šiaurės ir centrinė MONGOLIJA

Nelaukti šalčiai Mongolijoje

Tik spėjome visiems pasigirti, kad išvykstame į turą, ir oras pradėjo rodyti savo nagus. Žinojome, jog tomis dienomis praneša šaltas dienas su tikimybe, jog pasnigs, bet negalvojome, jog Monglijos valdžia pažiūrės į tai taip rimtai. Jau vakare, dieną prieš išvykstant, gavome įspėjimą, kad visos kelionės Mongolijoje gali būti sustabdytos. Labai prisibijoma 1999 ir 2001 metų žiemų, kai dėl didelių šalčių ir sniego audrų žuvo daug gyvulių ir pridarė daug kitos žalos. Naktį atšalo iki -4 C, o diena tesušilo iki -2 -1 C (kai tuo tarpu praėjusią diena buvo ~ + 24 C), truputį snyguriavo. Dideli temperatūrų skirtumai būdingi šiai šaliai, bet tokio ankstyvo atšąlimo niekas nesitikėjo. Taigi. Ryte visgi mūsų organizatoriai pasirįžo vykti. Nudžiugome, nes mūsų -2 C šaltis neišgąsdino.
Mūsų draugams australams Paul ir Naomi tai buvo kaip nuotykis, nes iki tol sniegą tebuvo matę tik lopinėliais ir nepatyrę, kas yra šaltis. Bet šalčiui buvo tinkamai pasiruošę todėl niekas nematėme problemų judėti pirmyn. Tailandientė keliautoja Mu (tai ne Manchester United trumpinys!) buvo mačiusi ir šilto ir šalto todėl tik ir klausėmės, kaip ji pasakojo savo keliones po 70 pasaulio šalių. Džiaugsmas greitai baigėsi, nes jau pirmame policijos punkte mus sustabdė ir nukreipė atgal. Valdžia uždraudė bet kokius turistinius judėjimus šalyje.. Taigi smagiai grįžome į svečių namus. Kelionę nukėlė dviem dienom...
Taigi toliau leidome laiką sostinėje. Nusprendėme nueiti aplankyti nacionalinį gamtos muziejų. Susipažinome su Mongolijos gyvūnija, o įspūdingiausia buvo dinozaurų ekspozicija. Visų jų skeletai rasti čia, Mongolijoje, aplink Gobi dykumą (apie ją kitoje mūsų kelionėje), kuri kažkada buvo dideliu ežeru. Skeletai tikrai įspūdingi, jų labai norėtų didieji pasaulio gamtos muziejai.


Pats muziejus dvelkė sovietine epocha. Ekspozicijos dažnai už nevalytų stiklų, kampuose dulkės, kai kurios gyvūnų iškamšos buvo pradėjusios irti.. Manome, jog verta užsukti nebent turint daug laisvo laiko arba norint pamatyti dinozaurų ekspozicijas.
Vakare pasnigo jau daugiau. Keista buvo rugsėjo viduryje matyti tiek sniego, ypač kai buvome pasiėmę tik po vienas ilga kelnes :).


Likusią kitą dieną pratinginiavome, panaršėme internetą, paskaitėme knygas. Ir priėmėme svarbų sprendimą... Tvirtai pagalvoję nusprendėme šiek tiek pakeisti savo kelionės maršrutą. Atsisakėme Tibeto, Nepalo, Indijos ir Birmos... Kad ir kaip norėtųsi ten nuvykti, bet net keletas svarių priežasčių mus paskatino rinktis kitą kelią:
• Įvažiavimas į Tibetą apribotas – reikia užsisakyti organozuotą turą, kurio diena kainuoja 200 - 400 lt (į tai įeina dar ir papildomas leidimas įvažiuoti į Tibeto teritoriją).
• Tai priverstų keisti mūsų kelionės idėją – aplink pasaulį be sparnų, nes įvažiavimas sausuma arba jūra į Birmą iš Indijos pusės yra neįmanomas...
• Taip sutaupytume kelionės laiko ir daugiau dienų galėtume praleisti Kinijos pietuose ir pietryčių Azijoje.
Su šita mintimi antrą kartą išsiruošėme į mūsų kelionę po Mongoliją...
1 diena. Amarbayasgalant vienuolynas. Nors dar buvo šaltoka ir vakarykštis sniegas nebuvo nutirpęs, bet mūsų jau niekas nebestabdė ir mes patraukėme į Mongolijos šiaurę. Smagus rusiškas autobusiukas riedėjo asfaltu, o mes su australais šnekučiavomės, dalinomės patirtimis. Tiesa, keliavome jau be Mu, kuri nusprendė prisijungti prie kitos grupės, kurios maršrutas buvo ne tik šiaurės ir centrinė Mongolija, bet ir pietuose esanti Gobi dykuma. Mūsų tikslas taip pat buvo aplankyti Gobi, bet vistik nusprendėme likti su savo naujaisiais draugais australais ir grįžę iš šios kelionės organizuotis atskirai išvyką į dykumą. Tiesa, dėl to, jog iš mūsų grupės “iškrito” Mu, mūsų kelionės organizatorius norėjo smarkiai pakelti mums kainą, bet mes irgi ne iš kelmo spirti – garsiai užprotestavome, jog jis mūsų apie tai neįspėjo, ir jis nenorėdamas, jog apie tokį atvejį sužinotų aplinkiniai paprašė mūsų niekam nesakyti suderėtos kainos ir mes keturiese patogiai įsitasę penkiaviečiame autobusiuke pajudėjome į šiaurę.
Pirmos dienos maršrutas beveik visas buvo afaltuotu keliu ir įveikėme net 360 km! Tai tikrai daug, nes rusiškasis autobusiukas asfaltuotu keliu pasiekia maksimalų 70 km/h greitį, o kaip pamatėme dienos pabaigoje pasukę nuo asfaltuoto kelio į vadinamąjį „off road“, jog tolimesnė mūsų kelionė bus vidutiniu 30-40 km/h greičiu. Be keletos asfaltuotų kelių Mongolijoje visi likusieji atsirado natūraliai – mašinoms (dažniausiai senoviniams rusiškiems „viliukams“) lekiant pievomis atsitiktinai pasirinktomis vėžėmis, kylant į kalnus per išsikišusius akmenis ir pan. Dažnai kelias pavirsdavo į 4-5 juostų magistralę, tik ji būdavo be asfalto, o tiesiog keliukų raizgalynė per plačią pievą.


Vakare pasiekėme Amarbayasgalant vienuolyną, prie kurio ir apsinakvydinome. Tai buvo pirmoji iš daugelio mūsų nakvynių jurtoje. Dažniausiai tai būna keturių lovų jurta su centre esančia krosnele pasišildyti. Vakarais taip įsišildydavome, kad atrodydavo, jog esame pirtyje, bet susidariusi kaitra išnykdavo per keletą valandų ir prieš rytą temperetūra jurtoje būdavo tik keletu laipsnių aukštesnė nei lauke (ryte pamatėme, jog jurta pasidengusi plonu sniegu ir leduku :) ). Pats vienuolynas yra vianas iš trijų svarbiausių vienuolynų Mongolijoje, kurio komunistams 1937 m. pavyko sunaikinti tik 10 iš 37 šventyklų ir statulų.


Šiame vienuolyne yra palaidotas ir mumifikuotas labai didžiai gerbiamas architektas ir didis budistas Zanabazaras. Nors Mongolijos budizmas yra vadinamasis Tibeto budizmas, bet šiame vienuolyne stipriai jaučiama ir Kinijos architektūros įtaka.
2 diena. Khutag Ondor. Kumysas. Antrąją dieną vėl šiek tiek “paragavome” asfalto, bet didžioji dalis kelio buvo “offroad”. Nors važiuodavome ištisą diena, bet kelias neprailgdavo. Aplink buvo tokie vaizdai, kurie versdavo kartais ir žagtelti. Vairuotojas leisdavo mongoliškų dainų kasetes ir tai priduodavo papildomo žavesio kelionei. Stabtelėjome kaip gyvena arklių augintojai (klajokliai, kurie juda su sava arklių banda kur akys veda). Arkliai maži kaip poniai, su ilgais karčiais ir aštriais dantimis :). Jurtoje buvome pavaišinti kumelių pieno airag, pas mus vadinamo kumysu.


Skonis kaip rūgštaus pieno (rūgpeinio), bet su dalimi alkoholio. Keletas gurkšnių kumyso dar labiau pakėlė nuotaiką ir judėjome toliau… Aplink vis dar liejosi nepakartojami peizažai.. Gaila, jog to neina perteikti forografijomis (autobusiukas tikrai šokinėjo aukštyn žemyn!). Nors tikriausia ir geriausia pasaulyje technika neperteiks tikro šios šalies gamtos žavesio...
3 diena. Khatgal. Ider upės slėnis. Trečiąja dieną keliavome toliau link šiaurėje esančio Khovsgol ežero, prie kurio turėjome jodinėti su arkliais. Vėl visa diena važiavimo. Smagu, jog pietaudavome gražiose vietose, šiandien pietavome Selenge upės slėnyje.


Išradinga mus lydinti gidė Unnur pagamindavo greitus, bet tikrai skanius pietus. Kaip visada maiste pilna avienos… Jos deda visur, netgi kavinėse užsisakęs bulvyčių fri, jas gausi kartu su aviena :). Vakare pasiekėme netoli Khovsgol ežero esantį miestelį Khatgal. Pagaliau dušas! Jį turime kas tris dienas, o nuo dulkėto kelio plaukai buvo kaip karčiai, o oda kaip servelato :).
4 diena. Khovsgol ežeras. Jakų kautynės. Jodinėjimas su arkliais. Sekančią dieną po keletos minučių važiavimo pasiekėme ežerą ir įsikūrėme dviems nakvynėms. Čia pamatėme įspūdingą reginį, kaip du dideli jakai bandė uždaužyti mažą jakiuką (šį vaizdelį galite pamatyti mūsų video skiltyje). Laimei šeimininkė buvo netoli ir spėjo šiuos kovotojus išskirti. Iš anksto galime pasakyti, kad jakiukui viskas baigėsi gerai ir jis vėliau nubėgo kaip niekur nieko (nors šonai tikrai turėjo skaudėti...).
Tai buvo mūsų pirmasis toks pasijodinėjimas arkliais. Esame bandę pajodinėti arkliais netoli Vilniaus esančiame žirgyne (ačiū jums draugai už šią dovaną), bet tas pusvalandukas ir buvo visa mūsų patirtis. Mūsų draugai australai jau turėjo trijų dienų pasijodinėjimą jų kelionėje į Gobi todėl mielai klausėme jų patarimų.


Pirmą dieną jodinėjome 4h. ir mums tikrai buvo gana :). Šio pasakojimo vyriškajai pusei kiek nepasisekė su balnu... Kadangi jis kietas kaip dešra tai didelė jo ir ši..a :). Balnas nutrynė užpaklį ir paliko lyg ir kokios tai uodegos žymę :).
Pasikartosime sakydami, jog vaizdai tikrai nerealūs. Kiek priminė mūsų matytą Baikalą, bet šiuo metu medžiai jau buvo pageltonavę ir galėjome mėgautis kitomis spalvomis.
Pats Khovsgol ežeras yra, kaip ir Baikalas, didelis gėlo vandens telkinys (turintis savyje virš 2% pasaulio gėlo vandens atsargų).
5 diena, Jodinėjimas su arkliais. Kita dieną taip pat praleidome ant arklių, tik kiek ilgiau – jodinėjome apie 6h. Su arkliais įkopėme į šalia esantį kalną pasimėgauti Khovsgol ežero vaizdais bei šalia esančių kalnų snieguotomis viršūnėmis (tą naktį vėl pasnigo).
6 diena. Pasivaikščiojimas pakrante. Moron miestelis. Kitos dienos rytą taip pat turėjome galimybę joti arkliais, bet mes atsisakėm. Vietoje to nusprendėme pasivaikšioti ežero pakrante ir “pagaudyti” gražių nuotrakų. Gražu gražu gražu!


Po pietų išvažiavome žemyn, link centrinės Mongolijos, į Moron miestelį, kuriame su dideliu džiaugsmu vėl palindome po dušu. Toliau mėgavomės nakvyne jurtoje (gal tik šaltis rytais jau kiek pabodo, bet grūdinimasis irgi ne pro šalį :) ).
7 diena. Jargalant miestelis. Kita diena vėl autobusiuke besimėgaujant vaizdais už lango. Turėjome progą pamatyti, kaip vietiniai žvejai upėje gaudo upėtakius. Kiek kitaip nei mes įpratę.


Tai nei muselinė, nei spiningas, nei gyva žuvelė. Viskas viename – ranka įsukamas valas, kurio gale ant kabliuko užkabinama maža žuvelė (visiškas mailiukas) ir numetus leidžiama pasroviui su tam tikrais patimpčiojimais ranka., vėliau traukiama atgal. Ir labai neblogai. Kol mes stebėjome nuo kranto jie pagavo kokius 5 upėtakius (200-400g). Pabandėme ir mes pažuvauti su mūsų autobusiuke buvusiu spiningiuku, bet matyt mėtymas nuo kranto su sukriuke rezultato nedavė :). Nieko nepešę pajudėjome toliau… Tą naktį nakvojome ne jurtoje, o miniatiūriniuose svečių namuose. Šilumos pagaliau gavome iki soties..
8 diena. Baltasis ežeras. Sugedimas. Klajoklių šeimyna. Kitos dienos rytą pasitaisėme amortizatorių (visgi jis neištvėrė kratbildavimo..) ir patraukėme toliau link Baltojo ežero (angl. White lake, mong. Terkhan Tsagaan Nuur). Dėl sankabos gedimo turėjome sustoti 6 valandoms kartu su klajoklių šeima. Stebėjome juos ir nuostabią gamtą, kurioje jie gyvena…


Gerai tai, kad su pataisytu autobusiuku spėjome iki tamsos pasiekti Baltąjį ežerą ir įsikurti jurtoje. Grožėjomės tikrai gražiais saulėlydžiais. Befotografuojant saulėlydžius susipažinome su brazilu, vardu Fabio, kuris sužinojęs, jog pasieksime Braziliją, sudomino keliais objektais, kuriuos reikėtų pamatyti. Smagu sutikti žmones, kurie užmeta kabliukus tolesniems kelionės etapams ir taip kelionę padaro dar įdomesnę. Ir koks siurprizas Fabio dirba banke Barclays! Jo, nuo investuotojų toli nepabėgsi :).
9 diena. Jodinėjimas su arkliais. Khorgo ugnikalnis. Sekančią, jodinėjimui skirtą dieną, mūsų maršrutas tęsėsi iki ugnikalnio Khorgo, kurio išsiliejusi lava prieš keletą tūkstančių metų užtvėrė šalia tekančiai upei taip suformuodamas Baltąjį ežerą. Ir vėl gražu gražu gražu! Grįžę dar kartą pasimėgavom saulėlydžiais, pažaidėm UNO, pavartėm baltą knygą ir užmigom…


10 diena. Kharkorin. Visa kita diena praėjo autobusiuke.

Važiavome iki senosios Mongolijos imperijos sostinės Kharkorin su senuoju pavadinimu Karakorum. Ar tik ne iš čia kilęs lietuviškų saldainių pavadinimas Karakumai? :) Neturėjome lietuviškų saldainių atstovo todėl negalėjome gauti atsakymo… Vakare susitikome su kita turistų grupe, prie kurios prisijungė Mu. Brazilė, olandė, prancūzas.. Vėl sužaidėm UNO, skaitėm baltas knygas ir dalinomės patirtimis. Prancūzas pasirodo yra buvęs Lietuvoje kaip tik tuo metu kai lietuviai laimėjo Europos krepšinio čempionatą. Buvo pasilinksminti Terminale (manome, kad ne koks pasirinkimas :), o apsistojo dabartinėje Panoramoje, kuris tuo metu tikrai garsėjo ne viešbučio paslaugomis :) ). Nekaip mes tada jo akyse pasirodėme...
11 diena. Erdene Zuu vienuolynas. Mongol smėlio kopa. Barbeque. Iš ryto aplankėme antrąjį vienuolyną iš didžiojo trejeto (trečiąjį aplankėme Ulaan Baatare) Erdene Zu. Kažkada taip pat buvęs didelis, dabar atstatinėjamas, įsikurdinėja vienuoliai. Mums pasirodė tikrai įdomus, kitoks nei kiti matyti vienuolynai. Važiuojant toliau užsukom prie Mongolų smėlio kopų, kurios dar vadinamos mažosiomis Gobi. Kadangi mūsų Neringos kopos tikrai ne prastesnės tai mes labai kažkuo nenusistebėjome ir pajudėjome toliau. Smagiai praleidome vakarą. Kadangi tai paskutinė kelionės naktis tai mūsų gidė su vairuotoju mums suruošė barbekiu iš žinoma avienos. Paskrudinta aviena kartu su daržovėmis ir ryžiais tikrai pakėlė visiems nuotaiką.


Kadangi buvome apsistoję klajoklių šeimoje, kuri aplink neturėjo jokių medžių, tai krosnį turėjome kūrenti arklių ir kitų gyvulių kakomis :). Nieko blogo, dega kaip anglys, o kai pritrūkdavome kuro tai šaukdavom “hey! please give us some shit” :). Pabandykite ir jūs pašaukti, tikrai šilčiau pasidarys…
12 diena. Khustai nacionalinis parkas. Kašmyro fabrikas. Paskutiniąją dieną važiuojant link Ulaan Baataro užsukome į Khustai nacionalinį parką, kad galėtume pamatyti Mongolijos laukinius arklius takhi.


Šie laukiniai arkliai paskutinį kartą laisvėje buvo pastebėti 1969 metais. Kažkiek arklių buvo išlikę pasaulio zoologijos soduose ir Mongolijai atgavus nepriklausomybę dalis jų buvo paleisti į laisvę šiame parke. Šiuo metu jų jau daugiau nei 300. Tiek tos istorijos, o jie arkliai kaip ir kiti arkliai – neskraido, nekalba...
Taip ir baigėsi mūsų pirmoji kelionė po Mongoliją. Kažkiek liūdna, kartais norisi ištrinti iš atminties tai ką jau matei ir pamatyti tai iš naujo, nesvarbu kiek tai kainuotų...
Grįžę į Ulaan Baatarą iškart suskubome organizuotis turą į Gobi dykumą, nes dėl nusikėlusios pirmosios kelionės turėjome šiek tiek mažiau laiko nei planavom. Pavyko susiburti naują turistų grupę (amerikietis, airis, ispanė, belgas ir mes lietuviai), su kuria vyksime 7 dienų kelionei į Gobi dykumą, ledo kanjoną (girdėjome, kad ledas šiuo metu ištirpęs), liepsnojančias kalvas ir pan. Džiaugiamės, kad dar turime ką ir norime ką pamatyti. Deja, grįšime tiesiai į traukinį link Kinijos ir dar nežinome kada sekantį kartą prieisime prie interneto, o kaip iš sutiktų keliautojų sužinojome ne per seniausiai Kinija uždraudė prisijungimą prie blogpost svetainės, todėl pasimatysime kažkada. Pasiilgome Jūsų visų :) Bet dar negrįšime :)