Pakeliui į Kings Canyon. Dar vienas demoniukas. Vidutė vairuoja. Kopiam į Kings Canyon. Svaigstam... Niam niam bulvytės. Važiuoti toliau ar nevažiuoti? Nakvynė pušynuose.
Pamėgom šią stotelę, kurioje apsistojam jau antrą kartą. Dušas irgi daro stebuklus. Kava prie to irgi neblogai prisideda.
Kai pajudame mes iš nakvynės vietos visi jau senai būna išvažiavę. Tinginiukai esam. O kur skubėti? Mes juk nesame išsinuomavę kemperiuko ir pan. Turim marias laiko, tad kodėl nepasimėgavus kiekvienu rytu? :).
Šiandien vykome į Watarrka nacionalinį parką. Norėjome pamatyti Kings Canyon, kuris pilnas gražių vaizdų ir unikalios gamtos.
Pakeliui Ginto – erelio akys (bet vėžlio reakcija) ant kelio vėl pamatė Spygliuotąjį velniuką. Spaudėm ant stabdžių, kad net virtuvėj indai pasipylė.
Jis tik atrodo piktas, bet iš tikrųjų mielas mielas. Pakilnojom jį šiek tiek, pernešėm į kitą kelio pusę.
Važiavome toliau. Pagaliau atėjo laikas ir Vidutei pavairuoti. Kažin, kaip Siuzė sureaguos pripratusi prie tvirtų Ginto rankų (čia tik jis vienintelis taip mano)?
Ir Vidutės, ir Siuzės reakcija buvo gera ir mes po truputį netgi įsibėgėjome.
Visai neblogai. Visi patenkinti. Taip palėkėm kokį 50 km ir apsikeitėm vėl. Lai vyras daro tai už ką jam mokama :).
Kings Canyon – tai kanjonas su 300 metrų į viršų kylančiomis sienomis. Jį pažinti galima pasirenkant ėjimus dviem takais. Vienas 2km, einantis kanjono apačia, o kitas 6 km, einantis kanjono viršūne. Pasirinkome pastarąjį.
Kelias prasideda gan statoku kopimu link kanjono viršūnės.
Ši viršūnė vietinių vadinama Heartbreak hill (gal dėl savo statumo būtų geriau Heart atack hill? :)). Bet kopims ne toks jau ir varginantis. Praktiškai užbėgome :).
Nuo viršūnės atsivėrė graži panorama į didelį slėnį. Juk čia kažkada buvo milžiniško ežero-jūros pakraštys...
Ėjome toliau. Takelis toliau nebebuvo toks sunkus ir mes sau stebėdami viską aplink neskubėdami pėdinome toliau.
Buvo karšta kaip pekloje. Apačioje buvusioje skelbimo lentoje buvo parašyta, kad neberekomenduojama eiti šiuo keliu kai temperatūra pasiekia 32 laipsnius karščio. Šiandien buvo 31... Ant ribos. Bet juk galima eiti :).
Šis kanjonas vietomis siekia 400 milijonų metų ir aplink buvo pilna to laiko liudininkų – dūlėjančios uolos, nuvirtę akmenys. Bangelėmis išmarginti akmenų luitai taip pat liudijo faktą, kad čia kažkada buvo jūra. Buvo labai labai gražu. Spalvos, tarpekliai, vėjo ūžavimai... Lygiai taip pat kaip prieš 400 mln metų :).
Vandenį pliaupėm kaip kupranugariai. Tikrai buvo karšta. Bet vaizdai aplink taip įtraukdavo, kad greitai troškulį pamiršdavome.
Takelis vingiavo tarp nusausėjusių medžių, trupančių uolų. Taip ir norėjosi pamatyti kokią išlendančią gyvatę. Bet niekas su mumis susipažinti nenorėjo :).
Kelio pasiaukelė buvo kitoje kanjono pusėje, kai nusileidome prie mažo upeliuko. Čia užuovėjoje ir drėgmėje galima buvo rasti augalų rūšių nuo priešistorinių laikų ir aptinkamų niekur kitur tik čia.
Jeigu nusileidai tai reikia ir pakilti. Tam paruoštais laiptukais į viršų. Viršuje abu pajutome lengvą svaigulį. Nutarėme nejuokauti ir prisėdome pavėsyje pailsėti, atsigerti vandens. Ir čia sutikome vietinį gyventoją – driežiuką, kuris sau ramiai gaudė muses. Beilsėdami galėjome ramiai nagrinėti jo medžioklės principus.
Toliau einant priėjome ir statųjį kanjono skardį. Kiek nejauku darėsi priėjus prie krašto ir stebint tuštumą po kojomis. Nepavojinga, nes australai iškart ten kur nors kiek gali grėsti pavojus (nuskilti uolai ar pan...) pakabina įspėjančias lenteles. Viskas informatyvu :).
Kitas stabtelėjimas einant takeliu – kupolų laukas. Čia visiškai nerealu. Neįtikėtina, kad tai padarė motina gamta.
Atrodo kaip senovės apleistas miestas. Negi tikrai prie to neprisidėjo žmogus? Nerealu. Tokiose vietose supranti, kad gamta – visų laikų geriausia architektė (aišku, kad po tavęs Ilja :)).
Dar kurį laiką pabuvę ir pastebėję šį šedevrą turėjome eiti tolyn. Už kelių kilometrų jau mūsų jau laukė Siuzė, o ir skrandžiai jau maršus grojo. Buvo vakarop.
Šiandien nusprendėme pasikepti bulvių. Paprastų studentiškų bulvyčių. Pasinaudojome Kings Canyon papėdėje esančia pikniko vieta, kur įrengtos ir viryklės norintiems pasigaminti maisto. Australija nereali šalis keliauti su kemperiuku!
Šiandien dar buvome nusprendę pavažiuoti keliu einančiu į West MacDonnell parką (apsilankymą jame iš Alice Springs buvome nukėlę dėl potvynių). Netoli esančioje degalinėje (į kurią prisipilti degalų pavėlavome 3 minutes) pasiklausėme kelių stovio. Vis dar buvo nepatartina keliauti šiuo parkus jungiančiu žvirkeliu… Lietus buvo visiškai nuplovęs kelio atkarpas. Bet bandyti nedraudžiama. Važiuoti ar ne?
Sveikas protas nugalėjo. Pasukome atgalios. Nusprendėme nebevykti į West MacDonnell parką, nes patekimas į jį kitu keliu mums būtų reiškęs apie 600 papildomų km… Pasiliekame kitam kartui. Tokių sąrašas ilgėja :).
Nakvojome pirmojoje stotelėje Revive Survive. Aplink buvo spygliuočiai, pro kurių ilgus spyglius pūsdamas vėjas atrodo, kad kažką pasakojo, aimanavo, liūliavo. Dar nebuvome girdėję tokio garso. Giliai giliai užmigome…
Pamėgom šią stotelę, kurioje apsistojam jau antrą kartą. Dušas irgi daro stebuklus. Kava prie to irgi neblogai prisideda.
Kai pajudame mes iš nakvynės vietos visi jau senai būna išvažiavę. Tinginiukai esam. O kur skubėti? Mes juk nesame išsinuomavę kemperiuko ir pan. Turim marias laiko, tad kodėl nepasimėgavus kiekvienu rytu? :).
Šiandien vykome į Watarrka nacionalinį parką. Norėjome pamatyti Kings Canyon, kuris pilnas gražių vaizdų ir unikalios gamtos.
Pakeliui Ginto – erelio akys (bet vėžlio reakcija) ant kelio vėl pamatė Spygliuotąjį velniuką. Spaudėm ant stabdžių, kad net virtuvėj indai pasipylė.
Jis tik atrodo piktas, bet iš tikrųjų mielas mielas. Pakilnojom jį šiek tiek, pernešėm į kitą kelio pusę.
Važiavome toliau. Pagaliau atėjo laikas ir Vidutei pavairuoti. Kažin, kaip Siuzė sureaguos pripratusi prie tvirtų Ginto rankų (čia tik jis vienintelis taip mano)?
Ir Vidutės, ir Siuzės reakcija buvo gera ir mes po truputį netgi įsibėgėjome.
Visai neblogai. Visi patenkinti. Taip palėkėm kokį 50 km ir apsikeitėm vėl. Lai vyras daro tai už ką jam mokama :).
Kings Canyon – tai kanjonas su 300 metrų į viršų kylančiomis sienomis. Jį pažinti galima pasirenkant ėjimus dviem takais. Vienas 2km, einantis kanjono apačia, o kitas 6 km, einantis kanjono viršūne. Pasirinkome pastarąjį.
Kelias prasideda gan statoku kopimu link kanjono viršūnės.
Ši viršūnė vietinių vadinama Heartbreak hill (gal dėl savo statumo būtų geriau Heart atack hill? :)). Bet kopims ne toks jau ir varginantis. Praktiškai užbėgome :).
Nuo viršūnės atsivėrė graži panorama į didelį slėnį. Juk čia kažkada buvo milžiniško ežero-jūros pakraštys...
Ėjome toliau. Takelis toliau nebebuvo toks sunkus ir mes sau stebėdami viską aplink neskubėdami pėdinome toliau.
Buvo karšta kaip pekloje. Apačioje buvusioje skelbimo lentoje buvo parašyta, kad neberekomenduojama eiti šiuo keliu kai temperatūra pasiekia 32 laipsnius karščio. Šiandien buvo 31... Ant ribos. Bet juk galima eiti :).
Šis kanjonas vietomis siekia 400 milijonų metų ir aplink buvo pilna to laiko liudininkų – dūlėjančios uolos, nuvirtę akmenys. Bangelėmis išmarginti akmenų luitai taip pat liudijo faktą, kad čia kažkada buvo jūra. Buvo labai labai gražu. Spalvos, tarpekliai, vėjo ūžavimai... Lygiai taip pat kaip prieš 400 mln metų :).
Vandenį pliaupėm kaip kupranugariai. Tikrai buvo karšta. Bet vaizdai aplink taip įtraukdavo, kad greitai troškulį pamiršdavome.
Takelis vingiavo tarp nusausėjusių medžių, trupančių uolų. Taip ir norėjosi pamatyti kokią išlendančią gyvatę. Bet niekas su mumis susipažinti nenorėjo :).
Kelio pasiaukelė buvo kitoje kanjono pusėje, kai nusileidome prie mažo upeliuko. Čia užuovėjoje ir drėgmėje galima buvo rasti augalų rūšių nuo priešistorinių laikų ir aptinkamų niekur kitur tik čia.
Jeigu nusileidai tai reikia ir pakilti. Tam paruoštais laiptukais į viršų. Viršuje abu pajutome lengvą svaigulį. Nutarėme nejuokauti ir prisėdome pavėsyje pailsėti, atsigerti vandens. Ir čia sutikome vietinį gyventoją – driežiuką, kuris sau ramiai gaudė muses. Beilsėdami galėjome ramiai nagrinėti jo medžioklės principus.
Toliau einant priėjome ir statųjį kanjono skardį. Kiek nejauku darėsi priėjus prie krašto ir stebint tuštumą po kojomis. Nepavojinga, nes australai iškart ten kur nors kiek gali grėsti pavojus (nuskilti uolai ar pan...) pakabina įspėjančias lenteles. Viskas informatyvu :).
Kitas stabtelėjimas einant takeliu – kupolų laukas. Čia visiškai nerealu. Neįtikėtina, kad tai padarė motina gamta.
Atrodo kaip senovės apleistas miestas. Negi tikrai prie to neprisidėjo žmogus? Nerealu. Tokiose vietose supranti, kad gamta – visų laikų geriausia architektė (aišku, kad po tavęs Ilja :)).
Dar kurį laiką pabuvę ir pastebėję šį šedevrą turėjome eiti tolyn. Už kelių kilometrų jau mūsų jau laukė Siuzė, o ir skrandžiai jau maršus grojo. Buvo vakarop.
Šiandien nusprendėme pasikepti bulvių. Paprastų studentiškų bulvyčių. Pasinaudojome Kings Canyon papėdėje esančia pikniko vieta, kur įrengtos ir viryklės norintiems pasigaminti maisto. Australija nereali šalis keliauti su kemperiuku!
Šiandien dar buvome nusprendę pavažiuoti keliu einančiu į West MacDonnell parką (apsilankymą jame iš Alice Springs buvome nukėlę dėl potvynių). Netoli esančioje degalinėje (į kurią prisipilti degalų pavėlavome 3 minutes) pasiklausėme kelių stovio. Vis dar buvo nepatartina keliauti šiuo parkus jungiančiu žvirkeliu… Lietus buvo visiškai nuplovęs kelio atkarpas. Bet bandyti nedraudžiama. Važiuoti ar ne?
Sveikas protas nugalėjo. Pasukome atgalios. Nusprendėme nebevykti į West MacDonnell parką, nes patekimas į jį kitu keliu mums būtų reiškęs apie 600 papildomų km… Pasiliekame kitam kartui. Tokių sąrašas ilgėja :).
Nakvojome pirmojoje stotelėje Revive Survive. Aplink buvo spygliuočiai, pro kurių ilgus spyglius pūsdamas vėjas atrodo, kad kažką pasakojo, aimanavo, liūliavo. Dar nebuvome girdėję tokio garso. Giliai giliai užmigome…
Pranešimai
ech, kokie vaizdai nerealus... o dar smagiau, kad is jusu tekstu visai nesijaucia kazkokio pavargimo, nuobodulio - juk taip puiku, vis delto keliaujate teik laiko... tikiuosi, tokios nuotaikos buna kasdien, ne tik rasant rasinelius mums ;)
AtsakytiPanaikintilabai idomu skaitineti, nors vis kirba mintis, kad reikia eiti keliu eismo taisykliu mokytis :))