2010.03.29. 227-oji kelionės diena.
Apsiperkam. Atsisveikinam. Atgal į trasą. Philip sala. Pietūs. Red rock paplūdimys. Point Grant. Pingvinų paradukas. Pirmyn link nakvynės. Vomabatai.
Kaip ir visada pajudant iš miesto papildėme maisto atsargas. Juk dar laukia ilgas kelias iki Sidnėjaus. Gal turėtume pasiekti per kokią savaitikę.
Su visais atsisveikinome apsikeitėme pakvietimais draugauti couchsurfintojų puslapyje ir išvažiavome.
Jau buvome pasiilgę važiuoti. Pasileidome savo dainelę ir patraukėme link Philip salos, kurioje norėjome pamatyti mažuosius pingvinus.
Philip sala gal tik už pusantro šimto kilometrų nuo Melburno. Pora valandikių ir mes jau ten. Su žemynu salą jungia tiltas tad išvis patogu atkeliauti.
Saloje pasiklasumėme, kiek kainuoja kempingo vieta. Nu neee… Per brangu. Vakare važiuosime iš jos. Tiesa, reiks pavažiuoti apie šimtuką kilometrų iki nemokamo kempingo. Bet jis buvo mums pakeliui link kitos mūsų stotelės tad viskas liuks.
Buvo jau vėlyvų pietų metas tad sustoję vienoje įrengtoje pikniko vietoje išsivirėme savo pamėgtos sriubos, ir pasidarėme sumuštinukų su mėsyte ir česnakiuku. Niami niami :).
Pavalgius reikia prasivaikščioti. Buvome šalia Red rock paplūdimio tad buvome nieko prieš šiek tiek pamirkyti kojeles.
Jūroje netgi pamatėme keletą ruonių. Trumpam, bet vistiek įdomu. Mūsų pirmieji ruoniai kelionėje!
Po pasivaikščiojimo nuvažiavome į Point Grant, kur yra įrengtas informacinis centras ir galima per teleskopus stebėti ruonių bandas priešais esančiose salose.
Informacijos centras ir vėl mums patinko. Daug įdomios info apie šių vietų gyvūniją, istoriją... Įmetus monetą galima rankomis valdyti kamerą įrengtą priešais esančiose salose, pilnose ruonių. Jų ten sausakimša!
Prie centro yra keletas pasivaikščiojimo takų gražia uolėta pakrante. Turėjome dar šiek tiek laiko prieš vykdami į pingvinų stebėjimo vietą tad patraukėme jais.
Bevaikščiodami pamatėme ir mažuosius pingvinukus, kurie buvo įsilindę į savo mažas olas pakrantėje. Labai faini. Po to jų netgi po mediniu takeliu radome :) Neįsivaizdavome, kad jei tokie mažučiai. Tik 30cm aukščio!
Turėtų būti tikrai faina pamatyti juos grįžtančius iš jūros. Praktiškai dėl to mes ir atvykome į šią salą.
Jau temo tad buvo pats laikas vykti žiūrėti pingvinukų. Nepigus malonumas, bet labai norėjome... Gaila tai, kad griežtai neleidžiama fotografuoti.
Mus visus susodino tam specialiai paruoštoje vietoje netoli jūros. Sėdėjome kaip amfiteatre. Gintas spėjo kartą nupaveiksluoti visus susėdusius ir iškart prisistatė prižiūrėtojas įspėdamas daugiau to nedaryti. Gerai jau gerai...
Pingvinukai kiekvieną rytą išplaukia į jūrą ieškotis maisto ir kiekvieną vakarą grįžta beveik tuo pačiu laiku. Susėdome ir laukėme to pingvinukų parado.
Ir štai pasirodė pirmieji. Labai nedrąsiai išlindo iš jūros ir iš lėto pradėjo eiti į pakrantės kopas. Pakrantės plotas buvo apšviestas neryškia šviesa tam, kad juos galėtume stebėti. Matėme kaip pingvinukai bėga tekini greičiau pasislėpti kopose. Šįvakar jų nebuvo labai daug. Pamatėme keletą būrelių. Bet labai faini.
Tiek to parado. Visi pradėjo skirstytis pažiūrėti pingvinukų einančių per pakrantės kalniukus link savo urvų. Vaikščiojimo takai buvo pakelti nuo žemės gerą pusmetrį, kad pingvinukai galėtų netrukdomi praeiti.
Keletas pingvinukų sau ramiai žygiavo palei žmonių taką. Susirinkęs didelis būrys smalsuolių taip pingvinukus sekė gerą šimtą metrų. Neįtikėtinai maži.
Buvome šiek tiek sušalę po pingvinukų parado tad puolėme į savo Siuziukę šildytis. Dar laukė tolimas kelias tad paspaudėm gazą nuvarėm į ... :).
Nuvažiavom bevek šimtuką kilometrų ir vėl šiek tiek paklaidžioję susiradome nusižiūrėtą nemokamą kempingiuką. Truputį rizikavome taip važiuodami naktį, nes bet kada galėjo iššokti kengūra ar išropoti koala ar vombatas.
Kaip tik vombatas ir laukė mūsų stovyklavietėje. Kai parkavomės nusižiūrėtoje vietoje jis sau į nieką nekreipdamas dėmesio.
Įsidrąsinome ir pabandėme jį dar išlipę paglostyti. Pabėgo...
Pamąstėme, kad tai geras ženklas ir apsistojome toje vietoje, kurioje jis rupšnojo žolę.
2010.03.30. 228-oji kelionės diena.
Liekamės visai dienai. Paplūdimys. Papietaujam. Dar kartą paplūdimys. Skanus tas vynukas...
Ryte pabudę pamatėme, kad visai neblogoje vietelėje tas kempingiukas. Visiškai šalia vandenyno. Aplinkui pušynai. Liekam? O kur mums skubėti. Kempingas nekainuoja, kai nevažiuoji tai ir kuras nekainuoja, maisto turime sočiai. Liekam.
Pasivaikščiojome paplūdimiu. Kitame krante matėsi Wilson Promontory nacionalinis parkas, į kurį važiuosime vėliau.
Pakrantė buvo labai uolėta ir pilna įvairiausių kriauklyčių, akmenukų. Kuitėmės kaip maži vaikai ieškodami kuo įmantresnių formų.
Artėjo Velykos tad kempingas buvo pilnas kemperių. Dažniausiai čia atvykę pailsėti asutralai įsikuria kokiai savaitei. Vaikštinėja apylinkėmis, snorklina, žvejoja. Gintui net pilvą iš pavydo sutraukdavo kai pamatydavo žveją pakrantėje.
Likusią dienos dalį pratinginiavom. Skaitėme knygas, Vidutė mokėsi ispanų kalbos, kalbėjomės, vėl ėjome į paplūdimį, stebėdavome kitus keliautojus... Labai gera.
Prieš saulėlydį įsipylėme po taurę vyno ir nuėjome į paplūdimį pastebėti besikeičiančių spalvų. Per pastarasias savaites taip pripratome prie jūros, kad sunku bus be jos...
Ir visa tai Australijoje, keliasdešimt tūkstančių kilometrų nuo Lietuvėlės...
2010.03.31. 229-oji kelionės diena.
Liekame dar vienai dienai. Paplūdimys iš kitos pusės. Švariname Siuzę. Kerpamės. Skelbimas. Iš kur tas vyno toks skanumas...
Dar prieš užmiegant buvome nusprendę likti čia dar vienai dienai.
Šiandien ėjome į kitą paplūdimio pusę. Kad neatsibostų.
Visą dieną nieko nenorėjome veikti. Bet, kad jau turėjome laiko tai išsišvarinom savo Siuziukę, išvalėme visus kampus.
Kad jau Siuziukę patvarkėme tai ir Gintukui pasitvarkyti būtų ne prošal. Karčiai jau plevėsavo vėjyje. Vidutė pasiėmė žirkles ir šnai! Šnai! Šnai! Ir štai Gintukas jau šypsosi kaip mėnuliukas. Patogiau ir sutaupysime ant šampūno.
Turėjome dar nemažai vyno, kurį nusipirkome Melburne tad dar vienas romantiškas saulėlydis su vyno taure rankoje.
2010.04.01. 230-oji kelionės diena.
Į Wilsnons Promotory nacionalinį parką. Kur gauti pinigų? Reikia pinigų? Reikia pinigų? – pinigų yra. Tidal River kempingas. Oberon kalnas. Nerealus vakaras piečiausiame Australijos taške. Vombatai, oposumai... Liuks.
Vis tik šiandien jau nusprendėme pajudėti. Jeigu norėsime dar stabtelsime kitoje vietoje.
Šiandienos mūsų tikslas – Wilsons Promontory nacionalis parkas. Parkas su daug unikalios gamtos, gyvūnų, nuostabių paplūdimių.
Norėjome įvažiuoti į jį vienai dienai ir vakare išvykti. Nes nemokamų kempingų jame nėra, o vienos dienos turėtų užtekti pažiūrėti ką norime.
Jau prie pat įvažiavimo į parką atsiminėme, kad Ginto kreditinė kortelė aktyvuota tik iki kovo pabaigos. Tai reiškė, kad esame be grynųjų pinigų. O jeigu nebus valitos keityklos parko centre? Tikriausiai nebus.
Įvažiavimas į parką mokamas... Kur gauti pinigų?
Teko sukti atgal ir važiuoti iki pirmo didesnio miestelio su banku. Ten galėjome nusiimti ir nuo neaktyvuotos kortelės pinigų bankui autorizuojant mus Visa centre. Taip ir padarėme.
Su pinigais grįžome atgal į parką ir susimokėjome už įvažiavimą. Mums patarė greičiau vykti į kempingą ir teirautis kempingo vietos, skirtos tarptautiniams lankytojams. Visos kitos vietos jau turėtų būti užimtos. Juk Velykų savaitgalis.
Greitai pasitarę nutarėme likti. Juolab, kad iš nakvynės kainos išminusuos mūsų sumokėtą parko įvažiavimo mokestį.
Apsistojus kempinge reikėjo išsirinkti kokį žygį išsirinksime. Yra keletas labai ilgų, yra vienas kopimas į kalną ir yra keletas trumpukų į šalia esančius paplūdimius.
Pasirinkome lipimą į kalną Oberon. Iš nuotraukų nuo jo viršūnės sprendėme, kad mums turėtų patikti. Ir neturėtų būti sunku. Tik valanda į priekį, na, o žemyn tikriausiai greičiau :).
Lipimas nėra labai status, bet nuolat nuolat kylantis. Takelis platus. Vienas malonumas. Ir gamta buvo labai graži. Vietomis visiški visiški atogražų miškai.
Nors kopėme nestačiai, bet vistiek sušilome. Bet štai jau ir viršūnė. Easy.
O vaizdas tikrai labai gražus. Buvome tik gal kokių 500 metrų aukštyje, bet matėsi praktiškai visas nacionalinis parkas. Galėjome matyti atogražų miškus, ilgus paplūdimius, keletą vandenyne nutolusių salų...
Kiti lipikai įkopdavo į kalną, apsidairydavo, trumpai pabūdavo ir lipdavo atgal, o mes likdavome...
Sėdėjome gerą valandą ir bandėme kuo giliau į save įsidėti matomą vaizdą.
Teko ir mums lipti atgal. Gintas visada skundžiasi, kad jam lipti žemyn dar sunkiau nei į viršų. Keistuolis :). Na, bet nusileidus blauzdų raumenukus skaudėjo abiems...
O po šitokio kalvos po bliūdelį skanios sriubos. Ne ne, šįkart išsivirėme makaronų su padažu ir pavalgėme kempinge įrengtoje piknikų vietoje.
Saulei leidžiantis išėjome pasivaikščioti. Šioje vietoje į vandenyną įteka mažas upelis ir jo krantuose galima pamatyti tik vešlią gamtą tiek ir smėlėtą paplūdimį. Saulė besileisdama sukūrė labai įdomias spalvas. Aplink esančios uolos įgaudavo dar įdomesnę spalvą atsispindėdamos upelio vandenyje.
Ir kaip tyčia fotoaparatai liko kemperiuke...
Ėjome palei upelį iki kol jis įtekėjo į vandenyną. Tolumoje esančios salos taip pat buvo nusidažiusios priešmiegine spalva...
Buvome piečiausiame Australijos iškyšulyje, toliau tik Tasmanija...
Grįžome ir šiltai apsirėdę (buvo gan vėsoka) prisėdome ant kėdučių šalia Siuzės. Vynas šiek tiek sušildė. Bent jau skruostus...
Pasigirdo vaikų klegesys ir pamatėme, kad jie kažką vejasi. Vombatas! Skaitėme, kad jų čia daug ir, kad kartais jie ateina ir į stovyklavietes. Vomabatas tiesiai link mūsų. Mes tik paukšt jį ir.... nufotografavome :)
Keista, jo ausyse švietė kažkokie spalvoti žiburiukai. Nusprendėme, kad tai paženklinti vomabatai ir jiem ausyse įsegti maži spalvoti atšvaitukai, kad vairuotojai juos galėtų greičiau pastebėti ant kelio. Čia mūsų prielaida...
Po kurio laiko ir medžiuose išgirdome traškėjimą. Oposumas! Labai mieli šie žvėriukai.
Kad jau tiek daug tų gyvūnų čia tai nusprendėme eiti pasivaikščioti ir tuo pačiu dar paieškoti gyvūniukų. Pasiėmėme prožektoriukus ir pasukome neilgu keliu aplink stovyklą.
Ir še tau iš karto už posūkio vombatas. Jis į mus visiškai nekreipė dėmesio. Pabandėme prie jo prieiti ir paglostyti ir jis leidosi!
Ilgai glostomas jis nesileido ir pabėgo į krūmus. Bet buvo tikrai smagu jį iš taip arti pamatyti. Ir dar kai kam paglostyti...
Dar vieną vombatą užtikome žolynuose sau ramiai berupšnojantį žolę. Mes jį paukšt ir nufotkinome . Nebeglostėme, palikome ramybėje.
Po tokios įspūdingos dienos nusprendėme, kad pasiliekame čia dar vienai dienai. Nėra perdaug brangu, galime sau tai leisti...
2010.04.02. 231-oji kelionės diena.
Liekame dar vienai dienai. Žygiuojame link keletos regyklų. Pietūs. Kraunamės elektras. Dar vienas nuostabus vakaras...
Taigi dar viena Promontory parke. Po sėkmingai skanių pusryčių reikėjo apsispręsti, kokio žygio imamės šiandien.
Pasirinkome žygį į netoliese esančios kalvos viršūnę, nuo kurios taip pat turėtų neblogas vaizdas atsiverti, o ir pakeliui tikriausiai turėtume neblogų vaizdų pamatyti.
Pradžioje keliuka ėjo kalvos šlaitu, kur pamatėme daug žaliųjų papūgų. Vėliau keliukas ėjo per mažus pušynukus. Kartais atrodydavo, kad einame tuneliu.
Dar paėję pusvalanduką priėjome uolos galą, iš kurios tikrai atsivėrė gražus vaizdas. Čia jau buvo keletas kitų keliautojų tai mes prisijungėme prie jų kuriam laikui pasidairyti aplink.
Atgal kurį laiką ėjome tuo pačiu keliu. Po to pasukome link dar vieno paplūdimio. Bet iki jo nesileidome, tik prisėdome ant vienos uolos pasidairyti į jį iš viršaus.
Traukėme toliau keliuku, kur pasitaikė dar keletas gražių vaizdų. Net nebežinome prie kurio ilgiau pasilikti. O gal už kampo mūsų laukia dar kažkas nuostabesnio? Taip ir bėgi žmogus per pasaulį vis kažko gražesnio ir gražesnio ieškodamas...
Neužilgo mūsų keliukas grįžo atgal prie mūsų kempingo. Vis dar nuo kalvos galėjome matyti kaip upeliukas vingiuoja slėnyje. Gražioje vietoje įsikūrėme.
Po tokio žygio buvome išalkę kaip slibinai. Šiandien buvo bulvių diena :).
Vienintelė galimybė pasikrauti šiame kempinge mūsų elektrinius prietaisus – rozetės dušuose . Vidutė pasiaukojo ir nuėjo ten pasėdėti, kol viskas pasikraus.
Vakare ėjome pasivaiščioti tuo pačiu keliu. Nors spalvos buvo kiek kitokios nei vakar, bet ir šiandien buvo labai gražu.
Mes nebuvome vieni norintys pasivaiščioti. Paplūdimys buvo pilnas porelių, šeimynų, norinčių pamatyti saulėlydį....
Brrr. Pasidarė šaltoka stovint prieš vėją ir patraukėme į savo šiltuosius namukus :).
Tą vakarą sutemus dar kartą išėjome pasivaikšioti su prožektoriukais. Deja, tą vakarą vombatų ant kelio nepasitaikė. Tiesa, vieną užmatėme. Buvo palindęs po iškeltu mediniu taku.
Palikome gamtą ramybėje ir nuėjome gurkšnoti vynuko.
Buvo vėsoka, bet tai dar labiau padeda giliam miegui.
Apsiperkam. Atsisveikinam. Atgal į trasą. Philip sala. Pietūs. Red rock paplūdimys. Point Grant. Pingvinų paradukas. Pirmyn link nakvynės. Vomabatai.
Kaip ir visada pajudant iš miesto papildėme maisto atsargas. Juk dar laukia ilgas kelias iki Sidnėjaus. Gal turėtume pasiekti per kokią savaitikę.
Su visais atsisveikinome apsikeitėme pakvietimais draugauti couchsurfintojų puslapyje ir išvažiavome.
Jau buvome pasiilgę važiuoti. Pasileidome savo dainelę ir patraukėme link Philip salos, kurioje norėjome pamatyti mažuosius pingvinus.
Philip sala gal tik už pusantro šimto kilometrų nuo Melburno. Pora valandikių ir mes jau ten. Su žemynu salą jungia tiltas tad išvis patogu atkeliauti.
Saloje pasiklasumėme, kiek kainuoja kempingo vieta. Nu neee… Per brangu. Vakare važiuosime iš jos. Tiesa, reiks pavažiuoti apie šimtuką kilometrų iki nemokamo kempingo. Bet jis buvo mums pakeliui link kitos mūsų stotelės tad viskas liuks.
Buvo jau vėlyvų pietų metas tad sustoję vienoje įrengtoje pikniko vietoje išsivirėme savo pamėgtos sriubos, ir pasidarėme sumuštinukų su mėsyte ir česnakiuku. Niami niami :).
Pavalgius reikia prasivaikščioti. Buvome šalia Red rock paplūdimio tad buvome nieko prieš šiek tiek pamirkyti kojeles.
Jūroje netgi pamatėme keletą ruonių. Trumpam, bet vistiek įdomu. Mūsų pirmieji ruoniai kelionėje!
Po pasivaikščiojimo nuvažiavome į Point Grant, kur yra įrengtas informacinis centras ir galima per teleskopus stebėti ruonių bandas priešais esančiose salose.
Informacijos centras ir vėl mums patinko. Daug įdomios info apie šių vietų gyvūniją, istoriją... Įmetus monetą galima rankomis valdyti kamerą įrengtą priešais esančiose salose, pilnose ruonių. Jų ten sausakimša!
Prie centro yra keletas pasivaikščiojimo takų gražia uolėta pakrante. Turėjome dar šiek tiek laiko prieš vykdami į pingvinų stebėjimo vietą tad patraukėme jais.
Bevaikščiodami pamatėme ir mažuosius pingvinukus, kurie buvo įsilindę į savo mažas olas pakrantėje. Labai faini. Po to jų netgi po mediniu takeliu radome :) Neįsivaizdavome, kad jei tokie mažučiai. Tik 30cm aukščio!
Turėtų būti tikrai faina pamatyti juos grįžtančius iš jūros. Praktiškai dėl to mes ir atvykome į šią salą.
Jau temo tad buvo pats laikas vykti žiūrėti pingvinukų. Nepigus malonumas, bet labai norėjome... Gaila tai, kad griežtai neleidžiama fotografuoti.
Mus visus susodino tam specialiai paruoštoje vietoje netoli jūros. Sėdėjome kaip amfiteatre. Gintas spėjo kartą nupaveiksluoti visus susėdusius ir iškart prisistatė prižiūrėtojas įspėdamas daugiau to nedaryti. Gerai jau gerai...
Pingvinukai kiekvieną rytą išplaukia į jūrą ieškotis maisto ir kiekvieną vakarą grįžta beveik tuo pačiu laiku. Susėdome ir laukėme to pingvinukų parado.
Ir štai pasirodė pirmieji. Labai nedrąsiai išlindo iš jūros ir iš lėto pradėjo eiti į pakrantės kopas. Pakrantės plotas buvo apšviestas neryškia šviesa tam, kad juos galėtume stebėti. Matėme kaip pingvinukai bėga tekini greičiau pasislėpti kopose. Šįvakar jų nebuvo labai daug. Pamatėme keletą būrelių. Bet labai faini.
Tiek to parado. Visi pradėjo skirstytis pažiūrėti pingvinukų einančių per pakrantės kalniukus link savo urvų. Vaikščiojimo takai buvo pakelti nuo žemės gerą pusmetrį, kad pingvinukai galėtų netrukdomi praeiti.
Keletas pingvinukų sau ramiai žygiavo palei žmonių taką. Susirinkęs didelis būrys smalsuolių taip pingvinukus sekė gerą šimtą metrų. Neįtikėtinai maži.
Buvome šiek tiek sušalę po pingvinukų parado tad puolėme į savo Siuziukę šildytis. Dar laukė tolimas kelias tad paspaudėm gazą nuvarėm į ... :).
Nuvažiavom bevek šimtuką kilometrų ir vėl šiek tiek paklaidžioję susiradome nusižiūrėtą nemokamą kempingiuką. Truputį rizikavome taip važiuodami naktį, nes bet kada galėjo iššokti kengūra ar išropoti koala ar vombatas.
Kaip tik vombatas ir laukė mūsų stovyklavietėje. Kai parkavomės nusižiūrėtoje vietoje jis sau į nieką nekreipdamas dėmesio.
Įsidrąsinome ir pabandėme jį dar išlipę paglostyti. Pabėgo...
Pamąstėme, kad tai geras ženklas ir apsistojome toje vietoje, kurioje jis rupšnojo žolę.
2010.03.30. 228-oji kelionės diena.
Liekamės visai dienai. Paplūdimys. Papietaujam. Dar kartą paplūdimys. Skanus tas vynukas...
Ryte pabudę pamatėme, kad visai neblogoje vietelėje tas kempingiukas. Visiškai šalia vandenyno. Aplinkui pušynai. Liekam? O kur mums skubėti. Kempingas nekainuoja, kai nevažiuoji tai ir kuras nekainuoja, maisto turime sočiai. Liekam.
Pasivaikščiojome paplūdimiu. Kitame krante matėsi Wilson Promontory nacionalinis parkas, į kurį važiuosime vėliau.
Pakrantė buvo labai uolėta ir pilna įvairiausių kriauklyčių, akmenukų. Kuitėmės kaip maži vaikai ieškodami kuo įmantresnių formų.
Artėjo Velykos tad kempingas buvo pilnas kemperių. Dažniausiai čia atvykę pailsėti asutralai įsikuria kokiai savaitei. Vaikštinėja apylinkėmis, snorklina, žvejoja. Gintui net pilvą iš pavydo sutraukdavo kai pamatydavo žveją pakrantėje.
Likusią dienos dalį pratinginiavom. Skaitėme knygas, Vidutė mokėsi ispanų kalbos, kalbėjomės, vėl ėjome į paplūdimį, stebėdavome kitus keliautojus... Labai gera.
Prieš saulėlydį įsipylėme po taurę vyno ir nuėjome į paplūdimį pastebėti besikeičiančių spalvų. Per pastarasias savaites taip pripratome prie jūros, kad sunku bus be jos...
Ir visa tai Australijoje, keliasdešimt tūkstančių kilometrų nuo Lietuvėlės...
2010.03.31. 229-oji kelionės diena.
Liekame dar vienai dienai. Paplūdimys iš kitos pusės. Švariname Siuzę. Kerpamės. Skelbimas. Iš kur tas vyno toks skanumas...
Dar prieš užmiegant buvome nusprendę likti čia dar vienai dienai.
Šiandien ėjome į kitą paplūdimio pusę. Kad neatsibostų.
Visą dieną nieko nenorėjome veikti. Bet, kad jau turėjome laiko tai išsišvarinom savo Siuziukę, išvalėme visus kampus.
Kad jau Siuziukę patvarkėme tai ir Gintukui pasitvarkyti būtų ne prošal. Karčiai jau plevėsavo vėjyje. Vidutė pasiėmė žirkles ir šnai! Šnai! Šnai! Ir štai Gintukas jau šypsosi kaip mėnuliukas. Patogiau ir sutaupysime ant šampūno.
Turėjome dar nemažai vyno, kurį nusipirkome Melburne tad dar vienas romantiškas saulėlydis su vyno taure rankoje.
2010.04.01. 230-oji kelionės diena.
Į Wilsnons Promotory nacionalinį parką. Kur gauti pinigų? Reikia pinigų? Reikia pinigų? – pinigų yra. Tidal River kempingas. Oberon kalnas. Nerealus vakaras piečiausiame Australijos taške. Vombatai, oposumai... Liuks.
Vis tik šiandien jau nusprendėme pajudėti. Jeigu norėsime dar stabtelsime kitoje vietoje.
Šiandienos mūsų tikslas – Wilsons Promontory nacionalis parkas. Parkas su daug unikalios gamtos, gyvūnų, nuostabių paplūdimių.
Norėjome įvažiuoti į jį vienai dienai ir vakare išvykti. Nes nemokamų kempingų jame nėra, o vienos dienos turėtų užtekti pažiūrėti ką norime.
Jau prie pat įvažiavimo į parką atsiminėme, kad Ginto kreditinė kortelė aktyvuota tik iki kovo pabaigos. Tai reiškė, kad esame be grynųjų pinigų. O jeigu nebus valitos keityklos parko centre? Tikriausiai nebus.
Įvažiavimas į parką mokamas... Kur gauti pinigų?
Teko sukti atgal ir važiuoti iki pirmo didesnio miestelio su banku. Ten galėjome nusiimti ir nuo neaktyvuotos kortelės pinigų bankui autorizuojant mus Visa centre. Taip ir padarėme.
Su pinigais grįžome atgal į parką ir susimokėjome už įvažiavimą. Mums patarė greičiau vykti į kempingą ir teirautis kempingo vietos, skirtos tarptautiniams lankytojams. Visos kitos vietos jau turėtų būti užimtos. Juk Velykų savaitgalis.
Greitai pasitarę nutarėme likti. Juolab, kad iš nakvynės kainos išminusuos mūsų sumokėtą parko įvažiavimo mokestį.
Apsistojus kempinge reikėjo išsirinkti kokį žygį išsirinksime. Yra keletas labai ilgų, yra vienas kopimas į kalną ir yra keletas trumpukų į šalia esančius paplūdimius.
Pasirinkome lipimą į kalną Oberon. Iš nuotraukų nuo jo viršūnės sprendėme, kad mums turėtų patikti. Ir neturėtų būti sunku. Tik valanda į priekį, na, o žemyn tikriausiai greičiau :).
Lipimas nėra labai status, bet nuolat nuolat kylantis. Takelis platus. Vienas malonumas. Ir gamta buvo labai graži. Vietomis visiški visiški atogražų miškai.
Nors kopėme nestačiai, bet vistiek sušilome. Bet štai jau ir viršūnė. Easy.
O vaizdas tikrai labai gražus. Buvome tik gal kokių 500 metrų aukštyje, bet matėsi praktiškai visas nacionalinis parkas. Galėjome matyti atogražų miškus, ilgus paplūdimius, keletą vandenyne nutolusių salų...
Kiti lipikai įkopdavo į kalną, apsidairydavo, trumpai pabūdavo ir lipdavo atgal, o mes likdavome...
Sėdėjome gerą valandą ir bandėme kuo giliau į save įsidėti matomą vaizdą.
Teko ir mums lipti atgal. Gintas visada skundžiasi, kad jam lipti žemyn dar sunkiau nei į viršų. Keistuolis :). Na, bet nusileidus blauzdų raumenukus skaudėjo abiems...
O po šitokio kalvos po bliūdelį skanios sriubos. Ne ne, šįkart išsivirėme makaronų su padažu ir pavalgėme kempinge įrengtoje piknikų vietoje.
Saulei leidžiantis išėjome pasivaikščioti. Šioje vietoje į vandenyną įteka mažas upelis ir jo krantuose galima pamatyti tik vešlią gamtą tiek ir smėlėtą paplūdimį. Saulė besileisdama sukūrė labai įdomias spalvas. Aplink esančios uolos įgaudavo dar įdomesnę spalvą atsispindėdamos upelio vandenyje.
Ir kaip tyčia fotoaparatai liko kemperiuke...
Ėjome palei upelį iki kol jis įtekėjo į vandenyną. Tolumoje esančios salos taip pat buvo nusidažiusios priešmiegine spalva...
Buvome piečiausiame Australijos iškyšulyje, toliau tik Tasmanija...
Grįžome ir šiltai apsirėdę (buvo gan vėsoka) prisėdome ant kėdučių šalia Siuzės. Vynas šiek tiek sušildė. Bent jau skruostus...
Pasigirdo vaikų klegesys ir pamatėme, kad jie kažką vejasi. Vombatas! Skaitėme, kad jų čia daug ir, kad kartais jie ateina ir į stovyklavietes. Vomabatas tiesiai link mūsų. Mes tik paukšt jį ir.... nufotografavome :)
Keista, jo ausyse švietė kažkokie spalvoti žiburiukai. Nusprendėme, kad tai paženklinti vomabatai ir jiem ausyse įsegti maži spalvoti atšvaitukai, kad vairuotojai juos galėtų greičiau pastebėti ant kelio. Čia mūsų prielaida...
Po kurio laiko ir medžiuose išgirdome traškėjimą. Oposumas! Labai mieli šie žvėriukai.
Kad jau tiek daug tų gyvūnų čia tai nusprendėme eiti pasivaikščioti ir tuo pačiu dar paieškoti gyvūniukų. Pasiėmėme prožektoriukus ir pasukome neilgu keliu aplink stovyklą.
Ir še tau iš karto už posūkio vombatas. Jis į mus visiškai nekreipė dėmesio. Pabandėme prie jo prieiti ir paglostyti ir jis leidosi!
Ilgai glostomas jis nesileido ir pabėgo į krūmus. Bet buvo tikrai smagu jį iš taip arti pamatyti. Ir dar kai kam paglostyti...
Dar vieną vombatą užtikome žolynuose sau ramiai berupšnojantį žolę. Mes jį paukšt ir nufotkinome . Nebeglostėme, palikome ramybėje.
Po tokios įspūdingos dienos nusprendėme, kad pasiliekame čia dar vienai dienai. Nėra perdaug brangu, galime sau tai leisti...
2010.04.02. 231-oji kelionės diena.
Liekame dar vienai dienai. Žygiuojame link keletos regyklų. Pietūs. Kraunamės elektras. Dar vienas nuostabus vakaras...
Taigi dar viena Promontory parke. Po sėkmingai skanių pusryčių reikėjo apsispręsti, kokio žygio imamės šiandien.
Pasirinkome žygį į netoliese esančios kalvos viršūnę, nuo kurios taip pat turėtų neblogas vaizdas atsiverti, o ir pakeliui tikriausiai turėtume neblogų vaizdų pamatyti.
Pradžioje keliuka ėjo kalvos šlaitu, kur pamatėme daug žaliųjų papūgų. Vėliau keliukas ėjo per mažus pušynukus. Kartais atrodydavo, kad einame tuneliu.
Dar paėję pusvalanduką priėjome uolos galą, iš kurios tikrai atsivėrė gražus vaizdas. Čia jau buvo keletas kitų keliautojų tai mes prisijungėme prie jų kuriam laikui pasidairyti aplink.
Atgal kurį laiką ėjome tuo pačiu keliu. Po to pasukome link dar vieno paplūdimio. Bet iki jo nesileidome, tik prisėdome ant vienos uolos pasidairyti į jį iš viršaus.
Traukėme toliau keliuku, kur pasitaikė dar keletas gražių vaizdų. Net nebežinome prie kurio ilgiau pasilikti. O gal už kampo mūsų laukia dar kažkas nuostabesnio? Taip ir bėgi žmogus per pasaulį vis kažko gražesnio ir gražesnio ieškodamas...
Neužilgo mūsų keliukas grįžo atgal prie mūsų kempingo. Vis dar nuo kalvos galėjome matyti kaip upeliukas vingiuoja slėnyje. Gražioje vietoje įsikūrėme.
Po tokio žygio buvome išalkę kaip slibinai. Šiandien buvo bulvių diena :).
Vienintelė galimybė pasikrauti šiame kempinge mūsų elektrinius prietaisus – rozetės dušuose . Vidutė pasiaukojo ir nuėjo ten pasėdėti, kol viskas pasikraus.
Vakare ėjome pasivaiščioti tuo pačiu keliu. Nors spalvos buvo kiek kitokios nei vakar, bet ir šiandien buvo labai gražu.
Mes nebuvome vieni norintys pasivaiščioti. Paplūdimys buvo pilnas porelių, šeimynų, norinčių pamatyti saulėlydį....
Brrr. Pasidarė šaltoka stovint prieš vėją ir patraukėme į savo šiltuosius namukus :).
Tą vakarą sutemus dar kartą išėjome pasivaikšioti su prožektoriukais. Deja, tą vakarą vombatų ant kelio nepasitaikė. Tiesa, vieną užmatėme. Buvo palindęs po iškeltu mediniu taku.
Palikome gamtą ramybėje ir nuėjome gurkšnoti vynuko.
Buvo vėsoka, bet tai dar labiau padeda giliam miegui.
Pranešimai
o kas yra "pigus" ir "normalus" kempingas? kokios kainos?
AtsakytiPanaikinti