Kitas Walmartas. Dedam skelbimus. Lincoln tunel. Niujorkas. Kamščiai. Queens. Nešiojam skelbimus. Times square. Atgal į New Jersey.
Kitą rytą nusprendėme, kad pervažiuojame į kitą Walmartą. Norėtume, kad dirbtų visą naktį ir būtų patogus pasiekti potencialiems pirkėjams.
Kitas Walmartas buvo gal už 10 mylių. Prie jo buvome jau už pusvalandžio. Jis buvo daug didesnis, dirbo visą naktį. Pasiklausėme, ar galime nakvoti. Vadybininkė tikriausiai nudžiugo, kad apskritai paklausėme ir mandagiai leido likti. Liuks. Dabar keletą dienų praleisime čia.
Prieš atvykstant į Niujorką bandėme susirasti nakvynę per couchsurfing puslapį, bet nesėkmingai. Dauguma patys atostogauja arba su svečiais. Vis tik tai Niurjorkas. Nakvynę turime tik nuo rugpjūčio antrosios iki išvykimo. Iki tada tikriausiai praleisime keletą naktų šitame Walmarte.
O dabar turime šiek tiek laiko ir reikia užsiimti Gardenos pardavimu. Nuvažiavome į McDonaldą ir bandėme įdėti skelbimą į populiariausią JAV nemokamų skelbimų tinklapį Craigslist. Deja, nesėkmingai. Niekaip neišeina aktyvuoti sąskaitos telefonu... Įdėjome dar į vieną nemokamą tinklapį ir negaišdami daugiau laiko išsitraukėme hosteliukų Manhetene sąrašą pagal kurį patraukėme lipinti skelbimų. Važiuojame su mašiniuku. Reikia susimokėti už tunelį. O čia dar žiūrėk ir įspėjimai dėl dujų balionų automobiliuose. Netgi ir dėl dujinių viryklių balionėlių. O juk pas mus dar likęs vienas... Nieko nebus, važiuojame.
Ir štai mes Niujorke! Ir iškart pajutome automobilių srautą. Kamščiai, visi skuba, lekia, lenda... Uch...
Iškart pasigailėjome, kad čia atvažiavome su Gardena. Reikėjo kažkaip vietiniu visuomeniniu transportu. Nusprendėme išvažiuoti iš Manheteno į kitą salos pusę ir prisiparkavę vėl grįžti į salą.
Išvažiavome į Queens rajoną ir ten susiradome nemokamą parkavimo vietą. Palikę mašiniuką grįžome į Manheteną. Tiesiai į Times Square.
Tiek lempučių dar nebuvome matę. Žavėjo ir lemputės ir pati mintis, kad mes čia stovime. Juk čia tiek daug filmų pastatyta, daug fotografijų padaryta. Žmonių tikrai daug. Bet mes kažkaip įsigudrinome rasti staliuką Brodvėjaus alėjoje. Alėja padaryta žmonėms atsipūsti. Ja nebeliko eismo, tik pėstieji, jiems pastatyti staliukai, kėdės. Išsitraukėme mes savo sumuštinukus ir šlamštėme taip pat godžiai kaip kiti savo hamburgerius ar submarinus. Ir visa tai Times Square!
Bet buvo jau laikas kibti į darbus. Reikia eiti pakabinėti hosteliukuose skelbimus. Priėjome pirmąjį ir supratome, kad čia kažkas netaip. Buvo normalus viešbutis. Čia tikrai ne backpackerių vieta. Net neužėjome į vidų. Kitoje vietoje net nėra registratūros, rezervacijos telefonu, jokios skelbimų lentos. Kito visai nėra tokiu adresu. Kažką padarėme ne taip. Reikia ne atsitiktinio sąrašo, bet iš jo dar išsirinkti tuos, kuriuose mūsų nuomone galėtų gyventi backpackeriai besidomintys mūsų vanu. Tą dieną nutraukėme paieškas ir vietoje to šiek tiek prasivaiščiojome.
Niujorkas tikrai didelis. Visomis prasmėmis. Žmonių mase, pastatų dydžiu, miesto dydžiu... Tikriausiai ir didelis ir savo kultūra, idėjomis, bet to nepajusime per vieną dieną. Bet jaučiame miesto nuolat gyvenančią dvasią, pulsuojantį gyvenimą... Mums čia labai patinka. Patys tuo stebėjomės, nes esame patapę visiškais gamtos vaikais. Pavargome nuo miesto, bet jautėme, kad čia sulauksime gerų akimirkų.
Patraukėme atgalios prie savo mašiniuko ir su juo vėl grįžome į New Jersey pusę. Išsirinkome ramią vietelę nakvynei ir pavakaroję nuėjome miegoti.
2010.07.29. 349-oji kelionės diena.
Toliau dedam skelbimus. Naujos skelbimų vietos. Į Niujorką autobusu. Sebrina. Nešiojam skelbimus. Namo.
Kitą dieną vėl atgal į McDonaldą. Juk turi pavykti įdėti skelbimą. Ir šįkart pavyko prisiregistruoti ir patalpinti skelbimą. Valio. Meškerė užmesta. Dabar reikia skelbimus geriau iškabinti. Šįkart dėmesingiau atsirinkome hosteliukus. Pasižymėjome juos žemėlapuke ir į kelią. Gardeną pasistatėme Walmarte ir į Niujorką patraukėme autobusu. Išlipome autobusų terminale ir patraukėme ieškoti savo taikinių. Aišku aplink stebėjome iki begalybės kylančius dangoraižius, šurmuliuojančius prekeivius, užpildytas kavinukes. Gyvenimas virte virė.
Jau pirmajame hosteliuke, nors jis ir atrodė labiau keliautojams skirtas nei vakarykščiai, nustebome nepamatę nei vieno skelbimo automobilių tema. Netgi ir skelbimų lentos čia nepopuliarios. Dar nežinia, ar čia tuo reikia džiaugtis ar liūdėti. Dirbam toliau.
Netoli vieno hosteliuko pamatėme kavinukę, kurioje galima prisijungti prie interneto. Nusipirkome kavos ir prisėdome pasitikrinti el. pašto. O gal? Ir tikrai. Žiūrime, kad viena moterikė Sebrina susidomėjusi ir klausia, ar vis dar gali įsigyti mūsų vaną. Mes aišku pasiūlėme apžiūrėti ir susiskambinti. Dabar reikia laukti jos atsako.
Padrąsinti tokios sėkmės toliau nešiojome skelbimus. Negalime pasakyti, kad labai džiaugėmės kaip tai pavyko padaryti. Patys viską darėme gerai, bet buvo akivaizdu, kad čia nelabai yra tos backpackerių kultūros, kaip yra Zelandijoje ar Australijoje. Reikia tikėtis, kad vistik kažkas "užsikabliuos" už mūsų mašiniuko.
Taip benešiodami skelbimus nuėjome nuo 23-iosios gatvės iki 107-osios, o tai yra apie 5 mylias nevingiuojant. Rajonai keitėsi. Čia jau daug ramiau ir nebesijaučia to beprotiško tempo. Čia buvo nebe biznio kvartalas, bet apartamentai tad buvo daug ramiau. Gatvelės, namai, kavinukės.
Kojos jau buvo pavargusios ir prašėsi namo. Sustojome šiek tiek pailsėti ir pažiūrėti, kaip vaikai žaidžia krepšinį. Čia jau prasidėjo Harlem ir žaidžiantys vaikai visi buvo juodaodžiai. Nors mums buvo tekę girdėti, kad Harlemas jau nebėra vien juodųjų rajonas ir, kad čia vis daugiau ir daugiau prestižinių apartamentų.
Vaikai žaidė taip aistringai, kad ir mes įsijautėme. Gaila, bet mūsų palaikoma komanda pralošė. Vaikinukai vos tramdė ašaras, o mes patraukėme toliau. Teisingiau atgal. Atgalios važiavome su metro. Išlipome už Times Square ir šiek tiek dar prasivaikščiojome iki autobusų stoties.
Atgal grįžome taip pat paprastai kaip ir nuvažiavome. Home sweet home. Bandėme dar nusipirkti kur nors alaus, bet nei degalinėse nei maisto parduotuvėse alkoholio nepardavinėja tad išsaugojom sausą vakarą.
2010.07.30. 350-oji kelionės diena.
Niekur nevarom. McDonaldas. Sebrina. Bauda. Servisiukai - aikštelės. Romas. Linskmas vakaras.
Kitą dieną į Niujorką nusprendėme nebevažiuoti ir pasilikti čia, North Bergen miestuke. Skelbimai išnešioti, patalpinti puslapiuose. Kaip sakant meškerės užmestos. Reikia nuvažiuoti iki interneto patikrinti, ką atrašė Sebrina.
Internetas = McDonaldas. Iki jo nuvažiavome su Gardenike. Ir čia mūsų akys iššoko ant kaktos. Atrašė Sebrina. Sako imu Jūsų vaną už 7000 dolerių (daugiau nei dvigubai brangiau už mūsų prašomą kainą). Ji šiuo metu dirba laive tad ji padarys pavedimą, o jos atstovas atvažiuos pasiimti automobilio. Nieko sau. Kažkas ne taip. Arba ji kuoktelėjusi arba mes kažko nesuprantam. Tariamės ką čia jai atrašyti ir pagalvojome, kad neblogai būtų pagooglinti tą Sebriną. Ir tikrai. Jau kažkas buvo užkibęs ant šio kabliuko. Sebrina daro pavedimą ir kol pinigai dar procese (tikriausia jokio pavedimo ji apskritai nedaro) ji atsiunčia savo "atstovą" paimti automobilio... Fiu, gerai, kad neužkliuvom. O jau galvojome, kaip čia reikės atsidaryti sąskaitą ir pan... Dabar jau norėjosi jai atrašyti negražiais žodžiais, bet susilaikėme ir buvome laimingi nenukentėję. O po to pradėjome juoktis. Va tau ir Sebrina. Ima mūsų Gardenikę už 7000 dolerių.
Bėda viena nevaikšto. Kalbam beveik jau kaip senoliai :). Pasirodo, craigslist administratoriams kažkuo neįtiko mūsų tekstas ir jie pašalino mūsų skelbimą. Nu blyn... Gintas bandė online kalbėtis su labiau patyrusiais puslapio svečiais, bet ir jie niekuo negalėjo padėti. Ale viską reikia perrašyti su kuo mažiau kablelių ir kitų skyrybos ženklų. Supaprastinti sakinius (mūsų jie ir taip paprasti). Pabandėme - nieko. Kitas kelias - susikurti naują sąskaitą ir naujai patalpinti skelbimą. Gal praeis.
Eidami link mašiniuko užsukome ir pasiklausinėjome, kiek kainuos mums paprasčiausia nauja kortelė. Pigiausia 30 dolerių. Blyn... Kolkas neperkame.
Jau priėję prie mašiniuko pamatėme pareigūną, žiūrintį į mūsų automobilį ir kažką suvedinėjantį į aparatuką. Bauda! Pavėlavome vos 2 minutes... Bet čia ale jie nemato, kiek pavėlavai - jie mato parkavimo aparate raudoną lentelę. Bet negi jis taip atėjo lygiai lygiai kada išmušė laikas? Gintas buvo tikras, kad vyrukas tiesiog laukė kol iškris raudona lentelė. Juk dar užtrunki ir duomenis suvesti į tą aparatuką. Bet bauda jau buvo suvesta ir nieko čia nepadarysi... Gintas buvo visiškai susinervavęs ir pusbalsiu dar palydėjo pareigūną nekokiais žodžiais... Arba neišgirdo arba apsimetė neišgirdęs, bet viskas taip ir baigėsi. Nuvažiavome į nuovadą ir susimokėjome 25 dolerius. Nėra tokia jau didelė bauda, bet jau geriau tada būtume telefono kortelę nusipirkę..
Šiandien dar norėjome pravažiuoti bent keletą dylerių aikštelių pasiklausti, kiek jie duotų už mūsų mašiniuką. Pravažiavus kelis servisiukus - aikšteles vienas pardavėjas šiek tiek nušvietė situaciją. Jeigu mes nepirksime iš jo daug brangesnio ir naujesnio automobilio joks dyleris neims mūsų vano už normalią kainą. Čia vyksta nuolatiniai mainai dylerio naudai. Geras bizniukas. Vėl tas besaikis naudojimas ir norėjimas kuo naujesnio automobilio.
Pravažiavome dar keletą vietų ir taip supratome, kad niekas neduos daugiau nei 1500 dolerių, t.y. tik apie pusę to, ką mes esame įdėję į automobilį. Ne kas. Reikia tikėtis skambučio iš skelbimų.
O po šitokios dienos po stiklelį, užkandos. Nusipirkome buteliuką romo ir pora loterijos bilietų Ginto gimtadieniui. Laimėjimą "aplaistysim" dar jo nelaimėję :).
Walmarte dar nusipirkome čipsų. Buvo juokinga stebėti mus stovinčius eilėje su čipsų pakeliu kai kiti visi (visi visi) turėjo po pilną vežimuką prekių ir eilėje buvo po minimum 10 vežimukų. Pralaukėme beveik pusvalandį, bet čipsai buvo mūsų :).
Pasidarėme kokteiliukus ir jie taip gerai gurkšnojosi. Plepame apie kelionę. Supratome, kad keliaujame jau tikrai ilgai, nes dažnokai vienas kito klausiame "ar atsimeni tą ir tą...". Juokas ir dainos aidėjo ilgai...
2010.07.31. 351-oji kelionės diena.
Kaip viskas baigėsi? Oj, mūsų galvos.. Durelės. Servisai. Laužynai. McDonaldas. Aukojam? Dušas Walmarte. Filmas.
Atsibundame. Rytas. O kaip viskas baigėsi vakar? Abu negalėjome prisiminti. Bet po truputuką viskas atsigamino... Viskas normos ribose :).
Galvelės nebuvo visai sveikos. Gal teisingiau pasakius jas labai skaudėjo... Štai ką reiškia po tiek laiko buteliuką dviese išgerti. Oj nebe tie laikai... :)
Pusryčius sugrūdome per prievartą, nes apetito irgi nebuvo. Kaip visada linksmybės turi savo kainą..
Jau norėjome važiuoti į McDonaldą prie interneto ir Coca Colos kai atėjo ir antroji bėda. Gintui bedarant vairuotojo dureles nulūžo jų rankenėlė. Ot sekasi.
Gintas išsiardė dureles, pasižiūrėjo, kas ten vyksta ir supratęs, kad nieko nesupranta dureles surinko atgal. Bandome nuvažiuoti iki servisiuko, gal jie padės.
Servisiukas pasakė, kad reikia naujos rankenos. Geriausia būtų pasidairyti laužynuose ir pasakė, kur jų ieškoti. Bet gal atvažiuokite pirmadienį ir jie pažiūrės, ką gali padaryti. Nelauksime mes pirmadienio, važiuojame į laužynus pažiūrėti šiandien. Pakeliui iki laužynų užsukome dar į porą servisiukų patikrinti pirmosios nuomonės. Jie arba negalėjo padėti arba sakė tą patį. Taigi pirmyn į laužyną. Pirmasis neturėjo, o antrajame turėjo tik keleivio durelių rankenėlę. Yra dar kitas, bet jis jau bus uždarytas. Teks laukti pirmadienio.
O dabar laikas McDonaldui. Patikrinome skelbimus. Jokių atsiliepimų. Pamažinome kainą, nes matome, kad taip nieko gero nebus.
Taip sėdėjome ir galvojome, kad čia dabar vyksta su mumis ir mašiniuku. Kaip geriausia būtų pasielgti. Nesinori aikštelėm atiduoti už pusę mašinos normalios kainos. Tai ką dar galėtume padaryti? O ką jeigu automobilį paaukotume? Juk mes ir pirkome iš tokios pat organizacijos, kuri pardavinėja paaukotus automobilius ir juos pardavusi pinigus siunčia viena ar kitai organizacijai. Jeigu ir mes taip pasielgtume? Jie turi savo meistrus, kurie dar labiau paruoštų mašiniuką pardavimui, turi sočiai laiko pasiūlyti savo klientūrai ir labai tikėtina gaus normalią rinkos kainą. Ir jau kuris laikas galvose būdavo mintis, kad kažkaip reikia atsidėkoti apvaizdai už savo sėkmingą kelionę. Ar tai nebūtų tinkama padėka? Paaukotume sergantiems vaikams arba raudonajam kryžiui. Mintis, kuri labai greitai mus abu užvaldė ir nebepaliko minčių kitoms idėjoms... Bet skelbimus dar palaikome. Jeigu atsiras perkantis už tokią kainą tai dalį gautų pinigų pervesime išsirinktai organizacijai.
Po šios sugalvotos idėjos kažkaip lengviau dūšiose patapo. Pasidarė aišku, kad mašiniuko nereikės parduoti veltui. Nesinori atiduoti liūto dalies pelno šmugelninkam aikštelių savininkam. Valio valio valio.
Vakare po sunkios sveikatai dienos norėjosi palįsti po dušu, o ir galvas būtų ne pro šal išsiplauti. Walmartas turi šeimai skirtą tualetą, kurį mes nusprendėme panaudoti savo reikmėms. Ten yra didelė kriauklė, kurios kaip vonios nepanaudosi, bet apsiprausti pilnai užtenka. Be jokių problemų išsiplovėme ir galvas. Ir štai po kokių penkiolikos minučių mes jau išeiname šviežūs kaip agurkėliai :).
Apsiprausę dūšias ir kūnus sugulome savo namukuose ir įsijungėme pabaigti žiūrėti filmą, kurio nebuvome baigę žiūrėti dar nuo Gardenos serviso laikų.
Po turiningos dienos ir po sunkios praėjusios nakties kritome kaip lapai miegoti...
2010.08.01. 352-oji kelionės diena.
Paskutiniai valgiai. Į McDonaldą. Skalbykla. Kraunamės daiktus. Paskutinė naktis Gardenoje.
Pusryčiams blynai. Reikia pabaigti visus produktus, kuriuos turime vane, nes šiandien čia mūsų paskutinė naktis. Įsitikinti tuo mes paskambinome lenkui Slavekui, kuris mus buvo sutikęs priimti nuo rytojaus. Jis dar kartą patvirtino ir mes galėjome jau pradėti krautis daiktus.
Prisivalgę blynų dar nuvažiavome į McDonaldą, kur su darbuotojais jau pasisveikindavome kaip su pažįstamais, ypač su valytoja Marija, kuri visada buvo laiminga matydama mus.
Jokio atsiliepimo į skelbimus ir netgi dėl to pradėjome nebepergyventi. Vistiek jau žinome, kaip tinkamai panaudosime savo dabartinius namus.
Šįkart tik atsigėrėme Coca Colos, kad blynus greičiau sugriaužtų. Pakalbėjome su namiškiais ir nuvažiavome į skalbyklą. Jau reikėjo šiek tiek atšviežinti savo garderobą. Skalbykloje verda gyvenimas. Vieni atsiveža po mažą krepšiuką kiti po didelį maišą. Vieni žiūri televizorių kiti žaidžia kompiuterinius žaidimus, treti skaito laikraščius. Mums labiausiai patinka stebėti kitus :).
Tolesnė diena praėjo besikraunant daiktus. Niekur neskubėjome. Turėjome marias laiko. Pirkėjai neskambino ir gerai...
Paskutinioji naktis praėjo labai ramiai. Ačiū tau, mūsų baltasis mašiniuk, už tas žavingas akimirkas.
2010.08.02. 353-oji kelionės diena.
Pusryčiaujam. Ate Walmartai. Į Niujorką. Priparkuojam Gardeną. Pas Slaveką. Vėdinam rūbus. John Lenon. Vynas. Vegetariškas maistas.
Pusryčiams pasistengėme suvalgyti paskutinius maistus likusius iš kelionės. Bet vistiek dar liko. Nieko, nusivešime pas Slaveką.
Tenka atsisveikinti ir su Walmartu, kuris mums taip pat buvo patapęs laikinais namais. Jis mums padėjo sutaupyti daug kelionės pinigų ir mes jam už tai dėkingi.
Dar kartą pervažiavome tunelį ir Gardeną nuvežėme į tą pačią vietą kaip ir praėjusį kartą. Nenorėjome jos laikyti Manhetene.
Į Manheteną nuvažiavome metro. Labai lengvai suradome Slaveko butuką ir truputuką jo palaukę visi suėjome vidun. Iš couchsurfingo puslapyje esančio aprašymo sprendėme, kad jis turėtų būti jautri, gera asmenybė. Jis nudistas, veganas, meniškos sielos išeivis iš Lenkijos. Turėtų būti įdomu.
Trumpai aprodė savo mažą butuką ir mes tuoj pat pasinaudojome jo dušu. Ir tada atsitiko. Slavekas jautrus kvapams ir tai jau žinojome prieš atvažiuojant. Ir jis iškart suregavo į mūsų vakar išskalbtų rūbų kvapą. Ką dabar daryti? Vakar išskalbėme visus rūbus. Reikia eiti prasivėduoti, tegul rūbai gauna aplinkos kvapo. Greitai pasiėmėme fotoaparatą ir išėjome pasivaikščioti po Central Park.
Patraukėme į centrinę parko dalį. Visas parkas yra labai didelis ir yra labiausiai lankomas urbanistinis (žmogaus sukurtas) parkas JAV. Nors jis ir didelis, bet pilnas žmonių. Vieni bėgioja, kiti važinėja dviračiais riedučiais, treti leidžia laivelius tvenkinyje.
Parkas neabejotina miesto siela. Ir nenuostabu, kad niujorkiečiai savo figūromis taip skiriasi nuo mūsų iki šiol matytų (išskyrus Majamį). Visi pasportavę, aktyvūs, judrūs. Reikia užsikrėsti šituo geru pavyzdžiu :).
Parko centrinėje dalyje priėjome Bethesda terasą ir fontaną.
Čia gyvenimas dar labiau verda. Porelių pasimatymai, pasiplaukiojimai valtele netoliese esančiame tvenkinyje. Kažkas užsiima joga, kažkas pučia didelius burbulus, kiti valgo kinietišką maistą dėžutėse.
Taip jau sutapo, kad Gintas užsidėjo savo maikutę su John'u Lennon'u ir būtent su jo gyvenimu New York City. O juk mes kaip tik ir priėjome Strawberry fields, kurie ir yra skirti John'o Lennon'o atminimui. Jų centre puikuojasi mozaika, kurios vidury teužrašytas vienas žodis Imagine. Niekam tikriausiai nereikia priminti šios dainos.
Memorialas stovi šioje vietoje, nes tai visai šalia John'o Lennon'o namų, ant kurių laiptų jis ir buvo nušautas. Namai šiuo metu kaip ir tados yra apartamentai. Visas atminimas perkeltas į Strawberry fields.
Tikėjomės, kad jau pakankamai drabužiai prisigėrė aplinkos kvapo ir mes pajudėjome namų link. Ačiū parkui už smagiai praleistą laiką.
Pakeliui užsukome į parduotuvėlę ir nusipirkome šiek tiek produktų vakarienei. Slavekas užsiminė kažką apie "meatless meat" tad mes jos ir nupirkome.
Slavekui mūsų rūbai jau nebekenkė tad ramiai galėjome sėdėti ir paplepėti. Tuo pačiu Slavekas mums pataisė vakarienę. Negalime nieko blogo pasakyti apie veganišką maistą. Buvo skanu.
Prie vyno kalbėjomės ape keliones, apie Lenkiją, apie JAV. Po truputį darėsi nuomonė, kad Slavekas nėra tokia jau jautri asmenybė, bet apie šeimininką galbūt gerai arba nieko...
Nei daug nei mažai tą vakarą patvarkėme pora buteliukų vyno ir išsiskirstėme miegoti...
2010.08.03. 354-oji kelionės diena.
Einam į miestą. Gardena. Per Bruklino tiltą. Skambutis. Atgal pas Slaveką. Vėl vegetariškai. Keistos mintys...
Kita diena buvo skirta tiktais Niujorkui. Slavekas šiandien turėjo stipriai dirbti ir jis negalėjo eiti su mumis. Taip ir nelabai supratome, ką jis daro...
Kartu pasidarėme pusryčius, paplepėjome apie tai ką galime pamatyti šiandien ir tada mes patraukėme savo keliais.
Išėję iš 83-iosios gatvės patraukėme žemyn. Eikime pirmaja aveniu tol kol ji baigsis.
Gatvėse namai panašūs į tuos, kuriuos rodo per "Draugus", su šonuose išvedžiotomis kopėčiomis. Apskritai Manheteno priemiesčiai mums pasirodė ganėtinai ramūs, daug žalių skveriukų prisėsti pailsėti. Artėjant prie dangoraižių rajonų šie skveriukai išnyksta - žemė čia tikriausiai neįtikėtinai brangi.
Atsisėdę viename iš skveriukų paskambinome į Raudonąjį Kryžių norėdami paaukoti savo mašiniuką. Labai nustebome išgirdę, kad jie gali automobilį paimti tik per tris dienas ir nedaro išimčių. Mums per ilgai trys dienos. Buvome antisužavėti tokiu požiūriu į klientą, aukojantį savo automobilį, bet nieko negalėjome padaryti.
Vidutė sako paaukojam vaikam su vėžiu. Vaikas yra vaikas, ar jis būtų Afrikoje ar Amerikoje jam vis vien reikia pagalbos. Nuėjome į McDonaldą, sužinojome numerį ir užregistravome automobilį. Paims poryt, o rytoj paskambins dėl tikslaus laiko. Liuks. Taip pradėjo pildytis mūsų svajonė šiek tiek atsidėkoti pasauliui...
Toliau eidami priėjome Trump'o bokštą. Trump'o bokštų matėme kone kiekviename didesniame mieste, bet šitas buvo didžiausias.
Visai netoli stovi ir United Nations administracinis centras. Žinome, kad galima dalyvauti turuose po šį kompleksą, bet mums tai tikriausiai ne šiam kartui. Dabar ir taip dar turime daug kur nueiti, daug ką pamatyti.
Džiugu buvo pamatyti ir Lietuvos trispalvę, beplevėsuojančią labai pastebimoje vietoje.
Taip beeidami priėjome ir China Town'ą su Little Italy. Mažosios Italijos čia nelabai jautėsi, pamatėme tik pora itališkų kavinukių, o kinietiška kultūra čia bujoja. Kaip ir bet kuriame didesniame mieste. Turi jie savo parduotuvėles, restoranus ir pluša prie jų per dienas. Ir niekas negali skųstis. Kas ateina pigesnių prekių, kas ateina skaniai pavalgyti, o kas ateina tiesiog verdančio gyvenimo pamatyti.
Už Chinatown'o prasideda finansinis Niujorko centras, jeigu ne viso pasaulio. Čia savo atstovybes ar centrus turi dauguma pasaulio didžiųjų kompanijų. Jų pastatai kyla iki begalybės į viršų, jų darbuotojai kaip skruzdėliukai šmorinėja aplink. Čia ir pagrindiniai teismo rūmai. Masyvus pastatas.
Gintui labiausiai rūpėjo nueiti į ale jo "meką" - Wall street. Tai buvo siaura gatvelė, kurioje yra įsikūrusi Niujorko vertybinių popierių birža.
Dar prieš Rugsėjo 11-osios įvykius buvo galima dalyvauti kiekvienos dienos biržos atidarymo ceremonijoje, bet po tragiškų įvykių šis dalykas nebeįsivaizduojamas... Nebent tu esi super žvaigždė ir tau asmeniškai patikima suskambinti biržos atidarymo varpeliu. Iki to reikia dar šiek tiek pasistiebti, Ginteli.
Nuo Finansinio centro pasukome link Bruklino tilto, kuriuo norime pereiti į Bruklino pusę. Jau iš tolo jis mums pasirodė labai didelis, netgi dangoraižių fone. Buvome matę jo miniatiūrinę (palyginus su originalu) kopiją Las Vegase, bet čia kas kita.
Labai daug norinčių juo pereiti, perbėgti, pervažiuoti. Einame ir mes. Nors nuo ėjimo visą dieną kojos jau buvo sunkokos, bet tokiais momentais tai pamiršti. Stodavome ir stodavome pasižiūrėti, kaip viskas atrodo iš šio ar ano kampo.
Kuo toliau tuo gražesnis vaizdas atsivėrė ir į Manheteną. Jo dangoraižiai jau po truputį buvo spalvinami saulėlydžio.
Perėjome į kitą pusę ir įsitaisėme pasėdėti promenadoje. Tiesiai priešais mus buvo ir pats Manhetenas ir Bruklino tiltas ir pačiame šone Laisvės statula. Vau. Sėdėjome ir niekur nebenorėjome eiti. Tiek dėl sunkių kojų tiek ir dėl akimirkos grožio...
Ir čia sulaukėme skambučio. Moterikė nori apžiūrėti mūsų automobilį. Tariamės rytoj, nes tuo pačiu mums reikia ir perstatyti Gardeną į kitą vietą. Jeigu jau pirks tai atšauksime aukojimą ir geriau paaukosime pinigus.
Patraukę atgal iškart pasukome į alkoholio parduotuvėlę. Norėjome parsivešti šampano. Šiandien paskutinis vakaras pas Slaveką ir norime jam atsidėkoti ir tuo pačiu išgerti šampano už Ginto būsimą gimtadienį. Nusipirkome ir sėdome į metro ir už valandikės jau buvome namuose pas Slaveką.
Šįkart darėme savo patiekalą. Mes tradiciškai pašutiname daržoves su mėsyte, bet šįkart vietoje mėsytės pasirinkome ryžius. Viskas labai tiko ir toliau gurkšnojome šampaną. Slavekas dar išsitraukė savo vieną šampano buteliuką ir mes jau turėjome tris ant trijų :).
2010.08.04. 355-oji kelionės diena.
Happy birthday! Perstatom automobilį. Vaikščiojam Niujorku. Tariamės dėl Gardenos. Važiuojam pas Helgą. Helga. Į centrą. On the Rock. Ginto gimtadienis.
Trisdešimt metų tai visai nedaug :). Čia taip Gintas sako, o Vidutei tai atrodo jau dėdžių amžius.
Nuo pat ryto Gintas džiaugėsi visų sveikinimais ir šypsojosi kaip mėnutis :). Ačiū Jums visiems už nuoširdžius sveikinimus!
Tądien mes turėjome perstatyti savo automobilį į kitą vietą, dar pavaikščioti Niujorke ir nuvažiuoti pas Helgą, mūsų naują nakvynės šeimininkę. Ir tikriausiai kažkaip simboliškai atšvęsti gimtadienį.
Pirmiausia važiuojame prie Gardenos. Perstatome ją į kitą vietą ir laukiame moterikės, kuri nori apžiūrėti mūsų mašiniuką. Ji nepasirodė. Ir gerai. Turime tvirtai laikytis savo minties.
Mums jau beeinant link metro vėl skambutis. Ar jūs parduodat automobilį? Taip. Išgirdęs, kad mums reikia skubiai išvažiuoti siūlo tik tūkstantį. Ačiū, nereikia. Ale sako kaip persigalvosite paskambinkit. Nesulauksi. Gardena vaikučiams :).
Grįžome į Times Square, pasivaikščiojome dar kartą ja.
Iš čia skambiname aukojimo organizacijai, kad mums niekas nepaskambino dėl tikslaus rytojaus laiko. Davė nutempimo kompanijos numerį. Ta kompanija dar nieko apie mūsų automobilį nežino. Tada mes skambiname atgal organizacijai. Jie siunčia dokumentus kitai tempimo kompanijai. Tada sulaukiame pirmosios tempimo kompanijos skambučio, kad jie gali paimti rytoj. Tai Ok. Sutarėme laiką. Reiks laukti apie dvi valandas. Jie prisistatys tame tarpe. Nieko nepadarysi.
Praėjome pro Rockfelers Tower, pasėdėjome prie jo esančiame parkelyje.
Nusistebėjome tokia organizacijos, kuriai aukojame, vadyba. Ir čia sulaukiame dar vieno skambučio. Skambina iš antrosios tempimo kompanijos, kad ir jie gali rytoj nutempti automobilį. Nieko nebesuprantame. Norime jam duoti pirmosios kompanijos numerį, kad jie susiskambintų ir išsiaiškintų. Prašome jo perskambinti po 5 minučių, kad padiktuotume numerį. Nebeperskambino... Tada nusprendėme, kad vistik viskas lieka galioti su pirmąja kompanija ir ramiai reikia laukti rytojaus. Nieko sau. Tai kaip jie valdys mūsų paaukotus pinigus?...
Pasistengiame neimti į galvą ir ramiai pasivaikščioti iki Slaveko namų. Ėjome penktąja aveniu, kuri pilna pasaulinio garso madų namų. Pilna ir parduotuvių. Pilna ir žmonių. Visi nori pirkti ir pirkti. Vitrinose stovi gražuoliukai vaikinukai su kuriais merginos fotkinasi su eilute. Oj...
Tuo pačiu nepamirštame, kad esame Niujorke, nepasiduodame vien tik masės nuotaikai. Stebime aplinkinius pastatus, užsukame į skveriukus, pasėdime, pastebime žmones ir einame toliau. Vaikštome jau be žemėlapuko. Ale tikri niujorkiečiai :).
Slavekas buvo namuose. Sako aš jus galiu nuvešti iki Helgos jeigu dar palauktumėte pora valandų. Ai, nereikia. Dar smagiau bus pravažiuoti autobusu ir turėsime daugiau laiko gimtadieniui.
Slavekas pasisiūlė mus nuvešti ir į oro uostą penktadienį. Norėjome patys važiuoti, bet iš mandagumo pasakėme, kad dar susiskambinsime. Juolab, kad ryt važiuosime kartu iki mūsų mašiniuko, kur atiduosime jam visus savo kelionės reikmenis. Aukojimo organizacijai jų tikrai neprireiks.
Tad netrukus jau sėdėjome autobuse link Helgos. Ji gyveno šiauriniame Manhetene, Washington Heights rajonuke. Autobusas nuvežė beveik iki pat durų. Mus pasitiko maža moteris, spindinčiomis gyvybingomis akimis. Iškart pajutome jos didelę energiją. Ji greitai aprodė savo namukus su labai gražiu vaizdu per langą.
Pavaišino mus gaivinamais gėrimai, mes nusimaudėme po dušu ir visi sutarėme eiti į Rockfelers tower apžvalgos aikštelę, dar vadinamą On the Rock. Helga turėjo laiko ir dar norėjo mums šie tiek parodyti miesto iki kol nueisime iki Rockfelers tower.
Sustojome Columbus Circle, užbėgome į mažą aikštutę jį nufotografuoti ir bėgome toliau. Mes vos spėjome paskui Helgą, kuri visur ėjo beveik tekina. Iš kur tiek energijos? Netgi keliantis eskalatoriumi ji nestovi, o lipa viršun. Kiek jai metų? Pradedame ja žavėtis :).
Parėjome dar keletą kvartalų. Helga bendrais žodžiais mums papasakodavo apie vieną ar kitą rajonuką. Matėme, kad ji tikrai pažįsta miestą, dalyvauja jo gyvenime ir tuo mėgaujasi. Tikriausiai toks ir turėtų būti tikras niujorkietis.
Štai ir keliamės On the Rock. Praiename pro visas apsaugos zonas ir štai mes jau ant stogo. Vau. Niujorkas tikrai didelis. Dažnai pakilęs į kitus bokštus viską matai iš viršaus, bet čia dar daug pastatų buvo beveik mūsų lygyje. Ohoho.
Vaikštinėjome aplink apžvalgos aikštelę ir Helga mums pasakojo, kokius pastatus matome priešais save ir kokia jų istorija. Labai džiaugiamės, kad čia atėjome su ja.
Pabuvę dar gerą pusvalanduką patraukėme žemyn. Apačioje Helga toliau mus vedžiojo skveriukais, gatvelėmis kol galop vistiek išėjome į Times Square ir prisėdome pailsėti ir paplepėti. Klausėme Helgos pasaskojimų apie keliones tada ji klausinėjo mūsų... Ji jau aplankiusi 80 šalių ir kitą mėnesį važiuoja į Pabaltįjį ir tikriausiai užsuks pas mus. Jai tai bus 85-oji šalis!
Patraukėme namo. Mes norėjome rasti dar šampano parduotuvikę, bet Helga nuramino, kad gimtadieniui ji visko turi. Buvome sužavėti jos svetingumu.
Namuose ant stalo turėjome ir šampano ir tortuką ir netgi žvakutę. Nerealu. Ačiū Helga už gimtadienį!
Sudainavome Gintui ilgiausių metų, gėrėme šampaną, skanavome pyragą, smagiai plepėjome. Smagus vakaras.
2010.08.05. 356-oji kelionės diena.
Pusryčiai su Helga. Į miestą. Bulius. Laisvės statula. Atiduodam Gardeną. Medison Square garden. 911. Atgal pas Helgą. Nuostabi vakarienė. Kraunamės daiktus.
Helga mus stebino ir ryte. Kol mes miegojome ji jau spėjo prabėgti krosiuką, pasidaryti keletą darbų ir jau mūsų laukė pusryčiai. Ji netgi bėga maratonus! Iš diplomų ant sienos supratome, kad jai yra 69 metai. Nieko sau. Niekada nepasakytume. Bėga maratonus, lipa į Kilimandžarą, keliauja. Čia beveik mūsų Algimantas Čekuolis.
Užvalgėme pusryčius ir mes išvažiavome į miestą. Helga liko tvarkyti savo darbų.
Mes šaindien po tolesnio Niujorko pažinimo turime priduoti automobilį globos organizacijai ir jeigu liks laiko vėl grįžti į centrą.
Važiavome su metro. Išlipome netoli Wall street'o ir patraukėme link kelto, kuris mus turėjo priplukdyti arčiau Laisvės statulos. Pakeliui link kelto sutikome ir Bulių. Makleriams ir bankininkams šio Buliaus pristatinėti nereikia, o visiems kitiems - tai kaltininkas dėl pasaulio finansų krizės :).
Keltas buvo visai netoli. Jis nemokamas, nes kažkada kažkuris meras yra pasakęs, kad susisiekimas Staten sala turi būti nemokamas. Turistai ploja atsistoję tokiam sprendimui :).
Buvo graži diena ir mes pamatėme statulą visame gražume. Atrodo mažesnė nei dokumentiniuose filmuose, bet vistiek žavinga.
Atsimenate, kai rašėme, jo pagal savo statybos tipą San Francisko tiltas yra antras pagal ilgį tiltas JAV? Tai štai, pirmasis tiltas jungia Staten salą su Bruklinu. Jį pamatėme taip pat plaukdami šiuo keltu. Įspūdingas dydis.
Dar kartą pro statulą praplaukėme grįžtant atgal. Gražumėlis. Ne tik statula, bet ir viso Manheteno vaizdas.
Grįžome į Manheteną ir jau buvo laikas vykti iki Slaveko ir su juo važiuoti iki mašiniuko.
Slavekas mūsų jau laukė ir mes sėdę pas jį į automobilį kartu patraukėme iki mūsų Gardenikės. Pastebėjome, kad Slavekui mūsų vanas labai patiko. Sakęs, kad sunkiai gausime savo norimą kainą jis tikriausiai dabar kitaip galvojo. Sukrovę jam visus savo kelionės daiktus į jo mašiniuką mes atsisėdome ant šaligatvio toliau laukti tralo.
Slavekas užuominomis pradėjo lyg ir eiti linko to, kad gal mums nereiktų aukoti mašinos. Buvome kietai nusiteikę. Aukosime. Pamatęs mūsų atkaklumą atlyžo. Ir tada sako aš jus nuvešiu iki oro uosto. Mes jau buvome nutarę rytoj vykti iki oro uosto savo jėgomis. Tai visai lengva. Metro važiuoja iki ten. Vienas persėdimas ir mes jau ten. Bet buvome pradėję galvoti, kad jeigu jau tiek daiktų atidavėme Slavekui tai gal ir esame verti pavežimo. Bet štai jis sako, kad paims iš mūsų tik tiek kiek traukinys kainuotų. Ei, vyruti, taip niekas nedaro. Atsisakėme. Jis sako, kad jau atšaukė dėl to savo nudistų stovyklą... Išvis sapalionės. Mes pasakėme, kad taip kalbėti nereikia ir, kad mes nuvažiuosime patys. Dar kurį laiką Slavekas palaukė su mumis, bet mes įkalbėjome jį vykti dirbti savo darbų. Mes vistiek turime metro dienos bilietą. Atsisveikinome ir Slavekas išvyko. Mes daugiau nebekomentuosime...
Per tą laiką nusisukome nuo Gardenos numerius. Parsivešime atminimui.
Vėluodamas tik apie valandą tralas atvažiavo. Metas atsisveikinti su Gardena. Dar kartą tau ačiū už tas nepakartojamas mylias ir nuotykius kartu.
Vairuotojas pats nuvairavo mašiniuką iki tralo ir prisirišęs ją nutempė kažkur...
O mes atgalios į miestą. Dar nebuvo tamsu tad nusprendėme nuvažiuoti iki Madison Square garden arenos ir iki Rugsėjo 11-osios tragedijos vietos.
Arena kaip arena. Mūsų Siemens arena ne prasčiau atrodo. Bent jau iš išorės :). Tikriausiai nusileidžia tik savo vidumi ir renginių dydžiu.
Prie Rugsėjo 11-osios vietos pamatėme tik statybų aikšteles. Memorialas dar tik statomas ir nieko be statybinių užkardų negalėjome pamatyti. Pasiklausėme šalia esančio viešbučio, ar jie neturi apžvalgos aikštelės, kad galėtume pažiūrėti iš viršaus, bet deja pas juos vaizdai tik iš privačių kambarių.
Štai ir metas namo. Helga mūsų laukia su vakariene. Jau šiek tiek vėluojame. Pasiskambinome ir atsiprašėme.
Vakarienė buvo nuostabi. Helga tikra kulinarė. Suvalgėme viską iki paskutinio kąsnio.
Vakare vėl daiktų krovimosi metas. Gintas dar tvarkė Gardenos išregistravimą, patikrino mūsų bilietus.
Nuėjome šiek tiek anksčiau miegoti, kad rytojaus kelionė namo būtų smagesnė.
2010.08.06. 357-oji kelionės diena.
Helgos ekskursija. Muziejus. Atsisveikinam su Helga. Oro uostas. Ate Amerika! Filmai lėktuve.
Ryte Helga jau buvo prabėgusi sau įprastus 3-4 kilometrus ir mes visi sėdome prie pusryčių stalo. Bevalgydami nutarėme, kad Helgą būtų faina pavaišinti bulviniais blynais. Cepelinų iškepti nespėsime, bet blynams dar turėsime laiko.
Iki pietų buvo dar laiko ir Helga mums padarė ekskursiją po savo rajonuką. Smagu kai žmogus žino ne tik apie žymiąsias miesto vietas, bet ir savo rajono kampelius. Juolab, kad rajonas tikrai gražus. Ir ramus.
Nuėjome ir į netoliese esantį parką, kuriame Helga rytais bėgioja. Smagu girdėti su kokiu pasigėrėjimu ji pati pasakoja apie parko augalus, kompozicijas. Mūsų mamytėms čia patiktų. Parkas labai ramus, nuošalyje nuo šurmuliuojančio Manheteno. Vaizdas į kitame Hudsono upės krante esančias uolas.
Helga, tikriausiai kaip savanoris, padedantis neįgaliesiems, turi teisę dviems nemokamiems bilietams į netoliese esantį Cloisters muziejų, kuriame buvo eksponuojami viduramžių Europos meno kūriniai. Mes su mielu noru sutikome nueiti. Ji paliko mus muziejuje, o pati grįžo į namus. Ten susitiksime kepti blynų.
Cloisters muziejus įkurtas paties John D. Rockfelerio jaunesniojo, kuris ir paaukojo savo kolekcijos dalį šiam muziejui. Mums buvo smagu pabūti tarp šių meno kūrinių ir mintimis jau dabar būti savojoje Europoje. Mums dabar Europa skamba kaip namai :).
Muziejus padalintas į sales ir į sodelius. Vaikštinėjome iš salės į salę geras porą valandų.
Laikas jau buvo eiti kepti blynų ir mes patraukėme atgalios. Nusipirkome bulvių, grietinės ir grįžome pas Helgą. Dar kartą padėkojome Helgai už muziejų, mums tikrai patiko. Įžanga į Europą.
Kibome į darbus. Vidutė skuto bulves, Gintas malė, uodas vandens nešė... Et, visai jau baigiam suvaikėti :)
Blynai nebuvo didelis siurprizas Helgai, nes ji pati išeivė iš Rytų Vokietijos ir jie valgydavo tokius tik su obuolių koše. Pabandėme ir mes. Mums labiau gal su grietine patinka :). Patiko ir Helgai. Džiaugiamės bent jau taip galėdami bent iš dalies atsidėkoti už viską.
Laikas jau buvo atsisveikinti ir traukti į oro uostą. Atsiveikinam visai neilgam, nes turėtume susitikti Vilniuje. Tikimės, kad ir mes galėsime taip priimti Helgą kaip patys buvome priimti. Ačiū Helga už viską viską!
Oro uoste buvome kaip tik laiku. Prisičekinome ir dar turėdami keletą akimirkų sukirtome po sumuštinį. Atstovėjome ilgiausią eilę prie apsaugos monotorių ir štai mes jau vėl prie parduotuvių. Išleidome savo kelis turėtus smulkius dolerius ir sėdome į lėktuvą. Mūsų skrydis į Briuselį, o iš ten į Londoną. Laikas tarp skrydžių 2 h. Turėtų užtekti. Bet štai mums praneša, kad dėl netinkamo šoninio vėjo vėluosime pakilti. Vėlavome beveik valandą, bet štai jau kylame!
Ate Amerika! Labas Europa!
Dar iki Europos šiek tiek buvo laiko tad mes laiką leidome prie televizoriukų. Juk tiek filmų per šiuos metus liko nepamatyta :). Laikas bėgo labai greitai.
Kitą rytą nusprendėme, kad pervažiuojame į kitą Walmartą. Norėtume, kad dirbtų visą naktį ir būtų patogus pasiekti potencialiems pirkėjams.
Kitas Walmartas buvo gal už 10 mylių. Prie jo buvome jau už pusvalandžio. Jis buvo daug didesnis, dirbo visą naktį. Pasiklausėme, ar galime nakvoti. Vadybininkė tikriausiai nudžiugo, kad apskritai paklausėme ir mandagiai leido likti. Liuks. Dabar keletą dienų praleisime čia.
Prieš atvykstant į Niujorką bandėme susirasti nakvynę per couchsurfing puslapį, bet nesėkmingai. Dauguma patys atostogauja arba su svečiais. Vis tik tai Niurjorkas. Nakvynę turime tik nuo rugpjūčio antrosios iki išvykimo. Iki tada tikriausiai praleisime keletą naktų šitame Walmarte.
O dabar turime šiek tiek laiko ir reikia užsiimti Gardenos pardavimu. Nuvažiavome į McDonaldą ir bandėme įdėti skelbimą į populiariausią JAV nemokamų skelbimų tinklapį Craigslist. Deja, nesėkmingai. Niekaip neišeina aktyvuoti sąskaitos telefonu... Įdėjome dar į vieną nemokamą tinklapį ir negaišdami daugiau laiko išsitraukėme hosteliukų Manhetene sąrašą pagal kurį patraukėme lipinti skelbimų. Važiuojame su mašiniuku. Reikia susimokėti už tunelį. O čia dar žiūrėk ir įspėjimai dėl dujų balionų automobiliuose. Netgi ir dėl dujinių viryklių balionėlių. O juk pas mus dar likęs vienas... Nieko nebus, važiuojame.
Ir štai mes Niujorke! Ir iškart pajutome automobilių srautą. Kamščiai, visi skuba, lekia, lenda... Uch...
Iškart pasigailėjome, kad čia atvažiavome su Gardena. Reikėjo kažkaip vietiniu visuomeniniu transportu. Nusprendėme išvažiuoti iš Manheteno į kitą salos pusę ir prisiparkavę vėl grįžti į salą.
Išvažiavome į Queens rajoną ir ten susiradome nemokamą parkavimo vietą. Palikę mašiniuką grįžome į Manheteną. Tiesiai į Times Square.
Tiek lempučių dar nebuvome matę. Žavėjo ir lemputės ir pati mintis, kad mes čia stovime. Juk čia tiek daug filmų pastatyta, daug fotografijų padaryta. Žmonių tikrai daug. Bet mes kažkaip įsigudrinome rasti staliuką Brodvėjaus alėjoje. Alėja padaryta žmonėms atsipūsti. Ja nebeliko eismo, tik pėstieji, jiems pastatyti staliukai, kėdės. Išsitraukėme mes savo sumuštinukus ir šlamštėme taip pat godžiai kaip kiti savo hamburgerius ar submarinus. Ir visa tai Times Square!
Bet buvo jau laikas kibti į darbus. Reikia eiti pakabinėti hosteliukuose skelbimus. Priėjome pirmąjį ir supratome, kad čia kažkas netaip. Buvo normalus viešbutis. Čia tikrai ne backpackerių vieta. Net neužėjome į vidų. Kitoje vietoje net nėra registratūros, rezervacijos telefonu, jokios skelbimų lentos. Kito visai nėra tokiu adresu. Kažką padarėme ne taip. Reikia ne atsitiktinio sąrašo, bet iš jo dar išsirinkti tuos, kuriuose mūsų nuomone galėtų gyventi backpackeriai besidomintys mūsų vanu. Tą dieną nutraukėme paieškas ir vietoje to šiek tiek prasivaiščiojome.
Niujorkas tikrai didelis. Visomis prasmėmis. Žmonių mase, pastatų dydžiu, miesto dydžiu... Tikriausiai ir didelis ir savo kultūra, idėjomis, bet to nepajusime per vieną dieną. Bet jaučiame miesto nuolat gyvenančią dvasią, pulsuojantį gyvenimą... Mums čia labai patinka. Patys tuo stebėjomės, nes esame patapę visiškais gamtos vaikais. Pavargome nuo miesto, bet jautėme, kad čia sulauksime gerų akimirkų.
Patraukėme atgalios prie savo mašiniuko ir su juo vėl grįžome į New Jersey pusę. Išsirinkome ramią vietelę nakvynei ir pavakaroję nuėjome miegoti.
2010.07.29. 349-oji kelionės diena.
Toliau dedam skelbimus. Naujos skelbimų vietos. Į Niujorką autobusu. Sebrina. Nešiojam skelbimus. Namo.
Kitą dieną vėl atgal į McDonaldą. Juk turi pavykti įdėti skelbimą. Ir šįkart pavyko prisiregistruoti ir patalpinti skelbimą. Valio. Meškerė užmesta. Dabar reikia skelbimus geriau iškabinti. Šįkart dėmesingiau atsirinkome hosteliukus. Pasižymėjome juos žemėlapuke ir į kelią. Gardeną pasistatėme Walmarte ir į Niujorką patraukėme autobusu. Išlipome autobusų terminale ir patraukėme ieškoti savo taikinių. Aišku aplink stebėjome iki begalybės kylančius dangoraižius, šurmuliuojančius prekeivius, užpildytas kavinukes. Gyvenimas virte virė.
Jau pirmajame hosteliuke, nors jis ir atrodė labiau keliautojams skirtas nei vakarykščiai, nustebome nepamatę nei vieno skelbimo automobilių tema. Netgi ir skelbimų lentos čia nepopuliarios. Dar nežinia, ar čia tuo reikia džiaugtis ar liūdėti. Dirbam toliau.
Netoli vieno hosteliuko pamatėme kavinukę, kurioje galima prisijungti prie interneto. Nusipirkome kavos ir prisėdome pasitikrinti el. pašto. O gal? Ir tikrai. Žiūrime, kad viena moterikė Sebrina susidomėjusi ir klausia, ar vis dar gali įsigyti mūsų vaną. Mes aišku pasiūlėme apžiūrėti ir susiskambinti. Dabar reikia laukti jos atsako.
Padrąsinti tokios sėkmės toliau nešiojome skelbimus. Negalime pasakyti, kad labai džiaugėmės kaip tai pavyko padaryti. Patys viską darėme gerai, bet buvo akivaizdu, kad čia nelabai yra tos backpackerių kultūros, kaip yra Zelandijoje ar Australijoje. Reikia tikėtis, kad vistik kažkas "užsikabliuos" už mūsų mašiniuko.
Taip benešiodami skelbimus nuėjome nuo 23-iosios gatvės iki 107-osios, o tai yra apie 5 mylias nevingiuojant. Rajonai keitėsi. Čia jau daug ramiau ir nebesijaučia to beprotiško tempo. Čia buvo nebe biznio kvartalas, bet apartamentai tad buvo daug ramiau. Gatvelės, namai, kavinukės.
Kojos jau buvo pavargusios ir prašėsi namo. Sustojome šiek tiek pailsėti ir pažiūrėti, kaip vaikai žaidžia krepšinį. Čia jau prasidėjo Harlem ir žaidžiantys vaikai visi buvo juodaodžiai. Nors mums buvo tekę girdėti, kad Harlemas jau nebėra vien juodųjų rajonas ir, kad čia vis daugiau ir daugiau prestižinių apartamentų.
Vaikai žaidė taip aistringai, kad ir mes įsijautėme. Gaila, bet mūsų palaikoma komanda pralošė. Vaikinukai vos tramdė ašaras, o mes patraukėme toliau. Teisingiau atgal. Atgalios važiavome su metro. Išlipome už Times Square ir šiek tiek dar prasivaikščiojome iki autobusų stoties.
Atgal grįžome taip pat paprastai kaip ir nuvažiavome. Home sweet home. Bandėme dar nusipirkti kur nors alaus, bet nei degalinėse nei maisto parduotuvėse alkoholio nepardavinėja tad išsaugojom sausą vakarą.
2010.07.30. 350-oji kelionės diena.
Niekur nevarom. McDonaldas. Sebrina. Bauda. Servisiukai - aikštelės. Romas. Linskmas vakaras.
Kitą dieną į Niujorką nusprendėme nebevažiuoti ir pasilikti čia, North Bergen miestuke. Skelbimai išnešioti, patalpinti puslapiuose. Kaip sakant meškerės užmestos. Reikia nuvažiuoti iki interneto patikrinti, ką atrašė Sebrina.
Internetas = McDonaldas. Iki jo nuvažiavome su Gardenike. Ir čia mūsų akys iššoko ant kaktos. Atrašė Sebrina. Sako imu Jūsų vaną už 7000 dolerių (daugiau nei dvigubai brangiau už mūsų prašomą kainą). Ji šiuo metu dirba laive tad ji padarys pavedimą, o jos atstovas atvažiuos pasiimti automobilio. Nieko sau. Kažkas ne taip. Arba ji kuoktelėjusi arba mes kažko nesuprantam. Tariamės ką čia jai atrašyti ir pagalvojome, kad neblogai būtų pagooglinti tą Sebriną. Ir tikrai. Jau kažkas buvo užkibęs ant šio kabliuko. Sebrina daro pavedimą ir kol pinigai dar procese (tikriausia jokio pavedimo ji apskritai nedaro) ji atsiunčia savo "atstovą" paimti automobilio... Fiu, gerai, kad neužkliuvom. O jau galvojome, kaip čia reikės atsidaryti sąskaitą ir pan... Dabar jau norėjosi jai atrašyti negražiais žodžiais, bet susilaikėme ir buvome laimingi nenukentėję. O po to pradėjome juoktis. Va tau ir Sebrina. Ima mūsų Gardenikę už 7000 dolerių.
Bėda viena nevaikšto. Kalbam beveik jau kaip senoliai :). Pasirodo, craigslist administratoriams kažkuo neįtiko mūsų tekstas ir jie pašalino mūsų skelbimą. Nu blyn... Gintas bandė online kalbėtis su labiau patyrusiais puslapio svečiais, bet ir jie niekuo negalėjo padėti. Ale viską reikia perrašyti su kuo mažiau kablelių ir kitų skyrybos ženklų. Supaprastinti sakinius (mūsų jie ir taip paprasti). Pabandėme - nieko. Kitas kelias - susikurti naują sąskaitą ir naujai patalpinti skelbimą. Gal praeis.
Eidami link mašiniuko užsukome ir pasiklausinėjome, kiek kainuos mums paprasčiausia nauja kortelė. Pigiausia 30 dolerių. Blyn... Kolkas neperkame.
Jau priėję prie mašiniuko pamatėme pareigūną, žiūrintį į mūsų automobilį ir kažką suvedinėjantį į aparatuką. Bauda! Pavėlavome vos 2 minutes... Bet čia ale jie nemato, kiek pavėlavai - jie mato parkavimo aparate raudoną lentelę. Bet negi jis taip atėjo lygiai lygiai kada išmušė laikas? Gintas buvo tikras, kad vyrukas tiesiog laukė kol iškris raudona lentelė. Juk dar užtrunki ir duomenis suvesti į tą aparatuką. Bet bauda jau buvo suvesta ir nieko čia nepadarysi... Gintas buvo visiškai susinervavęs ir pusbalsiu dar palydėjo pareigūną nekokiais žodžiais... Arba neišgirdo arba apsimetė neišgirdęs, bet viskas taip ir baigėsi. Nuvažiavome į nuovadą ir susimokėjome 25 dolerius. Nėra tokia jau didelė bauda, bet jau geriau tada būtume telefono kortelę nusipirkę..
Šiandien dar norėjome pravažiuoti bent keletą dylerių aikštelių pasiklausti, kiek jie duotų už mūsų mašiniuką. Pravažiavus kelis servisiukus - aikšteles vienas pardavėjas šiek tiek nušvietė situaciją. Jeigu mes nepirksime iš jo daug brangesnio ir naujesnio automobilio joks dyleris neims mūsų vano už normalią kainą. Čia vyksta nuolatiniai mainai dylerio naudai. Geras bizniukas. Vėl tas besaikis naudojimas ir norėjimas kuo naujesnio automobilio.
Pravažiavome dar keletą vietų ir taip supratome, kad niekas neduos daugiau nei 1500 dolerių, t.y. tik apie pusę to, ką mes esame įdėję į automobilį. Ne kas. Reikia tikėtis skambučio iš skelbimų.
O po šitokios dienos po stiklelį, užkandos. Nusipirkome buteliuką romo ir pora loterijos bilietų Ginto gimtadieniui. Laimėjimą "aplaistysim" dar jo nelaimėję :).
Walmarte dar nusipirkome čipsų. Buvo juokinga stebėti mus stovinčius eilėje su čipsų pakeliu kai kiti visi (visi visi) turėjo po pilną vežimuką prekių ir eilėje buvo po minimum 10 vežimukų. Pralaukėme beveik pusvalandį, bet čipsai buvo mūsų :).
Pasidarėme kokteiliukus ir jie taip gerai gurkšnojosi. Plepame apie kelionę. Supratome, kad keliaujame jau tikrai ilgai, nes dažnokai vienas kito klausiame "ar atsimeni tą ir tą...". Juokas ir dainos aidėjo ilgai...
2010.07.31. 351-oji kelionės diena.
Kaip viskas baigėsi? Oj, mūsų galvos.. Durelės. Servisai. Laužynai. McDonaldas. Aukojam? Dušas Walmarte. Filmas.
Atsibundame. Rytas. O kaip viskas baigėsi vakar? Abu negalėjome prisiminti. Bet po truputuką viskas atsigamino... Viskas normos ribose :).
Galvelės nebuvo visai sveikos. Gal teisingiau pasakius jas labai skaudėjo... Štai ką reiškia po tiek laiko buteliuką dviese išgerti. Oj nebe tie laikai... :)
Pusryčius sugrūdome per prievartą, nes apetito irgi nebuvo. Kaip visada linksmybės turi savo kainą..
Jau norėjome važiuoti į McDonaldą prie interneto ir Coca Colos kai atėjo ir antroji bėda. Gintui bedarant vairuotojo dureles nulūžo jų rankenėlė. Ot sekasi.
Gintas išsiardė dureles, pasižiūrėjo, kas ten vyksta ir supratęs, kad nieko nesupranta dureles surinko atgal. Bandome nuvažiuoti iki servisiuko, gal jie padės.
Servisiukas pasakė, kad reikia naujos rankenos. Geriausia būtų pasidairyti laužynuose ir pasakė, kur jų ieškoti. Bet gal atvažiuokite pirmadienį ir jie pažiūrės, ką gali padaryti. Nelauksime mes pirmadienio, važiuojame į laužynus pažiūrėti šiandien. Pakeliui iki laužynų užsukome dar į porą servisiukų patikrinti pirmosios nuomonės. Jie arba negalėjo padėti arba sakė tą patį. Taigi pirmyn į laužyną. Pirmasis neturėjo, o antrajame turėjo tik keleivio durelių rankenėlę. Yra dar kitas, bet jis jau bus uždarytas. Teks laukti pirmadienio.
O dabar laikas McDonaldui. Patikrinome skelbimus. Jokių atsiliepimų. Pamažinome kainą, nes matome, kad taip nieko gero nebus.
Taip sėdėjome ir galvojome, kad čia dabar vyksta su mumis ir mašiniuku. Kaip geriausia būtų pasielgti. Nesinori aikštelėm atiduoti už pusę mašinos normalios kainos. Tai ką dar galėtume padaryti? O ką jeigu automobilį paaukotume? Juk mes ir pirkome iš tokios pat organizacijos, kuri pardavinėja paaukotus automobilius ir juos pardavusi pinigus siunčia viena ar kitai organizacijai. Jeigu ir mes taip pasielgtume? Jie turi savo meistrus, kurie dar labiau paruoštų mašiniuką pardavimui, turi sočiai laiko pasiūlyti savo klientūrai ir labai tikėtina gaus normalią rinkos kainą. Ir jau kuris laikas galvose būdavo mintis, kad kažkaip reikia atsidėkoti apvaizdai už savo sėkmingą kelionę. Ar tai nebūtų tinkama padėka? Paaukotume sergantiems vaikams arba raudonajam kryžiui. Mintis, kuri labai greitai mus abu užvaldė ir nebepaliko minčių kitoms idėjoms... Bet skelbimus dar palaikome. Jeigu atsiras perkantis už tokią kainą tai dalį gautų pinigų pervesime išsirinktai organizacijai.
Po šios sugalvotos idėjos kažkaip lengviau dūšiose patapo. Pasidarė aišku, kad mašiniuko nereikės parduoti veltui. Nesinori atiduoti liūto dalies pelno šmugelninkam aikštelių savininkam. Valio valio valio.
Vakare po sunkios sveikatai dienos norėjosi palįsti po dušu, o ir galvas būtų ne pro šal išsiplauti. Walmartas turi šeimai skirtą tualetą, kurį mes nusprendėme panaudoti savo reikmėms. Ten yra didelė kriauklė, kurios kaip vonios nepanaudosi, bet apsiprausti pilnai užtenka. Be jokių problemų išsiplovėme ir galvas. Ir štai po kokių penkiolikos minučių mes jau išeiname šviežūs kaip agurkėliai :).
Apsiprausę dūšias ir kūnus sugulome savo namukuose ir įsijungėme pabaigti žiūrėti filmą, kurio nebuvome baigę žiūrėti dar nuo Gardenos serviso laikų.
Po turiningos dienos ir po sunkios praėjusios nakties kritome kaip lapai miegoti...
2010.08.01. 352-oji kelionės diena.
Paskutiniai valgiai. Į McDonaldą. Skalbykla. Kraunamės daiktus. Paskutinė naktis Gardenoje.
Pusryčiams blynai. Reikia pabaigti visus produktus, kuriuos turime vane, nes šiandien čia mūsų paskutinė naktis. Įsitikinti tuo mes paskambinome lenkui Slavekui, kuris mus buvo sutikęs priimti nuo rytojaus. Jis dar kartą patvirtino ir mes galėjome jau pradėti krautis daiktus.
Prisivalgę blynų dar nuvažiavome į McDonaldą, kur su darbuotojais jau pasisveikindavome kaip su pažįstamais, ypač su valytoja Marija, kuri visada buvo laiminga matydama mus.
Jokio atsiliepimo į skelbimus ir netgi dėl to pradėjome nebepergyventi. Vistiek jau žinome, kaip tinkamai panaudosime savo dabartinius namus.
Šįkart tik atsigėrėme Coca Colos, kad blynus greičiau sugriaužtų. Pakalbėjome su namiškiais ir nuvažiavome į skalbyklą. Jau reikėjo šiek tiek atšviežinti savo garderobą. Skalbykloje verda gyvenimas. Vieni atsiveža po mažą krepšiuką kiti po didelį maišą. Vieni žiūri televizorių kiti žaidžia kompiuterinius žaidimus, treti skaito laikraščius. Mums labiausiai patinka stebėti kitus :).
Tolesnė diena praėjo besikraunant daiktus. Niekur neskubėjome. Turėjome marias laiko. Pirkėjai neskambino ir gerai...
Paskutinioji naktis praėjo labai ramiai. Ačiū tau, mūsų baltasis mašiniuk, už tas žavingas akimirkas.
2010.08.02. 353-oji kelionės diena.
Pusryčiaujam. Ate Walmartai. Į Niujorką. Priparkuojam Gardeną. Pas Slaveką. Vėdinam rūbus. John Lenon. Vynas. Vegetariškas maistas.
Pusryčiams pasistengėme suvalgyti paskutinius maistus likusius iš kelionės. Bet vistiek dar liko. Nieko, nusivešime pas Slaveką.
Tenka atsisveikinti ir su Walmartu, kuris mums taip pat buvo patapęs laikinais namais. Jis mums padėjo sutaupyti daug kelionės pinigų ir mes jam už tai dėkingi.
Dar kartą pervažiavome tunelį ir Gardeną nuvežėme į tą pačią vietą kaip ir praėjusį kartą. Nenorėjome jos laikyti Manhetene.
Į Manheteną nuvažiavome metro. Labai lengvai suradome Slaveko butuką ir truputuką jo palaukę visi suėjome vidun. Iš couchsurfingo puslapyje esančio aprašymo sprendėme, kad jis turėtų būti jautri, gera asmenybė. Jis nudistas, veganas, meniškos sielos išeivis iš Lenkijos. Turėtų būti įdomu.
Trumpai aprodė savo mažą butuką ir mes tuoj pat pasinaudojome jo dušu. Ir tada atsitiko. Slavekas jautrus kvapams ir tai jau žinojome prieš atvažiuojant. Ir jis iškart suregavo į mūsų vakar išskalbtų rūbų kvapą. Ką dabar daryti? Vakar išskalbėme visus rūbus. Reikia eiti prasivėduoti, tegul rūbai gauna aplinkos kvapo. Greitai pasiėmėme fotoaparatą ir išėjome pasivaikščioti po Central Park.
Patraukėme į centrinę parko dalį. Visas parkas yra labai didelis ir yra labiausiai lankomas urbanistinis (žmogaus sukurtas) parkas JAV. Nors jis ir didelis, bet pilnas žmonių. Vieni bėgioja, kiti važinėja dviračiais riedučiais, treti leidžia laivelius tvenkinyje.
Parkas neabejotina miesto siela. Ir nenuostabu, kad niujorkiečiai savo figūromis taip skiriasi nuo mūsų iki šiol matytų (išskyrus Majamį). Visi pasportavę, aktyvūs, judrūs. Reikia užsikrėsti šituo geru pavyzdžiu :).
Parko centrinėje dalyje priėjome Bethesda terasą ir fontaną.
Čia gyvenimas dar labiau verda. Porelių pasimatymai, pasiplaukiojimai valtele netoliese esančiame tvenkinyje. Kažkas užsiima joga, kažkas pučia didelius burbulus, kiti valgo kinietišką maistą dėžutėse.
Taip jau sutapo, kad Gintas užsidėjo savo maikutę su John'u Lennon'u ir būtent su jo gyvenimu New York City. O juk mes kaip tik ir priėjome Strawberry fields, kurie ir yra skirti John'o Lennon'o atminimui. Jų centre puikuojasi mozaika, kurios vidury teužrašytas vienas žodis Imagine. Niekam tikriausiai nereikia priminti šios dainos.
Memorialas stovi šioje vietoje, nes tai visai šalia John'o Lennon'o namų, ant kurių laiptų jis ir buvo nušautas. Namai šiuo metu kaip ir tados yra apartamentai. Visas atminimas perkeltas į Strawberry fields.
Tikėjomės, kad jau pakankamai drabužiai prisigėrė aplinkos kvapo ir mes pajudėjome namų link. Ačiū parkui už smagiai praleistą laiką.
Pakeliui užsukome į parduotuvėlę ir nusipirkome šiek tiek produktų vakarienei. Slavekas užsiminė kažką apie "meatless meat" tad mes jos ir nupirkome.
Slavekui mūsų rūbai jau nebekenkė tad ramiai galėjome sėdėti ir paplepėti. Tuo pačiu Slavekas mums pataisė vakarienę. Negalime nieko blogo pasakyti apie veganišką maistą. Buvo skanu.
Prie vyno kalbėjomės ape keliones, apie Lenkiją, apie JAV. Po truputį darėsi nuomonė, kad Slavekas nėra tokia jau jautri asmenybė, bet apie šeimininką galbūt gerai arba nieko...
Nei daug nei mažai tą vakarą patvarkėme pora buteliukų vyno ir išsiskirstėme miegoti...
2010.08.03. 354-oji kelionės diena.
Einam į miestą. Gardena. Per Bruklino tiltą. Skambutis. Atgal pas Slaveką. Vėl vegetariškai. Keistos mintys...
Kita diena buvo skirta tiktais Niujorkui. Slavekas šiandien turėjo stipriai dirbti ir jis negalėjo eiti su mumis. Taip ir nelabai supratome, ką jis daro...
Kartu pasidarėme pusryčius, paplepėjome apie tai ką galime pamatyti šiandien ir tada mes patraukėme savo keliais.
Išėję iš 83-iosios gatvės patraukėme žemyn. Eikime pirmaja aveniu tol kol ji baigsis.
Gatvėse namai panašūs į tuos, kuriuos rodo per "Draugus", su šonuose išvedžiotomis kopėčiomis. Apskritai Manheteno priemiesčiai mums pasirodė ganėtinai ramūs, daug žalių skveriukų prisėsti pailsėti. Artėjant prie dangoraižių rajonų šie skveriukai išnyksta - žemė čia tikriausiai neįtikėtinai brangi.
Atsisėdę viename iš skveriukų paskambinome į Raudonąjį Kryžių norėdami paaukoti savo mašiniuką. Labai nustebome išgirdę, kad jie gali automobilį paimti tik per tris dienas ir nedaro išimčių. Mums per ilgai trys dienos. Buvome antisužavėti tokiu požiūriu į klientą, aukojantį savo automobilį, bet nieko negalėjome padaryti.
Vidutė sako paaukojam vaikam su vėžiu. Vaikas yra vaikas, ar jis būtų Afrikoje ar Amerikoje jam vis vien reikia pagalbos. Nuėjome į McDonaldą, sužinojome numerį ir užregistravome automobilį. Paims poryt, o rytoj paskambins dėl tikslaus laiko. Liuks. Taip pradėjo pildytis mūsų svajonė šiek tiek atsidėkoti pasauliui...
Toliau eidami priėjome Trump'o bokštą. Trump'o bokštų matėme kone kiekviename didesniame mieste, bet šitas buvo didžiausias.
Visai netoli stovi ir United Nations administracinis centras. Žinome, kad galima dalyvauti turuose po šį kompleksą, bet mums tai tikriausiai ne šiam kartui. Dabar ir taip dar turime daug kur nueiti, daug ką pamatyti.
Džiugu buvo pamatyti ir Lietuvos trispalvę, beplevėsuojančią labai pastebimoje vietoje.
Taip beeidami priėjome ir China Town'ą su Little Italy. Mažosios Italijos čia nelabai jautėsi, pamatėme tik pora itališkų kavinukių, o kinietiška kultūra čia bujoja. Kaip ir bet kuriame didesniame mieste. Turi jie savo parduotuvėles, restoranus ir pluša prie jų per dienas. Ir niekas negali skųstis. Kas ateina pigesnių prekių, kas ateina skaniai pavalgyti, o kas ateina tiesiog verdančio gyvenimo pamatyti.
Už Chinatown'o prasideda finansinis Niujorko centras, jeigu ne viso pasaulio. Čia savo atstovybes ar centrus turi dauguma pasaulio didžiųjų kompanijų. Jų pastatai kyla iki begalybės į viršų, jų darbuotojai kaip skruzdėliukai šmorinėja aplink. Čia ir pagrindiniai teismo rūmai. Masyvus pastatas.
Gintui labiausiai rūpėjo nueiti į ale jo "meką" - Wall street. Tai buvo siaura gatvelė, kurioje yra įsikūrusi Niujorko vertybinių popierių birža.
Dar prieš Rugsėjo 11-osios įvykius buvo galima dalyvauti kiekvienos dienos biržos atidarymo ceremonijoje, bet po tragiškų įvykių šis dalykas nebeįsivaizduojamas... Nebent tu esi super žvaigždė ir tau asmeniškai patikima suskambinti biržos atidarymo varpeliu. Iki to reikia dar šiek tiek pasistiebti, Ginteli.
Nuo Finansinio centro pasukome link Bruklino tilto, kuriuo norime pereiti į Bruklino pusę. Jau iš tolo jis mums pasirodė labai didelis, netgi dangoraižių fone. Buvome matę jo miniatiūrinę (palyginus su originalu) kopiją Las Vegase, bet čia kas kita.
Labai daug norinčių juo pereiti, perbėgti, pervažiuoti. Einame ir mes. Nors nuo ėjimo visą dieną kojos jau buvo sunkokos, bet tokiais momentais tai pamiršti. Stodavome ir stodavome pasižiūrėti, kaip viskas atrodo iš šio ar ano kampo.
Kuo toliau tuo gražesnis vaizdas atsivėrė ir į Manheteną. Jo dangoraižiai jau po truputį buvo spalvinami saulėlydžio.
Perėjome į kitą pusę ir įsitaisėme pasėdėti promenadoje. Tiesiai priešais mus buvo ir pats Manhetenas ir Bruklino tiltas ir pačiame šone Laisvės statula. Vau. Sėdėjome ir niekur nebenorėjome eiti. Tiek dėl sunkių kojų tiek ir dėl akimirkos grožio...
Ir čia sulaukėme skambučio. Moterikė nori apžiūrėti mūsų automobilį. Tariamės rytoj, nes tuo pačiu mums reikia ir perstatyti Gardeną į kitą vietą. Jeigu jau pirks tai atšauksime aukojimą ir geriau paaukosime pinigus.
Patraukę atgal iškart pasukome į alkoholio parduotuvėlę. Norėjome parsivešti šampano. Šiandien paskutinis vakaras pas Slaveką ir norime jam atsidėkoti ir tuo pačiu išgerti šampano už Ginto būsimą gimtadienį. Nusipirkome ir sėdome į metro ir už valandikės jau buvome namuose pas Slaveką.
Šįkart darėme savo patiekalą. Mes tradiciškai pašutiname daržoves su mėsyte, bet šįkart vietoje mėsytės pasirinkome ryžius. Viskas labai tiko ir toliau gurkšnojome šampaną. Slavekas dar išsitraukė savo vieną šampano buteliuką ir mes jau turėjome tris ant trijų :).
2010.08.04. 355-oji kelionės diena.
Happy birthday! Perstatom automobilį. Vaikščiojam Niujorku. Tariamės dėl Gardenos. Važiuojam pas Helgą. Helga. Į centrą. On the Rock. Ginto gimtadienis.
Trisdešimt metų tai visai nedaug :). Čia taip Gintas sako, o Vidutei tai atrodo jau dėdžių amžius.
Nuo pat ryto Gintas džiaugėsi visų sveikinimais ir šypsojosi kaip mėnutis :). Ačiū Jums visiems už nuoširdžius sveikinimus!
Tądien mes turėjome perstatyti savo automobilį į kitą vietą, dar pavaikščioti Niujorke ir nuvažiuoti pas Helgą, mūsų naują nakvynės šeimininkę. Ir tikriausiai kažkaip simboliškai atšvęsti gimtadienį.
Pirmiausia važiuojame prie Gardenos. Perstatome ją į kitą vietą ir laukiame moterikės, kuri nori apžiūrėti mūsų mašiniuką. Ji nepasirodė. Ir gerai. Turime tvirtai laikytis savo minties.
Mums jau beeinant link metro vėl skambutis. Ar jūs parduodat automobilį? Taip. Išgirdęs, kad mums reikia skubiai išvažiuoti siūlo tik tūkstantį. Ačiū, nereikia. Ale sako kaip persigalvosite paskambinkit. Nesulauksi. Gardena vaikučiams :).
Grįžome į Times Square, pasivaikščiojome dar kartą ja.
Iš čia skambiname aukojimo organizacijai, kad mums niekas nepaskambino dėl tikslaus rytojaus laiko. Davė nutempimo kompanijos numerį. Ta kompanija dar nieko apie mūsų automobilį nežino. Tada mes skambiname atgal organizacijai. Jie siunčia dokumentus kitai tempimo kompanijai. Tada sulaukiame pirmosios tempimo kompanijos skambučio, kad jie gali paimti rytoj. Tai Ok. Sutarėme laiką. Reiks laukti apie dvi valandas. Jie prisistatys tame tarpe. Nieko nepadarysi.
Praėjome pro Rockfelers Tower, pasėdėjome prie jo esančiame parkelyje.
Nusistebėjome tokia organizacijos, kuriai aukojame, vadyba. Ir čia sulaukiame dar vieno skambučio. Skambina iš antrosios tempimo kompanijos, kad ir jie gali rytoj nutempti automobilį. Nieko nebesuprantame. Norime jam duoti pirmosios kompanijos numerį, kad jie susiskambintų ir išsiaiškintų. Prašome jo perskambinti po 5 minučių, kad padiktuotume numerį. Nebeperskambino... Tada nusprendėme, kad vistik viskas lieka galioti su pirmąja kompanija ir ramiai reikia laukti rytojaus. Nieko sau. Tai kaip jie valdys mūsų paaukotus pinigus?...
Pasistengiame neimti į galvą ir ramiai pasivaikščioti iki Slaveko namų. Ėjome penktąja aveniu, kuri pilna pasaulinio garso madų namų. Pilna ir parduotuvių. Pilna ir žmonių. Visi nori pirkti ir pirkti. Vitrinose stovi gražuoliukai vaikinukai su kuriais merginos fotkinasi su eilute. Oj...
Tuo pačiu nepamirštame, kad esame Niujorke, nepasiduodame vien tik masės nuotaikai. Stebime aplinkinius pastatus, užsukame į skveriukus, pasėdime, pastebime žmones ir einame toliau. Vaikštome jau be žemėlapuko. Ale tikri niujorkiečiai :).
Slavekas buvo namuose. Sako aš jus galiu nuvešti iki Helgos jeigu dar palauktumėte pora valandų. Ai, nereikia. Dar smagiau bus pravažiuoti autobusu ir turėsime daugiau laiko gimtadieniui.
Slavekas pasisiūlė mus nuvešti ir į oro uostą penktadienį. Norėjome patys važiuoti, bet iš mandagumo pasakėme, kad dar susiskambinsime. Juolab, kad ryt važiuosime kartu iki mūsų mašiniuko, kur atiduosime jam visus savo kelionės reikmenis. Aukojimo organizacijai jų tikrai neprireiks.
Tad netrukus jau sėdėjome autobuse link Helgos. Ji gyveno šiauriniame Manhetene, Washington Heights rajonuke. Autobusas nuvežė beveik iki pat durų. Mus pasitiko maža moteris, spindinčiomis gyvybingomis akimis. Iškart pajutome jos didelę energiją. Ji greitai aprodė savo namukus su labai gražiu vaizdu per langą.
Pavaišino mus gaivinamais gėrimai, mes nusimaudėme po dušu ir visi sutarėme eiti į Rockfelers tower apžvalgos aikštelę, dar vadinamą On the Rock. Helga turėjo laiko ir dar norėjo mums šie tiek parodyti miesto iki kol nueisime iki Rockfelers tower.
Sustojome Columbus Circle, užbėgome į mažą aikštutę jį nufotografuoti ir bėgome toliau. Mes vos spėjome paskui Helgą, kuri visur ėjo beveik tekina. Iš kur tiek energijos? Netgi keliantis eskalatoriumi ji nestovi, o lipa viršun. Kiek jai metų? Pradedame ja žavėtis :).
Parėjome dar keletą kvartalų. Helga bendrais žodžiais mums papasakodavo apie vieną ar kitą rajonuką. Matėme, kad ji tikrai pažįsta miestą, dalyvauja jo gyvenime ir tuo mėgaujasi. Tikriausiai toks ir turėtų būti tikras niujorkietis.
Štai ir keliamės On the Rock. Praiename pro visas apsaugos zonas ir štai mes jau ant stogo. Vau. Niujorkas tikrai didelis. Dažnai pakilęs į kitus bokštus viską matai iš viršaus, bet čia dar daug pastatų buvo beveik mūsų lygyje. Ohoho.
Vaikštinėjome aplink apžvalgos aikštelę ir Helga mums pasakojo, kokius pastatus matome priešais save ir kokia jų istorija. Labai džiaugiamės, kad čia atėjome su ja.
Pabuvę dar gerą pusvalanduką patraukėme žemyn. Apačioje Helga toliau mus vedžiojo skveriukais, gatvelėmis kol galop vistiek išėjome į Times Square ir prisėdome pailsėti ir paplepėti. Klausėme Helgos pasaskojimų apie keliones tada ji klausinėjo mūsų... Ji jau aplankiusi 80 šalių ir kitą mėnesį važiuoja į Pabaltįjį ir tikriausiai užsuks pas mus. Jai tai bus 85-oji šalis!
Patraukėme namo. Mes norėjome rasti dar šampano parduotuvikę, bet Helga nuramino, kad gimtadieniui ji visko turi. Buvome sužavėti jos svetingumu.
Namuose ant stalo turėjome ir šampano ir tortuką ir netgi žvakutę. Nerealu. Ačiū Helga už gimtadienį!
Sudainavome Gintui ilgiausių metų, gėrėme šampaną, skanavome pyragą, smagiai plepėjome. Smagus vakaras.
2010.08.05. 356-oji kelionės diena.
Pusryčiai su Helga. Į miestą. Bulius. Laisvės statula. Atiduodam Gardeną. Medison Square garden. 911. Atgal pas Helgą. Nuostabi vakarienė. Kraunamės daiktus.
Helga mus stebino ir ryte. Kol mes miegojome ji jau spėjo prabėgti krosiuką, pasidaryti keletą darbų ir jau mūsų laukė pusryčiai. Ji netgi bėga maratonus! Iš diplomų ant sienos supratome, kad jai yra 69 metai. Nieko sau. Niekada nepasakytume. Bėga maratonus, lipa į Kilimandžarą, keliauja. Čia beveik mūsų Algimantas Čekuolis.
Užvalgėme pusryčius ir mes išvažiavome į miestą. Helga liko tvarkyti savo darbų.
Mes šaindien po tolesnio Niujorko pažinimo turime priduoti automobilį globos organizacijai ir jeigu liks laiko vėl grįžti į centrą.
Važiavome su metro. Išlipome netoli Wall street'o ir patraukėme link kelto, kuris mus turėjo priplukdyti arčiau Laisvės statulos. Pakeliui link kelto sutikome ir Bulių. Makleriams ir bankininkams šio Buliaus pristatinėti nereikia, o visiems kitiems - tai kaltininkas dėl pasaulio finansų krizės :).
Keltas buvo visai netoli. Jis nemokamas, nes kažkada kažkuris meras yra pasakęs, kad susisiekimas Staten sala turi būti nemokamas. Turistai ploja atsistoję tokiam sprendimui :).
Buvo graži diena ir mes pamatėme statulą visame gražume. Atrodo mažesnė nei dokumentiniuose filmuose, bet vistiek žavinga.
Atsimenate, kai rašėme, jo pagal savo statybos tipą San Francisko tiltas yra antras pagal ilgį tiltas JAV? Tai štai, pirmasis tiltas jungia Staten salą su Bruklinu. Jį pamatėme taip pat plaukdami šiuo keltu. Įspūdingas dydis.
Dar kartą pro statulą praplaukėme grįžtant atgal. Gražumėlis. Ne tik statula, bet ir viso Manheteno vaizdas.
Grįžome į Manheteną ir jau buvo laikas vykti iki Slaveko ir su juo važiuoti iki mašiniuko.
Slavekas mūsų jau laukė ir mes sėdę pas jį į automobilį kartu patraukėme iki mūsų Gardenikės. Pastebėjome, kad Slavekui mūsų vanas labai patiko. Sakęs, kad sunkiai gausime savo norimą kainą jis tikriausiai dabar kitaip galvojo. Sukrovę jam visus savo kelionės daiktus į jo mašiniuką mes atsisėdome ant šaligatvio toliau laukti tralo.
Slavekas užuominomis pradėjo lyg ir eiti linko to, kad gal mums nereiktų aukoti mašinos. Buvome kietai nusiteikę. Aukosime. Pamatęs mūsų atkaklumą atlyžo. Ir tada sako aš jus nuvešiu iki oro uosto. Mes jau buvome nutarę rytoj vykti iki oro uosto savo jėgomis. Tai visai lengva. Metro važiuoja iki ten. Vienas persėdimas ir mes jau ten. Bet buvome pradėję galvoti, kad jeigu jau tiek daiktų atidavėme Slavekui tai gal ir esame verti pavežimo. Bet štai jis sako, kad paims iš mūsų tik tiek kiek traukinys kainuotų. Ei, vyruti, taip niekas nedaro. Atsisakėme. Jis sako, kad jau atšaukė dėl to savo nudistų stovyklą... Išvis sapalionės. Mes pasakėme, kad taip kalbėti nereikia ir, kad mes nuvažiuosime patys. Dar kurį laiką Slavekas palaukė su mumis, bet mes įkalbėjome jį vykti dirbti savo darbų. Mes vistiek turime metro dienos bilietą. Atsisveikinome ir Slavekas išvyko. Mes daugiau nebekomentuosime...
Per tą laiką nusisukome nuo Gardenos numerius. Parsivešime atminimui.
Vėluodamas tik apie valandą tralas atvažiavo. Metas atsisveikinti su Gardena. Dar kartą tau ačiū už tas nepakartojamas mylias ir nuotykius kartu.
Vairuotojas pats nuvairavo mašiniuką iki tralo ir prisirišęs ją nutempė kažkur...
O mes atgalios į miestą. Dar nebuvo tamsu tad nusprendėme nuvažiuoti iki Madison Square garden arenos ir iki Rugsėjo 11-osios tragedijos vietos.
Arena kaip arena. Mūsų Siemens arena ne prasčiau atrodo. Bent jau iš išorės :). Tikriausiai nusileidžia tik savo vidumi ir renginių dydžiu.
Prie Rugsėjo 11-osios vietos pamatėme tik statybų aikšteles. Memorialas dar tik statomas ir nieko be statybinių užkardų negalėjome pamatyti. Pasiklausėme šalia esančio viešbučio, ar jie neturi apžvalgos aikštelės, kad galėtume pažiūrėti iš viršaus, bet deja pas juos vaizdai tik iš privačių kambarių.
Štai ir metas namo. Helga mūsų laukia su vakariene. Jau šiek tiek vėluojame. Pasiskambinome ir atsiprašėme.
Vakarienė buvo nuostabi. Helga tikra kulinarė. Suvalgėme viską iki paskutinio kąsnio.
Vakare vėl daiktų krovimosi metas. Gintas dar tvarkė Gardenos išregistravimą, patikrino mūsų bilietus.
Nuėjome šiek tiek anksčiau miegoti, kad rytojaus kelionė namo būtų smagesnė.
2010.08.06. 357-oji kelionės diena.
Helgos ekskursija. Muziejus. Atsisveikinam su Helga. Oro uostas. Ate Amerika! Filmai lėktuve.
Ryte Helga jau buvo prabėgusi sau įprastus 3-4 kilometrus ir mes visi sėdome prie pusryčių stalo. Bevalgydami nutarėme, kad Helgą būtų faina pavaišinti bulviniais blynais. Cepelinų iškepti nespėsime, bet blynams dar turėsime laiko.
Iki pietų buvo dar laiko ir Helga mums padarė ekskursiją po savo rajonuką. Smagu kai žmogus žino ne tik apie žymiąsias miesto vietas, bet ir savo rajono kampelius. Juolab, kad rajonas tikrai gražus. Ir ramus.
Nuėjome ir į netoliese esantį parką, kuriame Helga rytais bėgioja. Smagu girdėti su kokiu pasigėrėjimu ji pati pasakoja apie parko augalus, kompozicijas. Mūsų mamytėms čia patiktų. Parkas labai ramus, nuošalyje nuo šurmuliuojančio Manheteno. Vaizdas į kitame Hudsono upės krante esančias uolas.
Helga, tikriausiai kaip savanoris, padedantis neįgaliesiems, turi teisę dviems nemokamiems bilietams į netoliese esantį Cloisters muziejų, kuriame buvo eksponuojami viduramžių Europos meno kūriniai. Mes su mielu noru sutikome nueiti. Ji paliko mus muziejuje, o pati grįžo į namus. Ten susitiksime kepti blynų.
Cloisters muziejus įkurtas paties John D. Rockfelerio jaunesniojo, kuris ir paaukojo savo kolekcijos dalį šiam muziejui. Mums buvo smagu pabūti tarp šių meno kūrinių ir mintimis jau dabar būti savojoje Europoje. Mums dabar Europa skamba kaip namai :).
Muziejus padalintas į sales ir į sodelius. Vaikštinėjome iš salės į salę geras porą valandų.
Laikas jau buvo eiti kepti blynų ir mes patraukėme atgalios. Nusipirkome bulvių, grietinės ir grįžome pas Helgą. Dar kartą padėkojome Helgai už muziejų, mums tikrai patiko. Įžanga į Europą.
Kibome į darbus. Vidutė skuto bulves, Gintas malė, uodas vandens nešė... Et, visai jau baigiam suvaikėti :)
Blynai nebuvo didelis siurprizas Helgai, nes ji pati išeivė iš Rytų Vokietijos ir jie valgydavo tokius tik su obuolių koše. Pabandėme ir mes. Mums labiau gal su grietine patinka :). Patiko ir Helgai. Džiaugiamės bent jau taip galėdami bent iš dalies atsidėkoti už viską.
Laikas jau buvo atsisveikinti ir traukti į oro uostą. Atsiveikinam visai neilgam, nes turėtume susitikti Vilniuje. Tikimės, kad ir mes galėsime taip priimti Helgą kaip patys buvome priimti. Ačiū Helga už viską viską!
Oro uoste buvome kaip tik laiku. Prisičekinome ir dar turėdami keletą akimirkų sukirtome po sumuštinį. Atstovėjome ilgiausią eilę prie apsaugos monotorių ir štai mes jau vėl prie parduotuvių. Išleidome savo kelis turėtus smulkius dolerius ir sėdome į lėktuvą. Mūsų skrydis į Briuselį, o iš ten į Londoną. Laikas tarp skrydžių 2 h. Turėtų užtekti. Bet štai mums praneša, kad dėl netinkamo šoninio vėjo vėluosime pakilti. Vėlavome beveik valandą, bet štai jau kylame!
Ate Amerika! Labas Europa!
Dar iki Europos šiek tiek buvo laiko tad mes laiką leidome prie televizoriukų. Juk tiek filmų per šiuos metus liko nepamatyta :). Laikas bėgo labai greitai.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą