Historic bridge. Te Anau. Liūdnos prognozės. Paukščių parkas. Havajai! Fjordland. Mirror lakes. Žygiukas. Gunn’s kempingas.
Kitą dieną nuėjome pažiūrėti to istorinio tilto. Šiuo metu jis jau nebenaudojamas, bet karo metu turėjo strateginę reikšmę. Tiek tos trumpos istorijos. Skubam į Fjordlandą. Regioną, kuris žymus ne tik fjordais ir tuo, kad jis saugomas Unesco, bet kino mylėtojams ypatingas tuo, kad čia buvo nufilmuota Jurassic park trečioji dalis.
Vėl švietė saulė ir tikėjomės, kad taip bus ir kai pasieksime pačius fjordus. Tuo tikslu užsukome į paskutinį miestuką Te Anau prieš pasukant į fjordų gilumą. Pasiklausti orų prognozės rytojui. Deja, net keturioms dienoms į priekį pranaušaujamas lietus... Gaila. Ar vistiek važiuoti? Būtinai! Ar saulė ar lietus vistiek mums viskas įdomu.
Pasinaudodami proga dar užsukome į šalia esantį paukščių parką, kuriame galėjome pamatyti tik N. Zelandijoje aptinkamus paukščius. Kea, pukeko, tui ir dar daugelis kitų...
Gaila, kad nebuvo kiwi – nacionalinio N. Zelandijos paukščio. Naujazelandiečiai netgi vadinami yra kiwiais :).
Dar turėdami laisvą minutę ir turėdami mobilųjį ryšį (nutolus šiek tiek nuo miestų ryšys dingsta) pabandėme iš naujo užsisakyti bilietus į JAV. Šįkart pavyko. Mes skrendam į Havajus! Bilietas į Los Andželą stabtelint Havajuose kainuoja tiek pat kiek tiesioginis bilietas. Nepraleidžiame tokių progų :)
Užsisakę bilietus patraukėme Milford Sound link. Tai populiariausias taškas fjordlande. Šiandien jo dar neplanavome pasiekti tad dairėmis pakeliui. Stabtelėjome prie Mirror lakes. Taip pavadinti dėl savo veidrodiško atspindžio.
Galima pasivaikščioti įrengtu takeliu virš vandens. Virš mūsų buvo palinkę šimtamečiai medžiai, o po mumis matėme kaip plaukioja upėtakiai. Gerai, kad Gintas neturėjo spiningiuko...
Toliau privažiavome ežero Gunn stotelę. Nuo jo driekėsi 45 minučių ėjimas per apsamanojusius miškus.
Matėsi, kad yra neseniai paliję, nes drėgmė buvo visame kame. Nuo medžių netgi vanduo varvėjo, nors šiandien lietaus nebuvo. Nerealu. Priėjome upę, kuri buvo krištolo skaidrumo. Tekėjo pro pasvirusius apsamanojusius medžius. Ir tikriausiai vėl pilna upėtakių... Poor Gintas... :)
Laikas jau buvo vykti į kempingą. Jis buvo jau visai netoliese. Taip pat nerealus kaip ir apylinkės. Vienintelis tiek kuro, tiek šilumos, tiek maisto šaltinis kokių 60 km spinduliu. Kempingas labai senas, tą buvo galima suprasti iš muziejaus, įrengto viename iš pastatų, eksponatų. Elektros šaltinis – kuro generatoriai. Šilto vandens šaltinis – malkomis kuriamas pečius. Kempingo šeimininkams netrūko išradingumo viską įruošinėjant. Nuorodos, eksponatai, dušai – viskas buvo įrengta su komiškomis detalėmis.
2010.04.24. 253-oji kelionės diena.
Humboldt kriokliai. Prognozės pildosi... Kea. Tunelis. The Chasm. Milford sound. Rūkas... Atgalios į Te Anau. Vėl giedras dangus.
Lyja. Nieko nepadarysi. Tuo geriau kriokliams :). Kaip tik vienas buvo netoli stovyklavietės. Už kokių 10 km. Kempingo šeimininkas pasiprašė, kad jį iš ten parveštume atgalios. Jis iki ten veža valtis keliautojams. No worries mate :).
Iki Humboldt krioklių reikėjo dar paeiti gabaliuką ir dar per lietų. Vidutė pasiliko Jucy, o Gintas ėjo toliau gaudyti gražių vaizdų.
Kriokliams tikrai gerai kai lyja. Šie kriokliai geriausiai stebimi po smarkaus lietaus. Šiuo metu lietus nebuvo smarkus, bet to užteko, kad juos pamatyti krentančius iš kokio 100 metrų aukščio. Jeigu skaičiuojant tris kaskadas tai gaunasi apie 275 m. (anot wikipedijos).
Gintui grįžus į mašiną kaip tik atėjo ir kempingo šeimininkas. Visi patraukėme atgal iki kempingo. Bandėme pakalbėti su bendrakeleiviu, bet supratome tik pusę to, ką jis sako. Tokio stipraus akcento dar nebuvome girdėję...
Važiuojant link Milford Sound reikia pravažiuoti beveik kilometro ilgio tunelį. Ilgiu jis nėra ypatingas, bet naujazelandiečiai juo labai didžiuojasi. Mums jis labiausiai patiko tuo, kad prie jo įvažiavimo galėjome pamatyti mažiuką ledyną ir kea paukščius. Ledynas, pro kurį kiaurai tekėjo upeliukas tirpdamas buvo įgavęs įdomią formą.
O kea tikriausiai čia aptinkami dėl to, kad čia sustoja daug turistų ir iš jų karts nuo karto galima gauti gardaus kąsnelio... Sprendžiant iš jų drąsumo supratome, kad čia jos nuolatinės viešnios.
Už tunelio vingiavome toliau. Aplink mus matėsi stačios kalnų sienos, tik nesimatė jų viršūnių. Viskas buvo paskendę lietuje ir rūke. Vis nenustojant lyti nuo kalnų tekėjo dešimtys putojančių krioklių. Jie kaip kokios baltuojančios gyslos buvo išsiraizgę kalnų šlaitais...
Netrukus privažiavome The Chasm. Į lietuvių kalbą verčiasi kaip bedugnė, ir ne veltui. Prie jo artėjant jau iš toli pasigirsta šniokštimas. Priėjus matai kaip kalnų upė sukaupusi vadnenį krenta žemyn. Tai net ne krioklys. Tai tiesiog masė vandens kunkuliuojanti žemyn. Šiurpuliukai bėga einant virš šios masės...
Už kelių kilometrų privažiavome ir Milford Sound. Dar buvo likę laiko iki mūsų kruiziuko fjordu tad pasidarėme pietus, atsigėrėme kavos ir be abejo sužaidėme UNO. Vis dar lijo...
Kruizui beprasidedant vis dar lijo. Vistik nusprendėme plaukti. Išsinuomavę Jucy gavome nemokamą antrąjį bilietą šiai išvykai tad ir nebuvo nesvietiškai brangu...
Kruizas nedideliu laivuku, talpinančiu apie 30-40 žmonių. Susidomėjimas šiuo fjordu toks didelis, kad net blogu oru į jį yra masės norinčių vykti. Tikriausiai ir dėl to, kad lyjant lietui galima išvysti šimtus krioklių srūvančių kalnų šlaitais.
Taip ir buvo. Fjordo viršūnių nesimatė ir nesimatė tos kerinčios žalios šlaitų spalvos, bet srūvančio vandens tikrai netrūko. Tik išplaukus iš uostuko iškart pamatėme vieną didžiausių čia esančių krioklių.
Toliau matėme dar ne vieną krioklį. Dauguma jų išnyksta po lietaus praėjus porai valandų tad džiaugėmės galimybe juos pamatyti. Fjordo sienos tiesiog stačiai nėrė gilyn į vandenį.
Plaukėme netoli valandos iki fjordo susiliejimo su Tasmanijos jūra. Susiliejimą galima buvo suprasti iš didelių bangų, kurios neblogai pasiūbavo laivuką jam sukantis atgalios. Atgal plaukėme arčiau kitos fjordo sienos. Ten taip pat krioklių netrūko. Vienas įspūdingiausių momentų buvo prie vieno iš krioklių priartėjus per keletą metrų. Per keletą sekundžių visi buvo šlapi. Bet laimingi :). Krioklys buvo labai didelis ir jo keliami purslai merkė kiaurai.
Kruizas ėjo į pabaigą ir dar kartą praplaukę pirmąjį didelį krioklį įplaukėme į uostuką. Mums patiko. Galbūt norėtume pakartoti giedrą dieną, bet ir šįkart nenusivylėme.
Pradėjus važiuoti reikėjo nuspręsti, ar prisipilti papildomai kuro. Jis čia brangesnis ir atsiskaityti galima tik kortele. Vistik keletą litrų prisipylėme.
Gal ir teisingai padarėme, nes grįžti atgal iki Te Anau yra virš 100 kilometrų ir maža kas...
Grįžome tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavome, tik tamsoje.
Jau pravažiavus Te Anau ir šiek tiek pavažiavus link Queenstown'o visiškai išsigiedrino ir virš mūsų nerealiai ryškiai matėsi Paukščių takas. Tai tik dar kartą įrodė, kad N. Zelandijoje oras neprognozuojamas. O tai buvo tik pradžia...
Kitą dieną nuėjome pažiūrėti to istorinio tilto. Šiuo metu jis jau nebenaudojamas, bet karo metu turėjo strateginę reikšmę. Tiek tos trumpos istorijos. Skubam į Fjordlandą. Regioną, kuris žymus ne tik fjordais ir tuo, kad jis saugomas Unesco, bet kino mylėtojams ypatingas tuo, kad čia buvo nufilmuota Jurassic park trečioji dalis.
Vėl švietė saulė ir tikėjomės, kad taip bus ir kai pasieksime pačius fjordus. Tuo tikslu užsukome į paskutinį miestuką Te Anau prieš pasukant į fjordų gilumą. Pasiklausti orų prognozės rytojui. Deja, net keturioms dienoms į priekį pranaušaujamas lietus... Gaila. Ar vistiek važiuoti? Būtinai! Ar saulė ar lietus vistiek mums viskas įdomu.
Pasinaudodami proga dar užsukome į šalia esantį paukščių parką, kuriame galėjome pamatyti tik N. Zelandijoje aptinkamus paukščius. Kea, pukeko, tui ir dar daugelis kitų...
Gaila, kad nebuvo kiwi – nacionalinio N. Zelandijos paukščio. Naujazelandiečiai netgi vadinami yra kiwiais :).
Dar turėdami laisvą minutę ir turėdami mobilųjį ryšį (nutolus šiek tiek nuo miestų ryšys dingsta) pabandėme iš naujo užsisakyti bilietus į JAV. Šįkart pavyko. Mes skrendam į Havajus! Bilietas į Los Andželą stabtelint Havajuose kainuoja tiek pat kiek tiesioginis bilietas. Nepraleidžiame tokių progų :)
Užsisakę bilietus patraukėme Milford Sound link. Tai populiariausias taškas fjordlande. Šiandien jo dar neplanavome pasiekti tad dairėmis pakeliui. Stabtelėjome prie Mirror lakes. Taip pavadinti dėl savo veidrodiško atspindžio.
Galima pasivaikščioti įrengtu takeliu virš vandens. Virš mūsų buvo palinkę šimtamečiai medžiai, o po mumis matėme kaip plaukioja upėtakiai. Gerai, kad Gintas neturėjo spiningiuko...
Toliau privažiavome ežero Gunn stotelę. Nuo jo driekėsi 45 minučių ėjimas per apsamanojusius miškus.
Matėsi, kad yra neseniai paliję, nes drėgmė buvo visame kame. Nuo medžių netgi vanduo varvėjo, nors šiandien lietaus nebuvo. Nerealu. Priėjome upę, kuri buvo krištolo skaidrumo. Tekėjo pro pasvirusius apsamanojusius medžius. Ir tikriausiai vėl pilna upėtakių... Poor Gintas... :)
Laikas jau buvo vykti į kempingą. Jis buvo jau visai netoliese. Taip pat nerealus kaip ir apylinkės. Vienintelis tiek kuro, tiek šilumos, tiek maisto šaltinis kokių 60 km spinduliu. Kempingas labai senas, tą buvo galima suprasti iš muziejaus, įrengto viename iš pastatų, eksponatų. Elektros šaltinis – kuro generatoriai. Šilto vandens šaltinis – malkomis kuriamas pečius. Kempingo šeimininkams netrūko išradingumo viską įruošinėjant. Nuorodos, eksponatai, dušai – viskas buvo įrengta su komiškomis detalėmis.
Virtuvėlė nors ir maža, bet labai jauki. Sienos prikabinėtos komiksinių istorijų, patarimų keliautojams. Nerealus kempingas.
2010.04.24. 253-oji kelionės diena.
Humboldt kriokliai. Prognozės pildosi... Kea. Tunelis. The Chasm. Milford sound. Rūkas... Atgalios į Te Anau. Vėl giedras dangus.
Lyja. Nieko nepadarysi. Tuo geriau kriokliams :). Kaip tik vienas buvo netoli stovyklavietės. Už kokių 10 km. Kempingo šeimininkas pasiprašė, kad jį iš ten parveštume atgalios. Jis iki ten veža valtis keliautojams. No worries mate :).
Iki Humboldt krioklių reikėjo dar paeiti gabaliuką ir dar per lietų. Vidutė pasiliko Jucy, o Gintas ėjo toliau gaudyti gražių vaizdų.
Kriokliams tikrai gerai kai lyja. Šie kriokliai geriausiai stebimi po smarkaus lietaus. Šiuo metu lietus nebuvo smarkus, bet to užteko, kad juos pamatyti krentančius iš kokio 100 metrų aukščio. Jeigu skaičiuojant tris kaskadas tai gaunasi apie 275 m. (anot wikipedijos).
Gintui grįžus į mašiną kaip tik atėjo ir kempingo šeimininkas. Visi patraukėme atgal iki kempingo. Bandėme pakalbėti su bendrakeleiviu, bet supratome tik pusę to, ką jis sako. Tokio stipraus akcento dar nebuvome girdėję...
Važiuojant link Milford Sound reikia pravažiuoti beveik kilometro ilgio tunelį. Ilgiu jis nėra ypatingas, bet naujazelandiečiai juo labai didžiuojasi. Mums jis labiausiai patiko tuo, kad prie jo įvažiavimo galėjome pamatyti mažiuką ledyną ir kea paukščius. Ledynas, pro kurį kiaurai tekėjo upeliukas tirpdamas buvo įgavęs įdomią formą.
O kea tikriausiai čia aptinkami dėl to, kad čia sustoja daug turistų ir iš jų karts nuo karto galima gauti gardaus kąsnelio... Sprendžiant iš jų drąsumo supratome, kad čia jos nuolatinės viešnios.
Už tunelio vingiavome toliau. Aplink mus matėsi stačios kalnų sienos, tik nesimatė jų viršūnių. Viskas buvo paskendę lietuje ir rūke. Vis nenustojant lyti nuo kalnų tekėjo dešimtys putojančių krioklių. Jie kaip kokios baltuojančios gyslos buvo išsiraizgę kalnų šlaitais...
Netrukus privažiavome The Chasm. Į lietuvių kalbą verčiasi kaip bedugnė, ir ne veltui. Prie jo artėjant jau iš toli pasigirsta šniokštimas. Priėjus matai kaip kalnų upė sukaupusi vadnenį krenta žemyn. Tai net ne krioklys. Tai tiesiog masė vandens kunkuliuojanti žemyn. Šiurpuliukai bėga einant virš šios masės...
Už kelių kilometrų privažiavome ir Milford Sound. Dar buvo likę laiko iki mūsų kruiziuko fjordu tad pasidarėme pietus, atsigėrėme kavos ir be abejo sužaidėme UNO. Vis dar lijo...
Kruizui beprasidedant vis dar lijo. Vistik nusprendėme plaukti. Išsinuomavę Jucy gavome nemokamą antrąjį bilietą šiai išvykai tad ir nebuvo nesvietiškai brangu...
Kruizas nedideliu laivuku, talpinančiu apie 30-40 žmonių. Susidomėjimas šiuo fjordu toks didelis, kad net blogu oru į jį yra masės norinčių vykti. Tikriausiai ir dėl to, kad lyjant lietui galima išvysti šimtus krioklių srūvančių kalnų šlaitais.
Taip ir buvo. Fjordo viršūnių nesimatė ir nesimatė tos kerinčios žalios šlaitų spalvos, bet srūvančio vandens tikrai netrūko. Tik išplaukus iš uostuko iškart pamatėme vieną didžiausių čia esančių krioklių.
Toliau matėme dar ne vieną krioklį. Dauguma jų išnyksta po lietaus praėjus porai valandų tad džiaugėmės galimybe juos pamatyti. Fjordo sienos tiesiog stačiai nėrė gilyn į vandenį.
Plaukėme netoli valandos iki fjordo susiliejimo su Tasmanijos jūra. Susiliejimą galima buvo suprasti iš didelių bangų, kurios neblogai pasiūbavo laivuką jam sukantis atgalios. Atgal plaukėme arčiau kitos fjordo sienos. Ten taip pat krioklių netrūko. Vienas įspūdingiausių momentų buvo prie vieno iš krioklių priartėjus per keletą metrų. Per keletą sekundžių visi buvo šlapi. Bet laimingi :). Krioklys buvo labai didelis ir jo keliami purslai merkė kiaurai.
Kruizas ėjo į pabaigą ir dar kartą praplaukę pirmąjį didelį krioklį įplaukėme į uostuką. Mums patiko. Galbūt norėtume pakartoti giedrą dieną, bet ir šįkart nenusivylėme.
Pradėjus važiuoti reikėjo nuspręsti, ar prisipilti papildomai kuro. Jis čia brangesnis ir atsiskaityti galima tik kortele. Vistik keletą litrų prisipylėme.
Gal ir teisingai padarėme, nes grįžti atgal iki Te Anau yra virš 100 kilometrų ir maža kas...
Grįžome tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavome, tik tamsoje.
Jau pravažiavus Te Anau ir šiek tiek pavažiavus link Queenstown'o visiškai išsigiedrino ir virš mūsų nerealiai ryškiai matėsi Paukščių takas. Tai tik dar kartą įrodė, kad N. Zelandijoje oras neprognozuojamas. O tai buvo tik pradžia...
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą