Susitinkam su šveicarais. Pakeliui link Coober Pedy. Oodnadata kelias. Erelis. Sutemsta.
Ryte šiaip ne taip išsirangėme iš savo šiltų guolių ir vėl į kelią. Šiandien norėjome nuvykti kiek įmanoma arčiau Coober Pedy – Australijos (o gal net viso pasaulio) opalų sostinės.
Pirmojoje degalinėje kuras buvo nesveikai brangus tad nusprendėme vykti iki sekančios. Mūsų papildomo dyzelio kanistriuke tam turėjo pakakti. Stotelėje susitikome šveicarų porelę, kuri taip pat keliavo ta pačia kryptimi. Trumpam šnektelėjome ir išsiskirstėme. Vistiek turėtume susitikti kunors pakelyje. O jie dar žadėjo šįvakar kepti duoną tai būtų visai neblogai paskanauti :).
Dar kurį laiką važiavome supami raudonos aplinkos. Bet pasukus į pagrindinį kelią vėl viskas po truputį grįžinėjo į savas vėžes. Krūmynai, bekraštės lygumos, vingiuojantis kelias…
Pagaliau prie vieno iš perkasų uždengtų grotomis pamatėme pamestus du „lietniakus“, kurie nuostabiai tiko mūsų Siuziukei. Padabinom panelę ir lėkėme toliau.
Toliau danguje akimis ieškojome erelių, pakelėse termitynų. Atsidarę langus vėjui leidome tiesiog šniokšti mums į veidus… Mes Australijoje!
Taip mums važiuojant ant kelio pamatėme numuštą erelį (tikriausiai sakalą, nes buvo gerokai mažesnis už matytus erelius). Tai įvyko visai nesenai, nes kūnas dar buvo nesustingęs. Ilgai žavėjęsi šiais paukščiais negalėjome taip palikti sakaliuko sutalžyti automobilių ratams. Pakelėje iškasę duobelę palikome jį ten, kur jam bus daug geriau..
Įvažiavome į Pietų Australijos valstiją. Negalima su savimi vežtis jokių vaisių. Taip bandoma apsisaugoti nuo ligų plitimo. Mes turėjome keletą oboulių ir bulvių, bet tikėkimės tai nepakenks mūsų naujai valstijai.
Pakelyje esančioje degalinėje pasiklausėme dėl kelio į Oodnadata. Ten tikrieji Australijos outback’ai. Norėjome padaryti šiokį tokį lanką ir galbūt į Coober Pedy atvažiuoti iš kitos pusės aplankant outback’us. Deja kelias uždarytas dėl pavojingų vairavimo sąlygų… Dar vienas dalykas kitam kartui :).
Iki Coober Pedy nuvažiuoti šįvakar nepavyko. Sustojome nakvoti likus gal šimtukui kilometrų. Šalia buvo įsikūrusi senukų porelė su šuniuku tad turėjome progą pastebėti, kaip vietiniai gyventojai keliauja kemperiais. Aišku jų kemperiukas buvo kurkas didesnis už mūsų Siuzę. Bet mūsų daug gražesnis :).
2010.03.07. 205-oji kelionės diena.
Coober Pedy. Flinstounai. Riba‘s underground camping. Moon plain. Breakaways. Prancūzai. Nepasukom laikrodžių! Turas po kasyklas. Apsiskalbiam. Nakvynė po žeme.
Coober Pedy pasiekėme per porą valandikių. Likus dar geriems 50 km pakelėje jau matėsi rausiama žemė. Opalų kasyklos.
Coober Pedy ypatingas ne tik tuo, kad čia randama daug opalų, bet ir tuo, kad jo didžioji dalis gyventojų gyvena po žeme. Ten kur išrausia uolienas ieškodami opalų. Ir tai labai faina. Butukai visus metus išlaiko vienodą apie 23˚C temperatūrą. Vistik tai yra vienoje karščiausių Australijos vietų. Vasaros metu čia nieko nestebina temperatūra virš 40˚C. O po žeme juk visai neblogai. Praminėme juos Flinstounais :).
Apsistojome Riba‘s kempinge – vienintelis pasaulyje kempingas po žeme. Gaila, kad neturėjome palapinės, kad galėtume miegoti iš akmens iškaltoje didelėje nišoje. Bet nusprendėme pasiimti nakčiai kambariuką, taip pat esantį po žeme. Iki jo vedė išraustas koridoriukas, nuo kurio atsišakojo keletas kitų erdvių palapinėms.
Musu kambariukas labai mažutis, bet labai tvarkingas. Savininkai patys ir prižiūrėdami viešbutuką tikrai tai daro labai gerai. Kambariuke buvo tylu tylu. Juk buvome apie 3-5 metrus po žeme. Viršuje galėjo karas vykti, o čia būtų tyla...
Įsikūrę nusprendėme su kemperiuku vykti į 70 km ratą, kuris vedė į vadinamuosius Moon plain (mėnulio lyguma) ir Breakaways, kur buvo nufilmuotas Mad Max III ir keletas kitų filmų.
Kelias buvo neasfaltuotas tad greitai paskendome dulkių debesyje. Nuvažiavę gal kokius 10 km buvome pakerėti platybių priešais mus. Dangus atrodė toks ryškus... Horizonte verdantis nuo karščio oras...
Netrukus privažiavome ir vietą, kuri vadinama mėnulio paviršiumi. Ir ne veltui. Smulkūs akmenukai ant dulkėto paviršiaus, su horizonte esančiomis uolomis atrodė įspūdingai, nežemiškai. Gal mes tikrai mėnulyje? Netgi atrodė, kad tuoj pritrūks deguonies :).
Šioje vietoje pamatėme tvorą, pavadintą Dog fence. Tai tvora, kuri buvo nutiesta daugiu nei prieš šimtą metų norint apsisaugoti nuo šiarės ateinančių šunų Dingo bandų, kurie pjaudavo avių bandas pietuose. Tvora iš viso buvo 5614 km ilgio. Vau. Kiek kartų apjuostume Lietuvėlę?
Toliau važiavome prie Breakaways. Ar esate matę Mad Max III? Tada matėte, kur mes pabuvojome. Nelabai galime to nupasakoti. Įvairiausių atspalvių ir formų uolos, mėlynas dangus...
Nelabai beturime žodžių apibūdinti to ką matėme. Gal geriau pažiūrėkite filmuotą klipuką :).
Nebežinome, kaip galvoje reikės sutalpinti tiek gražių vietų kaip ši. Beliko mums apsistoti vienos uolos viršūnėje ir pasidaryti pietukus. Mūsų pamėgta pomidorų sriuba. Niami niami. Sėdėjome savo kemperiuke įsmeigę žvilgsnius į tolį. Jėga... Sustok akimirka...
Grįžome į Coober Pedy, kad galėtume dar pasiskambinti mamikėms ir spėti į viešbutuko šeimininko turą po jo opalų kasyklą.
Mūsų turą išgelbėjo prancūzų porelė (kuriuos patempėme netoli Tennant Creek), kuriuos sutikome jau apsistojusius toje pačioje vietoje. Bešnekant jie paklausė, ar mes pasukome laikrodžius. Ar reikėjo?!!! Blyn… Juk mes tada turime bėgti į turą!
Buvome kaip tik laiku. Valio.
Šeimininkas pats ilgą laiką kasęs opalus turėjo mums ką papasakoti. Supažindino su opalų paieškos būdais, kasimo technikomis, įrankiais ir pan.
Trumpas turiukas, bet įdomus. Įdomūs tie žmonės opalų ieškotojai. Atvažiuoja čia investavę daug pinigų į priemones ir visi visi tikisi surasti tą didyjį gyvenimo opalą. Viltis viltis viltis... Čia tikriausiai panašiai kaip Gintas, kai sėdi savo valtelėje ir meta tą geležiuką ir traukia.. meta ir traukia... Gintai, tau pasiseks! Nenuleisk rankų!
Vakare išsiskalbėme savo purvinukus rūbus, jų turėjome jau visą kalną ir nuėjome į savo flinstounišką urvą...
Ryte šiaip ne taip išsirangėme iš savo šiltų guolių ir vėl į kelią. Šiandien norėjome nuvykti kiek įmanoma arčiau Coober Pedy – Australijos (o gal net viso pasaulio) opalų sostinės.
Pirmojoje degalinėje kuras buvo nesveikai brangus tad nusprendėme vykti iki sekančios. Mūsų papildomo dyzelio kanistriuke tam turėjo pakakti. Stotelėje susitikome šveicarų porelę, kuri taip pat keliavo ta pačia kryptimi. Trumpam šnektelėjome ir išsiskirstėme. Vistiek turėtume susitikti kunors pakelyje. O jie dar žadėjo šįvakar kepti duoną tai būtų visai neblogai paskanauti :).
Dar kurį laiką važiavome supami raudonos aplinkos. Bet pasukus į pagrindinį kelią vėl viskas po truputį grįžinėjo į savas vėžes. Krūmynai, bekraštės lygumos, vingiuojantis kelias…
Pagaliau prie vieno iš perkasų uždengtų grotomis pamatėme pamestus du „lietniakus“, kurie nuostabiai tiko mūsų Siuziukei. Padabinom panelę ir lėkėme toliau.
Toliau danguje akimis ieškojome erelių, pakelėse termitynų. Atsidarę langus vėjui leidome tiesiog šniokšti mums į veidus… Mes Australijoje!
Taip mums važiuojant ant kelio pamatėme numuštą erelį (tikriausiai sakalą, nes buvo gerokai mažesnis už matytus erelius). Tai įvyko visai nesenai, nes kūnas dar buvo nesustingęs. Ilgai žavėjęsi šiais paukščiais negalėjome taip palikti sakaliuko sutalžyti automobilių ratams. Pakelėje iškasę duobelę palikome jį ten, kur jam bus daug geriau..
Įvažiavome į Pietų Australijos valstiją. Negalima su savimi vežtis jokių vaisių. Taip bandoma apsisaugoti nuo ligų plitimo. Mes turėjome keletą oboulių ir bulvių, bet tikėkimės tai nepakenks mūsų naujai valstijai.
Pakelyje esančioje degalinėje pasiklausėme dėl kelio į Oodnadata. Ten tikrieji Australijos outback’ai. Norėjome padaryti šiokį tokį lanką ir galbūt į Coober Pedy atvažiuoti iš kitos pusės aplankant outback’us. Deja kelias uždarytas dėl pavojingų vairavimo sąlygų… Dar vienas dalykas kitam kartui :).
Iki Coober Pedy nuvažiuoti šįvakar nepavyko. Sustojome nakvoti likus gal šimtukui kilometrų. Šalia buvo įsikūrusi senukų porelė su šuniuku tad turėjome progą pastebėti, kaip vietiniai gyventojai keliauja kemperiais. Aišku jų kemperiukas buvo kurkas didesnis už mūsų Siuzę. Bet mūsų daug gražesnis :).
2010.03.07. 205-oji kelionės diena.
Coober Pedy. Flinstounai. Riba‘s underground camping. Moon plain. Breakaways. Prancūzai. Nepasukom laikrodžių! Turas po kasyklas. Apsiskalbiam. Nakvynė po žeme.
Coober Pedy pasiekėme per porą valandikių. Likus dar geriems 50 km pakelėje jau matėsi rausiama žemė. Opalų kasyklos.
Coober Pedy ypatingas ne tik tuo, kad čia randama daug opalų, bet ir tuo, kad jo didžioji dalis gyventojų gyvena po žeme. Ten kur išrausia uolienas ieškodami opalų. Ir tai labai faina. Butukai visus metus išlaiko vienodą apie 23˚C temperatūrą. Vistik tai yra vienoje karščiausių Australijos vietų. Vasaros metu čia nieko nestebina temperatūra virš 40˚C. O po žeme juk visai neblogai. Praminėme juos Flinstounais :).
Apsistojome Riba‘s kempinge – vienintelis pasaulyje kempingas po žeme. Gaila, kad neturėjome palapinės, kad galėtume miegoti iš akmens iškaltoje didelėje nišoje. Bet nusprendėme pasiimti nakčiai kambariuką, taip pat esantį po žeme. Iki jo vedė išraustas koridoriukas, nuo kurio atsišakojo keletas kitų erdvių palapinėms.
Musu kambariukas labai mažutis, bet labai tvarkingas. Savininkai patys ir prižiūrėdami viešbutuką tikrai tai daro labai gerai. Kambariuke buvo tylu tylu. Juk buvome apie 3-5 metrus po žeme. Viršuje galėjo karas vykti, o čia būtų tyla...
Įsikūrę nusprendėme su kemperiuku vykti į 70 km ratą, kuris vedė į vadinamuosius Moon plain (mėnulio lyguma) ir Breakaways, kur buvo nufilmuotas Mad Max III ir keletas kitų filmų.
Kelias buvo neasfaltuotas tad greitai paskendome dulkių debesyje. Nuvažiavę gal kokius 10 km buvome pakerėti platybių priešais mus. Dangus atrodė toks ryškus... Horizonte verdantis nuo karščio oras...
Netrukus privažiavome ir vietą, kuri vadinama mėnulio paviršiumi. Ir ne veltui. Smulkūs akmenukai ant dulkėto paviršiaus, su horizonte esančiomis uolomis atrodė įspūdingai, nežemiškai. Gal mes tikrai mėnulyje? Netgi atrodė, kad tuoj pritrūks deguonies :).
Šioje vietoje pamatėme tvorą, pavadintą Dog fence. Tai tvora, kuri buvo nutiesta daugiu nei prieš šimtą metų norint apsisaugoti nuo šiarės ateinančių šunų Dingo bandų, kurie pjaudavo avių bandas pietuose. Tvora iš viso buvo 5614 km ilgio. Vau. Kiek kartų apjuostume Lietuvėlę?
Toliau važiavome prie Breakaways. Ar esate matę Mad Max III? Tada matėte, kur mes pabuvojome. Nelabai galime to nupasakoti. Įvairiausių atspalvių ir formų uolos, mėlynas dangus...
Nelabai beturime žodžių apibūdinti to ką matėme. Gal geriau pažiūrėkite filmuotą klipuką :).
Nebežinome, kaip galvoje reikės sutalpinti tiek gražių vietų kaip ši. Beliko mums apsistoti vienos uolos viršūnėje ir pasidaryti pietukus. Mūsų pamėgta pomidorų sriuba. Niami niami. Sėdėjome savo kemperiuke įsmeigę žvilgsnius į tolį. Jėga... Sustok akimirka...
Grįžome į Coober Pedy, kad galėtume dar pasiskambinti mamikėms ir spėti į viešbutuko šeimininko turą po jo opalų kasyklą.
Mūsų turą išgelbėjo prancūzų porelė (kuriuos patempėme netoli Tennant Creek), kuriuos sutikome jau apsistojusius toje pačioje vietoje. Bešnekant jie paklausė, ar mes pasukome laikrodžius. Ar reikėjo?!!! Blyn… Juk mes tada turime bėgti į turą!
Buvome kaip tik laiku. Valio.
Šeimininkas pats ilgą laiką kasęs opalus turėjo mums ką papasakoti. Supažindino su opalų paieškos būdais, kasimo technikomis, įrankiais ir pan.
Trumpas turiukas, bet įdomus. Įdomūs tie žmonės opalų ieškotojai. Atvažiuoja čia investavę daug pinigų į priemones ir visi visi tikisi surasti tą didyjį gyvenimo opalą. Viltis viltis viltis... Čia tikriausiai panašiai kaip Gintas, kai sėdi savo valtelėje ir meta tą geležiuką ir traukia.. meta ir traukia... Gintai, tau pasiseks! Nenuleisk rankų!
Vakare išsiskalbėme savo purvinukus rūbus, jų turėjome jau visą kalną ir nuėjome į savo flinstounišką urvą...
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą