Pasipuošiame prieš Uluru. Susipažįstame su emu. Pagaliau! Lankytojų centras. Aplink didžiausią monolitą pasaulyje! Musių karas... Saulėlydis prieš Uluru. Nakvynė backpackerių stotelėje.
Ryte po skanios kavos pasimėgavome dušu, pasipuošėme naujais rūbais. Kol Gintas buvo išėjęs maudytis, pas Vidutę į svečius užsuko netikėtas svečias. Kol Vidutė tvarkė mūsų pusryčių likučius jis įkišo savo ilgą kaklą pro pravertas duris... Ilgas snapas galėjo reikšti ir pavojų... Emu! Pirmą kartą matėme strutį laisvėje. O dar australietiškąjį emu! Smagumėlis. Jis kurį laką pastebėjęs Vidutę pradėjo eiti ratus aplink mūsų mašiniuką ir ieškoti sau ką pakramtyti...
Ir smalsu ir nejauku buvo. Sėdėjome abu Siuzėje ir stebėjome jo galingą snapą, kuris tikriausiai laisvai perskeltų kaktą, tvirtas kojas, kurios paliktų neblogą mėlynę ant kūno. Matėsi, jog jis pripratęs prie žmonių, bet ką gali žinoti...
Riedėjome link Uluru ir kaip kiekvieną rytą užsidėjome savo mėgiamą dainelę, kurios galite paklausyti mūsų dainų skiltyje. Tik išgirdę nusprendėme, kad tai bus mūsų Australijos daina. Diena būdavo ne diena jeigu jos neišgirsdavome :).
Akys horizonte jau ieškojo uolos... Gal jau? Ne.. Bandėme skaičiuoti iš kiek kilometrų ją turėtume pamatyti. Ir pagaliau! Už vieno posūkio pamatėme. Kol nebuvome priartėję prie Australijos centro net patys neįsivaizdavome, kaip norėjome pamatyti Uluru... Supratome, kad tai dar vienas smagus ženlas kelyje, kad keliaujame teisingai ir matome tai, ko širdys trokšta...
Akmens luitas nenumaldomai didėjo. Atrodęs toks mažas dabar patapo gigantu. Įvažiavimas į Uluru – Kata Tjuta nacionalinį parką yra apie 15 km nuo pačios Uluru uolos. Teko susimokėti po 25 dolerius norint pabūti šioje vietoje tris dienas. Neblogą pinigą čia daro...
Pirmiausia nuvykome į vietą, kurioje visi vakarais stebi saulėlydžio apšviestą uolą. Ilgai neužsibuvome ir nuvykome į informacijos centrą, kuris, kaip ir visi iki šiol mūsų matyti, buvo labai gerai padarytas. Daug ekspozicijų, patrauklios spalvos, formos, išdėliojimas. Australai tai tikrai moka daryti. Šalia centro keletas aborigenų meno galerijų. Išties yra patrauklių dalykų. Nuo tapybos iki iečių, bumerangų... Kainos irgi įspūdingos. Norėjosi parsivežti kokį dalykiuką namo, bet .... susilaikėme...
Pamatyti iš arčiau Uluru uolą nusprendėme ją apeidami. Pasirinkome ilgiausiąjį kelią, kuriuo galėjome pajusti visą Uluru dydį. 10 km aplink! Tikriausiai tiek kiek aplink Antakalnį... Neprastai...
Žygis aplink Uluru prasideda toje vietoje, kur visi norintys gali kopti į uolą. O čia jau atskira tema...
Dar prieš atvažiuojant žinojome, kad Uluru – šventa aborigenų vieta. Čia tūkstančius metų jie rinkdavosi apeigoms. Ir dabar visi panorėję gali kopti aukštyn ir be abejo po kelių valandų kopimo ir buvimo viršuje reikia ir reikaliuką padaryti. Kur daryti? Juk tualetų tai nepristatysi... Ar krikščionims ir kitų religijų atstovams patiktų, jeigu kas ateitų į jų maldos namus ir priš...? Keistas žmonių nesupratingumas ir nepagarba. Jiems nusispjauti ant prašančių nelipti ženklų, straipsnių... Parko administracija bijo griežtai uždrausti kopimus, nes tai gali sugadinti kaip turistinio objekto patrauklumą...jooo...
Aplink visą uolą yra vietos, kurios ypatingai ypatingos aborigenams. Negalima fotografuoti, negalima prieiti arti... Kai kurios vietos skirtos aborigenams vyrams ir jų negali pamatyti nėi viena aborigenė. Ir atvirkščiai... Dėl to ir neleidžiama fotografuoti. Juk fotografijas gali pamatyti aborigenas ar aborigenė, kuriems tai neskirta matyti... Laikėmės šio prašymo...
Uolos spalva pakerėjo iš karto. Netgi raudoniau nei aplinkoje esanti spalva... Tai taip neįprasta mūsų akims.
Kitas dalykas – forma. Visi esame matę, kaip atrodo Uluru iš toli. Banguotas raudonas paviršius... Bet tai toli nuo to, kaip ji atrodo iš arti. Bangos tokios ryškios, įvairios... Nuskilusios uolos, atsivėrusios skylės, nubyrėję dideli uolos gabalai, per milijonus metų lietaus vandens išgraužtos vagos... Tai kaip užrašyta šios žemės istorija...
10 kilometrų ilgas kelias. Ir uolos šonai keičiasi iš lėto... Be jokios abejonės žvalgėmės ir aplink. Norėjosi pamatyti dar kokį egzotinį gyvūniuką :). Vidutė praktiškai raižė krūmus savo žvilgsniu... Ir jai pavyko!
Tai buvo goanna, kuri iki pusės buvo įlindusi į urvą ir jį toliau rausė. Kas kurį laiką išlysdavo, apsidairydavo ir toliau tęsdavo savo darbą. Buvo gal 50 cm ilgio.
Dar kurį laiką pastebėję driežą ėjome toliau. Uluru jau buvo pasisukusi kitu šonu. Su kita nauja istorija. Tereikia išmokti ją skaityti...
O musės skaitė savo istorijas ir joms buvo „dalampački“. Jos ir toliau lindo į nosį, burną... Gintas joms buvo skaniausias. Tikriausiai iš toli saliamiu nešė :). Jis bandė nuo jų gintis iki akių užsirišdamas skarelę. Akys gerai, kad po akiniais... Tai kažkiek pagelbėjo. Iki tol kol kokia musė nepalįsdavo po akiniais ir pati išigandusi to vaizdo pradėdavo daužytis tai į akinius tai į akį...į akinius...į akį...į akį... į akį... Smagu :).
Ėjome toliau. Kitos pusės šlaitas mums pasirodė nuožulnesnis, bet tik kuriam laikui... Uola vėl stačiai nerdavo į viršų po savimi kartais sudarydami netgi bangą...
Negalėjome pernelyg ilgai užsibūti vienoje vietoje, nes norėjome pamatyti saulėlydį iš jau mūsų matytos stebėjimo aikštelės.
Bet negalėjome ramiai praeiti pro uoloje atsiveriančias keisčiausių formų akis, vandens latakus, krioklių žymes...
Vau vau vau! Važiuodami čia galvojome pamatyti didžiausią vientisą luitą žemėje, bet tai ką pamatėme pranoko mūsų lūkesčius. Grožėjomės kiekviena detale, bandėme pajausti ne tik uolos dydį, bet ir tai ką čiabuviai jai jautė tūkstančius metų... Nesigiriame išgirdę ilgus pasakojimus, bet...
Apėję visą uolą nuvažiavome į saulėlydžio stebėjimo aikštelę. Šioje vietoje gimė tos nuotraukos, kurias visi matėme kelionių žurnaluose, knygose, atvirukuose...
Šįkart mes buvome gyvo atviruko liudininkai. Saulė jau buvo prie horizonto ir uola dažėsi vis raudonesne spalva.
Uluru buvo tokia fotogeniška, kad per keletą minučių išpyškinome kokias tris juosteles po 36 kadrus :). Net nebežinojome kaip toliau ir befotkinti.
Mums labai labai patiko. Kaip ir dar kokiam šimtui žmonių susirinkusių čia pat. Nuo visokiausiais piešiniais primargintų autobusiukų keliautojų iki ištaigingų automobilių vairuotojų. Kažkas ant stogo užsilipęs pūtė aborogenišką dūdą... kažkas pasistatęs staliuką romantiškai gurkšnojo šampaną...
Musės dirbo savo darbą...Lesė Gintą :).
Šiai dienai buvo gana. Buvome pilni įspūdžių ir tų vaizdų, kurie dar nelabai tilpo į galvą...
Nuvykome į šalia esantį kurorta – miestelį paklausti, kiek kainuoja vieta jų kempinge. Išgirdę kainą nusprendėme ieškoti alternatyvos. Kur galėtų nakvoti tas būrys backpackerių, atvažiavusių visokio plauko kepmeriukų? Kažkur turėjo rasti pigesnį nakvynės variantą. Ieškojome ir mes. Pavažiavę gal 40km nuo Uluru radome parkingo stotelę, kurioje jau buvo apsistojęs geras tuzinas keliautojų. Apsistojome ir mes.
Beliko atšvęsti mūsų 200 – ąją kelionės dieną. Laikas bėga vis greičiau ir greičiau...
2010.03.03. 201-oji kelionės diena.
Atgal prie Uluru. Saulėtekis. Turas su reindžeriu. Kata – Tjuta. Pietūs su lietuviška mišraine. Trekas link Walpa gorges. Kur gauti elektros? Demoniukas ant kelio. Dar vienas saulėlydis prie Uluru.
Atsikėlėme dar tamsoje. Norėjome pasitikti saulėtekį prie Uluru. Patys nelabai žinodami, kada teka saulė, atsikėlėme aklinoje tamsoje ir pajudėjome link uolos. Prie įvažiavimo į parką buvome pirmieji. Turėjome laukti dar gerą pusvalandį iki jo atidarymo. Po truputį už mūsų pradėjo driektis automobilių ir autobusų eilė...
Startavome. Niekam neleidome aplenkti mūsų... Lėkėme, kad net padangos cypė :). Aikštelėje buvome pirmieji :) Nugalėjom! Parodėm, kas čia Shumacheris :).
Buvo vėsoka (būna, kad čia atvėsta ir iki minusinės temperatūros...) ir su malonumu išsivirėme kavos. Tikras kaifas gerti kavą ir įsitaisius ant sėdynių stebėti po truputį saulės nušviečiamą Uluru uolą.
Užsiėmę gerą vietą saulėtekio stebėjimui mes niekur iš kemperiuko neskubėjome. Nu jau ne. Su ta minia? :). Tingim su jais kovoti dėl vietos. Likome Siuzėje.
Bet saulėtekis ne toks įspūdingas kaip saulėlydis. Tikriausiai dėl spalvos. Vakaro spalvos ryškumas kur kas labiau paryškina uolos spalvas... Bet nebuvome ir nusivylę. Patyrėme didelį malonumą vėsų rytą šiltai sėdėdami kemperiuke ir gerdami karštą kavą. Liuksas.
Toliau mūsų laukė nemokamas turas su reindžeriu. Sutartu laiku jau laukėme jo vietoje.
Susirinko gal kokia dešimt žmonių. Pats tas.
Pirmiausia papasakojo apie žmonių lipimo į uolą maniją. Negali to stabdyti, nes tai pakenktų turizmo industrijai, bet pagal skaičiuojamą poveikį gamtai jau nebedaug trūksta, kad tokius kopimus uždraustų. Duok Dieve greičiau.
Toliau ėjome per uolos išsikišimus, išlinkimus, kurie turėjo savo istorijas, sukurtas vietinių gyventojų prieš tūkstančius metų. Su savimi reindžeris nešėsi ir aborigenų naudotus įrankius, su kuriais mus ir supažindino.
Buvome ne tik supažindinti, bet ir patiems leido juos išmėginti. Tokie iš mūsų mėgintojai :)
Reindžeris dar parodė keletą ypatingų aborigenams vietų, papasakojo keletą jų legendų apie pasaulio susidarymą ir apie valandą trukusią kelionę baigėme.
Kol ėjome atgal į automobilių aikštelę mudu dar šiek tiek pakalbinome mūsų reindžeriuką, kuris pasirodo netgi ir gyvena kartu su aborigenais. Tam, kad arčiau pažintų jų kultūrą, kad padėtų jiems prižiūrėti Kata – Tjuta parką (kuris tiesiogiai priklauso aborigenams). Domėjomės, iš kur gyvena iki šiol mūsų matyti tik gan vargingai atrodantys vietiniai gyventojai. Iš tikrųjų jiems sunku. Jų bendruomenės tik dabar atsikūrinėja, vėl prisimena savo papročius, kultūrą. Vėl aktyviau plėtojmi menai, rankdarbiai ir taip truputį po trupučio judama į priekį. Australų vyriausybė atlieka daug scialinių programų jiems adaptuoti šioje ekonomikoje ar padėdama jiems būti savo bendruomenėse. Australai netgi turi oficialią atsiprašymo dieną, per kurią atsiprašoma už tai, kas iki šiol aborigenams buvo padaryta... O dar prieš pusę amžiaus buvo galima nušauti aborigeną ir tai nebuvo traktuojama kaip nusikaltimas...
Po trumpo turo nusprendėme važiuoti į kitą parko pusę – Kata Tjuta. Tai taip pat uola, kuri netgi auštesnė nei Uluru, bet dėl savo nemonolitiškumo nusileidžia turistų pamėgtajai. Na, o mums ją norėjosi pamatyti.
Nuvažiavę iki Kata Tjuta uolų (kitur vadinamų Olgas), sustojome poilsio aikštelėje, kurioje pagaliau pasidarėme taip ilgai lauktą lietuvišką mišrainę. Vežiojomės su savimi morkas, žirnelius, bulves, kiaušinius.... Viską padarėme kaip reikiant ir viskas išėjo nerealiai gerai. O gal labai jau buvome pasiilgę :). Kol darėmės mišrainę fone matėme Kata Tjuta uolas. Gal tai davė papildomą skonį mišrainei?
Po sočių lietuviškų pietų nuvažiavome arčiau Kata – Tjutos. Išsirinkome ėjimą link Walpa tarpeklio.
Kadangi tai nebuvo pats ilgiausias ėjimas po šias uolas tai tai buvo pamėgta turistų. Vos pora kilometrų pirmyn atgal ir viskas. Kartais turėjome palaukti kol kokia šturmuojanti grupė praeis, nes kol ji yra pakeliui tai nei fotografijos neišeis, nei išeis pasimėgauti gražiais vaizdais.
Tai buvo kas kita nei Uluru. Bet ne prasčiau. Tai galėtume pasakyti buvo ramybės ir atgaivos oazė šiame karščio ir pustynių krašte. Mažas upeliukas sukūrė tiek gyvybės ir tokios reikalingos šiai žemei, kad negalėjai atsistebėti, kiek lašas vandens gali padaryti.
Kol mėgavomės krūmų pavėsyje tuo ką matome, praleidome dar keletą turistinių grupių, kurie kaip robotai vžich pirmyn... vžich atgal... ir viskas baigta. Mums nesinorėjo trauktis iš čia niekada.
Pasiekėme tarpeklio galą, kur toliau nebebuvo leidžiama eiti. Ir gerai. Toliau esanti vešluma tikriausiai būtų nuniokota per kelias dienas jeigų būtų leista prieiti...
Grįžtant namo galutinai išsikrovė abiejų fotoaparatų elementai.. Kaip tyčia, kai mažiausiai reikia.
Nusprendėme paskubėti ir dar nuvykti iki lankytojų centro, kur galbūt šiek tiek galėsime gauti elektros. Taip tarėme taip ir padarėme.
Lekiant link lankytojų centrų Vidutė užmatė netoli nuo kelio einančius kupranugarius. Jų karštojoje Australijos dalyje yra daug. Jie buvo atvežti čia kartu su baltųjų atvykimu, tam, kad padėtų prekybai su pakrantėmis. Darbą padarę taip ir neišvyko :). Ir vieni ir kiti :)
Nuvykę iki centro uždarymo 15 min gavome galimybę šiek tiek pasikrauti elementus. Kol krovėme dar kartą apėjome išrikiuotas ekspozicijas.
Važiuojant link saulėlydžio stotelės ant kelio Ginto – erelio (hahahaha...) akys pastebėjo driežiuką, kurį jau labai ilgai norėjome pamatyti. Spygliuotasis velnias. Tai mažas, delno dydžio driežiukas, nerealiai primenantis priešistorinius gyvūnus.
Tai štai, vos nepervažiavę šio gyvūno ant kelio, mes neleistinai sustojome pakelėje. Vidutė išlipo gelbėti nuo kitų automobilių driežiuko, o Gintas nuvairavo Siuzę į jau vos už kelių šimtų metrų esančią saulėlydžio stotelę.
Vidutei pavyko nukreipti pravažiuojančių automobilių padangas nuo mažo driežiuko kūno. Dar po kurio laiko sustojo vyras, kuris pagelbėjo pernešti driežiuką per kelią, ta kryptimi, kuria jis ir ėjo... Gaila, kad nebuvo fotoaparato, kai Vidutė jį laikė savo rankose. Nerealiai egzotiškai fantastiškas gyvūnas.
Na, o pasikrautų elementų tikrai prireikė antrajam saulėlydžiui prie Uluru uolos. O jis ir vėl (surprise surprise) buvo nuostabus. Šįkart įsitaisėme su kėdutėmis ir sau ramiai atsipalaidavę gurkšnojome alutį. Nerealu.
Saulėlydžiui tikriausiai suteikia papildomo žavumo tai, kad jis trumpalaikis. Pirmiausia išryškina spalvas, vėliau blukina, o vėliau ir visai aptemdo. Vos keliasdešimt minučių. Laikas vykti...
Nakvynė vėl backpackerių stotelėje. Atsisėdome ant kėdučių mėnesienoje ir iš kažkur atsirado vyno butelys.... Sako po to saldžiau miegasi. Na, mes visada saldžiai miegam :).
2010.03.04. 202-oji kelionės diena.
Nebereikia saulėtekių :). Bet reikia saulėtekio stotelės :). Viską pasikraunam. Kengūriena. Paskutinis ratas aplink Uluru. Atsisveikinam. Nakvojam su dušu.
Šįryt jau lovoje drybsojome, kol saulės spinduliai neįkaitino oro kemperiuke. Buvome priversti keltis :). Skanūs šviežūs pusryčiai, skani kava... Eina sau kaip smagu!
Šįryt buvome nusprendę vykti į vakarykštę saulėtekio stotelę, kur matėme, kad galėtume pasikrauti savo visus elementus.
Kadangi tai saulėtekio stotelė tai joje vidurdieny nebuvo nei vieno automobilio. Pasistatėme kemperiuką taip, kad visada prieš akis galėtume matyti Uluru ir daryti savo reikalus.
Pirmiausia pajungėme tualete visus elementus pasikrauti. Vėliau sukūrėme porą sveikinimų savo krikšto vaikams (jų gimtadieniai jau buvo čia pat :)).
Savo šaldytuvuke turėjome kengūrienos tad nusprendėme šiems pietums ją ir pasiruošti. Tiesa, nei žinojome, kaip tai geriausia daryti nei su kuo valgyti :). Kepėme kaip mokėjome. Gavosi keistokai :). Arba mūsų šaldytuvas nebuvo sulaikęs šalčio ir mėsa jau buvo įgavusi negerą kvapą arba tai buvo specifinis kengūrienos skonis. Na, bet pabandėme...
Kol mūsų prietaisai krovėsi mes sau smagiai leidome laiką – skaitėme knygas, žaidėme UNO, tiesiog gėrėjomės Uluru tiesiai už lango...
Taip nejučia praėjo visa diena... Suskubome išvykti paskutiniam ratui aplink Uluru. Tai galima padaryti ir automobiliu. Važiavome iš lėto iš lėto. Norėjosi kuo ilgesniam laikui įrašyti į savo sąmonę matomus vaizdus.
Paskutinį saulėlydį pasitikti atvažiavome pirmieji. Išisirinkome mums pačia geriausią vietą ir ramiai laukėme besileidžiančios saulės. Kol laukėme atvažiavo jie... Ž...podnial – miesto potierial... Tai buvo jaunų gėjų porelė, kurią lydėjo autobusiuko vairuotojas-gidas-organizatorius-virėjas viename. Būtent jis išsirinko vietą jaunajai porelei būtent tiesiai prieš mus! Kaip tik ten, kur mudu už kelių minučių norėjome prisėsti. Stipru! Buvome taip nustebinti, kad neturėjome žodžių... Ką gi, paėjome šiek tiek toliau ir įsitaisėme.
Porelei buvo paruoštas mažas staliukas su šampano taurėmis. Netrukome suprasti (o vėliau ir įsitikinti), kad požiūris į homoseksualus Australijoje labai liberalus. Jau buvome pastebėję, kad įtartinai daug keliaujančių porelių vienos lyties... Kuo liberaliau tuo civilizuočiau...
Paskutiniajam saulėlydžiui padarėme tik keletą nuotraukų, norėjome tiesiog sėdėti ir mėgautis tuo ką matome dabar prieš akis.
Tai jau trečiasis mūsų vakaras čia, bet tai nei kiek ne per daug...Valio. Rašome Uluru – Kata Tjutai dešimt balų ir išvažiuojame ilgam tai įsirašę į savo atmintį...
Pakeliui esančiame kurorte – miestelyje pasipildėme degalų. Degalai mūsų nuostabai buvo netgi pigesni nei prie pagrindinio kelio. Keista.
Šįvakar nusprendėme nuvykti iki to pačio kempingiuko, kuriame nakvynė nemokama ir dar yra dušai. Žinojome, kad vairuoti sutemus nepatartina (dėl kengūrų, šokinęjančių per kelią), bet norėjome pasistūmėti į priekį.
Už kokios valandikės buvome nakvynės vietoje. Viskas laimingai. Sladžiai panėrėme į sapnus...
Ryte po skanios kavos pasimėgavome dušu, pasipuošėme naujais rūbais. Kol Gintas buvo išėjęs maudytis, pas Vidutę į svečius užsuko netikėtas svečias. Kol Vidutė tvarkė mūsų pusryčių likučius jis įkišo savo ilgą kaklą pro pravertas duris... Ilgas snapas galėjo reikšti ir pavojų... Emu! Pirmą kartą matėme strutį laisvėje. O dar australietiškąjį emu! Smagumėlis. Jis kurį laką pastebėjęs Vidutę pradėjo eiti ratus aplink mūsų mašiniuką ir ieškoti sau ką pakramtyti...
Ir smalsu ir nejauku buvo. Sėdėjome abu Siuzėje ir stebėjome jo galingą snapą, kuris tikriausiai laisvai perskeltų kaktą, tvirtas kojas, kurios paliktų neblogą mėlynę ant kūno. Matėsi, jog jis pripratęs prie žmonių, bet ką gali žinoti...
Riedėjome link Uluru ir kaip kiekvieną rytą užsidėjome savo mėgiamą dainelę, kurios galite paklausyti mūsų dainų skiltyje. Tik išgirdę nusprendėme, kad tai bus mūsų Australijos daina. Diena būdavo ne diena jeigu jos neišgirsdavome :).
Akys horizonte jau ieškojo uolos... Gal jau? Ne.. Bandėme skaičiuoti iš kiek kilometrų ją turėtume pamatyti. Ir pagaliau! Už vieno posūkio pamatėme. Kol nebuvome priartėję prie Australijos centro net patys neįsivaizdavome, kaip norėjome pamatyti Uluru... Supratome, kad tai dar vienas smagus ženlas kelyje, kad keliaujame teisingai ir matome tai, ko širdys trokšta...
Akmens luitas nenumaldomai didėjo. Atrodęs toks mažas dabar patapo gigantu. Įvažiavimas į Uluru – Kata Tjuta nacionalinį parką yra apie 15 km nuo pačios Uluru uolos. Teko susimokėti po 25 dolerius norint pabūti šioje vietoje tris dienas. Neblogą pinigą čia daro...
Pirmiausia nuvykome į vietą, kurioje visi vakarais stebi saulėlydžio apšviestą uolą. Ilgai neužsibuvome ir nuvykome į informacijos centrą, kuris, kaip ir visi iki šiol mūsų matyti, buvo labai gerai padarytas. Daug ekspozicijų, patrauklios spalvos, formos, išdėliojimas. Australai tai tikrai moka daryti. Šalia centro keletas aborigenų meno galerijų. Išties yra patrauklių dalykų. Nuo tapybos iki iečių, bumerangų... Kainos irgi įspūdingos. Norėjosi parsivežti kokį dalykiuką namo, bet .... susilaikėme...
Pamatyti iš arčiau Uluru uolą nusprendėme ją apeidami. Pasirinkome ilgiausiąjį kelią, kuriuo galėjome pajusti visą Uluru dydį. 10 km aplink! Tikriausiai tiek kiek aplink Antakalnį... Neprastai...
Žygis aplink Uluru prasideda toje vietoje, kur visi norintys gali kopti į uolą. O čia jau atskira tema...
Dar prieš atvažiuojant žinojome, kad Uluru – šventa aborigenų vieta. Čia tūkstančius metų jie rinkdavosi apeigoms. Ir dabar visi panorėję gali kopti aukštyn ir be abejo po kelių valandų kopimo ir buvimo viršuje reikia ir reikaliuką padaryti. Kur daryti? Juk tualetų tai nepristatysi... Ar krikščionims ir kitų religijų atstovams patiktų, jeigu kas ateitų į jų maldos namus ir priš...? Keistas žmonių nesupratingumas ir nepagarba. Jiems nusispjauti ant prašančių nelipti ženklų, straipsnių... Parko administracija bijo griežtai uždrausti kopimus, nes tai gali sugadinti kaip turistinio objekto patrauklumą...jooo...
Aplink visą uolą yra vietos, kurios ypatingai ypatingos aborigenams. Negalima fotografuoti, negalima prieiti arti... Kai kurios vietos skirtos aborigenams vyrams ir jų negali pamatyti nėi viena aborigenė. Ir atvirkščiai... Dėl to ir neleidžiama fotografuoti. Juk fotografijas gali pamatyti aborigenas ar aborigenė, kuriems tai neskirta matyti... Laikėmės šio prašymo...
Uolos spalva pakerėjo iš karto. Netgi raudoniau nei aplinkoje esanti spalva... Tai taip neįprasta mūsų akims.
Kitas dalykas – forma. Visi esame matę, kaip atrodo Uluru iš toli. Banguotas raudonas paviršius... Bet tai toli nuo to, kaip ji atrodo iš arti. Bangos tokios ryškios, įvairios... Nuskilusios uolos, atsivėrusios skylės, nubyrėję dideli uolos gabalai, per milijonus metų lietaus vandens išgraužtos vagos... Tai kaip užrašyta šios žemės istorija...
10 kilometrų ilgas kelias. Ir uolos šonai keičiasi iš lėto... Be jokios abejonės žvalgėmės ir aplink. Norėjosi pamatyti dar kokį egzotinį gyvūniuką :). Vidutė praktiškai raižė krūmus savo žvilgsniu... Ir jai pavyko!
Tai buvo goanna, kuri iki pusės buvo įlindusi į urvą ir jį toliau rausė. Kas kurį laiką išlysdavo, apsidairydavo ir toliau tęsdavo savo darbą. Buvo gal 50 cm ilgio.
Dar kurį laiką pastebėję driežą ėjome toliau. Uluru jau buvo pasisukusi kitu šonu. Su kita nauja istorija. Tereikia išmokti ją skaityti...
Po kurio laiko pastebėjome, kad ne tik Uluru sukasi, bet ir saulė aplink ją. Beveik kaip aplink žemę. Ir tai vėl keičia jos spalvą, šešėlius. Vėl galima perskaityti naujas istorijas...
Ėjome toliau. Kitos pusės šlaitas mums pasirodė nuožulnesnis, bet tik kuriam laikui... Uola vėl stačiai nerdavo į viršų po savimi kartais sudarydami netgi bangą...
Negalėjome pernelyg ilgai užsibūti vienoje vietoje, nes norėjome pamatyti saulėlydį iš jau mūsų matytos stebėjimo aikštelės.
Bet negalėjome ramiai praeiti pro uoloje atsiveriančias keisčiausių formų akis, vandens latakus, krioklių žymes...
Vau vau vau! Važiuodami čia galvojome pamatyti didžiausią vientisą luitą žemėje, bet tai ką pamatėme pranoko mūsų lūkesčius. Grožėjomės kiekviena detale, bandėme pajausti ne tik uolos dydį, bet ir tai ką čiabuviai jai jautė tūkstančius metų... Nesigiriame išgirdę ilgus pasakojimus, bet...
Apėję visą uolą nuvažiavome į saulėlydžio stebėjimo aikštelę. Šioje vietoje gimė tos nuotraukos, kurias visi matėme kelionių žurnaluose, knygose, atvirukuose...
Šįkart mes buvome gyvo atviruko liudininkai. Saulė jau buvo prie horizonto ir uola dažėsi vis raudonesne spalva.
Uluru buvo tokia fotogeniška, kad per keletą minučių išpyškinome kokias tris juosteles po 36 kadrus :). Net nebežinojome kaip toliau ir befotkinti.
Mums labai labai patiko. Kaip ir dar kokiam šimtui žmonių susirinkusių čia pat. Nuo visokiausiais piešiniais primargintų autobusiukų keliautojų iki ištaigingų automobilių vairuotojų. Kažkas ant stogo užsilipęs pūtė aborogenišką dūdą... kažkas pasistatęs staliuką romantiškai gurkšnojo šampaną...
Musės dirbo savo darbą...Lesė Gintą :).
Šiai dienai buvo gana. Buvome pilni įspūdžių ir tų vaizdų, kurie dar nelabai tilpo į galvą...
Nuvykome į šalia esantį kurorta – miestelį paklausti, kiek kainuoja vieta jų kempinge. Išgirdę kainą nusprendėme ieškoti alternatyvos. Kur galėtų nakvoti tas būrys backpackerių, atvažiavusių visokio plauko kepmeriukų? Kažkur turėjo rasti pigesnį nakvynės variantą. Ieškojome ir mes. Pavažiavę gal 40km nuo Uluru radome parkingo stotelę, kurioje jau buvo apsistojęs geras tuzinas keliautojų. Apsistojome ir mes.
Beliko atšvęsti mūsų 200 – ąją kelionės dieną. Laikas bėga vis greičiau ir greičiau...
2010.03.03. 201-oji kelionės diena.
Atgal prie Uluru. Saulėtekis. Turas su reindžeriu. Kata – Tjuta. Pietūs su lietuviška mišraine. Trekas link Walpa gorges. Kur gauti elektros? Demoniukas ant kelio. Dar vienas saulėlydis prie Uluru.
Atsikėlėme dar tamsoje. Norėjome pasitikti saulėtekį prie Uluru. Patys nelabai žinodami, kada teka saulė, atsikėlėme aklinoje tamsoje ir pajudėjome link uolos. Prie įvažiavimo į parką buvome pirmieji. Turėjome laukti dar gerą pusvalandį iki jo atidarymo. Po truputį už mūsų pradėjo driektis automobilių ir autobusų eilė...
Startavome. Niekam neleidome aplenkti mūsų... Lėkėme, kad net padangos cypė :). Aikštelėje buvome pirmieji :) Nugalėjom! Parodėm, kas čia Shumacheris :).
Buvo vėsoka (būna, kad čia atvėsta ir iki minusinės temperatūros...) ir su malonumu išsivirėme kavos. Tikras kaifas gerti kavą ir įsitaisius ant sėdynių stebėti po truputį saulės nušviečiamą Uluru uolą.
Užsiėmę gerą vietą saulėtekio stebėjimui mes niekur iš kemperiuko neskubėjome. Nu jau ne. Su ta minia? :). Tingim su jais kovoti dėl vietos. Likome Siuzėje.
Bet saulėtekis ne toks įspūdingas kaip saulėlydis. Tikriausiai dėl spalvos. Vakaro spalvos ryškumas kur kas labiau paryškina uolos spalvas... Bet nebuvome ir nusivylę. Patyrėme didelį malonumą vėsų rytą šiltai sėdėdami kemperiuke ir gerdami karštą kavą. Liuksas.
Toliau mūsų laukė nemokamas turas su reindžeriu. Sutartu laiku jau laukėme jo vietoje.
Susirinko gal kokia dešimt žmonių. Pats tas.
Pirmiausia papasakojo apie žmonių lipimo į uolą maniją. Negali to stabdyti, nes tai pakenktų turizmo industrijai, bet pagal skaičiuojamą poveikį gamtai jau nebedaug trūksta, kad tokius kopimus uždraustų. Duok Dieve greičiau.
Toliau ėjome per uolos išsikišimus, išlinkimus, kurie turėjo savo istorijas, sukurtas vietinių gyventojų prieš tūkstančius metų. Su savimi reindžeris nešėsi ir aborigenų naudotus įrankius, su kuriais mus ir supažindino.
Buvome ne tik supažindinti, bet ir patiems leido juos išmėginti. Tokie iš mūsų mėgintojai :)
Reindžeris dar parodė keletą ypatingų aborigenams vietų, papasakojo keletą jų legendų apie pasaulio susidarymą ir apie valandą trukusią kelionę baigėme.
Kol ėjome atgal į automobilių aikštelę mudu dar šiek tiek pakalbinome mūsų reindžeriuką, kuris pasirodo netgi ir gyvena kartu su aborigenais. Tam, kad arčiau pažintų jų kultūrą, kad padėtų jiems prižiūrėti Kata – Tjuta parką (kuris tiesiogiai priklauso aborigenams). Domėjomės, iš kur gyvena iki šiol mūsų matyti tik gan vargingai atrodantys vietiniai gyventojai. Iš tikrųjų jiems sunku. Jų bendruomenės tik dabar atsikūrinėja, vėl prisimena savo papročius, kultūrą. Vėl aktyviau plėtojmi menai, rankdarbiai ir taip truputį po trupučio judama į priekį. Australų vyriausybė atlieka daug scialinių programų jiems adaptuoti šioje ekonomikoje ar padėdama jiems būti savo bendruomenėse. Australai netgi turi oficialią atsiprašymo dieną, per kurią atsiprašoma už tai, kas iki šiol aborigenams buvo padaryta... O dar prieš pusę amžiaus buvo galima nušauti aborigeną ir tai nebuvo traktuojama kaip nusikaltimas...
Po trumpo turo nusprendėme važiuoti į kitą parko pusę – Kata Tjuta. Tai taip pat uola, kuri netgi auštesnė nei Uluru, bet dėl savo nemonolitiškumo nusileidžia turistų pamėgtajai. Na, o mums ją norėjosi pamatyti.
Nuvažiavę iki Kata Tjuta uolų (kitur vadinamų Olgas), sustojome poilsio aikštelėje, kurioje pagaliau pasidarėme taip ilgai lauktą lietuvišką mišrainę. Vežiojomės su savimi morkas, žirnelius, bulves, kiaušinius.... Viską padarėme kaip reikiant ir viskas išėjo nerealiai gerai. O gal labai jau buvome pasiilgę :). Kol darėmės mišrainę fone matėme Kata Tjuta uolas. Gal tai davė papildomą skonį mišrainei?
Po sočių lietuviškų pietų nuvažiavome arčiau Kata – Tjutos. Išsirinkome ėjimą link Walpa tarpeklio.
Kadangi tai nebuvo pats ilgiausias ėjimas po šias uolas tai tai buvo pamėgta turistų. Vos pora kilometrų pirmyn atgal ir viskas. Kartais turėjome palaukti kol kokia šturmuojanti grupė praeis, nes kol ji yra pakeliui tai nei fotografijos neišeis, nei išeis pasimėgauti gražiais vaizdais.
Tai buvo kas kita nei Uluru. Bet ne prasčiau. Tai galėtume pasakyti buvo ramybės ir atgaivos oazė šiame karščio ir pustynių krašte. Mažas upeliukas sukūrė tiek gyvybės ir tokios reikalingos šiai žemei, kad negalėjai atsistebėti, kiek lašas vandens gali padaryti.
Kol mėgavomės krūmų pavėsyje tuo ką matome, praleidome dar keletą turistinių grupių, kurie kaip robotai vžich pirmyn... vžich atgal... ir viskas baigta. Mums nesinorėjo trauktis iš čia niekada.
Pasiekėme tarpeklio galą, kur toliau nebebuvo leidžiama eiti. Ir gerai. Toliau esanti vešluma tikriausiai būtų nuniokota per kelias dienas jeigų būtų leista prieiti...
Grįžtant namo galutinai išsikrovė abiejų fotoaparatų elementai.. Kaip tyčia, kai mažiausiai reikia.
Nusprendėme paskubėti ir dar nuvykti iki lankytojų centro, kur galbūt šiek tiek galėsime gauti elektros. Taip tarėme taip ir padarėme.
Lekiant link lankytojų centrų Vidutė užmatė netoli nuo kelio einančius kupranugarius. Jų karštojoje Australijos dalyje yra daug. Jie buvo atvežti čia kartu su baltųjų atvykimu, tam, kad padėtų prekybai su pakrantėmis. Darbą padarę taip ir neišvyko :). Ir vieni ir kiti :)
Nuvykę iki centro uždarymo 15 min gavome galimybę šiek tiek pasikrauti elementus. Kol krovėme dar kartą apėjome išrikiuotas ekspozicijas.
Važiuojant link saulėlydžio stotelės ant kelio Ginto – erelio (hahahaha...) akys pastebėjo driežiuką, kurį jau labai ilgai norėjome pamatyti. Spygliuotasis velnias. Tai mažas, delno dydžio driežiukas, nerealiai primenantis priešistorinius gyvūnus.
Tai štai, vos nepervažiavę šio gyvūno ant kelio, mes neleistinai sustojome pakelėje. Vidutė išlipo gelbėti nuo kitų automobilių driežiuko, o Gintas nuvairavo Siuzę į jau vos už kelių šimtų metrų esančią saulėlydžio stotelę.
Vidutei pavyko nukreipti pravažiuojančių automobilių padangas nuo mažo driežiuko kūno. Dar po kurio laiko sustojo vyras, kuris pagelbėjo pernešti driežiuką per kelią, ta kryptimi, kuria jis ir ėjo... Gaila, kad nebuvo fotoaparato, kai Vidutė jį laikė savo rankose. Nerealiai egzotiškai fantastiškas gyvūnas.
Na, o pasikrautų elementų tikrai prireikė antrajam saulėlydžiui prie Uluru uolos. O jis ir vėl (surprise surprise) buvo nuostabus. Šįkart įsitaisėme su kėdutėmis ir sau ramiai atsipalaidavę gurkšnojome alutį. Nerealu.
Saulėlydžiui tikriausiai suteikia papildomo žavumo tai, kad jis trumpalaikis. Pirmiausia išryškina spalvas, vėliau blukina, o vėliau ir visai aptemdo. Vos keliasdešimt minučių. Laikas vykti...
Nakvynė vėl backpackerių stotelėje. Atsisėdome ant kėdučių mėnesienoje ir iš kažkur atsirado vyno butelys.... Sako po to saldžiau miegasi. Na, mes visada saldžiai miegam :).
2010.03.04. 202-oji kelionės diena.
Nebereikia saulėtekių :). Bet reikia saulėtekio stotelės :). Viską pasikraunam. Kengūriena. Paskutinis ratas aplink Uluru. Atsisveikinam. Nakvojam su dušu.
Šįryt jau lovoje drybsojome, kol saulės spinduliai neįkaitino oro kemperiuke. Buvome priversti keltis :). Skanūs šviežūs pusryčiai, skani kava... Eina sau kaip smagu!
Šįryt buvome nusprendę vykti į vakarykštę saulėtekio stotelę, kur matėme, kad galėtume pasikrauti savo visus elementus.
Kadangi tai saulėtekio stotelė tai joje vidurdieny nebuvo nei vieno automobilio. Pasistatėme kemperiuką taip, kad visada prieš akis galėtume matyti Uluru ir daryti savo reikalus.
Pirmiausia pajungėme tualete visus elementus pasikrauti. Vėliau sukūrėme porą sveikinimų savo krikšto vaikams (jų gimtadieniai jau buvo čia pat :)).
Savo šaldytuvuke turėjome kengūrienos tad nusprendėme šiems pietums ją ir pasiruošti. Tiesa, nei žinojome, kaip tai geriausia daryti nei su kuo valgyti :). Kepėme kaip mokėjome. Gavosi keistokai :). Arba mūsų šaldytuvas nebuvo sulaikęs šalčio ir mėsa jau buvo įgavusi negerą kvapą arba tai buvo specifinis kengūrienos skonis. Na, bet pabandėme...
Kol mūsų prietaisai krovėsi mes sau smagiai leidome laiką – skaitėme knygas, žaidėme UNO, tiesiog gėrėjomės Uluru tiesiai už lango...
Taip nejučia praėjo visa diena... Suskubome išvykti paskutiniam ratui aplink Uluru. Tai galima padaryti ir automobiliu. Važiavome iš lėto iš lėto. Norėjosi kuo ilgesniam laikui įrašyti į savo sąmonę matomus vaizdus.
Paskutinį saulėlydį pasitikti atvažiavome pirmieji. Išisirinkome mums pačia geriausią vietą ir ramiai laukėme besileidžiančios saulės. Kol laukėme atvažiavo jie... Ž...podnial – miesto potierial... Tai buvo jaunų gėjų porelė, kurią lydėjo autobusiuko vairuotojas-gidas-organizatorius-virėjas viename. Būtent jis išsirinko vietą jaunajai porelei būtent tiesiai prieš mus! Kaip tik ten, kur mudu už kelių minučių norėjome prisėsti. Stipru! Buvome taip nustebinti, kad neturėjome žodžių... Ką gi, paėjome šiek tiek toliau ir įsitaisėme.
Porelei buvo paruoštas mažas staliukas su šampano taurėmis. Netrukome suprasti (o vėliau ir įsitikinti), kad požiūris į homoseksualus Australijoje labai liberalus. Jau buvome pastebėję, kad įtartinai daug keliaujančių porelių vienos lyties... Kuo liberaliau tuo civilizuočiau...
Paskutiniajam saulėlydžiui padarėme tik keletą nuotraukų, norėjome tiesiog sėdėti ir mėgautis tuo ką matome dabar prieš akis.
Tai jau trečiasis mūsų vakaras čia, bet tai nei kiek ne per daug...Valio. Rašome Uluru – Kata Tjutai dešimt balų ir išvažiuojame ilgam tai įsirašę į savo atmintį...
Pakeliui esančiame kurorte – miestelyje pasipildėme degalų. Degalai mūsų nuostabai buvo netgi pigesni nei prie pagrindinio kelio. Keista.
Šįvakar nusprendėme nuvykti iki to pačio kempingiuko, kuriame nakvynė nemokama ir dar yra dušai. Žinojome, kad vairuoti sutemus nepatartina (dėl kengūrų, šokinęjančių per kelią), bet norėjome pasistūmėti į priekį.
Už kokios valandikės buvome nakvynės vietoje. Viskas laimingai. Sladžiai panėrėme į sapnus...
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą