Pakeliui į raudonąjį centrą

2010.02.26. 196-oji kelionės diena.
Edith kriokliai. Katherine. Apsipirkinėjam. Žinios dėl audros. Nakvynė Matarankoje. Slovėno ir korėjietės porelė.
Atsibudome išmiegoję kaip karpiai. Netrukome suprasti, kad gamtoje miegosime vis ilgiau ir giliau :).
Šįkart pusryčiams išsikepėme kiaušinienės. Ir netgi neprisvilinome :). Pradėjome netgi mėgautis kiekvienu maisto ruošimu. Kažin tik ar ilgam :).
Pavalgę išsiruošėme keliauti toliau. Susiruošti netrunkame, nes reikia tik sudėti indus į vietas, suskleisti stogą ir į kelią. Variklis vedasi labai gerai ir tfu tfu tfuuu taip ir toliau.
Šiandien norėjome neblogai pasistūmėti į pietus, bet iš pajudėjimo greičio supratome, kad toli nuvykti nepavyks. Nieko, mes laiko turime, galime tai sau leisti.
Tik išvažiavę iš Kakadu nacionalio parko grįžome į Stuart highway, iš kurio kuriam laikui buvome išsukę. Šiuo keliu riedėsime dar keletą tūkstančių kilometrų... Tam sukūrėme netgi atskirą foto folderiuką.
Pakeliui buvome nusižiūrėję aplankyti Edith krioklius, kurie buvo vos už 20 km nuo pagrindinio kelio.
Kriokliai mus pasitiko iš tolo girdimu šniokštimu, bet buvo gaila, kad neleido juose pasimaudyti. Krokodilų grėsmė... Šiuo metų laiku jų čia gali būti. Netgi ne visose vietose leido prieiti prie pakrantės...
Krioklys tikrai gražus. Jau net pametėme skaičių kelintas tai krioklys mūsų kelionėje, bet kiekvienas jų savaip ypatingas. Kažin ar yra vienodų krioklių pasaulyje? Tai ir yra jų žavesys. Kiekvienas turi savo garsą, kiekvienas turi savo spalvą, kiekvienas turi savo formą...
Ilgai prie jo neužtrukome. Noras pamatyti tolesnę Australiją gynė toliau :). Lyg to grožio aplink nebūtų gana kokiems dešimčiai metų :).
Sekanti mūsų stotelė – Katherine. Tai vieta, kuroje galima aplankyti gražiuosius Katherine tarpeklius, pilnus vandens. Deja, to vandens šiuo metu buvo tiek pilna, kad į juos patekti vienintelis būdas – imti kruizą laivu, kas buvo ne pagal mūsų kišenę. Mes galvojome plaukti su kajakais, bet mums buvo pasakyta, jog šiuo metu neįmanoma...
Tada nusprendėme papildyti maisto atsargas, kurios buvo šiek tiek aptirpusios, ir norėjome susitvarkyti automobilio draudimą trečiajai šaliai, kurio dar neturėjome. Pigiausią variantą apsidrausti buvome sužinoję dar Darwine iš mūsų garažo šeimininko. Visai neblogai, ir netgi galima vėliau atgauti pinigus už nepanaudotą laikotarpį. Apsidraudėme.
Užsukome į vietinę kiniečio krautuvėlę nuspirkti laiduko mūsų ipodukams sujungti su Siuzes „gavarilka“. Čia kainos netgi geresnės nei Lietuvoje! Krautuvėlės šeimininkas sužinojęs, kad važiuojame į Australijos raudonąjį centrą suskubo mums parodyti, koks ciklonas kaip tik link ten eina.. Ir mes kap tik su juo... Šiurpuliukai nuėjo, kai mums parodė jo vaizdą ekrane - prisiminėme tas CNN naujienas, kai jie rodo besisukantį cikloną ir darantį negerus darbus... :). Turėjo būti daug daug lietaus. Mums netgi parodė parduotuvėlės sienose žymes, iki kurių buvo kažkada potvynio metu pakilęs vanduo. Oho.
Vistik į pavojus kreipėme mažiausiai dėmesio ir pasiskaičiavome, kad kai būsime prie Uluru uolos Australijos centre tai ciklonas kaip tik turėtų būti išsikvėpęs ir turėtų šviesti saulė. Liuks. Tai mums ir buvo svarbiausia.
Užvalgėme savo mažuosiuose namukuose ir leidomės toliau į kelionę. Iki vakaro norėjome pasiekti bent jau Matarankos miestelį, kuriame turėtume pernakvoti ir rytoj, jeigu viskas bus gerai, išsimaudyti šiltuosiuose terminiuose upeliukuose.
Iš lėto judėdami link Australijos centro vos už kelių šimtų kilometrų nuo Kakadu pamatėme pirmuosius gamtos skirtumus. Padaugėjo krūmynų, žalia spalva pasidarė nebe tokia sodri... Gal kažkiek ir žemės spalva paraudonavo?
Vakarop pasiekėme ir Mataranką. Čia radome kempingą, kuriame pasiėmėme kemperiukui vietą su elektra. Tai šiek tiek daugiau kainuoja nei tik nakvynės vieta, bet norėjome pasikrauti mobiliuosius, kompiuterį ir pan.
Privačiuose mokamuose kempinguose patogiau ir valgyti išsivirti. Tam paruošta visa didelė virtuvė po stogu. Tiek barbekiu, tiek ir viryklės. Karštas dušas kas be ko. Lafaaa...
Valgyti virtuvėje darėmės kartu su slovėno ir korėjietės porele. Jie taip pat buvo atvažiavę su Toyota kemperiuku tik ~ 27 metais jaunesniu :). Pasipasakojome, kur kas buvome, apsidalinome patarimais.
Pastebėjome, kad važiuojant per lietų Siuzės stogas truputį praleidžia vandens.. Hmmm... Pasiprašėme kempingo šeimininko truputį silikono ir patvarkėme reikalą. Ramia sąžine nuėjome miegoti.

2010.02.27. 197-oji kelionės diena.
Baramundžių maitinimas. Ilgasis Stuart highway… Pakelės aukos. Termitai ir vanagai. Kompaso triukai. Kempingo šeimininkės nesavanaudiškumas. Nakvynė Stop Survive Revive.
Kitą rytą po dar vienos kiaušinienės su iš vakaro likusiomis bulvėmis (nieko neišmetame) nuėjome pažiūrėti šio kempingo ežeriuke baramundžių maitinimo. Baramundžiai – tai žuvys, aptinkamos Australijos šiaurėje (taip pat ir Pietryčių Azijoje), užaugantys iki 1.8 metro ilgio ir sveriantys iki 35 kg. Norėjosi pamatyti, kaip juos maitina :).
Ir nenusivylėme. Užteko tik mums pasirodyti šalia tvenkinuko ir žuvys žinodamos jų maitinimo laiką iškart pradėjo mus sekioti. Jos tikrai didelės!
Jų maitintojas į vandenį įbrido atbulas, kad netyčia žuvys nenukąstų jo kojų pirštų (o gal ir dar kai ko :)). Jis turėjo ant rankos užsidėjęs pirštines, skirtas apsaugoti pirštams nuo žuvų įkandimų. Jums reikia pamatyti, kaip jos čiumpa maistą iš jo rankų! Su kokiu garsu!
Mūsų video skiltyje galite pamatyti Vidutės bandymą pamaitinti šias amžinai alkanas žuvis.

Pabandė tai daryti ir Gintas. Netgi jam tai pasisekė, kad ir koks nevykęs žvejys jis būtų :). Abu po maitinimo pasižiūrėjome į savo pirštus ir pamatėme kraujosrūvas. Vis tik baramundžiai šiek tiek krimstelėjo odą, esančią ant krumplių ir netgi liko jų dantų žymės ant nagų :). Nieko pavojingo, iki kažkieno vestuvių užgis :).
Tame pačiame kempinge sužinojome, kad terminių maudynių nebus. Per daug vandens... Nieko nepadarysi. Per lietaus sezoną pamatai tai, ko nepamatysi kitu metu, bet taip pat turi kai ką paaukoti... Gerai, lieka kitam kartui!
Šiandien norėjome pasiekti Tennant Creek miestelį, kuris apytiksliai yra pusiaukelė iki Australijos centro.
Visą dieną praleidome kelyje. Stebėjome, kas dedasi pakelėse ir kaip keičiasi gamta. Dabar žemė tikrai pasidarė raudonesnė ir tai reiškė, kad važiuojame teisinga kryptimi. Krūmai pasidarė dar žemesni, miesteliai dar toliau vienas nuo kito... O mes vis dar buvome tame pačiame Stuart Highway. Highway jį sunku pavadinti, nes tai tik dviejų eilių kelias, kuris netgi vietomis nėra itin platus. Bet dažnai galima važiuoti 130 km/h. Mes aišku tokiu greičiu būtume pradėję skristi, bet tikriausiai nepatartume ir kitiems. Pakelėse matėme tiek negyvų kengūrų, kad net negera... Po kurio laiko pamatėme ir nudaužtą karvę, kuri čia nežinia kiek buvo užsilaikiusi, nes buvo išsipūtūsi kaip balionas. Atsiprašome silpnų skrandžių ir/ar nervų asmenis už foto :).

Nuo prastokų dalykų prie geresnių... Nuo Mongolijos laikų esame sužavėti erelių, vanagų, sakalų pasirodymais. Čia jų taip pat buvo nerealiai daug. Tuo ypatingai džiaugėsi Vidutė. Ji juos galėtų stebėti valandų valandas ir pamiršti laiką...

Patogumo dėlei mes juos visus vadinsime ereliais, nes dar negalime tinkamai atskirti vanago nuo sakalo, ar mažesnio erelio nuo didesnio vanago :).
Pyškinome juos vieną po kito (gerai, kad fotojuosteles pakeitė skaitmeniniai fotoaparatai :)). Tai pridavė žavesio visai kelionei. Platybių pojūtis dar stipresnis. Juk nuo miestelio iki miestelio čia kartais buvo po keletą šimtų kilometrų!
Krūmynuose buvo pilna termitynų, tiesa, ne tokių didelių kaip Litchfield parke, bet jų buvo tiek daug, kad kiekiu tikrai padarė įspūdį.
Keliavome jau penkta diena ir vis negalėjome atsistebėti ką čia rodo mūsų kompasas, pritvirtintas prie priekinio lango. Važiuojame į pietus, o jis mums rodo, kad į šiaurę. Nu jėga. Pagalvojome, kad sugedęs. Bet šiandien pagaliau didiesiems keliautojams "dašuto", kad esame pietų pusrutulyje ir artimesnis magnetinis polius yra pietuose. Štai dėl ko ir saulė keliauja šiauriniu puslankiu.
Ilgai važiavus pasirodė ir pirmosios uolos. Tai dar nebuvo Uluru, bet jau suteikė tam gerą kryptį. Toks kalnas pasirodydavo už gerų 15 km. Po truputį didėdavo didėdavo… Ir štai! Štai ir nudidėdavo...

Jau temstant pradėjome ieškotis nakvynės vietos. Užsukome į vieną kempingiuką. Brangoka, bent jau brangiau nei mūsų kempingų knygoje rašoma. Kempingo šeimininkė nenustebo dėl mūsų reakcijos ir pasiūlė pavažiuoti dar 20 km ir ten apsistoti šalia kelio esančiame nemokamame parkinge – stovyklavietėje. Šaunuolė. Ne tai, kad įkalbinėtų mus likti, pasiūlė mums patraukliausią išeitį. Daug kam reiktų pasimokinti...
Tokie parkingai – stovyklavietės įrengti kas keli šimtai, kartais kas keliasdešimt kilometrų keliautojams, pavargusiems nuo intensyvaus važiavimo. Čia leidžiama apsistoti nakčiai, yra tualetai, vanduo. Liuks. Netgi pavadintos Stop Revive Survive. Mums tinka. Well done.
Ten mes ir nuvykome. Ten jau buvo apsistojusi su mažu kemperiuku prancūzų porelė (nugirdome juos kalbant). Jie jau darėsi vakarienę. Nieko nelaukę pasidarėme ir mes. Atradome nerealią sriubą. Kondensuota pomidorų sriuba iš "skarbonkės" ir noodle‘ai, kuriuos pakaitindavome prieš tai vandenyje. Nerealus derinys. Gintas taip rydavo, kad nieko negirdėdavo aplink :). Tikrai skanu ir dar labiau paparasta.

2010.02.28. 198-oji kelionės diena.
Prancūzų porelės nelaimės. Tennant Creek. Potvyniai.. potvyniai...potvyniai... Devils Marbles. Apvaginėjam mašinas. Nakvynė Survive Revive.
Kaip saldu pasivartyti lovoje, kai saulė jau senai patekėjusi, o tau dar nereikia keltis, niekur neskubi. Taip mes ir jautėmės. Kurį laiką... Iš snaudulio pažadino vedamo variklio garsas. Dz dz dzzz... dz dz dzzz... Supratome - prancūzų porelė su savo Fordu.. dar palaukėme keletą akimirkų ir supratome, kad jiems tikrai reiks pagalbos. Gret šokome į drabužius, batus ir išėjome jiem padėti.
Vaizdas neblogas. Vienas vaikinas mėginas stumti autobusiuką, o mergina bando kurti :). Kibome stumti visi trys... Nieko... Tada jau užkūrėme Siuzę ir bandėme timptelpti. Nieko.
Neliko nieko kito, kaip nutempti juos iki artimiausio miestelio. Už 70 km. Tempiam. Dar nenusiprausę, nevalgę... O dar taip nesenai saldžiai miegojome...
Pasiekę Tennat Creek prancūzams suradome gerą parkingo vietą, kur jie galėtų nakvoti, nes tą dieną nei vienas servisas neveikė – sekmadienis. Prancūzai norėjo mums įbrukti šiek tiek pinigiukų, bet nepaėmėme. Nežinia, kas mums gali nutikti kelyje. Tikėkimės mums kas pagelbės...
Tennat Creek‘e mes neužsibuvome. Tik sustoję stotelėje pasidarėme pusryčius ir nusiprausėme. Vykome toliau.
Po visos nakties lietaus (vistik ciklonas siautėjo) jau netoli už Tennnant Creek pamatėme automobilių eilę. Kažkas negerai... Pairodo prilijo tiek, kad kelias patvinęs ir neina pravažiuoti. Australams tai nebuvo didelė naujiena. Tai būna kiekvieną lietaus sezoną. Mums tai kažkas nauja. Viskas plaukia. Gal kokį šimtą metrų į tolį vien tik vanduo ir dar nebloga srove teka...

Vairuotojai iš abiejų pusių braidžiojo po potvynį bandydami matuoti, kiek visti to vandens yra. Truputį virš kelių giliausioje vietoje. Aukštesniems automobiliams galima bandyti. Žinojome, kad pas mus filtras ne taip jau aukštai tad nusprendėme kolkas nerizikuoti. Kiti laukė atvažiuojančių „fūrų“, kad paskui jas važiuodami galėtų pasiekti kitą pusę.

Mes niekur neskubėjome ir stebėjome aplinką. Žiūrėjome kaip pildosi eilė ir kaip neslūgsta vanduo.
Galop vistik keletas backpackerių autobusiukų nusprendė bandyti įveikti kliūtį. Na jeigu jau jie bando tai mes irgi. Išsirikiavome gal keturi autobusiukai ir dar iš paskos mūsų keletas lengvųjų automobilių. Pajūdėjome. Jautėme, kaip vanduo jau teka palei Siuzės dugną. Varyk! Jau beveik pervažiavus užsidegė generatoriaus ir filtro lemputės. Varyk! Dar šiek tiek… Valio!!! Pasiekėme. Nufilmuotą mūsų bandymą įveikti vandens kliūtį galite pamatyti video skiltyje.
Liuks. Važiuojame toliau. Šaunuolė Siuzė. Tikras vyras :).

Už keletos šimtų metrų dar viena vandens kliūtis. Uch... Dabar jau mes buvome pirmieji ir paskui mus kiti bandė skinti kelią. Lemputės prieš pabaigą vėl pradėjo degti , bet vėl sėkmingai. Įtampos neblogai gavome... Juk galėjome ir strigti, o tada tekančio vandens srovė galėjo nublokšti automobilį ir kažkur toliau.
Kuriam laikui jau galėjome ramiau atsikvėpti. Visai netoliese privažiavome Devils Marbles. Tai granito uolų, kurių dauguma apvalios ir balansuojančios, grandinė. Nuostabus vaizdas. Kaip koks kipšiukas būtų kiaušinius suridenęs.

Vaikščiojome tarp šių akmenų ir saugojomės gyvačių. Žinojome, kad tarp akmenų jų nemažai gyvena :). Vidutei pavyko pamatyti uodegikę, bet atsargumas padėjo ir ant uodegos joms neužlipome.
Galima būtų vien šioje vietoje praleisti gerą pusdienį, bet lietus darė savo. Turėjome smukti į savo namuką ant ratų ir vykti toliau.

Lietus kaip greitai ateina taip ir praeina... Riedėjome toliau.

Dar vienas potvynis... Įveikta. Sunkokai, bet įveikta.
Kas keliasdešimt kilometrų ant kelio pervažiuodavome grotų užkardas, kurios buvo skirtos pristabdyti galvijų bandas. Tai buvo gera vieta pamesti ratlankių „lietniakus“. Mes sėkmingai tai padarėme prie kažkurių grotų tad dabar buvo mūsų eilė susirasti kito nelaimėlio „lietniakus“. Kolkas nesėkmingai. Tada pamatėme pakelyje numestą apdegusį automobilį, kurio visi „lietniakai“ dar buvo vietoje. Beveik visos kitos dalys buvo jau nurinkinėtos. Pabandėme „pasiskolinti“ jo ratų grožybes. Reikėjo pamatyti kaip Gintas tai darė :). Pasirodo pritvirtintos su vielomis. Neturėjome laiko ir noro „žaisti“ su pakelės automobiliu tad nuvažiavome toliau.
Nakvynę vėl sėkmingai susiradome Stop Revive Survive. Patogu. Jėga.

2010.03.01. 199-oji kelionės diena.
Valio – ruduo! Tropikų juosta. Alice Springs. Link Uluru! Nakvynė nemokamame kempinge. Vakarienė mėnesienoje.
Visus sveikiname su rudeniu! Tfu… Juk Lietuvoje tik prasidėjo pavasaris. Čia, pietų pusrutulyje, visi pasitinka rudenėlį. Keista. Bet rudenėlis tikrai prasidėjo. Bent jau trumpam. Oras po ilgo lijimo ir didelių vėjų buvo atvėsęs tikriausiai iki kokių +20˚C. Brrr :).
Papusryčiavome. Paskanavome kavos ir vėl į kelią. Jau nebe toli esame nuo Alice Springs, kuris yra tramplinas į Australijos raudonąjį centrą.
Pakeliui privažiavome Ožiaragio atogrąžą arba tropikų juostą. Čia baigiasi lietaus ir nelietaus sezonai ir prasideda keturių metų laikų teritorija. Ar kažkas panašaus... Simboliška, kad šią vietą pasiekėme pirmąją pavasario/rudens dieną.

Toliau važiavome užsidarę langus. Vėsoka. Jautėsi, kad ką tik buvo prasiautęs lietus.
Alice Springs – tai nedidelis miestukas beveik pačiame Australijos centre. Čia norėjome susirinkti visą reikiamą informaciją, ką norime pamatyti, kaip pamatyti, už kiek pamatyti.
Netrukome rasti turistų informacinį centrą. Pirmiausia peržiūrėjome kelių sąlygų lapus, kur pamatėme, kad mūsų norimas aplankyti West MacDonnell nacionalinį parkas, kuris vadinamas viena seniausių pasaulio vietų, pro jį teka seniausia pasaulio upė, nuostabūs kanjonai ir pan, uždarytas dėl potvynių ir tikriausiai nebus atidarytas dar kokias tris dienas. Gaila. Buvome galvoję, kad jį kaip tik ir aplankysime pakeliui link Uluru. Teko pakeisti planus ir pirmiausia vykti prie Uluru uolos ir tik po to vykti į parką. Gal ir neblogai? Juk netrukus pamatysime Uluru!!!
Pasiėmėme dar keletą brošiūrų apie lankytinas vietas ir išvykome. Norėjome šiandien kiek įmanoma arčiau privažiuoti prie Uluru. Iki jos dar apie 450km...
Ir kaip gi mes galime praleisti progą užsukti į McDonaldą?! Suraitėme po kompleksiuką ir daug linksmensniais skrandukais pajudėjome toliau.
Nusukant nuo pagrindinio kelio dar pasipildėme kuro atsargas. Įtarėme, kad prie Uluru kuras gali būti dar brangesnis. Ir taip jau mokėjome apie 30 % brangiau nei Darwine. Nudžiugome pamatę, kad prie kolonėlės sustojo kelių traukinys – taip vadinamos „fūros“ iš 3-4 junginių. Šis sustojęs buvo didžiausio leidžiamo ilgio – 53 metrai. Visai neblogai atrodė mūsų Siuziukė šalia :).

Dar didesnis džiaugsmas, kai jau kelio ženkluose pamatėme atstumą iki Uluru uolos.
Gamta ir toliau keitėsi. Labiau panašėjo į dykumą. Krūmai pasidarė retesni. Jeigu ir pamatydavome kokį meduką tai tik padžiūvusį.

Su mūsų greituoju aparatu iš lėto privažiavome savo nakvynės vietą. Norėjome apsinakvydinti paskutiniąjame nemokamame kempinge. Jį pasiekėme jau sutemus.
Gera vieta. Dušai. Ir jeigu nereikia elektros tai ir nemokamai.
Išsiskleidėme stogą, pasidarėme vakarienę, atsidarėme šalto alaus... Danguje ryškiai švietė mėnulis...