Kelionė į Gobi dykumą

2009.10.03. 50-oji kelionės diena.

Organizuojamės kelionę į Gobi. Perkame bilietus į Kiniją.
Kaip ir buvome minėję paskutiniame mūsų laiške, susiorganizavome 7 dienų kelionę po Gobi dykumą. Važiuosime šįkart šešiese (reiks dalintis ir taip menką plotą autobusiuke :) ) – ispanė Marta, belgas Jeremy, airis Conor‘as ir amerikietis John‘as. A, tiesa, dar du lietuviukai – Vidutė ir Gintutis :). Tarp ispanės ir belgo porelės ir mūsų iškart įsižiebė meilė. Galbūt dėl panašių kelionės tikslų, galbūt dėl šypsenų, o gal... Gražuolė ispanė ir įdomusis belgas :). Labai gerai jautėmės būdami kartu su jais, kalbėdami su jais... Tikimės abipusiai :). Kaip parodys netolima ateitis mūsų keliai dar ilgam nesiskirs.. Su jais kartu nusipirkome bilietus traukiniu iki Kinijos sienos. Traukinys išvažiuoja mūsų grįžimo dieną todėl teks būti atsargiems nepasiklystant Gobi dykumoje.
Šįkart keliavome su kitu turo organizatoriumi, tiek norėdami palyginti paslaugų kokybę tiek ir norėdami sutaupyti. Į šio turo kainą neįėjo maistas ir gėrimai, tuo reikėjo pasirūpinti patiems. Manome, jog taip bus pigiau...
Paskutinįjį vakarą kartu su naujaisiais draugais susipirkome produktus ir kitą dieną leidomės į kelionę.

2009.10.04. 51-oji kelionės diena.
Kelionės pradžia. Nakvynė Erdenedalay kaime (jurtoje). Ereliai pakeliui.
Jau kelionės pradžia parodė, kas su kuo daugiausiai laiko praleis. Be abejo abi porelės ir amerikietis su airiu. Tai tikriausiai dėl jų gimtosios kalbos įgūdžių. Na, o pats įdomiausias dalykas klausytis kaip airis kalba angliškai. Ir tai tikriausiai jam kalbant su mumis jis pakoreguodavo ją link mums suprantamesnės.
John‘as, amerikietis, buvo apkeliavęs jau daug pasaulio ir tai nuolat jausdavosi iš jo sarkastiškų pastabų („hey, that desert looks like desert!” ir pan…). Bet greit pripratome prie jo juokelių ir netgi mėgavomės jais. Jo nuolatinė kalbų tema – maistas. Jo kelionių tikslas būdavo ragauti vietinius patiekalus. Kaip vėliau pamatysime pasaulyje labai daug tokių keliautojų. Kadangi mes nesame nei gurmanai nei dideli virtuvės virtuozai (greičiau esame virtuvės kuriozai :) ) tai mes šių temų vengdavome ir stebėdavome nepakartojamus vaizdus už lango.
Pirmoji diena visa praėjo važiuojant. Važiavome iki sutemų, bet jau šiek tiek geresniu keliu nei mūsų praėjusiame ture. Ne asfaltas, bet bent jau kratymo buvo tikrai mažiau, na ir autobusiukas matėsi, jog buvo labiau prižiūrėtas nei praėjęs.
Nuostabiausias dalykas važiuojant – stebėti erelius. Jų matėme tiek daug ir iš taip arti, kad net negalėjome patikėti. Kartais jie pradėdavo skristi nuo pakelės autobusiukui priartėjus vos per 20 metrų! Vau!

Vidutė vos nepakeitė mūsų kelionės tikslo į paukščių stebėjimą. Tikrai didingas jausmas stebint šiuos kilnius paukščius. Jų tiek daug šioje vietoje dėl jų pagrindinio maisto - dykumoje gyvenančių pelių ir kitų smulkių graužikų, o kartais ir lapių, kurių taip pat daug matėme pakelėse.
Pirmasis vakaras, kaip ir kiti mums keliaujant, praėjo kartu su UNO kortomis. Išmokėme ir aplinkinius ir po to kortų nepaleisdavome nei vienam vakarui. UNO – connecting people :).

2009.10.05. 52-oji kelionės diena.
Antroji turo diena. Pakeliui į bariuką. Driežiukas. Sustojame prie Liepsnojančių uolų (Flaming cliffs). Kortos. Alus. Estrada.
Antrąją diena, dideliam John‘o džiaugsmui užsukome į pakelėje esantį bariuką, kur jis galėjo paragauti vietinių koldūnų. Na, o porelės kaip visada pačios prasivirė sriubos, užkando duona ir buvo sotūs :).
Pakeliui susitikome su kitu to paties organizatoriaus autobusiuku, kuriuo važiavo dvi olandų porelės. Jų maršrutas praktiškai sutapo su mūsų todėl visos kelionės metu dažnai matydavomės ne tik pakeliui, bet ir vakare „paskaityti baltų knygų“.
Vaizdai už lango po truputį keitėsi – menką žolytę pakeitė smėlis arba uolienos, vietoje mūsų akiai įprastų jakų ir arklių jau pasirodė dvikupriai kupranugariai (dviem kuprom jie skiriasi nuo savo blrolių Afrikoje, kurie yra su viena kupra). Pakelėje sustodavome, kas parūkyti, kas uolomis palaipioti, kas driežų pagaudyti.


Tos dienos tikslas buvo pasiekti vadinamąsias Liepsnojančias kalvas (angl. Flaming Cliffs, mong. Bayanzag). Šios kalvos pirmiausia yra žinomos dėl daugelio dinozaurų liekanų atradimo. Nenuostabu, juk šioje vietoje prieš milijonus metų buvo ežeras.. Na ir pačios uolos atrodo tikrai įspūdingai savo ryškia oranžine spalva bei įdomiomis formomis.

Labai nustebome palietę šias uolas – jos trapios kaip stipriai suslėgtas smėlis. Manome, jog po keliasdešimt metų šių uolų gali ir visai nelikti dėl jų neatsparumo vėjui ir lietui (nors jo čia ir mažai būna).
Pagaudyti gerų kadrų užsiropštėme ant šių uolų šlaitų. Nuostabus saulėlydis... Net nesinorėjo palikti šios vietos.. Nulipę nuo kalvų turėjome pėdinti apie 4 km iki savo stovyklos, kurią pasiekėme jau sutemus.
Truputį buvome sunerimę, kai pamatėme, jog mūsų vairuotojas su autobusiuku jau išvažiavęs į kitas jurtas nakvoti (tolokai...), o mudviejų miegmaišiai tai juk autobusiuko viduje! Na, teko pasirausti (nieko nevogėme!) po jurtoje buvusias spintas ir pasiskolinti iš šeimininkų keletą apklotų. Ryte niekam nieko nesakę važiavome toliau..
Naktimis pakildavo stiprus vėjas ir oras atšaldavo iki netoli minusinės ir nors nebuvo taip šalta miegoti kaip šiaurinėje Mongolijos pusėje, bet miego saldžiu tikrai nepavadintume...

2009.10.06. 53-oji kelionės diena.
Trečioji turo diena. Rytas ant kupranugarių. Važiuojame iki Khongor smėlio kopos. Ten ir nakvojame.
Ryte dar gavome progą pajodinėti ant kupranugarių, kurie čia, kaip minėjome, dvikupriai.


Sukinkė mus vorele kaip tikrus turistus ir pavedžiojo valandikę po apylinkes. Kvapas jų tikrai nekoks. Ir gaila žiūrėti kaip jiems kiaurai per šnerves perverti pakinktai. Visi bijojome, kad tie didžiuliai gyvūnai neapspjautų mūsų, bet jie, matai, kerštingi – apspjovė veidan savo šeimininką (tikriausiai už pravertas nosis :) ). Fiu... Atrajota žolė tekanti per veidą...
Tos dienos tikslas buvo pasiekti didžiąją Khongor smėlio kopą. Jau iš keliasdešimties kilometrų pamatėme smėlio kalnus. Jos yra apie 300 metrų aukščio, 12 km pločio ir apie 100 km ilgio. Vau!
Kadangi šalia esančioje jurtoje ir nakvojome tai pasidėję visus daiktus nulėkėme palaipioti po šiuos smėlio kalnus.


Įdomu tai, jog prieš pat kopas teka upelis, kuris maitinasi iš šalia esančios pelkės. Kontrastas – upelis, pelkė ir už jos prasidedančios smėlio kopos. Pelkes gavome prašokinėti nuo kupsto ant kupsto. Kopomis galėjome laipioti, čiuožti, bėgioti žinodami, jog joms tai nekenkia – jos su kiekvienais metais netgi didėja (deja ne taip kaip Juodkrantės ir Nidos kopos).

2009.10.07. 54-oji kelionės diena.
Ketvirtoji turo diena. Važiuojame į Ledo slėnį (Ice valley). Pakeliui gazelės. Ledo slėnis. Maži peliukai. Nakvynė miestelyje. Dušas. Degtinė. Kortos.
Ketvirtoji diena visiems prasidėjo su šypsena – žinojome, jog šiandien galėsime palįsti po dušu (taip, taip, beveik keturios dienos tarp smėlių be dušo :) ).
Pakeliui užsukome į Ice Valley, Ledo slėnį (mong. Yolyn Am). Šis slėnis pačiame Gobi dykumos centre, tik keliasdešimt kilometrų nuo Khongor kopos, o jame beveik ištisus metus išlieka ledas! Tiesa, mes čia apsilankėme rudenio pradžioje, po vasaros karščių ir ledo čia likę tik ant keletos balučių, bet vien šis faktas kelia nuostabą.


Pats slėnis tarp įspūdingų kalnų, kurių tarpekliais mes ir ėjome iki to vadonamojo Ledo slėnio. Šaltukas jautėsi, bet kaulų nelaužė. Pakeliui mažuose urveliuose vis cypsėdavo keisti maži padariukai. Už peles didesni ir gyvena mažomis kolonijomis tarp uolų išsiraustuose urveliuose. Mums artėjant, tikriausiai kolonijos sargybinis, cypteldavo ir gyvūniukai išsilakstydavo po savo urvus.


Mums pavyko vieną iš jų apsupti ir įvaryti į uolos kampą. Nieko blogo nenorėjome, pafotografavę praleidome bėgti toliau :).
Vakare buvome devintame danguje stovėdami po dušu ir plaudami dulkes.
Vakaras su UNO bei naujai nusipirktomis „baltomis knygutėmis“.

2009.10.08. 55-oji kelionės diena.
Penktoji turo diena. Tsagaan Suvraga.
Penktąją kelionės dieną važiavome netoli, galbūt tik 60-70 km, iki vienos iš Gobi dykumos dalių, vietinių vadinama Tsagaan Suvraga. Pagrindinė jos dalis – iš klinčių susidariusios uolos, galbūt 30 m. aukščio, nuo kurių atsiveria nerealus vaizdas į Gobi platybes. Šioje vietoje tos platybės nusidažiusios ružava, oranžine, geltona spalva dėl didelio kiekio klinčių, kurios dėl kitų uolienų priemaišų įgauna įvairiausių atspalvių.


Uolomis vaikščiojome gal gerą valandą vis girdėdami kaip John‘as kartoja „This is what you gonna see in Great Canyon in the states“. Jis žinojo, jog mes keliaujame aplink žemę ir kąnors pamatydamas vis pasakydavo kur galime dar tai pamatyti. Na, jis tikrai buvo daug matęs ir kartais būdavo įdomu jo klausytis. Tik ne per daug ilgai...
Tą vakarą įsikūrėme jurtoje, kuri buvo visai netoli nuo mūsų stebėtų uolų.

2009.10.09. 56-oji kelionės diena.
Šeštoji turo diena. Rock formation. Ereliai. Lizdai.
Ši diena buvo paskutinė su tikslu kažką pamatyti. Važiavome iki vadinamųjų Rock Formations (mong. Baga Gazrin Chuluu).

Atrodo tikrai įspūdingai. Važiuoji sau plyna dykyne ir štai tau BAC!
Kadangi įsikūrėme nakčiai visiškai šalia šių uolų tai mudu nusprendėva pasilaipioti po šias uolas. Dideliam Vidutės džiaugsmui šiose uolose buvo daug erelių lizdų. O jie mus pastebėję suko ratus virš galvų.


Na, o Gintukas didvyris visas nušvito pamatęs dar vieną įkopiamą viršūnę. Tai kol jo moteris stebėjo erelių lizdus jis užsikabarojo į aukščiausią tašką ir tikėtina sušuko tą savo frazę apie kietus servelatus :). Vaizdas tikrai ten neblogas , juolab, kad saulėlydis buvo.. Ant šios viršūnės kaip ir ant daugelių kitų iš uolų gabalų buvo pastatytos stupos, kurias jie vadina Ovoo.


Jų tikėjimu (budistai) reikia apeiti tris kartus ir jeigu turi vandens juo pasveikinti dievus...

2009.10.10. 57-oji kelionės diena.
Septintoji turo diena. Anksti išvažiuojame. Pakeliui daug erelių. Erelis puola lapę. Ulaan Baataras. Dušas. Traukinys. Marta ir Jeremy. Pokalbiai, kortos.
Paskutiniosios dienos rytą atsikėlėme anksčiau (6h. Vau! :) ). Mums buvo būtina pasiekti Ulaan Baatarą prieš piet, kad spėtume apsiprausti ir nusigauti iki traukinio. Anksčiau ryte atsikėlę pamatėme, kad ir čia jau šalnos prasideda, trumpa žolytė buvo padengta šerkšnu. Bet kadangi dienomis čia saulė praktiškai nepasislepia tai greit sušilome ir vėl dardėjome keliu link sostinės...
Vėl pats nuostabiausias dalykas – stebėti erelius. Jų vėl pritūpę pakelėse. Stebi mus kaip ufonautus ir skrenda mums tik visiškai priartėjus. Pavyko netgi pamatyti, kaip erelis puola dykomos lapę. Nu tikriausiai žiemai nori prikaupti daugiau riebaliukų nei tik pelių mėsa :).


Šalia padvėsusio arklio matėme, mūsų manymu, grifus, kurių gal koks dešimt tąsė dvėselieną aplink...
Kaip ir buvome planavę sostinę pasiekėme apie piet ir smagiai palindome po dušu, netgi spėjome pavalgyti ir išsiųsti į Lietuvą atvirutes...
Traukiniu turėjome važiuoti per naktį tai tam reikalui pasipildėme alaus atsargas (kai keliavome nakvojant jurtose alaus vengdavome dėl galimų priverstinų išėjimų šaltu nakties metu pasilengvinti...).
Kaip jau minėjome traukiniu keliavome su Marta ir Jeremy, su kuriais smagiai plepėjome apie pačias įvairiausias temas. Marta yra žurnalistė ir tai jaučiasi iš jos smalsių klausimų ir įžvalgos. Jeremy labai konstruktyvus, tikriausiai dėl to, jog yra architektas ir jau grįžęs iš kelionės žada pradėti savo verslą projektuodamas sodus ant namų stogų. Važiuosme kažkada pažiūrėti kaip jam sekasi :).
Taip smagiai besišnekučiuojant ir kortuojant laikas labai greit prabėgo ir nuėjome miegoti...

2009.10.11. 58-oji kelionės diena.
Rytas buvo čia pat. Traukinio galinė stotelė ir buvo miestelis prie sienos. Zamyn – Uud iš Mongolijos pusės ir Erenhot iš Kinijos pusės.
Jau buvome pamokinti kaip elgtis išlipus iš traukinio. Iš būrio siūlytojų pervežti per sieną (sieną kirsti galima tik su transporto priemone) reikia išsirinkti tą, kuris mus perveš už mūsų norimą kainą. Paprasta :). Pavyko nusiderėti su vienu garbesnio amžiaus senuku ir vėliau pamatėme, kodėl jis sutiko už mūsų kainą – jo džipuko „viliuko“ durys neužsidarinėjo – laikėme jas rankomis, variklis užgesdavo tik pristabdžius... Na labai linksmai patraukėm link sienos. Ir prasidėjo „viliukų“ lenktynės! Visi susirinkę klientus iš traukinio kiek leidžia jų varikliai nukūrė link sienos. Mus aplenkė vienas...du.. trys... ech, jau visas būrys... Bet galop pasiekėme pasienį ir atsistojome eilėje ne paskutiniai, o galbūt apie vidurį...


Kol laukėme eilėje mūsų šoferiukas laiko veltui neleido. Išsitraukė pincetą ir pradėjo traukioti savo barzdos (et, kokia ten barzda...) ir ūsų plaukiukus... Ceremonija truko gal kokią 15 min... Fiu...Mes tvardėmės, bet karts nuo karto prunkšteldavome.. Efektyvus laiko išnaudojimas!
Pasienyje pasitiko mus eilės laukiančių kiniečių, kurie per sieną vyko su pundulais. Ir pabandyk tik sekundei nusigręžti, o jau žiūrėk prieš tave stovi užlindęs juodaplaukis mažuliukas (na, mes irgi nedidukai, bet tikrai ne tokie nagli...). Teko rimtai pasistumdyti ir pasižodžiauti... Gavome gerą įžangą prieš įžengiant į Kiniją, kuri buvo ten, anapus šio posto....

Apibendrinant Mongolijoje praleistą mėnesį:
Eismas chaotiškas... Nėra ko stebėtis. Juk jie pripratę prie didelių teritorijų ir arklių :). Gatvėse nebesuprasi, kokia kryptimi važiuoja automobiliai, kokios šviesoforo spalvos jie laukia norėdami pajudėti... Net nekalbame apie užmiestį, kur galioja tik lygumų taisyklės :).
Netvarkingi... Meta šiukšles kur pakliuvo...Gal dėl to, jog turi daug žemių? Juk viskas pasklis ir nesimatys... Tai labai pasijaučia sostinėje, kur toks požiūris sukrauna dideles krūvas šiukšlių... Kaip vėliau suprasime tai didele dalimi Kinijos įtaka...
Tourist friendly.... Nors ir netvarkingi, bet jau pirmąją dieną pajutome, kad čia į turistus teigiams požiūris ir daug kas sukurta būtent jiems. Pradedant nakvynėmis ir barais ir baigiant pačiomis mongolų šypsenomis. Čia jautėmės tikrai gerai.
Nepaliesta... Per visą Mongoliją eina tik vienas geležinkelis, kuris per Ulaan Baatarą sujungia Rusiją ir Kiniją. Visoje teritorijoje (primename, jog Mongolija užima 1,5 mln.kv.km!) yra tik keletas šimtų kilometrų asfaltuotų kelių. Visa kita – kalnai ir lygumos, iš vienos į kitą vietą besikeliančios jurtos, ereliai, dykumos... Blogi keliai tikriausiai atbaido daugumą turistų nuo šios unikalios ir nuostabios gamtos šalies. Tiesa, aplink jau matėme kiniečių tiesiamus kelius, kuriais už keleto metų tikriausiai pajudės tuntai bešiukšlinančių turistų iš Kinijos ir kitų pasaulio kampelių... Linkime kiek įmanoma apsaugoti šį unikalų kampelį...
Svetingi... Nors nėra kelių, geležinkelio bėgių, bet keliaujant per lygumas visur lydi klajoklių svetingumas – nerašytas paprotys, kad galima prisiglausti bet kurioje pakeliui sutiktoje jurtoje. Mes visada tai darydavome kai užsimanydavome papietauti. Jie mielai pasiūlydavo ugnį, šilumą, pieną..
Dainingi... Tiesa, mes bendravome ne tiek jau su daug mongolų, bet tie, su kuriais susidūrėme dainuodavo pirmai progai pasitaikius. Ir tikrai ne „Oops i did it again..“, bet melodingas, gražias vietines dainas... Viena jų mus lydėjo beveik visos Mongolijos metu. Labai graži :). Galite pasiklausyti mūsų dainų skiltyje...
Klajokliai.... Visgi reikia pasakyti, kad tai dar klajoklių tauta. Jeigu neskaičiuotume milijono gyventojų Ulaan Baatare, likę 1,5 mln gyventojų yra išsisklaidę po 1,5 mln kv.km. Antras pagal dydį miestas čia turi tik 75000 gyventojų. Didžioji dalis gyventojų verčiasi gyvulininkyste, kas ir verčia pasklisti po visą teritoriją.... Nugairinti veidai... Nuo ilgo jojimo į O raidę panačios kojos... Civilizacijos paliesti mažai...