Keliaujame į Naracoorte. Pasaulio kultūros objektas – olos. Toliau link Grampians. Nakvynė Stapylton stovyklavietėje. Naktiniai svečiai.
Ryte atsikėlėme gan anksti pagal mus – aštuntą. Šiandien norėjome įveikti nemažą atstumą tad reikėjo paskubėti.
Ryanas rekomendavo užsukti į Grampians nacionalinį parką, kuris buvo šiek tiek nusukus toliau nuo vandenyno. Nusprendę jį aplankyti mes pasižiūrėjome, ką dar galėtume pakeliui aplankyti. Radome, kad netoli nusukus galime pamatyti Naracoorte uolas, kurios įrašytos į pasaulio paveldo sąrašus. Jos įžymios tuo, kad čia rąsta daug dinozaurų fosilijų, kai kurios būdingos tik Australijai. Važiuojam.
Pakeliui link Naracoorte užsukome į vieną paukščių pamėgtą teritoriją. Šioje vietoje galima pastebėti daug unikalių Australijos paukščių. Bet deja pataikėme ne itin geru laiku. Buvo vasaros pabaiga ir paukšių ten nebuvo nėi vieno. Tiesa, vienas sakalas (ar kažkas panašaus) buvo...
Pasivaikščiojome įrengtu taku, kuriuo tikriausiai žygiuojant rudenį būtų galima pamatyti daug įdomios gyvūnijos, bet dabar matėme tik padžiūvusią žolę...
Ilgai šioje vietoje neužsibuvome ir patraukėme link Naracoorte olų.
Naracoorte olų centre galima pasivaikščioti keletu parengtų takų. Vieni jų galimi eiti be gido, kiti – tik su gidu. Visi jie veda į olas, kuriose buvo rąstos dinozaurų fosilijos. Mums atvažiavus šiek tiek po pietų buvome informuoti, jog daugelis ėjimų į olas jau praėjo ir beliko pačių galimi praeiti takai. Na, mums to ir reikia. Aišku turėjome susimokėti nemažą sumelę už tai, ad apskritai galėtme tai daryti. Bet tuo pačiu galėjome ir aplankyti ekspozicijų centrą, kuriame vaizduojami vaizdai iš priešistorinio pasaulio...
Po ekspozicijos nuėjome į vienintelę šiuo metu atidarytą olą. Ji nebuvo bloga. Nuorodos ir aprašymai padėjo įsivaizduoti, kaip šioje vietoje prieš milojonus metų ne tik darėsi stalaktitiai ir stalagmitai, bet ir kaip įkritę žvėrys tokiose olose greitai būdavo palaidojami iš viršaus krintančių žemių ir taip tokias fosilijas atrado žmonės...
Pabuvome šiame pasaulio kultūros objekte, bet nebuvome sužavėti. Sumokėjome tikrai nemažą sumą, bet, kad tikrai būtume patenkinti, ką už tai gavome tai nelabai drįstame...
Nuo Naracoorte dar planavome šiandien pasiekti Grampians nacionalinį parką. Spaudėme iš visų jėgų. Kartais važiuodavome net 90 km/h! :).
Po keletos valandų važiavimo pasiekėme ne tik Grampians, bet ir įvažiavome į Viktorijos valstiją. Kaip į kokią kitą valstybę...
Jau buvo visai sutemę kai pasiekėme Grampians ir iškart pasukome į mūsų nusižiūrėtą nakvynės vietą. Truputį paklaidžioję ją radome. Pasirodo už ją reikia mokėti. Kam? Nieko nėra. Galima telefonu kreditine kortele. Nu ne, jeigu taip tai nieko nebus. Nesiruošiame savo kortelės čia naudoti. Traktuokime, kad čia apsistojome Survive Revive :).
Jau buvome gerokai įmigę, kai išigirdome kažką vaikščiojant aplink kemperiuką. Iš pradžių lyg ir nejauku pasidarė, bet netrukus iš plastikinio maišiuko traškėjimo supratome – atėjo žvėriukai pavalgyti. Mes, durniukai, buvome iškėlę šiukšlių maišą už mašinos. Kengūros pajutusios kvapą aišku, kad atėjo pas mus.
Reikėjo gerokai paklykauti kol nuvijome jas nuo to maišo.... :).
2010.03.18. 216-oji kelionės diena.
Prisijaukinam kengūras. McKenzie kriokliai. Reed ir Boroka regyklos. Kur gauti dujų? Raudonosios papūgėlės. Atgal prie vandenyno. Killarney kempingas. Liuksas.
Ryte buvo apsiniaukę tad miegojosi dar giliau. Bet šiap ne taip atsikėlėme.
Pradėjome pusryčiauti ir pastebėjome, kaip netoliese pasirodė alkanosios kengūros, tikėtina tos pačios naktinės viešnios…
Žinojome, kad negerai jas yra maitinti, bet negalėjome atsilaikyti. Vidutė jas maitino net iš rankos. Matosi, jog pripratusios prie turistų. Tikriausiai dar blogiau padarėme jas šiek tiek pamaitindami, bet…
Papausryčiavę išsiruošėme toliau. Visai netoliese buvo keletas aborigenų piešinių, kuriuos su malonumu aplankėme. Tai ne tas pats, ką matėme prie Nourlangie uolų, bet vistiek labai įdomu pamatyti, ką tapo čiabuviai gyventojai.
Toliau vykome prie McKenzie krioklių. Kol juos pasiekėme turėjome įveikti neblogus kalnus, kuriuose mūsų dyzelinukas variklis turėjo išleisti šiek tiek papildomų dūmų.
Prie McKenzie krioklių sutikome australietišką paukštį Kookaburra. Dėl galingo jo snapo iškart jį praminėme geniuku Vudžiu.
Patys McKenzie kriokliai tikrai tikrai gražūs. Fantastiški. Juodų uolų fone jie dar atrodo įspūdingesni. Taip ir norisi po jais išsimaudyti. Šįkart susilaikėme :).
Kurį laiką pabuvę prie krioklių patraukėme atgalios. Dar daug ką norėjome pamatyti šiame parke.
Sekanti stotelė – Reed regykla. Nuo automobilių parkavimo vietos iki jos reikia paėjėti kokį gerą kilometruką, bet tikrai verta. Atsiveria vaizdas į smulkių kalvų išmargintą lygumą. Net nežinia kiek kilometrų matosi į priekį…
Džiaugėmės tuo, kad prie šios regyklos buvome vieni, Niekas nedrumstė ramybės, netriukšmavo. Tik mes ir gamta…
Vykome toliau. Sekanti regykla – Boroka. Išleidome dar keletą dūmų bekildami į šią regyklą, bet vėl verta. Po kojomis atsiveria ne tik vaizdas į pagrindinį šio parko miestelį Halls Gap, bet ir į dar toliau esančias lygumas.
Įdomu buvo matyti miestelį po kojomis iki kurio tuojau važiuosime apie 20 km. Ir tas keliukas nėra visai paprastas. Visą laiką žemyn ir žemyn. Gerai, kad neužkaito stabdžiai.
Pačiame Halls Gap neužsibuvome. Norėjome tik užsipilti degalų, pasipildyti dujų balioną ir keliauti toliau. Degalų užsipylėme lengvai, bet štai su dujomis sunkiau. Radome vieną kempingą, kuriame pildo tokius dalykus, bet ten sėdinti visiška “vištelė” nesuprato, kad mes prašome rakto atsukti mūsų dujų balionui. Numojome ranka ir išvažiavome… Ot kokie nervuoti :).
Pakeliui iš parko užsukome į vieną stotelę, kurioje išsivirėme sriubos. Niami niami pomidorų sriuba :). Kitas nuostabus dalykas šiame parke – raudonosios papūgos. Jas pirmiausia pastebėjome šalia vieno senukų porelės automobilio. Jie jas viliojo saulėdrąžomis :). Nuskubėjome ir mes pasidžiaugti. Jos tokios ryškios! Mes teturėjome avižinių dribsnių, bet ir šio patiekalo jos neatsisakė.
Važiavome toliau keliu. Kadangi tai buvo kalnų parkas tai ir važinėjomės aukštyn žemyn. Bet nesiskundėme. Vaizdas tikrai atsiverdavo gražus.
Išvažiavę iš parko toliau vingiavome tarp miestelių. Šiandien nutarėme vėl pasiekti pietų pakrantę. Ne taip ilgai trukus tai ir įgyvendinome. Pasiekėmė pietuose esantį Killarney miestelį. Buvome nusižiūrėję, kad čia galime gan pigiai apsistoti. Ir šalia vandenyno.
Ten ir apsistojome. Šiltas vanduo, nemokamas skalbimas. To mums ir reikėjo. Ir vėl nenorėjome skubėti. Norėjome apsistoti kelioms dienoms...
Vakare dar trumpam nubėgome (nuslinkome :)) iki paplūdimio pažiūrėti. Gražu. Uolos, kurių kilmės net neįtarėme buvo daužomos vandens. Žuvėdrų tuntai būriavosi aplink laukdami kokio nors grobio...
Miegas mums saldus visada. Ypač prie vandenyno...
2010.03.19. 217-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Išsiskalbiam. Žiūrim filmus. Skaitom knygas. Vandenyno pakrantė. Kur dingo diena?
Nusprendėme likti čia dėl keletos dalykų: 1. Labai gera kaina už tai ką gauni. 2. Norime pabūti vienoje vietoje. 3. Turėsime elektrą, kas mums yra prabangos dalykas šioje kelionėje :).
Turėdami elektrą galėjome ir ne taip taupyti kompiuterio bateriją. Ta proga pažiūrėjome keletą filmų. Kad visai “neprikeptume” prie guolio pasivaikščiojome paplūdimiu. Tai atpalaiduoja geriau už viską. Mums tai patinka. O dar kai matome bangose besimaudantį žirgą tai visai gera pasidaro….
Pasivaikščiojome ir atgal į savo namukus. Viską, ką prieš tai išsiskalbę, dabar jau galėjome susirinkti sausus… Beveik :). Buvome švarūs, patenkinti, sotūs. Ko daugiau norėti ? :). Norime dar daugiau pamatyti :).
Taip ir nepastebėjome kur prabėgo diena…. Ar tai gerai? Tikriausiai, nes ši diena mums tikrai patiko. Gal ir nebus daug ko prisiminti, bet poilsio ir nėra ko prisiminti :). Reikia jausti :).
Visiškai išsiilsėjus miegas dar tvirtesnis :).
Ryte atsikėlėme gan anksti pagal mus – aštuntą. Šiandien norėjome įveikti nemažą atstumą tad reikėjo paskubėti.
Ryanas rekomendavo užsukti į Grampians nacionalinį parką, kuris buvo šiek tiek nusukus toliau nuo vandenyno. Nusprendę jį aplankyti mes pasižiūrėjome, ką dar galėtume pakeliui aplankyti. Radome, kad netoli nusukus galime pamatyti Naracoorte uolas, kurios įrašytos į pasaulio paveldo sąrašus. Jos įžymios tuo, kad čia rąsta daug dinozaurų fosilijų, kai kurios būdingos tik Australijai. Važiuojam.
Pakeliui link Naracoorte užsukome į vieną paukščių pamėgtą teritoriją. Šioje vietoje galima pastebėti daug unikalių Australijos paukščių. Bet deja pataikėme ne itin geru laiku. Buvo vasaros pabaiga ir paukšių ten nebuvo nėi vieno. Tiesa, vienas sakalas (ar kažkas panašaus) buvo...
Pasivaikščiojome įrengtu taku, kuriuo tikriausiai žygiuojant rudenį būtų galima pamatyti daug įdomios gyvūnijos, bet dabar matėme tik padžiūvusią žolę...
Ilgai šioje vietoje neužsibuvome ir patraukėme link Naracoorte olų.
Naracoorte olų centre galima pasivaikščioti keletu parengtų takų. Vieni jų galimi eiti be gido, kiti – tik su gidu. Visi jie veda į olas, kuriose buvo rąstos dinozaurų fosilijos. Mums atvažiavus šiek tiek po pietų buvome informuoti, jog daugelis ėjimų į olas jau praėjo ir beliko pačių galimi praeiti takai. Na, mums to ir reikia. Aišku turėjome susimokėti nemažą sumelę už tai, ad apskritai galėtme tai daryti. Bet tuo pačiu galėjome ir aplankyti ekspozicijų centrą, kuriame vaizduojami vaizdai iš priešistorinio pasaulio...
Po ekspozicijos nuėjome į vienintelę šiuo metu atidarytą olą. Ji nebuvo bloga. Nuorodos ir aprašymai padėjo įsivaizduoti, kaip šioje vietoje prieš milojonus metų ne tik darėsi stalaktitiai ir stalagmitai, bet ir kaip įkritę žvėrys tokiose olose greitai būdavo palaidojami iš viršaus krintančių žemių ir taip tokias fosilijas atrado žmonės...
Pabuvome šiame pasaulio kultūros objekte, bet nebuvome sužavėti. Sumokėjome tikrai nemažą sumą, bet, kad tikrai būtume patenkinti, ką už tai gavome tai nelabai drįstame...
Nuo Naracoorte dar planavome šiandien pasiekti Grampians nacionalinį parką. Spaudėme iš visų jėgų. Kartais važiuodavome net 90 km/h! :).
Po keletos valandų važiavimo pasiekėme ne tik Grampians, bet ir įvažiavome į Viktorijos valstiją. Kaip į kokią kitą valstybę...
Jau buvo visai sutemę kai pasiekėme Grampians ir iškart pasukome į mūsų nusižiūrėtą nakvynės vietą. Truputį paklaidžioję ją radome. Pasirodo už ją reikia mokėti. Kam? Nieko nėra. Galima telefonu kreditine kortele. Nu ne, jeigu taip tai nieko nebus. Nesiruošiame savo kortelės čia naudoti. Traktuokime, kad čia apsistojome Survive Revive :).
Jau buvome gerokai įmigę, kai išigirdome kažką vaikščiojant aplink kemperiuką. Iš pradžių lyg ir nejauku pasidarė, bet netrukus iš plastikinio maišiuko traškėjimo supratome – atėjo žvėriukai pavalgyti. Mes, durniukai, buvome iškėlę šiukšlių maišą už mašinos. Kengūros pajutusios kvapą aišku, kad atėjo pas mus.
Reikėjo gerokai paklykauti kol nuvijome jas nuo to maišo.... :).
2010.03.18. 216-oji kelionės diena.
Prisijaukinam kengūras. McKenzie kriokliai. Reed ir Boroka regyklos. Kur gauti dujų? Raudonosios papūgėlės. Atgal prie vandenyno. Killarney kempingas. Liuksas.
Ryte buvo apsiniaukę tad miegojosi dar giliau. Bet šiap ne taip atsikėlėme.
Pradėjome pusryčiauti ir pastebėjome, kaip netoliese pasirodė alkanosios kengūros, tikėtina tos pačios naktinės viešnios…
Žinojome, kad negerai jas yra maitinti, bet negalėjome atsilaikyti. Vidutė jas maitino net iš rankos. Matosi, jog pripratusios prie turistų. Tikriausiai dar blogiau padarėme jas šiek tiek pamaitindami, bet…
Papausryčiavę išsiruošėme toliau. Visai netoliese buvo keletas aborigenų piešinių, kuriuos su malonumu aplankėme. Tai ne tas pats, ką matėme prie Nourlangie uolų, bet vistiek labai įdomu pamatyti, ką tapo čiabuviai gyventojai.
Toliau vykome prie McKenzie krioklių. Kol juos pasiekėme turėjome įveikti neblogus kalnus, kuriuose mūsų dyzelinukas variklis turėjo išleisti šiek tiek papildomų dūmų.
Prie McKenzie krioklių sutikome australietišką paukštį Kookaburra. Dėl galingo jo snapo iškart jį praminėme geniuku Vudžiu.
Patys McKenzie kriokliai tikrai tikrai gražūs. Fantastiški. Juodų uolų fone jie dar atrodo įspūdingesni. Taip ir norisi po jais išsimaudyti. Šįkart susilaikėme :).
Kurį laiką pabuvę prie krioklių patraukėme atgalios. Dar daug ką norėjome pamatyti šiame parke.
Sekanti stotelė – Reed regykla. Nuo automobilių parkavimo vietos iki jos reikia paėjėti kokį gerą kilometruką, bet tikrai verta. Atsiveria vaizdas į smulkių kalvų išmargintą lygumą. Net nežinia kiek kilometrų matosi į priekį…
Džiaugėmės tuo, kad prie šios regyklos buvome vieni, Niekas nedrumstė ramybės, netriukšmavo. Tik mes ir gamta…
Vykome toliau. Sekanti regykla – Boroka. Išleidome dar keletą dūmų bekildami į šią regyklą, bet vėl verta. Po kojomis atsiveria ne tik vaizdas į pagrindinį šio parko miestelį Halls Gap, bet ir į dar toliau esančias lygumas.
Įdomu buvo matyti miestelį po kojomis iki kurio tuojau važiuosime apie 20 km. Ir tas keliukas nėra visai paprastas. Visą laiką žemyn ir žemyn. Gerai, kad neužkaito stabdžiai.
Pačiame Halls Gap neužsibuvome. Norėjome tik užsipilti degalų, pasipildyti dujų balioną ir keliauti toliau. Degalų užsipylėme lengvai, bet štai su dujomis sunkiau. Radome vieną kempingą, kuriame pildo tokius dalykus, bet ten sėdinti visiška “vištelė” nesuprato, kad mes prašome rakto atsukti mūsų dujų balionui. Numojome ranka ir išvažiavome… Ot kokie nervuoti :).
Pakeliui iš parko užsukome į vieną stotelę, kurioje išsivirėme sriubos. Niami niami pomidorų sriuba :). Kitas nuostabus dalykas šiame parke – raudonosios papūgos. Jas pirmiausia pastebėjome šalia vieno senukų porelės automobilio. Jie jas viliojo saulėdrąžomis :). Nuskubėjome ir mes pasidžiaugti. Jos tokios ryškios! Mes teturėjome avižinių dribsnių, bet ir šio patiekalo jos neatsisakė.
Važiavome toliau keliu. Kadangi tai buvo kalnų parkas tai ir važinėjomės aukštyn žemyn. Bet nesiskundėme. Vaizdas tikrai atsiverdavo gražus.
Išvažiavę iš parko toliau vingiavome tarp miestelių. Šiandien nutarėme vėl pasiekti pietų pakrantę. Ne taip ilgai trukus tai ir įgyvendinome. Pasiekėmė pietuose esantį Killarney miestelį. Buvome nusižiūrėję, kad čia galime gan pigiai apsistoti. Ir šalia vandenyno.
Ten ir apsistojome. Šiltas vanduo, nemokamas skalbimas. To mums ir reikėjo. Ir vėl nenorėjome skubėti. Norėjome apsistoti kelioms dienoms...
Vakare dar trumpam nubėgome (nuslinkome :)) iki paplūdimio pažiūrėti. Gražu. Uolos, kurių kilmės net neįtarėme buvo daužomos vandens. Žuvėdrų tuntai būriavosi aplink laukdami kokio nors grobio...
Miegas mums saldus visada. Ypač prie vandenyno...
2010.03.19. 217-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Išsiskalbiam. Žiūrim filmus. Skaitom knygas. Vandenyno pakrantė. Kur dingo diena?
Nusprendėme likti čia dėl keletos dalykų: 1. Labai gera kaina už tai ką gauni. 2. Norime pabūti vienoje vietoje. 3. Turėsime elektrą, kas mums yra prabangos dalykas šioje kelionėje :).
Turėdami elektrą galėjome ir ne taip taupyti kompiuterio bateriją. Ta proga pažiūrėjome keletą filmų. Kad visai “neprikeptume” prie guolio pasivaikščiojome paplūdimiu. Tai atpalaiduoja geriau už viską. Mums tai patinka. O dar kai matome bangose besimaudantį žirgą tai visai gera pasidaro….
Pasivaikščiojome ir atgal į savo namukus. Viską, ką prieš tai išsiskalbę, dabar jau galėjome susirinkti sausus… Beveik :). Buvome švarūs, patenkinti, sotūs. Ko daugiau norėti ? :). Norime dar daugiau pamatyti :).
Taip ir nepastebėjome kur prabėgo diena…. Ar tai gerai? Tikriausiai, nes ši diena mums tikrai patiko. Gal ir nebus daug ko prisiminti, bet poilsio ir nėra ko prisiminti :). Reikia jausti :).
Visiškai išsiilsėjus miegas dar tvirtesnis :).
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą