Pakeliui į Vientiane. Trumpam stabtelim Pakse. Naktinis autobusas į Vientiane.
Kitą dieną iš salų patarukėme šiaurėn, į Laoso sostinę Vientiane. Laukė ilga kelionė, kuri prasidėjo iš pat ryto. Dar turėjome keletui valandų sustoti tarpinėje stotelėje – Pakse, kur atsigaivinome kava su ledukais (nerealiai ją pamėgome), pavalgėme. Dar nuėjome į vieną iš šventyklų, kurią pamatėme pravažiuojant. Daug šventyklų lankyti nenorėjome, nes žinojome, jog įspūdingiausios laukia mūsų Luang Prabange, senojoje Laoso sostinėje.
Vakarop įsėdome į miegamą autobusą, nuvešiantį mus į Vientiane. Šįkart su vietomis mums nepasisekė. Gavome gulimas vietas pačiame autobuso gale, pirmame aukšte, kuris buvo toks mažas, kad net negalėjai atsisėsti. Teko visą laiką gulėti. Kadangi turėjome važiuoti visą naktį tai dėl to labai nepergyvenome. Tik šalia mūsų gulinti tailandietė vis dejavo ir skundėsi autobuso palydovei – tai jai tas negerai tai anas.
2009.12.08. 116-oji kelionės diena.
Vientiane. Susirandam viešbutuką. Žaidynės. Šventyklos. Vakarienė.
Į sostinę atvažiavome ankstyvą rytą, švintant. Su mumis atvažiavęs prancūzas suabejojo mūsų galimybėmis susirasti nakvynę – kitą dieną Vientiane turėjo prasidėti Pietryčių Azijos sporto žaidynės, kurių metu viešbutukai turėjo būti pilni miesto svečių. Nusprendėme, jog jeigu nepavyks susirasti nakvynės tai vakare išvyksime dar toliau į šiaurę, į sekantį miestuką. Bet nakvynę rasti pavyko ir mes pasidėję kuprines išėjome pasižvalgyti po sostinę.
Vientiane – tai viena mažiausių Azijos valstybių sostinių – jame tik 200t gyventojų (tai tik įrodo, jog dauguma šios šalies gyventojų provincijoje). Bet mums iš pirmo žvilgsnio padarė gerą įspudį. Architektūra kaip ir daugelyje šalių aplink įtakota Prancūzijos. Šalia gražių pastatų puikiai dera palmės ir kiti egzotiški medžiai.
Aplankymui išsirinkome vieną šventyklų, vieną iš stupų bei jų miesto Triumfo arką. Kaip tik pastarąją ir priėjome pirmiausiai.
Pasirodo ji buvo pastatyta iš amerikiečių cemento, kurį jie buvo skyrę Laosui pasistatyti aerosuotui :). Pasiutę tie laosiečiai :).
Trumpam stabtelėjome po šia arka ir papietavome ant lyg tyčia tam paruoštų staliukų. Valgai sau ir stebi praeivius. Miestas buvo pilnas atvykėlių į sporto žaidynes tad buvo į ką pasidairyti. Miestiečiams tai aišku nepatiko – gatvės pilnos žmonių, su švyturėliais važinėjančios ir eismui trukdančios delegacijos... Mums tai dar labiau paįvairino aplinką tad mes nesiskundėm.
Pha That Luang stupa yra vienas svarbiausių religinių monumentų Laose. Ji laikoma budizmo ir Laoso suverenumo simboliu. Ir atrodo nerealiai.
Auksinis lotoso formos bokštas. Labai gražu. Mėlynas dangus, auksinis bokštas, žalia žolė... Kontrastai pamaloninantys akį...
Wat Si Saket šventyklą išsirinkome dėl jos autentiškumo. Ji liko vienintelė nesugriauta po Birmos invazijos į Laosą. Skiriasi ji nuo aplinkinių ir tuo, kad ji orientuota ne į rytus, kaip visos, o į pietus. Visos naujai statomos šventyklos (kurių labai daug Laose) tviska auksais, stikliukais, ryškiomis spalvomis, o ši likusi iš senesnių laikų išlaikiusi savo blankesnes, bet tuo pačiu ir mielesnes spalvas.
Mums labai patiko. Turėjome gerą valandą iki jos uždarymo tai įsitaisėme kiemo kampuke ir žiūrėjome kaip besileidžianti saulė keičia jos spalvas. Kai sakant „sėmėmės dvasingumo“ :). Užskaitom ir netgi labai. Kaip ir visą Vientiane.
Tą vakarą dar užtikome kinietiškų koldūnų kavinukę. Kinietiški koldūnai su sojos padažu nerealiai skanūs. Labai buvome juos pamėgę Kinijoje. Ir nors tą vakarą jau buvome suvalgę po kepsnį su bulvytėmis, bet vistiek su apetitu suvalgėme po porciją koldūnų. Reiks pabandyti tokiu pasidaryti Lietuvoje. Juk taip nesunku...
Kitą dieną iš salų patarukėme šiaurėn, į Laoso sostinę Vientiane. Laukė ilga kelionė, kuri prasidėjo iš pat ryto. Dar turėjome keletui valandų sustoti tarpinėje stotelėje – Pakse, kur atsigaivinome kava su ledukais (nerealiai ją pamėgome), pavalgėme. Dar nuėjome į vieną iš šventyklų, kurią pamatėme pravažiuojant. Daug šventyklų lankyti nenorėjome, nes žinojome, jog įspūdingiausios laukia mūsų Luang Prabange, senojoje Laoso sostinėje.
Vakarop įsėdome į miegamą autobusą, nuvešiantį mus į Vientiane. Šįkart su vietomis mums nepasisekė. Gavome gulimas vietas pačiame autobuso gale, pirmame aukšte, kuris buvo toks mažas, kad net negalėjai atsisėsti. Teko visą laiką gulėti. Kadangi turėjome važiuoti visą naktį tai dėl to labai nepergyvenome. Tik šalia mūsų gulinti tailandietė vis dejavo ir skundėsi autobuso palydovei – tai jai tas negerai tai anas.
2009.12.08. 116-oji kelionės diena.
Vientiane. Susirandam viešbutuką. Žaidynės. Šventyklos. Vakarienė.
Į sostinę atvažiavome ankstyvą rytą, švintant. Su mumis atvažiavęs prancūzas suabejojo mūsų galimybėmis susirasti nakvynę – kitą dieną Vientiane turėjo prasidėti Pietryčių Azijos sporto žaidynės, kurių metu viešbutukai turėjo būti pilni miesto svečių. Nusprendėme, jog jeigu nepavyks susirasti nakvynės tai vakare išvyksime dar toliau į šiaurę, į sekantį miestuką. Bet nakvynę rasti pavyko ir mes pasidėję kuprines išėjome pasižvalgyti po sostinę.
Vientiane – tai viena mažiausių Azijos valstybių sostinių – jame tik 200t gyventojų (tai tik įrodo, jog dauguma šios šalies gyventojų provincijoje). Bet mums iš pirmo žvilgsnio padarė gerą įspudį. Architektūra kaip ir daugelyje šalių aplink įtakota Prancūzijos. Šalia gražių pastatų puikiai dera palmės ir kiti egzotiški medžiai.
Aplankymui išsirinkome vieną šventyklų, vieną iš stupų bei jų miesto Triumfo arką. Kaip tik pastarąją ir priėjome pirmiausiai.
Pasirodo ji buvo pastatyta iš amerikiečių cemento, kurį jie buvo skyrę Laosui pasistatyti aerosuotui :). Pasiutę tie laosiečiai :).
Trumpam stabtelėjome po šia arka ir papietavome ant lyg tyčia tam paruoštų staliukų. Valgai sau ir stebi praeivius. Miestas buvo pilnas atvykėlių į sporto žaidynes tad buvo į ką pasidairyti. Miestiečiams tai aišku nepatiko – gatvės pilnos žmonių, su švyturėliais važinėjančios ir eismui trukdančios delegacijos... Mums tai dar labiau paįvairino aplinką tad mes nesiskundėm.
Pha That Luang stupa yra vienas svarbiausių religinių monumentų Laose. Ji laikoma budizmo ir Laoso suverenumo simboliu. Ir atrodo nerealiai.
Auksinis lotoso formos bokštas. Labai gražu. Mėlynas dangus, auksinis bokštas, žalia žolė... Kontrastai pamaloninantys akį...
Wat Si Saket šventyklą išsirinkome dėl jos autentiškumo. Ji liko vienintelė nesugriauta po Birmos invazijos į Laosą. Skiriasi ji nuo aplinkinių ir tuo, kad ji orientuota ne į rytus, kaip visos, o į pietus. Visos naujai statomos šventyklos (kurių labai daug Laose) tviska auksais, stikliukais, ryškiomis spalvomis, o ši likusi iš senesnių laikų išlaikiusi savo blankesnes, bet tuo pačiu ir mielesnes spalvas.
Mums labai patiko. Turėjome gerą valandą iki jos uždarymo tai įsitaisėme kiemo kampuke ir žiūrėjome kaip besileidžianti saulė keičia jos spalvas. Kai sakant „sėmėmės dvasingumo“ :). Užskaitom ir netgi labai. Kaip ir visą Vientiane.
Tą vakarą dar užtikome kinietiškų koldūnų kavinukę. Kinietiški koldūnai su sojos padažu nerealiai skanūs. Labai buvome juos pamėgę Kinijoje. Ir nors tą vakarą jau buvome suvalgę po kepsnį su bulvytėmis, bet vistiek su apetitu suvalgėme po porciją koldūnų. Reiks pabandyti tokiu pasidaryti Lietuvoje. Juk taip nesunku...
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą