2009.11.21. 99-oji kelionės diena.
Atvažiuojame į Hoi An. Specialus pasiūlymas. Pasivaikščiojame senamiesčiu.
Po 19h kelionės atsiradome Hoi An‘e. Tai Vietnamo perlas. Tai žinojome ir iš Kotrynos su Ryčiu bei kitų keliautojų. Miestukas, kurio senamiestis nepaliestas Vietnamo karo bombardavimo ir išsaugojęs savo autentiškumą.
Autobusas susotojo prie viešbučio, kuris priklauso tai pačiai kompanijai. Specialus pasiūlymas būtent mums :). Na, bet viskas atrodė gerai, kaina gera, tad iškart ir apsistojome.
Visos pastarosios dienos buvo apsiniaukusios, o atvažiuojant beveik visą kelią lijo, tad labai nudžiugome, kad mums išėjus pasivaikščioti lietus buvo nustojęs ir buvo pakankamai šilta.
Mums Hoi An‘as pasirodė ne tik kaip perlas, bet ir kaip ramybės oazė. Po Hanojaus chaoso ir triukšmo čia atsigavo širdis, ausys, plaučiai... Buvo pakankamai ramu, ką tik praėjęs lietus atnešė gaivą ir oro skaidrumą. Vaikščiojome ir gėrėjomės senamiestuko grožiu. Nepakartojama. Tiek architektūra, tiek ir pati autentika – kai kuriuose namuose taip ir neatrestauruotuose gyvenama iki šiol. Kavinukės, parduotuvėlės taip pat įsikūrusios šiose nepakartojamose grožybėse.
Pakrantė dar nuostabesnė. Architektūrą papildo šalia plaukiojančios senoviškos valtelės, su išpieštomis akimis priekyje, meškeres užmetę vietiniai berniukai...
Su alaus bokaliuku tokį vaizdą galima stebėti valandų valandas...
2009.11.22. 100-oji kelionės diena.
Sunku buvo patikėti, kad tai jau šimtasis rytas mūsų kelionėje. O juk kątik apkabinome tėvelius, atsisveikinome su savo Perlute, mojavome išlydintiems draugams...
Po šimto dienų vertinamas prezidento darbas, seimo įgyvendinti programų uždaviniai... Reiktų ir mums pradėti vertinti savo darbą.. Bet nusprendėme, kad to dar nedarysime. Jaučiame savyje, kad nuveikėme tiek daug ir tuo pačiu dar per mažai, kad galėtume atsakyti į kelionės pradžioje sau išsikeltus klausimus. Padarysime tai švęsdami savo kelionės pusmetį t.y. vasario 15tą arba tada kai jau atsakymų bus daugiau nei klausimų.. arba klausimų dar daugiau nei pradžioje...dabar nieko sau neatsakinėjame, keliaujame ir kvėpuojame tuo, kas aplink..
Džiaugėmės, kad mūsų šimtadienio dieną turėjome progą aplankyti vieną gražiausių Cham imperijos palikimų - My Son. Nors ir yra geriau prižiūrėtų šios imperijos vietų Vietname, bet šioji išsiskiria savo aplinka – čiurlenantys upeliai, kavos plantacijos... Dydžiu tai neprilygsta Angkor Wat šventovėms Kambodžoje, bet kadangi ten jau esame buvę ir šios kelionės metu į Kambodžą nevažiuosime tai šiam kartui My Son buvo puikus pasirinkimas. Tam reikalui nusprendėme pasinaudoti savo pirmtakų patirtimi ir išsinuomoti motorolerį. Tai nebuvo pigiau, bet tikrai turėjo būti įspūdingiau.
Lėkėme ir keliais ir keliukais. Ir greičiau ir lėčiau. Ir buvome lenkiami ir patys lenkėme. Apylinkės buvo nuostabios. Nuimti ryžiai ir jų vietoje teliūškuojančiose balose jaučių pagalba jau ruošiama vieta naujai sėjai... Maži miestukai ir tolumoje stūksantys kalnai.. Labai gražu.
Nenuvylė ir pats My Son kompleksas. Džiaugėmės, kad tik keletas kitų turistų buvo su mumis. Tai dar labiau pagilino šios vietos įspūdį. Visa supanti žaluma, šventovių gruivėsiai, kurie pasidengę sąmanomis ar apaugę žolėmis.
Ir aplink nesigirdėjo nei pyptelėjimo! Aplink stūksantys kalnai saugojo nuo vėjų, oras buvo gaivus gaivus, čiulbėjo paukščiai. Tiesiog norėjosi būti ir būti šioje vietoje. Be abejo gaila buvo matyti tokį grožį subombarduotą Vietnamo karo metu, bet... Mėgavomės tuo ką matėme ir girdėjome. Nenorėjome gilintis į istoriją... Ne šiandien..
Po smagaus pasivaikčiojimo po My Son kompleksą prisėdome pas vietinį senuką kavos puodukui. Juk reikėjo kažkaip atsidėkoti už motorolerio pasaugojimą :). O ir iš šios vietos kažkaip nesinorėjo išvažiuoti...
Atgal pasirinkome šiek tiek kitą kelią ir buvome priversti pasiklausti kelio... Bet tai priduoda papildomo žavumo kelionei :).
Atšvęsti savo šimtadienį įsitaisėme vienoje iš pakrantės kavinukių ir toliau stebėjome prieš akis vykstantį gyvenimą.. Iš turistų vežiojimo grįžtančią pavargusią valtį.. Pro šalį riedantį visą dieną šeimininką vežiojusį dviratį... Niekaip nuo siutimo nepavargstantį šuniuką...
Valio valio valio valio! Esame laimingi, kad iki šiol viskas einasi kaip iš pypkės. Taip ir toliau! Juk mes kieti kaip dešros!
Atvažiuojame į Hoi An. Specialus pasiūlymas. Pasivaikščiojame senamiesčiu.
Po 19h kelionės atsiradome Hoi An‘e. Tai Vietnamo perlas. Tai žinojome ir iš Kotrynos su Ryčiu bei kitų keliautojų. Miestukas, kurio senamiestis nepaliestas Vietnamo karo bombardavimo ir išsaugojęs savo autentiškumą.
Autobusas susotojo prie viešbučio, kuris priklauso tai pačiai kompanijai. Specialus pasiūlymas būtent mums :). Na, bet viskas atrodė gerai, kaina gera, tad iškart ir apsistojome.
Visos pastarosios dienos buvo apsiniaukusios, o atvažiuojant beveik visą kelią lijo, tad labai nudžiugome, kad mums išėjus pasivaikščioti lietus buvo nustojęs ir buvo pakankamai šilta.
Mums Hoi An‘as pasirodė ne tik kaip perlas, bet ir kaip ramybės oazė. Po Hanojaus chaoso ir triukšmo čia atsigavo širdis, ausys, plaučiai... Buvo pakankamai ramu, ką tik praėjęs lietus atnešė gaivą ir oro skaidrumą. Vaikščiojome ir gėrėjomės senamiestuko grožiu. Nepakartojama. Tiek architektūra, tiek ir pati autentika – kai kuriuose namuose taip ir neatrestauruotuose gyvenama iki šiol. Kavinukės, parduotuvėlės taip pat įsikūrusios šiose nepakartojamose grožybėse.
Pakrantė dar nuostabesnė. Architektūrą papildo šalia plaukiojančios senoviškos valtelės, su išpieštomis akimis priekyje, meškeres užmetę vietiniai berniukai...
Su alaus bokaliuku tokį vaizdą galima stebėti valandų valandas...
2009.11.22. 100-oji kelionės diena.
Sunku buvo patikėti, kad tai jau šimtasis rytas mūsų kelionėje. O juk kątik apkabinome tėvelius, atsisveikinome su savo Perlute, mojavome išlydintiems draugams...
Po šimto dienų vertinamas prezidento darbas, seimo įgyvendinti programų uždaviniai... Reiktų ir mums pradėti vertinti savo darbą.. Bet nusprendėme, kad to dar nedarysime. Jaučiame savyje, kad nuveikėme tiek daug ir tuo pačiu dar per mažai, kad galėtume atsakyti į kelionės pradžioje sau išsikeltus klausimus. Padarysime tai švęsdami savo kelionės pusmetį t.y. vasario 15tą arba tada kai jau atsakymų bus daugiau nei klausimų.. arba klausimų dar daugiau nei pradžioje...dabar nieko sau neatsakinėjame, keliaujame ir kvėpuojame tuo, kas aplink..
Džiaugėmės, kad mūsų šimtadienio dieną turėjome progą aplankyti vieną gražiausių Cham imperijos palikimų - My Son. Nors ir yra geriau prižiūrėtų šios imperijos vietų Vietname, bet šioji išsiskiria savo aplinka – čiurlenantys upeliai, kavos plantacijos... Dydžiu tai neprilygsta Angkor Wat šventovėms Kambodžoje, bet kadangi ten jau esame buvę ir šios kelionės metu į Kambodžą nevažiuosime tai šiam kartui My Son buvo puikus pasirinkimas. Tam reikalui nusprendėme pasinaudoti savo pirmtakų patirtimi ir išsinuomoti motorolerį. Tai nebuvo pigiau, bet tikrai turėjo būti įspūdingiau.
Lėkėme ir keliais ir keliukais. Ir greičiau ir lėčiau. Ir buvome lenkiami ir patys lenkėme. Apylinkės buvo nuostabios. Nuimti ryžiai ir jų vietoje teliūškuojančiose balose jaučių pagalba jau ruošiama vieta naujai sėjai... Maži miestukai ir tolumoje stūksantys kalnai.. Labai gražu.
Nenuvylė ir pats My Son kompleksas. Džiaugėmės, kad tik keletas kitų turistų buvo su mumis. Tai dar labiau pagilino šios vietos įspūdį. Visa supanti žaluma, šventovių gruivėsiai, kurie pasidengę sąmanomis ar apaugę žolėmis.
Ir aplink nesigirdėjo nei pyptelėjimo! Aplink stūksantys kalnai saugojo nuo vėjų, oras buvo gaivus gaivus, čiulbėjo paukščiai. Tiesiog norėjosi būti ir būti šioje vietoje. Be abejo gaila buvo matyti tokį grožį subombarduotą Vietnamo karo metu, bet... Mėgavomės tuo ką matėme ir girdėjome. Nenorėjome gilintis į istoriją... Ne šiandien..
Po smagaus pasivaikčiojimo po My Son kompleksą prisėdome pas vietinį senuką kavos puodukui. Juk reikėjo kažkaip atsidėkoti už motorolerio pasaugojimą :). O ir iš šios vietos kažkaip nesinorėjo išvažiuoti...
Atgal pasirinkome šiek tiek kitą kelią ir buvome priversti pasiklausti kelio... Bet tai priduoda papildomo žavumo kelionei :).
Atšvęsti savo šimtadienį įsitaisėme vienoje iš pakrantės kavinukių ir toliau stebėjome prieš akis vykstantį gyvenimą.. Iš turistų vežiojimo grįžtančią pavargusią valtį.. Pro šalį riedantį visą dieną šeimininką vežiojusį dviratį... Niekaip nuo siutimo nepavargstantį šuniuką...
Valio valio valio valio! Esame laimingi, kad iki šiol viskas einasi kaip iš pypkės. Taip ir toliau! Juk mes kieti kaip dešros!
Pranešimai
aha, tikrai kieti kaip desros jau 100 dienu :)) bet pripazinkit, jau ir mes is nuotrauku pastebim, kad abieju zandukai sumazejo :) grisit kuduciai kaip mes su Rytuku ;)
AtsakytiPanaikintisuperines nuotraukos is mylimo Hoi An... pamirsau parekomenduoti zuvi, kepta banano lape, bet turbut ir taip paragavot? o sukneliu ir kostiumu neprisisiuvot? :)
Zandukai...truputi sumazejo :) Turbut kitaip ir negali buti, nes ryziai neina tiek i kuna kaip lietuvikos bulvytes :)
AtsakytiPanaikintiSukneliu ir kostiumu nepasisiuvom, nes gali buti, kad jie bus mums per dideli kaip grisime namuciu!
Brangus kaimynai, turesime kada gristi kartu ir aplankyti dar karta si nuostabu miesta Hoi AN... Linkejimai!