2010 m. vasario 11 d., ketvirtadienis

Dili, East Timor

2010.02.10. 180-oji kelionės diena.
Autobusiuku link Dilio. Gražuolis Timoras. Atokus pasienis. Mielas ir gražus Rytų Timoras. Dilis. Brangu. Ilsimės.
Vėl išsimiegoję viename kambariuke anksti ryte (jau baigiame priprasti prie ankstyvų kėlimųsi) sėdome į autobusiuką ir pajudėjome link Rytų Timoro. Kelionė su pasienio procedūromis turėjo trukti 12h. Niekis :).
Vienas vokietis su mumis keliaujančiam Ryanaui yra pasakęs: „Timor is nothing to see. Flat and no flora and no fauna“. Tikriausiai turėjo miegoti važiuodamas per šią gražią salą. Vėl nepakartojamas maršutas. Tiesa gamta jau šiek tiek keitėsi. Jautėsi sausesnis klimatas ir tuo pačiu kitokia gamta. Kažkas panašaus į Tailando šiaurę ir Laosą. Mums labai patiko. Netgi vietinių gyventojų archotektūra dar visiškai natūrali – bambukiniai namukai su kukurūziniais stogais.

Labai daug kukurūzų laukų. Ten kur žemiau ten ryžiai. Sukasi kaip išmano.
Pasienį pasiekėme šiek tiek po vidurdienio. Saulė kaitino kaip pašėlusi. Paskutinė kelio atkarpa iki pasienio buvo taip mažai naudojami, kad kartais važiavome vos matomu keliu.
Pasienio postas labai paparastukas. Vienoje pusėje esančiuose kioskiukuose gavome išvykimo antspaudus, o kitoje naujas vizas. Dar vienas antspaudas į pasą. Kažin ar užteksim lapų iki kelionės pabaigos? Reiks pasimokinti įklijuoti :).
Smagu buvo matyti jauniausios pasaulyje valstybės vėliavą.

Rytų Timoro valstybei tik 8 metai. Apie ją dažniausiai buvome girdėję tik iš šiurpių karinių reportažų. O štai dabar esam čia, besikuriančios, jaunutės valstybės pasienyje.
Dažnai būna, kad įvažiuoji į šalį ir nežinia kodėl apima geras jausmas. Sunku tai paaiškinti. Taip atsitiko ir šįkart. Čia jautėmės labai gerai. Abu. Liuksas.
Ir kuo toliau tuo geriau jautėmės. Šalis daug rečiau apgyvendinta nei kaimyninė Indonezija (be abejo tai ir dėl represijų ir kruvinų išsilaisvinimo kovų...), kaimo namukai buvo visiškai susiliejantys su gamta. Kur ne kur kyšojo bažnytėlės. O pati gražiausia kelio atkarpa driekėsi pajūriu. Neįtikėtinai gražus. Visi aikčiojome iš susižavėjimo. Gaila, kad visas grožis buvo ne mūsų pusėje tad pavyko padaryti tik keletą ne visai gerai reprezentuojančių fotografijų.

Taip vingiavome apie porą valandų ir pasiekėme sostinę Dili. Tai net 200t gyventojų neturintis miestas, atsikuriantis po kruvinų išpuolių. Visas miestas pilnas Jungtinių Tautų personalo, ištisai patruliuoja JT policija. Ir iškart pajutome to įtaką – miestas buvo švarus! Neįtikėtinai po to ką matėme Indonezijoje.
Nakvynė jau žinojome, kad nebus pigi. Turistų čia dar mažai, viešbutukų taip pat, tad dauguma nakvynių vietų skirtos JT personalui, kuris suformavo atitinkamas kainas.
Kadangi jau buvo vėloka tad neiko per daug nebenuveikėme. Pavalgėme ir nėrėme į svo kambarius.
Mes žiūrėjome televizorių. Pasiilgome :).

2010.02.11. 181-oji kelionės diena.
Dilis. Apsukam porą ratų. Siesta. Dar pora ratų. Pavalgom. Pagurkšnojam.
Gerai išsimiegoję išėjome dviese pasivaikščoti po Dilį. Karštis ohoho. Tespėjome nueiti iki vyriausybės rūmų.

Prasivaikščiojome pakrante, kuri buvo nusodinta dideliais medžiais (gerai – pavėsis).

Dar užėjome į fotografijų, apie išsivadavimo kovas, galeriją. Kraupu, ką teko patirti vietiniams gyventojams. Kaip ir mes, lietuviai, už laisvę jie turėjo sumokėti didelę kainą. Bet tai netrukdo jiems toliau šypsotis :). Ir nebaisios jiems pasaulinės krizės. Jie žiūri kaip išgyventi šiandien. Ir panašu, kad su JT pagalba jiems tai sekasi visai neblogai. Tikėkimės, kad taip bus ir kai JT išvyks..
Nusipirkę maisto pačius karščius prabūti grįžome į viešbutuką. Vėl pažiūrėjome telikiuką :).
Vakare nusprendėme nueiti į vietinę katedrą, kurią 1989 metais pašventino popiežius Jonas Paulius II.

Rašoma, kad tada jo vizitas pritraukė 250t žmonių. Tai ketvirtadalis Rytų Timoro gyventojų. Jie labai religingi. Tai galima matyti visur: kryželiai automobiliuose, naujos statomos bažnyčios, šventųjų atvaizdai namuose...
Gaila, kad nepavyko patekti į vidų. Tikriausiai atidaroma tik mišioms.
Dar kiek pavaikščiojome mieste, žiūrėjome ką veikia žmonės, kaip įsikūrinėja verslas, kaip viskas bunda naujam gyvenimui.
Vakare susiradome ramią vietelę pavalgyti. Pelė vitrinose šiek tiek sugadino švaraus miesto reputaciją, bet tik labai nedaug :). Valgis buvo skanus. Tik ne sriuba. Čia jie tikrai nemoka gaminti geros Tom Yam sriubos...
Alaus geriau nusipirkti parduotuvėje, bet ir tai ne pigu – 2.5 USD (JAV doleris oficiali Rytų Timoro valiuta). Bet labai norėjosi pakelti bokalą paskutinį vakarą Pietryčių Azijoje. Už tas visas nepakartojamas akimirkas, už tuos visus nuotykius, kuriuos patyrėme... Liuksas iš didžiosios raidės :).

2010 m. vasario 9 d., antradienis

Kupangas, Indonezija

2010.02.08. 178-oji kelionės diena.
Keltas. Šiukšlynai. Privati kabina. Delfinai. Miegam. Kupangas. Apsinakvojam.
Ryte jau buvome užsiprašę pusryčių anksčiau. Vistik buvo 5h ryto (Lietuvoje tuo metu dar buvo 23h praėjusios dienos). Viešbučio šeimininkai mums suorganizavo transportą iki uosto, iš kurio turėjome išvykti. Be abejo už atitinkamą kainą.
Prie kelto buvome nusprendę nuvykti dvi valandas prieš išvykstant. Norėjome apsidrausti nuo tikėtinų netikėtumų :).
Bet laivas išvyko laiku ir mes pajudėjome Kupango link (Vakarų Timoras).
Jau esame pripratę prie šiukšlynų, bet pamatę naujas šiukšlių krūvas vis negalime nenusistebėti.

Ideali vieta tarakonams ir žiurkėms. Kelios žiurkės tiesiog pradėjo bėgioti denyje. Lyg niekur nieko. Vienai deja nepasisekė. Tikriausiai buvo tiek priėdusi, kad nebetilpo įlisti atgal į savo urvą. Užpakalis spurdėjo, bet neįlindo. Vietiniai vaikinukai ją greitai čiupo už visų kojų ir uodego ir švystelėjo į jūrą. Drastiškas būdas... Tiek nešiukšlintų tai gal nereikėtų nieko ir mėtyti per bortą.
Kurį laiką pabuvę bendrame denyje laivo pirmgalyje aptikome salytę su minkštomis kėdėmis, televizoriumi ir vaizdu per laivo priekį. Liuks. Greit susinešėme savo mantą tenais ir turėjome beveik privačią kabiną. Nežinome, ar ji buvo skirta visiems, bet vietiniai į ją eiti nedrįso. Juk ten baltieji :).
Pirmą kartą buvome tokiame tolyje nuo kranto. Į kurią pusę bepažiūrėsi ten vanduo. Įdomus jausmas. Tada nejučia prisimeni visus reportažus apie Indonezijoje skendusius keltus... Nuvejame tas minti ir stebime jūros platybes. Ilgai laukę vistik sulaukėme ir delfinų. Aptikę žuvų būrį jie kaip pašėlę šokinėja iš vandens. Taip tikriausiai arba daužydami žuvis arba iškart jas rydami :).

Kaip greitai jie pasirodo taip greitai ir pranyksta. Ir tada laukiame kitų pasirodymų.
Buvo pietų metas tad sudėjome visi viską ką turėjome, nes vietinis „bufetukas“ neveikė. Pasisotinę žiūrėjome filmus. Vos ne vip‘ai :).

Vakarop priešais laivą pamatėme juoduojantį dangų. O ou... Nieko gero tas nežadėjo. Debesys po truputį artėjo. Laukėme, kada bangos pasišiauš ir pradės mėtyti mūsų laivuką. Bet bangos nebuvo tokios baisios, kokių laukėme ir netgi lietus nebuvo toks stiprus kaip buvo nupiešusios mūsų pasąmonės.
Vos valandikę palijęs netrukus lietus nuslinko tolyn. Lengviau atsikvėpėme. Galėjome ramiai grožėtis saulėlydžiu. Vėl pasirodę delfinai buvo kaip tik laiku.

Dar kurį laiką saulei nusileidus žiūrėjome flmus, bet visų akys jau merkėsi tad kas kaip išmanė įsitaisė miegoti. Ir visai saldus tas miegutis buvo. Tik neilgas. Kadangi jūra buvo rami tad keltas atplaukė net trimis valandomis anksčiau. Dar buvo tik trys valandos ryto.
Po trumpų derybų krante įsėdome į vietinę „maršrutkę“, kurią jie vadina bemo ir kartu su aplink kudakuojančiomis vištomis nuvažiavome į Kupango centrą.
Paklaidžioję tarp viešbutukų išsirinkome paprasčiausią, bet švariausią. Savininkas žinojo, ko keliautojams reikia tad greitai įsikūrėme. Visi viename kambaryje. Buvo dvi lovos ir du papildomi čiužiniai. Kaip tik tai ko mums reikia. Užknarkėme. Teambildingas :).

2010.02.09. 179-oji kelionės diena.
Mothers fathers... Transporto paieškos. Prekybos centras. Viena idėja miršta... Pašto paieškos. Lenkų porelė.
Gerai išsimiegoję patraukėme vis kartu į pusryčių paieškas. Hosteliukas, kuriame apsistojome turėjo ir savo bariuką pakrantėje. Bet kainos mums ten pasirodė per daug turistiškos...

Ėjome toliau. Papusryčiavome vietinėje gatvės valgyklėlėje taip labai nudžiugindami valgyklėlės šeimininką. Kaina mums tikrai gera. Prajuokino valgyklėlės „gaspadinė“. Pamačiusi mus ji išvardino visus tris žodžius, kuriuos žinojo: „Hello mother father“. Nusijuokėme. Ir tik vėliau pagalvojome, kad galėjo būti prasmė šiame žodžių kratinyje. Laba jau panašiai skambėjo kaip vulgari anlgliška frazė „Hello you mother fu....“. Nebegalėjome paleisti to naujadaro ir naudojome kiekviename žingsnyje juokdamiesi iki ašarų...
Pavalgę šiaip ne taip susiradome autobusų kompanijos, kuri veža iki Rytų Timoro sostinės Dilio, ofisiuką. Nusipirkome bilietus rytojaus rytui.
Dar norėjome nusipirkti šiokių tokių daiktų prieš įvažiuojant į Australiją tai nuvažiavome į vietinį prekybos centrą. Nusipirkome keletą drabužėlių ir kitų niekniekių. Už juos Autralijoje mokėtume daug daugiau...
Popietę visi praleidome mūsų viešbutuko kavinukėje. Iš jos atsivėrė gražus vaizdas į visą įlanką.

Alus buvo brangus tad mes pasiūlėme šeimininkui mainyti vieną bokalą į mūsų LP Pietryčių Azijos gidą. Turėjome ne originalą tad nebuvo labai gaila. Buvome galvoję jį kam nors padovanoti. Mums jau nebeprireiks. Jau po kelių dienų turėtume būti Australijoje.
Su hosteliuko – kavinukės šeimininku mes jau kurį laiką palaikėme ryšį, nes jis karts nuo karto padėdavo keliautojams susiorganizuoti jachtas į Australiją. Jis dar kartą patikslino, kad laivai mūsų tikrai neims, o jachtų kolkas nenusimato. Ciklonų sezonas šiuo metu tad būtų labai pavojinga leistis į tokią kelionę... Iškart prisiminėme mūsų kelionę laivuku į Labuanbajo. Padėjome tašką šioje vietoje. Reikia lėktuvo... Ryanas ir Marrku ir taip būtų skridę lėktuvu iš Dili į Darwiną tad mes vėl tapsime bendrakeleiviais.
Toliau skubėjome ieškoti pašto. Deja, jis jau buvo užsidaręs ir vietinių rekomendacijomis važinėjome iš vieno miesto galo į kitą. Pagaliau su gan gerai angliškai kalbančio indoneziečio Nimrot pagalba suradome keletą atviručių. Ačiū tau Nimrot!
Grįžę į kavinukę susipažinome su lenkų porele, taip pat keliaujančia aplink pasaulį. Tiesa su rezervuotais skrydžiais. Pasipasakojome kas ką matę ir ką dar ketiname pamatyti. Nevisada mums patinka kalbėtis su panašiais į mus keliautojais. Kartais tiesiog jaučiasi kaip norima pasakojimais ką jie matė, o ko mes nematėme, pasipuikuoti ar tapti išskirtiniais. Ok, tai tada ir būkit tokie sau :). Lenkai nebuvo visiškai tokie, bet ...
Vakare galutinai palaidojom savo idėją apkeliauti pasaulį be lėktuvo skrydžio. Užsisakėme lėktuvo bilietus iš Dili (Rytų Timoras) į Darwiną, artimiausią miestą Autralijoje. Truputį negeras jausmas buvo krūtinėje. Nelengva atsisakyti idėjos...

2010 m. vasario 7 d., sekmadienis

Flores sala. Kelimutu ugnikalnis. Ende. Indonezija

2010.02.04. 174-oji kelionės diena.
Vistik išvykstam. Nereali Flores sala. Nereali Flores sala! Nereaaaliii! Mes jum sakom – tikrai nereali! Sugendam. Naktinė kelionė. Mėlynų akmenų paplūdimys.
Ryte dar gerokai prieš sutartą laiką mes jau buvome ant kojų ir pasiruošę išvykti. Vis kamavo abejonės, ar nepaves vakarykščiai baliavotojai.
Visgi vyrukai kaip agurkiukai buvo pasiruošę vykti. Jų buvo trys – vienas vairuotojas, kitas automobilio savininkas, o trečiam Flores salos rytuose esančiame mieste Maumere reikėjo pasidaryti pasą. Na ir mes, lietuviukai ir estas Tomas.
Tik pradėjus važiuoti buvome nustebinti salos grožio. Kelias driekėsi tai į kalną tai į pakalnę vingiuodamas tarp tropinės gamtos. Tikriausiai ir kitos salos tokios pačios gražios tik per tankiai apgyvendintos ir per namukus neidavo nieko matyti. O čia aikčiojome iš nuostabos. Ryžių laukai, kurie tarp kalnų buvo išsidėstę kaip voratinkliai. Turistams taip ir pristatinėjami – Spider-web rice fields.

Gamta buvo žalia žalia. Juk buvo lietaus sezonas. Nerealu. Šitą kelią rašome į gražiausių pravažiuotų kelių trejetuką :). Būtinai čia reikės grįžti palaipioti po žalius kalnus, pavaikščioti po vietinius kaimukus. Gaila, kad važiavome ne su trijų dienų kelione...
Indoneziečių vyrukų kompaniją pasitaikė labai linksma. Žvygavom visą kelią. Jie gerai kalbėjo angliškai ir laidė nerealius juokelius. Fone visada grojo Bob Marley arba virtinė grupė Nanaku. Pastarosios grupės dainas greitai pradėjome ir mes dainuoti :). Pagaliau galėsime į savo dainų skiltį įdėti mus lydėjusią dainą. Paklausykite (kai įdėsime, nes daug jau esame pažadėję įdėti, bet nepavyksta :)).
Pakeliui dar užsukome į vieno iš vaikinukų tėviškę. Kaimukas buvo įsikūręs didelio kalno papėdėje, labai gražioje vietoje.

Kaimukui tai buvo didelė atrakcija pamatyti mus. Buvome pavaišinti kava, pasiūlyto kramtomo tabako atsisakėme. Nuo to kramtomo tabako (tai net ne tabakas, o kažkokio medžio lapai) visų moterų dantys buvo raudoni. Žiaurokas vaizdelis.
Smagu buvo pamatyti, kad pas juos sodybos jau nebe tokios apverstos. Netgi panašiai į lietuvių senovines sodybas priešais namukus visi turėjo įrengtus darželius. Ne rūtos ten augo, bet vistiek gražu.

Taip sau linksmai važiavome toliau ir vakarop įvažiavom į neblogą lietų. Pylė kaip iš kibiro. Ir kaip tyčia sugedome. Nukrito generatoriaus dirželis. Pralaukėme geras porą valandų. Iš pradžių vyrukai bandė gauti naują dirželį, o po to dėti senąjį ir sutempti. Pavyko. Šiaip ne taip išvažiavome. Ir kaip visada su indoneziečiais – kas tris valandas stojome valgyti. Kur jiems telpa?
Stabtelėjome mėlynų akmenų paplūdimyje. Nors ir buvo tamsu, bet buvo galima matyti mėnesienoje mėlynuojančius akmenukus. Įdomu. Atrakcija. Važiavome toliau.
Nepavydim vairuotojui. Tuo tarpu kai mes knarkėme jis turėjo vairuoti. Karts nuo karto sustodavome išgerti kavos (kartu ir vėl pavalgyti..).

2010.02.05. 175-oji kelionės diena.
Moni miestelis. Kelimutu ugnikalnis. Trijų spalvų ežerai. Papusryčiaujam. Atsisveikinam. Autobusu į Ende. Nakvynės paieškos. Kaip nusigauti iki Timoro? Naujazelandietis. Leidimai į Australiją. Pokalbiai prie alaus.
Bet viskas liuks ir apie 4h ryto sėkmingai pasiekėme Moni, miestelį, kuris visiškai šalia Kelimutu ugnikalnio. Kelimutu tai vulkaninis plotas, kuriame tyvuliuoja trys skirtingų spalvų ežerai. Ir jie kas kažkurį laiką pakeičia spalvas.
Mes į ugniklanį buvome užvešti kito vairuotojo, nes mūsiškis jau nepajėgė vairuoti. Viršūnėje be mūsų dar buvo gal penki žmonės. Čia lietingojo sezono privalumas. Bet netgi ir sausuoju sezonu čia neprisirenka armijos turisų. Flores sala yra mažiau turistų lankoma (ir teršiama).
Mums lankantis du ežerai buvo mėlyni (galbūt vienas turkio spalvos, kitas šiek tiek šviesesnis) ir vienas tamsiai rudas. Tekant saulei šios spalvos atrodė dar ryškesnės. Liuks.

Nuo apžvalgos aikštelės buvo galima matyti visus tris ežerus ir dar jūrą tolumoje.

Pakankamai paganę akis grįžome iki savo vairuotojo, su kuriuo grįžome į Moni miestelį.
Čia turėjome išsiskirti su Tomu. Jis toliau važiavo į Maumere miestuką, o mes truputuką turėjome grįžti atgal į Ende miestuką.
Kol laukėme savo autobuso dar subalgėme po blynelį su bananu. Tai jau tapo įprastas maistas pusryčiams.
Svečių namų šeimininkas ne iš kelmo spirtas. Pamatęs, kad mes laukiame autobuso į Ende, jis pasiūlė sumokėti jam ir jis tada sumokės vairuotojui. Neva taip bus pigiau. Lyg ir turėtume juo tikėti, juk jis draugas mus atvežusių vyrukų. Bet jau buvome pakankamai perpratę indoneziečius tad pinigų jam nedavėme.
Kai susistabdėme autobusą mus vešiantį į Ende, prišokęs vyrukas iš svečių namų kažką pro duris šuktelėjo vairuotojui. Supratome, kad sukčiaujama. Tik įlipę neskubėjome mokėti, o vietinių keleivių gestais paklausėme kainos. Supratome, kad vietoje mums siūlytų mokėti 50t rupijų tereikia mokėti 30t. Va čia tai Indonezija. Net ir pažįstami žmonės nori tave apgauti.
Iki Ende tebuvo 55km. bet juos įveikėme tik per 2h. Kelias ėjo stačiai į kalnus ir vėl į pakalnę... Nerealiai gražu. Žali kanjonai. Iš skardžių trykštantys kriokliai. Gaila, kad nepavyko nufotografuoti, autobusiukas visas drebėjo ir maži langiukai nebuvo tinkamiausi paveikslavimui. Tiesiog grožėjomės. Topų topas.
Ende miestukas kaip ir visi Indonezijos miestai nėra švaros įsikūnijimai. Nors turime pastebėti, kad Flores saloje miestukai šiek tiek švarsni, mažiau plastiko, mažiau maišelių... Ir tai pirmoji krikščioniška sala. Nieko tuo nenorime pasakyti, bet gal...
Netrukome susirasti nakvynę ir išėjome į kitą didelį žygį – susirasti kelto į Timoro salą. Pakeliui teko išgirsti net penkias versijas apie išvykimo laikus tad reikėjo įsitikinti kas ir kaip.
Turistų informacijos centre niekas nekalbėjo angliškai. Vienintelis kalbantis angliškai buvo išėjęs į mečetę pasimelsti (penktadienis šventa diena musulmonams..). OK. Einam į Pelni kompanijos (didžiausia laivybos kompanija Indonezijoje) ofisą paklausti informacijos. Užrakinta. Nepasiduodam ir įeinam per galines duris. Nieko mums negali padėti tik davė telefono numerį, kuriuo reikia skambinti į keltų kompaniją. Tai buvo tas pats numeris, kuriuo mes jau buvome skambinę (gavome iš LP gido). Balsas kitame laido gale (jeigu mobiliakai dar turi laidus...) sakė, kad keltas išvyksta pirmadienį (šiandien penktadienis). Na bent jau išvyksta. Bet nebuvome tikri dėl balso anglų kalbos žinių tad nusprendėme į ofisą grįžti rytoj ir dar kartą tuo įsitikinti.
O tuo tarpu nuėjome pasėdėti prie interneto, kurį iškar praminėme ponu Vėžliu... Interneto kavinukėje dirbęs vaikinukas pasakė, kad keltas visgi sekmadienį ir tuo keltu vyksta jo tėvas. Štai dar viena versija. Bet patikrinsim rytoj.
Nepraleidome progos užsukti į bažnyčią. Kaip minėjome čia krikščioniška sala ir bažnyčių jau matėme ne vieną. Nustebome pamatę pilną bažnyčią vaikų. Tikriausiai buvo atėjusi visa mokykla. Nežinome, ar tai buvo privaloma ar savu noru, bet atrodė įspūdingai. Visi bažnyčioje esantys vaikai pilnais balsais giedojo giesmes. Pas mus taip nesame matę. Liuksas.
Mūsų džiaugsmui grįžę į viešbutuką sutikome Ryaną, keliautoją iš Naujosios Zelandijos. Smagiai šnekučiuodamiesi pavakarieniavome, pagurkšnojome alutį. Dar net nenutuokėme, kiek laiko teks mums kartu praleisti su misteriu Ryanu :).

2010.02.06. 176-oji kelionės diena.

Kelto paieškos. Valio! Apsinakvojam ilgiau. Įsikuriam. Suomis Markuu. Pasivaikštom pakrante.
Taigi anksti ryte nieko nelaukę Gintas ir Ryanas patraukė į kelto paieškas. Reikėjo patikrinti, ar vaikinuko iš interneto kavinukės informacija teisinga.
Pelni ofise esanti mergina mokėjo tik vieną atsakymą – NO. Ko mes beklaustume – ar turite laivų plaukiančių į Timorą? No. Ar yra šį savaitgalį laivų plaukiančių į Timorą? No. Ar yra kitą savaitę plaukiančių laivų į Timorą? No. Ar žinote kitų laivybos kompanijų, galinčių plaukti į Timorą? No. Greitai supratome, kad net į klausimą – ar turi kiek proto? – ji atsakytų taip pat... Nenorime nieko žeminti, bet kartais sunku suvokti kai kurių žmonių nelankstumą, abejingumą...
Taigi grįžome iki interneto kavinukės pas tą patį vaikinuką. Jis paskambino savo tėvui ir sužinojo, kad keltas nukeltas iš sekmadienio į pirmadienį. Viltis vėl sužibo. Bet reikia važiuoti į kitame Ende gale esantį uostą ir ten tiksliai susižinoti. OK. Taip ir darom. Susistabdome du vaikinukus su motoroleriais ir lekiam.
Ne taip paprasta. Pasirodo keltų kompanija ne tame uoste ir reikia važiuoti apie 15 km kita kryptimi. Tie patys mus atvežę vaikinukai užsiprašė nerealios kainos tad tik paprašėm, kad pargabentų atgal į miestą. Ten netrukome pagauti kitus du motorolerininkus ir nulėkėme į kitą vilties uostą.
Valio! Ten įsikūrusi keltų kompanija patvirtino, kad keltas yra pirmadienį. Bilietų nebūtina pirkti dabar, galėsime atvykę. Ką gi. Turime dar dvi dienas.
Po pietų į mūsų viešbutuką atvyko suomis Marrku. Ryanas su juo susipažino dar Labuanbajo. Jis taip pat kaip ir mes, ir kaip Ryanas, keliavo į Australiją. Liuks. Jau nebloga kompanija.
Kadangi turėjome sočiai laiko tai pasidarėme skalbimo dieną. Reikia viską išsiplauti iki brangiosios Australijos.
Vakarop nuėjome pasivaikščioti pakrante. O siaube. Šiukšlynas. Juodas smėlis dar sustiprina netvarkos vaizdą.

Nieko gero nepamatę pasukome atgal. Užėjome į kieniečių restoraną, kuriame mums padavė angliškus meniu. Iškart galėjome atsistoti ir išeiti. Turistinis meniu turistinės ir kainos. Grįžome į savo viešbutuką ir ten pavalgėme labai labai pigiai ir skaniai. Šįkart jau šnekučiavomės visa nauja kompanija.

2010.02.07. 177-oji kelionės diena.

Polution beach. Apsiperkam. Paskutiniai skalbimai.
Turėjome visą dieną laisvą. Tad nusprendėme kartu su Ryanu eiti į paplūdimį pasimaudyti. Viešbučio šeimininko paklausėme, kuriame paplūdimyje galime išsimaudyti ir nuėjome jo nurodyta kryptimi. Buvo karšta kaip pekloje. Laukėme kada galėsime pasinerti į vandenį, nors jis tikriausiai ir nebūtų toks vėsus kaip norėtųsi.
Pirmieji vaizdai šokiravo. Ar tikrai mums čia patarė išsimaudyti? Vaikai plukdė laivelius šiukšliname vandenyje, pakrantė buvo nusėta plastiku.

Siaubas. Tokiais tempais mes greitai visai nebeturėsime kur maudytis. Jokios atsakomybės. Kur ši… ten paliko… Uch. Ne kartą buvome klausę vietinių, kodėl taip vyksta. Jų atsakymas, kad tai trūkumas švietimo. Bet juk viskas prasideda dar šeimoje! Ką mamos galvoja mėtydamos šiukšles per vaikų galvas? Jau nekalbame apie tėvus, kurie vaikams jau nuo mažų dienų pučia cigarečių dūmus į veidą... Viena labiausiai rūkančių tautų pasaulyje...
Nusprendėme bent jau pasivaikščioti pakrante. Šiukšlių kiek apmažėjo, bet į vandenį lįsti jau nebesinorėjo. Stebėjome kaip žvejai traukia kalmarus į krantą.

Pasitaikydavo tikrai neblogų egzempliorių. Po to juos neša priduoti į vietinius restoranus. Smagu, kad bent jau nesėdi bambas išvertę.
Vieni traukia žuvis su harpūnais kiti su tinklais. Atrodo, kad sėkmė labiau pirmųjų pusėje. Vyrukai su tinklais dažniau painiodavo tinklus ant kranto nei su jais žvejodavo :).

Užtektinai prisižiūrėję tiek ir įdomių, tiek ir kraupių vaizdelių patraukėme namo. Saulė deginte degino. Užsukome į vietinį supermarketą nusipirkti ko nors šalto. Visi stebėjo kiekvieną mūsų žingsnį. Supratome, kad ne tiek jau ir daug čia atvyksta turistautojų. Sukeldavome audrą juoko kai konors paklausdavome angliškai. Juokiasi ir juokiasi. Bent jau tai gerai. Užkrečia gera nuotaika.
Tą vakarą dar pasiskalbėme prieš iškeliaudami ir visi nuėjome anksčiau pamiegoti.

2010 m. vasario 3 d., trečiadienis

Labuan Bajo, Indonezija

2010.02.02. 172-oji kelionės diena.
Labuanbajo. Nakvynės ir transporto paieškos. Vokiečiai ir naujazelandietis.
Labuanbajo yra pirmasis Flores salos miestelis. Tai populiari stotelė tarpe nardytojų, bei keliautojų, norinčių pamatyti Komodo drakonus.
Mums tai buvo stotelė norint susiorganizuoti tolesnį transportą keliauti toliau į rytus. Buvome skaitę, kad keliavimas per Flores salą nėra pats lengviausias ir greičiausias tad pasilikome sau vieną dienelę žvalgybai.
Estas Tomas norėjo pamatyti Komodo drakonus. Mes juos matėme prieš dvejus metus tad šįkart taupant lėšas šią pramogą praleidome.
Išlipę iš laivuko iškart ir patraukėme į paieškas – vieni kelionės į Komodo salą, kiti į Flores rytus. Tuo pačiu ieškojome nakvynės. Beieškant nakvynės stebėjomės esančiu grožiu danguje...VAU!

Miestelis buvo netvarkingas kaip ir dauguma Indonezijos gyvenamų vietų. Jau turėjome priprasti prie to vaizdo, bet ar tai įmanoma? Matant kalnus šiukšlių pakrantėse, kuro „vitražus“ ant vandens. Ir tai vienoje gražiausių Indonezijos vietų. Tiek nardytojams tiek ir vaizdų medžiotojams.


Ar kai sekantį kartą čia atvyksime ar apskritai matysis pakrantės per šiukšles? Ar vandenyse bus likusi bent žuvelė? O gal jos jau bus digimonizavusios į japiniškų animacinių filmų herojus?... Et... Net ašarą išsispaudžia matant tokią neteisybę..
Kol ieškojome nakvynės susipažinome su vokiečių porele, kuri buvo atvykusi panardyti į šias salas ir toliau taip pat ketino vykti į Flores rytus. Nutarėme pažiūrėti kelionės kartu. Tuo pačiu sutikome naujazelandietį Rayaną, kuris patarė dėl nakvynės ir mes nieko nelaukę ten ir patraukėme. Iš vakaro transporto nepavyko susirasti. Gal ir gerai. Būtų gerai turėti laisvą dieną tarp ilgesnių kelionių. Buvo variantas, kad keliauti vietiniu transportu iškart rytoj ryte ir taip per dvi dienas pasiekti mūsų norimą Kelimutu ugnikalnį. Taip nenorėjome. Geriau įdėti šiek tiek darbo ir paorganizuoti kitus keliautojus ir turėti už tą pačią kainą geresnę kelionę.
Nakvojome visiškai paprastukuose nakvynės namuose. Kambariukai iš lentų suręsti, dušas užsipilant kaušu vandenį ant savęs. Pigu. Liuks. Mums patinka :).
Vakare sužinojome, kad vokiečiai su mumis nevyks. Teks pasiieškoti kitų bendrakeleivių.

2010.02.03. 173-oji kelionės diena.
Transporto paieškos. Miestelis be elektros. Apibarami už estą :). Pasirenkam transportą. O gal?...
Kitą dieną atsikėlėme nuo vis kaistančio oro. Ilgai neina miegoti jeigu saulė šviečia į tavo kambario pusę.
Gal taip ir geriau. Reikia kibti į darbus. Papusryčiavome ir patraukėm į transporto bei bendrakeleivių paieškas.
Sekėsi visai neblogai. Transporto pasiūlymų gavome daug, tad greitai įžiebėme konkurencinę kovą ir turėjome labai neblogą pasiūlymą trims dienoms kelionei per Flores salą sustojant keletoje vietų pasigrožėti vietinėmis įžymybėmis su galutine stotele aplankant Kelimutu ugnikalnį.
Alternatyviai turėjome pasiūlymą iki Kelimutu ugnikalnio nuvykti per vieną dieną ir aušrą pasitinkti prie trijų spalvų ežerų. Abu variantai buvo geri, teliko sulaukti Tomo, grįžtančio iš Komodo drakonų ir pasitarus su juo priimti sprendimą.
Kalbinome ir kitus keliautojus. Buvo keletas potencialių, bet jiems patogiau iškeliauti po kelių dienų tad jie mums ne pakeliui :). Gaila, kad naujazelandietis jau turėjo bilietus vietiniam transportui. Jis linksmas penkiasdešimtmetis, būtų smagu su juo keliauti.
Taip vaikščiojant buvome apibarti vieno indoneziečio iš agentūros, kad neva nuviliojome jo laivą. „Ką?“. Pasirodo estas su dar kažkokiu draugeliu ryte nesulaukę kitų keleivių išplaukė su jų valtininku niekam nieko nepranešę :). Tikriausiai Tomas tam turi savo versija tad nesivėlėme į ginčus ir nuėjome. Kartu ir džiaugėmės. Pagaliau ir juos kažkas pastatė į kampą :).
Kol laukėme Tomo bandėme prisijungti prie interneto. Viskas lyg ir veikia. Pykšt ir dingo elektra. Su ja kartu ir internetas. Vietiniai mus nuramino - "taip dažnai, kartais kelioms dienoms...". Ok. Reikia prie to priprasti :).
Vakare sulaukėme Tomo ir pasakėme jam dienos variantus. Mūsų nuostabai jis pasirinko greitąjį variantą. Neva neturintis laiko. „O ką planuoji veikti po Flores salos?“ - „Dar nežinau...“. Keista... Ok, greitasis tai greitasis variantas. Gal tai net geriau. Gal pavyks greičiau rasti keltą iš Flores salos į Timoro salą? Nežinojome keltų tvarkaraščio, nes ko bepaklausėme visi sakė skirtingas išvykimo datas ir laikus. Kaip visada. Ko paklausi to negausi...
Tą vakarą dar klustelėjome keletos turistų dėl galimybės prisijungti prie trijų dienų kelonės. O gal? Bet norinčių nebuvo ir mes sutarėme su vežėjais susitikti ryte ir pajudėti link Kelimutu. Tikimės jie nepramiegos, nes vakare juos sutikome gerokai „įkaušusius“ – neva šventė vieno iš draugų gimtadienį. Su gimtadieniu!

2010 m. vasario 2 d., antradienis

Kelias iki Flores, Indonezija

2010.02.01. 171-oji kelionės diena.
Šiaip ne taip papusryčiaujam. Keliamės į Lombok salą. Mataram. Apsipirkinėjam. Vietinis VIP autobusas. Keltu į Sumbawa salą.
Atsibudome su saule, kad spėtume papusryčiauti ir būtume kelto krantinėje dar prieš nurodytą laiką. Jau iš vakaro buvome paprašę, kad pusryčius paruoštų anksčiau, nelaukiant kol mes ateisime. Deja. Atrodo, kad tie telefonai, kuriuos turi visi visi, naudojami tik žaidimams, bet ne žadintuvui. Patys pasižadinome vaikinuką ir priminėme, ką jis pažadėjęs. Susigėdęs puolė ruošti pusryčius. Tad turėjome dar mažiau laiko nei planavome. O taip norėjome paskutinį kartą pasimėgauti pusryčiais paplūdimyje.

Greit papusryčiavę nulėkėme į prieplauką. Kelto dar teko palaukti.
Vos 30 min. keltu ir mes jau vėl Lomboke. Iš ten autobusiukas mus nuvežė iki Mataram (didžiausias Lombok miestas), į tą patį ofisiuką, kuriame pirkome bilietus.
Turėjome dar pakankamai laiko tad nulėkėme į prekybos centrą. Norėjome pasižiūrėti, ko mums gali prireikti Australijoje, kad ten nereikėtų mokėti brangiau.
Kažin ko daug negavome (daug ir netilptų), bet skaniai pavalgėme McDonalde. Niami niami. Nežinia kada sekantį kartą bevalgysim tokius skanumynus :).
Mums buvo žadėta, kad autobusas pajudės 13:30. Turėjome jo laukti iki 15:30. Kol visi susikrovė savo mantas - dėžės su vaisiais keleivių tarpuose, maišai ryžių, netgi traktoriuko variklį norėjo įsikrauti – neleido. Prisistatęs kažkoks ale pareigūnas patikrino mūsų bilietus ir pamatęs, kad bilietuose neįrašytas bagažas, paprašė dar papildomai susimokėti. Jau nebenorėjome su jais ginčytis tad sumokėjome. Matėme, kad ir vietiniai kažkiek moka, bet savo ramybei nesiglinome kiek – juk vistiek mokame daugiau nei jie :).
Tad pajudėjome. Autobusas buvo ne tik pilnas dėžių, bet dar ant jų įsitaisydavo po paplidomą keleivį, kuris lyg niekur nieko pasinaudodavo mūsų sėdynių atlošais pamiegoti. Liuks :). Mums buvo žadėta, kad kitą rytą jau būsime Labuanbajo (Flores salos pirmasis miestas). Žinojome, kad laiku nebūsime. Juk tai Indonezija. Organizavimas čia blogiausias iš visų kiek pamtėme. Kai atvykome prie kelto iš Lombok salos į Sumbawa kelto reikėjo laukti 2h. Ar turint kasdieninį maršrutą neina susiderinti grafikų? Bet svarbiausia, kad išvis persikėlėme.
Važiavome visą naktį, karts nuo karto sustodami pavalgyti. Maistas nebuvo blogas tad mes irgi užkandome (juolab, kad tai buvo įskaičiuota į bilieto kainą).

2010.02.02. 172-oji kelionės diena.

Pakeičiam nepakeičiamą autobusą. Apgalvotas priverstinis turistų pasilikimas Sape? Samdom laivuką. Estas. Skęstam?... Labuanbajo. Nakvynės ir transporto paieškos. Vokiečiai ir naujazelandietis.
Auštant buvome Bimos miestelyje – paskutiniame prieš vykstant iki kelto į Flores salą. Prieš kelionę mums buvo pasakyta, kad neturėsime pakeisti autobuso. Vėl melas. Pakeitę autobusiuką važiavome link kelto. Tik porą valandų.
Atvykome prie kelto apie 8h. Nors jau matėme, kad būsime Labuanbajo ne ryte, vis dar netikėjome, kad viskas vyksta gan sklandžiai.
Nuojauta nenuvylė. Išlipę sužinojome, kad keltas išplaukęs jau prieš dvi valandas ir, kad sekantis tik kitą dieną. O čia tai Indonezija :). Atveža ir palieka. Bent jau būtų palikę Bimoje, kur didesnis nakvynių pasirinkimas, juk jau žinojo, kad nespėsime į keltą.
Iš pradžių dar bandėme aiškintis, kas už ką atsakingas, bet greit nuleidome rankas ir ieškojome išeities. Nakvoti čia nenorėjome. Vienintelis viešbutukas buvo ir nešvarus, ir brangus. Reikia ieškotis laivo į Labuanbajo. Su mumis atvažiavęs estas (susipažinome jau išlipę iš autobuso) išvyko su motoroleriu ieškoti skrydžio per sąsiaurį, o mes likome ieškotis laivo.
Pirmasis pasiūlymas už beveik 700 litų. Neblogai :). Kai reguliari kaina ne daugiau 15 lt. asmeniui. Šnekėjomės toliau. Sulygome 7 kartus mažesnę kainą. Nebuvo pigu (juolab, kad už keltą buvome sumokėję), bet ir likti nenorėjome.
Jau sėdėjome laivuke kai atvyko ir estas. Kai mes sulygome kainą jam buvo greitai paskambinta ir parduotas mūsiškis variantas. Tik jis vienas mokėjo tiek kiek mes abu. Juk reikia kažkaip „nulupti“ tuos turistus :).
Laive įsitaisėme ir įsišnekome su estu Tomu. Smagus pašnekovas. Smagu, kad galime ir apie bendrus dalykus pakalbėti. Papolitikavome, pajuokavome.
Plaukėme gal 20 metrų ilgio laivuku su 4 asmenų įgula. Turėtų pakakti pasiekti kitą krantą. Kelionė turėjo tęstis apie 7h. Tarp Sumbawos ir Flores salų yra mažesniosios Komodo ir Rincos salos (jose galima pamatyti Komodo drakonus) ir dar daugelis mažesnių. Vaizdas tikrai gražus. Praplauki vienos salos pakrantę, o jau žiūrėk kita..

Netrukus mūsų šypsenos dingo kai pamatėme priešais mus putojančius vandenis. Tarp didesnių salų besisukinėjančios srovės susiduria ir sudaro didelius sūkurius ir bangas. Atrodo kaip didelė makalynė. Ir matėme kaip tai artėja. Už nugarų gan rami jūra, o priešais už kelių šimtų metrų mėsmalė :). Nejuokais sunerimome. Laivukas nebuvo pats didžiausias. Nors jūreiviai nerodė didelių nerimo ženklų, bet buvo susikaupę. Laivą sūkuriai pradėjo sukinėti į įvairias puses, bangos mėtyti į šonus. Gal tai jau pabaiga? Jeigu iškristume iš laivo sūkuriai kaipmat mus įtrauktų... Taip kovojome gal 10 minučių ir po truputį išplaukėme į ramesnius vandenis. Visi daug ramiau atsikvėpėme. Šnekučiavomės toliau. Galvojome, kad viskas jau praeityje. Toli gražu. Po kurio laiko pradėjo artėti dar viena sieną. Šįkart sūkurių nebuvo, bet bangų dydis buvo bemaž kaip mūsų laivukas. Pakildavome ant kalno ir šlept į pakalnę. Kartais vanduo būdavo prie pat pat borto.. Denyje pradėjo vartytis suoliukai... Ir mes dar norime pusę pasaulio apkeliauti laivais? Ta mintis dabar atrodė juokingesnė už Šapranausko anekdotus... Bet po kokių 20 minučių vėl išplaukėme į ramesnę jūrą. Vėl ramiau atsikvėpėme, bet vis dar laukėme naujų siurprizų. Bet daugiau nieko pavojingesnio nenutiko ir mes grožėjomės jūra toliau. Salos toliau slinko horizonte, kartai pašokinėdavo delfinai (šįkart kie toliau). Labai gražu.

Po truputį nurimome. O ir Labuanbajo jau pradėjo matytis. Prieš akis išlindo prisiminimai. Čia buvome buvę prieš dvejus metus. Tai buvo mūsų toliausias pasiektas taškas per visas keliones. Šįkart iki čia pavyko atkeliauti nei karto neskrendant. Liuks. Įdomus jausmas.

2010 m. sausio 26 d., antradienis

Gili Trawangan sala, indonezija

2010.01.26. 165-oji kelionės diena.
Keltu į Lombok salą. Pakeičiam transportą. Užsisakom tolesnius bilietus. Keltas į Gili Trawangan. Nakvynės paieškos. Nerealūs steikiukai.
Rytas prasidėjo su aušra. Autobusiukas iš viešbučio mus turėjo paimti 6h ir nuvešti prie kelto, kuris nuplukdys iki Lombok salos, kurioje pakeisime autobusiuką ir važiuosime iki kelto į Gili Trawangan salą.
Trumpoje kelionėje vingiuotais Balio keliukais prisiminėme kaip prieš dvejus metus mėgavomis trumpomis (šių dienų matavimu) atostogomis šioje nuostabioje saloje. Vešli gamta, įspūdinga induistinė architektūra, draugiški ir besišypsantys žmonės. Visiems turintiems galimybę patariame čia praleisti dalelę savo atostogų. Jos taps nepamirštamos.
Prie kelto turėjome dar valandėlę laiko tad su malonumu sukirtome blynelių su bananais. Prie jų taip pripratome, kad neįsivaizduojame ryto be jų :).
Keltas mus plukdė apie 5h. Turėjome laiko pasiklausyti muzikos, paskaityti knygas. Netgi pavyko keletą kartų pasigrožėti delfinais, kurie karts nuo karto pasirodydavo šalia kelto. Nerealūs gyvūnai tie delfinai. Užtenka jiems pasirodyti ir net niūriausiame veide gali pamatyti šypsenėlę... Pakelia nuotaiką. Labai tikimės su delfinais ilgiau pabendrauti Australijoje arba Naujojoje Zelandijoje, kur galima su jais paplaukioti, pažaisti ir pan...
Lomboko saloje mus pasitiko kitas autobusiukas ir nuvežė į mus vežusios kompanijos ofisiuką. Pajutome, kad tokios sotelės daromos ne tik tam, kad pakeisti transportą ar pasiūlyti turistams nueiti į tualetą. Apsiklausinėję, kokie tolesni kelionės tikslai jie iškart pasiūlo tam reikalingą transportą, kartais neblogai pameluodami (kad Gili Trawangan nėra kelionių agentūrų ir pan.). Nepasiduodame tokioms provokacijoms ir deramės nuo širdies. Galop sulygstame tinkamą kainą ir nusiperkam bilietus iš Gili salų į Flores salą, dar toliau į rytus Indonezijos salyne.
Pakeliui į valčių, mus nuplukdysiančių į Gili, prieplauką pakeliui prisižiūrėjome beždžionių, kurios sėdėdamos šalia kelio laukė skanesnio kąsnelio :).
Buvome įspėti nepasiduoti prekeivių ir kitų „žulikų“ provokacijoms valčių į Gili prieplaukoje. Čia jie ypatingai įkyrūs. Tą buvome skaitę ir LP gide. Bet nuvykę nesusidūrėme su šiomis „pajėgomis“. Tikriausiai juos buvo išbaidęs kątik prasidėjęs lietus. Mūsų jis neišbaidė tad neužilgo jau buvome Gilyje. Valtyje buvo smagu pasiklausyti rusų porelės, kuri aptarinėjo savo ateities planus ir apkalbinėjo aplinkinius (tame tarpe ir mus). Neišsidavėme, kad juos suprantame. Tegul :). Juk ir mes kartais apkalbinėjam galvodami, kad mūsų niekas nesupranta :).
Gilis pasitiko giedrėjančiu dangumi su nuostabiu saulėlydžiu lyg sakydamas „pasilikite čia... pasinerkite į šiltas bangas...pabraidykite smėlėtais paplūdimiais...pagurkšnokite alaus po karštos dienos...nebenorėsite išvykti...“... Kol kas net nenorėjome pagalvoti apie išvykimą. Juk čia atvažiavome pailsėti po gan intensyvaus keliavimo...
Nakvynę susiradome ilgai neiškoję, nes labai tingėjome tampytis kuprines. Pasidėję jas pratęsėme nakvynės paieškas kitai nakčiai. Pavyko rasti namuką netoli prie jūros su visais mums reikalingais patogumais ir už gan patrauklią kainą. Kitą rytą pereisime čia.
Pavalgyti čia kainuoja brangiau nei mūsų prieš tai lankytose Indonezijos vietose. Susiradome bariuką, kuris kepa nerealiai skanius steikiukus, apibarstytus česnakiukais. Nieko nenaudojome nuo maliarijos tad gal česnakiukas nubaidys visus parazitus :).

2010.01.27. 166-oji kelionės diena.

Pakeičiam viešbutuką. Išsinuomojam snorklus. Snorklinam. Saulėlydis. Happy hours. Steikiukai :).
Kaip ir buvome suplanavę kitą dieną persikėlėme į kitą namuką. Liuksų liuksas :). Namukas priešais pat paplūdimio koralų rifus, prie kurių galima pamatyti vėžlius. Nieko nelaukę išsinuomavom ląstus ir vamzdelius (akvalangus vežiojamės savo – esame žlibiukai ir turime pasidarę savo akims :)).

Vanduo toks šiltas, kad netgi sunkiai atsigaivini. Plūduriuoji ir žvalgaisi kas darosi dugne. Gaila buvo matyti koralų sprogdinimo pasekmes. Gerai, kad šiuo metu Indonezijos vyriausybė imasi vis griežtesnių priemonių gaudydama tokio plauko sprogdintojus. Po keletos dešimčių metų koralai turėtų tapti tokiais kokiais buvo. Tikėkimės.
Nors koralai neprilygo mūsų matytiems Phukete, bet tai netrukdė mėgautis tuo ką matome. Žuvų buvo tikrai daug ir įvairiausių. Reikėtų mums įsigyti povandeninio pasaulio knygą, kad galėtume žinoti ką matome, o tai dabar darome savus naujadarus pamatydami kokią įdomesnę žuvį :).

Šįkart vėžlių nepamatėme. Bet juk dar turėsime daug galimybių.
Dar kiek pasikaitinome saulutėje ir patraukėme į kitą salos pusę stebėti saulėlydžio. Sala nedidelė, gal poros kilometrų ilgio tad netrukus jau buvome ten. Pakeliui pasižvalgydami po kitus paplūdimius. Labai gražu.

Be bejo kaip ir visoje Indonezijoje taip ir čia didžiausia problema – šiukšlės. Jų galima rasti visur... galbūt čia šiek tiek mažiau, bet vistik...
Kadangi lietaus sezonas tad lyja dažniausia kiekvieną dieną vakarop. Arba bent jau užeina tamsūs debesys. Tai tik dar labiau sustiprina saulėlydį.

Pamatę, kad šįkart saulė nusileis debesyse patraukėme namų link. Beeinant namo už akių užkliuvo „happy hours“, tad nieko nelaukę tuo pasinaudojom. Pora kokteiliukų pora alučių ir jau linksma :). Jau senokai benaudojom stipresnių gėrimų tad dabar jau nereikia daug linksmumui pasiekti :).
Vakare likome ištikimi steikiukams. Nepigūs, bet norėdami gerai pailsėti turime ir skaniai pavalgyti :).

2010.01.28. 167-oji kelionės diena.

Tinginiaujam. Snorklinam. Vėžliai. Steikiukai!
Miegam iki soties. Vos nepramiegam pusryčių. Tik papusryčiavę iškart einam snorklinti. Norisi pamatyti tuos vėžlius. Ir šįkart pavyko. Mums beplaukiant pro povandeninius žolynus lyg didelis blynas po mumis išniro vėžlys. Tai didysis žaliasis vėžlys. Jis sau ramiai pradėjo rupšnoti povandenines žoles tiesiai po mumis. Kartais kvailiukas, per klaidą įsikąsdavo koralą, papurtydavo ir pamatęs, kad tai ne tai ko ieško, paleisdavo :).

Taip kybojom virš jo kol nusprendėme pabandyti arčiau prinerti. Vėžlys nenorėdamas stoti į kovą nuplaukė tolyn. Nesivijom. Tegul sau plaukia. Atplauksime jo pažiūrėti vėliau, po pietų.
Po pietų vėl pamatėme vėžlius, net tris. Jau po truputį perpratom kuriose vietose jie lankosi, kur greičiau jų galima rasti. O jie tokie tingūs. Su savo kojom tingiai mosuoja ir iš lėto slankioja po vandeniu. Karts nuo karto iškyla į paviršių sekundei įkvėpti oro. Taip žavu juos tebėti laisvėje.

Snorklinant jau po truputį susipažinom ir su srovėmis. Tai labai svarbu norint atsidurti tinkamoje vietoje. Kartais jos tokios stiprios, kad net su ląstais sunku judėti į priekį. Tik įsivaizduokim jeigu prieš tokią srovę atsiduri 200m nuo kranto...
Prisimaudę iki soties vakare jau buvome savo steikiukų vietoje. Prie steikiukų mums pasiūlė magic mushrooms, kurie čia pardavinėjami visiškai nesislepiant. Reklaminiai stendai stovi tiesiog gatvėje.

Šįkart mandagiai atsisakėme...

2010.01.29. 168-oji kelionės diena.

Saulėtekis. Tinginiaujam. Snorklinam. Steikiukai....
Kitą rytą atsikėlėme anksti, prieš aušrą. Norėjome pažiūrėti kaip saulė teka priešais mus esančiame paplūdimyje. Juk ne tik saulėlydžiai romantiški :).
Nuėję prie jūros nustebome, kad ten kur ji turėjo būti – tuščia! Pasirodo atoslūgis toks stiprus, kad palieka tuščią apie 50-70 metrų pakrantės juostą. Visi laivukai, kuriuos dieną matėme plūduriuojančius pakrantėje dabar buvo įklimpę smėlyje.


Saulė teka laba greitai. Kadangi čia pusiaujas tai ji kyla praktiškai stačiai. Nutvieskia Lombok saloje esantį Rinjani ugnikalnį. Visiškai priešais mus nušvinta Gili Meno sala. Nuostabu.


Netrukus nušvinta ir nuslūgęs plotas, nuklotas povandeninėmis žolėmis. Vaikščiojme ten kur dieną nardėme :).
Dar kurį laiką pasėdėjome ant paplūdimio smėlio ir vėl nuėjome į savo miego guolius. Meškinams miego niekada negana :).
Dieną vėl snorklinom. Niekaip neatsibosta :). Pabandėme nueiti į kitus paplūdimius, bet įsitikinome, kad mūsų paplūdimys mums mieliausias. Grįžome į jį ir toliau nardėme.
Vėl sutikome vėžlius. Iš kai kurių žymių jau atskirdavome juos. Tą matėme vakar, tą matėme užvakar... :). Tiek įsidrąsinome, kad pradėjome su jais žaisti. Pasivejame juos, glostome jų šarvus, o jie nsutebę žiūri į mus perkreiptomis galvomis :).

Tarp nardymų skaitome, žaidžiame kortomis, kalbamės su kaimynais. Žodžiu atsipalaidavome.
Ir niekaip negalėjome atsisakyti tų pačių steikiukų. Tiesa, Vidutė šįkart užsisakė steikiuką ant picos. Same same but different.
Grįžtant namo ant kelio sutikome krabą. Gero delno dydžio. Jis sau tupėjo nieko nebijodamas ant kelio ir žiūrėjo į mus.

Paplūdimiuose vakarais daug bėgioja mažų krabukų, bet šis buvo ir didelis ir tolėliau nuo paplūdimio. Tikriausiai jau rytoj bus suvalgytas. Mes mandagiai jam pasitraukiam iš kelio.
Vakarais, nors ir brangoka, parsinešame po alaus buteliuką ir sėdėdami savo terasoje gurkšnodavome klausydamiesi bangų ošimo... Uch, kaip gera.

2010.01.30. 169-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Snorklinam. Dūkstam su vėžliais. Happy hours. Steikiukai... Liekam dar vienai dienai.
Tinginystės tęsiasi. Kaip ir nardymai. Jau taip susipažinome su nardymo vieta, kad sakydavome „einam pasivaikščioti į savo miškelį“. Žinojome po kuriais koralais galima pamatyti moreną, po kuriais akmenimis gyvena vėžliai, prie kurių koralų žaidžia Nemo šeimynėlės.

Tikriausiai jeigu dar ilgiau būtume čia ir povandeninis pasaulis priprastų prie mūsų. Gal net pelekai mums išdyktų? :).
Vėžliai jau nebuvo laimingi mus pamatę. Vaikėmės juos kaip pašėlę :). Reikia juos kažkaip išjudinti iš to tingumo...
Vakare dar kartą išnaudojome Happy hours. Apsiforminame viename bariuke ir pavalgyti einam į savąjį. Ne paslaptis ko :). Buvome tarę, kad išvyksime rytoj, bet čia buvo taip smagu, kad nusprendėme likti dar vienai tinginystės dienai. Juk nežinome kada dar taip smagiai ir gražiai galėsime tinginiauti. Atostogos atostogose tęsiasi :).

2010.01.31. 170-oji kelionės diena.

Tinginiaujam. Nebesnorklinam :). Liūtis. Džen su Desu.
Tinginiaujam bet nebesnorklinam. Ilgiau nei įprastai pusryčiaujam. Pusryčius mums patiekia paplūdimyje įrengtose pavėsinėse. Spėjame ir paskaityti knygas ir sužaisti kortomis.
Po pietų užėjo liūtis. Tai pirmasis stiprus lietus nuo tada kai atvykome į šią salą. Pliaupė kaip iš kibiro.

Bet po liūties oras dar gaivesnis. Paskutinį kartą išėjome pasivaikščioti paplūdimiu. Visa pakrantė jau buvo tokia pažįstama.

Paplūdimyje mūsų nuostabai sutikome Džen ir Desą, porelę, su kuria atkeliavome į Balį. Jie minėjo, kad vyks į šias salas, bet kai jų nesutikome 5 dienas tai manėme, kad bus pakeitę planus.
Smagiai pasišnekučiavome paplūdimyje. Gaila, kad Džen skaudėjo galvą ir jie nuėjo pailsėti (gal mes jiem išūžėm galvas? :)). Mes su alučiu paskutinį vakarą praleidome savo terasoje... Gal dar pasilikti? Ne. Jau abu jautėme, kad norime keliauti toliau. Jau beveik pusmetis kai keliaujame ir kažkiek pailsėję vėl norėjome naujų įspūdžių, naujų vaizdų, naujų šalių.

2010 m. sausio 24 d., sekmadienis

Balio sala, Indonezija

2010.01.24. 163-oji kelionės diena.
Keltas į Bali. Kuta. Nakvynės paieškos.
Tik už lango pasirodžiusi Balio sala pritraukė visų važiavusių dėmesį. Daugeliui tai buvo kelionės tikslas. Mums tai buvo tarpinė stotelė į tolesnę Indoneziją. Esame Balyje praleidę keletą savaičių prieš porą metų tad šįkart tai buvo labiau stotelė prisiminimams sužadinti.
Keltas buvo pilnas indoneziečių vaikų, keliaujančių tikriausiai paatostogauti į Bali. Jų keliamas triukšmas buvo didesnis nei kelto variklių. Bet vos keltas išplaukęs jau švartavosi kitame krante, Balio krantinėje. Kitame krante mūsų jau laukė tos pačios kompanijos autobusiukas, nuvešiantis mus iki Denapasaro. Tai dar trys kelionės valandos... O tai tik vos 90 km... Tankiai apgyvendintas ir vingiuotais keliukais Balis turi savo minusų :).
Mus vežusio autobusioku vairuotojas pasisiūlė mus visus nuvešti į Kuta paplūdimį (kaip tik mes ten ir norėjome vykti) už mūsų akimis nerealią kainą. Dar vienas turistų „išdūrinėjimas“. Su mumis važiavusi švedžių kompanija iškart sutiko sakydamos, kad tai tik vos po 2 EUR asmeniui. Vištos. Žinojome, kad tai keletą kartų daugiau nei normali kaina. Mes išlipome. Ne dėl to, kad būtume dėl to labai sutaupę, bet nesinorėjo mokėti asmeniui, kuris nori „nugręžti“ patiklius turistus. Susistabdėme taksi ir už mažesnę kainą buvome nuvežti į Kutą. Liuks.
Nakvynės teko paieškoti. Nors ir lietaus sezonas, bet kainos tikrai nebuvo mažos. Paklaidžiojome gerą valandą kol radome mus tenkinatį kambariuką. Liuks. Kritome pamiegoti.

2010.01.25. 164-oji kelionės diena.
Išsimiegam ir pramiegam. Ilsimės. Gili ar Kuta? Užsisakom bilietus.
Niekam nepaslaptis, kad pamiegoti mes sugebam :). Atsikėlėme apie 11h, kad spėtume gauti viešbučio pusryčius (šiaip dar būtume parpę..). Nuėję papusryčiauti, savo nuostabai, sužinojome, kad pavėlavome. „Kaip tai? Juk pusryčiai iki 12h!“. „Taip, teisingai, dabar 12:15 ir mūsų virėjas jau išėjęs“. Uchhh! Juk mes nepasukome laikrodžio viena valanda... Liurbiai. Teko mieste susirasti vietą papusryčiauti.
Teko apsispręsti, kur mums toliau keliauti. Norėjome pailsėti kuriame nors gražiame paplūdimyje. Be abejo, vienas geriausių variantų – netoli Lombok salos esančios Gili salos. Bet ten jau esame buvę ir lyg ir norėtųsi kažką naujo pamatyti. Kitas variantas – Kuta paplūdimys Lomboke (kaip tik šiuo metu buvome apsistoję to paties pavadinimo paplūdimyje Balyje). Tai nuošalesnis paplūdimys su gražiais saulėlydžiais. Bet nesame ten buvę, nežinome nei koks vanduo nei kokia pakrantė... Vistik nugalėjo noras gerai pailsėti. Gili Trawangan sala kaip tik ta, kurioje turime pailsėti. Kaip vietiniai salo „island Tralialia“ :).
Tad nusipirkome bilietus ir vaikštinėdami Kuta paplūdimiu jau laukėme rytojaus. Džiaugėmės niekur nevažiuodami, o tik kvėpuodami gaiviu jūros oru...