Keliaujame toliau link Adelaidės. Hart druskos ežeras. Toliau „medžiojame“ erelius. Nakvynė Survive Revive.
Ryte atsisveikinome su šeimininkais ir pajudėjome toliau. Gal šiandien pavyks pasiekti Pietų vandenyną?
Pakeliui sustojome pažiūrėti, kaip atrodo druskos ežeras. Šioje Australijos vietoje jų labai daug.
Ryte atsisveikinome su šeimininkais ir pajudėjome toliau. Gal šiandien pavyks pasiekti Pietų vandenyną?
Pakeliui sustojome pažiūrėti, kaip atrodo druskos ežeras. Šioje Australijos vietoje jų labai daug.
Jų baltas ir lygus paviršius švietė iš tolo. Kaip gali būti tiek daug druskos vienoje vietoje? O mes už ją mokame parduotuvėje! Prisisemk kibirą ir vežkis namo...
Kažkaip keista vaikščioti druskos paviršiumi. Atrodo, kad eini sniuguotu ledu, kuris gali tuoj tuoj įlūžti. Nelūžo :).
Kažkaip keista vaikščioti druskos paviršiumi. Atrodo, kad eini sniuguotu ledu, kuris gali tuoj tuoj įlūžti. Nelūžo :).
Dar kiek pasimaivę ant tos druskos patraukėme link savo mašiniuko.
Važiuojant toliau užtikome keletą tikrai įspūdingų erelių. Vidutė iššoko beveik iš važiuojančio automobilio, kad spėtų iš arčiau pamatyti tuos erelius. Labai dideli.
Važiuojant toliau užtikome keletą tikrai įspūdingų erelių. Vidutė iššoko beveik iš važiuojančio automobilio, kad spėtų iš arčiau pamatyti tuos erelius. Labai dideli.
Vidutė taip ir būtų čia pasilikusi, bet ereliai jos po kiek laiko pasigailėjo ir nuskrido :).
Jau temo ir nenorėjome rizikuoti nutrenkti kokio gyvūno tad sustojome nakvynei. Šiandien vandenyno dar nepamatėme...
2010.03.09. 207-oji kelionės diena.
Port Augusta. Informacinis centras. Apsiperkam. Čekų porelė. Nakvynė Hancocks regykloje.
Bet šiandien tai tikrai vandenyną turime pasiekti!
Pirmasis miestas prie vandenyno – Port Augusta. Štai mes ir pervažiavome visą Australiją! Valio! Dar vienas žemynas nuo pradžios iki galo. Liuks :). Maža ta Žemė :).
Užsukome į vietinį informacijos centrą, kuris vėl mūsų nenuvylė. Daug informacijos, gražios brošiūros... Norėjome pasirinkti daugiau informacijos apie vynuogynus Pietų Australijos Valstijoje. Norėjome padirbėti renkant vynuoges ar panašų darbą. Norėjosi iš arčiau pamatyti, kaip daromas australiškas vynas, o ir gamta šalia vynuogynų būna labai graži. O ir pinigiukas nepakenks...
Port Augustoje papildėme maisto atsargas, papildėme mobilaus sąskaitą, kad galėtume „paskaipinti“ mamytėms.
Pildydamiesi degalinėje kuro ir vandens atsargas susipažinome su čekų porele, taip pat keliaujančia aplink pasaulį. Tik iš kitos pusės. Jie taip pat nusipirkę mašiniuką nori padaryti ratą nuo Sidnėjaus per Adelaidę, centrą, Darwiną, Cairns‘ą iki Sidnėjaus. Greituoliai :). Su jais apsikeitėme keletu praversiančių dalykų – iš jų gavome Naujosios Zelandijos ir Argentinos mobilaus telefono korteles, o jiems davėme indonezietišką ir dar keletą mums nebeprireiksiančių indonezietiškų rupijų. Mainai :).
Norėtume dar su jais susitikti Sidnėjuje. Gal pavyks?
Vykome toliau. Pasukome keliu šiek tiek nuo vandenyno. Jis turėjo vesti link keletos vynuogynų. Ir šiek tiek nuo vandenyno... Mūsų kelionė Stuart highway baigėsi. Jis ir toliau tęsiasi iki Adelaidės, bet mes iki jos važiuosime šiek tiek kitu keliu. Ir taip daugokai tūkstančių nuvažiuota vienu keliu :).
Užpūškavome į netoliese esančią kalnų grandinę ir pasukome į šiek tiek nuo pagrindinio kelio esančią Hancocks regyklą. Rami vietelė tarp eukaliptų. Toli toli dar šiek tiek matėsi Stuart highway.
Jau temo ir nenorėjome rizikuoti nutrenkti kokio gyvūno tad sustojome nakvynei. Šiandien vandenyno dar nepamatėme...
2010.03.09. 207-oji kelionės diena.
Port Augusta. Informacinis centras. Apsiperkam. Čekų porelė. Nakvynė Hancocks regykloje.
Bet šiandien tai tikrai vandenyną turime pasiekti!
Pirmasis miestas prie vandenyno – Port Augusta. Štai mes ir pervažiavome visą Australiją! Valio! Dar vienas žemynas nuo pradžios iki galo. Liuks :). Maža ta Žemė :).
Užsukome į vietinį informacijos centrą, kuris vėl mūsų nenuvylė. Daug informacijos, gražios brošiūros... Norėjome pasirinkti daugiau informacijos apie vynuogynus Pietų Australijos Valstijoje. Norėjome padirbėti renkant vynuoges ar panašų darbą. Norėjosi iš arčiau pamatyti, kaip daromas australiškas vynas, o ir gamta šalia vynuogynų būna labai graži. O ir pinigiukas nepakenks...
Port Augustoje papildėme maisto atsargas, papildėme mobilaus sąskaitą, kad galėtume „paskaipinti“ mamytėms.
Pildydamiesi degalinėje kuro ir vandens atsargas susipažinome su čekų porele, taip pat keliaujančia aplink pasaulį. Tik iš kitos pusės. Jie taip pat nusipirkę mašiniuką nori padaryti ratą nuo Sidnėjaus per Adelaidę, centrą, Darwiną, Cairns‘ą iki Sidnėjaus. Greituoliai :). Su jais apsikeitėme keletu praversiančių dalykų – iš jų gavome Naujosios Zelandijos ir Argentinos mobilaus telefono korteles, o jiems davėme indonezietišką ir dar keletą mums nebeprireiksiančių indonezietiškų rupijų. Mainai :).
Norėtume dar su jais susitikti Sidnėjuje. Gal pavyks?
Vykome toliau. Pasukome keliu šiek tiek nuo vandenyno. Jis turėjo vesti link keletos vynuogynų. Ir šiek tiek nuo vandenyno... Mūsų kelionė Stuart highway baigėsi. Jis ir toliau tęsiasi iki Adelaidės, bet mes iki jos važiuosime šiek tiek kitu keliu. Ir taip daugokai tūkstančių nuvažiuota vienu keliu :).
Užpūškavome į netoliese esančią kalnų grandinę ir pasukome į šiek tiek nuo pagrindinio kelio esančią Hancocks regyklą. Rami vietelė tarp eukaliptų. Toli toli dar šiek tiek matėsi Stuart highway.
Gamta čia jau tikrai skyrėsi nuo to, ką matėme centre. Aukšti medžiai, žaliuojantys kalnai, pievos, besiganančios avys... Kažkas jau panašiau, ką turime Europoje.
Nors dar nebuvo vakaras, bet nusprendėme čia pasilikti ir nakvynei. Kažkas jau buvo apsinakvydinęs tad mes įsikūrėme kaimynystėje.
Paskaitėme knygas, pažaidėme kortomis… Jau norėjome šiek tiek stabtelti, nebevažiuoti…
Ir naktys čia vėsesnės. Teko išsitraukti kaldrą vietoje miegmaišiukų :).
2010.03.10. 208-oji kelionės diena.
Norime dirbti :). Klausinėjam. Vyrukas Melrose. Gladstone. Clare Valley. 3 prancūzai. Kempingas Leazingham.
Ką gi. Šįryt atsikėlėme beveik kaip į darbą :). Šiandien norėjome judant link Adelaidės pasiklausinėti vynuogynų, ar nereikia jiems pagalbos renkant vynuoges. Juk dabar turėtų būti kaip tik sezonas.
Pirmoji stotelė Melrose. Čia sustojome vietinėje krautuvėlėje nusipirkti dujų ir tuo pačiu paklausinėjome, ar jie nežino vynininkų ieškančių darbuotojų. Niekas. Sako, kad jau daug kas nurinko... Ot tai tau... Kaip čia išeina? Kad sezonas prasidėjo anksčiau? Tai nieko gero nežada...
Pagal pasiimtus vynuogynų žemėlapius nuvažiavome į mūsų nuomone potencialų vynuogyną. Susipažinom su vyruku, kuris įsikūręs tarp vynuogynų yra juos išnuomavęs ir pats netgi kartais vyksta į kitus vynuogynus padirbėti. Paplepėjome, išgirdome keletą patarimų. Netgi gavome kontaktą asmens, galinčio mums rasti darbelio. Bet tai Clare valley. Už kokio šimtuko kilometrų. Pirmyn.
Važiuojant link Clare valley pravažiavome keletą miestukų, kurie mums labai patiko. Dažnai tai būdavo tik keletas gatvelių, bet labai mielų. Namukai kaip iš filmų, dažnai jų terasoje sėdi kokia senukų porelė ir stebi aplinką. Senoliška idilė :).
Ir jie labai svetingi. Užsukome į vieną informacijos centriuką ir ten dirbantis vyrukas buvo toks laimingas, kad mes atėjome, kad smulkiai papasakojo apie visas ekspozicijas, „paskaldė“ bajeriukų, pasidžiaugė, kad mes pirmieji lankytojai iš Lietuvos ir beveik norėjo apsikabinti atsisveikinant :). Miela :).
Pasiekus Clare valley tuo pačiu pasiekėme mažų kalvų – kalniukų vietą. Tokia vieta tinkamiausia vynuogėms sirpti.
Užsukome į vieną vynuogyną, kuris tuo pačiu buvo atidarytas ir norintiems paskanauti vyno. Iš pradžių taip mus ir priėmė. Kaip ir dar tris vaikinukus, atvykusius dar prieš mus į šią vietą. Paragavome vyno ir ėjome tiesiai prie reikalo. Ar mes reikalingi rinkti vynuoges? Deja... Trims vyrukams iš Prancūzijos taip pat teko nusivilti. Bet visi gavome telefono numerius asmens, galbūt galėsiančio mus įdarbinti. Tai buvo tas pats telefonas, kurį mums davė ryte sutiktas vyrukas. Supratome, kad tai įdarbinimo agentūros žmogus. Nieko gero... Mes juk neturime darbo vizos ir įdarbinimo agentūra mūsų neims netgi ir kelių dienų darbui.
Ir prancūzai ir mes nusprendėme vykti toliau ir klausinėti vynuogynuose. Gal taip pavyks. Vyrukai įdomūs, labai gestikuliacingi :). Pakalbėjome ir išsiskyrėme į savo puses.
Kituose vynuogynuose tas pats. Buvome apdalinti telefonais įdarbinimo agentūrų, o kai kurie vynuogynai vynuoges renka tik mašinomis... Ir netgi kai kurie vynuogynai jau baigia darbus. Šiais metais sezonas tikrai prasidėjo anksčiau. Patarė bandyti laimę Barossa valley, kuris yra šiek tiek aukščiau kalvose ir galbūt ten dar nebus nurinktos vynuogės...
Ką gi. Šiai dienai jau buvo gana. Susiradome nebrangų kempingiuką ir įsikūrėme nakvynei. Ten pavyko pakalbėti su viena vokiete (viena iš 4 milijonų vokiečių, gavusių atostogų – darbo vizas į Australiją!), kuri jau darbavosi per įdarbinimo agentūrą. Mums deja tai netinka. Tada ji mums patarė nuvykti į vištų fermas, kurios ir neblogai moka ir galbūt išeis tiesiogiai susitarti.
Vištų fermas? Juk ne tokio darbelio norėjome... Kas įveiks – pinigai ar idėja? Paskelbėme lygiąsias ir nusprendėme rytoj bent jau nuvažiuoti pažiūrėti.
Tai ir sapnavome visą naktį vištas vynuogynuose :)...
2010.03.11. 209-oji kelionės diena.
Lietuva Tėvyne mūsų! Vištos. Barrosa valley. Nenuleidžiame rankų. Kliovas!... Nakvynė pas senuką Rosą.
Valiooo! Visus su kovo 11-ąja! Dar gulėdami lovoje sugiedojome Lietuvos himną. Bent jau taip paminėsime šią dieną.
Taigi. Patraukėme pažiūrėti vištų.
Vištų fermų šioje vietoje tikriausiai buvo ne mažiau nei vynuogynų. Nuvykome į vieną iš jų. Vėl buvome apdalinti telefonais įdarbinimo agentūros žmonių. O gal pabandyti? Vis tik pinigai viliojo :). Juk mokėjo čia po 45 lt už valandą. Neblogai ane? Mums net sunku buvo suvokti tokias sumas už paprastą darbą...
Paskambinome. Visos vietos užimtos. Tikriausiai vokiečių :). Gal net ir palengvėjo, kad buvo užimta, nes vistik vištininkai galbūt buvo ne tai, ko norėjome šioje kelionėje :).
Tad pajudėjome į Barossa valley, žymiausią Australijos vynuogynų regioną. Jis nebuvo taip toli tad netrukus jau važinėjome vynuogėmis nusodintais kalvų šlaitais. Labai gražu.
Nors dar nebuvo vakaras, bet nusprendėme čia pasilikti ir nakvynei. Kažkas jau buvo apsinakvydinęs tad mes įsikūrėme kaimynystėje.
Paskaitėme knygas, pažaidėme kortomis… Jau norėjome šiek tiek stabtelti, nebevažiuoti…
Ir naktys čia vėsesnės. Teko išsitraukti kaldrą vietoje miegmaišiukų :).
2010.03.10. 208-oji kelionės diena.
Norime dirbti :). Klausinėjam. Vyrukas Melrose. Gladstone. Clare Valley. 3 prancūzai. Kempingas Leazingham.
Ką gi. Šįryt atsikėlėme beveik kaip į darbą :). Šiandien norėjome judant link Adelaidės pasiklausinėti vynuogynų, ar nereikia jiems pagalbos renkant vynuoges. Juk dabar turėtų būti kaip tik sezonas.
Pirmoji stotelė Melrose. Čia sustojome vietinėje krautuvėlėje nusipirkti dujų ir tuo pačiu paklausinėjome, ar jie nežino vynininkų ieškančių darbuotojų. Niekas. Sako, kad jau daug kas nurinko... Ot tai tau... Kaip čia išeina? Kad sezonas prasidėjo anksčiau? Tai nieko gero nežada...
Pagal pasiimtus vynuogynų žemėlapius nuvažiavome į mūsų nuomone potencialų vynuogyną. Susipažinom su vyruku, kuris įsikūręs tarp vynuogynų yra juos išnuomavęs ir pats netgi kartais vyksta į kitus vynuogynus padirbėti. Paplepėjome, išgirdome keletą patarimų. Netgi gavome kontaktą asmens, galinčio mums rasti darbelio. Bet tai Clare valley. Už kokio šimtuko kilometrų. Pirmyn.
Važiuojant link Clare valley pravažiavome keletą miestukų, kurie mums labai patiko. Dažnai tai būdavo tik keletas gatvelių, bet labai mielų. Namukai kaip iš filmų, dažnai jų terasoje sėdi kokia senukų porelė ir stebi aplinką. Senoliška idilė :).
Ir jie labai svetingi. Užsukome į vieną informacijos centriuką ir ten dirbantis vyrukas buvo toks laimingas, kad mes atėjome, kad smulkiai papasakojo apie visas ekspozicijas, „paskaldė“ bajeriukų, pasidžiaugė, kad mes pirmieji lankytojai iš Lietuvos ir beveik norėjo apsikabinti atsisveikinant :). Miela :).
Pasiekus Clare valley tuo pačiu pasiekėme mažų kalvų – kalniukų vietą. Tokia vieta tinkamiausia vynuogėms sirpti.
Užsukome į vieną vynuogyną, kuris tuo pačiu buvo atidarytas ir norintiems paskanauti vyno. Iš pradžių taip mus ir priėmė. Kaip ir dar tris vaikinukus, atvykusius dar prieš mus į šią vietą. Paragavome vyno ir ėjome tiesiai prie reikalo. Ar mes reikalingi rinkti vynuoges? Deja... Trims vyrukams iš Prancūzijos taip pat teko nusivilti. Bet visi gavome telefono numerius asmens, galbūt galėsiančio mus įdarbinti. Tai buvo tas pats telefonas, kurį mums davė ryte sutiktas vyrukas. Supratome, kad tai įdarbinimo agentūros žmogus. Nieko gero... Mes juk neturime darbo vizos ir įdarbinimo agentūra mūsų neims netgi ir kelių dienų darbui.
Ir prancūzai ir mes nusprendėme vykti toliau ir klausinėti vynuogynuose. Gal taip pavyks. Vyrukai įdomūs, labai gestikuliacingi :). Pakalbėjome ir išsiskyrėme į savo puses.
Kituose vynuogynuose tas pats. Buvome apdalinti telefonais įdarbinimo agentūrų, o kai kurie vynuogynai vynuoges renka tik mašinomis... Ir netgi kai kurie vynuogynai jau baigia darbus. Šiais metais sezonas tikrai prasidėjo anksčiau. Patarė bandyti laimę Barossa valley, kuris yra šiek tiek aukščiau kalvose ir galbūt ten dar nebus nurinktos vynuogės...
Ką gi. Šiai dienai jau buvo gana. Susiradome nebrangų kempingiuką ir įsikūrėme nakvynei. Ten pavyko pakalbėti su viena vokiete (viena iš 4 milijonų vokiečių, gavusių atostogų – darbo vizas į Australiją!), kuri jau darbavosi per įdarbinimo agentūrą. Mums deja tai netinka. Tada ji mums patarė nuvykti į vištų fermas, kurios ir neblogai moka ir galbūt išeis tiesiogiai susitarti.
Vištų fermas? Juk ne tokio darbelio norėjome... Kas įveiks – pinigai ar idėja? Paskelbėme lygiąsias ir nusprendėme rytoj bent jau nuvažiuoti pažiūrėti.
Tai ir sapnavome visą naktį vištas vynuogynuose :)...
2010.03.11. 209-oji kelionės diena.
Lietuva Tėvyne mūsų! Vištos. Barrosa valley. Nenuleidžiame rankų. Kliovas!... Nakvynė pas senuką Rosą.
Valiooo! Visus su kovo 11-ąja! Dar gulėdami lovoje sugiedojome Lietuvos himną. Bent jau taip paminėsime šią dieną.
Taigi. Patraukėme pažiūrėti vištų.
Vištų fermų šioje vietoje tikriausiai buvo ne mažiau nei vynuogynų. Nuvykome į vieną iš jų. Vėl buvome apdalinti telefonais įdarbinimo agentūros žmonių. O gal pabandyti? Vis tik pinigai viliojo :). Juk mokėjo čia po 45 lt už valandą. Neblogai ane? Mums net sunku buvo suvokti tokias sumas už paprastą darbą...
Paskambinome. Visos vietos užimtos. Tikriausiai vokiečių :). Gal net ir palengvėjo, kad buvo užimta, nes vistik vištininkai galbūt buvo ne tai, ko norėjome šioje kelionėje :).
Tad pajudėjome į Barossa valley, žymiausią Australijos vynuogynų regioną. Jis nebuvo taip toli tad netrukus jau važinėjome vynuogėmis nusodintais kalvų šlaitais. Labai gražu.
Užsukome į keletą vynuogynų, bet jie visi renka vynuoges mašinomis. Juk tai žymiausias regionas Australijoje... Bet nurodė vieną vynuogyną, kuris tikrai renka tik rankomis ir tikėtina, kad jie turėtų kaip tik pradėti. Gal pasiseks?
Truputį paklaidžioję susiradome tą vynuogyną. Buvo labai gražus. Savininko namas irgi atitinkamas. Priešais jį iškastas ežeriukas, gražus sodas...
Truputį paklaidžioję susiradome tą vynuogyną. Buvo labai gražus. Savininko namas irgi atitinkamas. Priešais jį iškastas ežeriukas, gražus sodas...
Bet deja nebuvo pačio šeimininko. Nusprendėme vykti aplink paklausinėti. Jie visi vėl renkantys mašinomis... Bet nurodė, kur gyvena mūsų prieš tai nerasto vynuogyno šeimininko tėvas. Nuvykome ten. Jo vardas buvo Rosas. Sėdėjo sau įsitaisęs ant kėdutės ir stebėjo po truputį besileidžiančią saulę.
Mandagiai pasisveikinome ir pakalbėjome apie reikalą. Jis patvirtino, kad jo sūnus tikrai kaip tik pradeda vynuogių rinkimo sezoną. Širdelės suspurdėjo... Nieko nelaukęs jis paskambino savo sūnui. Deja, jis surinko visą kolektyvą prieš keletą dienų. Jeigu būtume atvažiavę anksčiau.. Gaila, nes tokiame vynuogyne, kokį pamatėme, ir norėjome padirbėti. Būtų buvę idealu... Nieko nepadarysi.
Na, bet po tokio smagaus pokalbio su senuku nusprendėme čia pat ir apsinakvoti. Senukas buvo nieko prieš. Įsitaisėme visiškai šalia vynuogyno, tiesa jau nurinkto.. Bet dar keletas kekių buvo tikriausiai mums kaip tik ir paliktos :).
Mandagiai pasisveikinome ir pakalbėjome apie reikalą. Jis patvirtino, kad jo sūnus tikrai kaip tik pradeda vynuogių rinkimo sezoną. Širdelės suspurdėjo... Nieko nelaukęs jis paskambino savo sūnui. Deja, jis surinko visą kolektyvą prieš keletą dienų. Jeigu būtume atvažiavę anksčiau.. Gaila, nes tokiame vynuogyne, kokį pamatėme, ir norėjome padirbėti. Būtų buvę idealu... Nieko nepadarysi.
Na, bet po tokio smagaus pokalbio su senuku nusprendėme čia pat ir apsinakvoti. Senukas buvo nieko prieš. Įsitaisėme visiškai šalia vynuogyno, tiesa jau nurinkto.. Bet dar keletas kekių buvo tikriausiai mums kaip tik ir paliktos :).
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą