Ankstus rytas. Keltas. Outer Banks. Švyturys. Maudomės. Broliai Wright'ai. Virginia.
Atsikėlėme dar tamsoje. Norime spėti į pirmąjį keltą, keliantį į Outer Banks, taip vadinamą salų ir iškyšulių juostą, panašią kaip mūsų Kuršių Nerija. Per ją visą eina kelias, kuriuo ir norime pravažiuoti ir sustoti keletoje vietų.
Taikėme ant pirmojo kelto, kad apskritai galėtume persikelti, nes amerikonai užsirezervuoja vietas telefonu ir mes galime netilpti į keltą. Buvome prie kelto auštant ir buvome vieni pirmųjų. Tada pradėjo rinktis ir automobiliai su rezervacijomis. Bilietų vietoje negalima pirkti. Turi laukti kol suvažiuos visi su rezervacijomis. Su nerimu skaičiavome vieną po kito auomobilį. suvažiavo visi ir dar liko penkios vietos. Mes buvome antrieji be rezervacijų. Valio! Tilpome. Tie, kurie stovėjo eilės gale turės laukti kito kelto. Ir ten kažin ar tilps, nes jau bus rytas ir visi turės daug daugiau rezervacijų...
Mudu šiek tiek pasivaikščiojome keltu, pasidairėm į ką tik patekėjusią saulę.
Kaip nebūtų keista, bet mus suėmė miegas :). Kritome į mašiniuko galą ir valandikę dar pasnaudėme. Eina sau kaip saldu...
Keltas po poros valandų plukdymo buvo jau vietoje. Įvažiavome į nedidelį miestuką Ocracoke, kuris buvo to paties pavadinimo saloje.
Nuvažiavome į lankytojų centrą pasiimti lankstukų, žemėlapukų. Labai daug ko nebuvo ko klausti. Viskas bus ant kelio. Centruke paskaitėme apie piratą Blackbeard, kuris čia su savo laivu slapstėsi nuo kareivių. Teisingiau pasakius čia gyveno kol jį vis tik kareiviai nušovė...
Iš miestelio nuvažiavome prie jūros prasivėdinti. Labai gražus pajūris, platus paplūdimys. Juo netgi galima važiuoti automobiliais. Pageidautina keturiais varomais ratais. Mes savo palikome aikštutėje.
Pasivaiščiojome, pagaudėme romantiškas akimirkas ir važiavome toliau. Stabtelėjome pažiūrėti arkliukų ponių, kurie čia atvežti vienų iš pirmųjų naujakurių...
Iš Ocracoke salos nemokamas keltas kelia į toliau esančią Hatteras salą. Kol stovėjome eilėje pasidarėme valgyti, pasižiūrėjome kaip kažkokie brazilai išsitraukę kamuolį spardė jį stumdami laiką. Niekas niekur neskuba. Mes irgi.
Kitoje saloje toliau važiavome keliu palei pakrantę. Architektūra čia savita. Mediniai namai su keistai sulygiuotomis lentomis.
Privažiavome ir Šiaurės Karolinos vieną iš simbolių - Hatteras švyturį, kuris yra aukščiausias "tradicinės architektūros" švyturys Amerikoje. Galima į jį lipti, bet mes atsispyrėme šiai pagundai. Pavaikščiojome aplink jį, užsukome į suvenyrų parduotuvėlę pašūdeliauti ir tiek.
Paklausėme pasakojimo apie brolių bandymus. Vidutė vos neužmigo :). Nebekankinome jos ir nuėjome pasivaiščioti į laukus, kuriuose ir įvyko pirmieji skraidymai. Visai smagu pabūti toje vietoje, kurioje pirmą kartą įvyko tai, be ko dabartinės civilizacijos net negalime įsivaizduoti.
Netoliese buvo ir angaras su kitomis aviacijos idėjomis. Kaip šiuo metu vystosi aeronautika, kokiu keliu einama, ką šiuo metu daro NASA ir pan. Įdomu. Buvo ir atkurtos scenos iš brolių bandymų pakelti lėktuvą į orą.
Po muziejaus jau pasukome link Virdžinijos valstijos. Link tos pusės iš kurios mes atvažiavome buvo nusidriekę neįtikėtini kamščiai. Paskaičiavome, kad kamaštis buvo 15 mylių ilgio, t.y apie 23 km. Ir jie tikriausia dar tikisi gauti nakvynės vietų saloje....
Mes važiavome link Virdžinijos. Dar šviesoje norime nufotografuoti Welcome užrašą. Skubėjome, bet su saiku. Jeigu jau nespėsime tai nespėsime. Priešais gražiai leidosi saulė.
Virdžinijos valstiją spėjome pasiekti prieblandoje, bet ant to kelio, kuriuo važiavome Welcome ženklo nebebuvo...
Iki nakties dar įveikėme daugiau nei šimtuką mylių ir nakvynei sustojome Walmarte ne per toliausiai nuo Charlottesville miestuko.
Atsikėlėme dar tamsoje. Norime spėti į pirmąjį keltą, keliantį į Outer Banks, taip vadinamą salų ir iškyšulių juostą, panašią kaip mūsų Kuršių Nerija. Per ją visą eina kelias, kuriuo ir norime pravažiuoti ir sustoti keletoje vietų.
Taikėme ant pirmojo kelto, kad apskritai galėtume persikelti, nes amerikonai užsirezervuoja vietas telefonu ir mes galime netilpti į keltą. Buvome prie kelto auštant ir buvome vieni pirmųjų. Tada pradėjo rinktis ir automobiliai su rezervacijomis. Bilietų vietoje negalima pirkti. Turi laukti kol suvažiuos visi su rezervacijomis. Su nerimu skaičiavome vieną po kito auomobilį. suvažiavo visi ir dar liko penkios vietos. Mes buvome antrieji be rezervacijų. Valio! Tilpome. Tie, kurie stovėjo eilės gale turės laukti kito kelto. Ir ten kažin ar tilps, nes jau bus rytas ir visi turės daug daugiau rezervacijų...
Mudu šiek tiek pasivaikščiojome keltu, pasidairėm į ką tik patekėjusią saulę.
Kaip nebūtų keista, bet mus suėmė miegas :). Kritome į mašiniuko galą ir valandikę dar pasnaudėme. Eina sau kaip saldu...
Keltas po poros valandų plukdymo buvo jau vietoje. Įvažiavome į nedidelį miestuką Ocracoke, kuris buvo to paties pavadinimo saloje.
Nuvažiavome į lankytojų centrą pasiimti lankstukų, žemėlapukų. Labai daug ko nebuvo ko klausti. Viskas bus ant kelio. Centruke paskaitėme apie piratą Blackbeard, kuris čia su savo laivu slapstėsi nuo kareivių. Teisingiau pasakius čia gyveno kol jį vis tik kareiviai nušovė...
Iš miestelio nuvažiavome prie jūros prasivėdinti. Labai gražus pajūris, platus paplūdimys. Juo netgi galima važiuoti automobiliais. Pageidautina keturiais varomais ratais. Mes savo palikome aikštutėje.
Pasivaiščiojome, pagaudėme romantiškas akimirkas ir važiavome toliau. Stabtelėjome pažiūrėti arkliukų ponių, kurie čia atvežti vienų iš pirmųjų naujakurių...
Iš Ocracoke salos nemokamas keltas kelia į toliau esančią Hatteras salą. Kol stovėjome eilėje pasidarėme valgyti, pasižiūrėjome kaip kažkokie brazilai išsitraukę kamuolį spardė jį stumdami laiką. Niekas niekur neskuba. Mes irgi.
Kitoje saloje toliau važiavome keliu palei pakrantę. Architektūra čia savita. Mediniai namai su keistai sulygiuotomis lentomis.
Privažiavome ir Šiaurės Karolinos vieną iš simbolių - Hatteras švyturį, kuris yra aukščiausias "tradicinės architektūros" švyturys Amerikoje. Galima į jį lipti, bet mes atsispyrėme šiai pagundai. Pavaikščiojome aplink jį, užsukome į suvenyrų parduotuvėlę pašūdeliauti ir tiek.
Jau beveik vėl priartėjus prie žemyno sustojome išsimaudyti. Vanduo tikrai čia jau daug šaltesnis. Vos sugebėjome įlįsti ir lindome atgalios. Bet džiaugėmės galėdami išsimaudyti. Ir tikriausiai paskutinį kartą Amerikoje, nes nuo šiandien pasuksime vėl šiek tiek nuo vandenyno ir prie jo grįšime tik Niujorke, kuriame kažin ar maudysimės.
Ši Š.Karolinos vieta žymi ir tuo, kad čia pirmą kartą į orą pakilo lėktuvas. Broliai Wright'ai jį sukonstravo ir išbandė būtent čia. Užsukome į šią vietą. Informacinis centras turėjo keletą eksponatų, atkurtą pirmojo lėktuvo modelį.Paklausėme pasakojimo apie brolių bandymus. Vidutė vos neužmigo :). Nebekankinome jos ir nuėjome pasivaiščioti į laukus, kuriuose ir įvyko pirmieji skraidymai. Visai smagu pabūti toje vietoje, kurioje pirmą kartą įvyko tai, be ko dabartinės civilizacijos net negalime įsivaizduoti.
Netoliese buvo ir angaras su kitomis aviacijos idėjomis. Kaip šiuo metu vystosi aeronautika, kokiu keliu einama, ką šiuo metu daro NASA ir pan. Įdomu. Buvo ir atkurtos scenos iš brolių bandymų pakelti lėktuvą į orą.
Po muziejaus jau pasukome link Virdžinijos valstijos. Link tos pusės iš kurios mes atvažiavome buvo nusidriekę neįtikėtini kamščiai. Paskaičiavome, kad kamaštis buvo 15 mylių ilgio, t.y apie 23 km. Ir jie tikriausia dar tikisi gauti nakvynės vietų saloje....
Mes važiavome link Virdžinijos. Dar šviesoje norime nufotografuoti Welcome užrašą. Skubėjome, bet su saiku. Jeigu jau nespėsime tai nespėsime. Priešais gražiai leidosi saulė.
Virdžinijos valstiją spėjome pasiekti prieblandoje, bet ant to kelio, kuriuo važiavome Welcome ženklo nebebuvo...
Iki nakties dar įveikėme daugiau nei šimtuką mylių ir nakvynei sustojome Walmarte ne per toliausiai nuo Charlottesville miestuko.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą