Xian

2009.10.19. 66-oji kelionės diena.

Rytas Xiane. Važiuojam pažiūrėti į Terracotta armiją. Vakare pasivaikščiojom po miestą.
Xiane buvome anksti ryte. Smagu tai, kad hosteliukas, kuriame mes apsistojome pasitiko mus ir su mūsų kuprinėmis nugabeno į vietą. Dar smagiau, kad pasitinkant pavaišina nemokama kava ir vakare bokalu alaus! Hosteliukas kuklus, bet jaukus. Visos sienos nurašinėtos keliautojų. Iš Lietuvos neradome, matėme tik iš Latvijos. Ot tie braliukai :).
Nieko mes nelaukėme ir greit išvykome į pagrindinį tikslą – pažiūrėti iš arti imperatoriaus Qin ir jo akmeninių Terracotta kareivių armijos. Iš to tikrai padarytas didelis turistinis ažiotažas. Kol prieini iki pagrindinio komplekso reikia praeiti gal kokį puskilometrį pro įkyrokus prekeivius. Vos atigynėme. Galop jau kai mūsų klausdavo „look, beautiful? You like?“ grubokai atsakydavom „No, we don‘t like...“. Nustebdavo ir nieko nebesakydavo...
Paties imperatoriaus kapavietė milžiniška. Akmeniniai kareiviai sudaro tik dalelę šio ploto. Kartu su juo buvo palaidoti ir amatų miesteliai, arklidės, virtuvės ir pan. Viskas tam, kad imperatoriui ir po mirties būtų gerai. Reikia paminėti ir tai, kad šio kapo statytojai taip pat buvo nutildyti amžiams...kad neprasitartų, kur palaidotas imperatorius... Paslaptis tikrai buvo ilgam išsaugota. Kapas atrastas tik prieš trisdešimt metų vienam valstiečiui kąsant toje vietoje šulinį...


Pačių atkastų kareivių angarai yra trys. Juose vis dar tęsiami kasinėjimai, dalelių atskyrimai. Dauguma kareivių ir jų arklių subyrėję į šipulius, tad juos sukljuoti tenka kantriai dėliojant dalelę po dalelės ir visą lipdinį perkeliant į jo originalią vietą.
Čia jau nebestebino kiniečių turistų minios. Jie tiesiog tintais lipo vieni kitiems per galvas, kad nufotografuoti tai ką pasaulis pamatė visai nesenai. Matosi, jog jie tuo labai didžiuojasi. Tikriausiai ir valdžia prie to prisidėjo lipdydama liaudiškos valstybės pamatus...
Kareivių armija patiko, bet tikriausiai mumyse tą susižavėjimą jauprieš tai buvo sukurstę skaityti straipsniai ar matyti dokumentiniai filmai. Smagu tai pamatyti originaliai.
Pats Xian‘as yra senoji Kinijos sostinė. Jo galybė buvo šilko kelio laikais, kai jis buvo vadinamas paskutine stotele (nors vėliau girdėjome, kad į tai taikosi ir Suzhou :) ). Jo senamiestis apjuostas gynybine siena, centrinė dalis turi Musulmonų kvartalą.
Rytojaus dienai nusipirkome traukinio bilietus į Chongqingą, kitą buvusią Kinijos sostinę, kurioje norėjome pradėti savo kelionę kruizu link gražiųjų Three Gorges. Deja nebebuvo bilietų su miegamosiomis vietomis todėl nusprendėme išbandyti laimę su sėdimomis vietomis. O tai buvo traukinys be raidinio žymėjimo, kas reiškia žemesnę klasę, mažesnį greitį... Dar nežinojome į ką įpuolėme :).


Smagiai pasivaikščiojome po naktinį Xianą, pavalgėme vietinėje kavinukėje, nuplovėme dienos dulkes. Laukė įspūdinga rytojaus kelionė...

2009.10.20. 67-oji kelionės diena.
Pasivaikščiojam po miestą. Daug musulmonų. Naktis traukinyje :).
Kitą dieną nieko ypatingo nenuveikėme, nes 14h. jau turėjome pajudėti su traukiniu. Tai buvo kelionė, kurios niekada nepamiršime...
Ši kelionė būtų nieko ypatingo, jeigu ne 15 val. praleistų su 200 kinų sėdint viename vagone. Ne paslaptis, kad vagone, esančioje vienoje eilėje, telpa 5 žmonės, bet jų buvo apie 10. Viena laimė, kad visi langai tame vagone atsidarė...
Dar prieš sėdant į traukinį turėjome prasibrauti pro bėgančių žmonių minią. Visi iš laukimo salės skubėjo į tą patį traukinį kaip ir mes. Pagalvojome, kodėl jie visi bėga? Juk vietos sunumeruotos... Na, bet reikia ir mums :). Pasileidome begti... Visi lėkė kiek įmanydami, kas su višta po pažastimi, kas su kibirais ant neštuvų, kas su milžiniškomis tašėmis. Gerai, kad paskubėjome, nes tie, kurie turi lagaminus ar kuprines ne visada turi galimybę jas padėti į joms skirtą vietą :). Jos tikras deficitas. Kai kas nešulius laiko visą kelionę ant kelių. Vietinių pundulai dvigubai didesni už mūsų! Kol visi susigrūdo į vagoną vos neįvyko muštynės, tie, kurie buvo atsisėdę ne savo vietose buvo pastatyti stovėti, kiti taisėsi prisėsti ant pundulų.


Ne tik sėdėjome penkiese ant trivietės sėdynės, bet dar ir takas prisipildė stovinčiųjų… Be abejo mes buvome dėmesio centre. Kaip gi tie užsieniečiai keliauja tokiu traukiniu? Geras porą valandų reguliariai visas traukinys atsisukinėdavo pažiūrėti, ar mes dar čia…
Pirmas 4 valandas jautėmės gan patogiai, nors ir turėjome sėdėti apsižergę vietinės kinietės kibirą, kuriame pasirodė buvo tik jos arbatos termosiukas ir užkandžiai (kam jai juos tįsti 700 km?). Po to pradėjome nebejausti kojų, nes jos tiesiog pradėjo tirpti nuo nepatogių suolų bei nugarų. Jeigu pamėgini ištiesti kojas, tai jos atsiremia į priešais esantį žmogų. Belieka mandagiai atsiprašyti...vis tiek nesupranta! Ai, nesvarbu :). Toliau nuotykiai tęsėsi, kai to vagono prižiūrėtojai pradėjo važiuoti su maisto ir gėrimų vėžimėliais. Žmonių pilna, tai jis tiesiog juos gražiai prastumdo į vieną ar į kita pusę. Kiti, kurie gudresni pradėjo lipti tiesiog ant sėdimų vietų bei stalų :). Ir taip kas 20-30min..
Čia dar tik pradžia... Kaip tik privažiavome pirmąjį didesnį miestuką, prasidėjo maistų turgavonės. Viskas vyksta per langą. Keptas vištų kulšeles praktiškai pirko visi... prie kulšelių reikia ir alaus! Kažkas už mūsų bandė atidaryti alaus butelį, tai pavyko atidaryti taip, kad visi esantys aplink jį buvo aplipę alaus putomis... beje ir mes gavome porą lašų į plaukus. Atrodo, čia niekis... kai po poros minučių visi pradėjo šiukšles mesti tiesiog pro traukinio langą. Metė viską ir plastikinius, ir stiklinius butelius. Metė bet kokį daiktą, kuris buvo jiems nebereikalingas. Atvirai bjaurėjomės metamomis šiukšlėmis, nes ne paslaptis, kad Kinijoje yra apie 1,3 milijardo gyventojų ir jeigu kiekvienas gyventojas per dieną numeta po vieną šiukšlę, tai... Prieš mus sėdintys trys jauni vyrukai suprato iš mūsų veido išraiškos, kad negerai daro, tai po keletos minučių susiorganizavo plastikinį maišiuką šiukšlėms dėti :). Pagirtina!!! Po kiek laiko tą maišiuką vis tiek išmetė kitas kinietis, nes jis tiesiog nesuprato, kokiu tikslu jos čia padėtos...
Patys nepirkome nei alaus ir netgi privengdavome gerti vandenį, nes vien mintis, kad reikės eiti į tualetą purtydavo... Jis buvo čia pat, bet vistiek būtų reikėję peržengti bent dešimtį ant žemės sėdinčių žminių ir įeiti ten, kur ką tik pabuvojo kokie 200 kiniečių ir ne po vieną kartą. Prisimenant, kaip jie elgiasi tualetuose, ši mintis nežavėjo...
Dar vienas keistas dalykas Kinijoje yra tai, kad rūkyti galima praktiškai visur, nors ir yra tam prieštaraujantys ženklai :). Tai galite įsivaizduoti, kad tas vagonas kai kuriais momentais skendėjo dūmuose. Pelenai bei cigarečių nuorūkos buvo metamos tiesiog ant žemės. Tarp kitko patys, kurie turėjo nusipirkę stovimus bilietus, ant tos purvinos žemės ir sėdėdavo. Ant žemės buvo galima rasti įvairiausių dalykiukų kaip, kad makaronų, saulėgražų lukštų, skreplių, tarakonų... Tie maži parazitai sugebėdavo užlipti net suolų atlošų. Gerai, kad juos matė tik Gintas ir gudriai nutylėjo, o tai mūsų kelionė būtų greitai pasibaigusi artimiausiame miestelyje... :).
Atėjus nakčiai visi kaip galėdami bandė numigti. Tie, kurie stovėjo snūduriavo. Kas dvidešimt minučių vis tek visi turėdavo sukilti, nes pravažiuodavo maisto ir gėrimų vežimukas. Šiek tiek nufilmuotos medžiagos galite pamatyti mūsų video skiltyje.
Numigome gal po pusvalanduką, nes perdaug viskas įdomu buvo aplinkui, kad leistume sau tai praleisti :). Po 15h. sėdėjimo žemės palietimas buvo tolygus Kristupo Kolumbo išsilaipinimui Amerikoje...