Paskutiniai Siuzės patobulinimai. Apsipirkimas. Dovanos John‘ui. Paskutinė vakarienė. Pavelo patarimai dėl mobiliako.
Paskutiniąją dieną pasitikome pasakodami John‘ui, kaip mums sekėsi pirmojoje mūsų kelionėje. Jis kantriai linksėjo galva. Mes jau tikriausiai jam buvome įgrisę iki „gyvo kaulo“ su savo norais, bet to neparodė. O tikriausiai mūsų vietoje ir pats taip pat būtų elgęsis.
Taigi vyrukai dar kartą kibo į darbus sureguliuodami stabdžius, ieškodami variklio kaitimo priežasčių. Pasirodo karščio problema buvo neveikiantis termostatas, kurį kaipmat pakeitė nauju. Dabar turėtų būti geriau.
Stabdžius sutvarkyti irgi nebuvo problema.
Kaip John‘as buvo žadėjęs pakeitė visas aušinimo žarneles. Jis norėjo būti tikras, kad mums keliaujant įvairiomis temperatūromis jos atlaikys didelius svyravimus. Mums jo požiūris tiko ir patiko :).
Taip vyrukams beplušant ir mums besiplanuojant mūsų didžiajai kelionei reikėjo dar nuvykti ir į parduotuvė apsiprekinti maisto atsargų. Pasidarėme sąrašiuką ir įžengėme į supermarketą. Kainos iš tiesų mūsų nenustebino. Gerai paieškojus tikrai buvo galima rasti produktų netgi žemesnėmis kainomis nei Lietuvoje. Be abejo už kai kuriuos produktus reikėjo „pakloti“ nemažas sumeles.
Taip mūsų akimis apsipirkę iki soties pasukome į alkoholio skyrių. Juk reikės kažkaip atsipalaiduoti po ilgos kelionės dienos :). Sau išsirinkome dėžutę alaus ir kaina už tai buvo „protu suvokiama“ – ne taip kaip mažų bokaliukų baruose.
Alkoholio skyriuje taip pat nupirkom John‘ui dovanų – keletą butelių romo, kurį jis mėgdavo pagurkšnoti darbo dienos pabaigai. Žinojome, kad tai jam ne į sveikatą, bet... Prie to gėrimo dar dėžutę Cocacolos ir tortuka – juk už kelių dienų turėjo būti jo gimtadienis.
Parsivežtas prekes išskirstėme po lentynėles ir visus esančius garaže pavaišinome alumi. John‘ą pasveikinome su gimtadieniu ir iškart padrėme skanų kokteiliuką. Visi apsikeitę palinkėjimais draugiškai „sukirtome“ tortą.
John‘as turėjo vykti namo, o mes likome garaže su jo broliu Džeimsu ir Pavelu. Šįvakar nusprendėme neiti į mūsų pamėgtą bariuką ir vakarienę pasidaryti čia pat. Iš ką tik nusipirktų saknėstų. Pirmąjį badymą skanėstu nepavidintume – pakeptos dešrelės kramtėsi kaip popierius, o skonio apskritai negalėtume apibūdinti... Vienu žodžiu pirmas blynas prisvilo :).
Vakare dar prieš einant miegoti Gintas su Pavelu dalinosi patirtimis apie mobiliųjų telefonų galimybes. Pavelo patarimai mums tikrai patiko – galėjome naršyti internetą per telefoną, galėjome per telefoną kalbėti skypu ir pan. Išsprendėme interneto problemą, kuris čia tikrai brangus. Nebus pigu naudotis ir per mobilųjį telefoną (visada moki už duomenų kiekį), bet bent jau bet kada galėsime paskambinti skypu tėveliams. O gal netgi Vidutė galės karts nuo karto ir Facebooką pasitikrinti... :).
2010.02.23. 193-oji kelionės diena.
Paskutiniai Johno patarimai. Pirmyn! Fog dam. Šokinėjantys krokodilai. Dingo. Apsistojam pas krokodilų tramdytoją. Pirmoji vakarienė. Pašnekesiai prie alaus. Dušas prie krokodilų.
Paskutnįjį rytą prieš kelionę netgi greičiau atsikėlėme. Su vėjeliu :). Jau nekantravome naujų įspūdžių, naujų vaizdų, naujų potyrių...
Išklausėme paskutinių John‘o patarimų kaip pasitikrinti vienus ar kitus dalykus ir sėdome už vairo. Daiktai jau seniai buvo sukrauti ir beliko paskutiniai apsikabinimai, padėkos žodžiai...
Pirmyn! O kokia gi kelionė jeigu jai nepadėsime stiprių pamatų McDonalde? :). Jau seniau buvome apsižiūrėję pietų akciją tad ja skaniai ir pasinaudojome. O po šitokios pradžios... lalalala... dainos liejosi lengvai :).
Pirmasis mūsų kelionės tikslas – šokinėjantys krokodilai. Į šį turą buvome laimėję pakvietimus mūsų pamėgtame Vic bariuke. Mūsų pažįstama olandė buvo jau tuo pasinaudojusi ir nenusivylusi. Tai buvo mums pakeliui tad kaip nepasinaudojus.
Prieš pasirodant minėtame ture dar turėjome laiko tad nulėkėme į Fog Dam (verčiame pievų užtvanka, bet yra keletas reikšmių tad to netvirtiname :)). Čia mums parekomendavo mūsų draugiukas Ryanas.
Ir nenusivylėme. Tai didžiulis drėgnų, apsemtų pievų plotas, kuriame aibė visokiausių paukščių, šokinėjančių žuvų ir sprendžiant iš įspėjančių ženklų – krokodilų. Su smalsia baime judėjome siauru keliuku per šį plotą. Vietomis kelias buvo apsemtas ir reikėdavo skintis kelią per bangas. Nebuvo gilu, bet kai pagalvoji, kad aplink pagalbos nėra (nebuvo nei gyvos dvasios aplinkui, taip pat ir mobilaus ryšio...), o pakelės liūnai taip arti tai nejučia nubėgdavo šiurpuliukai. Vidutei labiausiai patiko vos per keletą metrų į mus bežiūrintis erelis, o Gintas apskritai dairėsi nukarinęs žandikaulį...
Labai egzotiška. Žalia žalia kiek akis užmato. Kur didesni vandens plotai ten lelijos, kur žolių atolai ten turėtų būti pitonai... Oi, liuks!
Neturėjome daug laiko tad pasukome atgal. Bet pradžia gera. O dabar pas krokodilus.
Prie krokodilų šou vietos jau būriavosi būrelis turitų, kaip vėliau sužinojome iš Singapūro. Bet iš viso mūsų buvo gal dešimt tad ne tiek daug, kad gadintume vieni kitiems gyvenimą :).
Kol laukėme išvykos pradžios pasivaišinome kava ir galėjome nusifotografuoti su pitonu, kuris netoliese esančiose pievose ir veisiasi.
Kuo toliau tuo egzotiškiau. Su nekantrumu laukėme krokodilų. Labai norėjome pamatyti juos laisvėje. Apskritai bet kuri veikla susijusi su krokodilais Australijoje griežtai reguliuojama. Negalima jų medžioti, šerti, erzinti ar kitaip provokuoti… Kaip kažkados beatodairiškai buvo naikinami taip dabar skrupulingai saugomi. Ir šio turo bendrovės veikla prižiūrima. Maitinti krokodilus tik po keletą mėsos gabaliukų (tai tikriausiai tik viena šimtoji jų dienos porcijos), neerzinti.
Pajudėjome. Laivukas buvo gal 15m ilgio su tyliai veikiančiu motoru. Jau lipant paklausmėme, o čia, čia pat pakrantėje, ar jų nėra? Be abejo yra, atplaukia ir čia. Jų reikia tikėtis visur. Tik turo gidas jau žino jų medžioklės plotus, kuriuos jie taip pat turi pasiskirstę tad daugmaž žinoma, kuriose vietose jie laikosi.
Nuplaukus į vidurį upės pirmojo egzemplioriaus ilgai laukti nereikėjo.
Iš toli atvingiuodams be jokios baimės prisiartino prie mūsų laivuko ir pradėjo dairytis. Nejauku. Sienelės, skiriančios nuo jo, mums, nepatyrusiems, rodėsi ne tokios jau didelės :). Gidė pakabino ant ilgo pagalio mėsos gabalą ir pakabino jam virš akių. Krokodilui kilstelėjus kaklą šuoliui gidė vikriai traukia mėsos gabalą aukštyn. Krokodilas paskui.
Visi norėjome nufotografuoti tą pirmąjį krokodilą. Žinojome, kad dar bus daugiau tad “juostelę” taupėme tolesniems įvykiams. Nufilmuotą krokodilo šuolį galėsite pamatyti mūsų video skiltyje (nepažadame, kad tai atsitiks kartu su įrašo pasirodymu..).
Toliau mus privežė parodyti prie krokodilės lizdo. Krokodilė kaip mat išniro iš drumsto vandens ir įsistebeilijo į potencialius mėsos gabalus – mus.
Kiek pabuvoję prie jos plaukėme toliau. Tikriausiai taisyklės neleidžia ilgiau užsibūti prie vieno krokodilo.
Sekantis krokodilas buvo labai jaunas. Bet, anot mūsų gido, vienas energingiausių apylinkėje. Jis nors ir nedidelis, bet drąsiai išplaukė į atvirus vandenis (čia jis tampa potencialia auka kitiems – didesniems krokodilams) ir vikriai šoko ant ištiesto mėsos gabalo. Tikras grobuonis.
Kita mūsų sutikta krokodilė – be rankų. Tai netrukome visi pamatyti po jos pirmojo šuolio. Paprašėme pakartoti. Ir tikrai. Ji rankas prarado kovojant su didesniu varžovu.
Neužilgo pamatėme ir krokodilės žalotoją – didžiausią apylinkėse krokodilą. Gidas minėjo, jog jo svoris siekia 1 toną. Neprastai…
Didįjį krokodilą ne taip lengva išprovokuoti šuoliui. Ilgai žiūrėjęs į pakabintą lengvą grobį jis vis nusukdavo galvą į šoną. Ir štai netoli pasirodė mažas krokodiliukas (mažas – apie 2 metrų :)). Jis tikriausiai nepamatė krokodilo – milžino ir taip pat pradėjo artėti prie mūsų. Milžinas puolė. Mažiukas spruko. Jautėme, kad po vandeniu vyko gaudynės… Po kurio laiko milžinas iškilo. Nasruose nieko nebuvo. Šįkart “mažiukui” pasisekė :).
Dar kurį laiką gidė provokavo milžiną šuoliui ir jai beveik pavyko, bet viską sugadino iš tolo atburzgiantis kateris. Kateriui priartėjus prie mūsų milžinas stipriu judesiu nėrė gilyn. Gidas paaiškino, jog tai gali būti dėl jo prisiminimų iš tų laikų, kai krokodilai buvo medžiojami motorinėmis valtimis. Milžinas bemaž vienintelis apylinkėse menantis tuos laikus. Gido manymu jam ne mažiau 90 metų… Nesiginčijame.
Tuo mūsų turas nesibaigė. Gidė likusiais mėsos gabaliukais pradėjo vilioti erelius. Vienas jų nusitakęs, mums visiems netikėtai, pakilo nuo vieno medžio viršūnės ir nėrė ant pagalio ištiesto masalo. Žiugžt…. Grobis jo naguose.
Visi buvome sužavėti. Toliau gidei pavyko privilioti visą būrį erelių (tikriausiai vistik vanagų ar sakalų, nes buvo mažesni) ir jai mėtant mėsos gabalėlius į orą jie kaipmat pastverdavo. Vau! Nebesupratome kas darosi. Jie nardė iš visų pusių. Vidutė pasiprašė leidžiama išmesti vieną masalą (šiaip gidė ir pati galėjo pagalvoti apie aplinkinius...). Capt. Yra. Nerealu. Tikras šou.
Buvome labai patenkinti šia išvyka. Dar ilgai aptarinėjome tarpusavyje, ar matei tą, ar matei aną...
Dar pasivaišinome kava ir jau ruošėmės išvykti ieškotis nakvynės vietos. Prie mūsų priėjo turo gidas ir paklausė, ar tik mes neieškome kur apsistoti. Mūsų kemperiukas tai puikiai išdavė :). Jis mielai pasiūlė prisiprakuoti čia pat ir ramiai praleisti naktį. Mes su malonumu sutikome.
Iki sutemų turėjome dar šiek tiek laiko tad nusprendėme grįžti į Fog Dam dar pastebėti gamtos.
Tikriausiai galėtume tokiose vietose praleisti valandų valandas nei kiek nenuobodžiaudami. Tiek pilna buvo gyvybės aplink. Ženklai įspėjo neišlipti iš automobilių, nevaikščioti. Privažiavę vieną regyklą atydžiai apsidairėme ir nėrėme tuos keletą metrų iki laiptelių. Tikriausiai juokingai atrodėme. Net mašinos durų neuždarėme :). Žvalgėmės į žalias platybes.
Temo ir jau reikėjo pasukti atgal. Vartai į parką uždaromi 19h. Nors ir nenorėdami turėjome važiuoti...
Kemperiukui leidome iš lėto važiuoti plonu asfaltuotu keliuku, o tuo tarpu patys žvalgėmės aplinkui. Pirmoji pamatė Vidutė. „Žiūrėk!”. Tada jau ir trumparegis Gintas pamatė, ką ji turėjo mintyje. Netoliese esančiame vandens plote pavišiumi vingiavo žvynai. Krokodilas! Mums sunku buvo nusakyti jo dydį, bet vėliau ilgiau pamąstę nusprendėme, kad turėjo būti apie 4 metrų. Jį matėme gal tik 5 sekundes, net nespėjome išsitraukti fotoaparato. Bet ir panėrusį kurį laiką buvo galima sekti iš kylančių burbuliukų. Buvome ir sužavėti ir šiek tiek šiurptelėję. Stovėjome ant kelio per kurį plaukė vanduo. Tuose vandens plotuose plaukiojo krokodilai, o pagalba buvo kažkur...kažkur labai toli. Tikriausiai mūsų baimės nebuvo labai labai pagrįstos, bet minčių tuo metu kirbėjo visokiausių :).
Grįžę prie upės įsikūrėme aikštelėje. Iš vienos pusės už kokių 15 metrų tekėjo upė, o iš kitos pusės driekėsi nuslūgusios pelkės su būriais paukščių ir visokiausių kitokių gyvių :). Čia pat buvo ir gido namukas, kuriame jis girdėjome darėsi vakarienę.
Pavakarienavome ir mes. Gintas ėmėsi šefo vaidmens. Bandėme kepti nusipirktus jautienos pjausnius (nedrįstame jų pavadinti steikais :)). Jeigu kas pažįstate mus kaip virėjus tai įsivaizduojate mus kai mes sprendėme kaip čia tuos pjausnukus pakepus :). Apvoliojome kiaušinyje (kažkur atminties kertelėse linkę vaizdiniai, kad taip daro mamytės...). Kaipmat kiaušinis pavirto degėsiais. Jėga, kažką darome ne taip. Nubraukėme kiaušinį ir baigėme kepti pjausnukus tiesiog tokius kokius jie yra, šiek tiek pabarstydami pipiriukų. Ir visai neblogai. Valgoma :).
Kol šeiminikavome sutemo.
Uodai pakilo į ataką. O mes, narsuoliai, iki tol sau drąsiai laikėme atidarytas visas kemperiuko duris. Ahaaaa... Uodus trankėme gerą valandą. Vienas likęs uodas galėjo reikšti bemiegę naktį. O kai pamatėme jų geluonių ilgius tai šiurpuliukai nubėgiojo...
Šalia esančiame pastatuke po atviru dangumi buvo įrengti ir dušai. Ten išsiplovėme savo vakarienės instrumentus ir nusprendėme, jog reikia ir išsimaudyti. Juk nežinome kada sekantį kartą turėsime tokią galimybę... Na galimybę tai klausimas dar kokią... gal žūti? Buvo jau sutemę. Gal už kokių 7-8 metrų nuo dušo šiek tiek spindėjo upė, iš kitos pusės buvo knibždančios pelkės. Dienos šviesoje viskas atrodė geriau :).
Drebėdamas, bet vistiek išdrįsęs po dušu palindo tik Gintas. Ai, jeigu nuneš tai nuneš :). Bent vienas iš mūsų liks kitiems viską papasakoti :).
Kai kuriose vietose tikriausiai šiek tiek pagražiname savo baimes, bet kai kuriais atvejais tikriausiai turėjome ir labiau pasisaugoti :).
Apsiprausę dar nuėjome pasišnekučiuoti su mūsų šeimininku. Tokių apverstų namų dar nebuvome matę. Mums atsisėsti kėdes ištraukė iš dulkių debesies... Mums netgi pasirodė, jog buvo sysalų kvapas saliono kampuose. Salionas tai atvirais šonais esanti patalpa apjuosta tik metaliniu tinkleliu.
Kalbėjomės apie Australiją, apie jos pavojingiausius gyvūnus. Pasiklausius jo pasakojimų apskritai nesinori kelti iš Lietuvos kojų :). O gal ir jis nekelia kojos iš savo saliono kai po keletos alaus skardinių užsimano reikalo? :). Kvapas galėtų būti to liudijimas...
Kiek pakalbėję nėrėme į savo Siuzę, kad iki ryto nei kojos iš ten nebekelti.
Keletas uodų vistik liko...
2010.02.24. 194-oji kelionės diena.
Kakadu nacionalinis parkas. Nemokama kava vairuotojams. Mamukala (bird)..... billabong. Jabiru. Bowali lankytojų centras. Burdulba stovyklavietė. Musės. Nakvynė šalia krokodilų.
Uodai atliko savo darbą gerai ir mes paženklinti džiaugėmės išaušus naujai dienai. Pasidarėme pusryčius, padėkoję šeimininkui ir susitraukę kemperiuko stogą patraukėme toliau.
Buvome už keletos kilometrų nuo žymiojo Kakadu nacionalionio parko. Tai pasaulio paveldo objektas įtrauktas ir į gamtos, ir į kultūros saugomų pasaulio objektų sąrašą. Jo unikali gamta vilioja turistu iš viso pasaulio. Čia dešimtis tūkstančių metų gyvenę vietiniai gyventojai – aborigenai paliko daug piešinių ant uolų, kurie kruopšiai saugomi ir tik keletas iš jų rdodomi turistams.
Australija mus pasitinka mums patinkančiais dalykais – nemokama kava vairuotojui. Gintui tai ypatingai patiko. Stodavome kas valandikę, ten kur pamatydavome užrašą. Tiek ir atipūsti tiek ir pasirinkti informacijos. Nuliūdino tai, kad daug kelių parke bus uždaryti. Neseniai praėję lietūs daug kur užtvindė kelius. Turėjome išsirinkti iš to kas liko.
Iš daugybės billabongų (vandeningų vietų, telkinių) išsirinkome patogiausiai prieinamą. Paukščių (Birds billabong) tvenkinukas mums buvo ir pakeliui ir ne per toliausiai. Nuėjome iki jo per 15 minučių nuo parkavimo vietos. Pakeliui dar prisižiūrėjome kengūrų ir baltųjų papūgų, kurios tiesiog būriais tupėdavo ant žemės, pastatų...
Billabongas atsivėrė vidury miškelio per kurį ėjome. Šiuo metų laiku (lietingasis) jis buvo pilnas vandens ir vėl įspėjamieji ženklai apie krokodilus nekėlė noro prieiti prie jo pernelyg arti. Stebėjome iš „pagarbaus“ atstumo.
Pusiaukelėje atgalios pradėjo pilti lietus. Teko pabėgti krosiuką. Važiavome toliau.
Sekanti mūsų stotelė – Jabiru. Tai didžiausia gyvenvietė Kakadu NP. Čia dėl viso pikto prisipylėme dar šiek tiek kuro. Australijoje tokie atstumai, kad niekada nežinai kiek kuro prireiks...
Netoli nuo Jabiru randasi Bowali lankytojų centras, supažindinantis su vietinių aborigenų gyvenimu, gamtos įvairove, užsiėmimų galimybėmis ir pan. Verta dėmesio.
Ekspozicijos gražios informatyvios, daug spausdintinės medžiagos. Lankstinukai Australijoje nerealiai patrauklūs akiai. Ir informatyvūs. Liuksas. Imdavom, anot Ginto, kaip senais laikais Vivat Turo parodose :).
Čia sužinojome apie vienintelę atidarytą stovyklavietę apylinkėse. Visos kitos uždarytos dėl pakilusio vandens ir dėl krokodilų grėsmes.
Pakeliui beieškant mūsų stovyklavietės galėjome toliau džiaugtis šia nuostabia vieta, ne veltui vadinama vienu egzotiškiausių pasaulio kampelių. Sunkiai nusakomos žalios spalvos miškai iš kurių atrodo tuoj iššoks kengūra...
Sunkiai nusakomo paslaptingumo pelkės, kuriose šiuo lietinguoju metų laiku turėtų būti atplaukę sūravandenių krokodilų...
Sunku kažką pakomentuoti tai ką matėme pro automobilio langą. Dar niekur to nebuvome matę. Kažin ar kur pamatysime? Nereali, nereali egzotika.
Taip besidairydami nuvažiavome į mūsų pasirinktą (vienintelę galimą) stovyklavietę. Kiekvienas nacionalinis parkas Australijoje turi savo apmokestinimo variantus. Kakadu NP reikia mokėti po 5 dolerius kiekvienam asmeniui. Pinigus įmetant į stovyklavietėse įrengtas dėžutes. Pigu, patogu. Kiekvienoje yra tualetai, laužavietės.
Mūsų pasirinktoje – Burdulba stovyklavietėje, nebuvo daugiau nieko. Oho. Tai reiškė, kad aplink 30 km spinduliu aplink mus nėra kito žmogaus. Neblogai. Pirma nakvynė toliau nuo civilizacijos. Romantiška :). Ypač kai už 20 metrų nuo tavęs pelkė, kurioje...
Šalia esančioje laužavietėje išsikepėme kepsnukų ir bulvių folijoje. Niam niam. Kaip virėjai tobulėjam :). Virėjai virėjais, bet musių kiekis nustebino. Nesame tiek matę. Jos aplipa tave kaip š... ir nieko nebijo...lenda į burną...akis... Mes lindome į laužo dūmus ir tik taip galėjome išsigelbėti nuo tų įkyrių vabzdžių. Tikrai kieti kaip kepta dešra :). Saliamis :).
2010.02.25. 195-oji kelionės diena.
Nourlangie trekas. „Kibirinis“ lietus. Gungurul stovyklavietė. Vakarienė.
Kitą dieną skyrėme Nourlangie uolos tyrinėjimui. Šią vietą buvome nusižiūrėję jau seniau tad nusprendėme tam skirti visą dieną. Pasirinkome 12 km Barrk Sanstone ėjimą. Juo eidami turėjome pamatyti ir aborigenų piešinių, ir pastebėti unikalią Kakadu gamtą.
Einant į tokius žgyius patariama pasiimti po 1 litrą vienai valandai vienam asmeniui. Šiam žygiui rekomenduojamos 6 val. Taip išeina, kad mes turėtume vilkti 12 l vandens? Kaip nors ištversime ir su mažiau...
Turėjome rankose mažą žemėlapuką, bet pagrindinis orientyras žygiuojant buvo spalvotos rodyklės arba raišteliai prie medžių reiškiantys, kuria kryptimi toliau eiti.
Pirmiausia priėjome aborigenų piešinius ant uolų. Jų piešiniai tikrai kitokie... Kitokios linijos, kitokios vaizduojamos istorijos, daug dievybių...
Po keletos vietų aplankymų pradedi jausti, kas norėta pasakyti, kokiomis linijomis piešiama. Šalia esantys informaciniai stendai suteikia papildomų žinių.
Po piešinių ant uolų Barrk kelias ėjo tolyn į kalną. Po truputį kylant atsivėrė vis platesnis apylinkių vaizdas. Stengėmės eiti per dau neskubėdami, nepersistengdami. Gražesnėse vietose šiek tiek užsibūdavome.
Takelis vis siaurėdamas ėjo toliau į kalną. Kartais besiraitantį takelį atrasdavome tik pagal vienur ar kitur esančias rodykles.
Pasinėrėme į mišką. Drėgna, bet gera, kad nespigina saulė. Netoliese krinta mažas kriokliukas. Apsiprausiame veidus, atsigaiviname.
Toliau kopiame aukštyn. Žinome, kad tai vina stačiausių ėjimo atkarpų tad jau po truputį laukiame jos pabaigos. O kylantis takelis mums atveria vis platesnį slėnio vaizdą. Galop užsiropštę į aukščiausią tašką galėjome matyti, kas po mūsų kojomis.
Kiek pailsėję ėjome toliau per kalno viršūnę. Čia jau papuolėme į visišką egzotiką. Buvo girdėti tik paukščiai ir daugiau nieko. Kalno viršūnėje esančioje įdauboje net vėjas neužpūsdavo. Gamta visai nepanaši į tai ką esame matę anksčiau. Labiau primena iliustracijas apie priešistorinius laikotarpius.
Taip iš lėto eidami ir besidomaudami aplinka pradėjome jausti artėjantį lietų. Suskubome susirasti šiokį tokį uolos prieglobstį. Visai kaip senovės vietiniai gyventojai :).
Lietus greitai užėjęs greitai ir praėjo dar labiau susodrindamas augalų spalvas.
Toliau ėjome jau tarp uolų, kurios kyšojo iš žemės kaip apgriuvę antikiniai pastatai. Takelis tai kilo aukštyn tai vėl leidosi. Ir taip esant drėgnam orui tai dar labiau vertė prakaituoti. Gintas jau buvo kiaurai šlapias. Ir iš kur pas jį tiek to vandens? Reiktų tikriausiai pataisyti, kad jis šiuo metu buvo kietas kaip šlapdešrė :).
Eidami pagal žemėlapį kažkaip nužiūrėjom, kad jau nuėjome pusę kelio. Dar pusvalanduką paėjus įsitikinome, kad klydome. Buvo dar tik trečdalis :).
Stačias uolas pakeitė apvalūs akmenys, kuriais šokinėjome eidami tolyn. Kartais pamesdavome takelio žymeklius ir tekdavo paklajoti keliasdešimt metrų aplink.
Kelias pagaliau pradėjo leistis žemyn. Tai nebuvo lengviau. Ropštėmės į apačią pukšėdami ir toliau prakaituodami.
Kai pasiekėme apačią takelis visai išsilygino ir eiti jau buvo paprata kaip du kart du. Su dainele :).
Neužilgo priėjome kitą aborigenų piešinių uolą. Piešiniai vėl skirtingi. Vieni labai seni, o kiti jau vaizduojantys europiečių laivus. Visi turi tam tikrą savo istoriją, reikšmę... Geras.
Bestebint piešinius vėl užėjo lietus. Vėl išgelbėjo pirmykštis prieglobstis :).
Lietui šiek tiek aprimus ėjome toliau. Gamta vėl buvo kitokia. Aukšta žolė ryškios ryškios žalios spalvos. Taip kurį laiką ir ėjome vingiuojančiu takeliu per žolynus.
Jau beveik visai buvome baigę vandens atsargas tad apsidžiaugėme užtiktu upeliu. Vanduo buvo skanus ir gaivinantis. Kaip ir netrukus vėl prasidėjęs lietus. Ir vis stiprėjantis. Niekur nuo jo nebepabėgsi. Ėjome tolyn. Buvome lapi ir nuo prakaito ir nuo lietaus. Lietus pylė kaip iš kibiro. Svarbiausia buvo apsaugoti fotoapartą ir dokumentus, o visa kita išdžiovinama :).
Taip teko paeiti beveik valandikę ir pagaliau išvydome savo taip ilgai lauktą kemperiuką. Po neįtikėtino žygio buvo taip malonu vėl sugrįžti į jaukius namukus.
Persirengę, vis dar plaupiant lietui išvažiavome iki stovyklavietės nakvynei. Tikėjomės, kad ji nebus uždaryta.
Gungurul stovyklavietė buvo atidaryta ir mes mielai priėmėme jos svetingumą. Ji taip pat buvo šalia ištvinusios upės tad vistik reikėjo saugotis krokodilų...
Sausų malkų nebepavyko susirasti tad viską kepėmės ant savo dujinės viryklės. Kepsniukai gavosi vis skanesni ir skanesni :).
Po dienos žygio kritome miegoti kaip lapai...
Paskutiniąją dieną pasitikome pasakodami John‘ui, kaip mums sekėsi pirmojoje mūsų kelionėje. Jis kantriai linksėjo galva. Mes jau tikriausiai jam buvome įgrisę iki „gyvo kaulo“ su savo norais, bet to neparodė. O tikriausiai mūsų vietoje ir pats taip pat būtų elgęsis.
Taigi vyrukai dar kartą kibo į darbus sureguliuodami stabdžius, ieškodami variklio kaitimo priežasčių. Pasirodo karščio problema buvo neveikiantis termostatas, kurį kaipmat pakeitė nauju. Dabar turėtų būti geriau.
Stabdžius sutvarkyti irgi nebuvo problema.
Kaip John‘as buvo žadėjęs pakeitė visas aušinimo žarneles. Jis norėjo būti tikras, kad mums keliaujant įvairiomis temperatūromis jos atlaikys didelius svyravimus. Mums jo požiūris tiko ir patiko :).
Taip vyrukams beplušant ir mums besiplanuojant mūsų didžiajai kelionei reikėjo dar nuvykti ir į parduotuvė apsiprekinti maisto atsargų. Pasidarėme sąrašiuką ir įžengėme į supermarketą. Kainos iš tiesų mūsų nenustebino. Gerai paieškojus tikrai buvo galima rasti produktų netgi žemesnėmis kainomis nei Lietuvoje. Be abejo už kai kuriuos produktus reikėjo „pakloti“ nemažas sumeles.
Taip mūsų akimis apsipirkę iki soties pasukome į alkoholio skyrių. Juk reikės kažkaip atsipalaiduoti po ilgos kelionės dienos :). Sau išsirinkome dėžutę alaus ir kaina už tai buvo „protu suvokiama“ – ne taip kaip mažų bokaliukų baruose.
Alkoholio skyriuje taip pat nupirkom John‘ui dovanų – keletą butelių romo, kurį jis mėgdavo pagurkšnoti darbo dienos pabaigai. Žinojome, kad tai jam ne į sveikatą, bet... Prie to gėrimo dar dėžutę Cocacolos ir tortuka – juk už kelių dienų turėjo būti jo gimtadienis.
Parsivežtas prekes išskirstėme po lentynėles ir visus esančius garaže pavaišinome alumi. John‘ą pasveikinome su gimtadieniu ir iškart padrėme skanų kokteiliuką. Visi apsikeitę palinkėjimais draugiškai „sukirtome“ tortą.
John‘as turėjo vykti namo, o mes likome garaže su jo broliu Džeimsu ir Pavelu. Šįvakar nusprendėme neiti į mūsų pamėgtą bariuką ir vakarienę pasidaryti čia pat. Iš ką tik nusipirktų saknėstų. Pirmąjį badymą skanėstu nepavidintume – pakeptos dešrelės kramtėsi kaip popierius, o skonio apskritai negalėtume apibūdinti... Vienu žodžiu pirmas blynas prisvilo :).
Vakare dar prieš einant miegoti Gintas su Pavelu dalinosi patirtimis apie mobiliųjų telefonų galimybes. Pavelo patarimai mums tikrai patiko – galėjome naršyti internetą per telefoną, galėjome per telefoną kalbėti skypu ir pan. Išsprendėme interneto problemą, kuris čia tikrai brangus. Nebus pigu naudotis ir per mobilųjį telefoną (visada moki už duomenų kiekį), bet bent jau bet kada galėsime paskambinti skypu tėveliams. O gal netgi Vidutė galės karts nuo karto ir Facebooką pasitikrinti... :).
2010.02.23. 193-oji kelionės diena.
Paskutiniai Johno patarimai. Pirmyn! Fog dam. Šokinėjantys krokodilai. Dingo. Apsistojam pas krokodilų tramdytoją. Pirmoji vakarienė. Pašnekesiai prie alaus. Dušas prie krokodilų.
Paskutnįjį rytą prieš kelionę netgi greičiau atsikėlėme. Su vėjeliu :). Jau nekantravome naujų įspūdžių, naujų vaizdų, naujų potyrių...
Išklausėme paskutinių John‘o patarimų kaip pasitikrinti vienus ar kitus dalykus ir sėdome už vairo. Daiktai jau seniai buvo sukrauti ir beliko paskutiniai apsikabinimai, padėkos žodžiai...
Pirmyn! O kokia gi kelionė jeigu jai nepadėsime stiprių pamatų McDonalde? :). Jau seniau buvome apsižiūrėję pietų akciją tad ja skaniai ir pasinaudojome. O po šitokios pradžios... lalalala... dainos liejosi lengvai :).
Pirmasis mūsų kelionės tikslas – šokinėjantys krokodilai. Į šį turą buvome laimėję pakvietimus mūsų pamėgtame Vic bariuke. Mūsų pažįstama olandė buvo jau tuo pasinaudojusi ir nenusivylusi. Tai buvo mums pakeliui tad kaip nepasinaudojus.
Prieš pasirodant minėtame ture dar turėjome laiko tad nulėkėme į Fog Dam (verčiame pievų užtvanka, bet yra keletas reikšmių tad to netvirtiname :)). Čia mums parekomendavo mūsų draugiukas Ryanas.
Ir nenusivylėme. Tai didžiulis drėgnų, apsemtų pievų plotas, kuriame aibė visokiausių paukščių, šokinėjančių žuvų ir sprendžiant iš įspėjančių ženklų – krokodilų. Su smalsia baime judėjome siauru keliuku per šį plotą. Vietomis kelias buvo apsemtas ir reikėdavo skintis kelią per bangas. Nebuvo gilu, bet kai pagalvoji, kad aplink pagalbos nėra (nebuvo nei gyvos dvasios aplinkui, taip pat ir mobilaus ryšio...), o pakelės liūnai taip arti tai nejučia nubėgdavo šiurpuliukai. Vidutei labiausiai patiko vos per keletą metrų į mus bežiūrintis erelis, o Gintas apskritai dairėsi nukarinęs žandikaulį...
Labai egzotiška. Žalia žalia kiek akis užmato. Kur didesni vandens plotai ten lelijos, kur žolių atolai ten turėtų būti pitonai... Oi, liuks!
Neturėjome daug laiko tad pasukome atgal. Bet pradžia gera. O dabar pas krokodilus.
Prie krokodilų šou vietos jau būriavosi būrelis turitų, kaip vėliau sužinojome iš Singapūro. Bet iš viso mūsų buvo gal dešimt tad ne tiek daug, kad gadintume vieni kitiems gyvenimą :).
Kol laukėme išvykos pradžios pasivaišinome kava ir galėjome nusifotografuoti su pitonu, kuris netoliese esančiose pievose ir veisiasi.
Kuo toliau tuo egzotiškiau. Su nekantrumu laukėme krokodilų. Labai norėjome pamatyti juos laisvėje. Apskritai bet kuri veikla susijusi su krokodilais Australijoje griežtai reguliuojama. Negalima jų medžioti, šerti, erzinti ar kitaip provokuoti… Kaip kažkados beatodairiškai buvo naikinami taip dabar skrupulingai saugomi. Ir šio turo bendrovės veikla prižiūrima. Maitinti krokodilus tik po keletą mėsos gabaliukų (tai tikriausiai tik viena šimtoji jų dienos porcijos), neerzinti.
Pajudėjome. Laivukas buvo gal 15m ilgio su tyliai veikiančiu motoru. Jau lipant paklausmėme, o čia, čia pat pakrantėje, ar jų nėra? Be abejo yra, atplaukia ir čia. Jų reikia tikėtis visur. Tik turo gidas jau žino jų medžioklės plotus, kuriuos jie taip pat turi pasiskirstę tad daugmaž žinoma, kuriose vietose jie laikosi.
Nuplaukus į vidurį upės pirmojo egzemplioriaus ilgai laukti nereikėjo.
Iš toli atvingiuodams be jokios baimės prisiartino prie mūsų laivuko ir pradėjo dairytis. Nejauku. Sienelės, skiriančios nuo jo, mums, nepatyrusiems, rodėsi ne tokios jau didelės :). Gidė pakabino ant ilgo pagalio mėsos gabalą ir pakabino jam virš akių. Krokodilui kilstelėjus kaklą šuoliui gidė vikriai traukia mėsos gabalą aukštyn. Krokodilas paskui.
Visi norėjome nufotografuoti tą pirmąjį krokodilą. Žinojome, kad dar bus daugiau tad “juostelę” taupėme tolesniems įvykiams. Nufilmuotą krokodilo šuolį galėsite pamatyti mūsų video skiltyje (nepažadame, kad tai atsitiks kartu su įrašo pasirodymu..).
Toliau mus privežė parodyti prie krokodilės lizdo. Krokodilė kaip mat išniro iš drumsto vandens ir įsistebeilijo į potencialius mėsos gabalus – mus.
Kiek pabuvoję prie jos plaukėme toliau. Tikriausiai taisyklės neleidžia ilgiau užsibūti prie vieno krokodilo.
Sekantis krokodilas buvo labai jaunas. Bet, anot mūsų gido, vienas energingiausių apylinkėje. Jis nors ir nedidelis, bet drąsiai išplaukė į atvirus vandenis (čia jis tampa potencialia auka kitiems – didesniems krokodilams) ir vikriai šoko ant ištiesto mėsos gabalo. Tikras grobuonis.
Kita mūsų sutikta krokodilė – be rankų. Tai netrukome visi pamatyti po jos pirmojo šuolio. Paprašėme pakartoti. Ir tikrai. Ji rankas prarado kovojant su didesniu varžovu.
Neužilgo pamatėme ir krokodilės žalotoją – didžiausią apylinkėse krokodilą. Gidas minėjo, jog jo svoris siekia 1 toną. Neprastai…
Didįjį krokodilą ne taip lengva išprovokuoti šuoliui. Ilgai žiūrėjęs į pakabintą lengvą grobį jis vis nusukdavo galvą į šoną. Ir štai netoli pasirodė mažas krokodiliukas (mažas – apie 2 metrų :)). Jis tikriausiai nepamatė krokodilo – milžino ir taip pat pradėjo artėti prie mūsų. Milžinas puolė. Mažiukas spruko. Jautėme, kad po vandeniu vyko gaudynės… Po kurio laiko milžinas iškilo. Nasruose nieko nebuvo. Šįkart “mažiukui” pasisekė :).
Dar kurį laiką gidė provokavo milžiną šuoliui ir jai beveik pavyko, bet viską sugadino iš tolo atburzgiantis kateris. Kateriui priartėjus prie mūsų milžinas stipriu judesiu nėrė gilyn. Gidas paaiškino, jog tai gali būti dėl jo prisiminimų iš tų laikų, kai krokodilai buvo medžiojami motorinėmis valtimis. Milžinas bemaž vienintelis apylinkėse menantis tuos laikus. Gido manymu jam ne mažiau 90 metų… Nesiginčijame.
Tuo mūsų turas nesibaigė. Gidė likusiais mėsos gabaliukais pradėjo vilioti erelius. Vienas jų nusitakęs, mums visiems netikėtai, pakilo nuo vieno medžio viršūnės ir nėrė ant pagalio ištiesto masalo. Žiugžt…. Grobis jo naguose.
Visi buvome sužavėti. Toliau gidei pavyko privilioti visą būrį erelių (tikriausiai vistik vanagų ar sakalų, nes buvo mažesni) ir jai mėtant mėsos gabalėlius į orą jie kaipmat pastverdavo. Vau! Nebesupratome kas darosi. Jie nardė iš visų pusių. Vidutė pasiprašė leidžiama išmesti vieną masalą (šiaip gidė ir pati galėjo pagalvoti apie aplinkinius...). Capt. Yra. Nerealu. Tikras šou.
Buvome labai patenkinti šia išvyka. Dar ilgai aptarinėjome tarpusavyje, ar matei tą, ar matei aną...
Dar pasivaišinome kava ir jau ruošėmės išvykti ieškotis nakvynės vietos. Prie mūsų priėjo turo gidas ir paklausė, ar tik mes neieškome kur apsistoti. Mūsų kemperiukas tai puikiai išdavė :). Jis mielai pasiūlė prisiprakuoti čia pat ir ramiai praleisti naktį. Mes su malonumu sutikome.
Iki sutemų turėjome dar šiek tiek laiko tad nusprendėme grįžti į Fog Dam dar pastebėti gamtos.
Tikriausiai galėtume tokiose vietose praleisti valandų valandas nei kiek nenuobodžiaudami. Tiek pilna buvo gyvybės aplink. Ženklai įspėjo neišlipti iš automobilių, nevaikščioti. Privažiavę vieną regyklą atydžiai apsidairėme ir nėrėme tuos keletą metrų iki laiptelių. Tikriausiai juokingai atrodėme. Net mašinos durų neuždarėme :). Žvalgėmės į žalias platybes.
Temo ir jau reikėjo pasukti atgal. Vartai į parką uždaromi 19h. Nors ir nenorėdami turėjome važiuoti...
Kemperiukui leidome iš lėto važiuoti plonu asfaltuotu keliuku, o tuo tarpu patys žvalgėmės aplinkui. Pirmoji pamatė Vidutė. „Žiūrėk!”. Tada jau ir trumparegis Gintas pamatė, ką ji turėjo mintyje. Netoliese esančiame vandens plote pavišiumi vingiavo žvynai. Krokodilas! Mums sunku buvo nusakyti jo dydį, bet vėliau ilgiau pamąstę nusprendėme, kad turėjo būti apie 4 metrų. Jį matėme gal tik 5 sekundes, net nespėjome išsitraukti fotoaparato. Bet ir panėrusį kurį laiką buvo galima sekti iš kylančių burbuliukų. Buvome ir sužavėti ir šiek tiek šiurptelėję. Stovėjome ant kelio per kurį plaukė vanduo. Tuose vandens plotuose plaukiojo krokodilai, o pagalba buvo kažkur...kažkur labai toli. Tikriausiai mūsų baimės nebuvo labai labai pagrįstos, bet minčių tuo metu kirbėjo visokiausių :).
Grįžę prie upės įsikūrėme aikštelėje. Iš vienos pusės už kokių 15 metrų tekėjo upė, o iš kitos pusės driekėsi nuslūgusios pelkės su būriais paukščių ir visokiausių kitokių gyvių :). Čia pat buvo ir gido namukas, kuriame jis girdėjome darėsi vakarienę.
Pavakarienavome ir mes. Gintas ėmėsi šefo vaidmens. Bandėme kepti nusipirktus jautienos pjausnius (nedrįstame jų pavadinti steikais :)). Jeigu kas pažįstate mus kaip virėjus tai įsivaizduojate mus kai mes sprendėme kaip čia tuos pjausnukus pakepus :). Apvoliojome kiaušinyje (kažkur atminties kertelėse linkę vaizdiniai, kad taip daro mamytės...). Kaipmat kiaušinis pavirto degėsiais. Jėga, kažką darome ne taip. Nubraukėme kiaušinį ir baigėme kepti pjausnukus tiesiog tokius kokius jie yra, šiek tiek pabarstydami pipiriukų. Ir visai neblogai. Valgoma :).
Kol šeiminikavome sutemo.
Uodai pakilo į ataką. O mes, narsuoliai, iki tol sau drąsiai laikėme atidarytas visas kemperiuko duris. Ahaaaa... Uodus trankėme gerą valandą. Vienas likęs uodas galėjo reikšti bemiegę naktį. O kai pamatėme jų geluonių ilgius tai šiurpuliukai nubėgiojo...
Šalia esančiame pastatuke po atviru dangumi buvo įrengti ir dušai. Ten išsiplovėme savo vakarienės instrumentus ir nusprendėme, jog reikia ir išsimaudyti. Juk nežinome kada sekantį kartą turėsime tokią galimybę... Na galimybę tai klausimas dar kokią... gal žūti? Buvo jau sutemę. Gal už kokių 7-8 metrų nuo dušo šiek tiek spindėjo upė, iš kitos pusės buvo knibždančios pelkės. Dienos šviesoje viskas atrodė geriau :).
Drebėdamas, bet vistiek išdrįsęs po dušu palindo tik Gintas. Ai, jeigu nuneš tai nuneš :). Bent vienas iš mūsų liks kitiems viską papasakoti :).
Kai kuriose vietose tikriausiai šiek tiek pagražiname savo baimes, bet kai kuriais atvejais tikriausiai turėjome ir labiau pasisaugoti :).
Apsiprausę dar nuėjome pasišnekučiuoti su mūsų šeimininku. Tokių apverstų namų dar nebuvome matę. Mums atsisėsti kėdes ištraukė iš dulkių debesies... Mums netgi pasirodė, jog buvo sysalų kvapas saliono kampuose. Salionas tai atvirais šonais esanti patalpa apjuosta tik metaliniu tinkleliu.
Kalbėjomės apie Australiją, apie jos pavojingiausius gyvūnus. Pasiklausius jo pasakojimų apskritai nesinori kelti iš Lietuvos kojų :). O gal ir jis nekelia kojos iš savo saliono kai po keletos alaus skardinių užsimano reikalo? :). Kvapas galėtų būti to liudijimas...
Kiek pakalbėję nėrėme į savo Siuzę, kad iki ryto nei kojos iš ten nebekelti.
Keletas uodų vistik liko...
2010.02.24. 194-oji kelionės diena.
Kakadu nacionalinis parkas. Nemokama kava vairuotojams. Mamukala (bird)..... billabong. Jabiru. Bowali lankytojų centras. Burdulba stovyklavietė. Musės. Nakvynė šalia krokodilų.
Uodai atliko savo darbą gerai ir mes paženklinti džiaugėmės išaušus naujai dienai. Pasidarėme pusryčius, padėkoję šeimininkui ir susitraukę kemperiuko stogą patraukėme toliau.
Buvome už keletos kilometrų nuo žymiojo Kakadu nacionalionio parko. Tai pasaulio paveldo objektas įtrauktas ir į gamtos, ir į kultūros saugomų pasaulio objektų sąrašą. Jo unikali gamta vilioja turistu iš viso pasaulio. Čia dešimtis tūkstančių metų gyvenę vietiniai gyventojai – aborigenai paliko daug piešinių ant uolų, kurie kruopšiai saugomi ir tik keletas iš jų rdodomi turistams.
Australija mus pasitinka mums patinkančiais dalykais – nemokama kava vairuotojui. Gintui tai ypatingai patiko. Stodavome kas valandikę, ten kur pamatydavome užrašą. Tiek ir atipūsti tiek ir pasirinkti informacijos. Nuliūdino tai, kad daug kelių parke bus uždaryti. Neseniai praėję lietūs daug kur užtvindė kelius. Turėjome išsirinkti iš to kas liko.
Iš daugybės billabongų (vandeningų vietų, telkinių) išsirinkome patogiausiai prieinamą. Paukščių (Birds billabong) tvenkinukas mums buvo ir pakeliui ir ne per toliausiai. Nuėjome iki jo per 15 minučių nuo parkavimo vietos. Pakeliui dar prisižiūrėjome kengūrų ir baltųjų papūgų, kurios tiesiog būriais tupėdavo ant žemės, pastatų...
Billabongas atsivėrė vidury miškelio per kurį ėjome. Šiuo metų laiku (lietingasis) jis buvo pilnas vandens ir vėl įspėjamieji ženklai apie krokodilus nekėlė noro prieiti prie jo pernelyg arti. Stebėjome iš „pagarbaus“ atstumo.
Pusiaukelėje atgalios pradėjo pilti lietus. Teko pabėgti krosiuką. Važiavome toliau.
Sekanti mūsų stotelė – Jabiru. Tai didžiausia gyvenvietė Kakadu NP. Čia dėl viso pikto prisipylėme dar šiek tiek kuro. Australijoje tokie atstumai, kad niekada nežinai kiek kuro prireiks...
Netoli nuo Jabiru randasi Bowali lankytojų centras, supažindinantis su vietinių aborigenų gyvenimu, gamtos įvairove, užsiėmimų galimybėmis ir pan. Verta dėmesio.
Ekspozicijos gražios informatyvios, daug spausdintinės medžiagos. Lankstinukai Australijoje nerealiai patrauklūs akiai. Ir informatyvūs. Liuksas. Imdavom, anot Ginto, kaip senais laikais Vivat Turo parodose :).
Čia sužinojome apie vienintelę atidarytą stovyklavietę apylinkėse. Visos kitos uždarytos dėl pakilusio vandens ir dėl krokodilų grėsmes.
Pakeliui beieškant mūsų stovyklavietės galėjome toliau džiaugtis šia nuostabia vieta, ne veltui vadinama vienu egzotiškiausių pasaulio kampelių. Sunkiai nusakomos žalios spalvos miškai iš kurių atrodo tuoj iššoks kengūra...
Sunkiai nusakomo paslaptingumo pelkės, kuriose šiuo lietinguoju metų laiku turėtų būti atplaukę sūravandenių krokodilų...
Sunku kažką pakomentuoti tai ką matėme pro automobilio langą. Dar niekur to nebuvome matę. Kažin ar kur pamatysime? Nereali, nereali egzotika.
Taip besidairydami nuvažiavome į mūsų pasirinktą (vienintelę galimą) stovyklavietę. Kiekvienas nacionalinis parkas Australijoje turi savo apmokestinimo variantus. Kakadu NP reikia mokėti po 5 dolerius kiekvienam asmeniui. Pinigus įmetant į stovyklavietėse įrengtas dėžutes. Pigu, patogu. Kiekvienoje yra tualetai, laužavietės.
Mūsų pasirinktoje – Burdulba stovyklavietėje, nebuvo daugiau nieko. Oho. Tai reiškė, kad aplink 30 km spinduliu aplink mus nėra kito žmogaus. Neblogai. Pirma nakvynė toliau nuo civilizacijos. Romantiška :). Ypač kai už 20 metrų nuo tavęs pelkė, kurioje...
Šalia esančioje laužavietėje išsikepėme kepsnukų ir bulvių folijoje. Niam niam. Kaip virėjai tobulėjam :). Virėjai virėjais, bet musių kiekis nustebino. Nesame tiek matę. Jos aplipa tave kaip š... ir nieko nebijo...lenda į burną...akis... Mes lindome į laužo dūmus ir tik taip galėjome išsigelbėti nuo tų įkyrių vabzdžių. Tikrai kieti kaip kepta dešra :). Saliamis :).
2010.02.25. 195-oji kelionės diena.
Nourlangie trekas. „Kibirinis“ lietus. Gungurul stovyklavietė. Vakarienė.
Kitą dieną skyrėme Nourlangie uolos tyrinėjimui. Šią vietą buvome nusižiūrėję jau seniau tad nusprendėme tam skirti visą dieną. Pasirinkome 12 km Barrk Sanstone ėjimą. Juo eidami turėjome pamatyti ir aborigenų piešinių, ir pastebėti unikalią Kakadu gamtą.
Einant į tokius žgyius patariama pasiimti po 1 litrą vienai valandai vienam asmeniui. Šiam žygiui rekomenduojamos 6 val. Taip išeina, kad mes turėtume vilkti 12 l vandens? Kaip nors ištversime ir su mažiau...
Turėjome rankose mažą žemėlapuką, bet pagrindinis orientyras žygiuojant buvo spalvotos rodyklės arba raišteliai prie medžių reiškiantys, kuria kryptimi toliau eiti.
Pirmiausia priėjome aborigenų piešinius ant uolų. Jų piešiniai tikrai kitokie... Kitokios linijos, kitokios vaizduojamos istorijos, daug dievybių...
Po keletos vietų aplankymų pradedi jausti, kas norėta pasakyti, kokiomis linijomis piešiama. Šalia esantys informaciniai stendai suteikia papildomų žinių.
Po piešinių ant uolų Barrk kelias ėjo tolyn į kalną. Po truputį kylant atsivėrė vis platesnis apylinkių vaizdas. Stengėmės eiti per dau neskubėdami, nepersistengdami. Gražesnėse vietose šiek tiek užsibūdavome.
Takelis vis siaurėdamas ėjo toliau į kalną. Kartais besiraitantį takelį atrasdavome tik pagal vienur ar kitur esančias rodykles.
Pasinėrėme į mišką. Drėgna, bet gera, kad nespigina saulė. Netoliese krinta mažas kriokliukas. Apsiprausiame veidus, atsigaiviname.
Toliau kopiame aukštyn. Žinome, kad tai vina stačiausių ėjimo atkarpų tad jau po truputį laukiame jos pabaigos. O kylantis takelis mums atveria vis platesnį slėnio vaizdą. Galop užsiropštę į aukščiausią tašką galėjome matyti, kas po mūsų kojomis.
Kiek pailsėję ėjome toliau per kalno viršūnę. Čia jau papuolėme į visišką egzotiką. Buvo girdėti tik paukščiai ir daugiau nieko. Kalno viršūnėje esančioje įdauboje net vėjas neužpūsdavo. Gamta visai nepanaši į tai ką esame matę anksčiau. Labiau primena iliustracijas apie priešistorinius laikotarpius.
Taip iš lėto eidami ir besidomaudami aplinka pradėjome jausti artėjantį lietų. Suskubome susirasti šiokį tokį uolos prieglobstį. Visai kaip senovės vietiniai gyventojai :).
Lietus greitai užėjęs greitai ir praėjo dar labiau susodrindamas augalų spalvas.
Toliau ėjome jau tarp uolų, kurios kyšojo iš žemės kaip apgriuvę antikiniai pastatai. Takelis tai kilo aukštyn tai vėl leidosi. Ir taip esant drėgnam orui tai dar labiau vertė prakaituoti. Gintas jau buvo kiaurai šlapias. Ir iš kur pas jį tiek to vandens? Reiktų tikriausiai pataisyti, kad jis šiuo metu buvo kietas kaip šlapdešrė :).
Eidami pagal žemėlapį kažkaip nužiūrėjom, kad jau nuėjome pusę kelio. Dar pusvalanduką paėjus įsitikinome, kad klydome. Buvo dar tik trečdalis :).
Stačias uolas pakeitė apvalūs akmenys, kuriais šokinėjome eidami tolyn. Kartais pamesdavome takelio žymeklius ir tekdavo paklajoti keliasdešimt metrų aplink.
Kelias pagaliau pradėjo leistis žemyn. Tai nebuvo lengviau. Ropštėmės į apačią pukšėdami ir toliau prakaituodami.
Kai pasiekėme apačią takelis visai išsilygino ir eiti jau buvo paprata kaip du kart du. Su dainele :).
Neužilgo priėjome kitą aborigenų piešinių uolą. Piešiniai vėl skirtingi. Vieni labai seni, o kiti jau vaizduojantys europiečių laivus. Visi turi tam tikrą savo istoriją, reikšmę... Geras.
Bestebint piešinius vėl užėjo lietus. Vėl išgelbėjo pirmykštis prieglobstis :).
Lietui šiek tiek aprimus ėjome toliau. Gamta vėl buvo kitokia. Aukšta žolė ryškios ryškios žalios spalvos. Taip kurį laiką ir ėjome vingiuojančiu takeliu per žolynus.
Jau beveik visai buvome baigę vandens atsargas tad apsidžiaugėme užtiktu upeliu. Vanduo buvo skanus ir gaivinantis. Kaip ir netrukus vėl prasidėjęs lietus. Ir vis stiprėjantis. Niekur nuo jo nebepabėgsi. Ėjome tolyn. Buvome lapi ir nuo prakaito ir nuo lietaus. Lietus pylė kaip iš kibiro. Svarbiausia buvo apsaugoti fotoapartą ir dokumentus, o visa kita išdžiovinama :).Taip teko paeiti beveik valandikę ir pagaliau išvydome savo taip ilgai lauktą kemperiuką. Po neįtikėtino žygio buvo taip malonu vėl sugrįžti į jaukius namukus.
Persirengę, vis dar plaupiant lietui išvažiavome iki stovyklavietės nakvynei. Tikėjomės, kad ji nebus uždaryta.
Gungurul stovyklavietė buvo atidaryta ir mes mielai priėmėme jos svetingumą. Ji taip pat buvo šalia ištvinusios upės tad vistik reikėjo saugotis krokodilų...
Sausų malkų nebepavyko susirasti tad viską kepėmės ant savo dujinės viryklės. Kepsniukai gavosi vis skanesni ir skanesni :).
Po dienos žygio kritome miegoti kaip lapai...
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą