2009 m. spalio 17 d., šeštadienis

KINIJA. 中國

PEKINAS

2009.10.11. 58-oji kelionės diena.
Per sieną. Temperatūra. Kinija. Pietūs. Miegamasis autobusas iki Pekino.
Mongolai atidavė pasus, na štai ir Kinija! Tuoj būsime Pekine! Keistas kirbtelėjimas krūtinėje… Gaila palikti Mongoliją, bet labai jau vilioja ir kiti kraštai…
Kad mes norime į Kiniją, tai dar nereiškia, kad kiniečiai mūsų nori. Pasienyje jau apie pusę metų įprasta tvarka visi tikrinami, ar neturi temperatūros. 36,9˚C yra aukšiausia leidžiama temperatūra. Jie nutaiko termometrą, ale kaip pistoletą tau į tarpuakį, ir po kelių sekundžių rezultatas mažame ekranėlyje. Na, ir ką jūs manot? Mūsų didysis vyras, kuris kietas kaip dešra, Gintukas vardu, pasirodo turi 37˚C! Matuotoja paprašė praeiti į šoną… Ar tik nesibaigs Kinija čia, dar net neprasidėjus. Vidutė su Marta ir Jeremy lyg bando juoktis, bet visi žinome, kad viskas gali baigtis 2sav karantinu. Tokia tvarka… Gintas buvo darkart paprašytas pasimatuoti temperatūrą, bet šįkart mums visiems įprastu būdu (ne ne, ne į užp…, bet į pažastį :) ). Sugudravome ir termometrą Gintas įsidėjo per vienus marškinėlius… Matuotoja įrašė į savo protokolą 36,9˚C… “You can go…”. Visi legviau atsikvėpėme ir greitai gavę antspaudus į pasus išėjome į Kiniją..
Mūsų laukė mūsų šoferiukas, kuris pasitiko mus net prie durų, nes bijojo, kad nepabėgtume nesumokėję, mat mes pasakėme, kad tik kai laimingai pasieksime Kiniją paduosime jam pinigėlius.
Su šoferiuku atsitiko nesusipratimas… Mes norėjome į autobusų stotį, o jis lyg išgirdo, kad į automobilių parduotuvę… Teko truputį apsivaidyti rusiškai (jis mokėjo rusiškai), bet tikslą pasiekėme – buvome nuvežti į autobusų stotį.
Visi buvome alkani todėl iškart nusipirkę bilietus į miegamą autobusą patraukėme pavalgyti. Buvome daugelio keliautojų prigąsdinti, kad Kinijoje turėsime problemų susikalbėdami su kiniečiais, pirkdami bilietus ar valgyti, bet pirmoji praktika parodė, kad ne taip jau viskas blogai kaip buvo nupiešta. Pirštu parodai į kygoje užrašytą miestą, pieštuku parašai apytiksliai, kuriuo laiku nori išvykti, kasininkė tau parašo kainą ir tikslų laiką, tu linkteli galvą, susimoki ir išeini su bilietais. Viskas panašiai ir su maistu, tik reikia daugiau teatrališkumo. Kol nemokėjome jų pagrindinių patiekalų ar produktų kiniškų pavadinimų tol reikėdavo suvaiditi jautį, vištą, parodyti, kad nemėgsti aštriai. Jie puikiai tai supranta, na, o jeigu nesupranta tai paprašai pačio populiariausio patiekalo arba bedi pirštu į paveiksliuką…
Labai skaniai pavalgę ir truputį palaukę vakarop išvažiavome su autobusu į Pekiną.


Miegamasis autobusas – tai trimis eilėmis sustatyti savotiški stalažai, kuriuose padarytos lovos. Gan tvarkinga, patogu. Iškart atsiminėm Tadą M., kuriam tikriausia reiktų pirkti iškart dvi lovas, kad galėtų išsitiesti :). Dar ne kartą tave,Tadai, atsiminsim Kinijoj, kur viskas suprojektuota ne tavo ūgiui :).
Na, čia prasidėjo didysis kiniečių tvarkingumas. Visi ne tik traškino visokiais užkandžiais, mėtė viską ant žemės.. Viena pora turėjo gal 2-3 metų vaikiuką, kuriam tik užsimanius sisiaus, mama jam padėdavo išsitraukti reikalą iš kelnyčių ir tiesiog nusysindavo ant autobuso grindų! Tai kaip tik buvo po mumis (mes gavome lovas antrame aukšte) ir turėdavo peržengti susidariusią balutę...Jooo... Taip mes nuvažiavome į Pekiną.

2009.10.12. 59-oji kelionės diena.
Ankstus rytas Pekine. Klajojam. Koldūnai. Hosteliukas. Nėra to smogo. Pasai Vietnamo vizoms. Skaipinomės. Skalbėmės. Susitikimas su Paul ir Naomi.
Keliai tikrai geri Kinijoje. Nežinia, ar čia tas 580 mlr. USD stimulo planas taip greitai suveikė, bet kelių kokybė tikrai gera. Mūsų autobusas lėkė kaip pašėlęs... Pekine turėjome atsirasti apie 4:30 ryte, o atsiradome apie 2:30. Visi (net ir vietiniai kiniečiai) išlipome nesupratę, kas vyksta, dar apsimiegojusiomis akimis... Paleido šalia kažkokio didelio prekybos centro, kuris buvo uždarytas. Mes nusprendėme, kad turime pakankamai laiko ir reiktų eiti pėstute iki centro.. Juk neturėtų jis būti toli :). Bandėme pasiklausti vietinių, kuria kryptimi turėtume eiti. Juokingas vaizdelis... Gintas su Vida bando tamsoje rodyti žemėlapukyje, kur norime nueiti, o Jeremy mums virš galvų suka savo sukimu pakraunamą prožektoriuką. Žžž..žžž...žžžž.... Galop visi juokėmės susirietę ir tuo mūsų klausimai kiniečiams baigėsi...
Įkalbėjome prie mūsų prisistačiusį vyruką su mažu automobiliuku už 50 jenų (1 jena = 1/3 lito) nuvežti iki Tianmenio aikštės. Ten susiradome bariuką, kuriame skaniai užvalgėme koldūnų ir gurkšnodami aliuką bei šnekėdami apie tolimesnes mūsų keliones laukėme ryto. Pradėjus švisti su draugais patraukėme į skirtingus hosteliukus (taip jau buvome užsirezervavę) susitardami rytoj susitikti suvalgyti Pekino antį.
Džiugu, kad 6h ryto hosteliukas, kuriame mes apsistojome, mus priėmė be papildomo mokesčio ir mes nieko nelaukę nusnaudėme keletą valandikių.
Visa diena buvo skirta organizaciniams ir buitiniams reikalams. Vietnamo ambasadoje pridavėme pasus vizai gauti, hostelyje išsiskalbėmė po Mongolijos susikaupusius nešvarius rūbus..ir panaršėme internete, pasiskambinome artimiesiems... Kaip mums ir buvo sakyta blogspot puslapis tikrai uždraustas ir mums nesikrovė... Teko atidėti mūsų pasakojimų įkėlimą iki Vietnamo...
Pats Pekinas mums pasirodė modernus miestas, kuriame kątik vyko olimpinės žaidynės – tuo viskas dvelkė – nuo suvenyrų iki parduotuvių iškabų, barų fasadų ir pan. Džiaugėmės kolkas nejausdami didelio smogo – keletas vėjuotų dienų tuo metu buvo išsklaidžiusios kybantį smogą...
Ir be abejo devyni milijonai dviračių. Dviratis tikrai populiarus Kinijoje. Galbūtų po truputį juos pakeičia motoroleriai, bet, kad minimum devyni milijonai dviračių šiame mieste.. Kate Melua daina dažnai skambėdavo ausyse. Vėliau šią dainą išrinkome, kaip mus lydėjusią Kinijoje.
Hostelio koridoriuje susitikome Paulą su Naomi, mūsų darugus australus, su kuriais keliavome pirmąjame ture po Mongoliją. Žinojome, kad jie kažkur čia Pekine, bet smagu akis į akį susidurti to neplanavus. Kadangi Paul‘as gerai kalba kinietiškai tai mes su jais nusprendėme pavakarieniauti. Vėliau daug kartų visur užsisakinėdavome jautieną austrių padaže... Paul‘as ir Naomi nekeitė savo planų ir toliau planavo keliauti i Tibetą, o vėliau per Nepalą į Indiją ir iš ten į Pietų Ameriką. Manome, kad tikrai dar susitiksime šiame mažame pasaulyje..

2009.10.13. 60-oji kelionės diena.
Tianmenio aikštė. Forbidden city. Putino vizitas. Pekino antis su draugiukais.
Kitą dieną nieko nelaukę nusprendėme aplankyti Uždraustąjį miestą. Papusryčiavę McDonalde (neatsisakėme savo skaniausių nuodėmių :) ) patraukėme ten per Tianmenio aikštę. O Dieve, kiek jų daug! Turime mintyje kiniečių... Jų buvo pilna aikštė, knibždėjo aplinkinės gatvės, tiesiog plaukė kaip jūra... Vėliau tą dieną sužinojome, kad Putinas lankėsi Pekine su oficialiu vizitu ir daug kas buvo padaryta būtent tam.


Milžiniški ekranai, demonstruojantys vaizdus iš ką tik Spalio 1-ąją vykusios partijos 60-mečio šventės, daugybė vėliavų, gėlių... Tautiečiams skubama parodyti, kokie jie gražūs ir galingi. Jetau jetau kiek jų daug.. Ir jie kaip pasimetę vaikai kažkur skuba... lyg tėvų ieškodami... lipa per galvas... stumdosi...
Uždraustasis miestas – tai Kinijos imperatorių rūmai nuo Mingų dinastijos iki Qingų (pačių paskutinių). Baigtas statyti 1420 m. jis daugiau nei 500 metų buvo uždraustas paprastų mirtingųjų akims. Kas ten patekdavo be imperatoriaus leidimo tas gyvas neišeidavo... Dabar įėjimą saugo komunistų partijos dievaičio atvaizdas...


Uždraustąjame mieste yra 980 pastatų, su 8707 kambariais. Sunku būtų juos visus įdėmiai apžiūrėti per vieną dieną. Tad kai ką teko tiesiog prabėgti arba praleisti. Gražiausios dalys mums – tai šalia pastatų suformuoti miniatiūriniai sodukai su medžių, akmenų, vandens kompozicijomis. Mes pirmą kartą matėme kiniškąją architektūrą, kurios stogai, durys, laiptai tikrai unikalūs ir darantys įspūdį.


Mums kiek mažiau patiko stebėti imperatorių asmeninius daiktus ar porceliano gaminius, apie kuriuos mes ir neišmanėme ir nelabai jais žavėjomės... Nors imperatorių laikrodžių kolekcija tikrai įspūdinga – nuo grojančių ir šokančių iki tekančių ir švytinčių...


Kad aplankyti visas šio milžiniško muziejaus ekspozicijas manome prireiktų ne mažiau dviejų dienų, na, o mes pasitenkinome geru pusdieniu. Kai jau atsibosdavo vaikštinėti tai atsisėsdavome kokios aikštės kampukyje, valgydavome mandarinus ir stebėdavome tą milžinišką, nesustojantį skruzdėlyną...
Likus pusvalandžiui iki uždarymo kareiviai su ištemptomis virvėmis tiesiog „išprašo“ visus lankytojus iš uždraustojo miesto.


Na ir mes pasidžiaugę besileidžiančia saule įsiliejome į išeinančių minią ir buvome tiesiog išnešti...
Mūsų akys vėl nušvito susitikus Martą ir Jeremy. Prasivaikščiojome mieste, pasipasakojome savo dienos įspūdžius ir prisėdome suvalgyti Pekino antį. Mmmm... Labai skanu. Kiek neįprasta, bet skanu.
Tą vakarą su mūsų draugais jau reikėjo išsiskirti ilgesniam laikui... Jie skuba per Kiniją į Vietnamą, o po to per Kambodžą ir Tailandą į Malaiziją, iš kur Marta prieš Kalėdas patrauks namo, o Jeremy galbūt keliaus toliau į Australiją. Sutarėme su jais susitikti arba Vietname arba Tailande. Labai tikimės, kad išeis ten būti visiems kartu... Atsibučiavom ir patraukėme savais keliais...

2009.10.14. 61-oji kelionės diena.
Summer palace. Elektronika. Vakarieniaujam ten pat.
Kitą dieną nuvykome į Imperatorių vasaros rūmus. Į šiuos rūmus imperatoriai vykdavo pasislėpti nuo vasros karščių. Beveik 3 kv.km. plote didžiąją dalį užima 2,2 kv.km ploto imperatorių užgaidoms iškastas ežeras. Ežero gale Ilgaamžiškumo kalnas, kuris ir buvo supiltas kasant minėtą ežerą.


Smagiai prasivaikščiojome parkais ir parkeliais, tiltais ir tilteliais... Kiniečiai tikrai moka projektuoti parkus, juos įrengti ir prižiūrėti. Negalime pasakyti, kad pakvėpavome grynu oru, nes nori nenori smogas visgi darė savo, bet tikrai laiką praleidome smagiai.
Po vasaros rūmų nuvažiavome į elektronikos prekybos centrą. Labai norėjome nusipirkti po paprastą muzikos grotuvuką (savus pamiršome Lietuvoje..). Prekybos centras tikrai didelis ir prikimštas visko visko ko tik galėtų prireikti IT, muzikai, video ir kt. elektronikai. Susiradome sau patinkančius, dar prie to nusipirkome 8 GB „flešiuką“ ir sumokėjome už tai apie 190 lt. Kaina gera, na ir karts nuo karto galėsime klausyti muzikos atsiribodami nuo gatvių triukšmo...
Pavakarieniavome toje pačioje vietinėje kavinukėje. Esam konservatyvūs valgytojai todėl visada esame linkę išsirinkti keletą patiekalų ir valgyti tose pačiose kavinukėse..

2009.10.15. 62-oji kelionės diena.
Didžioji siena. Huanghua miestelis. Nutarėme vykti į Pingyao (draugų patarimas). Nusipirkome bilietus.
Kokia gi Kinija, jeigu tu nepamatei Didžiosios sienos? Prisijungėme ir mes prie to būrio samlsuolių panorusių pamatyti šį didingą statinį. Tik nežinia kuo didingą... Už tokį kiekį gyvybių, paaukotų statyti kažkokiai sienai, šiais laikais iki gyvos galvos duoda... Na, bet pamiršome visas blogąsias istorijas ir patraukėme vietiniu transportu iki Didžiosios sienos Huanghua atkarpos. Atmetėme visus turistinius pasiūlymus aplankyti turistinę Badaling atkarpą ir patraukėme į mažiau lankytojų sulaukiančią dalį. Ji ir mažiau atrestauruota, tai reiškia originalesnė, ir nereikės taip grūstis per tas minias kiniečių bet kokia kaina norinčių pamatyti savąją įžymybę.


Ir nenusivylėme. Ne tik tuo, kad sienos nereikėjo dalintis su tuntais turistų, bet ir pačios sienos didingumu. Nekreipėme dėmesio, jog šioje vietoje buvo užrašyta „Lipti negalima“, nes žinojome, jog tai yra užrašyta dėl noro nukreipti lankytojus į tas sienos atkarpas, ant kurių vien užlipimas kainuoja 20-30 lt ir nuolatinis suvenyrų brukimas. O, čia mes per pusdienį sutikome berods 8 turistus... Siena tikrai didingai vingiuoja per kalnus, per lygumas, per skardžius...
Didžiąją sieną jau įrašėme į savo labiausiai pamėgtų vietų dešimtuką :).
Dar tą patį vakarą nusipirkome traukinio bilietus į Pingyao miestą (čia jį vadina miestuku, nes jame tik 450 t. gyventojų :) ). Pasirinkome šį miestą patarti mūsų draugų Martos ir Jeremy, kurie praėjusį vakarą išvažiavo į šį miestuką. Jis vadinamas vienu iš labiausiai išsaugojusių unikalų senamiestį. Reikia paminėti, jog čia prasidėjo Kinijos bankininkystė... Kaip gi Gintas, didysis bankininkas, neaplankys tokio miesto... :).
Tą vakarą dar išbandėme naktinį maisto turgų. Galima paragauti visko... Nuo skorpionų iki kirmėlių. Mes pasitenkinome gyvate :). Skonis įdomus, primena vištieną :).


Dar bevalgant mums pasiūlė: "Maybe you want Miau Miau or Au Au?". Vos neatpylėme gyvatienos ir mandagiai atsisakėme...


2009.10.16. 63-oji kelionės diena.
Olimpinis kompleksas. Senamiestis. Skubam į traukinį.
Paskutiniąją dieną Pekine aplankėme Olimpinį kompleksą. Kai olimpiada čia baigėsi tik prieš metus ir visas miestas dar dvelkia olimpiada pamanėme, jog tai yra vienas iš „must see“.
Kiniečiai tikrai padarė didelį darbą pasiruošdami šiam dideliam pasauliniam renginiui.


Lizdas galbūt per televizorių ir atrodo didesnis nei realybėje, bet vaizdas tikrai geras. Juolab, kad jį tiek daug kartų matėme per televizorių. Telikų aukos :).


Kubas irgi neprąstas. Išorė atitinka paskirtį, kaip pasakytų mūsų vienas draugas architektas... :).
Pasivaikščioję dar po olimpinį kompleksą, pastebėję vietinių turistų būrius, pasukome atgal, link senamiesčio... Truputį nepaskaičiavę laiko nebespėjome tinkamai pasivaiščioti po Pekino seniausią dalį Hutong‘ą. Praėjome tik keletą gatvelių ir nusprendę, kad ne blogesnį vaizdą pamatysime Pingyao, patraukėme į savo hosteliuką. Greitai užvalgėme ir vos vos spėjome nuvažiuoti ik traukinių stoties. Kartu su judančia minia į traukinį įsėdome likus 2 minutėms iki išvykimo :). „Nu mes tai kaip visada...“ pasakė Vidutė ir įsitaisė savo vietoje...

2 komentarai:

  1. jegele! kaip dziaugiuosi, kad tiek daug ir taip idomiai priraset :)
    lyg ir tas pacias vietas lankem, taciau ispudziai - skirtingi. dabar ir man visi vaizdai pries akis, lyg buciau pries menesi lankiusis Kinijoj. noriu dar :)

    linkejimai, buckiai

    AtsakytiPanaikinti
  2. Jegu jegele! Mes irgi labai daznai jus prisimindavom. Juk esate musu pirmtakai :).
    Kinija - kontrastu salis. Is pradziu labai stebejomes, o po to susitaikem su aplinkos keistenybem.
    Kita karta kartu vaziuosim i Kinija:)

    Vida&Gintas

    AtsakytiPanaikinti