4000 Islands, Laosas

2009.12.03. 111-oji kelionės diena.

Važiuojam į Don Khon. Nakvynės paieškos. Vėl kartu su Marta ir Jeremy. Irrawaddy delfinai. Vakaras džiunglėse.
Kaip minėjome šią dieną važiavome į pietuose esančias „4000 Islands“. Tai salynas esantis Mekong‘o upėje. Neįtikėtina kiek daug čia esančių salų salelių.. Jų tikslaus skaičiaus nėra, nes viskas prklauso nuo upės vandens lygio. Trys didesnės salos yra gyvenamos. Pasirinkome labiausiai nutolusią į pietus Don Khon. Elektra į šią salą atvesta tik praėjusiais metais tad pagalvojome, kad dar turėtų būti išlaikiusi savo natūralų grožį.
Jau prieš keletą dienų susirašėme su savo draugais Marta ir Jeremy, kurie jau buvo aplankę Vietnamą, Kambodžą bei Tailandą ir kaip tik šiuo metu judėjo link tų pačių salų. Tikslių datų neplanavome, bet labai apsidžiaugėme kai juos susitikome atvažiavusius tą pačią dieną kaip ir mes.
Nieko nelaukę nusprendėme su jais tą pačią dieną eiti pasižiūrėti gėlavandenių Irrawaddy delfinų, gyvenančių Mekong‘o upėje. Jų likę tik apie 15 tad pamatyti juos labai norėjome. Nors skaitėme, kad pamatyti juos tikimybė 50/50.
Delfinų stebėjimo vietos buvo kitoje salos pusėje tai visi keturi patraukėme takeliu per džiungles. Klausėmės aplink sklandančių garsų, traškesių...
Kai priėjome pakrantę mums pasiūlė valtelę keturiems žmonėms. Vargais negalais pavyko šiek tiek nusiderėti ir visi keturi birbėme į upės platesnius vandenis. Delfinai kaip tik įsikūrę Laoso/ Kambodžos pasienyje tad reikėjo būti atsargiems neįplaukti į Kambodžos teritoriją. Nors kaip mums minėjo už šiokį tokį mokestėlį jie leidžia šiek tiek įplaukti į jų teritoriją, bet tik delfinų stebėjimui.
Delfinus pavyko pamatyti kažkur už 40 metrų nuo mūsų. Jų formos šiek tiek kitokios nei jų brolių jūrose – nosys bukesnės, viršutinis pelekas taip pat šiek tiek apvalesnis, bet iš plaukimo ir nardymo buvo galima įsitikinti, kad tai tikrai delfinai.

Vaizdas iš SeaPics.com

O pats smagiausias dalykas – jų klausytis. Sušokome visi į vandenį ir panėrę galėjome klausytis jų skelidžiamų garsų. Garsai taip pat kitokie nei jų jūros brolių – ne cypsėjimai, bet greičiau birbimai. Nors jie ir buvo toliau nuo mūsų, bet jų skleidžiamas garsas atrodė, kad sklinda iš čia pat. Sako delfinų garsai gydo. Tikėjomės, kad tai pagelbės mūsų sušlubavusiom sveikatom :).
Pastebėję delfinus buvome vėl parplukdyti į krantą. Prašėme, kad mus parplukdytų į kitoje salos pusėje esantį kaimuką, bet pasakė, kad jau per tamsu ir mes turėjome patys grįžti apie 3 km džiunglėmis. Jau buvo sutemę tad garsai džiunglėse dar sustiprėjo, o mūsų įsitempusios ausys fiksavo kiekvieną krustelėjimą krūmuose :). Apsisaugodami nuo gyvačių pasiėmėme ilgesnį pagalį ir eidami priešais save beldėme į žemę. Taip tikėjomės išgyventi :). Taip eidami ir gąsdindami vieni kitus už kokio pusvalanduko pasiekėme savo kaimuką. Išsiskirstėme į savo namus sutardami susitikti rytoj ryte. Reikia paminėti, kad čia už nakvynę mokėjome mažiausiai per savo kelionę – vos 5,50 Lt. Be abejo, kambariukas labai paprastas, bet mums to ir tereikėjo. Namukas stovėjo ant upės kranto, galėjome visada mėgautis upės vaizdu. Kerintis vaizdas. Niekur nebesinori važiuoti iš čia...

2009.12.04. 112-oji kelionės diena.
Tat Somphamet, Khone Phapheng kriokliai. Don Det sala. Atsisveikinam su Marta ir Jeremy.
Kitą dieną vėl skyrėme kriokliams. Aplink šią salą buvo du tai mes juos nusprendėme ir aplankyti. Pasipelnymo labui ant pakeliui link krioklio esančio takelio buvo pastatytas rinklavos namukas, kuris kažkodėl norėjo paimti iš mūsų pinigėlius. Tam visai nepritarėme – nematėme už ką turėtume mokėti. Paėjome atgal ir rinkliavų namuką apėjome kitu taku.
Pirmasis krioklys - Tat Somphamet, kuris vėl skyrėsi nuo mūsų anksčiau matytų. Turėjo daug atšakų ir galingai dundėdamas vingiavo tarp uolų.

4000 Islands (59 photo)

Paėję truputį toliau radome įlankėlę, kurioje smagiai išsimaudėme. Tai buvo pirmasis kartas nuo kelionės pradžios kada mes išsimaudėme! Pirmą kartą po trijų su puse mėnesių :). Saulė kepino tad mums šaltas vandenukas buvo pats tas.
Vakarop išvažiavome pažiūrėti antrojo Khone Phapheng krioklio. Reikėjo važiuoti, nes visas krioklio vaizdas atsiveria iš kitos upės pusės, tad mums reikėjo persikelti į upės krantą ir dar pavažiuoti autobusiuku. Krioklys milžiniškas.

4000 Islands (59 photo)

Pagal krentantį vandens kiekį jis didžiausias Pietryčių Azijoje. To negalėjome patikrinti, bet jo šniokštimas tikrai galingas. Nepavydime tam, kuris badys jį perplaukti :).
Grįžtant į savąją salą paprašėme valtininko, kad mus paleistų netoli esančioje Don Det saloje, kuri dar populiaresnė tarp turistų. Visa pakrantė apstatyta mediniais namukais, visur pilna barų ir kavinukių. Jos „namūdieniškos“, tikriausiai todėl ir jaukios. Vėl teko pablūdinėti naktį, nes sutemus dar teko gerą galą paeiti pievomis vingiuoančiais takiukais iki tilto į mūsų salą.
Su savo draugiukais dar pagurkšnojome alaus, pasipasakojome apie gyvenimus ir tolesnius planus. Jie kaip ir mes nori išsilaikyti nardymo sertifikatus tad tikriausiai dar su jais neužilgo susitiksime Tailando pietuose esančiose salose.

2009.12.05. 113-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Vidutės nesveikata. Skaitom knygas.
Laosas mums toliau siuntė išbandymus. Šįryt jau Vidutė pasijuto negerai. Tikriausiai kažko užvalgė. Dėkui mūsų draugams Kotrynai ir Ryčiui, kurie mums paskolino savo kelionės vaistukų. Jų vaistukai labai pravertė.
Mūsų draugai Marta su Jeremy šįryt išvažiavo autobusu į Tailandą, o mes nusprendėme pasilikti dar keletą dienų salose ir pasimėgauti čia esančia ramybe.

4000 Islands (59 photo)

Klausėmės upės gyvenimo, stebėjome žvejus mėtančius tinklus, sūpavomės hamkuose, vaikštinėjome pakrantėmis... Labai smagu...Gera...Ramu..

2009.12.06. 114-oji kelionės diena.
Toliau tinginiaujam. Dar kartą stebime delfinus. Vakaras terasoje.
Kitą dieną toliau sau atostogavome. Vidutės sveikata pasitaisė ir mes su šia gera nuotaika vakarop dar kartą nuėjome pažiūrėti delfinų. Šįkart nusprendėme sumokėti mažą mokestėlį Kambodžai ir įplaukti į jos vandenis. Pavyko pamatyti delfinus iš galbūt 10 metrų atstumo. Vien jų stebėjimas sukelia labai įdomius jausmus. Ne veltui tai protingiausi gyvūnai žemėje (manome, kad kai kuriais aspektais lenkia ir mus, žmones :)).
Šįkart buvome apdairesni ir per džiungles praėjome kaip tik saulei leidžiantis.

4000 Islands (59 photo)

Besileisdama saulė kūrė nerealius vaizdus su palmėmis, nupjautų ryžių laukais, besiganančiais buivolais, bestovinčiais mediniais namukais... Vaikystėje matydavome šiuos vaizdus knygutėse, o čia jie mums prieš akis... Nerealu.

Pakse - Bolaven Plateu, Laosas

2009.11.30. 108-oji kelionės diena.

Nesveikata. Motoroleriais į Bolaven Plateau. Tad Paxuam. Tad Lo. Daktaras.
Kitą rytą mūsų didysis vyras, kietas kaip dešra, pasirodė ne toks jau kietas. Tikriausiai vakar vakarieniaujant pagavo bakteriją ir visą ką ragavęs vakar šindien „very liquid“ viską palikdavo tualete... Raižė pilvą... Ta proga išgėrė angliukų, kurie turėtų padėti esant apsinuodijimui (tada dar nežinojome kas yra..) sutraukiant visą blogį ir palieidžiant jį vėjais. Tokiomis nuotaikomis ir sveikatomis išvažiavome į dviejų dienų pasivažinėjimą motoroleriais.
Bolaven Plateau tai plokščiakalnis, iškilęs apie 1500 m. virš Mekong‘o upės slėnio – nuostabi vieta su daugybe krioklių, miškų, upių. Prancūzų valdymo metu čia pradėtos auginti kavos pupelės, arbata, bananai. Ilgam šis verslas buvo pamirštas ir tik ne perseniausiai atnaujintas. Šiuo metu Laoso Bolaven Plateau kava laikoma vina geriausių savo kategorijoje. Tuo pačiu kavos plantacijos sukuria mielą akiai, gražią, tamsiai žalią panoramą.
Vienu pirminių savo tikslų šioje išvykoje pasirinkome krioklius. Jų turėjome pamatyti keturis. Pirmasis jų Tad Paxuam.

Bolaven Plateau (42 photo)

Esam dideli fanai krioklių, o kai jų nesam per daugiausiai matę, tai mus šis vaizdas tikrai užbūrė. Kaip vėliau pamatysime visi kriokliai labai skirtingi. Vieni aukštesni, kiti platesni, kiti galingesni ir pan...
Po pietų pasiekėme ir antrąjį krioklį, prie kurio ir įsikūrėme. Šalia esančiuose svečių namuose netgi pavyko gauti kambariukus su vaizdu į krioklį. Jo vėsus ošimas ramino per dieną įkaitusią „smegeninę“...

Bolaven Plateau (42 photo)

Gintui negerėjo.. Netgi pakilo temperatūra. Nusprendėme nejuokauti ir važiuoti pas daktarą. Svečių namų šeimininkas mielai palydėjo iki vietinio daktariuko (normalaus, ne šamano :)). Daktariukas tik šyptelėjo į ūsą, paklausė Ginto pilvo gurguliavimo ir sukrovė krūvelę vaistų. Na, bent jau nuramino, kad nieko rimčiau..
To vakaro Ginto maistas ir buvo prirašytos tabletės ir jis visas gurguliuodamas stebėjo, kaip Vidutė su Larriu kemša kepsnius... Mėgavomės netoli šniokščiančiu kriokliu. Larris kažkada dirbo JAV karinėse struktūrose ir jo kalbose dažnai išgirsdavome pamąstymų apie slaptus JAV bandymus ar kuriamas naujas technologijas. Įdomūs pašnekesiai įdomioje aplinkoje...

2009.12.01. 109-oji kelionės diena.
Vis dar nesveikata. Toliau su motoroleriais. Incidentas :). Tad Yuang. Tad Champee. Tad Fane. Atgal į Pakse. Vakarienaujam su Larriu.
Ryte Gintas jautėsi bent jau ne blogiau ir visi pajudėjome toliau. Toliau švilpėme geru keliu gražiomis apylinkėmis. Šiandien mūsų dar laukė du kriokliai.
Šiandien turėjome su motoroleriais nuvažiuoti žvyruoto kelio atkarpą, kuri visai mums neatrodė gąsdinanti. Bent jau neturėjo gąsdinti. Iki to momento, kai Gintas pamatė priešais važiuojantį Larrį greitai stabdantį savo motorolerį. Gintas nieko nelaukdamas paspaudė mūsų motorolerio stabdžius. Kadangi jis yra „nerealus motorolerio virtuozas“ tai jis sugavojo stabdyti priekiniais stabdžiais. Gerai, kad važiavome negreitai :). Motoroleris pradėjo slysti ir mes nučiuožėme šonu... Gal ir gerai, kad tai buvo žvyras. Apsibrozdinome alkūnes, kelius, bet daugiau nieko rimto. Išgąsčio tikriausiai daugiau nei kraujo :).

Bolaven Plateau (42 photo)

Toliau nusprendėme važiuoti dar atsargiau. Visgi vairuotojas Gintas nepasirodė labai kietai (kaip ir jo viduriai :)). Po šių dienų atimame iš jo kieto kaip dešros titulą ir paliekame minkštą kaip sordelė :). Reiks surinkti papildomų taškų, kad pakilti į aukštesnį lygmenį :).
Neužilgo privažiavome pirmąjį dienos krioklį. Tad Yuang. Labai gražus.

Bolaven Plateau (42 photo)

Jis buvo aukštesnis už mūsų vakar matytus ir juo galėjome mėgautis iš įvairių pusių. Smagu tai, kad aplink nėra daug turistų (ne taip kaip Kinijoje). Galima nestumdomiems grožėtis ir neskubėti. Visas laikas priklausė mums...
Antrasis krioklys buvo pažymėtas tik smulkiomis raidelėmis mūsų žemėlapyje ir kol neprivažiavome nuorodos link jo mes ir neplanavome jo aplankyti. Bet pamatę nuorodą neabejodami pasukome jo link.

Bolaven Plateau (42 photo)

Jis vėl kitoks. Įdomus tuo, kad už jo žiojėjo (kažin čia geras lietuviškas žodis? :)) uola, kurioje laosiečiai slėpdavosi karo metu. Čia netgi buvo galima pasimaudyti. Kadangi abu tą dieną šiek tiek ir pamušti buvome ir viens iš mūsų nevaldė vidurių tai nusprendėme nerizikuoti ir tiesiog pasigrožėti vaizdu ir pasiklausyti vandens ošimo.
Trečiasis krioklys buvo pats aukščiausias. Skaitėme, jog jis 120 m. aukščio.

Bolaven Plateau (42 photo)

Iš vienos pusės gerai, kad laosiečiai tokių gražių vietų dar nepavertė turistinėmis, bet čia truputį norėjosi jų įsikišimo. Niekaip negalėjome pamatyti viso krioklio. Matėme arba krioklio viršų arba apačią. O reikėjo tik truputį truputį praskirti vaizdą užstojančius krūmus. O gal taip dar natūraliau...
Kriokliais tą dieną jau prisigrožėjome ir patraukėme atgal link Pakse. Pakeliui dar grožėjomės kavos plantacijomis, nusidriekusiomis abipus kelio.

Bolaven Plateau (42 photo)

Vietiniai gyventojai visi atrodė dalyvaujantys šiame versle – beveik prie visų namų buvo džiovinamos pupelės arba pardavinėjama pakeliuose paruošta kava.
Saulei leidžiantis buvome savo viešbutuke ir po karšto dušo kartu su Larriu nuėjome pavakarieniauti. Su Larriu smagu leisti laiką. Įdomus pašnekovas, nevarginantis, neįkyrus kaip kai kurie kelionėje sutikti amerikiečiai..
Deja, tą vakarą jau turėjome atsisveikinti ir sutarėme, kad jį aplankysime kai keliausime valstijose. Netrukus pasimatysime Larri!

2009.12.02. 110-oji kelionės diena.
Sveikata gerėja. Ilsimės. Žiūrim filmukus. Perkam bilietus į Don Khon.
Kitą dieną planavome važiuoti toliau į Laoso pietus, į Mekong‘o upėje esančias salas. Bet kadangi buvome šiek tiek nesveiki tai nusprendėme geriau tą dieną praleisti lovose ar šiaip atgavinėjant jėgas.
Ginto sveikata po truputį gerėjo (netgi pabandė kažką pavalgyti :)). Tad daugiau nieko nelaukę kitai dienai nusipirkome bilietus.
Dar turėjome parsisiuntę keletą filmukų ir juos betinginiaujant ir pražiūrėjome. Filmukai tikriausiai turi kažkokią stebuklingą galią, nes juos žiūrint sveikata taisosi dvigubai greičiau :). Reikės dažniau panaudoti šią praktiką. Kaip kad ir žaidimas UNO kortomis. Kad būtų įdomiau pradėjome kurti savo žaidimo taisykles :).

Pakse - Wat Phu Champasak, Laosas

2009.11.27. 105-oji kelionės diena.

Vykstam į Pakse. Autobuse su vietiniais. Nakvynės paieškos. Vakaras su olandais.
Kitą dieną mes patraukėme į Laoso pietuose esantį Pakse miestą (mažas miesteliukas palyginus su Kinijos miestais). Jame tik apie 70t. gyventojų, o yra vienas didesnių miestų Laose :).
Kartu su mumis ta pačia kryptmi patraukė ir olandų porelė. Drauge linksmiau :). Vietinis transportas tikrai nebrangus ir penkių valandų kelionė atsiėjo visai nebrangiai – po 10 lt.
Be abejo tos 5h yra skirtos įveikti tik 250 km. O tai reiškia, kad važiavome vidutiniu 50 km/h greičiu :). Autobusas buvo pilnas ne tik žmonių, bet ir ryžių maišų, puodų ir kitų rakandų... Stodavome kiekvienam miestelyje, kad pakelės prekeiviai galėtų pasiūlyti ant medinio iešmuko keptus viščiukus ar virtus kiaušinius (kilo klausimas, kelintos dienos virimo jie yra?...). Nerizikavome, susilaikėme nuo šių gardumynų... Buvo ir tokių, kurie autobusui važiuojant kišo galvą pro langą ir tiesiog visą skrandžio turinį išlaistė pavėjui... Tai ne nuo maisto. Vėliau teko girdėti, kad jiems tai atsitinka dėl nepratimo važiuoti autobusais (atsiminkime, kaip dažnas mūsų jausdavomės vaikystėje siūbuojant autobusui...). Bet netgi tokia gan keista aplinka negadino nuotaikos, jie visi toliau šypsojosi, smalsiai stebėjo mus, sveikinosi. Ir smagiai sau važiavome toliau :).
Pakse dar kartą įsitikinome, kad čia kiek kitaip viskas nei Vietname ar Kinijoje. Čia, galbūt dėl to, kad mažiau gyventojų ir tuo pačiu transporto, visi paiso šviesoforų, nepypina, neskuba ir tai leidžia labiau atsipalaiduoti. Jau prieš atvažiuojant teko girdėti, kad Laosas išskirtinis ir savo prekybininkais. Ir tuo iškart įsitikinome. Niekas nesiūlė, taip kaip Vietname ar Kinijoje, jokių pirkinių, jokių įkyrių tuk-tukų pasiūlymų ir pan. Nerealu! Atrodo taip netoli viena nuo kitos, o tokios skirtingos šalys. Čia galima atsipalaiduoti.
Atvažiavę kartu su olandais patraukėme ieškoti nakvynės. Apėję beveik tuziną svečių namų iširinkome skirtingus, bet iškart kartu nuėjome pavakarieniauti. Keista sutikti žmones, kurie atvažiavo į Pietryčių Aziją tik mėnesiui. Dar visai neseniai mums tai atrodė, kaip auksinės atostogos, o dabar kaip trumpa iškyla :). Smagiai pašnekučiavę apsikeitėme kontaktais ir palinkėjome susitikti šiame mažame gražiame pasaulėlyje...

2009.11.28. 106-oji kelionės diena.
Išsinuomojam motorolerį. Mekong‘o upė. Wat Phu Champasak šventykla.
Kitą dieną jau buvom nusprendę išsinuomoti motorolerį ir važiuoti prie vieno iš pagrindinių Laoso istorinių objektų – Wat Phu Champasak. Tai šventyklų kompleksas, padalintas į viršutinįjį ir žemutinįjį ir pradėtas statyti 5-6 amžiuje. Tos pačios kategorijos, kaip Angkor Wat Kambodžoje, tik daug mažesnis.
Vienas smagiausių tokios kelionės etapų – su motoroleriu per miestelius ir kaimus besisveikinant su vietiniais gyventojais, stebint laukinę gamtą... Taip sau neskubėdami traukėme iki Mekong‘o upės, kuri skyrė mus nuo kitoje pusėje esančios šventyklos griuvėsių. Mekong‘o upė didžiausia Laose ir viena didžiausių Azijos upių tad nieko nuostabau, kad per ją ne tiek daug tiltų. Teko keltis keltu.

Pakse-Wat Phu Champasak (39 photo)

Kol atplaukė keltas dar turėjome galimybę pastebėti vietinių gyvenimo akimirkas.. Iš upės parsiirstantys vyrai su naujais laimikiais, moterys, siūbuojančios vaikus primityviuose lopšiuose, ar begaminančios valgyti, ar bedarančios kitus buities darbus...
Persikėlę per upę dar pavažiavome gabaliuką ir susimokėję už šventyklos aplankymą jau savomis kojomis patraukėme objekto link.

Pakse-Wat Phu Champasak (39 photo)

Naujausi archeologiniai kasinėjimai šiose vietovėse aptinka net keletos miestų liekanas ir gretinant tai su senoviniais raštais manoma, kad čia yra buvusi Laoso sostinė.
Šiuo metu lankomi griuvėsiai – tai įvairiausių tarpsnių ir architektūrinių stilių vaisius. Jie šiuo metu su užsienio šalių pagalba dar tik atstatinėjami ir tai suteikia dar daugiau žavesio.. Šventyklos liekanos ne tik driekiasi aukštyn kalno šlaitu, bet kopiant laiptais už nugaros atsiveria vis platesnis slėnio vaizdas, kuriuo niekaip negalėjome atsigrožėti. Stodavome ir stodavome paveiksluoti, stebėti...

Pakse-Wat Phu Champasak (39 photo)

Viršuje likusi maža šventyklėlė, šiuo metu pritaikyta budistų maldininkams (statymo momentu Laosas nebuvo budistinis). Apsukrios moteraitės nešė vandenį iš šalia esančio šaltinio ir pardavnėdavo jį ką tik užkopusiems padususiems turistams. Tikėkimės tas šaltinis tikrai geras, nes ir mes jo gurkštelėjome. Po kopimo laiptais į kalną skonis tikrai ne prastesnis nei šalto alaus po karštos dienos (Ginto žodžiai :)).
Visada džiaugiamės galimybe pastebėti tokius pačius turistus kaip mes. Kaip jie kopia, kaip pozuoja fotoaparatams, kaip stebisi, kaip pasakoja vieni kitiems kokiose dar šventyklose buvę ir pan. Atskira neišsemiama, nepavargstanti kultūra.
Kadangi saulė jau buvo vakarop tai mes buvome priversti važiuoti atgalios. Kartu su sutemomis buvome namuose.

2009.11.29. 107-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Masažai. Susitinkam su Larriu.
Kitą diena tiesiog atsipalaidavome. Išsimiegojome iki soties, paskaitonėjome knygas, pavaikštinėjome mieste. Greitai apsipratome šiame miestuke. Labai jaukus. Didelio grožio jame nėra, bet savyje kažką turi...
Dar didesnio atsipalaidavimo vardan nuėjome pasimasažuoti. Viso kūno valandos masažas kainuoja vos po 8 litus...Neįtikėtina kaip tokios mažos laosiečių merginų rankos taip stipriai išsukinėja kūno raumenukus (gal kartais ir lašinukus..) bei kauliukus... Nerealu. Užskaitom.
Tą dieną laukėme atvažiuojančio Larrio, kuris turėjo atvežti mūsų praėjusiame viešbutuke paliktą knygą. Ne tik atvežė knygą, bet ir su gera nuotaika patraukėme kartu papietauti. Pavakarieniavome ne tik skaniai, bet ir gražioje aplinkoje – bariukas, buvo laive, plūduriuojančiame Mekong‘o upėje. Ausis ištempę klausėmės Larrio pasakojimų, kaip jis dar jaunas keliavo per Afriką. Nerealu. Labai tikimės tai patirti ir mūsų kelionėje!
Po tokių smagių šnekų apie keliones nutarėme visi kartu rytoj išsinuomoti motorolerius ir patraukti į šalia esantį gamtos kampelį, pavadinimu Bolaven Plateu.

LAOSAS

Savannakhet

2009.11.26. 104-oji kelionės diena.
Autobusas į Laosą. Amerikietis Larris. Savannakhet. Vakaras su britais ir amerikiečiu.
Ne tiek jau ilgai pabuvome Vietname, o žiūrėk jau sėdime autobuse į Laosą. Kartu su vietiniai prekybininkais, susiruošusiais „patargavoti“ Laose, bei su keletu vakariečių. Laosą ir Vietnamą skiria labai graži kalnų grandinė, kuria driekiasi kelias lnk Laoso sienos. Labai gražu ir netgi švietė saulė! Ne tiek jau daug kartų ją matėme būdami Vietname..
Laosas pasitiko mažu siurprizu – vizos kainavo gerokai daugiau nei mes galvojome. O dar labiau susinervavome, kai atsiminėme, kad Hanojuje jas galėjome pasidaryti kurkas pigiau.. Na nieko, gera pamoka ateičiai..
Tuo pačiu likimui atsilyginome geru darbu – su mumis važiavusiam amerikiečiui pritrūko pinigų vizai ir mes mielai paskolinome (be abejo, tikėdamiesi, kad jis mums kažkada gražins). Su juo turėjome važiuoti iki to paties miesto Savannakhet, kuriame visi apsistosime bent nakčiai.
Na štai ir Laosas! Keisti šiurpuliukai bėgiojo kūnu – kažkodėl labai laukėme Laoso. Tik įvažiavus apėmė panašus jausmas kaip įvažiavus į Mongoliją – šalis, kurią norisi pažinti, joje būti, su ja bendrauti..
Žmonių buvo daug mažiau (Laoso plotas ~ 230 t.kv.km. o gyventijų tik 6,4 mln), ne taip retai apgyvendinta šalis kaip Mongolija, bet palyginus su Vietnamu čia buvo taiga :). Mums tai patiko. Su nekantrumu laukėme naujų pokyčių šioje šalyje.
Pro autobuso langus matėme mažus medinius namukus pakeltus per vieną aukštą virš žemės, aplink juos besidarbuojančius žmones, krūmų pavėsiuose beslapinėjančius buivolus, tolumoje žaliuojančias džiungles. Kilo daug klausimų – iš ko ši šalis gyvena? Kokia jos kryptis? Prieš įvažiuojant apie ją žinojome nedaug tad buvo dar smalsiau pasigilinti. Tikimės ir jūs nepatingėsite „pagooglinti“ šios šalies vardo :).
Savannakhet‘ą (trečias pagal dydį Laoso mietas) pasiekėme jau temstant ir kartu su dviem vaikinais britais bei mūsų amerikiečiu Larriu patraukėme į nakvynės paieškas. Visur mus lydėjo besišypsantys veidai, šilti pasisveikinimai „sabaidy“ (labas). Netrukome visi apsistoti vienuose svečių namuose ir nieko nelaukę patraukėme į miestą kartu pavakarieniauti. Larris džiaugėsi pamatęs bankomatą ir galėdamas mums grąžinti „skolą“, o mes visi džiaugėmes naujai atrastu Laoso alumi „Lao beer“. Vyriškis švytėjo iš laimės! Alus tikrai geras, primenantis gerą lietuvišką alų (mūsų abiejų gimtojo miesto – Klaipėdos Švyturio Extra). Buvome pamaloninti Larrio vaišingumu, kai jis mums visiems visą vakaro maistą ir gėrimus „padovanojo“. Bandėme dar priešintis, bet veltui. Sutarėme, kad sekantis kartas mūsų :).

PASAULIS YRA GRAŽUS

Nuoširdžiai dėkojame visiems skaičiusiems mūsų Kinijos pasakojimus ir skelbiame mūsų paslėpto konkursėlio nugalėtoją! Pats pirmiausias, net neįtikėtinai greitai, prisipažino, kad jam PASAULIS YRA GRAŽUS – Mindaugas S. Kaip ir žadėjome jam suvenyras iš Vietnamo – marškinėliai! Jie jau pakeliui į Lietuvą ir greitai visi pamatysite savo akimis konkurso nugalėtoją. Valio Mindaugui!

Ačiū visiems dalyvavusiems ir skaičiusiems ir pažadame, kad tokių konkursų bus ir daugiau!

Hue

2009.11.23. 101-oji kelionės diena.
Išvažiuojame į Hue. Įsikuriame viešbutuke. Pasivaikščiojame po senamiestuką. Užsisakom turus. Nusiperkam bilietus į Laosą.
Tą dieną išvykome į Hue, atgal link šiaurės. Būdami Hoi An‘e galutinai priėmėme sprendimą nevažiuoti toliau link Vietnamo pietų, kur norėjome padrybsoti paplūdimiuose. Orų prognozės ir toliau nežadėjo nieko gero. Visame Vietname apsiniaukę arba lietus... Tad geriausias pasirinkimas žvalgytis po istorines vertybes. Tam pukiausiai tiko Hue. Hue – dar viena iš buvusių Vietnamo sostinių. Šiuo metu neabejotina kultūros, meno sostinė. Ypatinga ir tuo, kad netoli nuo jos dreikėsi siena, kažkada atskyrusi šiaurės ir pietų Vietnamo dalis. Čia galima pamatyti karo liekanas.. požeminius tunelius...
Tik išlipome iš autobuso ir gavome pasiūlymą apsistoti. Pasiderėję iki mums reikiamos kainos greitai tenai ir įsikūrėme.
Niek nelaukę nuėjome pasivaikšioti po Hue gatveles. Jos gražios, bet ne tokios įspūdingos kaip mūsų matytos Hoi An‘e. Nusprenėme užsisakyti du turus – vieną po miestą bei jo apylinkes ir į karo zoną pažiūrėti karo liekanų (buvome sugėdinti mamos, kad jeigu būdami Vietname nepamatysime to tai reiškia nebūsime buvę visai :)). Pasižvalgę geresnių kainų geriausias „išsimušėme“ mūsų viešbutuke.
Daugiau kažko ir nebenuveikėme. Tiesa, pasiruošėme siuntinį rytojui išsiųsti į Lietuvą.

2009.11.24. 102-oji kelionės diena.
Turas po Hue ir jo apylinkes. Citadelė. Imperatorių rūmai. Thien Mu pagoda. Imperatorių kapavietės. Siuntinys. Pomidorų sriuba.
Tą dieną pradėjome anksti. Na, bent jau mums atrodė, kad anksti. Keltis turėjome 7h. Kaip senais gerais laikais į darbelius :). Dabar truputį pasikankinom...
Hue miestas įžymus savo senojo miesto citadele, kurioje įsikūrę imperatoriaus rūmai. Nuo jų ir prasidėjo mūsų ekskursija. Citadelė – senojo miesto įtvirtinimai, už kurių kažkada tilpo didžioji dalis miesto. Už šių sienų dar vienos sienos – imperatoriaus rūmų įtvirtinimai. Iki imperatoriaus galima prisikasti tik kaip iki koščėjaus :).

Hue city tour (79 photo)

Imperatoriaus rūmai, kaip ir kitos istorinės vietos Vietname, nėra iki galo atrestauruotos ir tai teikia papildomo žavesio. Ne visur pamatysi imperatoriaus sostą, o už kelių žingsnių žaliuojančias nepjautas pievas (galėjo dar ir karves išleisti pasiganyti). Bet matosi, jog restauracija įgauna tempą ir kai kitą kartą čia lankysimės (o būtų įdomu grįžti pažiūrėti) imperatoriaus rūmai bus pasikeitę. Truputį gavome informacijos iš lydinčio gido (tai gan neįprasta mums, nes visur renkamės informaciją patys..) ir nuvažiavome aplankyti Thien Mu („dangaus ledi“ pasak mūsų gido) pagodos. Pagoda graži, bet nėra kažkuo ypatinga.
Po pietų jau važiavome apžiūrėti trijų imperatorių kapaviečių.
Kad nelankyti visų trijų abiems, bet vistiek jas pamatyti nusprendėme dvi iš jų aplankyti eidami po vieną, o į trečiąją eisime kartu.
Imperatorių kapavietės nėra senos, visos 19-20 amžių, bet gražios savo architektūra ir supama aplinka.

Hue city tour (79 photo)

Puošnios visos kapavietės, bet labiausiai patiko Tu Duc imperatoriaus kapavietė. Galbūt dėl to, kad buvo gražioje vietoje, apsupta tvenkinukų, magnolijų ir kitų mums egzotiškų augalų.
Kadangi kapavietės už miesto atgal grįžome laiveliu. Smagi pramoga sugalvota turo organozatorių.
Grįžome ir patraukėme tiesiai į paštą. Siuntėme pirmąjį siuntinį mūsų kelionėje. Vietname tai gan pigu. Sumokėjome apie 50 lt už 4 kg. Gal dėl to, kad pasirinkome ilgesnį kelią – laivais, tad siuntinys Lietuvą pasieks tik už dviejų mėnesių. Bet džiaugiamės išsiuntę keletą perskaitytų knygų bei ilgai laukiamų lauktuvių artimiesiems. Kuprinės aptuštėjo. Galėsime uždarbiauti kitų daiktus nešdami :).

2009.11.25. 103-oji kelionės diena.
Khe Sanh bazė. Vinc Moc tuneliai.
Kitą dieną vykdėme tai, kuo sugėdino mūsų mama. Važiavome į karo zoną, kurioje vyko Vietnamo karas. Norėjome savo akimis pamatyti tą vietą, kurioje įvyko tiek daug negero…
Gidas pats kilęs iš šių vietų tad pasakojimus paįvairindavo savo prisiminimais. Tikrai ne kokių akimirkų teko jam išgyventi… Taip pat su mumis važiavo Vietnamo karo veteranas, pats pirmą kartą po karo aplankantis tą vietą, kurioje dalyvavo mūšyje. Netgi buvo sužeistas..
Muziejus įkurtas vienoje pagrindinių buvusių JAV karinių bazių, kurios užėmimas vietnamiečiams reiškė pergalės pradžią… Eksponatai, kas be ko, šlovinantys vietinius herojus, nuotraukos – su bėgančiais amerikiečiais ir pan… Taip tikriausiai ir turi būti laimėjusios pusės muziejuose.

DMZ tour (20 photo)

Už muziejaus eksponuojami iš JAV perimti malūnsparniai bei atimti tankai. Kažin kas būtų jeigu šis mūšis vyktų šio meto technologijomis?... Neduok Dieve..
Po mūšio vietos bei muziejaus važiavome pažiūrėti Vinh Moc tunelių. Neįtikėtina vieta. Ir apie ją labai gražiai yra parašę mūsų draugai Kotryna su Ryčiu savo kelionės metu. Siūlome dar kartą paskaityti: http://rktrip.blogspot.com/2009/03/vietnamas-hue-ninh-binh.html

DMZ tour (20 photo)

Apima keistas jausmas vaikštinėjant tuneliais, kuriuose buvo apsigyvenęs visas kaimas... Turintiems klaustrofobijos jausmą reikėtų būti atsargiems.
Įdomi diena su kraupiais pasakojimais... Geriau pasaulyje tebūna taika.

Hoi An

2009.11.21. 99-oji kelionės diena.
Atvažiuojame į Hoi An. Specialus pasiūlymas. Pasivaikščiojame senamiesčiu.
Po 19h kelionės atsiradome Hoi An‘e. Tai Vietnamo perlas. Tai žinojome ir iš Kotrynos su Ryčiu bei kitų keliautojų. Miestukas, kurio senamiestis nepaliestas Vietnamo karo bombardavimo ir išsaugojęs savo autentiškumą.
Autobusas susotojo prie viešbučio, kuris priklauso tai pačiai kompanijai. Specialus pasiūlymas būtent mums :). Na, bet viskas atrodė gerai, kaina gera, tad iškart ir apsistojome.
Visos pastarosios dienos buvo apsiniaukusios, o atvažiuojant beveik visą kelią lijo, tad labai nudžiugome, kad mums išėjus pasivaikščioti lietus buvo nustojęs ir buvo pakankamai šilta.
Mums Hoi An‘as pasirodė ne tik kaip perlas, bet ir kaip ramybės oazė. Po Hanojaus chaoso ir triukšmo čia atsigavo širdis, ausys, plaučiai... Buvo pakankamai ramu, ką tik praėjęs lietus atnešė gaivą ir oro skaidrumą. Vaikščiojome ir gėrėjomės senamiestuko grožiu. Nepakartojama. Tiek architektūra, tiek ir pati autentika – kai kuriuose namuose taip ir neatrestauruotuose gyvenama iki šiol. Kavinukės, parduotuvėlės taip pat įsikūrusios šiose nepakartojamose grožybėse.

Hoi An (36 photo)

Pakrantė dar nuostabesnė. Architektūrą papildo šalia plaukiojančios senoviškos valtelės, su išpieštomis akimis priekyje, meškeres užmetę vietiniai berniukai...
Su alaus bokaliuku tokį vaizdą galima stebėti valandų valandas...

2009.11.22. 100-oji kelionės diena.
Sunku buvo patikėti, kad tai jau šimtasis rytas mūsų kelionėje. O juk kątik apkabinome tėvelius, atsisveikinome su savo Perlute, mojavome išlydintiems draugams...
Po šimto dienų vertinamas prezidento darbas, seimo įgyvendinti programų uždaviniai... Reiktų ir mums pradėti vertinti savo darbą.. Bet nusprendėme, kad to dar nedarysime. Jaučiame savyje, kad nuveikėme tiek daug ir tuo pačiu dar per mažai, kad galėtume atsakyti į kelionės pradžioje sau išsikeltus klausimus. Padarysime tai švęsdami savo kelionės pusmetį t.y. vasario 15tą arba tada kai jau atsakymų bus daugiau nei klausimų.. arba klausimų dar daugiau nei pradžioje...dabar nieko sau neatsakinėjame, keliaujame ir kvėpuojame tuo, kas aplink..
Džiaugėmės, kad mūsų šimtadienio dieną turėjome progą aplankyti vieną gražiausių Cham imperijos palikimų - My Son. Nors ir yra geriau prižiūrėtų šios imperijos vietų Vietname, bet šioji išsiskiria savo aplinka – čiurlenantys upeliai, kavos plantacijos... Dydžiu tai neprilygsta Angkor Wat šventovėms Kambodžoje, bet kadangi ten jau esame buvę ir šios kelionės metu į Kambodžą nevažiuosime tai šiam kartui My Son buvo puikus pasirinkimas. Tam reikalui nusprendėme pasinaudoti savo pirmtakų patirtimi ir išsinuomoti motorolerį. Tai nebuvo pigiau, bet tikrai turėjo būti įspūdingiau.

My Son (39 photo)

Lėkėme ir keliais ir keliukais. Ir greičiau ir lėčiau. Ir buvome lenkiami ir patys lenkėme. Apylinkės buvo nuostabios. Nuimti ryžiai ir jų vietoje teliūškuojančiose balose jaučių pagalba jau ruošiama vieta naujai sėjai... Maži miestukai ir tolumoje stūksantys kalnai.. Labai gražu.
Nenuvylė ir pats My Son kompleksas. Džiaugėmės, kad tik keletas kitų turistų buvo su mumis. Tai dar labiau pagilino šios vietos įspūdį. Visa supanti žaluma, šventovių gruivėsiai, kurie pasidengę sąmanomis ar apaugę žolėmis.

My Son (39 photo)

Ir aplink nesigirdėjo nei pyptelėjimo! Aplink stūksantys kalnai saugojo nuo vėjų, oras buvo gaivus gaivus, čiulbėjo paukščiai. Tiesiog norėjosi būti ir būti šioje vietoje. Be abejo gaila buvo matyti tokį grožį subombarduotą Vietnamo karo metu, bet... Mėgavomės tuo ką matėme ir girdėjome. Nenorėjome gilintis į istoriją... Ne šiandien..
Po smagaus pasivaikčiojimo po My Son kompleksą prisėdome pas vietinį senuką kavos puodukui. Juk reikėjo kažkaip atsidėkoti už motorolerio pasaugojimą :). O ir iš šios vietos kažkaip nesinorėjo išvažiuoti...
Atgal pasirinkome šiek tiek kitą kelią ir buvome priversti pasiklausti kelio... Bet tai priduoda papildomo žavumo kelionei :).
Atšvęsti savo šimtadienį įsitaisėme vienoje iš pakrantės kavinukių ir toliau stebėjome prieš akis vykstantį gyvenimą.. Iš turistų vežiojimo grįžtančią pavargusią valtį.. Pro šalį riedantį visą dieną šeimininką vežiojusį dviratį... Niekaip nuo siutimo nepavargstantį šuniuką...
Valio valio valio valio! Esame laimingi, kad iki šiol viskas einasi kaip iš pypkės. Taip ir toliau! Juk mes kieti kaip dešros!