Picton. Keltas. Wellingtonas. Svečiuose pas Ryan‘ą.
Iki kelto dar turėjome geras 3 val tad tai buvo pakankamai, kad apvažiuoti miestuką. Miestukas, kaip ir dauguma N.Zelandijoje, labai jaukus. Mažos parduotuvėlės, statmenai besikertančios gatvelės...
Labai daug ko miestuke nebuvo ką veikti tad mes nuvažiavome prie kelto. Buvome pirmieji laukiantys eilėje. Neturėdami ką veikti įsijungėme dar vieną serialo seriją :).
Keltas didelis. Šį maršrutą aptarnauja dvi kompanijos ir jų keltai bemaž visada pilni. Ne tik dėl to, jog tai populiarus susisiekimas su šiaurine sala, bet ir dėl to, kad šis maršrutas, kaip jie patys reklamuojasi, yra „destinations itself“ t.y. pats maršrutas kaip kelionės tikslas. Tai yra todėl, kad dalis maršruto vingiuoja per keletą labai vaizdingų fjordų, o Cook'o sąsiauryje tarp salų galima pamatyti delfinų, ruonių ir pan.
Visiems suvažiavus į keltą nuėjome į aukštesnius denius – automobiliuose pasilikti neleidžiama.
Ir štai pajudėjome. Lynojo ir fjordai atskleidė tik dalį to savojo žavesio. Bet ir to ką matėme buvo gana, kad susidaryti įspūdį kaip čia gražu.
Pats laivas mums taip pat buvo įdomus. Kai jau išplaukėme į atviresnius vandenis apėjome jo deniu aplink pasižiūrėti, kaip viskas atrodo. Nesame inžinieriai ir vis dar nesuprantame, kaip toks metalo gabalas gali laikytis ant vandens... Su tiek daug automobilių, žmonių, krovinių... Matėme, kad ir karvutės, vežamos fūrose nelabai suprato, kas vyksta.
Artėjant prie Wellingtono jūra pasišiaušė. Šioje vietoje netgi ramiausią dieną neramu. Bet tokio dydžio laivui tai buvo neaktualu. Jis sau lėkė tolyn į nieką nekreipdamas dėmesio, o mes žvalgėmės į purslotas bangas. Akys atsipalaiduoja žiūrint į tokius tolius, o dar buvo saulė išlindus tai mums visiška širdies atgaiva.
Švartuojantis Wellingtone dangus jau buvo vėl apsiniaukęs. Nieko nelaukę tiesiai iš kelto patraukėme keliu link mūsų draugo naujazelandiečio Ryan'o, kuris buvo apsistojęs pas savo dukterį Upper Hut, miestelyje apie 20 km nuo Wellingtono. Jau buvome pasiilgę Ryan'o. Linskmai su juo pabūnam :).
Ryan'as taip pat buvo laimingas mus matydamas ir visi smagiai sėdom prie vakarienės stalo. Prie vyno taurės atsiminėme bendras ir nebendras keliones. Po vakarienės nuėjome pas kitą dukterį, kuri su drauge gyveno visai čia pat, kaimynystėje. Su merginomis paplepėjome apie centrinę ir pietų ameriką, kur galvojame vykti po JAV. Gavome keletą naudingų patarimų. Patarimų gavome ir savo likusiai kelionei čia, šiaurinėje saloje. Kartu padėliojome galimą maršrutą.
Taip beplepant gali ir rytas ateiti, bet pamiegoti reikia. Nuėjome į savo Jucy ir lindome po šilta kaldra. Gera. Patinka mums miegoti :).
2010.05.01. 260-oji kelionės diena.
Bilietai iš JAV? Atgal į Wellingtoną. Lord of the Rings pėdsakais. Te Papa. Kebabai. Roberta. Į pub‘ą už Hurricanes!
Ryte bepusryčiaujant dar naudojomės galimybe prieiti prie interneto, kad galėtume pasižiūrėti bilietų iš JAV – tai reikalavimas atvykstantiems į šią šalį. Mes nenorime keliauti lėktuvais tad mums šis reikalavimas labiau formalumas. Bet reikia tai reikia. Surasti pavyko, bet nebuvome tikri, ar tai “refundable” bilietas, tam atvejui jeigu norėtume atgauti savo pinigus. Atidėjome kitam kartui – tikriausiai eisime į skrydžių centrą, kad būtume tikri dėl tinkamo bilieto.
Tą dieną su Ryan'u važiavome atgal į Wellingtoną. Pakeliui mums Ryan'as rodė kalvas, kuriose buvo filmuotas “Žiedų valdovas”, pasakojo, kaip čia viskas vyko filmavimo metu.
Wellingtone užvažiavome į Viktorijos kalną, nuo kurio atsivėrė viso miesto panorama. Wellingtonas nedidelis tad viskas buvo kaip ant delno.
Wellingtone nuvažiavome į Te Papa muziejų. Tai N. Zelandijos nacionalinis muziejus. Labai didelis. Gerai, kad turėjome Ryan'ą, kuris mus vedė į įdomiausius aukštus. Prisižiūrėjome tiek nacionalinių paukščių, tiek laivų modelių (maorių navigacijos įgūdžiai buvo labai geri), tiek milžiniškų kalmarų, tiek ir namų modelių...
Dar nebuvome apėję visko ko norime, o jau pavargome. Mažiau pavargstame einant į žygius nei vaikštant muziejuose :).
Po tokio didelio muziejaus ne prošal ir pavalgyti. Ieškojome fish&chips (galima sakyti, kad nacionalinis NZ maistas :)), bet radome tik kebabinę... O ir tie kebabai nelabai sulyginami su tuo, ką gauname europoje. Gal tik taip užtaikėme... dar keletą valandų suko vidurius...
5 valandą turėjome susitikti su Roberta – Ginto studentavimo drauge. Ji jau keletas metų gyvena N.Zelandijoje ir labai norėjome su ja susitikti. Susitikome neilgam, tik tam, kad sutarti kada kartu galėsime eiti į Tongariro Alpine crossing žygį. Suderinome laiką pirmadieniui (poryt) ir tam kartui išsiskyrėme.
Vakaras buvo skirtas regbiui. Norėjome pamatyti rungtynes, kad galėtume geriau suprasti su kuo šis žaidimas “valgomas”. Su Ryan'u patraukėme į vieną iš pub'ų. Ryan'as norėjo parodyti, kokia atmosfera būna kai žaidžia Wellingtono Hurricanes. Mes nieko prieš.
Pub'e buvo 4 žmonės... Jo... Jaigu Lietuvoje tiek žmonių žiūrėtų krepšinį baruose... :). Ryan'as taip pat buvo nustebęs. Gal kažkas dar vyksta mieste, kad niekas nesusirinko? Gal...
Mums svarbiausia buvo pabūti su Ryan'u ir šiek tiek suprasti regbio taisykles. Tai ir gavome. Per regbio pertraukas dar pažaisdavome dartais. Hurricanes laimėjo paskutinėmis minutėmis ir visi buvome patenkinti.
Grįžę iškart ėjome miegoti, nes rytoj laukia gera, ilga diena. Ryan'as pasiima abu anūkus ir drauge su Autumn (Ryan'o dukros draugė) važiuos su antra mašina kartu su mumis į Castle point.
2010.05.02. 261-oji kelionės diena.
Į Castle point. Į viršūnę. Nenugalimi Ryan‘o anūkai. Į olą pas ruonį. Akumuliatorius... Atsisveikinam. Link Taupo. Atakos ant kelio...
Castle point yra rytinėje šiaurinės salos pakrantėje, kažkur pora valandų kelio nuo Upper Hut. Pakeliui dar nusiprikome užkandžių ir pajudėjome. Kelias, kaip ir dauguma mūsų važiuotų N.Zelandijoje, labai vaizdingas. Vingiuojame kalnai, nusileidžiame į slėnį tada vingiuojame tarp kalvų... Akims neatsibosta stebėti.
Castle point yra taškas pakrantėje, kuriame yra keletas stačių uolų nerenčių į vandenyną. Ant vienos iš jų stovi švyturys, o nuo kitos, aukštesnės, atsiveria platus vaizdas į apylinkes.
Pradėjome nuo antrosios. Ji statoka, bet kopėme visi. Netgi abu Ryan'o anūkai, kurių vyriausiajam gal šeši metukai. Pūškavom lingavom iš lėto, bet užlingavom. O vaizdas vienas gražesnių kokius esam matę. Iš vieno šono žalios kalvos, iš kito šono jūra, o iš kito šono uolėta lagūna, kurios gale ant uolos stovi švyturys. Nerealiai įspūdinga.
Pūtė stiprus vėjas tad šiek tiek pabuvę patraukėme atgalios. Norėjome dar užkopti prie švyturio. Švyturys gal ir nėra kažkuo labai ypatingas, bet nuo jo vaizdas vėl neprastas. Kiek pasaulyje yra gražių vaizdų? Nesuskaičiuojama galybė...
Kadangi Ryan'as čia yra buvęs daygybę kartų tai mums norėjo parodyti jo atrastą olą, kurioje galima matyti iš kitos uolos pusės atšniokščiančias bangas. Kitaip sakant grota.
Iki tos olos dar reikėjo įveikti gerą gabaliuką uolėta pakrante karstantis ant uolų, netgi kartais brendant. Vyrukai, kad nesušlaptų nusimovė kelnes ir laipiojo su trusikiukais. Autumn truputį sušlapo, o Vidutė protingiausia – viską stebėjo nuo paskutinės uolos, kurią reikėjo apeiti vandeniu, viršaus.
Oloje tikrai galima buvo matyti kaip kas kažkurį laiką iš kitos pusės uolos atidunda banga. Liedamasi į olą ji išstumdavo visą ten esantį orą, tad kartu gaudavome ir gerą gūsį į veidus. Su tuo gūsiu atidavo ir kažkoks negeras kvapas... Pasirodo ruonis čia įsitaisęs sau namus. Jis, kaip ir mes jį, mus smalsiai nužvelginėjo.
Po kurio laiko jis sugalvojo, kad jam reikia apginti olą ir jis pasileido link mūsų. Bėgome atgal :). Prie išėjimo jis sustojo ir kaip laimėtojas išdidžiai išrietė krūtinę. Mes pasukome atgal, nes vanduo kilo vis aukščiau ir aukščiau.
Taip mums laipiojant uolomis atėjo ir vakaras. Reikėjo mums važiuoti tolyn. Reikėjo tai reikėjo, bet Autumn automobilio akumuliatorius išsikrovė visiškai... Bandėme krauti nuo mūsų, bet kai po beveik valandos krovimo niekas nepasistūmėjo į priekį reikėjo mąstyti kažką kita.
Daug nieko neišmąstysi. Visi sėdome į mūsų Jucy ir važiavome iki pirmo miestuko už kokių 60 km nuo Castle point. Ten atvažiavo Ryan'o dukra, kuri perėmė keleivius iš mūsų.
Su visais atsisveikinome, atsibučiavome su Ryan'u iki kito karto ir patraukėme savo keliu. Šiandien norėjome dar pavažiuoti porą šimtų kilometrų link Taupo ežero.
Važiuoti teko jau visiškoje tamsoje. Nelabai to mėgstame, nes ir nieko nematai aplink ir gyvūnėliai visokie laksto per kelią. Vieną kartą vos per keletą centimetrų nepervažiavome oposumo, o kitą kartą vos vos išvengėme katytės... Nesmagu važiuoti naktį.
Sustojome miegoti iki Turangi likus apie 50 km. Ten rytoj turėjome susitikti su Roberta ir jos draugu Vitaliu. Paskutiniuosius kilometrus pasilikome rytojui, kad ryto šviesoje pamatytume artėjančius vulkanus.
Iki kelto dar turėjome geras 3 val tad tai buvo pakankamai, kad apvažiuoti miestuką. Miestukas, kaip ir dauguma N.Zelandijoje, labai jaukus. Mažos parduotuvėlės, statmenai besikertančios gatvelės...
Labai daug ko miestuke nebuvo ką veikti tad mes nuvažiavome prie kelto. Buvome pirmieji laukiantys eilėje. Neturėdami ką veikti įsijungėme dar vieną serialo seriją :).
Keltas didelis. Šį maršrutą aptarnauja dvi kompanijos ir jų keltai bemaž visada pilni. Ne tik dėl to, jog tai populiarus susisiekimas su šiaurine sala, bet ir dėl to, kad šis maršrutas, kaip jie patys reklamuojasi, yra „destinations itself“ t.y. pats maršrutas kaip kelionės tikslas. Tai yra todėl, kad dalis maršruto vingiuoja per keletą labai vaizdingų fjordų, o Cook'o sąsiauryje tarp salų galima pamatyti delfinų, ruonių ir pan.
Visiems suvažiavus į keltą nuėjome į aukštesnius denius – automobiliuose pasilikti neleidžiama.
Ir štai pajudėjome. Lynojo ir fjordai atskleidė tik dalį to savojo žavesio. Bet ir to ką matėme buvo gana, kad susidaryti įspūdį kaip čia gražu.
Pats laivas mums taip pat buvo įdomus. Kai jau išplaukėme į atviresnius vandenis apėjome jo deniu aplink pasižiūrėti, kaip viskas atrodo. Nesame inžinieriai ir vis dar nesuprantame, kaip toks metalo gabalas gali laikytis ant vandens... Su tiek daug automobilių, žmonių, krovinių... Matėme, kad ir karvutės, vežamos fūrose nelabai suprato, kas vyksta.
Artėjant prie Wellingtono jūra pasišiaušė. Šioje vietoje netgi ramiausią dieną neramu. Bet tokio dydžio laivui tai buvo neaktualu. Jis sau lėkė tolyn į nieką nekreipdamas dėmesio, o mes žvalgėmės į purslotas bangas. Akys atsipalaiduoja žiūrint į tokius tolius, o dar buvo saulė išlindus tai mums visiška širdies atgaiva.
Švartuojantis Wellingtone dangus jau buvo vėl apsiniaukęs. Nieko nelaukę tiesiai iš kelto patraukėme keliu link mūsų draugo naujazelandiečio Ryan'o, kuris buvo apsistojęs pas savo dukterį Upper Hut, miestelyje apie 20 km nuo Wellingtono. Jau buvome pasiilgę Ryan'o. Linskmai su juo pabūnam :).
Ryan'as taip pat buvo laimingas mus matydamas ir visi smagiai sėdom prie vakarienės stalo. Prie vyno taurės atsiminėme bendras ir nebendras keliones. Po vakarienės nuėjome pas kitą dukterį, kuri su drauge gyveno visai čia pat, kaimynystėje. Su merginomis paplepėjome apie centrinę ir pietų ameriką, kur galvojame vykti po JAV. Gavome keletą naudingų patarimų. Patarimų gavome ir savo likusiai kelionei čia, šiaurinėje saloje. Kartu padėliojome galimą maršrutą.
Taip beplepant gali ir rytas ateiti, bet pamiegoti reikia. Nuėjome į savo Jucy ir lindome po šilta kaldra. Gera. Patinka mums miegoti :).
2010.05.01. 260-oji kelionės diena.
Bilietai iš JAV? Atgal į Wellingtoną. Lord of the Rings pėdsakais. Te Papa. Kebabai. Roberta. Į pub‘ą už Hurricanes!
Ryte bepusryčiaujant dar naudojomės galimybe prieiti prie interneto, kad galėtume pasižiūrėti bilietų iš JAV – tai reikalavimas atvykstantiems į šią šalį. Mes nenorime keliauti lėktuvais tad mums šis reikalavimas labiau formalumas. Bet reikia tai reikia. Surasti pavyko, bet nebuvome tikri, ar tai “refundable” bilietas, tam atvejui jeigu norėtume atgauti savo pinigus. Atidėjome kitam kartui – tikriausiai eisime į skrydžių centrą, kad būtume tikri dėl tinkamo bilieto.
Tą dieną su Ryan'u važiavome atgal į Wellingtoną. Pakeliui mums Ryan'as rodė kalvas, kuriose buvo filmuotas “Žiedų valdovas”, pasakojo, kaip čia viskas vyko filmavimo metu.
Wellingtone užvažiavome į Viktorijos kalną, nuo kurio atsivėrė viso miesto panorama. Wellingtonas nedidelis tad viskas buvo kaip ant delno.
Wellingtone nuvažiavome į Te Papa muziejų. Tai N. Zelandijos nacionalinis muziejus. Labai didelis. Gerai, kad turėjome Ryan'ą, kuris mus vedė į įdomiausius aukštus. Prisižiūrėjome tiek nacionalinių paukščių, tiek laivų modelių (maorių navigacijos įgūdžiai buvo labai geri), tiek milžiniškų kalmarų, tiek ir namų modelių...
Dar nebuvome apėję visko ko norime, o jau pavargome. Mažiau pavargstame einant į žygius nei vaikštant muziejuose :).
Po tokio didelio muziejaus ne prošal ir pavalgyti. Ieškojome fish&chips (galima sakyti, kad nacionalinis NZ maistas :)), bet radome tik kebabinę... O ir tie kebabai nelabai sulyginami su tuo, ką gauname europoje. Gal tik taip užtaikėme... dar keletą valandų suko vidurius...
5 valandą turėjome susitikti su Roberta – Ginto studentavimo drauge. Ji jau keletas metų gyvena N.Zelandijoje ir labai norėjome su ja susitikti. Susitikome neilgam, tik tam, kad sutarti kada kartu galėsime eiti į Tongariro Alpine crossing žygį. Suderinome laiką pirmadieniui (poryt) ir tam kartui išsiskyrėme.
Vakaras buvo skirtas regbiui. Norėjome pamatyti rungtynes, kad galėtume geriau suprasti su kuo šis žaidimas “valgomas”. Su Ryan'u patraukėme į vieną iš pub'ų. Ryan'as norėjo parodyti, kokia atmosfera būna kai žaidžia Wellingtono Hurricanes. Mes nieko prieš.
Pub'e buvo 4 žmonės... Jo... Jaigu Lietuvoje tiek žmonių žiūrėtų krepšinį baruose... :). Ryan'as taip pat buvo nustebęs. Gal kažkas dar vyksta mieste, kad niekas nesusirinko? Gal...
Mums svarbiausia buvo pabūti su Ryan'u ir šiek tiek suprasti regbio taisykles. Tai ir gavome. Per regbio pertraukas dar pažaisdavome dartais. Hurricanes laimėjo paskutinėmis minutėmis ir visi buvome patenkinti.
Grįžę iškart ėjome miegoti, nes rytoj laukia gera, ilga diena. Ryan'as pasiima abu anūkus ir drauge su Autumn (Ryan'o dukros draugė) važiuos su antra mašina kartu su mumis į Castle point.
2010.05.02. 261-oji kelionės diena.
Į Castle point. Į viršūnę. Nenugalimi Ryan‘o anūkai. Į olą pas ruonį. Akumuliatorius... Atsisveikinam. Link Taupo. Atakos ant kelio...
Castle point yra rytinėje šiaurinės salos pakrantėje, kažkur pora valandų kelio nuo Upper Hut. Pakeliui dar nusiprikome užkandžių ir pajudėjome. Kelias, kaip ir dauguma mūsų važiuotų N.Zelandijoje, labai vaizdingas. Vingiuojame kalnai, nusileidžiame į slėnį tada vingiuojame tarp kalvų... Akims neatsibosta stebėti.
Castle point yra taškas pakrantėje, kuriame yra keletas stačių uolų nerenčių į vandenyną. Ant vienos iš jų stovi švyturys, o nuo kitos, aukštesnės, atsiveria platus vaizdas į apylinkes.
Pradėjome nuo antrosios. Ji statoka, bet kopėme visi. Netgi abu Ryan'o anūkai, kurių vyriausiajam gal šeši metukai. Pūškavom lingavom iš lėto, bet užlingavom. O vaizdas vienas gražesnių kokius esam matę. Iš vieno šono žalios kalvos, iš kito šono jūra, o iš kito šono uolėta lagūna, kurios gale ant uolos stovi švyturys. Nerealiai įspūdinga.
Pūtė stiprus vėjas tad šiek tiek pabuvę patraukėme atgalios. Norėjome dar užkopti prie švyturio. Švyturys gal ir nėra kažkuo labai ypatingas, bet nuo jo vaizdas vėl neprastas. Kiek pasaulyje yra gražių vaizdų? Nesuskaičiuojama galybė...
Kadangi Ryan'as čia yra buvęs daygybę kartų tai mums norėjo parodyti jo atrastą olą, kurioje galima matyti iš kitos uolos pusės atšniokščiančias bangas. Kitaip sakant grota.
Iki tos olos dar reikėjo įveikti gerą gabaliuką uolėta pakrante karstantis ant uolų, netgi kartais brendant. Vyrukai, kad nesušlaptų nusimovė kelnes ir laipiojo su trusikiukais. Autumn truputį sušlapo, o Vidutė protingiausia – viską stebėjo nuo paskutinės uolos, kurią reikėjo apeiti vandeniu, viršaus.
Oloje tikrai galima buvo matyti kaip kas kažkurį laiką iš kitos pusės uolos atidunda banga. Liedamasi į olą ji išstumdavo visą ten esantį orą, tad kartu gaudavome ir gerą gūsį į veidus. Su tuo gūsiu atidavo ir kažkoks negeras kvapas... Pasirodo ruonis čia įsitaisęs sau namus. Jis, kaip ir mes jį, mus smalsiai nužvelginėjo.
Po kurio laiko jis sugalvojo, kad jam reikia apginti olą ir jis pasileido link mūsų. Bėgome atgal :). Prie išėjimo jis sustojo ir kaip laimėtojas išdidžiai išrietė krūtinę. Mes pasukome atgal, nes vanduo kilo vis aukščiau ir aukščiau.
Taip mums laipiojant uolomis atėjo ir vakaras. Reikėjo mums važiuoti tolyn. Reikėjo tai reikėjo, bet Autumn automobilio akumuliatorius išsikrovė visiškai... Bandėme krauti nuo mūsų, bet kai po beveik valandos krovimo niekas nepasistūmėjo į priekį reikėjo mąstyti kažką kita.
Daug nieko neišmąstysi. Visi sėdome į mūsų Jucy ir važiavome iki pirmo miestuko už kokių 60 km nuo Castle point. Ten atvažiavo Ryan'o dukra, kuri perėmė keleivius iš mūsų.
Su visais atsisveikinome, atsibučiavome su Ryan'u iki kito karto ir patraukėme savo keliu. Šiandien norėjome dar pavažiuoti porą šimtų kilometrų link Taupo ežero.
Važiuoti teko jau visiškoje tamsoje. Nelabai to mėgstame, nes ir nieko nematai aplink ir gyvūnėliai visokie laksto per kelią. Vieną kartą vos per keletą centimetrų nepervažiavome oposumo, o kitą kartą vos vos išvengėme katytės... Nesmagu važiuoti naktį.
Sustojome miegoti iki Turangi likus apie 50 km. Ten rytoj turėjome susitikti su Roberta ir jos draugu Vitaliu. Paskutiniuosius kilometrus pasilikome rytojui, kad ryto šviesoje pamatytume artėjančius vulkanus.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą