MONGOLIJA

Ulaan Baatar

Negalvojome, jog įvažiavę į Mongoliją pajusime tokį skirtumą. Ne, tai ne gamtos, ne oro, ne kelių, bet požiūrio į svečią. Tik išlipusius iš autobuso Ulaan Baatare mūsų nuostabai mus pasitiko svečių namų autobusiukas. Mes net nežinojome, ar gavome patvirtinimą į mūsų užklausimą nakvynei šiuose namuose, nes parašėme jiems prieš įsėdant į autobusą. Jie nežinojo, kuriuo laiku mes atvažiuosime (tikriausiai ne tiek ir daug autobusų iš Ulan Ude eina), o prie to mūsų autobusas dar vėlavo pusantros valandos...
Nakvynė dvigubai pigesnė nei Rusijoje. Mieste daug turistų, turistams skirtų „knaipių“ bei pramogų. Užrašai ne tik vietine, bet ir anglų kalba (skirtingai nei Rusijoje). Kas yra buvęs pietryčių Azijoje tas žino, kaip gerai ten jaučiasi turistas. Negalvojome, jog jau Mongolijoje taip pasijusime.
O gamta... Apie tai dar nieko nerašysime, nes apie tai netolimoje ateityje. Bet kas yra buvęs ar girdėjęs apie šios šalies grožybes tas patvirtins mūsų žodžius, jog čia tikra gamtos pasaka.
Apie Mongoliją reikia pasakyti, jog tai rečiausiai apgyvendinta pasaulyje valstybė. Jos plotas 1.566.500 kv.km., (~ 24 Lietuvos) o gyventojų tik 2,6 mln! Vienam kv. km tenka tik 1,4 žmogus!
Tikėjimas - budizmas, todėl gausu budistinių šventyklų. Dauguma jų atstatytos, nes dar 1937 m. komunistų valdymo pradžioje buvo sugriauta daugiau nei 700 šventyklų...
Ulaan Baataras 2007 metais tapo milijoniniu miestu. Tai tikriausiai todėl, jog dauguma klajoklių pakeitė savo gyvenimo įpročius (po didelių 1999 ir 2001 metų sausrų, kai žuvo apie trečdalis jų galvijų) ir patraukė laimės ieškoti į Ulaan Baatarą.
Pasirinkęs vakarietišką ekonomikos kryptį (jaučiama ir Kinijos įtaką) Ulaan Baataras tapo kosmopolitišku, dinamišku šalies centru. Tai juntama ir gatvėse, kur jaunimas rengiasi pagal vakariečių atvežtas madas, kur naktinis gyvenimas verda iki vėlumos, visur aplink pasauliniai vardai (ir neperrašyti vietine kalba kaip Rusijoje..).
Pagrindinės miesto grožybės – Sukhbaatar aikštė bei budistinės šventyklos.


Šiame mieste nutarėme „nuleisti garą“... Rusijoje prisižiūrėjome tiek miesto grožybių, tiek ir pasakiškos gamtos. Tam, kad ir toliau išlaikyti smalsų žvilgsnį, apsistojome svečių namuose savaitei ir mėgavomės tinginyste – vaikštinėjome mieste, miegojome iki pietų (tiesa Lietuvoje iki ankstyvo ryto :)), „siurbėme“ filmus iš interneto (internetas pakankamai greitas ir valanda kainuoja tik 1 lt.), kalbėjomės su kitais keliautojais.
Ulaan Baataras yra centras, iš kurio toliau galima organizuotis keliones po visą Mongoliją. Mes taip pat neskubėdami rinkomės informaciją ir ieškojome bendraminčių, su kuriais dalintis nuomoto autobusiuko išlaidas. Mums greit pasisekė. Susipažinome su australų porele (taip pat keliaujančia aplink pasaulį – jau septintas mėnuo..), o vėliau prie mūsų prisijungė ir turistė iš Tailando. Susidėliojome kelionę po šiaurinę ir centrinę Mongoliją. Viso 12 dienų. Gyvenimas jurtose, trys dienos jojimo su arkliais, žvejojimas, bendravimas su klajokliais, šventyklų lankymas ir panašiai. Nuotraukoje matote preliminarų mūsų kelionės maršrutą.


Išvykstame jau rytoj iš ryto ir grįšime spalio pradžioje. Tuomet ir parašysime savo įspūdžius... O vėliau laukia kelionė į vieną unikaliausių vietų Mongolijoje – Gobi dykumą...
Tiesa, šiandien buvome pažiūrėti nacionalinių mongolų šokių ir dainavimo (dainavimas iš gerklės!). Įspūdį tikrai paliko. Vieną iš jų dainavimo būdų įdėjome filmuotoje medžiagoje (žiūrėti iki galo!).


Mongolija… To be continued…

TRANS-SIBERIAN TRAUKINIU

Maskva – Krasnojarskas

Norėdami pamatyti visas Rusijos platybes dar Lietuvoje buvome nusprendę per Rusiją keliauti Trans Siberian traukiniu, kuris tęsiasi nuo pat Maskvos iki Vladivostoko (viso 9288 km.!).


Šis maršrutas daugelyje turistinių gidų įrašytas, kaip vienas iš pasaulio įspūdingiausių dalykų, kuriuos savo gyvenime reikia patirti. Na, nusprendėme ir mes tai išbandyti:). Mes nusprendėme šio maršruto įveikti 5640 km, kurie tęsiasi iki Buriatijos respublikos (Rusijos sudėtyje) sostinės Ulan Ude. Šiame tarpe rinkomės vieną stotelę, kurioje norėtume išlipti, pailsėti nuo traukinio kelionės, atstatyti akis į vietą:). Pirmuosius bilietus pirkome iki Krasnojarsko, kuris yra už 4098 km. nuo Maskvos, ir jį turėjome pasiekti po 63 kelionės valandų. Besidomintiems šiuo maršrutu galime pridurti, jog Trans Siberian geležinkeliu važiuoja tikrai ne vienas ir ne du traukiniai ir iš jų tarpo galite išsirinkti sau priimtiniausią pagal komfortą, laiką bei biudžetą. Patys komfortikškiausi (galbūt labiausiai išpopuliarinti turistų tarpe) yra vadinamieji firminiai traukiniai “Rossija” ir “Baikal”. Mes rinkomės pigesnį variantą, kuris važiuoja ten pat tik šiek tiek lėčiau. Kupe bilietai šiame traukinyje kainavo 7100 RUB, kai tuo tarpu minėtuose firminiuose už kupe bilietą būtų tekę sumokėti ~10500 RUB. Kainos skirtumas akivaizdus. Bilietus pirkomės patys, traukinių stotyje (čia mūsų pranašumas prieš rusiškai nekalbančius turistus, kurie moka dar brangiau bilietus pirkdami per kelionių agentūras). Čia mums nusišypsojo laimė (tokia graži panelė:) ) ir gavome bilietus į dvivietį kupe. Kadangi abu nesame dideli keliautojai traukiniais apie tokią galimybę net nežinojome, ją pasiūlė bilietų pardavėja. Liuks. Taip ir toliau.
Nenorėdami rizikuoti tokia ilga kelione traukinių stotyje buvome valandą prieš nurodytą laiką. Iki įsėdant buvome pradėję nuogastauti dėl savo dvivietės kupe (kaip minėjau esame “žali” keliautojai traukiniais). O gal ten nėra lango? O gal ten tulikas šalia ir visą kelionę smirdės? Gal ten labiausiai bilda?:) Visgi mūsų baimės neišsipildė ir patogiai įsitaisę dvivietėje kupe (su langu, nesmirdančioj) pajudėjome iš Maskvos.
Abu esame fotografijos šiokie tokie mėgėjai todėl nelabai mums patiko apdulkiję traukinio langai todėl jau pirmojoje traukinio stotelėje visiems aplinkiniams surengėme spektaklį. Vidurį baltos dienos visi pamatė moteriškę, bestovinčią ant vyriškio pečių ir rankomis atsirėmusią į traukinį, ir tualetiniu popieriu bevalančią traukinio langą. Prijuokinę aplinkinius ir iki ašarų prisijuokę patys patenkinti tęsėme kelionę. Pirmieji vaizdai kažkuo labai nenustebino – tokie patys miškai, tokie patys vargingi pakelės kaimai, sodybos. 1777-ajame kilometre kirtome oficialiąją Europos – Azijos sieną. Pats Sibiras prasideda 2102 – ajame kilometre. Čia gamta jau kitokia. Kiek akys apima žalios lygumos, kurias keičia pelkės, o kartais beržynai (labai užsimanėme pagrybauti…). Naktimis tiesiog smagiai klausydavomės traukinio bildėjimo ir grožėdavomis mėnuliu, kuris tomis naktimis buvo ypatingai gražus. Traukiniui sustojus išeidavome pakvėpuoti grynu oru.
Atskiro dėmesio verti ilgesni traukinio sustojimai (15-30 min.). Čia jau tikras turgus prasideda. Be to, kad čia visada galima įsigyti bandelių, beliašų, alaus, saulėgražų ir kitų užkandžių, priklausomai nuo netoliese esančio fabriko galima įsigyti ir namų apyvokos daiktų. Jeigu šalia yra stiklo fabrikas tai galima rinktis iš taurių rinkinių, šviestuvų, jeigu šalia audinių fabrikas tai gali rinktis iš begalės kojinių, kilimų ir pan. Traukiniui jau pradėjus važiuoti iš paskos dar bėga prekiautojai norėdami parduoti kokį tai daikčiuką...


Didelę dalį malonumo pasirinkus Trans Siberian maršrutą sudaro ne tik pats kelias, bet ir tai kas vyksta viduje. Kadangi buvome pasirinkę dvivietę kupe tai bendravimas su aplinkiniais būdavo koridoriuje arba vagone-restorane. Visi aplinkiniai be išimties buvo rusai (tikriausia todėl, jog buvome pasirinkę pigesnį traukinį). Didelio kontakto su jais neturėjome todėl dažniausia bendravome dviese. Žaidimai kortomis, UNO, laivais, dainos… Net nepajutome kaip greitai bėgo dienos… Kaip ir privalu Trans Siberian kelionėje vakarais prie užkandėlės atverdavome “baltą knygą” ir šokdavome pagal kupe skambančią rusų estradą:).


Keliauti dviese, stebėti pasaulį, linksmintis, mėgautis ramybe kada to nori … Tai ko mes ir siekėme. Idealu.

Krasnojarskas
Pirmasis mūsų išlipimas – Krasnojarskas. Jį pasirinkome dėl šalia esančio nacionalinio parko Stolby. Tai parkas, kuris isikūręs šalia Jenisėjaus upės, išsiskiriantis tuo, jog virš didelio ploto miško teritorijos stūkso išsikišusios vulkaninės kilmės uolos. Vietinių vadinamas „miško milžinų žemė“. Pats Krsnojarskas nėra itin gražus. Centre lygiagrečiai besidriekiančios trys gatvės, kuriose ir sukoncentruotas miesto kultūrinis, politinis gyvenimas. Pačioje pagrindinėje gatvėje, pavadintoje prospekt Mira, ištisa eilė medelių (2-3km) apvyniotų lempučių girliandomis. Deja, naktį nebuvome užsukę į centrą tai ir viso blizgesio neišvydome:). Krasnojarskas pasirodė studentiškas miestas, o gal tai dėl pirmųjų rugsėjo dienų gatvės buvo pilnos studentų...
Apsistojome buvusioje turistinėje bazėje, perdarytoje į kuklų viešbutuką. Juo labiau, kad jis buvo visai šalia parko Stolby. Pirmąjį vakariuką pasikėlėme į apžvalgos aikštelę elevatoriumi. Iš aukštai (~500m.) pamatėme po kojomis visą miestą ir dalį parko Stolby.


Patį parką sudaro keletas dešimčių (o gal ir dar daugiau) uolų, kurios išsikišusios virš viso kalvoto peizažo. Lengviausiai pasiekiamos ir vienos gražiausių uolų yra pasiekiamos einant 7 km. siauru keliuku. Nuo pat pradžių parkas pasitiko įvairiais gyvūnais. Per pat kelią peršliaužė gyvatė, iš takelio šonų šokinėjo sibiriniai burundukai prašydami kąsniuko, ir dar kažkokių mums nežinomų mažų gyvūniukų, panašių į prerijų šuniukus.


Ne veltui tai parkas, kuriame aptinkama apie 80 meškų, 120 vilkų, 30 lūšių ir pan. Bebaigiant kilti septintąjį kilometrą vyriškoji šio pasakojimo pusė jau varvėjo nuo prakaito, o moteriškei irgi nešalta buvo:) Gal ir gerai, nes kitaip tos rusiškos bandelės dar ilgai butų juntamos ant šonų…
Į pačias uolas nusprendėme nekopti, nes dėl nedidelio neatsargumo mūsų kelionė tik prasidėjusi galėjo ir baigtis. Kažkada grįšime ir įsiropšime:)


Krasnojarskas – Ulan Ude
Kelionei traukiniu nuo Krasnojarsko iki Ulan Ude (jau rytinė Baikalo pusė) pasirinkome ekonominę klasę (vadinamasis platskartas). Ir pigiau kainuoja, ir pati kelionė trunka tik 27h. ir norėjome patirti kitokį keliavimo būdą. Ir nenusivylėme. Čia tikrai kitaip. Sienos tarp gultų labiau simbolinės, o ir patys keleiviai yra nebe tokie tvarkingi (nekalbame apie visus…). Kai prasidėdavo pietų metas tai sunku buvo neužousti nuo įvairiausių kvapų, kurie įsismelkdavo net į rūbus, triukšmas irgi kurkas didesnis dėl didesnio žmonių skaičiaus viename vagone.


Bet privalumas – bendravimas be pertvarų. Susipažinome su keletu rusų, su kuriais pakalbėdavome, papletkindavome, pasijuokdavome. Jie ir atsakė mums į klausimą, kodėl šioje Rusijos vietoje dauguma automobilių vairą turi dešinėje. Kaip ir galvojome tai dėl Japonijos artumo. Čia gyvenantiems daug pigiau nusipirkti iš Japonijos parvežtą transporto priemonę. Kaip jie patys sako iki 2000 metų Japonijoje gaminti automobiliai yra vadinami milijonieriai, nes buvo gaminami nuvažiuoti milijonui kilometrų. O tokio automobilio vairavimas tampa pavojingu tik tada kai išvažiuoji už miesto (kai renkia aplenkti). Paprasta.
Su mumis keliavusi studentė Ženia mums darkart patvirtino, jog geografinis atstumas tarp artimųjų taip akcentuojamas mūsų šalyje yra tik paprasta psichologija. Ji pati mokosi Krasnojarske, o tėvai gyvena Čitoje (Chita). Tarp šių miestų 1100 km atstumas ir tai suprantama kaip pakankamai mažas atstumas, juk kai kurie studentai studijuoja (o vėliau tikriausia pasilieka ir gyventi) Maskvoje arba Piteryje, kai jų artimieji gyvena Čitoje, Ulan Udėje ar Vladivostoke. Pas mus 300 km. atstumas vertinamas kaip kitas pasaulio kraštas. Juk kaip toli tas Vilnius nuo Klaipėdos:) … 3h…oho!
Renkantis traukinį tarp Krasnojarsko ir Ulan Ude rinkomės iš tų, kurie pietinę Baikalo pakrantę pasiekia šviesiu paros metu. Šis kelionės etapas vadinamas pačiu vaizdingiausiu. Tikrai nepaprastai gražu. Traukinys pasiekia pakrantę 400m. virš paties baikalo lygio ir atsiveria nepaprastai gražūs vaizdai į kitame krante stūksančius kalnus bei apačioje įsikūrusius miestelius. Paties Baikalo išskirtinumą galima pateikti keletu faktų: 20% pasaulio gėlo vandens (atmetus ledynus) atsargų turintis ežeras, didžiausias pagal tūrį ežeras pasaulyje (didesnis už Didžiuosius JAV ežerus kartu sudėjus), jame gyvena vienintelis gėlame vandenyje gyvenantis ruonis Nerpha, iš aptinkamų ~2500 augalų ir gyvūnų rūšių 1700 aptinkamos tik šiame ežere, tai seniausias pasaulio ežeras...


Viena pagrindinių ir gausiausiai aptinkamų žuvų šiame ežere yra Omul (iš lašišinių šeimos..). Kurios pardavėjai tiesiog pradeda lipti per galvas siūlydami šią žuvį rūkytą, kai prasiveria traukinio durys. Deja, mes taip ir neparagavome šios žuvies…

Buriatija
Rytinėje Baikalo pusėje prasideda Buriatijos Respublika (pusiau autonominė Rusijos respublika). Buriatai yra tauta labai artima mongolams. Pagrindinė religija – budizmas. Deja, tai nykstanti tauta. Šiuo metu iš ~ 1 mln. Buriatijoje gyvenančių žmonių tik ~ 30% yra buriatai. Tai ryškiai azijietiškais bruožais išsiskirianti tauta. Tikimės, jog šiai tautai pavyks išlikti ir išlaikyti savas tradicijas.
Buriatijos respublikos centras – Ulan Ude. Mielas, bet nelabai kuo išsiskiriantis miestas. Tiesa, jo centre pūpso didžiausia pasaulyje Lenino galva.


Nusprendėme daug laiko Ulan Ude nepraleisti ir keliauti Baikalo pakrante į šiaurę, į miestelį Barguzin. Čia mes galime pasigirti geriausiomis derybomis, kurios kažin ar bepasikartos mūsų kelionėje. Pačios derybos kaip derybos, bet su „maršrutke“ suderėjome už 300km iki Barguzin miestelio sumokėti po 350 RUB, kai tuo tarpu netgi vietiniai mokėjo po 500 RUB! Buvome paprašyti to nesakyti su mumis važiuojantiems rusams...
Pats kelias tai neduok Dieve... 300 km važiavome 6h.. Truputis asfalto, o kita dalis duobėto žvirkelio.. Gerai tai, kad matėme naujai betiesiamą asfaltuotą kelią. Nors kažin ar gerai paveiks šį unikalų gamtos kampelį padidėjęs turistų srautas..
Pats Barguzin miestelis įsikūręs tuo pačiu pavadinimu upės slėnyje. Iš visų pusių kalnai, gaivus oras, ramybė… Čia apsistojome 3 dienoms. Pačiąją pirmąją tiesiog pratinginiaudami:) ir stebėdami aplinką. Neasfaltuotos gatvės, aukštos neperregimos tvoros, palaidos karvės ir ožkos, kurios tvarkingai vakare grįžta pas šeimininkus, pro kalnų viršūnes beslenkantys debesys…


Antrąją dieną išsiruošėme pasivaikščioti po pakalnes. Vietiniai be abejo mums norėjo įpiršti gidą, bet nusprendėme vadovautis savo sugebėjimais. Kad nepasiklysti ėjome kalnų upelio pakrante. Gražu, ramu, gaivu… Pamatę grybus negalėjome susilaikyti nepasigrybavę. Pasirinkome baravykų ir raudonviršių. Grįžę į viešbutuką, šalia esančioje kavinukėje paprašėme juos pakepinti. Niam niam… Nerealiai skanu!


Kol valgėme galėjome prisižiūrėti vietinių linksmybių. Tai buvo bene vienintelė kavinukė, kurioje garsiau grojo muzika ir nors dar buvo tik ~ 19h, o vietinė kompanija taip įsijautusi šoko ratuku rusų estrados dainas, kad ohoho! Įsijautusios moterys netgi špagatą bandė daryti... Sunkoka tai joms buvo, bet linksma mums!
Kitą rytą, prieš šio pasakojimo dailiosios pusės norą, išsiruošėme įkopti į šalia esančio kalno viršūnę. Pradžia buvo nebloga. Po pirmosios valandos kopimo vyriškis jau pradėjo tirpti, moteriškė už širdies griebtis... Po antros valandos jau atvirkščiai.. Dvi valandas pakopę sustojome aikštelėje (Kasparai čia buvo nufilmuotas tavo gimtadienio sveikinimas). Šioje stotelėje moteriškė pasiliko laukti savo narsuolio vyro. O vyras, pasiryžęs įveikti kalną, narsuoliu jautėsi tik pirmąjį pusvalandį.. Kiekvienas metras kopimo jam kainavo po upelį prakaito ir prarastą viena bandelę.. Daug kartų buvo norėta grįžti, bet užsispyrimas sakė, jog jeigu nesi dailus tai bent jau įrodyk, kad esi stiprus:). O dailioji pusė pagaliau turės kuo pasididžiuoti. Kalnas buvo įveiktas, vyras kietas kaip dešra!

Tą patį vakarą toje pačioje kavinukėje išbandėme buriatų nacionalinio patiekalo pozy (arba kitaip buuzy). Tai ne kas kita, o didelis koldūnas, prikimštas jautienos ir kiaulienos (gal avienos...) ir virtas sultinyje. Skanu, bet nieko ypatingo.
Kitą dieną grįžtant vėl pavyko kainą „numušti“ iki 350 RUB (vėl vietiniams nežinant). „Maršrutkėje“ susipažinome su močiute, kurios vyras buvo lietuvis. Daug kartų buvusi Lietuvoje. Neįprasta šiame krašte. Smagiai pasišnekučiavome apie gyvenimo sunkumus su močiute, o išsiskiriant nuo jos netgi gavome dovanų kišeninį veidrodėlį... Taip miela...
Ulan Ude užtrukome tik tą naktį. Kitą rytą turėjome išvykti autobusu į Mongolijos sostinę Ulaan Baatar. Pasirinkome autobusą, nes tai ir kur kas greičiau ir kaip pasirodė daug pigiau (netgi už traukinio platskarta). Be abejo tai ne taip patogu, bet kadangi kelionė trunka tik apie 12h tai mums tai buvo priimtinas variantas.
Galime tik apgailestauti dėl Rusijoje esančio interneto paslaugų (išskyrus tik Maskvą ir Piterį). Internetas ne tik lėtas, retai randamose kavinukėse, bet ir kaina neprotinga. Daugumoje vietų turi mokėti ne tik už prisijungimą, bet ir už perduodamų duomenų kiekį. Taip gaudavosi apie 10lt valanda („nepumpuojant“ filmų..). Todėl mieli draugai nepykite ant mūsų buvome jus apleidę kuriam laikui. Pasitaisysime ir tikimės, jog pasitaisys Rusija.

Apibendrinant Rusijoje praleistą mėnesį...
Tikrai nepigu (netgi už Maskvos ir Piterio). Brangi nakvynė (išskyrus kai apsistodavome pas artimuosius). Gan brangūs maisto produktai. Alaus kaina buteliuose 1,60 lt – 5,00 lt. Baruose nelabai matėme, kad pilstomas alus kainuotų pigiau nei 6lt. Pigi degtinė – Zelionaja Marka 0,5 l kainuoja apie 11 lt. ir pan.
Šaltai pasitinka, bet šiltai palydi. Kur bepasisukdavome visur susiraukę veidai.. Į mūsų labą dieną tik burbteldavo kažką arba keistai nužvelgdavo... Bet visai kas kita kai su jais susipažįsti artimiau. Net nustembi, kokie šilti, draugiški, paslaugūs, malonūs..
Keliai... Keliai labai blogi.. Shirokaja strana no dorogi plochije... Reiktų jums Iljos veidą pamatyti, kai jo tėvelio mašina bildėdavo per duobes...
Eismas... Nemandagesnio dar nesu matęs.. Jeigu pas mus vyksta karas keliuose tai kas čia tada vyksta?... Nei vienas automobilis nepraleisdavo einant netgi pėsčiųjų perėja (tas pats ir Piteryje, ir Maskvoje). Ne tik nepraleidžia, bet netgi pypina...
Graži... Šalis, kuri turi kuo didžiuotis. Gražus Piteris, šiuolaikiška Maskva, platusis Sibiras, Baikalas, Uralas...
Visgi…Россию умом непонять …