2010 m. sausio 19 d., antradienis

Jakarta, Indonezija

2010.01.19. 158-oji kelionės diena.
Pagaliau prie kelto. Keltu į Java salą. Pagaliau Jakarta. Fiu... Nakvynė Jalan Jaksa.
Esame tikri, kad autobusas važiavo specialiai neskubėdamas. Ilgiau parūkydami, netgi tikriausiai pavažinėdami ratais jie rinkosi keleivius ir siuntinius taip papildomai užsidirbdami pinigėlių.
Jau seniai matėme, jog vėluosime. Džakartoje turėjome atsirasti 7h ryte, o prie kelto jungiančio Java ir Sumatros salas buvome tik 10h. Persikėlimu džiaugėmės. Tai ne purvinasis autobusas ir ne šiukšlinas miestas. Gaivus vėjas ir vandens platybės praskaidrino galvas.


Javos saloje dar pavažiavome porą valandų ir pasiekėme Džakartą. Šešiomis valandomis vėliau ne buvo sakyta. Šiek tiek pavėlavome. Skaičiuojant laiką nuo Batam salos, nuo kurios ir prasidėjo mūsų ši kelionė, keltu ir autobusais keliavome 54 h. Su lėktuvu galėjome šį atstumą įveikti per 1,5h ir tikriausiai netgi pigiau... Tokia tos mūsų idėjos kaina :).
Apie Džakartą nebuvome girdėję nieko gero. Netgi pirmasis mūsų sutiktas europietis, kuris mums nurodė kryptį link centro, pasakė: „atlikit tai kas reikia ir vykit iš čia“. Geri palinkėjimai :). Na, mes čia ir neplanavome ilgam apsistoti. Rytoj jau turėtume iš čia išvykti.
Nakvynę išsirinkome turistinėje Džakartos dalyje, Jalan Jaksa gatvelėje. Jai tikrai toli iki Khao San gatvės Bankoke ar kitų Pietryčių Azijos miestų backpackerių pamėgtų vietų. Trumpa gatvelė su keletu kavinių ir svečių namų. Paklaidžioję ir nieko gero neradę išsirinkome bent jau pigiausią variantą. Kolkas Džakarta nesužavi. Šiukšlina, chaotiška...
Tą pačią dieną parašėme laišką laivų kompanijoms, susiradome kruizų linijas, jungiančias Indoneziją su Australija, paklausinėjome vietinių agantūrų, ar jos nežino galimybės ar laivo, galinčio mus perkelti Australijon. Kolkas tuščiai. Visų pakalbintų atsakymas vienas. Negalima imti į laivą keleivių be jūrininko knygelės. Ir nėra girdėję, kad kažkas būtų vykęs kaip keleivis... Pagalvojome, kad galėjome pasidaryti Bankoke bet kokį dokumentą (tuo pačiu ir jūrininko knygelę šiam atvejui) ir galbūt tai būtų padidinę galimybes.. Bet tai jau kraštutinumai, reikia pažiūrėti, ką dar galime padaryti.
Su optimistinėmis mintimis nuėjome miegoti.

2010.01.20. 159-oji kelionės diena.
Pailsim. Simpati. Jakartos jūrų uostas. Klajonės po terminalus. Pasistiprinam. Traukinys į Yogyakartą.
Pagaliau pamiegoję išsiruošėme į Džakartos tarptautinį jūrų uostą. Norėjome nusigauti iki laivo kapitonų jeigu tai įmanoma. Reikia išbandyti visas galimybes.
Nusipirkome vietinę telefono kortelę skambinimams ir paskambinome dviems kruizinių laivų kompanijoms, kurių maršrutai mums buvo tinkami. Deja, nuo vidurio kruizo prisijungti negalima (nebent mokant visą kainą), o šiek tiek pigesnio maršruto bilietai jau buvo išparduoti. Vistik netgi jeigu ir dar būtų bilietų mokėti po 2500 lt už nuvykimą į Australiją buvo per didelė kaina...
Iki uosto nuvažiavome taksi. Taksi pakankamai pigūs Džakartoje. Taupant laiką jais tikrai verta pasinaudoti.
Kai pamatėme uosto teritoriją nusišypsojome. Keletos kilometrų ilgio, krovininių automobiliųspūstys, daugybė terminalų. Kur eiti? Einam nuojautos vedini. Į pirmąjį teriminalą mūsų neįleidžia. Ir suprantame, kad į kitus tikriausiai taip pat neįleis. Vistik tai tarptautinis uostas. Nukreipia kitur. Patys nežinome kur. Einame. Čia vėl nukreipia kitur. Einame. Pasirodo nukreipė į muitinės departamentą. Čia vyrukas pagaliau kalbėjo angliškai ir pasakė, kad šansų turime tik terminaluose. Ok. Einame toliau. Abiems teko prisiminti visas pirmųjų kontaktų pamokas. Nutaisome rimtas minas ir rimtais balsais (lyg patys žinotume ko norime) klausiame, kur galime gauti laivų, vykstančių į Australiją, sąrašą. Gelbsti europietiški veidai, o tai būtų senai išmetę :). Pagaliau sutariame, kad aplydės iki laivų krovinių kordinatorių. Su apsauga (nes įžengėme į uosto teritoriją) buvome palydėti iki nustebusio žmogelio. Radome bendrą kalbą ir jis pasakė, kad kaip tik vienas laivas prieš valandą išvyko į Australiją. Pavėlavome viena diena. Be abejo, tai toli gražu nereiškia, kad juo būtume išvykę. Sekantis laivas kitą savaitę. Gavome laivą aptarnaujančio agento telefono numerį ir nukreipimą į kitus terminalus. Paskambinome agentui, bet jis pakartojo tą patį ką jau buvome žinoję – keleivių kapitonai neims... Einame toliau. Iki sekančio terminalo. Kelią pastojo potvynis. Visa Džakarta yra pastatyta ant vandens (vandens plotai tiesiog užpilti žemėmis) ir užtenka šiek tiek ilgesnio lietaus ir jau viskas plaukia. O juk dabar lietaus sezonas.


Šiaip ne taip apeiname keletą patvinusių vietų, bet atsiremiame į daug gilesnį telkinį ir nusprendę, kad tai ženklas baigti šios dienos klajones, pasukome atgal į miestą.
Nors ir nieko nepešėme, bet buvome labai patenkinti nauja patirtimi. Ir prisijuokėme ir paklaidžiojome ir kalbinome ir reikalavome. Liuks.
Nusprendėme nevykti pasižvalgyti į centrinę Džakartos dalį. Tai ką pamatėme mums nepatiko, o toliau kišti nosies ir nekilo noro...
Beliko laiko mums užvalgyti ir jau turėjome vykti į traukinių stotį. Ten turėjome sėsti į traukinį, vykstantį į Yogyakartą, Indonezijos kultūros sostinę.


Atėjus išvykimo laikui išgirdome traukinio pūškavimą. Iš už kampo pasirodė traukinys, kuris buvo toks pilnas, kad keleiviai buvo išlindę pro duris ir laikėsi įsikibę į traukinio šonus. Vau. Čia mūsų traukinys? Šaltas prakaitas... Stoties darbuotojas nuramino, jog tai ne mūsų ir pasakė, kad turime luktelti.
Mūsų traukinys buvo normalus ir mes įsikūrėme. Turėjome vykti per naktį ir anksti ryte jau būti Yogyakartoje. Tiesa, miegoti nelabai išėjo, nes sėdėjome pirmame vagone, o pro atidarytus langus garsiai pūškavo priekyje mūsų esantis lokomotyvas. Kadangi buvo tamsu ir nebuvo ko stebėti už lango tai beveik visą kelią pražaidėme UNO. Tarakonai vėl mūsų draugai :).
Pranešimą parašė ties

1 komentaras:

Užsisakykite: Rašyti komentarus (Atom)