo palaikomas Ginto, kuris akcentavo, jog apie jį geri atiliepimai ir jis nemokamas, o antrasis buvo palaikomas Vidutės, kuri akcentavo, jog viename iš moderniausių pasaulio miestų turėtų būti demonstruojamos ir pačios moderniausios technologijos, ir galbūt tai parodo gan aukšta bilietų kainą į jį... Galop Gintas nenorėdamas pasirodyti ne modernus ir ne šiuolaikiškas :) sutiko kartu važiuoti į Mokslo ir technologijų muziejų.


Muziejaus fasadas sukėlė pirmąjį įspūdį, kad čia bus tikrai neblogai... Čia, be abejo kaip ir visur mieste, priešais įėjimą karaliavo EXPO 2010 simbolis.
Kaip ir dažniausiai pirmas įspūdis klaidingas... Ta Vidutė niekada nepasimokins! Muziejus buvo pilnas vaikų apie 10-12 metų amžiaus. Tai jau buvo ženklas, kad labai daug modernumo tikriausiai nerasime... Pasivaikščiojome po sukurtas džiungles su beįrančiomis iškamšomis (na, jos atrodė geriau nei mūsų matytos Rusijoje, Ulan Ude...), keletas ekspozicijų su moksliniais išradimais ir kosmonautų apranga bei amunicija... Net nėra žodžių kaip nyku... Vienintelis dalykas, kuris patiko – 4D filmas apie meteoritus, krintančius į žemę. Ekranas, apgaubiantis iš visų pusių, tikrai sukelia neblogų įspūdžių...
Tą dieną turėjome dar nuvažiuoti į Suzhou miestelį, kuris buvo apie 70 km į vakarus nuo Šanchajaus, todėl ilgiau nedelsėme ir patraukėme į traukinių stotį. Suzhou miestelis buvo pakeliui į Nanjing, kurį jungė greitojo traukinio linija su Šanchajumi todėl džiaugėmės galėdami ją išbandyti.
70 km atstumą įveikėme per 35 minutes. Reikia įvertinti ir sustojimą pakeliui dar viename miestuke bei lėtesnį išvažiavimą iš Šanchajaus.


Vietomis traukinio greitis pasiekdavo daugiau nei 220 km/h. Tai nėra kosmiškai daug, jis įsibėgėja ir daugiau, bet tai buvo gera pažintis su traukinių ateitimi... Dabar nebesistebime, kodėl Warren‘as Buffett‘as didina savo investicijas šioje srityje... Kinijos traukinių sistema (apskritai abu esame mažai susidūrę su traukinių transportu..) truputį atvėrė akis, kas vyksta šioje srityje ir kaip tai svarbu jungiant atskirus regionus bei finansinius centrus. Smalsu, ką šia tema pamatysime JAV...