2010.02.08. 178-oji kelionės diena.
Keltas. Šiukšlynai. Privati kabina. Delfinai. Miegam. Kupangas. Apsinakvojam.
Ryte jau buvome užsiprašę pusryčių anksčiau. Vistik buvo 5h ryto (Lietuvoje tuo metu dar buvo 23h praėjusios dienos). Viešbučio šeimininkai mums suorganizavo transportą iki uosto, iš kurio turėjome išvykti. Be abejo už atitinkamą kainą.
Prie kelto buvome nusprendę nuvykti dvi valandas prieš išvykstant. Norėjome apsidrausti nuo tikėtinų netikėtumų :).
Bet laivas išvyko laiku ir mes pajudėjome Kupango link (Vakarų Timoras).
Jau esame pripratę prie šiukšlynų, bet pamatę naujas šiukšlių krūvas vis negalime nenusistebėti.
Ideali vieta tarakonams ir žiurkėms. Kelios žiurkės tiesiog pradėjo bėgioti denyje. Lyg niekur nieko. Vienai deja nepasisekė. Tikriausiai buvo tiek priėdusi, kad nebetilpo įlisti atgal į savo urvą. Užpakalis spurdėjo, bet neįlindo. Vietiniai vaikinukai ją greitai čiupo už visų kojų ir uodego ir švystelėjo į jūrą. Drastiškas būdas... Tiek nešiukšlintų tai gal nereikėtų nieko ir mėtyti per bortą.
Kurį laiką pabuvę bendrame denyje laivo pirmgalyje aptikome salytę su minkštomis kėdėmis, televizoriumi ir vaizdu per laivo priekį. Liuks. Greit susinešėme savo mantą tenais ir turėjome beveik privačią kabiną. Nežinome, ar ji buvo skirta visiems, bet vietiniai į ją eiti nedrįso. Juk ten baltieji :).
Pirmą kartą buvome tokiame tolyje nuo kranto. Į kurią pusę bepažiūrėsi ten vanduo. Įdomus jausmas. Tada nejučia prisimeni visus reportažus apie Indonezijoje skendusius keltus... Nuvejame tas minti ir stebime jūros platybes. Ilgai laukę vistik sulaukėme ir delfinų. Aptikę žuvų būrį jie kaip pašėlę šokinėja iš vandens. Taip tikriausiai arba daužydami žuvis arba iškart jas rydami :).
Kaip greitai jie pasirodo taip greitai ir pranyksta. Ir tada laukiame kitų pasirodymų.
Buvo pietų metas tad sudėjome visi viską ką turėjome, nes vietinis „bufetukas“ neveikė. Pasisotinę žiūrėjome filmus. Vos ne vip‘ai :).
Vakarop priešais laivą pamatėme juoduojantį dangų. O ou... Nieko gero tas nežadėjo. Debesys po truputį artėjo. Laukėme, kada bangos pasišiauš ir pradės mėtyti mūsų laivuką. Bet bangos nebuvo tokios baisios, kokių laukėme ir netgi lietus nebuvo toks stiprus kaip buvo nupiešusios mūsų pasąmonės.
Vos valandikę palijęs netrukus lietus nuslinko tolyn. Lengviau atsikvėpėme. Galėjome ramiai grožėtis saulėlydžiu. Vėl pasirodę delfinai buvo kaip tik laiku.
Dar kurį laiką saulei nusileidus žiūrėjome flmus, bet visų akys jau merkėsi tad kas kaip išmanė įsitaisė miegoti. Ir visai saldus tas miegutis buvo. Tik neilgas. Kadangi jūra buvo rami tad keltas atplaukė net trimis valandomis anksčiau. Dar buvo tik trys valandos ryto.
Po trumpų derybų krante įsėdome į vietinę „maršrutkę“, kurią jie vadina bemo ir kartu su aplink kudakuojančiomis vištomis nuvažiavome į Kupango centrą.
Paklaidžioję tarp viešbutukų išsirinkome paprasčiausią, bet švariausią. Savininkas žinojo, ko keliautojams reikia tad greitai įsikūrėme. Visi viename kambaryje. Buvo dvi lovos ir du papildomi čiužiniai. Kaip tik tai ko mums reikia. Užknarkėme. Teambildingas :).
2010.02.09. 179-oji kelionės diena.
Mothers fathers... Transporto paieškos. Prekybos centras. Viena idėja miršta... Pašto paieškos. Lenkų porelė.
Gerai išsimiegoję patraukėme vis kartu į pusryčių paieškas. Hosteliukas, kuriame apsistojome turėjo ir savo bariuką pakrantėje. Bet kainos mums ten pasirodė per daug turistiškos...
Ėjome toliau. Papusryčiavome vietinėje gatvės valgyklėlėje taip labai nudžiugindami valgyklėlės šeimininką. Kaina mums tikrai gera. Prajuokino valgyklėlės „gaspadinė“. Pamačiusi mus ji išvardino visus tris žodžius, kuriuos žinojo: „Hello mother father“. Nusijuokėme. Ir tik vėliau pagalvojome, kad galėjo būti prasmė šiame žodžių kratinyje. Laba jau panašiai skambėjo kaip vulgari anlgliška frazė „Hello you mother fu....“. Nebegalėjome paleisti to naujadaro ir naudojome kiekviename žingsnyje juokdamiesi iki ašarų...
Pavalgę šiaip ne taip susiradome autobusų kompanijos, kuri veža iki Rytų Timoro sostinės Dilio, ofisiuką. Nusipirkome bilietus rytojaus rytui.
Dar norėjome nusipirkti šiokių tokių daiktų prieš įvažiuojant į Australiją tai nuvažiavome į vietinį prekybos centrą. Nusipirkome keletą drabužėlių ir kitų niekniekių. Už juos Autralijoje mokėtume daug daugiau...
Popietę visi praleidome mūsų viešbutuko kavinukėje. Iš jos atsivėrė gražus vaizdas į visą įlanką.
Alus buvo brangus tad mes pasiūlėme šeimininkui mainyti vieną bokalą į mūsų LP Pietryčių Azijos gidą. Turėjome ne originalą tad nebuvo labai gaila. Buvome galvoję jį kam nors padovanoti. Mums jau nebeprireiks. Jau po kelių dienų turėtume būti Australijoje.
Su hosteliuko – kavinukės šeimininku mes jau kurį laiką palaikėme ryšį, nes jis karts nuo karto padėdavo keliautojams susiorganizuoti jachtas į Australiją. Jis dar kartą patikslino, kad laivai mūsų tikrai neims, o jachtų kolkas nenusimato. Ciklonų sezonas šiuo metu tad būtų labai pavojinga leistis į tokią kelionę... Iškart prisiminėme mūsų kelionę laivuku į Labuanbajo. Padėjome tašką šioje vietoje. Reikia lėktuvo... Ryanas ir Marrku ir taip būtų skridę lėktuvu iš Dili į Darwiną tad mes vėl tapsime bendrakeleiviais.
Toliau skubėjome ieškoti pašto. Deja, jis jau buvo užsidaręs ir vietinių rekomendacijomis važinėjome iš vieno miesto galo į kitą. Pagaliau su gan gerai angliškai kalbančio indoneziečio Nimrot pagalba suradome keletą atviručių. Ačiū tau Nimrot!
Grįžę į kavinukę susipažinome su lenkų porele, taip pat keliaujančia aplink pasaulį. Tiesa su rezervuotais skrydžiais. Pasipasakojome kas ką matę ir ką dar ketiname pamatyti. Nevisada mums patinka kalbėtis su panašiais į mus keliautojais. Kartais tiesiog jaučiasi kaip norima pasakojimais ką jie matė, o ko mes nematėme, pasipuikuoti ar tapti išskirtiniais. Ok, tai tada ir būkit tokie sau :). Lenkai nebuvo visiškai tokie, bet ...
Vakare galutinai palaidojom savo idėją apkeliauti pasaulį be lėktuvo skrydžio. Užsisakėme lėktuvo bilietus iš Dili (Rytų Timoras) į Darwiną, artimiausią miestą Autralijoje. Truputį negeras jausmas buvo krūtinėje. Nelengva atsisakyti idėjos...
Keltas. Šiukšlynai. Privati kabina. Delfinai. Miegam. Kupangas. Apsinakvojam.
Ryte jau buvome užsiprašę pusryčių anksčiau. Vistik buvo 5h ryto (Lietuvoje tuo metu dar buvo 23h praėjusios dienos). Viešbučio šeimininkai mums suorganizavo transportą iki uosto, iš kurio turėjome išvykti. Be abejo už atitinkamą kainą.
Prie kelto buvome nusprendę nuvykti dvi valandas prieš išvykstant. Norėjome apsidrausti nuo tikėtinų netikėtumų :).
Bet laivas išvyko laiku ir mes pajudėjome Kupango link (Vakarų Timoras).
Jau esame pripratę prie šiukšlynų, bet pamatę naujas šiukšlių krūvas vis negalime nenusistebėti.
Ideali vieta tarakonams ir žiurkėms. Kelios žiurkės tiesiog pradėjo bėgioti denyje. Lyg niekur nieko. Vienai deja nepasisekė. Tikriausiai buvo tiek priėdusi, kad nebetilpo įlisti atgal į savo urvą. Užpakalis spurdėjo, bet neįlindo. Vietiniai vaikinukai ją greitai čiupo už visų kojų ir uodego ir švystelėjo į jūrą. Drastiškas būdas... Tiek nešiukšlintų tai gal nereikėtų nieko ir mėtyti per bortą.
Kurį laiką pabuvę bendrame denyje laivo pirmgalyje aptikome salytę su minkštomis kėdėmis, televizoriumi ir vaizdu per laivo priekį. Liuks. Greit susinešėme savo mantą tenais ir turėjome beveik privačią kabiną. Nežinome, ar ji buvo skirta visiems, bet vietiniai į ją eiti nedrįso. Juk ten baltieji :).
Pirmą kartą buvome tokiame tolyje nuo kranto. Į kurią pusę bepažiūrėsi ten vanduo. Įdomus jausmas. Tada nejučia prisimeni visus reportažus apie Indonezijoje skendusius keltus... Nuvejame tas minti ir stebime jūros platybes. Ilgai laukę vistik sulaukėme ir delfinų. Aptikę žuvų būrį jie kaip pašėlę šokinėja iš vandens. Taip tikriausiai arba daužydami žuvis arba iškart jas rydami :).
Kaip greitai jie pasirodo taip greitai ir pranyksta. Ir tada laukiame kitų pasirodymų.
Buvo pietų metas tad sudėjome visi viską ką turėjome, nes vietinis „bufetukas“ neveikė. Pasisotinę žiūrėjome filmus. Vos ne vip‘ai :).
Vakarop priešais laivą pamatėme juoduojantį dangų. O ou... Nieko gero tas nežadėjo. Debesys po truputį artėjo. Laukėme, kada bangos pasišiauš ir pradės mėtyti mūsų laivuką. Bet bangos nebuvo tokios baisios, kokių laukėme ir netgi lietus nebuvo toks stiprus kaip buvo nupiešusios mūsų pasąmonės.
Vos valandikę palijęs netrukus lietus nuslinko tolyn. Lengviau atsikvėpėme. Galėjome ramiai grožėtis saulėlydžiu. Vėl pasirodę delfinai buvo kaip tik laiku.
Dar kurį laiką saulei nusileidus žiūrėjome flmus, bet visų akys jau merkėsi tad kas kaip išmanė įsitaisė miegoti. Ir visai saldus tas miegutis buvo. Tik neilgas. Kadangi jūra buvo rami tad keltas atplaukė net trimis valandomis anksčiau. Dar buvo tik trys valandos ryto.
Po trumpų derybų krante įsėdome į vietinę „maršrutkę“, kurią jie vadina bemo ir kartu su aplink kudakuojančiomis vištomis nuvažiavome į Kupango centrą.
Paklaidžioję tarp viešbutukų išsirinkome paprasčiausią, bet švariausią. Savininkas žinojo, ko keliautojams reikia tad greitai įsikūrėme. Visi viename kambaryje. Buvo dvi lovos ir du papildomi čiužiniai. Kaip tik tai ko mums reikia. Užknarkėme. Teambildingas :).
2010.02.09. 179-oji kelionės diena.
Mothers fathers... Transporto paieškos. Prekybos centras. Viena idėja miršta... Pašto paieškos. Lenkų porelė.
Gerai išsimiegoję patraukėme vis kartu į pusryčių paieškas. Hosteliukas, kuriame apsistojome turėjo ir savo bariuką pakrantėje. Bet kainos mums ten pasirodė per daug turistiškos...
Ėjome toliau. Papusryčiavome vietinėje gatvės valgyklėlėje taip labai nudžiugindami valgyklėlės šeimininką. Kaina mums tikrai gera. Prajuokino valgyklėlės „gaspadinė“. Pamačiusi mus ji išvardino visus tris žodžius, kuriuos žinojo: „Hello mother father“. Nusijuokėme. Ir tik vėliau pagalvojome, kad galėjo būti prasmė šiame žodžių kratinyje. Laba jau panašiai skambėjo kaip vulgari anlgliška frazė „Hello you mother fu....“. Nebegalėjome paleisti to naujadaro ir naudojome kiekviename žingsnyje juokdamiesi iki ašarų...
Pavalgę šiaip ne taip susiradome autobusų kompanijos, kuri veža iki Rytų Timoro sostinės Dilio, ofisiuką. Nusipirkome bilietus rytojaus rytui.
Dar norėjome nusipirkti šiokių tokių daiktų prieš įvažiuojant į Australiją tai nuvažiavome į vietinį prekybos centrą. Nusipirkome keletą drabužėlių ir kitų niekniekių. Už juos Autralijoje mokėtume daug daugiau...
Popietę visi praleidome mūsų viešbutuko kavinukėje. Iš jos atsivėrė gražus vaizdas į visą įlanką.
Alus buvo brangus tad mes pasiūlėme šeimininkui mainyti vieną bokalą į mūsų LP Pietryčių Azijos gidą. Turėjome ne originalą tad nebuvo labai gaila. Buvome galvoję jį kam nors padovanoti. Mums jau nebeprireiks. Jau po kelių dienų turėtume būti Australijoje.
Su hosteliuko – kavinukės šeimininku mes jau kurį laiką palaikėme ryšį, nes jis karts nuo karto padėdavo keliautojams susiorganizuoti jachtas į Australiją. Jis dar kartą patikslino, kad laivai mūsų tikrai neims, o jachtų kolkas nenusimato. Ciklonų sezonas šiuo metu tad būtų labai pavojinga leistis į tokią kelionę... Iškart prisiminėme mūsų kelionę laivuku į Labuanbajo. Padėjome tašką šioje vietoje. Reikia lėktuvo... Ryanas ir Marrku ir taip būtų skridę lėktuvu iš Dili į Darwiną tad mes vėl tapsime bendrakeleiviais.
Toliau skubėjome ieškoti pašto. Deja, jis jau buvo užsidaręs ir vietinių rekomendacijomis važinėjome iš vieno miesto galo į kitą. Pagaliau su gan gerai angliškai kalbančio indoneziečio Nimrot pagalba suradome keletą atviručių. Ačiū tau Nimrot!
Grįžę į kavinukę susipažinome su lenkų porele, taip pat keliaujančia aplink pasaulį. Tiesa su rezervuotais skrydžiais. Pasipasakojome kas ką matę ir ką dar ketiname pamatyti. Nevisada mums patinka kalbėtis su panašiais į mus keliautojais. Kartais tiesiog jaučiasi kaip norima pasakojimais ką jie matė, o ko mes nematėme, pasipuikuoti ar tapti išskirtiniais. Ok, tai tada ir būkit tokie sau :). Lenkai nebuvo visiškai tokie, bet ...
Vakare galutinai palaidojom savo idėją apkeliauti pasaulį be lėktuvo skrydžio. Užsisakėme lėktuvo bilietus iš Dili (Rytų Timoras) į Darwiną, artimiausią miestą Autralijoje. Truputį negeras jausmas buvo krūtinėje. Nelengva atsisakyti idėjos...
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą