2010 m. sausio 23 d., šeštadienis

Bromo ugnikalnis, Indonezija

2010.01.23. 162-oji kelionės diena.
Išvykstam link Bromo ugnikalnio. Bendrakeleiviai. Nepakartojami Javos keliai. Nakvynė prie Bromo. Vėsoka – liuks!
Kita diena buvo skirta kelionei iki Bromo ugnikalnio. Vykome septyniese nedideliu autobusiu. Viena porelė iš JAV, mišri porelė – vakinukas indonezietis ir britė mergina, bei vienišas vidutinio amžiaus vokietis. Ir du pirduliukai lietuviukai.
Tik pradėjus važiuoti prakiuro padanga. Geras ženklas :).
Važiavome 11h. Su vairuotoju ralistu. Nors tikriausiai visi vairuotojai čia ne kitokie. Jau daug kur esame važiavę, bet eismas Javoje vienas baisiausių. Marios motorolerių, autobusų, krovininių automobilių, dviračių. Daug avarijų. Daugumoje nukenčia motoroleriai. Net matėme kaip lenkiant autobusą vienas motoroleris buvo tiesiog nustumtas į griovį. Prasilenkinėdavom per keletą centimetrų (nei kiek neperdedame).
Pati Java tai ir susikūrė. Nuo seno būdama Indonezijos centrine sala joje gyventojų tankumas vienas didžiausių Pietryčių Azijoje (o gal net didžiausias). Praktiškai visas Javos sala - tai vienas miestas.
Jau sutemus pasiekėme savo viešbutuką. Nepertoliausiai nuo paties Bromo. Buvome aukštokai nuo jūros lygio tad oras čia buvo vėsesnis ir netgi reikėjo apsikloti :). Net miegas saldesnis!
Pagurkšnojome nusipirktą alutį – vairuotojo patarti nusipirkome paskutiniame miestelyje. Tikriausiai už tai vairuotojas gavo savo dalį, nes nepasitvirtino jo žodžiai, kad viešbutuke bus daug brangiau – buvo tokia pati kaina. Juk reikia kažkaip pasipelnyti iš tų turistų :).

2010.01.24. 163-oji kelionės diena.
Penanjakan. Bromo ugnikalnis. Nerealu. Pusryčiai su siera. Toliau keliaujam į Bali. Džen ir Desas. Keltas į Bali. Kuta. Nakvynės paieškos.
Pats Bormo ugniklanis yra tarpe kitų trijų ugnikalnių ir būtent šį vaizdą dažnai galime pamatyti ant atvirukų iš Indonezijos.
Vienas geresnių būdų pamatyti šiuos ugnikalnius – nuo Pananjakan viršūnės. Dar prieš saulėtekį būrys motorolerių ir džipų pajuda į viršūnę pasitikti saulės. Ir mes kartu.
Pačioje viršūnėje mūsų jau laukė prekeivių jūra siūlančių kavą, suvenyrus, keptas kukurūzų burbuoles...
Buvo šeštadienis ir viršūnė buvo užtvindyta vietinių turistų. Šiaip ne taip prasibrovėme į priekį ir susiradome neblogą vietą stebėjimui.
Nerealu. Kaip gerai pasakė mūsų LP gidas – tai pasaulio kraštas. Debesų jūra, iš kurios kyšo ugniklanių viršūnės. Oras skaidrus skaidrus.

Net nebežinojome kaip atsigėrėti šiuo vaizdu. Tekanti saulė vis pateikdavo kitokį vaizdą. Mėlyną spalvą pakeitė raudona, vėliau geltona... Iš tamsos išniro ir pats Bromo, iš kurio veržėsi sieros dūmai. Neįtikėtina. Pirmą kartą matome aktyvų ugnikalnį.

Visi aplink tik aikčiojo. Buvo šaltoka. Gal +4˚C ir kartais net buvo galima girdėti kaip vietiniai kalena dantimis. Jiem tai buvo neįtikėtinai šalta :).
Pasirodė pirmieji debesys, kurie užstodami saulę kūrė mistinius atspalvius. Ir vėl praskaidrėdavo.. Ir vėl debesis. Liuks liuks liuks!

Galima buvo grožėtis be galo, bet dar norėjome užkopti ant paties Bromo tad jau reikėjo vykti. Visi džipai ir motoroleriai pasuko atgal.
Bromo papėdėje mūsų laukė arklininkai ir pasiūlymai pajodinėti iki Bromo. Šią patirį turime iš Mongolijos tad čia atsisakėme.
Iki paties Bromo kraterio veda 253 laipteliai. Jau netoli viršūnės galima užuosti sieros, besiveržiančios ir ugnikalnio, kvapą. Kartais vos eidavo pakvėpuoti. O dūmai kas kelios minutės pliūpteldavo iš krateryje žiojinčios skylės.

Į Bromo kopėme kartu su brite ir indoneziečiu. Smagūs pakeleiviai. Džen ir Desas. Mūsų kelias iki Bali sutapo tad po truputį susibendravome.

Iki soties (jeigu tai įmanoma) pasigrožėję ugnikalniais grįžome į viešbutuką papusryčiauti. Bromo ugnikalnis taip spjaudėsi dūmais, kad net pusryčiaujant terasoje viešbutuke buvo galima jausti sieros kvapą aplink. Netgi dūmai karts nuo karto apgaubdavo.
Po pusryčių buvome nuvežti iki kito autobuso, kuris traukė į Bali. Keliaujame toliau :). Tuoj taip priprasime prie važiavimo, kad nebegalėsime nusėdėti...
Kelias driekėsi Javos salos pakrante tad nuobodžiauti nebuvo kur. Kartais vanduo buvo už keletos žingsnių... Ugnikalniai iš kitos pusės kūrė kitokį paveikslą...Jeigu dar nebūtų taip užstatyta tai būtų nuostabi sala. Ir yra nuostabi. Tik kai kurie dalykai nesižiūri...

2010 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Yogyakarta, Indonezija

2010.01.21. 160-oji kelionės diena.
Nakvynės paieškos. Pamiegam. Klaidusis senamiestis. Sultono rūmai. Dailininkų galerija. Prambanan šventykla. Nepakartojamas Ramayana baletas :). Netikėtos naktinės viešnios.
Traukinys vėlavo tik 1h :). Tai beveik nieko.
Auštant dienai iš traukinio ėjome ieškotis nakvynės. Iškart prisistatė vyrukas, galintis mus rasti labai gerą nakvynę. Ok. Jeigu ką, visada galime pasakyti ne.
Vyrukas nemelavo ir tikrai vedė per neblogomis kainomis esančius viešbutukus. Jie nebuvo pigūs, bet per daug pigių nesitikėjome. Viename ir apsistojome. Mums nuėjus į kambarį vaikiukas likosi atsiimti savo dalies, kuri priklausė jam atvedus mus į šį viešbutuką :).
Nieko nelaukę kritome į lovas. Reikėjo atgauti jėgas, nes nuo pastarųjų dienų intensyvaus keliavimo galime užlenkti kojas :).
Atsibudę, beieškodami pusryčių, pavaikštinėjome po senamiestuką. Senamiestis mums labai patiko. Nerealiai siauros gatvelės, apsodintos augalais ir pilnos kavinukių, dailės galerijų bei viešbutukų. Priminė Kinijos senamiesčius. Painūs ir jaukūs. Liuksas.

Tą dieną planavome nueiti į sultono rūmus. Šiuos rūmuose sultonas gyvena iki šiol (kai būna Yogyakartoje). Deja, galėjome patekti tik į priekinę rūmų dalį, centrinė buvo uždaryta. Smagu, kad sultono rūmai turi gidus, kurie nemokamai pavedžioja ir papasakoja šiek tiek istorijos.


Vistik atsidėkodami davėme jam keletą rupijų. Už tai jis mums papasakojo kaip vietiniu transportu nusigauti iki Prambanan šventyklos (viename iš dviejų labiausiai lankomų archeologijos objektų Indonezijoje). Taip pat gavome patarimą, jeigu norime, apsilankyti vienoje dailininkų galerijoje, kuri ne taip kaip dauguma kitų šiame mieste, yra „not fake“.
Nieko nelaukę ten ir patraukėme. Galbūt ir būtų nieko įsigyti kokį nors paveikslą iš Indonezijos.
Galerija buvo tikrai graži. Vienas iš dailininkų aprodė mums savo ir kolegų kūrybą bei tapymo procesą. Beveik visi paveikslai daromi vaško pagalba, taip nuo šviesesnių atspalvių pereinant prie tamsių.
Išsirinkome mums labiausiai patinkantį su drambliais. Liuks. Jau antras paveikslas mūsų kelionėje.
Iškart po to patraukėme vietiniu transportu iki Prambanan šventyklos. Tai žymiausia induistų šventovė Indonezijoje. Nenorėjome praleisti progos ją pamatyti.
Bilietų kainos turistams ir vietiniams skiriasi. 15 USD turistams. Nemažai netgi europos standartais.
Bet mokėti tikrai verta. Šventykla tikrai graži ir didinga. Kompleksas labai didelis ir kai kurios dalys vis dar atkurinėjamos. Šventykla reguliariai nukenčia nuo dažnų žemės drebėjimų.

Nuo pat įėjimo mus žvilgsniais lydėjo būriai moksleivių. Juk mes iš užsienio. Kitokie. Tokie kaip televizoriuje rodo. Juk reikia nusifotografuoti. Taip jie mūsų nepaleido visą buvimo laiką. Vidutė populiarumu tikriausiai nenusileido Nicolei Kidman :).

Gintas kiek mažiau populiarus (kažkas panašaus į Purvinį) :).
Oras buvo permainingas. Debesuota su pragiedruliais :). Taip galėjome pamatyti šventyklą įvairiomis spalvomis.

Komplekse kiek paėjus pamatėme ir budistų monumentą. Šie du statiniai atsirado susijungus Javą valdžiusioms budistų ir hinduistų dinastijoms. Smagu matyti, kad ir religijos gali derėti.

Budistinė šventykla šiek tiek mažiau atrestauruota ir iš kai kurių padrikų rekonstrukcijos variantų matosi, jog dar praeis daug laiko pamatyti visu gražumu.

Niekur neskubėjome ir laukėme kol saulė nusileis, kad pamatytume šventyklą nakties apšvietime. Pasirodo teritoriją reikia palikti iki 6h ir mes pažadėję atvykusiam sargui, kad tuoj išeisime, toliau žaidėme UNO ant suoliuko priešais šventyklas. Žinojome, kad sargas nesupyks :).

Sutemus mes išpildėme pažadą ir patraukėme link išėjimo.
Po šventyklos patraukėme į netoliese esantį Ramayana baletą. Tai induistinių šokių pasirodymas. Gidas sultono rūmuose mums pasakė, kad į Prambanan šventyklos bilieto kainą įeina ir šis pasirodymas. Nukulniavome gerus du kilometrus iki pasirodymo vietos. Ten esančioms kasininkėms pakišome savo bilietus. Jos pažiūrėjo ir pradėjo juoktis. Liuks, dar ir kvailiais pasirodėme :). Niekas nieko nežinojo, kad vienas bilietas būtų ir į šventyklą ir į pasirodymą. Apsijuokėme :).
Grįžome namo ir toje pačioje kavinukėje, kurioje ir pusryčiavome, sukirtome po steikiuką :). Labai gera kavinukė. Visaip bandė dar įkalbėti užsukti į jų paveikslų galeriją, bet mes jau buvome tuo „apsiforminę“ ir mandagiai atsisakinėdavome.
Prisijungę prie interneto gavome pasiūlymą iš vienos iš laivų kompanijų vykstančių į Australiją. Kelionė vienam asmeniui kanuotų 1000 EUR ir reiktų išvykti iš Singapūro ir tai anksčiausiai galėtų būti balandžio mėnesį. No way :). Iš kitų kompanijų gavome atsakymus, kad negali niekuo mums padėti... atrodo, kad lieka vienas variantas – Timore pasidairyti pakeleivingos jachtos. Taip ir padarysim :).
Po visos dienos įspūdžių ir dar ne visai atsigavę nuo intensyvių kelionių sukritom į lovą ilgai lauktam miegui. Ir tada atėjo JOS. Negailestingos ir kraugeriškos. Atkaklios ir bebaimės. Erkės. Keletą jų nuspaudėme su paklodės pagalba. Kraujo klanai. Tikėjomės, kad tai dar ne mūsų. Po tokių svečių ir miegai išsiblaškė. Bet nuovargis nugalėjo...

2010.01.22. 161-oji kelionės diena.
Keliamės į kitą viešbutuką. Užsisakom turus. Water castle. Borobudur šventykla. Belgas turistas.
Ryte nusprendėme išsikelti į kitą viešbutuką. Tam pačiam savininkui priklausantį, bet kitą. Same same but different. Bent jau tikėjomės, kad erkių nebus.
Tą dieną norėjome aplankyti įžymiąją budistų šventyklą Borobudur ir susiorganizuoti tolesnę kelionę link Balio.
Į Borobudur norėjome vykti visuomeniniu transportu, bet kai pamatėme, kad užsisakant turą mes nieko nepralošiame. Taip ir padarėme. Be abejo už sau priimtiną kainą. Tikriausiai tokių turų pardavėjams nesame mėgstamiausi klientai, dažniausiai išsimušame jiems nelabai priimtiną kainą. O kaip kitaip? Jeigu tik nieko nesakysi tai plikas išeisi... Jie matė ir matys turistus kaip pinigų maišus. Ypač čia, Indonezijoje.
Tuo pačiu užsisakėme ir kelionę į Bali, pakeliui aplankant Bromo ugnikalnį. Liuks.
Turas į Borobudur prasideda tik po pietų tad dar turėjome laiko pasivaikščioti po senamiestuką ir nueiti aplankyti Vandens rūmus ir Paukščių turgų.
Paukščių turgus tai ne kas kita kaip paukštininkų susibūrimas. Tikėjomės pamatyti begales įvairiausių paukščių, bet ten daugiausia buvo karveliai ir kanarėlės. Nieko ypatinga.


Ilgai šiame turguje nenorėjome užsibūti, nes girdėjome, jog šiame turguje neperseniausiai nuo paukščių gripo mirė keletas pardavėjų.
Visai šalimais yra ir Vandens rūmai (Taman Sari). Kažkada tai buvo sultono rekreacijos vieta. Šiai dienai likę tik griuvėsiai. Kai kurie baseinai atkurti, bet mažai naudojami. Rūmų griuvėsiai populiari porelių susitikimo vieta. Netgi fotosesijų vieta. Tikimės nepaduos į teismą už šios nuotraukos paviešinimą :).


Kadangi rūmai stovi ant mažos kalvelės nuo jos atsiveria graži miesto bei jo fone stūksančių ugnikalnių panorama.


Įsitaisėme čia kuriam laikui pailsėti ir pasigrožėti. Išsitraukėme sausainių ir papietavome :). Kaip ir mes čia buvo dar daugybė porelių tiek besigrožinčių panorama, tiek ir nuošaliau besišnekučiuojančių.


Kaip tik buvo laikas vykti į mūsų turą. Už tikrai juokingą sumą iki viešbutuko mus nuvežė dviratis – rikša. Vežėjas gerokai suprakaitavo kol mus parvežė (tikriausiai neįvertino kieto kaip dešra svorio :)).
Lietaus sezonas turi ir privalumų. Turistų daug mažiau. Tai ne visada atsiliepia kainose, bet galima laisviau jaustis. Taip ir šįkart. Su mumis vyko tik vienas belgas. Su geru jumoro jausmu. Linksma.
Kol vykome iki Borobudur užėjo lietus. Pylė kaip iš kibiro. Čia jau lietaus sezono minusas. Lyja beveik kiekvieną dieną. Dažniausiai po valandą, bet nežinai kuriuo metu tai bus. Visada po pietų.
Borobuduro bilietų centre dar luktelėjome pusvalanduką kol lietus nurims. Stebėjome kaip dirba personalas. Vienas renka pinigus, kitas paduoda bilietą, kitas atiduoda grąžą, o dar pora stebi. Nerealus efektyvumas. Europoje šį darbą atliktų maks du žmonės. Čia – penki. Juk reikia mažinti bedarbystę :).
Borobuduras tai milžiniška stupa, susidedanti iš daygybės mažesnių stupų. Jo statybai panaudoti 2 mln akmeninių blokų. Milžiniškas. Jis nėra ypatingai gražus, bet įdomus įsigilinant į jo simetrines formas ir statybos ypatumus. Iš viršaus atrodo kaip milžiniška mandala. Rašoma, kad budistams tai buvusi kosmoso vizija.
Smulkesnių stupų viduje Budos skulptūros ir budistiniai raštai.

Lietus tai nustodavo tai vėl prasidėdavo. Užsidėjome celofanus ir toliau vaikštinėjome. Taip einant ratais monumentu ir pakopomis kylant į viršų piligriminis kelias driekiasi net 5km. Tiek mes nesiruošėme eiti, bet sukome ir sukome ratus :).


Šventyklos viršuje atsiveria puikus vaizdas į apylinkes. Skirtingu oru skirtingi ir vaizdai. Tai tik sustiprina akimirkos žavumą.

Dar apsukę keletą ratų pasukome atgal. Dar kartą pasivaišinome kava bilietų centre. Juk reikia išnaudoti tą nemažą įėjimo kainą :).
Toliau tą vakarą tik ilsėjomės ir ruošėmės tolesnei kelionei. Naktinės viešnios nepasirodė.

2010 m. sausio 19 d., antradienis

Jakarta, Indonezija

2010.01.19. 158-oji kelionės diena.
Pagaliau prie kelto. Keltu į Java salą. Pagaliau Jakarta. Fiu... Nakvynė Jalan Jaksa.
Esame tikri, kad autobusas važiavo specialiai neskubėdamas. Ilgiau parūkydami, netgi tikriausiai pavažinėdami ratais jie rinkosi keleivius ir siuntinius taip papildomai užsidirbdami pinigėlių.
Jau seniai matėme, jog vėluosime. Džakartoje turėjome atsirasti 7h ryte, o prie kelto jungiančio Java ir Sumatros salas buvome tik 10h. Persikėlimu džiaugėmės. Tai ne purvinasis autobusas ir ne šiukšlinas miestas. Gaivus vėjas ir vandens platybės praskaidrino galvas.


Javos saloje dar pavažiavome porą valandų ir pasiekėme Džakartą. Šešiomis valandomis vėliau ne buvo sakyta. Šiek tiek pavėlavome. Skaičiuojant laiką nuo Batam salos, nuo kurios ir prasidėjo mūsų ši kelionė, keltu ir autobusais keliavome 54 h. Su lėktuvu galėjome šį atstumą įveikti per 1,5h ir tikriausiai netgi pigiau... Tokia tos mūsų idėjos kaina :).
Apie Džakartą nebuvome girdėję nieko gero. Netgi pirmasis mūsų sutiktas europietis, kuris mums nurodė kryptį link centro, pasakė: „atlikit tai kas reikia ir vykit iš čia“. Geri palinkėjimai :). Na, mes čia ir neplanavome ilgam apsistoti. Rytoj jau turėtume iš čia išvykti.
Nakvynę išsirinkome turistinėje Džakartos dalyje, Jalan Jaksa gatvelėje. Jai tikrai toli iki Khao San gatvės Bankoke ar kitų Pietryčių Azijos miestų backpackerių pamėgtų vietų. Trumpa gatvelė su keletu kavinių ir svečių namų. Paklaidžioję ir nieko gero neradę išsirinkome bent jau pigiausią variantą. Kolkas Džakarta nesužavi. Šiukšlina, chaotiška...
Tą pačią dieną parašėme laišką laivų kompanijoms, susiradome kruizų linijas, jungiančias Indoneziją su Australija, paklausinėjome vietinių agantūrų, ar jos nežino galimybės ar laivo, galinčio mus perkelti Australijon. Kolkas tuščiai. Visų pakalbintų atsakymas vienas. Negalima imti į laivą keleivių be jūrininko knygelės. Ir nėra girdėję, kad kažkas būtų vykęs kaip keleivis... Pagalvojome, kad galėjome pasidaryti Bankoke bet kokį dokumentą (tuo pačiu ir jūrininko knygelę šiam atvejui) ir galbūt tai būtų padidinę galimybes.. Bet tai jau kraštutinumai, reikia pažiūrėti, ką dar galime padaryti.
Su optimistinėmis mintimis nuėjome miegoti.

2010.01.20. 159-oji kelionės diena.
Pailsim. Simpati. Jakartos jūrų uostas. Klajonės po terminalus. Pasistiprinam. Traukinys į Yogyakartą.
Pagaliau pamiegoję išsiruošėme į Džakartos tarptautinį jūrų uostą. Norėjome nusigauti iki laivo kapitonų jeigu tai įmanoma. Reikia išbandyti visas galimybes.
Nusipirkome vietinę telefono kortelę skambinimams ir paskambinome dviems kruizinių laivų kompanijoms, kurių maršrutai mums buvo tinkami. Deja, nuo vidurio kruizo prisijungti negalima (nebent mokant visą kainą), o šiek tiek pigesnio maršruto bilietai jau buvo išparduoti. Vistik netgi jeigu ir dar būtų bilietų mokėti po 2500 lt už nuvykimą į Australiją buvo per didelė kaina...
Iki uosto nuvažiavome taksi. Taksi pakankamai pigūs Džakartoje. Taupant laiką jais tikrai verta pasinaudoti.
Kai pamatėme uosto teritoriją nusišypsojome. Keletos kilometrų ilgio, krovininių automobiliųspūstys, daugybė terminalų. Kur eiti? Einam nuojautos vedini. Į pirmąjį teriminalą mūsų neįleidžia. Ir suprantame, kad į kitus tikriausiai taip pat neįleis. Vistik tai tarptautinis uostas. Nukreipia kitur. Patys nežinome kur. Einame. Čia vėl nukreipia kitur. Einame. Pasirodo nukreipė į muitinės departamentą. Čia vyrukas pagaliau kalbėjo angliškai ir pasakė, kad šansų turime tik terminaluose. Ok. Einame toliau. Abiems teko prisiminti visas pirmųjų kontaktų pamokas. Nutaisome rimtas minas ir rimtais balsais (lyg patys žinotume ko norime) klausiame, kur galime gauti laivų, vykstančių į Australiją, sąrašą. Gelbsti europietiški veidai, o tai būtų senai išmetę :). Pagaliau sutariame, kad aplydės iki laivų krovinių kordinatorių. Su apsauga (nes įžengėme į uosto teritoriją) buvome palydėti iki nustebusio žmogelio. Radome bendrą kalbą ir jis pasakė, kad kaip tik vienas laivas prieš valandą išvyko į Australiją. Pavėlavome viena diena. Be abejo, tai toli gražu nereiškia, kad juo būtume išvykę. Sekantis laivas kitą savaitę. Gavome laivą aptarnaujančio agento telefono numerį ir nukreipimą į kitus terminalus. Paskambinome agentui, bet jis pakartojo tą patį ką jau buvome žinoję – keleivių kapitonai neims... Einame toliau. Iki sekančio terminalo. Kelią pastojo potvynis. Visa Džakarta yra pastatyta ant vandens (vandens plotai tiesiog užpilti žemėmis) ir užtenka šiek tiek ilgesnio lietaus ir jau viskas plaukia. O juk dabar lietaus sezonas.


Šiaip ne taip apeiname keletą patvinusių vietų, bet atsiremiame į daug gilesnį telkinį ir nusprendę, kad tai ženklas baigti šios dienos klajones, pasukome atgal į miestą.
Nors ir nieko nepešėme, bet buvome labai patenkinti nauja patirtimi. Ir prisijuokėme ir paklaidžiojome ir kalbinome ir reikalavome. Liuks.
Nusprendėme nevykti pasižvalgyti į centrinę Džakartos dalį. Tai ką pamatėme mums nepatiko, o toliau kišti nosies ir nekilo noro...
Beliko laiko mums užvalgyti ir jau turėjome vykti į traukinių stotį. Ten turėjome sėsti į traukinį, vykstantį į Yogyakartą, Indonezijos kultūros sostinę.


Atėjus išvykimo laikui išgirdome traukinio pūškavimą. Iš už kampo pasirodė traukinys, kuris buvo toks pilnas, kad keleiviai buvo išlindę pro duris ir laikėsi įsikibę į traukinio šonus. Vau. Čia mūsų traukinys? Šaltas prakaitas... Stoties darbuotojas nuramino, jog tai ne mūsų ir pasakė, kad turime luktelti.
Mūsų traukinys buvo normalus ir mes įsikūrėme. Turėjome vykti per naktį ir anksti ryte jau būti Yogyakartoje. Tiesa, miegoti nelabai išėjo, nes sėdėjome pirmame vagone, o pro atidarytus langus garsiai pūškavo priekyje mūsų esantis lokomotyvas. Kadangi buvo tamsu ir nebuvo ko stebėti už lango tai beveik visą kelią pražaidėme UNO. Tarakonai vėl mūsų draugai :).

2010 m. sausio 16 d., šeštadienis

Kelias į Jakartą, INDONEZIJA

2010.01.16. 155-oji kelionės diena.
Keltu į Indoneziją. Batam sala. Priverstinė nakvynė. Šlykštoka Nagoja.
Atsikėlėme dar tamsoje (nors ir šiaip kambariuke langų nebuvo) ir išsiruošėme į keltą, nuvešiantį į Indoneziją. Kaip mums patarė hosteliuko šeimininkė pasiskambinome keltų kompanijai rezervuotis bilietų. Nors ir mergina anapus ragelio kalbėjo nebloga anglų kalba, bet iki galo nesuprato kaip užrašyti mūsų pavardes. Patarė atvykti kuo greičiau, kad galėtume dar pakoreguoti bilietus. Bilietų išrašymas labai griežtas, nes tai tarptautinis keltas.
Gerai, kad atvykome anksčiau. Mūsų pavardės buvo įrašytos neteisingai. Vistik nusprendė, kad taisyti vėlu ir viena iš merginų mus palydėjo per visas muitinės ir migracijos procedūras paliudijant mūsų tapatybę. Liuks. Ačiū už pagalbą!
Keltas mus plukdė į artimiausią Indonezijos salą Batam. Vos 45 min. ir mes jau vietoje. Mūsų LP gide parašyta, kad norint išvykti iš salos tolyn į Indoneziją reikia skubiai susitvarkyti vizas ir spėti į tolesnį keltą. Kaip ir dažniausiai Pietryčių Azijoje visi jungiamieji transportai pasistengia išvykti anksčiau, kad keliautojai dar pasiliktų tame taške dar vieną dieną. Juk vistiek norėdamas išvykti pirksi bilietus į sekantį reisą :). Taip atsitiko ir šį kartą. Kol susitvarkėme vizas keltas buvo išvykęs jau gerą pusvalandį. Gan gerai angliškai kalbantis taksistas šypsodamasis pasakė, kad turime apsinakvoti netoliese esančiame Nagoja miestelyje. Nusprendėme taip ir padaryti. Nors galėjome sėsti į šiek tiek kita kryptimi vykstantį keltą ir reikiamą atstumą vėliau įveikti autobusu. Galėjome...
Batam sala populiarus singapūriečių apsilankymo taškas. Tiek pasilinksminimui, tiek ir apsipirkimui. Čia viskas pigiau nei kaimyniniame Singapūre. Ir daug purviniau... Atrodė, kad papuolėme į kita planetą... Visur purvas, šiukšlynai, triukšmas, chaosas... Ne taip kaip kitose Pietryčių Azijos šalyse. Labiau priminė Kiniją. Fu...
Apsinakvojome taksisto patartame viešbutuke. Ir iškart kritome pasnausti... Mes neblogi snaudėjai tai atsibudome tik po pietų. Išėjome pasidairyti po miestuką. Kuo toliau tuo blogiau. Gal geriau net nebūtume išėję... Daug nepasakosime, nes rašant dar labiau susinervuojame :).
Kraupiausiai atrodė jų ale uosto teritorija. Nusekęs vanduo atvėrė visiško šiukšlyno vaizdus.

Ir žmonės pasirodė daug grubesni. Atrodo, kad tave nori ne pašnekinti, o tik pasityčioti iš tavęs.
Radome pustuštį prekybos centrą, kuriame pavalgėme, panaršėme nemokamai WiFi ir grįžome į savo kambariuką. Atsiribojome nuo aplinkinio pasaulio. Gerai, kad atsiminėme, jog reikia pasukti atgal laikrodžius :).

2010.01.17. 156-oji kelionės diena.
Paveda taksistas. Keltu į Sumatrą. Autobusas iki Pekanbaru. Autobusas į Džakartą. Nakvynė autobuse.
Dar vakare buvome susitarę su mus atvežusiu taksistu, kad atvažiuos mūsų paimti 6 h. ryte ir nuveš į uostą. Deja. Nesulaukėme. Dar vienas minusas Indonezijos nenaudai... Pasigavome kitą taksistą ir nurūkome. Nebenorėjme likti daugiau šitoje saloje.
Spėjome. Nusipirkome bilietus iš klykiančių pardavėjų ir pajudėjome.
Keltu plaukėme 6 h. Pravingiavome eilę mažesnių salelių ir pasiekėme Sumatrą. Tai šešta pagal dydį sala planetoje tad žinojome, kad mūsų laukia ilgas kelias autobusu. Esame jau buvę šioje saloje prieš beveik trejus metus tad šįkart šiai salai laiko nebuvome numatę.
Mažame miestelyje, kuriame mus paleido keltas mus pasitiko kita minia klykiančių vairuotojų. Visi norėjo pažiūrėti į mūsų tolesnį bilietą. Parodydavome iš tolo ir laukdavome ką pasakys. Pagaliau nusigavome iki mūsų autobuso.
Autobusu riedėjome dar 5h. Autobusas mažiukas, tikriausiai specialiai pagamintas azijos rinkai. Ten kur mūsų autobusuose sėdėtų vienas asmuo ten turėjo tilpti du. Na, bet svarbiausia, kad tilpome ir pajudėjome.


Šioji sumatros pusė pilna palmių, iš kurių vaisių spaudžiamas aliejus, plantacijų. Kilometrinės eilės nusidriekusios abiejose kelio pusėse. Tarp plantacijų maži miestukai.
Sekant mūsų stotelė Pekanbaru. Šios dienos tikslas ir tebuvo jį pasiekti. Apsistoti čia nenorėjome, bet ir nesitikėjome rasti vėlai vakare išvažiuojančio autobuso į Džakartą. Bet mūsų nuostabai kompanija, kurios kiemelyje mus paleido turėjo už poros valandų išvykstantį autobusą į Džakartą.. Turėjome važiuoti 36h. Nusprendėme vykti. Dar kiek pasiderėjome ir nusipirkome bilietus. Miesto prekybos centre pasipildėme maisto atsargas dviems dienoms ir išvykome.
Be abejo, mums buvo pasakyta, jog tai puikus autobusas, pritaikytas miegojimui, su kondicionieriumi, tualetu ir pan. Deja, tai buvo gero Ikaruso tipo autobusas, kuriame, tiesa, kondicionierius veikė. Tik nežinome ar tai į gera :) Naktį taip užšaldė, kad vėsoka buvo ir su megztukais. Daugiau šiltesnių rūbų neturėjome..
Gerai buvo tai, kad autobusas nebuvo pilnas ir mes kiekvienas turėjome po dvi sėdynes. Liuks.
Liuksai baigėsi naktį kai pasirodė JIE. Jie bebaimiai, vikrūs, prisitaikantys prie bet kokių sąlygų... Jie gyvena ten, kur jiems nemokamai pribarsto maisto... Tai tarakonai. Jų buvo daug. Jie mėgavosi nešvariu autobusu ir tikriausiai šypsodavosi matydami kaip viena po kitos į taką krenta šiukšlės. Bandėme juos „tručinti“ uodų puškalais, bet tai nepadėjo. Jie betkam atsparūs... Teko susitaikyti su tokia kaimynyste ateinančioms dviem dienom.
Kas kurį laiką autobusas sustodavo pasimaitinti. Mes turėjome savo atsargų tad tik stebėdavome. Tiek valgančius tiek rūkančius. Nežinia, kuris procesas užimdavo ilgiau laiko. Vyrų būrys sutūpdavo kaip vištos ant laktos ir dūmindavo po pusę pakelio tikriausiai. Tiek rūkančių ir tokiais kiekiais dar nebuvome matę... Net kiniečiai jiems nusileidžia...

2010.01.18. 157-oji kelionės diena.
Gyvenimas autobuse. Vingiai po Sumatrą. Muzikantai. Kaip persikelti į Australiją?
Kita diena daug naujo neparodė. Pravažiavome Jambi, Palembang miestus. Geriau tokių namatyti :). Geriau jausdavomės kai autobusas vingiuodavo kalnų keliukais ar džiunglių platybėmis. Miestai labai netvarkingi. Jeigu ir važiuoti kažko pažiūrėti į Sumatrą tai tikrai ne miestų. Tai sala, kurioje vis dar galima pasiekti žmogaus nemačiusius gamtos kampelius. Viena iš dviejų salų pasaulyje (kita - Borneo sala), kurioje laisvėje gyvena orangutangai. Štai kuo turėtų didžiuotis ši sala. Deja, šįkart mes to nematėme ir laukėme šios kelionės pabaigos.
Dienos metu autobuse sulaukdavome muzikantų. Jie įlipdavo beveik kiekviename miestelyje, padainuodavo 1-2 dainas ir surinkę pinigėlius išlipdavo laukti sekančio derliaus. Kai kurių balsai nebuvo geresni nei Ginto (kas girdėjo dainuojantį Gintą žinote apie ką kalbame :)), o kai kurių visai neblogi. Nusipelniusius paremdavome...
Jau kurį laiką mąstėme kaip čia bus su ta Australija. Kaip minėjme tai šalis, kurios neįmanoma pasiekti keltu. Tik lėktuvu ir krovininiu ar kruiziniu laivu. Galima bandyti laukti jachtos, kuri vyksta ta pačia kryptimi ir sutiktų priimti mus. Bet tam mažai tikimybės, nes šiuo metu esantis lietaus sezonas į Indoneziją beveik neprivilioja jachtų.
Nusprendėme padaryti taip.
Jau turėjome krovininių laivų kompanijų, vykstančių į Australiją, sąrašą. Reikia parašyti joms laiškus su paklausimu apie galimybę persikelti į Australiją tokiu būdu. Mūsų naujas pažįstamas malaizietis, laivų kompanijos vadovas, minėjo, kad tai bus sunku, nes pabėgėlių laivai iš Indijos, Šri Lankos ar Indonezijos yra sukėlę daug problemų Australijai ir tai kuo toliau tuo griežčiau ribojama. Laivų kapitonai šiuo maršrutu kratosi keleivių kaip velnias česnakų.


Antroji galimybė Džakartoje, kuri yra didžiausias Indonezijos uostas, bandyti susisiekti tiesiogiai su kapitonais ir taip bandyti iškeliauti.
Trečioji galimybė yra bandyti Timoro saloje (tiek Indonezijoje tiek ir Rytų Timore) pasidairyti pakeleivingų jachtų...
Ketvirtoji galimybė – kruiziniai laivai. Bandyti nusipirkti bilietą tik kruizo daliai, kuri mus sujungtų su Australija.
Daug šių galimybių turėjome bandyti išnaudoti jau Džakartoje tad su nekantrumu laukėme šios Indonezijos sostinės.
Su tokiomis mintimis apie sekantį mūsų kelionės etapą dar kartą užmigome besipurtančiame autobuse.

2010 m. sausio 15 d., penktadienis

Sveiki Visi!

Jau praėjo geras gabalas laiko nuo mūsų paskutinio rašymo. Atsiprašome tų, kurie mūsų taip ilgai laukė. Taip taip, žinome, kad esame tinginiai :) Nereikia mums to priminti :)
Pastarąsias dvi savaites praleidome su savo mamytėmis, kurios atvyko pas mus prieš pat Naujus metus. Esame nerealiai laimingi. Pasikrovėme dvigubos energijos tolesnėms kelionėms. Ačiū Jums mamytės!

Per šį tylos mėnesį tęsėme savo kelionę Laose, kuris musų širdyse liks ilgai ilgai. Tailande prieš mamytėms atvažiuojant spėjome išsilaikyti nardymo sertifikatus. Na, o su mamytėmis aplankyti spėjome net tris šalis - Tailandą, Malaiziją ir Singapūrą. Būtent čia šiuo metu ir esame. Visus kviečiame apie tai paskaityti mūsų puslapiuke. Rytoj ruošiamės isvykti į Indoneziją. Laukite mūsų tolesnių nuotykių. Drausmingo rašymo nepažadame :).

Vida ir Gintas

Singapūras

2010.01.11. 150-oji kelionės diena.
Pakeliui į Singapūrą. Pasienis. Viešbutuko paieškos. Singapore flyer. Sriubos. Paskutinė vakarienė su mamytėmis.
Ankstyvą rytą mes jau autobusų stotyje. Nusipirkome bilietus, bet teko dar palaukti gerą valandikę. Užvalgėme skanių blynų ir laikas labai greitai prabėgo.
Deja, atvažiavo kitoks autobusas nei mums buvo žadėta. Norėjome patogesnio mūsų mamytėms, bet atvažiavo gan senas “trandalietas”.
Šiaip ne tai jis dardėjo greitkeliu, o jį lenkė visi kas netingėjo… Bet svarbiausia, kad bent jau reikiama kryptimi keliaujam.
Dar turėjome savo maistuko ir ilgėliau keliaujant vis jį išsitraukiam. Oi tas skanusis lietuviškas maistukas. Ačiū mamytėms, kurios mums ne tik supjaustydavo, bet ir beveik į burną įdėdavo :). Buvom lepinami :).
Pasienyje didelių trikdžių nebuvo. Gal kiek nerimavome dėl Ginto, nes jam juk vis pakyla temperatūra netinkamu metu. Bet šįkart pasienyje patikros nebuvo ir mes ramiai įvažiavome į mūsų jubiliejinę dešimtąją kelionės šalį – Singapūrą.
Autobusas išleido tokioje vietoje, kurios nežinojo net pats vairuotojas :). Tad nieko nelaukę susistabdėme taksi ir patraukėme į viešbutuko paieškas. Singapūras iškart nustebino modernumu. Nors buvome ne centre, bet jau matėme, kad tai visai kitokia šalis nei mūsų prieš tai matytos.
Skyrėsi ir viešbučiai. Bent jau kainomis :). Pirmajame, kurį buvome nusižiūrėję nebebuvo šeimyninio kambario tad mes palikę mamikes saugoti lagaminų patraukėme į paieškas. Perėjome gerą tuziną, bet mums patinkančio neradome. Nenorėjome bet kokiame apsistoti, nes tai buvo mūsų paskutinis vakaras kartu su mamytėmis… O geresnių viešbučių kainos truputį kandžiojosi…
Pagaliau suradome mums patinkantį. Įsikūrėme kolkas geriausiame mūsų kelionės viešbutuke.
Nieko per daug nelaukę patraukėme į miestą. Patraukėme link apžvalgos rato, vadinamo Singapore flyer.
Su kiekvienu žingsniu Singapūras ir toliau stebino. Dar nebuvome matę, kur būtų taip gražiai derantys sena su nauju, architektūra ir gamta, dangoraižiai ir seni maži namukai. Daug buvome girdėję nuomonių apie šią šalį – valstybę, kad čia per daug dirbtina, kad čia vien išpuikę bankininkai, bet iš tikrųjų pamanėme, kad jeigu visi miestai būtų tokie tai ir pasaulis būtų mielesnis. Nepabėgsime nuo civilizacijos progreso ir lai jis būna tokia linkme kokią mes pamatėme čia, Singapūre. Be abejo, bepigu kai tokios gamtinės sąlygos, bet pasidžiaukime tuo, kaip gamtos grožį išėjo priderinti prie miesto šurmulio.
Apžvalgos ratas didžiausias pasaulyje (dar vieną “iausią” įsirašėme į savo sąrašą :)). Pasikelti juo tikrai nepigu, bet verta. Vėl pataikėme saulėlydžio metu. Galėjome pamatyti miestą dar besileidžiančios saulės fone ir jau sužibus nakties žiburiams. Nerealiai įspūdinga.

Iš aukštai galėjome įsitikinti kaip branginamas kiekvienas žemės lopinėlis. Netgi futbolo aikštė taupant vietą buvo įrengta ant vandens.

Apsisukimas tetruko pusę valandos. Norėjome dar ilgiau, bet niekas nebeleido :). Pasivaikščiodami patraukėme viešbutuko link. Pakeliui užėjome į vadinamąjį Food Stall, kuriame galima pasirinkti maisto iš pačių įvairiausių virtuvių. Nuo europietiškos iki japoniškos... Pasinaudojom vakarykščiu patyrimu ir pasiėmėme Tom Yam sriubos ir keletą kitų patiekalų. Laaabai skanu. Aštroka, bet tai gerai - šalina toksinus :).
Vakare visi susėdome viešbutuke prie stalo ir dalindamiesi įspūdžiais reziumavom šią kelionę kartu. Džiugu buvo, kad mamytėms patiko. Mes taip pat buvome patenkinti būdami po mamyčių sparneliu. Norėjosi ilgiau, bet kiek yra tiek ir turi būti gerai :).

2010.01.12. 151-oji kelionės diena.
Sentosa sala. Akvariumas. Delfinų pasirodymai. Oro uostas. Ašaros. Nauja nakvynės vieta. Vakaras be mamyčių...
Ankstyvą rytą su mamytėmis išsiruošėme į Singapūro akvariumą, kuris įsikūręs netoliese (čia viskas netoliese) esančioje saloje.Tereikėjo su metro pavažiuoti keletą stotelių ir persėdus į autobusą per tiltą persikelti į salą.
Sentosa sala vienas iš labiausiai prižiūrėtų miesto rajonų. Čia galima rasti ir puikius kurortus, paplūdimius ir vilas. Mes išsirinkome akvariumą :).
Prie pat įėjimo pasitinka milžiniški vėžliai. Panašiai kaip pas mus Klaipėdoje ruoniai. Nors ir nebuvo pigu, bet jau nuo pirmų žingsnių nesigailėjome atėję. Muziejus buvo nedidelis, bet labai įdomiai padarytas. Beveik viskas interaktyvu. Galima paliesti, pamaitinti, nusipaveiksluoti. Viename iš baseinų beplaukiojančios rajos buvo tokios smalsios, kad visada praplaukdamos stabteldavo prie žmonių, kad šie galėtų paglostyti. Kaip vandens šuniukai :).

Tikriausiai įdomiausia vieta – stiklinis tunelis. Atrodo, kad vaikštai tarp ryklių, milžiniškų žuvų, gražių koralų. Mudu jau vaidinome patyrusius ir karts nuo karto pasakydavome kokios nors žuvies pavadinimą :).

Muziejus mažesnis nei Klaipėdos, tad netrukome jį apeiti. Į bilieto kainą įeina ir rožinių delfinų pasirodymas. Viskas vyksta baseine po atviru dangumi. Bepigu jiems tokiame klimate...

Pasirodymas neprilygo Klaipėdos delfinariumo delfinų pasirodymui. Didžiausi linkėjimai jums klaipėdiečiai! Bet nepaisant to kiekvieną kartą pamačius delfinus aplanko jauduliukas. Jų akys tokios...tokios...
Po jūrų muziejaus patraukėme link namų. Kepini saulė tai kuo greičiau smukome į vakar išbandytą valgyklėlę. Visi pasiėmėme išbandytų patiekalų. Reikia mamytėms pasistiprinti prieš kelionę.
Transportas Singapūre labai patgus. Iki oro uosto galima važiuoti metro, galima išsikviesti taksi, galima vykti autobusu. Pastarąjį variantą ir pasirinkome. Taip ir pigiu ir daugiau pamatysime nei važiuodami metro. Per beveik valandikę pasiekėme biudžetinių avialinijų terminalą (kas vyksite žinokite, kad reikia dar persėsti į terminalus jungiantį autobusą – pasilikite daugiau laiko).
Kol mamytės reguliavo savo lagaminų svorį Gintas susipažino su indų kilmės malaiziečiu, taip pat belaukiančiu lėktuvo. Besipasakodami įsišnekėjo, kad mes keliaujame aplink pasaulį ir, kad neužilgo kelsimės į Australiją. Mūsų maloniai nuostabai vyriškis buvo laivininkystės kompanijos vadovas. Liuks. Labai tikėtina, kad pravers ši maloni pažintis, nes tarp Pietryčių Azijos ir Australijos keleivinių laivų nebėra ir mums reikės rasti kitą kelią į naują žemyną...
Neveltui sakoma, kad išvykti lengviau nei būti paliktam. Šįkart, kitaip nei mums išvykstant iš Lietuvos, mes išlydėjome į kelionę ir mojavome rankomis. Suspaudė širdeles...
Su liūdesiu grįžome atgal į miestą ir vis žvilgčiodami į laikrodį sakydavom vienas kitam kur dabar gali būti mūsų keliauninkės.
Tikriausiai tam, kad dar pagyvinti atsiminimus, užsukome ir į tą pačią valgyklėlę pavalgyti. Juk dar taip nesenai čia kartu siurbėm sriubas :).
Mamytėms išvykus vėl reikėjo persiorentuoti į kitą ritmą. Pirmiausia reikėjo susirasti kur nakvoti. Paėjėję ne per toliausiai nuo mūsų buvusio viešbutuko užėjome į vienus nakvynės namus. Baisu... Einame toliau. Ir iš antro karto pataikėme. Nakvojome keletą kartų pigiau kukliame keletos kvadratinių metrų kambarėlyje :). Mažam kambarėly...
Ramiai nuėjome miegoti iš mamyčių gavome žinutę, jog jos sėkmingai pasiekė Bankoką. Tikros šaunuolės! Ir pačios vienos galėtų keliauti aplink pasaulį :).


2010.01.13. 152-oji kelionės diena.
Pamiegam :). Pasivaikštom mieste. Ugniagesių muziejus. Esplanade. Merchants of Bolywood.
Pagaliau išsimiegojom!!! Nors ne tiek ilgai kiek galvojome, kad miegosime. Tikriausiai jau ir patys buvome įsivažiavę į tą ritmą, kad akys pačios atsimerkė :).
Gerai išsiilsėję apie piet pautraukėme į miestą pasižvalgyti. Ėjome į Chinatown‘ą. Chinatown‘as taip pat tvarkingesnis nei mūsų matyti kituose miestuose. Sunku patikėti, kad net ir kiniečiai tvarkingai moka gyventi. Juokaujame :).
Pakeliui užėjome į ugniagesių muziejų. Nebuvome planavę, bet atrodė neblogai, o dar ir nemokamai. Liuks. Muziejus, kaip ir mūsų matytasis Jūsų muziejus, turi daug interaktyvių dalykiukų, daug video medžiagos, daug tvarkingų eksponatų. Ir kondicionierių. Visada malonu iš tvankaus karščio įnerti į vėsią patalapą :). Mažas, bet įdomus muziejukas.

Buvome pirmieji lankytojai iš Lietuvos (bent jau taip sakė budintis ugniagesys) tad mus pakvietė pasirašyti knygoje. Įsiamžinome.
Ir toliau džiaugėmės kiekvienu kampeliu šiame mieste. Tai nebuvo tikroji Azija, bet tokio tvarkingo ir išpuoselėto miesto dar nebuvome matę.

Chinatown‘ą su miesto centru jungia mažos gatvelės, kuriose dabar įsikūrusios smulkesnės, nišines paslaugas teikiančios kompanijos (turto valdymas, reitingo agentūros, namų dekoro...).

Visiškai šalia prasideda ir dangoraižių rajonas. Galima sakyti, kad jie susilieję. Šalia dangoraižio žiūrėk stovi kiniečių šventykla ar senvovinis namas su vidniu kiemu, kuriame dabar įkurta kavinukė. Priėjus pakrantę iš dešinės milžiniški dangoraižiai, o po kaire puse mažų senoviškų namukų eilė.

Galbūt kai kuriems tai atrodys „kičas“, bet ar rinktumėtės tai ar tai, kas čia buvo prieš 30 metų – surūgęs upės vanduo, šiukšlinos pakrantės, išstipusios žuvys ir besiveisiančios bakterijos? Nei kiek neperdedame. Taip ir buvo. Miestas buvo visiškai praradęs savo vaizdą ir jį apleidinėjo tiek ir investuotojai tiek ir gyventojai. Tik po dešimtmetį trukusios valymo ir restauravimo programos pavyko miestą prikelti naujam gyvenimui. Be abejo kai ką tam paaukojant..
Ginto, kaip finansinino, širdis suvirpėdavo matant kaip bankininkai nusileidę iš dangoraižių su klientais sėdi aptarinėdami reiklus parkeliuose ar vaikštinėja senamiesčio gatvelėse. Nieko tas Gintas nepasikeitė. Finasta visada jo širdyje :).
Tos dienos tikslas buvo pasiekti Esplanade – teatrą prie vandens, kuriame šįvakar turėjo būti šokėjų pasirodymas „The Merchants of Bollywood“. Vidutė labai norėjo pamatyti šį pasirodymą. O dar tokio grožio teatre.

Vidutė nuėjo į teatrą, o Gintas tuo tarpu vaikščiojo pakrante. Šįkart Vidutės buvo laikas pamatyti kažką brangiau kainuojančio (Gintas Kinijoje važiavo pažiūrėti Jangdzės užtvankos). Tiesą sakant Gintui ir tie šokiai nebuvo taip jau prie širdies :).
Upės žiotyse, prie kurių ir yra įsikūręs Esplanade, stovi ir miesto simbolis – liūtas žuvies kūnu. Išvertus Singapūro vardą ir yra Liūto miestas.
Žiotyse taip pat statomas trijų dalių dangoraižis, kurio pačiame viršuje ant stogų jau statomas milžiniškas laivas.

Tikriausiai tai viena iš upę užtvenksiančio projekto dalių. Miestas nori užtvenki upę ir naudoti jos vandenį miesto reikmėms (dabar jis per daug sūrus dėl potvynių ir atoslūgių).
Vidutei porą valandų kaip mat prabėgo bežiūrint Bollywoodiškus šokius, o Gintui bevaikščiojant pakrante.
Ką pamatėm ir ką išgirdom aptarėme toje pačioje valgyklėlėje. Kaip jau esame minėję visada norime valgyti toje pačioje vietoje.
Tą vakarą jau pradėjome ruoštis mūsų blogo papildymui. Buvo ilgas laiko tarpas neaprašyts tad reikėjo viską sudėlioti į vietas, atsirinkti nuotraukas ir pan. Gan didelis darbas :).

2010.01.14. 153-oji kelionės diena.
Vėl pamiegam :). Vėl vaikštom mieste. Azijos civilizacijų muziejus. Indų šventyklos. Avatar. Blogas.
Džiaugėmės dar viena galimybe pamiegoti :). Miegas žmogų puošia :).
Šiandien vėl nusprendėme nueiti į miestą ir dar kartą pasivaikščioti gatvelėmis bei aplankyti Azijos civilizacijų muziejų. Apie jį buvome girdėję gerų atsiliepimų.
Einant iki jo rinkomės kitą maršrutą nei prieš tai buvusieji. Ir vistiek mums patiko. Vėl visur žalia, graži architektūra, pasitempę žmonės..
NUOTRAKA su kazkuriuo vaizdu?
Azijos civilizacijų muziejus tikrai įspūdingas. Tikriausiai Singapūras negalėdamas pasigirti labai gilia istorija bando pritraukti turistus surinkdamas kiek įmanoma daugiau informacijos apie aplinkines civilizacijas.

Muziejus mums patiko. Pakankamai didelis, kad pavargtume :). Po muziejaus patraukėme dar kartą miesto centru, Chinatown‘u. Čia norėjome pamatyti seniausią Singapūro indišką šventyklą. Gaila, kad ji buvo remontuojama, tad paties grožio – fasado nepamatėme.
Norėdami atsilalaiduoti nusprendėme nueiti į kiną. Jau seniai norėjome pamatyti Kamerono „Avatar“. Iš artimųjų buvome girdėję gerus atsiliepimus.
Kino kaina čia panaši kaip Lietuvoje. O dar 3D!

Kol laukėme seanco rašinėjome blogą, bet jau matėme, kad tikriausiai reiks tam reikalui dar pasilikti Singapūre vieną dienelę ir viską neskubant sukelti į vietas..
Filmas nerealus! Su tais akiniais pasineri lyg į pasaką, kuri vyksta tau tiesiai prieš akis. Nerealiai gražu. Kameronas ne tik Titanikus moka kurti :).
Dar ilgai aptarinėjome šį filmą. Vakare ne tik rašinėjome blogą, bet ir tęsėme laivo į Australiją paieškas. Labai tikimės, kad pavyks :).

2010.01.15. 154-oji kelionės diena.
Blogas blogas blogas. Pasivaikstome. Skanioji valgyklėlė. Ruošiamės Indonezijai.
Ir vėl miegame! Bet pabudę iškart kibome į darbus ir pildėme blogą. Laoso, Tailando, Malaizijos, Singapūro, mamyčių vaizdai vėl bėgo prieš akis…
Toli pasivaikščioti nėjome. Apsukome mažą ratuką, kad galvos pailsėtų nuo kompiuterio ir pavalgėme skaniųjų sriubų mūsų valgyklėlėje.
Vakare dar pasitikslinome keltų į Indoneziją grafikus ir nuėjome pailsėti prieš ilgesnį kelią.

2010 m. sausio 10 d., sekmadienis

Melaka, Malaizija

2010.01.10. 149-oji kelionės diena.
Autobusu į Melaką. Hareen viešbutukas. Merginų apsipirkimas. Pasivaikščiojimas senamiesčiu. Rikšos. Naktinis turgus.
Ankstyvą rytą, kaip jau tapo įprasta, išsiregistravom iš savo viešbutuko ir patraukėm į kitą savo kelionės tašką – Melaką. Tai senasis Malaizijos uostas, daugybę amžių tarnavęs prekiaujant rytams su vakarais. Po to perėjęs į Portugalijos, o vėliau ir į Britanijos rankas gavo ir europietiškosios kolonijinės kultūros.
Į Melaką patraukėme autobusu iš stoties, buvusios visai šalia mūsų viešbutuko. Kelionė tetruko porą valandų ir mes jau vietoje. Mus paleido naujojoje Melakos autobusų stotyje, kuri yra už 5 km. nuo centro. Tikriausiai tam, kad dar atiduotme duoklę vietinim transportui. Paėjėję link pagrindinės gatvės gavome truputį geresnę taksi kainą nei stoties taksistai siūlė ir paprašėme mus vežančio taksisto, kad parekomenduotų viešbutuką mums keturiems. Nuvežė iškart į mums patinkantį Chinatown’e, o tai reiškia senojoje miesto dalyje.
Buvo pats karščiausias dienos metas ir pasivaikščioti po miestuką nusprendėme vėliau. Sutarėme taip: Gintas internete pasidairys mums viešbutuko rytojui Singapūre, o merginos eis į prekybos centrą, kur įjungti kondicionieriai, kad galėtų pasidairyti į vietinės prekybos ypatumus :). O vėliau visi kartu apžiūrėsime miestuką.
Gintas per daug nieko naudingo nenuveikė. Singapūro viešbučiai buvo tikrai brangūs. Nusirašėme keletą adresų, kad nuvykę galėtume pasižiūrėti. Ne ką geriau sekėsi ir merginoms – prekybos centrų prekės mažiau orientuotos į turistus todėl patį apsipirkimą palikome naktiniam turgui Chinatown’e.
Buvo jau vakarop kai visi išsiruošėme pasivaikščiojimui miestuke. Pirmiausia apžiūrėjome senąją miesto dalį – Chinatown’ą, kuris įsikūręs siaurose, jaukiose miesto gatvelėse.

Senamiestukas nedidelis, bet labai jaukus. Gatvės tvarkingesnės nei mūsų matytuose kituose Pietryčių Azijos miestuose. Apskritai Malaizija tvarkingesnė už kitas mūsų matytas šalis.
Patiko ir tai, kad čia telpa daug skirtingų kultūrų. Kaip uostas šis miestas buvo priviliojęs tiek indų, tiek kiniečių, tiek ir kitų kultūrų, kurios puikiai sugyvena tarpusavyje (nors kaip tik mūsų lankymosi metu žiniasklaidoje skaitėme apie keletą smulkių išpuolių prieš krikščioniškas bažnyčias). Šalia gali pamatyti mečetę, o už jos katalikišką bažnyčią, o už jos ir kinų taoistų šventyklą.

Smagu, kad ir meniškoji dalis nepamiršta. Keletas galerijų, keletas vietinių tapančių menininkų tik papildo bendrą atmosferą.

Toliau iš senamiestuko patraukėme link krantinės, kurioje demonstruojamas senas portugalų laivas.

Ši dalis, kaip ir senamiestis, įtakota europietiškosios kultūros ir architektūros. Ir negalime pasakyti, jog tai blogai. Tiek senamiesčio gatvelės tiek aplink jį įsikūrusios bažnyčios, tiek ir forto įtvirtinimai priduoda miestui žavesio. Negalime ginčytis su tuo, jog galbūt būtų dar gražiau jeigu ši vieta nebūtų sulaukusi europiečių kolonistų, bet šioje kelionėje esame nusprendę neieškoti teisybės, nesivelti į istorines peripetijas, o tik mėgautis tuo ką matome ir jaučiame aplink. O tai ką matome mums patinka. O jeigu dar patinka mamytėms tai išvis gerai :).
Atnaujinta krantinė nuvedė iki pat jūros, kur žvejai mėtė tinklus arba meškeres. Gerą valandą stebėjome, kaip jie tai daro.

Taip sulaukėme ir saulėlydžio. Kelionės pabaigoje tikriausiai galėsime padaryti atskirą saulėlydžių pristatymą, nes jų tiek daug ir tiek skirtingų prieš mūsų akis prabėga…
Pasivaikščioję mieste prisėdome užkąsti. Gerai, kad mamytės su mumis. Taip visada paragaujame kažką naujo. Šįkart paragavome Tom Yam sriubos, kuri yra viena populiariausių Pietryčių Azijoje, bet iki šiol nebuvome jos ragavę. Nenusivylėme. Visiems labai patiko. Priedo prie to dar užsisakėme moliuskų, kurių labai norėjo paragauti mūsų mamytės. Sutriauškėme juos kaip užkandukus.

Su pilnais pilvais vaikščioti nesveika. Tad nusprendėme pavažinėti vietinėmis rikšomis. Tai buvo nauja tiek mums tiek ir mūsų mamytėms. Kainą išėjo tik šiek tiek pakoreguoti ir mes jau važiuojam. Du pagyvenę vyrukai mynė rikšas išsijuosę. Apvežė ratuką ir dar papasakojo šiek tiek apie tai ką matome. Nors tikriausiai mes jiems daugiau būtume papasakoję :).

Jau buvo apie devinta valanda vakaro ir buvo pats laikas naktiniam turgui. Tokiu laiku būna jo pats karštymetis. Naktinis turgus buvo įsikūręs mūsų dieną aplankytose gatvelėse ir tuo pačiu viską galėjome apžvelgti vakaro spalvomis. Stebėjomės mamyčių energija. Po visos dienos vaikščiojimų jos dar turėjo jėgų vakaro prekybai :). Šaunuolės!
Kuo daugiau pavargom tuo greičiau užmigom :).