2010 m. rugpjūčio 25 d., trečiadienis

Mes jau namuose!

Jeigu skaitai šį laišką vadinasi jau gali mums paskambinti į lietuvišką telefoną. Jeigu neskaitai šio laiško tai žiūri kažkur pro šoną arba šiaip žvairuoji. Vienu žodžiu norime pasakyti, kad nuo šiandien esame Lietuvoje ir vėl galime būti drauge.
Tiek tų žinių. Kelionė baigėsi, gyvenimas tęsiasi. Seni nauji namai. Pasiilgome Jūsų visų. Susitikime. Susitikę ir vėl susitikime. Juk tai daryti dabar šitaip lengva...


2010 m. rugpjūčio 23 d., pirmadienis

Trumpam atgal į Peterborough...

2010.08.23. 374-oji kelionės diena.
Rašom. Iljos gimtadienis. Į parką. Su tėveliu pasivažinėti.
Diena prie mūsų tinklapio. Kibome į darbus iš peties. Dar daugokai liko, o jau beveik namo reikia važiuoti. Bet pagal grafiką turėtume spėti kaip tik kaip tik :).
Kaip gi galime nepaminėti mūsų mielojo Iljos. Juk jam šiandien sukanka trisdešimt! Dar kartą iš visos širdies sveikiname tave su didingu ir garbingu jubiliejumi!
Berašant visą dieną norisi ir pailsėti. Geriausia tam vieta - parkas. O dvigubai smagiau ten eiti su Šeila. Nežinia, ar mes ją vedėmės, ar ji mus :). Varė iš visų jėgų :)

Akys atsigauna. Ir kvėpuoti pradedame kitaip. Siela nurimsta. O dar palakstėme su šuniuku. Liuksas. Abu jaučiame, kad trūksta to aktyvumo, prie kurio esame pripratę per pastaruosius metus. Grįžus reiks ko nors imtis :)
Jau vėlai naktį, mums dar berašant blogą grįžo Vytas ir pakvietė su juo prasivažinėti. Jis dirba vairuotoju ir nuo fabrikų parveža darbuotojus namo. Šįkart važiuoja parvešti nuo Amazon skirstymo centro. Mes noriai sutikome. Pasiėmėme Šeilutę, kuri buvo laimingiausia iš visų galėdama važiuoti, ir išvažiavome.
Amazon visai netoli, susirinkome darbuotojus, kuriuos Šeila aršiai aplojo, ir pajudėjome atgal į Peterborough. Darbininkai laimingi turėdami tokį vairuotoją kaip Vytas. Jam priklauso juos parvešti tik iki pagrindinės gatvės, bet jis pasiklausęs kiekvieno, kur jam reikia, juos pristatydavo iki pat jų gatvės. Geras žmogus tas mūsų tėvelis :).

2010.08.24. 375-oji kelionės diena.
Baigiam blogą. Parkas. Astsiveikinimo monopolis.
Mūsų paskutinė diena Peterborough ir paskutinė diena mūsų kelionėje. Rytoj jau būsime Lietuvoje. Negalime patikėti...
Tuo pačiu ir blogo pabaigtuvės. Aišku dar grįžę į Lietuvą norime padaryti apibendrinimą, bet kelionės nuotykiai nuo šiandienos jau bus visi patalpinti mūsų puslapiuke. Dar kartą viską išgyvenome nuotraukomis, tekstais. Džiaugiamės tuo ką patyrėme...
Paskutiniai patalpinimai mūsų puslapiuke, paskutiniai štrichai. Aišku nepamirštame ir savo šuniuko. Siuntame su ja sodelyje pirmai progai pasitaikius :).

Jau visai vakarop vėl nuėjome į parką. Aišku su Šeilute. Paskutinę kelionės dieną reikia išsaugoti skaidrias galvas. Pakvėpavome grynu oru ir patraukėme atgalios. Saulėlydis lyg ir tikrai sakė, kad tai kelionės pabaiga.

Šiandien norėjome atsisveikinti su namiškiais ir ta proga suruošėme paskutinį monopolio pažaidimą. Pripjaustėme lietuviškų užkandžių, kurių mums buvo pridėjusi Vidutės mamytė, nupirkome lituviško alaus, užsakėme didelę picą.
Visi susirinkę pasakėme palinkėjimus ir kibome į picą. Skani žaltys :).
Po picos kibome ir į žaidimą. Žaidėme, kad net dulkės rūko ir ne tiek svarbu, kas nugalėjo, svarbiausia kartu smagiai praleistas laikas. Esame labai dėkingi namiškiams už jų svetingumą, rūpestį. Ačiū Jums visiems!
Ir štai rašome paskutinius žodžius ir keliame tekstą į puslapiuką. Užkelių minučių grįžta tėvelis. Atsisveikiname ir Edvardas su savo mašiniuku mus pavežės iki oro uosto. Paskutinė mūsų kelionė. Iki gimtosios Lietuvos žemelės liko vos 7 valandos..

2010 m. rugpjūčio 20 d., penktadienis

Svečiuose pas Vidutės gimines. Bournemouth.

2010.08.20. 371-oji kelionės diena.
Dūkstam su šuniuku. Rašom. Į Bournemouth.
Nuo pat ryto šuniuku. Kadangi Vytas dirbo naktį tai Šeila miegojo pas mus. Nuo pat ryto buvo aplaižytas veidas :). Reiškiasi metas keltis.
Diena su blogu neprailgo. Šuniukas nors ir atima daug laiko nuo mūsų darbelio, bet džiaugsmas, kurį jis suteikia neįkainojamas. Kaip vijurkas. Visur. Bet visas dėmesys mums baigiasi kai grįšta Vytas. Mes esame pamiršti ir viskas skirta jam. Jo numylėtinė :).
Nepamirštam ir savojo blogo. Nors šuniukas šalia, bet pasistūmėjome neblogai. Jau esame prie Floridos, o tai reiškia, kad prisiminimai jau šviežūs ir greitai aprašomi.
Šiandien porai dienų išvažiuojame pas Vidutės puseserę į Anglijos apačią, Bournemouth miestą. Iki jo apie 300 km tad mes išsiruošėme iškart sulaukę Vidutės tetos Danutės ir nurūkome pas giminaičius į Anglijos apačią. Edvardas, Vidutės pusbrolis, jo mama Danutė ir mes su Vidute.
Važiuojam ir vis negalime atsistebėti. Čia viskas taip kompaktiška. Automobiliai, degalinės, keliai, namai... Net kartais sunku patikėti. Ir tuo pačiu viskas taip žalia. Anglai nuo seno garsėjo savo sodininkystės tradicijomis, bet čia ne tik tai. Saikingumas ir nepompastiškumas.
Vidutės puseserė Sigutė, jos vyras Saulius mus labai šiltai pasitiko. Vaikučiai jau miegojo, tad su jais susipažinsime rytoj.
Buvo kelios minutės iki dešimtos ir netrukus turėjo prasidėti paplūdimyje fejerverkai. Visi su Sigute priešakyje nuskubėjome tenais. Deja, tikriausiai dėl didelio rūko ir lietaus fejerverkų šiandien nebuvo...
Visi kartu suvalgėme skanią vakarienę. Ačiū Sigutei už jos vargą :)
Šiai dienai bus gana. Rytoj pabendrausime.

2010.08.21. 372-oji kelionės diena.
Po miestą. Prie uolų. Kepsniai. Vyrams jūra iki kelių.
Ryte mus pažadino ankstyvi vaikučiai. Danielė ir Dominykas. Dar kurį laiką pamiegojome, bet supratome, kad jau laikas keltis.
Lietuviški pusryčiai. Ei! Ar mes tikrai Alnglijoje? Jau beveik dvi savaitės valgome lietuvišką maistą, geriame lietuvišką maistą. Eina sau, kaip smagu.
Pabendravę prie pusryčių stalo patraukėme į miestą pasidairyti.
Sigutė su Sauliumi gyveno Bournemouth priemiestyje Boscombe. Visi patraukėme į jį pasižvalgyti. Sigutė buvo mūsų vedlys.
Buvo šeštadienis ir mieste buvo mažas turgelis. Nusipirkome vaisių, praėjome alėja, apsukome keletą ratų.

Pakankamai pasivaiščioję patraukėme link pajūrio. Šį savaitgalį vyksta Oro festivalis, kurio metu turėtų pasirodyti įvairiausi lėktuvai. Aišku, jeigu nesutrukdys oras, kuris šiuo metu tikrai nekoks. Purškia lengvas lietus, debesys žemai...
Pajūryje, kaip ir galvojome nieko nebuvo, tad mes patraukėme link namų. Netrukus turėjo grįšti Saulius iš darbo.
Saulius grįžęs ir vėl kibo į darbus. Jis norėjo mums paruošti kiaulienos kepsnį vyno padaže. Mes truputuką užkandome ir susiruošėme link Old Harry rocks. Sigutė mums minėjo, kad verta jas pamatyti. Ir iš jos fotografijų supratome, kad bus labai gražu. Užkandžiaujant dar spėjome susipažinti su dar viena Vidutės pusesere Rūta. Labai linksma mergina. Pabendravome ir sutarėme susitikti rytoj.
Patraukėme link uolų. Iki jų reikėjo keltis su keltu. Neilgai trukus jau buvome kitame krante. Prisiparkavę aikštelėje patraukėme takeliu link uolų. Pakeliui dar užėjome išvaizdų bariuką, bet jame nepasilikome :).

Ir tikrai nepasigailėjome, kad čia važiavome. Uolos buvo įspūdingos. Kad ir kiek matytume uolų pasaulyje, bet beveik visur jos skirtingos.

Ir tai dar nebuvo pabaiga. Ėjome toliau. Uolos įgavo vis įdomesnes formas. Vau. O kai sužinojome, kad Sigutė ir Saulius vaikščiojo jų apačioje, kur turėjo bristi per atoslūgius-potvynius, tai visiškai jais susižavėjome. Šaunuoliai.
Dar už vieno vingio uolos jau buvo ir atviroje jūroje. Truputuką primena australietišką Great Ocea Road.
Horizonte pamatėme ateinančius debesis ir visi patraukėme atgalios. Dar nespėjus pasiekti automobilio šiek tiek buvome šlapi. Bet čia tik grybų lietus, esame netgi pasiilgę tokio :).
Namuose mūsų jau laukė nereali vakarienė. Sauliui didelis Valio! Kiauliena vyno padaže jam labai pavyko :). Gal dėl labai skanau maisto, o gal šiaip greit pajutę simpatiją Saulius su Gintu tęsė bendravimą ne tik prie kepsniuko. Trejos devynerios dar labiau tvirtino jų draugystę :).
Vakarop, kai jau dauguma buvo iškritę prieš televizorių vyrukai patraukė pajūrin. Ale pabraidyti :). Vyrams jūra iki kelių :). Ir jiems pasisekė ne tik pabraidyti, bet ir pamatyti fejerverkus. Šįvakar oras buvo geresnis ir jie vieninteliai iš mūsų galėjo pasigirti pamatę šventės fejerverkus.
Grįžę vyrukai rankų nenuleido. Nuėjo į virtuvę ir draugystę tvirtino skaniu lietuvišku (ir ne tik) alumi. Esame pasiilgę paprasto lietuviško pabendravimo :).
Bet galop, taip ir nežinia, ar dėl alaus stygiaus, ar dėl miego poreikio, vyrukai nuėjo gulti.

2010.08.22. 373-oji kelionės diena.
Oro šventė. Bandymas 1. Bandymas 2. Atgal į Peterborough. Sutiktuvės.
Kitą rytą vyrai neįtikėtina, bet visai gerai jautėsi. Draugystė reiškiasi tinkamai sutvirtinta :).
Kaip ir žadėjo atvyko puseserė Rūta. Kiek pabendravę visi kartu, mes - Vidutė, Gintas, Rūta ir Sigutė patraukėme pajūrin pažiūrėti, ar vyksta koks veiksmas. Išėjome su lietumi, bet netrukus netgi trumpam išlindo saulė. Gal dabar jau pamatysime akrobatinius triukus. Bet deja.. Bet užtat pabendravome su puseserėmis. Juk ne taip ir dažnai susitinkame.

Teko grįšti atgal namo. Luktelsime dar kažkiek ir gal vėl bandysime savo laimę. Sigutė vėl rūpinosi mus visais ir greitai jau visi valgėme koldūnus. Ojojojoi kaip greitai svoris grįšta...
Po koldūnų praėjus kokiai valandikei patraukėme atgal prie pajūrio. Šįkart beveik visi, išskyrus Saulių, kuris liko namuose su vaikiukais.
Ir šįkart jau mums pasisekė. Štai ir akrobatiniai triukai danguje. Neblogai vyrukai pasivartė, užskaitome, tikriausiai ir mūsų Jurgis Kairys tai įvertintų.

Jau norėjome eiti namo po šio pasirodymo kai pasirodė ir naikintuvai. Skrenda labai garsiai :). Bet pamatyti buvo įdomu, kad ir kokie pacifistai esame tapę :).
Visiems labai patiko.

Buvo metas namo. Grįžę iki Sigutės namukų susikrovėme daiktus ir su sėdę į mašiniuką pajudėjome link Peterborough. Ačiū Jums, Sigute ir Sauliau, už Jūsų svetingumą!
Namo parlėkėme su vėjeliu. Lyg žinodami, kas mūsų laukia. O ten, Vidos bendravardė teta Vida su sūnumi Audriumi mums suruošė sutiktuves. Balandėliai! Šito maisto nebuvome ragavę jau daugiau nei metus. Nors ir nesijautėme alkani, bet kirtome iš peties. O Vidutės mama Vytui jau buvo atsiuntusi siuntinį su lietuvišku brendžiu tad vakaras gavosi labai pavykęs ir nuotaikingas.

Džiaugėmės ir tuo, kad Šeila vis dar buvo namukuose. Vytas ją nuveš šeimininkei kiek vėliau :)
Monopolio tą vakarą nebežaidėme. Kas nuėjo pailsėti, o kas dar savo nuotykius aprašinėti...

2010 m. rugpjūčio 10 d., antradienis

Svečiuose pas Vidutės tėvelį. Peterborough.

2010.08.10. 361-oji kelionės diena.
Kam į darbus kam į kelionę. Starbucks. Autobusas. Peterborough. Tėvelis. Monopolis.
Keliamės mums neįprastai anksti. Septintą. Gyvenome dar Niujorko laiku tad mums dar viskas buvo penkiomis valandomis anksčiau... Bet kadangi draugiukams reikia į darbus tai mes iš paskos. Jie į darbus, o mes į autobusą.
Pasirodo autobusas beveik po trijų valandų tad turime daug laiko. Einame į Starbucks atsigerti kavos. Jaučiasi, kad esame netoli nuo Lietuvos, nes už baro dirbusi mergina pasirodė esanti lietuvė. Artėjame prie tėvynės...
Belaukdami autobuso sulošėme keletą partijų UNO.
Pagaliau ir mūsų autobusas. Vos pora valandikių kelio ir mes jau pas tėvelį!
Autobuse numigome posmelį, kad kelelis neprailgtų ir žiūrėk jau Peterborough katedros bokštai tolumoje. Jaučiamės kaip Gedimino bokštą pamatę.
Ir už kelių minučių mes jau tėvelio glėbyje. Visi trys švytim iki ausų :). Tėvelis iškart mūsų kuprines op ant dviračio ir į namus, o musu pėstute Vidutės gerais pažįstamais takais. Ji čia praleido pora vasarų besidrbuodama.
Einame ir negalime atsistebėti. Lietuviškos parduotuvės, lietuviškos kirpyklos, įdarbinio agentūros. Ohoho. Pasistūmėjo lietuvaičiai per tuos metus.
Namuose mūsų jau laukė Vidutės du pusbroliai ir dvi tetos. Oho kokia šeimyna būsime :).
Plepėjome, įsikūrinėjome ateinančioms dviems savaitėms. Tėvelis iškart klausia, kur važiuosime, ką norime pamatyti. Sunku buvo paaiškinti, kad ką jau planavome pamatyti pamatėme ir, kad dabar svarbiausia pabūti su juo. Bet tėvelis nenuleido rankų. Susipažintumėt su Vidos tėveliu tai įsitikintumėt jo aktyvumu ir atkaklumu :). Va iš kur ta Vidutė tokia :).
Vakare visi namiškiai susėdome prie stalo žaisti monopolį. Neblogas užsiėmimas. Ir visai nereikia televizoriaus :).
Miegojome visi trys viename kambaryje, kaip ir norėjome. Kaip tikra šeimyna. Pasiilgome...

2010.08.11. 362-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Blogas. Kerpamės. Į parką. Monopolis.
Miegame iki pietų. Ačiū tėveliui, kad mūsų nežadino anksti.
Pusryčiams įsitaisome prie įstiklintos terasos, kurioje įsitaisę saulėje geriame kavikę. Vėsoka mums čia Anglijoje, visomis progomis ieškome saulutės.
Kad visai neužrambėtume išsiruošėme pasivaikščioti po šalia esantį parką. Bent kokio aktyvumo reikia :).

Ir tai mūsų visas dienos aktyvumas. Nuo šiandien pradedam rašyti savo blogo Amerikos dalį, nemažai reikia pasivyti tad tikriausiai ateinančios savaitės daugiausia tam ir bus skirtos.
Kad paįvairinti gyvenimą Vidutė apkirpo Gintą. Vytas, Vidutės tėtis, turėjo skutimo mašinėlę tad kirpti jį šįkart buvo lengviau. Ate ate Ginto plaukučiams...

Ežiuku apkirptam ir lengviau ir pigiau gyventi :).
Vakare tradiciškai visi po darbų susėdame pažaisti monopolį. Paplepam abie dienos džiaugsmus ir vargus, atsigeriam lietuviško alučio.
Ir toliau tęsiame savo kelionę. Tik nebe reaalybėje, o tekstuose, nuotraukose...

2010.08.12. 363-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Monopolis. Jurga ir Arūnas. Monopolis.
Rytais keliamės apie vienuoliktą. Vis dar naudojam tą patį pasiteisinimą dėl laiko skirtumo. Kažin kiek laiko jį galėsime naudoti? :)
Ir taip kol išjudam tai ateina pietūs. Pirmiausia perskaitom laikraščius, pašmirinėjam prie interneto ir tada kimbam rašyti savo nuotykius.
Šiandien laukiam Jurgos su Arūnu iš Londono. Turi atvažiuoti vėlai vakare.
Tradiciškai sužaidėme monopolio partiją ir žiūrime, kad jau vėluojame pasitikti draugų.
Draugau jau mūsų laukė. Gėdelė mums :).
Mums beeinant keliu namo kur buvęs kur nebuvęs Vidos tėvelis Vytas sustoja su savo vairuojamu autobusu ir mus įsisodinęs parvežė namo. Išvis lepina mus. Net žingsnio negalime žengti :).
Namuose draugams paruošėme lietuvišką stalą su lietuvišku alumi. Ir vėl bendravimai.
O fone galime pažaisti ir monopolį :).
Turėdami mažokai vietos, bet patys būdami kompaktiški puikiai tilpome dviejose mažutėse lovelėse. Bele miegoti :).

2010.08.13. 364-oji kelionės diena.
Į žvejybą. Į parduotuves. Žuvys ir pirkiniai. Išlydime draugus.
Kadangi draugai miega su mumis tai ne fasonas miegoti ilgai. Keliamės, daromės pusryčius.
Šiandien berniukai varo žuvauti, o merginos vėl į parduotuves ir pasivaikščioti po Peterborough.
Vyrukai su dviračiais išvažiavo pažuvauti, o merginos pirmiausia pas draugę, su kuria Jurga gyveno čia Anglijoje. Papletkavojusios čia, jos patraukė į miestą. Miesto parduotuvės joms jau iki skausmo pažįstamos, bet mados naujos tai gal kažką pavyks rasti? Beveik nieko. Nusipirkusios po smulkų rūbelį merginos pasivaikščiojo miestu, užsuko į McDonaldą užkąsti. Svarbiausia, kad kartu :).
Žvejai labai lengvai rado Vyto nupasakotą ežeriuką. Tik, kad bėda, Ginto dviračio padanga subliuško. Kažin gal čia nuo jo ataugančio svorio... :). Vienaip ar kitaip jie pasiekė žveybos vietą ir netgi užsimetė meškeres. Ir netgi po kurio laiko Arūnas ištraukia pirmąją žuvį. Negi vėl viskas veda prie to, kad Arūnas prigaudys žuvų, o Gintas nei vienos?... Bet čia tikriausiai jau apvaizda pagailėjo mūsų keliauninko ir jis netrukus taip pat ištraukė nelbogą kuoją. Lygu lygu. Pradėjo lyti. Abu stovėjo po lietum susitraukę kaip viščiukai kol vėl išlindo saulė. Gal dar ką nors pagausime? Deja. Vyrai pamatę, kad ateina naujas lietaus debesis susipakavo meškeres ir patraukė namo. Pėstute stumdami dviračius. Arūnas nepaliko draugo nelaimėje..
Vos spėjo grįšti po stogu kai pradėjo lyti lietus. Dar gerai, kad Vytas iš dviračių palikimo vietos atvažiavo pasiimti ir parvežė vyrukus namo.
Netrukus grįžo ir merginos. Žuvis jau išdarinėta, laikas kepti. Vidutė pasisiūlė :) šitam darbui.
Suvalgę tas dvi varganas žuveles išėjome link traukinių stoties. Turėjome dar daugokai laiko tad nuėjome paslampinėti po parką.

Pasivaikščioję išalkom tad nuėjome į merginų vadinamą "čikinyką" pavalgyti. Suraitėme dvi neblogas picas.
Arūnas dar nebuvo matęs Peterboroughsenamiesčio tad pravedėme keletu gatvelių. Gaila, kad jau priėjimas prie katedros buvo uždarytas. Teks grįšti :).

Nori nenori ateina laikas skirtis. Bent jau kuriam laikui. Laikas greitai bėga ir netrukus vėl būsime kartu.

Nuliūdę pėdinome namo...

2010.08.14. 365-oji kelionės diena.
Šiandien nieko daugiau nebuvome numatę tik įsibėgėti rašant blogą. Rašymas apie kanjonų kraštą suvalgo daug laiko. O nuotraukų tūkstančiai, sunku išsirinkti geriausias....

2010.08.15. 366-oji kelionės diena.
Metai. Blusų turgus. Blogas. Alutis su tėveliu.
Šiandien ypatinga diena. Lygiai prieš metus mus draugai išlydėjo nuo devinto forto, tėtukas Valiukas nuvežė mus iki Joniškio... Viskas atrodo buvo taip neseniai... Bet kai pagalvojame, kiek per tą laiko pamatėme, kiek nuotraukų nupyškinome, netgi kiek mašinų prisipirkome.. Visko daug ir tik vieni metai. Tikimės išsaugoti susikaupusius įspūdžius dar ilgai ilgai.
Sutvirtinti įspūdžius itin padeda mūsų internetinis puslapiukas. Kol parašome tekstus, kol surūšiuojame nuotraukas. Prisiminimai pasilieka amžiams :).
Šiandien pasidarėme dar vieną atrakciją. Nuėjome į blusų turgų. Gintas apskritai pirmą kartą tokiame buvo. O jau kiek kompaktų ir knygų, visi už kelis pipsikus. Iš dalies galima daryti išvadą, kad ko daugiausia blusų turguje to nereiktų apskritai pirkti, gal net geriau išsinuomoti ar pan. Knygas keičia Kindle'ai, kompaktus Itunes parduotuvės. Visko aišku negalima pakeisti, bet dalies tai tikrai. Ir gamtą išsaugotume :).
Turguje nusipirkome tik atikvarines svarstykles lauktuvių Ginto mamytei bei pigaus šokolado. Bet pasiknisus giliau ar esant poreikiui kokių elektroninių dalykų tai čia galima rasti visai gerų dalykų vos už kelis svarus.
Šiandien tėtukui nereikėjo į darbą tad vakare susėdome prie alaus. Norime kuo daugiau laiko praleisti su tėtuku. Paplepėti, pasidžiaugti...

2010.08.16. 367-oji kelionės diena.
Toliau blogas. Į žvejybą. Monopolis.
Nieko nenustebinsime pasakę, kad toliau rašėme blogą, bet jau pasistūmėjome iki vakarų pakrantės tad pradeda matytis vaisiai.
Vakare Vytas vistik norėdamas mus ištraukti iš namų suorganizavo žvejybą. Vidutei tai visai neįdomu, bet Gintas su malonumu sutiko. Nuvažiavome trise - Vytas, Edvardas ir Gintas.
Pirmiausia nusipirkome vieną licenciją, kad bent jau baudos nereiktų mokėti, susiradome tvenkinį žemėlapiuose ir pirmyn. Edvardas vairavo. Kaip mums atrodė privairavome pakankamai arti ežero, kad iki jo nueiti, bet teko dar papėdinti tikriausiai apie porą mylių.
Tvenkinys buvo karjere, kuris pasirodo gilus kaip šulinys. Dugninės meškerės švinas atrodo skęsta amžinybę... Ar čia gylis buvo kaltas, ar čia vyrų profesionalumas, bet jie nesulaukė nei vieno "kliovo"... Ką darysi. Reikia dabar bent jau namo grįšti. Nuo tvenkinio nusprendėme kirsti kampą ir paklampoti per keletą upeliukų. Botai būtų labai tikę. Vytas su Gintu greitai prisėmė savo sportbačius, o Edvardas nusprendė pereiti upelį kitoje vietoje ir namo grįšti sausas. Uošvio ir žento tandemas liko tvirtas iki galo, nors ir su šlapiom kojom :).
Vidutė su šypsena pasitiko savo vyrus. Tikriausiai nelabai ir tikėjosi, kad kažką parneš. O dabar abu marš į vonią praustis :).
Atsigaivinę visi sėdome sužaisti monopolio partiją. Nusprendėme, kad reikia žaisti ilguosius variantus tad dabar partija jau trunka mažiausiai pora valandų...

2010.08.17. 368-oji kelionės diena.
Blogas. Blogas. Blogas.
Visa diena buvo pašvęsta mūsų tinklapiui. Nors ir lėtai bet stumiamės į priekį. Pradeda ir patikti. Įsitaisome sau ant lovos, prisinešame sausainių, šokoladų ir rašom sau.
Per dieną pora kartų sočiai pavalgome. Jau jaučiame kaip pradeda grįšti formos :).

2010.08.18. 369-oji kelionės diena.
Katedra. Čikinykas. Blogas. Monopolis. Kur šuniukas?
Ateina jau ir mums noras kur nors išeiti tik, kad per rašymus neatrandame laiko. Bet šiandienai jau buvome užsisakę turą po Peterborough katedrą.

Katedra tikrai labai graži. Kaip mums pasakė gidas ji Fuji kompanijos išrinkta penktu numeriu pagal fotogeniškumą. Neblogai. O mums apskritai jau buvo ilgesys tokių senų objektų. Autralijoje, Zelandijoje, JAV seniausi pastatai siekė vos pora šimtų metų (išskyrus Mesa Verde indėnų palikimą) tad mums ekskursija po tokį objektą buvo labai prie širdies.
Gidas prieš pradedant turą paklausė, kas yra ne vietiniai. Mandagiai pažiūrėjęs į kanadiečių ir amerikonų pakeltas rankas jis tepasakė, kad su jais problemų nebus. Mūsų jis nepamatė. Ale pasakė juoką, kad praeitą savaitę jo ture buvo lietuviai ir nusistebėjo, ar ką nors jie išvis suprato. Matome neblogos nuomonės jis apie lietuvius :). Mes neišsiduosime, kad nesuprantame. Kalbėsime sklandžia anglų kalba arba visai nekalbėsime :).

Pirmiausia praėjome pačia katedra iki altoriaus. Šiek tiek istorijos apie tai, kaip čia buvo palaidota nukirsdinta karalienė, kada darytos paskutinės rekonstrukcijos, koks vyraujantis stilius. Toliau jau lipome į balkonus (gal jie ir kažkaip kitaip vadinasi). Ten dar daug iškasenų arba šiaip užsilikusių daiktų iš praėjusių katedros rekonstrukcijų.

Iš balkonų galėjome matyti visą katedros vidų. Gidas pasakojo apie smulkesnes architektūros detales, kaip jos išliko, kas jos ebuvo pakeista, kuriuo periodu ir pan.
Po balkonų visi pakilome ant katedros stogo, nuo kurio atsibėrė viso Peterborough vaizdas. Beveik galėjome matyti savo namus.

Ant stogo nebuvo šilta tad visi patraukėme atgalios. Paskutiniai mums rodomi dalykai - varpinė ir statybinis keltuvas, naudotas pirmosios katedros statybai. Sunku patikėti, kad kai kurioms jo detalėms apie tūkstantį metų. Nieko sau. Ir dar veiktų tikriausiai.

Tiek to turo, padėkojome gidui ir patraukėme savo keliais. Buvo geras oras tad stabtelėjome aikštėje šiek tiek pakvėpuoti grynu oru. Buvo trečiadieni ir čia virė gyvenimas. Vieni kostiumuoti, kiti ratuoti, kiti su vežimėliais... Vyksta gyvenimas, kurį smagu stebėti.

Po tokio vaikščiojimo išalkome. Pakeliui vėl užėjome į čikinyką sukirsti vištos kulšelių ir kebabą. Tik niekas nesakykit Vidos tėveliui, jis mums neleidžia eiti į tokias "brudnas" vietas.

Pagastroliavome ir gana. Laikas vėl kibti į darbus. Toliau rašome savo nuotykius.
Vytas šiandien mum buvo žadėjęs parvešti šuniuką iš lietuvaitės, kuri kartais jį duoda kelioms dienosm pagloboti. Mes sutikome išskėstomis rankomis. Bet tik ne šiandien. Šiandien šeimininkė negali. Bet rytoj Vytas pažadėjo parvešti.

2010.08.19. 370-oji kelionės diena.
Blogas. Musulmoniška virtuvė. Šuniukas.
Šiandien nemažai pasistūmėjome su tinklapio pildymu. Jau aprašėme pusę JAV ir jau žinojome, kad antroji pusė eisis šiek tiek lengviau. Viskas pagal planą.
Vytas vėl buvo mūsų gyvenimo vadybininkas ir suorganizavo pas savo draugą pakistanietį mums ekskursiją. Misteris Rafik'as turi virtuvę, kurioje ruošia maistą visai musulmoniškai bendruomenei Peterborough. Jų šventėms, mečetės lankymams, jubiliejams ir pan. Norėtume pažiūrėti.
Nusipirkome lauktuvių mango dėžutę ir sutartu laiku patraukėme ekskursijon. Su misteriu Fariku Vidutė jau buvo pažįstama iš anksčiau tad ji pristatė savo išrinktąjį. Virtuvėje jie triūsė trise - tėvas, sūnus ir dar vienas pagalbininkas iš Pakistano, visai nekalbantis angliškai.
Mestikėjomės didelių puodų, bet ne tokių. Kubilai. Ir ne vienas. Būna, kad net septyni iš karto verda. Keliems žmonėms tai skirta? Dažniausiai apie 150-čiai, o kartais net ir 450-čiai, tada sukuriamos visos viryklės, užkaičiami visi puodai.

Dažniausiai ruošia avienos šonkauliukus, vištienos kulšeles. Receptai labai paprasti, bet mes netgi paprastų nesugebame atsiminti. Mums tik akys buvo išsprogusios, kokiais kiekiais viskas dedama į puodus.

Visi su mumis buvo labai draugiški. Šnekėjomės apie šeimas, apie mūsų kelionę, apie jų verslo pradžią. Šeimininkas mums pasirodė labai išlaikytas ir tvirtų pažiūrų žmogus.

Mandagiai atsiklausėme, ar galime fotografuoti ir filmuoti. Netgi nufilmavome trumpą fimuką apie šią didžiulę virtuvę (rasite mūsų video skyrelyje).
Kol mes kalbėjome jie mums paruošė kebabo lazdeles. Patys jie nevalgo mėsos kaip supratome iki kol saulė nenusileidžia. Šiuo metu ramadano periodas. Bet mums buvo labai labai skanu.
Dar kurį laiką pabuvome ir patraukėme namo. Mandagiai buvome pakviesti dar užeiti, jeigu norėsime pažiūrėti kaip jie ruošia kokį kitą patiekalą. Pažiūrėsime. Jeigu turėsime laiko būtinai užeisime.
Kaip ir žadėjo Vytas šiandien parvežė mums draugą. Jorkšyro terjerytė vardu Šeila.

Vidutė praktiškai dingo. Visas laikas praleistas su šuniuku. Bet kad ir kiek dūkome su Šeila jos tikrasis šeimininkas buvo Vytas. Kur jis ten ir ji. Labai pripratusi prie jo. Netgi nesibaimina važiuoti dviračiu kuprinėje jam ant nugaros. Draugeliai.
Taigi parašydavom blogą, padūkdavom su Šeila, vėl parašydavom.
Diena praleista ne tik prie blogo ir monopolio stalo :).

2010 m. rugpjūčio 7 d., šeštadienis

Svečiuose pas Jurgą ir Arūną. Londonas.

2010.08.07. 358-oji kelionės diena.
Briuselis. Londonas. Heathrow oro uostas. Europietiškumas. Pas Arūną. Pret a manger. Pas Arūną su Jurga. Brendžiukas.
Nusileidome Briusleyje beveik pačiu laiku. Netgi pagal mus šiek tiek anksčiau grafiko, bet gal mes apsirinkame...
Gal dėl to, kad pasiilgę, o gal iš tikrųjų jau leidžiantis mums europietiška žemė pasirodė kitokia. Laukai susiskirstę į mažesnius plotukus, miestukų formos kitokios, mažesni keliai... Čiataip iš viršaus, pažiūrėsime kaip viskas atrodys nusileidus.
Lagaminų nereikėjo atsiimti tad patraukėme tiesiai prie vartų. Netgi laukimo salės daug smulkesnės nei JAV. Bet reika paminėti, kad JAVmes buvome vienuose iš didžiausių pasaulio oro uostų tad gal šis mūsų pastebėjimas neturėtų būti užskaitomas.
Į lėktuvą tai tikrai smulkesnį sėdome :). Bet čia tikriausiai dėl mažo atstumo.
Sėdėjome atskirose vietose. Kažkaip įdomiai mus priregistravo dar Niujorke. Bet skrydžio tik valandėlė tad kaip nors ištversime.
Gintas iškart nulūžo, o Vidutė dairėsi per langą. Ji jau buvo šiek tiek numigusi praeitame lėktuve tad reikėjo išlyginti santykį :).
Nusileidome Heathrow oro uoste. Esame girdėję apie čia dažnai dingstančius lagaminus, bet su mūsiškiais viskas buvo tvarkoje tad galėjome ramiai traukti į Londoną.
Iš japonų porelės šiek tiek pigiau nusipirkome metro korteles ir mes jau Londono metro. Daug tylesnis nei Niujorko, bet ne tai svarbiausia. Mums svarbu buvo kas yra už lango.
Viskas daug švariau. Kas yra buvęs Londone nepasakys, kad tai pats švariausias jų matyts miestas tad galite įsivaizduoti, kaip yra Amerikoje... Viskas daug kompaktiškiau. Nuo metro stotelių iki automobilių, žmonių, namų. Vistik tai anglija, kurioje ir taip vietos trūksta :). Bet taip tikriausiai stebėsimės ir Lietuvoje. Europietiškas kompaktiškumas :).
Važiavome pas savo draugus Jurgą su Arūnu. Pasisvečiuosime pas juos keletą dienų. Gaila, kad jie šiandien turi dirbti.
Nuvažiavome iki Arūno darbo pasiimti raktų nuo jų namų. Kurį laiką nieko nesakydami stebėjome Arūną dirbantį. Juk tai tikrai jis! Jau kai išvydom savo draugiuką ir jį apkabinom lyg ir baigėsi dar vienas kelionės etapas. Juk jau pamatėme draugus atvažiuodami iki jų iš kitos planetos pusės :).
Arūnas dirba labai fainoje kavinukėje Pret-A-Manger. Sumuštiniai, bet europietišku stiliumi :). Atrodo šviežiau ir natūraliau. Arūnas mus pavaišino ir kava, ir sumuštiniais. Nu tas lietuviškas svetingumas :).
Pasiėmę raktus patraukėme link draugų namų.
Kažkaip netaip supratę Arūno nupaišytą planą nuėjome truputį ne tuo keliu. Bet tik šiek tiek paklaidžioję su aplinkinių pagalba greitai grįžome į teisingą kelią. Ir vos už kelių minučių nieko nelaukę kritome į lovą pasnausti kol grįš iš darbų draugai.
Pabudome jau nuo Arūno balso. Miegant laikas praėjo neįtikėtinai greitai. Buvo grįžę ir draugų kambariokai. Susipažinome, šnekučiavomės, pliotkinom. Laukėm Jurgelės.
Ir štai mūsų princesė grįžo! Apkabinimai, riksmai, šūksniai. Atsimenate Eglę, pas kurią svečiavomės Mineapolyje? Tai Jurga ir Eglė ir yra sesės. Nu tai kalbos neužtils iki paryčių... :)
Brendis mums tik dar labiau atrišo liežuvius :). Arūnas su Gintu plepėjo apie fotoaparatus. Arūnas pamokino keleto "prijomų". Jis patapęs jau visišku fotografijos fanatiku. Reikia kažkaip atvesti į teisingąjį žvejybos kelią :).
Naktis atėjo nepastebimai. Mes nenorėjome miegoti vieni atskirame kambaryje tad susikraustėme visi į vieną kambarį ir iki užmiegant plepėjome toliau :).

2010.08.08. 359-oji kelionės diena.
Į miestą. Paulius. Slampinėjam. Arūnas. Gulinėjam. Algis. Alus namuose.
Šiandien Jurgai buvo laisva diena tad galėsime praleisti laiką kartu. Tai reiškiasi praplepėti :). Su Jurgele tai labai lengvai sekasi :).
arūnas dirbo tad mes trise patraukėme į centrą. Susiskambinome su Pauliumi, dar vienu mūsų draugu, dirbančiu čia Londone ir tada jau keturiese ėjome pasivaikščioti Temzės pakrante. Plepėjome ir žiūrėjome, kas vyksta aplink. Vieni piešia, kiti šoka, kiti vaidina. Visi kažkaip bando suktis dėl to pinigėlio.

Slampinėjome be didelio tikslo. Didžiausias tikslas buvo praleisti laiką su draugais.
Prisėdome parkelyje priešais London Eye. Čia lauksime Arūno.

Diena nieko neveikiant praeina dar greičiau. Žiūrėk jau pavakarys. Einam Arūno pasitikti ir tuo pačiu išlydėti Pauliaus. Pauliau, susimatysime Lietuvoje!
Arūnas atvažiavo su pilnu maišu vaišių. Niami niami.
Dabar jau laukėme Algio, Ginto pusbrolio. Pažinojome jį pakankamai gerai, kad galėtume pasakyti, jog jis vėluos mažiausiai valandą. Taip ir buvo. Lygiai valandą :). Kai kas nesikeičia :).
Momentais net sunku patikėti, kad jau esame su draugais. Nors ir ne namuose, bet jausmas jau panašus. Juolab, kad ir praeivių, lietuviškai kalbančių, irgi netrūko.
Jau temo ir Big Benas sužibo visai kitomis spalvomis. Buvome buvę keletą kartų Londone tad labai daug ką pamatyti nenorėjome. Tai vadinasi vakaras su draugais :)

Vaikščiojome pakrantėmis, atsigėrėme aluči, pasižiūrėjome dar kartą į Beną ir patraukėme namo. Algis taip pat su mumis tad plepalai tikrai nesiliaus visą naktį.
Kaip sakėm taip ir buvo. Kai Algis yra Gintas nemiega visą naktį. Gerai, kad alus vyrams baigėsi tai greit link miego patraukė.
Pirma naktis per metus kai miegojome atskirai. Gintas Su Algiu, o Vidutė su draugiukais. Ir negalime sakyti, kad blogai miegojome :)

2010.08.09. 360-oji kelionės diena.
Į parduotuves ir į muziejus. Pirkiniai ir alus. Expandables premjera. Atsisveikinam su algiu. Jurgos vakarienė.
Kad ir vyrukai buvo vėliau nuėję gulti, bet patys pirmieji pakilo ir dar pažadino mergikes. Papusryčiavome ir apsitarėme dieną. Vyrukai lekia į Natural history muziejų, o mergikės į parduotuves. Susitinkam vakare.
Visiems buvo aišku, kad ne tiek dairysimės aplink, o pletkinsimės. Jurgai su Vidute visada tas gerai pavykdavo, o Gintui su Algiu irgi žodžių netrūksta, bet kai jų paklausi apie ką šnekėjote tai nieko konkretaus negali pasakyti. Abu broliukai šūdmaliukai :)
Bet šįkart tikrai buvo apie ką pasikalbėti. Gintas šiek tiek buvo pakeliavęs, Algis kątik jachta atplaukęs iki Anglijos, o dar apie Finastą, į kurią Gintas norėtų grįžęs eiti dirbti, o apie mergas dar kiek pokallbių.... Vienu žodžiu visai dienai.
Nuvažiavę į Natural History muziejų vyrukai suprato, kad čia jau yra buvę. Tai prabėgo keletą salių ir išėjo į lauką pasivaikščioti.

Algis, ale ilgiau buvęs Londone, buvo vedlys. Vedžiojo po mažesnes gražesnes gatveles kol galop atsidūrėme Leicester Square. Čia prisėdome sulaukti Roko, draugo iš Lietuvos, kuris dabar jau įklimpęs į Angliją. Bet jis irgi kaip Algis. Vėlavo ne valanda, o apskritai pasakė, kad uogienes verda ir nežinia kada bus. Nu dzin, einam baran alaus. Kaip tik happy hours.
Pakeliui pamatėme besibūriuojančius žmones prie kino teatro. Pasirodo vyko The Expandables Londono premjera.

Galėjome palaukti kokios nors atvažiuojančios žvaigždės, bet kai abu esame viens kitam žvaigždė tai nutarėme, kad alus svarbiau.
Prisėdome ir tęsėme pokalbius rimtomis temomis. Rimtesnių tiesiog nebūna. Tiesiog apie nieką :). Abu po mėnesio paklausti apie ką kalbėjome nepasakytume :).

Bet tokie pokalbiai mums geriausi. Neapkrauna smegenų...
Gintui jau prasidėjo įspėjamosios žinutės, kad vėluoja vakarienei tad jau buvo metas skirtis. Algis pas Roką, Gintas atgal pas Vidutę ir draugiukus.
Per tą laiką Vidutė su Jurgele autobusu (vyrukai prabangesni - važiavo metro :)) nuvažiavo iki jų tikslo - Primark'o parduotuvės. Pasikuisti.
Pasikuisti čia tikrai yra kur. Geros kainos, didelis pasirinkimas, bet ir žmonių milijonas. Eilės ne tik prie kasų, bet ir prie matavimosi kabinų. Net nesinori matuotis... Tad mes nusprendėme apipirkti vyrukus. Kojinėmis ir šlipsais. Pigūs, gražūs. O sau šįkart nieko. Jurgelė tik pirštinaites ir viskas...
Turėjome dar laiko tad pavaikštinėjome po tą patį rajoną. Pletkinome apie Eglės būsimas vestuves. Girl things :).
Išalkusios nuėjome užkąsti ne kur kitur, o į Pret-A-Manger. Čia Arūnas nedirbo, bet likome ištikimos jo pasirinkimui :).
Parduotuvių metas baigėsi, nebenorėjome eiti į brangiąsias tad patraukėme namo. Kalbėtis galime ir namuose.
Nuėjome į lietuvaičių parduotuvę nupirkti vyrukams alučio.

Lietuviškas Švyturys parduotuvėlėje kainuoja 1,59 svaro. Galite palyginti su kaina Lietuvoje.
Dar keletos produktų nuėjome į prekybos centriuką ir nuėjome namo. Vyrukams ruošti vakarienę.
Su Gintu buvome sutarę namuose visi būti šeštą. Žinant jį ir Algį galima buvo spėti, kad vėluos. Taip ir buvo. Atsiuntė SMS, kad vėluos. Iš mūsų taip pat gavo įspėjamąją žinutę, kad vėlavimų netoleruojame.
Galop visi buvome vėl drauge ir valgėme labai labai skanią Jurgos pataisytą vakarienę. Pas tas Vanagaites būnant galima visiškai išpindėti :).
Su draugais sutarėme, kad jie atvažiuos į Peterborough, kur gyvena Vidutės tėvelis ir kur mes rytoj važiuojame. Ten pratęsime savo draugystes.

2010 m. liepos 27 d., antradienis

New York

2010.07.28. 348-oji kelionės diena.
Kitas Walmartas. Dedam skelbimus. Lincoln tunel. Niujorkas. Kamščiai. Queens. Nešiojam skelbimus. Times square. Atgal į New Jersey.
Kitą rytą nusprendėme, kad pervažiuojame į kitą Walmartą. Norėtume, kad dirbtų visą naktį ir būtų patogus pasiekti potencialiems pirkėjams.
Kitas Walmartas buvo gal už 10 mylių. Prie jo buvome jau už pusvalandžio. Jis buvo daug didesnis, dirbo visą naktį. Pasiklausėme, ar galime nakvoti. Vadybininkė tikriausiai nudžiugo, kad apskritai paklausėme ir mandagiai leido likti. Liuks. Dabar keletą dienų praleisime čia.
Prieš atvykstant į Niujorką bandėme susirasti nakvynę per couchsurfing puslapį, bet nesėkmingai. Dauguma patys atostogauja arba su svečiais. Vis tik tai Niurjorkas. Nakvynę turime tik nuo rugpjūčio antrosios iki išvykimo. Iki tada tikriausiai praleisime keletą naktų šitame Walmarte.
O dabar turime šiek tiek laiko ir reikia užsiimti Gardenos pardavimu. Nuvažiavome į McDonaldą ir bandėme įdėti skelbimą į populiariausią JAV nemokamų skelbimų tinklapį Craigslist. Deja, nesėkmingai. Niekaip neišeina aktyvuoti sąskaitos telefonu... Įdėjome dar į vieną nemokamą tinklapį ir negaišdami daugiau laiko išsitraukėme hosteliukų Manhetene sąrašą pagal kurį patraukėme lipinti skelbimų. Važiuojame su mašiniuku. Reikia susimokėti už tunelį. O čia dar žiūrėk ir įspėjimai dėl dujų balionų automobiliuose. Netgi ir dėl dujinių viryklių balionėlių. O juk pas mus dar likęs vienas... Nieko nebus, važiuojame.
Ir štai mes Niujorke! Ir iškart pajutome automobilių srautą. Kamščiai, visi skuba, lekia, lenda... Uch...
Iškart pasigailėjome, kad čia atvažiavome su Gardena. Reikėjo kažkaip vietiniu visuomeniniu transportu. Nusprendėme išvažiuoti iš Manheteno į kitą salos pusę ir prisiparkavę vėl grįžti į salą.
Išvažiavome į Queens rajoną ir ten susiradome nemokamą parkavimo vietą. Palikę mašiniuką grįžome į Manheteną. Tiesiai į Times Square.

Tiek lempučių dar nebuvome matę. Žavėjo ir lemputės ir pati mintis, kad mes čia stovime. Juk čia tiek daug filmų pastatyta, daug fotografijų padaryta. Žmonių tikrai daug. Bet mes kažkaip įsigudrinome rasti staliuką Brodvėjaus alėjoje. Alėja padaryta žmonėms atsipūsti. Ja nebeliko eismo, tik pėstieji, jiems pastatyti staliukai, kėdės. Išsitraukėme mes savo sumuštinukus ir šlamštėme taip pat godžiai kaip kiti savo hamburgerius ar submarinus. Ir visa tai Times Square!

Bet buvo jau laikas kibti į darbus. Reikia eiti pakabinėti hosteliukuose skelbimus. Priėjome pirmąjį ir supratome, kad čia kažkas netaip. Buvo normalus viešbutis. Čia tikrai ne backpackerių vieta. Net neužėjome į vidų. Kitoje vietoje net nėra registratūros, rezervacijos telefonu, jokios skelbimų lentos. Kito visai nėra tokiu adresu. Kažką padarėme ne taip. Reikia ne atsitiktinio sąrašo, bet iš jo dar išsirinkti tuos, kuriuose mūsų nuomone galėtų gyventi backpackeriai besidomintys mūsų vanu. Tą dieną nutraukėme paieškas ir vietoje to šiek tiek prasivaiščiojome.
Niujorkas tikrai didelis. Visomis prasmėmis. Žmonių mase, pastatų dydžiu, miesto dydžiu... Tikriausiai ir didelis ir savo kultūra, idėjomis, bet to nepajusime per vieną dieną. Bet jaučiame miesto nuolat gyvenančią dvasią, pulsuojantį gyvenimą... Mums čia labai patinka. Patys tuo stebėjomės, nes esame patapę visiškais gamtos vaikais. Pavargome nuo miesto, bet jautėme, kad čia sulauksime gerų akimirkų.
Patraukėme atgalios prie savo mašiniuko ir su juo vėl grįžome į New Jersey pusę. Išsirinkome ramią vietelę nakvynei ir pavakaroję nuėjome miegoti.

2010.07.29. 349-oji kelionės diena.
Toliau dedam skelbimus. Naujos skelbimų vietos. Į Niujorką autobusu. Sebrina. Nešiojam skelbimus. Namo.
Kitą dieną vėl atgal į McDonaldą. Juk turi pavykti įdėti skelbimą. Ir šįkart pavyko prisiregistruoti ir patalpinti skelbimą. Valio. Meškerė užmesta. Dabar reikia skelbimus geriau iškabinti. Šįkart dėmesingiau atsirinkome hosteliukus. Pasižymėjome juos žemėlapuke ir į kelią. Gardeną pasistatėme Walmarte ir į Niujorką patraukėme autobusu. Išlipome autobusų terminale ir patraukėme ieškoti savo taikinių. Aišku aplink stebėjome iki begalybės kylančius dangoraižius, šurmuliuojančius prekeivius, užpildytas kavinukes. Gyvenimas virte virė.

Jau pirmajame hosteliuke, nors jis ir atrodė labiau keliautojams skirtas nei vakarykščiai, nustebome nepamatę nei vieno skelbimo automobilių tema. Netgi ir skelbimų lentos čia nepopuliarios. Dar nežinia, ar čia tuo reikia džiaugtis ar liūdėti. Dirbam toliau.
Netoli vieno hosteliuko pamatėme kavinukę, kurioje galima prisijungti prie interneto. Nusipirkome kavos ir prisėdome pasitikrinti el. pašto. O gal? Ir tikrai. Žiūrime, kad viena moterikė Sebrina susidomėjusi ir klausia, ar vis dar gali įsigyti mūsų vaną. Mes aišku pasiūlėme apžiūrėti ir susiskambinti. Dabar reikia laukti jos atsako.
Padrąsinti tokios sėkmės toliau nešiojome skelbimus. Negalime pasakyti, kad labai džiaugėmės kaip tai pavyko padaryti. Patys viską darėme gerai, bet buvo akivaizdu, kad čia nelabai yra tos backpackerių kultūros, kaip yra Zelandijoje ar Australijoje. Reikia tikėtis, kad vistik kažkas "užsikabliuos" už mūsų mašiniuko.
Taip benešiodami skelbimus nuėjome nuo 23-iosios gatvės iki 107-osios, o tai yra apie 5 mylias nevingiuojant. Rajonai keitėsi. Čia jau daug ramiau ir nebesijaučia to beprotiško tempo. Čia buvo nebe biznio kvartalas, bet apartamentai tad buvo daug ramiau. Gatvelės, namai, kavinukės.

Kojos jau buvo pavargusios ir prašėsi namo. Sustojome šiek tiek pailsėti ir pažiūrėti, kaip vaikai žaidžia krepšinį. Čia jau prasidėjo Harlem ir žaidžiantys vaikai visi buvo juodaodžiai. Nors mums buvo tekę girdėti, kad Harlemas jau nebėra vien juodųjų rajonas ir, kad čia vis daugiau ir daugiau prestižinių apartamentų.

Vaikai žaidė taip aistringai, kad ir mes įsijautėme. Gaila, bet mūsų palaikoma komanda pralošė. Vaikinukai vos tramdė ašaras, o mes patraukėme toliau. Teisingiau atgal. Atgalios važiavome su metro. Išlipome už Times Square ir šiek tiek dar prasivaikščiojome iki autobusų stoties.
Atgal grįžome taip pat paprastai kaip ir nuvažiavome. Home sweet home. Bandėme dar nusipirkti kur nors alaus, bet nei degalinėse nei maisto parduotuvėse alkoholio nepardavinėja tad išsaugojom sausą vakarą.

2010.07.30. 350-oji kelionės diena.
Niekur nevarom. McDonaldas. Sebrina. Bauda. Servisiukai - aikštelės. Romas. Linskmas vakaras.
Kitą dieną į Niujorką nusprendėme nebevažiuoti ir pasilikti čia, North Bergen miestuke. Skelbimai išnešioti, patalpinti puslapiuose. Kaip sakant meškerės užmestos. Reikia nuvažiuoti iki interneto patikrinti, ką atrašė Sebrina.
Internetas = McDonaldas. Iki jo nuvažiavome su Gardenike. Ir čia mūsų akys iššoko ant kaktos. Atrašė Sebrina. Sako imu Jūsų vaną už 7000 dolerių (daugiau nei dvigubai brangiau už mūsų prašomą kainą). Ji šiuo metu dirba laive tad ji padarys pavedimą, o jos atstovas atvažiuos pasiimti automobilio. Nieko sau. Kažkas ne taip. Arba ji kuoktelėjusi arba mes kažko nesuprantam. Tariamės ką čia jai atrašyti ir pagalvojome, kad neblogai būtų pagooglinti tą Sebriną. Ir tikrai. Jau kažkas buvo užkibęs ant šio kabliuko. Sebrina daro pavedimą ir kol pinigai dar procese (tikriausia jokio pavedimo ji apskritai nedaro) ji atsiunčia savo "atstovą" paimti automobilio... Fiu, gerai, kad neužkliuvom. O jau galvojome, kaip čia reikės atsidaryti sąskaitą ir pan... Dabar jau norėjosi jai atrašyti negražiais žodžiais, bet susilaikėme ir buvome laimingi nenukentėję. O po to pradėjome juoktis. Va tau ir Sebrina. Ima mūsų Gardenikę už 7000 dolerių.
Bėda viena nevaikšto. Kalbam beveik jau kaip senoliai :). Pasirodo, craigslist administratoriams kažkuo neįtiko mūsų tekstas ir jie pašalino mūsų skelbimą. Nu blyn... Gintas bandė online kalbėtis su labiau patyrusiais puslapio svečiais, bet ir jie niekuo negalėjo padėti. Ale viską reikia perrašyti su kuo mažiau kablelių ir kitų skyrybos ženklų. Supaprastinti sakinius (mūsų jie ir taip paprasti). Pabandėme - nieko. Kitas kelias - susikurti naują sąskaitą ir naujai patalpinti skelbimą. Gal praeis.
Eidami link mašiniuko užsukome ir pasiklausinėjome, kiek kainuos mums paprasčiausia nauja kortelė. Pigiausia 30 dolerių. Blyn... Kolkas neperkame.
Jau priėję prie mašiniuko pamatėme pareigūną, žiūrintį į mūsų automobilį ir kažką suvedinėjantį į aparatuką. Bauda! Pavėlavome vos 2 minutes... Bet čia ale jie nemato, kiek pavėlavai - jie mato parkavimo aparate raudoną lentelę. Bet negi jis taip atėjo lygiai lygiai kada išmušė laikas? Gintas buvo tikras, kad vyrukas tiesiog laukė kol iškris raudona lentelė. Juk dar užtrunki ir duomenis suvesti į tą aparatuką. Bet bauda jau buvo suvesta ir nieko čia nepadarysi... Gintas buvo visiškai susinervavęs ir pusbalsiu dar palydėjo pareigūną nekokiais žodžiais... Arba neišgirdo arba apsimetė neišgirdęs, bet viskas taip ir baigėsi. Nuvažiavome į nuovadą ir susimokėjome 25 dolerius. Nėra tokia jau didelė bauda, bet jau geriau tada būtume telefono kortelę nusipirkę..
Šiandien dar norėjome pravažiuoti bent keletą dylerių aikštelių pasiklausti, kiek jie duotų už mūsų mašiniuką. Pravažiavus kelis servisiukus - aikšteles vienas pardavėjas šiek tiek nušvietė situaciją. Jeigu mes nepirksime iš jo daug brangesnio ir naujesnio automobilio joks dyleris neims mūsų vano už normalią kainą. Čia vyksta nuolatiniai mainai dylerio naudai. Geras bizniukas. Vėl tas besaikis naudojimas ir norėjimas kuo naujesnio automobilio.
Pravažiavome dar keletą vietų ir taip supratome, kad niekas neduos daugiau nei 1500 dolerių, t.y. tik apie pusę to, ką mes esame įdėję į automobilį. Ne kas. Reikia tikėtis skambučio iš skelbimų.
O po šitokios dienos po stiklelį, užkandos. Nusipirkome buteliuką romo ir pora loterijos bilietų Ginto gimtadieniui. Laimėjimą "aplaistysim" dar jo nelaimėję :).
Walmarte dar nusipirkome čipsų. Buvo juokinga stebėti mus stovinčius eilėje su čipsų pakeliu kai kiti visi (visi visi) turėjo po pilną vežimuką prekių ir eilėje buvo po minimum 10 vežimukų. Pralaukėme beveik pusvalandį, bet čipsai buvo mūsų :).
Pasidarėme kokteiliukus ir jie taip gerai gurkšnojosi. Plepame apie kelionę. Supratome, kad keliaujame jau tikrai ilgai, nes dažnokai vienas kito klausiame "ar atsimeni tą ir tą...". Juokas ir dainos aidėjo ilgai...

2010.07.31. 351-oji kelionės diena.
Kaip viskas baigėsi? Oj, mūsų galvos.. Durelės. Servisai. Laužynai. McDonaldas. Aukojam? Dušas Walmarte. Filmas.
Atsibundame. Rytas. O kaip viskas baigėsi vakar? Abu negalėjome prisiminti. Bet po truputuką viskas atsigamino... Viskas normos ribose :).
Galvelės nebuvo visai sveikos. Gal teisingiau pasakius jas labai skaudėjo... Štai ką reiškia po tiek laiko buteliuką dviese išgerti. Oj nebe tie laikai... :)
Pusryčius sugrūdome per prievartą, nes apetito irgi nebuvo. Kaip visada linksmybės turi savo kainą..
Jau norėjome važiuoti į McDonaldą prie interneto ir Coca Colos kai atėjo ir antroji bėda. Gintui bedarant vairuotojo dureles nulūžo jų rankenėlė. Ot sekasi.
Gintas išsiardė dureles, pasižiūrėjo, kas ten vyksta ir supratęs, kad nieko nesupranta dureles surinko atgal. Bandome nuvažiuoti iki servisiuko, gal jie padės.
Servisiukas pasakė, kad reikia naujos rankenos. Geriausia būtų pasidairyti laužynuose ir pasakė, kur jų ieškoti. Bet gal atvažiuokite pirmadienį ir jie pažiūrės, ką gali padaryti. Nelauksime mes pirmadienio, važiuojame į laužynus pažiūrėti šiandien. Pakeliui iki laužynų užsukome dar į porą servisiukų patikrinti pirmosios nuomonės. Jie arba negalėjo padėti arba sakė tą patį. Taigi pirmyn į laužyną. Pirmasis neturėjo, o antrajame turėjo tik keleivio durelių rankenėlę. Yra dar kitas, bet jis jau bus uždarytas. Teks laukti pirmadienio.
O dabar laikas McDonaldui. Patikrinome skelbimus. Jokių atsiliepimų. Pamažinome kainą, nes matome, kad taip nieko gero nebus.
Taip sėdėjome ir galvojome, kad čia dabar vyksta su mumis ir mašiniuku. Kaip geriausia būtų pasielgti. Nesinori aikštelėm atiduoti už pusę mašinos normalios kainos. Tai ką dar galėtume padaryti? O ką jeigu automobilį paaukotume? Juk mes ir pirkome iš tokios pat organizacijos, kuri pardavinėja paaukotus automobilius ir juos pardavusi pinigus siunčia viena ar kitai organizacijai. Jeigu ir mes taip pasielgtume? Jie turi savo meistrus, kurie dar labiau paruoštų mašiniuką pardavimui, turi sočiai laiko pasiūlyti savo klientūrai ir labai tikėtina gaus normalią rinkos kainą. Ir jau kuris laikas galvose būdavo mintis, kad kažkaip reikia atsidėkoti apvaizdai už savo sėkmingą kelionę. Ar tai nebūtų tinkama padėka? Paaukotume sergantiems vaikams arba raudonajam kryžiui. Mintis, kuri labai greitai mus abu užvaldė ir nebepaliko minčių kitoms idėjoms... Bet skelbimus dar palaikome. Jeigu atsiras perkantis už tokią kainą tai dalį gautų pinigų pervesime išsirinktai organizacijai.
Po šios sugalvotos idėjos kažkaip lengviau dūšiose patapo. Pasidarė aišku, kad mašiniuko nereikės parduoti veltui. Nesinori atiduoti liūto dalies pelno šmugelninkam aikštelių savininkam. Valio valio valio.
Vakare po sunkios sveikatai dienos norėjosi palįsti po dušu, o ir galvas būtų ne pro šal išsiplauti. Walmartas turi šeimai skirtą tualetą, kurį mes nusprendėme panaudoti savo reikmėms. Ten yra didelė kriauklė, kurios kaip vonios nepanaudosi, bet apsiprausti pilnai užtenka. Be jokių problemų išsiplovėme ir galvas. Ir štai po kokių penkiolikos minučių mes jau išeiname šviežūs kaip agurkėliai :).
Apsiprausę dūšias ir kūnus sugulome savo namukuose ir įsijungėme pabaigti žiūrėti filmą, kurio nebuvome baigę žiūrėti dar nuo Gardenos serviso laikų.
Po turiningos dienos ir po sunkios praėjusios nakties kritome kaip lapai miegoti...

2010.08.01. 352-oji kelionės diena.
Paskutiniai valgiai. Į McDonaldą. Skalbykla. Kraunamės daiktus. Paskutinė naktis Gardenoje.
Pusryčiams blynai. Reikia pabaigti visus produktus, kuriuos turime vane, nes šiandien čia mūsų paskutinė naktis. Įsitikinti tuo mes paskambinome lenkui Slavekui, kuris mus buvo sutikęs priimti nuo rytojaus. Jis dar kartą patvirtino ir mes galėjome jau pradėti krautis daiktus.
Prisivalgę blynų dar nuvažiavome į McDonaldą, kur su darbuotojais jau pasisveikindavome kaip su pažįstamais, ypač su valytoja Marija, kuri visada buvo laiminga matydama mus.
Jokio atsiliepimo į skelbimus ir netgi dėl to pradėjome nebepergyventi. Vistiek jau žinome, kaip tinkamai panaudosime savo dabartinius namus.
Šįkart tik atsigėrėme Coca Colos, kad blynus greičiau sugriaužtų. Pakalbėjome su namiškiais ir nuvažiavome į skalbyklą. Jau reikėjo šiek tiek atšviežinti savo garderobą. Skalbykloje verda gyvenimas. Vieni atsiveža po mažą krepšiuką kiti po didelį maišą. Vieni žiūri televizorių kiti žaidžia kompiuterinius žaidimus, treti skaito laikraščius. Mums labiausiai patinka stebėti kitus :).
Tolesnė diena praėjo besikraunant daiktus. Niekur neskubėjome. Turėjome marias laiko. Pirkėjai neskambino ir gerai...
Paskutinioji naktis praėjo labai ramiai. Ačiū tau, mūsų baltasis mašiniuk, už tas žavingas akimirkas.

2010.08.02. 353-oji kelionės diena.
Pusryčiaujam. Ate Walmartai. Į Niujorką. Priparkuojam Gardeną. Pas Slaveką. Vėdinam rūbus. John Lenon. Vynas. Vegetariškas maistas.
Pusryčiams pasistengėme suvalgyti paskutinius maistus likusius iš kelionės. Bet vistiek dar liko. Nieko, nusivešime pas Slaveką.
Tenka atsisveikinti ir su Walmartu, kuris mums taip pat buvo patapęs laikinais namais. Jis mums padėjo sutaupyti daug kelionės pinigų ir mes jam už tai dėkingi.
Dar kartą pervažiavome tunelį ir Gardeną nuvežėme į tą pačią vietą kaip ir praėjusį kartą. Nenorėjome jos laikyti Manhetene.
Į Manheteną nuvažiavome metro. Labai lengvai suradome Slaveko butuką ir truputuką jo palaukę visi suėjome vidun. Iš couchsurfingo puslapyje esančio aprašymo sprendėme, kad jis turėtų būti jautri, gera asmenybė. Jis nudistas, veganas, meniškos sielos išeivis iš Lenkijos. Turėtų būti įdomu.
Trumpai aprodė savo mažą butuką ir mes tuoj pat pasinaudojome jo dušu. Ir tada atsitiko. Slavekas jautrus kvapams ir tai jau žinojome prieš atvažiuojant. Ir jis iškart suregavo į mūsų vakar išskalbtų rūbų kvapą. Ką dabar daryti? Vakar išskalbėme visus rūbus. Reikia eiti prasivėduoti, tegul rūbai gauna aplinkos kvapo. Greitai pasiėmėme fotoaparatą ir išėjome pasivaikščioti po Central Park.
Patraukėme į centrinę parko dalį. Visas parkas yra labai didelis ir yra labiausiai lankomas urbanistinis (žmogaus sukurtas) parkas JAV. Nors jis ir didelis, bet pilnas žmonių. Vieni bėgioja, kiti važinėja dviračiais riedučiais, treti leidžia laivelius tvenkinyje.

Parkas neabejotina miesto siela. Ir nenuostabu, kad niujorkiečiai savo figūromis taip skiriasi nuo mūsų iki šiol matytų (išskyrus Majamį). Visi pasportavę, aktyvūs, judrūs. Reikia užsikrėsti šituo geru pavyzdžiu :).
Parko centrinėje dalyje priėjome Bethesda terasą ir fontaną.

Čia gyvenimas dar labiau verda. Porelių pasimatymai, pasiplaukiojimai valtele netoliese esančiame tvenkinyje. Kažkas užsiima joga, kažkas pučia didelius burbulus, kiti valgo kinietišką maistą dėžutėse.
Taip jau sutapo, kad Gintas užsidėjo savo maikutę su John'u Lennon'u ir būtent su jo gyvenimu New York City. O juk mes kaip tik ir priėjome Strawberry fields, kurie ir yra skirti John'o Lennon'o atminimui. Jų centre puikuojasi mozaika, kurios vidury teužrašytas vienas žodis Imagine. Niekam tikriausiai nereikia priminti šios dainos.

Memorialas stovi šioje vietoje, nes tai visai šalia John'o Lennon'o namų, ant kurių laiptų jis ir buvo nušautas. Namai šiuo metu kaip ir tados yra apartamentai. Visas atminimas perkeltas į Strawberry fields.
Tikėjomės, kad jau pakankamai drabužiai prisigėrė aplinkos kvapo ir mes pajudėjome namų link. Ačiū parkui už smagiai praleistą laiką.
Pakeliui užsukome į parduotuvėlę ir nusipirkome šiek tiek produktų vakarienei. Slavekas užsiminė kažką apie "meatless meat" tad mes jos ir nupirkome.
Slavekui mūsų rūbai jau nebekenkė tad ramiai galėjome sėdėti ir paplepėti. Tuo pačiu Slavekas mums pataisė vakarienę. Negalime nieko blogo pasakyti apie veganišką maistą. Buvo skanu.
Prie vyno kalbėjomės ape keliones, apie Lenkiją, apie JAV. Po truputį darėsi nuomonė, kad Slavekas nėra tokia jau jautri asmenybė, bet apie šeimininką galbūt gerai arba nieko...
Nei daug nei mažai tą vakarą patvarkėme pora buteliukų vyno ir išsiskirstėme miegoti...

2010.08.03. 354-oji kelionės diena.
Einam į miestą. Gardena. Per Bruklino tiltą. Skambutis. Atgal pas Slaveką. Vėl vegetariškai. Keistos mintys...
Kita diena buvo skirta tiktais Niujorkui. Slavekas šiandien turėjo stipriai dirbti ir jis negalėjo eiti su mumis. Taip ir nelabai supratome, ką jis daro...
Kartu pasidarėme pusryčius, paplepėjome apie tai ką galime pamatyti šiandien ir tada mes patraukėme savo keliais.
Išėję iš 83-iosios gatvės patraukėme žemyn. Eikime pirmaja aveniu tol kol ji baigsis.
Gatvėse namai panašūs į tuos, kuriuos rodo per "Draugus", su šonuose išvedžiotomis kopėčiomis. Apskritai Manheteno priemiesčiai mums pasirodė ganėtinai ramūs, daug žalių skveriukų prisėsti pailsėti. Artėjant prie dangoraižių rajonų šie skveriukai išnyksta - žemė čia tikriausiai neįtikėtinai brangi.
Atsisėdę viename iš skveriukų paskambinome į Raudonąjį Kryžių norėdami paaukoti savo mašiniuką. Labai nustebome išgirdę, kad jie gali automobilį paimti tik per tris dienas ir nedaro išimčių. Mums per ilgai trys dienos. Buvome antisužavėti tokiu požiūriu į klientą, aukojantį savo automobilį, bet nieko negalėjome padaryti.
Vidutė sako paaukojam vaikam su vėžiu. Vaikas yra vaikas, ar jis būtų Afrikoje ar Amerikoje jam vis vien reikia pagalbos. Nuėjome į McDonaldą, sužinojome numerį ir užregistravome automobilį. Paims poryt, o rytoj paskambins dėl tikslaus laiko. Liuks. Taip pradėjo pildytis mūsų svajonė šiek tiek atsidėkoti pasauliui...
Toliau eidami priėjome Trump'o bokštą. Trump'o bokštų matėme kone kiekviename didesniame mieste, bet šitas buvo didžiausias.

Visai netoli stovi ir United Nations administracinis centras. Žinome, kad galima dalyvauti turuose po šį kompleksą, bet mums tai tikriausiai ne šiam kartui. Dabar ir taip dar turime daug kur nueiti, daug ką pamatyti.

Džiugu buvo pamatyti ir Lietuvos trispalvę, beplevėsuojančią labai pastebimoje vietoje.
Taip beeidami priėjome ir China Town'ą su Little Italy. Mažosios Italijos čia nelabai jautėsi, pamatėme tik pora itališkų kavinukių, o kinietiška kultūra čia bujoja. Kaip ir bet kuriame didesniame mieste. Turi jie savo parduotuvėles, restoranus ir pluša prie jų per dienas. Ir niekas negali skųstis. Kas ateina pigesnių prekių, kas ateina skaniai pavalgyti, o kas ateina tiesiog verdančio gyvenimo pamatyti.

Už Chinatown'o prasideda finansinis Niujorko centras, jeigu ne viso pasaulio. Čia savo atstovybes ar centrus turi dauguma pasaulio didžiųjų kompanijų. Jų pastatai kyla iki begalybės į viršų, jų darbuotojai kaip skruzdėliukai šmorinėja aplink. Čia ir pagrindiniai teismo rūmai. Masyvus pastatas.

Gintui labiausiai rūpėjo nueiti į ale jo "meką" - Wall street. Tai buvo siaura gatvelė, kurioje yra įsikūrusi Niujorko vertybinių popierių birža.

Dar prieš Rugsėjo 11-osios įvykius buvo galima dalyvauti kiekvienos dienos biržos atidarymo ceremonijoje, bet po tragiškų įvykių šis dalykas nebeįsivaizduojamas... Nebent tu esi super žvaigždė ir tau asmeniškai patikima suskambinti biržos atidarymo varpeliu. Iki to reikia dar šiek tiek pasistiebti, Ginteli.


Nuo Finansinio centro pasukome link Bruklino tilto, kuriuo norime pereiti į Bruklino pusę. Jau iš tolo jis mums pasirodė labai didelis, netgi dangoraižių fone. Buvome matę jo miniatiūrinę (palyginus su originalu) kopiją Las Vegase, bet čia kas kita.
Labai daug norinčių juo pereiti, perbėgti, pervažiuoti. Einame ir mes. Nors nuo ėjimo visą dieną kojos jau buvo sunkokos, bet tokiais momentais tai pamiršti. Stodavome ir stodavome pasižiūrėti, kaip viskas atrodo iš šio ar ano kampo.

Kuo toliau tuo gražesnis vaizdas atsivėrė ir į Manheteną. Jo dangoraižiai jau po truputį buvo spalvinami saulėlydžio.

Perėjome į kitą pusę ir įsitaisėme pasėdėti promenadoje. Tiesiai priešais mus buvo ir pats Manhetenas ir Bruklino tiltas ir pačiame šone Laisvės statula. Vau. Sėdėjome ir niekur nebenorėjome eiti. Tiek dėl sunkių kojų tiek ir dėl akimirkos grožio...
Ir čia sulaukėme skambučio. Moterikė nori apžiūrėti mūsų automobilį. Tariamės rytoj, nes tuo pačiu mums reikia ir perstatyti Gardeną į kitą vietą. Jeigu jau pirks tai atšauksime aukojimą ir geriau paaukosime pinigus.
Patraukę atgal iškart pasukome į alkoholio parduotuvėlę. Norėjome parsivešti šampano. Šiandien paskutinis vakaras pas Slaveką ir norime jam atsidėkoti ir tuo pačiu išgerti šampano už Ginto būsimą gimtadienį. Nusipirkome ir sėdome į metro ir už valandikės jau buvome namuose pas Slaveką.
Šįkart darėme savo patiekalą. Mes tradiciškai pašutiname daržoves su mėsyte, bet šįkart vietoje mėsytės pasirinkome ryžius. Viskas labai tiko ir toliau gurkšnojome šampaną. Slavekas dar išsitraukė savo vieną šampano buteliuką ir mes jau turėjome tris ant trijų :).

2010.08.04. 355-oji kelionės diena.
Happy birthday! Perstatom automobilį. Vaikščiojam Niujorku. Tariamės dėl Gardenos. Važiuojam pas Helgą. Helga. Į centrą. On the Rock. Ginto gimtadienis.
Trisdešimt metų tai visai nedaug :). Čia taip Gintas sako, o Vidutei tai atrodo jau dėdžių amžius.
Nuo pat ryto Gintas džiaugėsi visų sveikinimais ir šypsojosi kaip mėnutis :). Ačiū Jums visiems už nuoširdžius sveikinimus!
Tądien mes turėjome perstatyti savo automobilį į kitą vietą, dar pavaikščioti Niujorke ir nuvažiuoti pas Helgą, mūsų naują nakvynės šeimininkę. Ir tikriausiai kažkaip simboliškai atšvęsti gimtadienį.
Pirmiausia važiuojame prie Gardenos. Perstatome ją į kitą vietą ir laukiame moterikės, kuri nori apžiūrėti mūsų mašiniuką. Ji nepasirodė. Ir gerai. Turime tvirtai laikytis savo minties.
Mums jau beeinant link metro vėl skambutis. Ar jūs parduodat automobilį? Taip. Išgirdęs, kad mums reikia skubiai išvažiuoti siūlo tik tūkstantį. Ačiū, nereikia. Ale sako kaip persigalvosite paskambinkit. Nesulauksi. Gardena vaikučiams :).
Grįžome į Times Square, pasivaikščiojome dar kartą ja.

Iš čia skambiname aukojimo organizacijai, kad mums niekas nepaskambino dėl tikslaus rytojaus laiko. Davė nutempimo kompanijos numerį. Ta kompanija dar nieko apie mūsų automobilį nežino. Tada mes skambiname atgal organizacijai. Jie siunčia dokumentus kitai tempimo kompanijai. Tada sulaukiame pirmosios tempimo kompanijos skambučio, kad jie gali paimti rytoj. Tai Ok. Sutarėme laiką. Reiks laukti apie dvi valandas. Jie prisistatys tame tarpe. Nieko nepadarysi.
Praėjome pro Rockfelers Tower, pasėdėjome prie jo esančiame parkelyje.


Nusistebėjome tokia organizacijos, kuriai aukojame, vadyba. Ir čia sulaukiame dar vieno skambučio. Skambina iš antrosios tempimo kompanijos, kad ir jie gali rytoj nutempti automobilį. Nieko nebesuprantame. Norime jam duoti pirmosios kompanijos numerį, kad jie susiskambintų ir išsiaiškintų. Prašome jo perskambinti po 5 minučių, kad padiktuotume numerį. Nebeperskambino... Tada nusprendėme, kad vistik viskas lieka galioti su pirmąja kompanija ir ramiai reikia laukti rytojaus. Nieko sau. Tai kaip jie valdys mūsų paaukotus pinigus?...
Pasistengiame neimti į galvą ir ramiai pasivaikščioti iki Slaveko namų. Ėjome penktąja aveniu, kuri pilna pasaulinio garso madų namų. Pilna ir parduotuvių. Pilna ir žmonių. Visi nori pirkti ir pirkti. Vitrinose stovi gražuoliukai vaikinukai su kuriais merginos fotkinasi su eilute. Oj...
Tuo pačiu nepamirštame, kad esame Niujorke, nepasiduodame vien tik masės nuotaikai. Stebime aplinkinius pastatus, užsukame į skveriukus, pasėdime, pastebime žmones ir einame toliau. Vaikštome jau be žemėlapuko. Ale tikri niujorkiečiai :).
Slavekas buvo namuose. Sako aš jus galiu nuvešti iki Helgos jeigu dar palauktumėte pora valandų. Ai, nereikia. Dar smagiau bus pravažiuoti autobusu ir turėsime daugiau laiko gimtadieniui.
Slavekas pasisiūlė mus nuvešti ir į oro uostą penktadienį. Norėjome patys važiuoti, bet iš mandagumo pasakėme, kad dar susiskambinsime. Juolab, kad ryt važiuosime kartu iki mūsų mašiniuko, kur atiduosime jam visus savo kelionės reikmenis. Aukojimo organizacijai jų tikrai neprireiks.
Tad netrukus jau sėdėjome autobuse link Helgos. Ji gyveno šiauriniame Manhetene, Washington Heights rajonuke. Autobusas nuvežė beveik iki pat durų. Mus pasitiko maža moteris, spindinčiomis gyvybingomis akimis. Iškart pajutome jos didelę energiją. Ji greitai aprodė savo namukus su labai gražiu vaizdu per langą.

Pavaišino mus gaivinamais gėrimai, mes nusimaudėme po dušu ir visi sutarėme eiti į Rockfelers tower apžvalgos aikštelę, dar vadinamą On the Rock. Helga turėjo laiko ir dar norėjo mums šie tiek parodyti miesto iki kol nueisime iki Rockfelers tower.
Sustojome Columbus Circle, užbėgome į mažą aikštutę jį nufotografuoti ir bėgome toliau. Mes vos spėjome paskui Helgą, kuri visur ėjo beveik tekina. Iš kur tiek energijos? Netgi keliantis eskalatoriumi ji nestovi, o lipa viršun. Kiek jai metų? Pradedame ja žavėtis :).
Parėjome dar keletą kvartalų. Helga bendrais žodžiais mums papasakodavo apie vieną ar kitą rajonuką. Matėme, kad ji tikrai pažįsta miestą, dalyvauja jo gyvenime ir tuo mėgaujasi. Tikriausiai toks ir turėtų būti tikras niujorkietis.
Štai ir keliamės On the Rock. Praiename pro visas apsaugos zonas ir štai mes jau ant stogo. Vau. Niujorkas tikrai didelis. Dažnai pakilęs į kitus bokštus viską matai iš viršaus, bet čia dar daug pastatų buvo beveik mūsų lygyje. Ohoho.
Vaikštinėjome aplink apžvalgos aikštelę ir Helga mums pasakojo, kokius pastatus matome priešais save ir kokia jų istorija. Labai džiaugiamės, kad čia atėjome su ja.

Pabuvę dar gerą pusvalanduką patraukėme žemyn. Apačioje Helga toliau mus vedžiojo skveriukais, gatvelėmis kol galop vistiek išėjome į Times Square ir prisėdome pailsėti ir paplepėti. Klausėme Helgos pasaskojimų apie keliones tada ji klausinėjo mūsų... Ji jau aplankiusi 80 šalių ir kitą mėnesį važiuoja į Pabaltįjį ir tikriausiai užsuks pas mus. Jai tai bus 85-oji šalis!

Patraukėme namo. Mes norėjome rasti dar šampano parduotuvikę, bet Helga nuramino, kad gimtadieniui ji visko turi. Buvome sužavėti jos svetingumu.
Namuose ant stalo turėjome ir šampano ir tortuką ir netgi žvakutę. Nerealu. Ačiū Helga už gimtadienį!
Sudainavome Gintui ilgiausių metų, gėrėme šampaną, skanavome pyragą, smagiai plepėjome. Smagus vakaras.

New York (243 photo)
Ilgiausių metų Gintai!

2010.08.05. 356-oji kelionės diena.
Pusryčiai su Helga. Į miestą. Bulius. Laisvės statula. Atiduodam Gardeną. Medison Square garden. 911. Atgal pas Helgą. Nuostabi vakarienė. Kraunamės daiktus.
Helga mus stebino ir ryte. Kol mes miegojome ji jau spėjo prabėgti krosiuką, pasidaryti keletą darbų ir jau mūsų laukė pusryčiai. Ji netgi bėga maratonus! Iš diplomų ant sienos supratome, kad jai yra 69 metai. Nieko sau. Niekada nepasakytume. Bėga maratonus, lipa į Kilimandžarą, keliauja. Čia beveik mūsų Algimantas Čekuolis.
Užvalgėme pusryčius ir mes išvažiavome į miestą. Helga liko tvarkyti savo darbų.
Mes šaindien po tolesnio Niujorko pažinimo turime priduoti automobilį globos organizacijai ir jeigu liks laiko vėl grįžti į centrą.
Važiavome su metro. Išlipome netoli Wall street'o ir patraukėme link kelto, kuris mus turėjo priplukdyti arčiau Laisvės statulos. Pakeliui link kelto sutikome ir Bulių. Makleriams ir bankininkams šio Buliaus pristatinėti nereikia, o visiems kitiems - tai kaltininkas dėl pasaulio finansų krizės :).

Keltas buvo visai netoli. Jis nemokamas, nes kažkada kažkuris meras yra pasakęs, kad susisiekimas Staten sala turi būti nemokamas. Turistai ploja atsistoję tokiam sprendimui :).
Buvo graži diena ir mes pamatėme statulą visame gražume. Atrodo mažesnė nei dokumentiniuose filmuose, bet vistiek žavinga.

Atsimenate, kai rašėme, jo pagal savo statybos tipą San Francisko tiltas yra antras pagal ilgį tiltas JAV? Tai štai, pirmasis tiltas jungia Staten salą su Bruklinu. Jį pamatėme taip pat plaukdami šiuo keltu. Įspūdingas dydis.

Dar kartą pro statulą praplaukėme grįžtant atgal. Gražumėlis. Ne tik statula, bet ir viso Manheteno vaizdas.

Grįžome į Manheteną ir jau buvo laikas vykti iki Slaveko ir su juo važiuoti iki mašiniuko.
Slavekas mūsų jau laukė ir mes sėdę pas jį į automobilį kartu patraukėme iki mūsų Gardenikės. Pastebėjome, kad Slavekui mūsų vanas labai patiko. Sakęs, kad sunkiai gausime savo norimą kainą jis tikriausiai dabar kitaip galvojo. Sukrovę jam visus savo kelionės daiktus į jo mašiniuką mes atsisėdome ant šaligatvio toliau laukti tralo.
Slavekas užuominomis pradėjo lyg ir eiti linko to, kad gal mums nereiktų aukoti mašinos. Buvome kietai nusiteikę. Aukosime. Pamatęs mūsų atkaklumą atlyžo. Ir tada sako aš jus nuvešiu iki oro uosto. Mes jau buvome nutarę rytoj vykti iki oro uosto savo jėgomis. Tai visai lengva. Metro važiuoja iki ten. Vienas persėdimas ir mes jau ten. Bet buvome pradėję galvoti, kad jeigu jau tiek daiktų atidavėme Slavekui tai gal ir esame verti pavežimo. Bet štai jis sako, kad paims iš mūsų tik tiek kiek traukinys kainuotų. Ei, vyruti, taip niekas nedaro. Atsisakėme. Jis sako, kad jau atšaukė dėl to savo nudistų stovyklą... Išvis sapalionės. Mes pasakėme, kad taip kalbėti nereikia ir, kad mes nuvažiuosime patys. Dar kurį laiką Slavekas palaukė su mumis, bet mes įkalbėjome jį vykti dirbti savo darbų. Mes vistiek turime metro dienos bilietą. Atsisveikinome ir Slavekas išvyko. Mes daugiau nebekomentuosime...
Per tą laiką nusisukome nuo Gardenos numerius. Parsivešime atminimui.
Vėluodamas tik apie valandą tralas atvažiavo. Metas atsisveikinti su Gardena. Dar kartą tau ačiū už tas nepakartojamas mylias ir nuotykius kartu.

Vairuotojas pats nuvairavo mašiniuką iki tralo ir prisirišęs ją nutempė kažkur...
O mes atgalios į miestą. Dar nebuvo tamsu tad nusprendėme nuvažiuoti iki Madison Square garden arenos ir iki Rugsėjo 11-osios tragedijos vietos.
Arena kaip arena. Mūsų Siemens arena ne prasčiau atrodo. Bent jau iš išorės :). Tikriausiai nusileidžia tik savo vidumi ir renginių dydžiu.

Prie Rugsėjo 11-osios vietos pamatėme tik statybų aikšteles. Memorialas dar tik statomas ir nieko be statybinių užkardų negalėjome pamatyti. Pasiklausėme šalia esančio viešbučio, ar jie neturi apžvalgos aikštelės, kad galėtume pažiūrėti iš viršaus, bet deja pas juos vaizdai tik iš privačių kambarių.

Štai ir metas namo. Helga mūsų laukia su vakariene. Jau šiek tiek vėluojame. Pasiskambinome ir atsiprašėme.
Vakarienė buvo nuostabi. Helga tikra kulinarė. Suvalgėme viską iki paskutinio kąsnio.
Vakare vėl daiktų krovimosi metas. Gintas dar tvarkė Gardenos išregistravimą, patikrino mūsų bilietus.
Nuėjome šiek tiek anksčiau miegoti, kad rytojaus kelionė namo būtų smagesnė.

2010.08.06. 357-oji kelionės diena.
Helgos ekskursija. Muziejus. Atsisveikinam su Helga. Oro uostas. Ate Amerika! Filmai lėktuve.
Ryte Helga jau buvo prabėgusi sau įprastus 3-4 kilometrus ir mes visi sėdome prie pusryčių stalo. Bevalgydami nutarėme, kad Helgą būtų faina pavaišinti bulviniais blynais. Cepelinų iškepti nespėsime, bet blynams dar turėsime laiko.
Iki pietų buvo dar laiko ir Helga mums padarė ekskursiją po savo rajonuką. Smagu kai žmogus žino ne tik apie žymiąsias miesto vietas, bet ir savo rajono kampelius. Juolab, kad rajonas tikrai gražus. Ir ramus.


Nuėjome ir į netoliese esantį parką, kuriame Helga rytais bėgioja. Smagu girdėti su kokiu pasigėrėjimu ji pati pasakoja apie parko augalus, kompozicijas. Mūsų mamytėms čia patiktų. Parkas labai ramus, nuošalyje nuo šurmuliuojančio Manheteno. Vaizdas į kitame Hudsono upės krante esančias uolas.

Helga, tikriausiai kaip savanoris, padedantis neįgaliesiems, turi teisę dviems nemokamiems bilietams į netoliese esantį Cloisters muziejų, kuriame buvo eksponuojami viduramžių Europos meno kūriniai. Mes su mielu noru sutikome nueiti. Ji paliko mus muziejuje, o pati grįžo į namus. Ten susitiksime kepti blynų.
Cloisters muziejus įkurtas paties John D. Rockfelerio jaunesniojo, kuris ir paaukojo savo kolekcijos dalį šiam muziejui. Mums buvo smagu pabūti tarp šių meno kūrinių ir mintimis jau dabar būti savojoje Europoje. Mums dabar Europa skamba kaip namai :).
Muziejus padalintas į sales ir į sodelius. Vaikštinėjome iš salės į salę geras porą valandų.

Laikas jau buvo eiti kepti blynų ir mes patraukėme atgalios. Nusipirkome bulvių, grietinės ir grįžome pas Helgą. Dar kartą padėkojome Helgai už muziejų, mums tikrai patiko. Įžanga į Europą.
Kibome į darbus. Vidutė skuto bulves, Gintas malė, uodas vandens nešė... Et, visai jau baigiam suvaikėti :)
Blynai nebuvo didelis siurprizas Helgai, nes ji pati išeivė iš Rytų Vokietijos ir jie valgydavo tokius tik su obuolių koše. Pabandėme ir mes. Mums labiau gal su grietine patinka :). Patiko ir Helgai. Džiaugiamės bent jau taip galėdami bent iš dalies atsidėkoti už viską.
Laikas jau buvo atsisveikinti ir traukti į oro uostą. Atsiveikinam visai neilgam, nes turėtume susitikti Vilniuje. Tikimės, kad ir mes galėsime taip priimti Helgą kaip patys buvome priimti. Ačiū Helga už viską viską!
Oro uoste buvome kaip tik laiku. Prisičekinome ir dar turėdami keletą akimirkų sukirtome po sumuštinį. Atstovėjome ilgiausią eilę prie apsaugos monotorių ir štai mes jau vėl prie parduotuvių. Išleidome savo kelis turėtus smulkius dolerius ir sėdome į lėktuvą. Mūsų skrydis į Briuselį, o iš ten į Londoną. Laikas tarp skrydžių 2 h. Turėtų užtekti. Bet štai mums praneša, kad dėl netinkamo šoninio vėjo vėluosime pakilti. Vėlavome beveik valandą, bet štai jau kylame!
Ate Amerika! Labas Europa!
Dar iki Europos šiek tiek buvo laiko tad mes laiką leidome prie televizoriukų. Juk tiek filmų per šiuos metus liko nepamatyta :). Laikas bėgo labai greitai.