2009 m. spalio 3 d., šeštadienis

šiaurės ir centrinė MONGOLIJA

Nelaukti šalčiai Mongolijoje

Tik spėjome visiems pasigirti, kad išvykstame į turą, ir oras pradėjo rodyti savo nagus. Žinojome, jog tomis dienomis praneša šaltas dienas su tikimybe, jog pasnigs, bet negalvojome, jog Monglijos valdžia pažiūrės į tai taip rimtai. Jau vakare, dieną prieš išvykstant, gavome įspėjimą, kad visos kelionės Mongolijoje gali būti sustabdytos. Labai prisibijoma 1999 ir 2001 metų žiemų, kai dėl didelių šalčių ir sniego audrų žuvo daug gyvulių ir pridarė daug kitos žalos. Naktį atšalo iki -4 C, o diena tesušilo iki -2 -1 C (kai tuo tarpu praėjusią diena buvo ~ + 24 C), truputį snyguriavo. Dideli temperatūrų skirtumai būdingi šiai šaliai, bet tokio ankstyvo atšąlimo niekas nesitikėjo. Taigi. Ryte visgi mūsų organizatoriai pasirįžo vykti. Nudžiugome, nes mūsų -2 C šaltis neišgąsdino.
Mūsų draugams australams Paul ir Naomi tai buvo kaip nuotykis, nes iki tol sniegą tebuvo matę tik lopinėliais ir nepatyrę, kas yra šaltis. Bet šalčiui buvo tinkamai pasiruošę todėl niekas nematėme problemų judėti pirmyn. Tailandientė keliautoja Mu (tai ne Manchester United trumpinys!) buvo mačiusi ir šilto ir šalto todėl tik ir klausėmės, kaip ji pasakojo savo keliones po 70 pasaulio šalių. Džiaugsmas greitai baigėsi, nes jau pirmame policijos punkte mus sustabdė ir nukreipė atgal. Valdžia uždraudė bet kokius turistinius judėjimus šalyje.. Taigi smagiai grįžome į svečių namus. Kelionę nukėlė dviem dienom...
Taigi toliau leidome laiką sostinėje. Nusprendėme nueiti aplankyti nacionalinį gamtos muziejų. Susipažinome su Mongolijos gyvūnija, o įspūdingiausia buvo dinozaurų ekspozicija. Visų jų skeletai rasti čia, Mongolijoje, aplink Gobi dykumą (apie ją kitoje mūsų kelionėje), kuri kažkada buvo dideliu ežeru. Skeletai tikrai įspūdingi, jų labai norėtų didieji pasaulio gamtos muziejai.


Pats muziejus dvelkė sovietine epocha. Ekspozicijos dažnai už nevalytų stiklų, kampuose dulkės, kai kurios gyvūnų iškamšos buvo pradėjusios irti.. Manome, jog verta užsukti nebent turint daug laisvo laiko arba norint pamatyti dinozaurų ekspozicijas.
Vakare pasnigo jau daugiau. Keista buvo rugsėjo viduryje matyti tiek sniego, ypač kai buvome pasiėmę tik po vienas ilga kelnes :).


Likusią kitą dieną pratinginiavome, panaršėme internetą, paskaitėme knygas. Ir priėmėme svarbų sprendimą... Tvirtai pagalvoję nusprendėme šiek tiek pakeisti savo kelionės maršrutą. Atsisakėme Tibeto, Nepalo, Indijos ir Birmos... Kad ir kaip norėtųsi ten nuvykti, bet net keletas svarių priežasčių mus paskatino rinktis kitą kelią:
• Įvažiavimas į Tibetą apribotas – reikia užsisakyti organozuotą turą, kurio diena kainuoja 200 - 400 lt (į tai įeina dar ir papildomas leidimas įvažiuoti į Tibeto teritoriją).
• Tai priverstų keisti mūsų kelionės idėją – aplink pasaulį be sparnų, nes įvažiavimas sausuma arba jūra į Birmą iš Indijos pusės yra neįmanomas...
• Taip sutaupytume kelionės laiko ir daugiau dienų galėtume praleisti Kinijos pietuose ir pietryčių Azijoje.
Su šita mintimi antrą kartą išsiruošėme į mūsų kelionę po Mongoliją...
1 diena. Amarbayasgalant vienuolynas. Nors dar buvo šaltoka ir vakarykštis sniegas nebuvo nutirpęs, bet mūsų jau niekas nebestabdė ir mes patraukėme į Mongolijos šiaurę. Smagus rusiškas autobusiukas riedėjo asfaltu, o mes su australais šnekučiavomės, dalinomės patirtimis. Tiesa, keliavome jau be Mu, kuri nusprendė prisijungti prie kitos grupės, kurios maršrutas buvo ne tik šiaurės ir centrinė Mongolija, bet ir pietuose esanti Gobi dykuma. Mūsų tikslas taip pat buvo aplankyti Gobi, bet vistik nusprendėme likti su savo naujaisiais draugais australais ir grįžę iš šios kelionės organizuotis atskirai išvyką į dykumą. Tiesa, dėl to, jog iš mūsų grupės “iškrito” Mu, mūsų kelionės organizatorius norėjo smarkiai pakelti mums kainą, bet mes irgi ne iš kelmo spirti – garsiai užprotestavome, jog jis mūsų apie tai neįspėjo, ir jis nenorėdamas, jog apie tokį atvejį sužinotų aplinkiniai paprašė mūsų niekam nesakyti suderėtos kainos ir mes keturiese patogiai įsitasę penkiaviečiame autobusiuke pajudėjome į šiaurę.
Pirmos dienos maršrutas beveik visas buvo afaltuotu keliu ir įveikėme net 360 km! Tai tikrai daug, nes rusiškasis autobusiukas asfaltuotu keliu pasiekia maksimalų 70 km/h greitį, o kaip pamatėme dienos pabaigoje pasukę nuo asfaltuoto kelio į vadinamąjį „off road“, jog tolimesnė mūsų kelionė bus vidutiniu 30-40 km/h greičiu. Be keletos asfaltuotų kelių Mongolijoje visi likusieji atsirado natūraliai – mašinoms (dažniausiai senoviniams rusiškiems „viliukams“) lekiant pievomis atsitiktinai pasirinktomis vėžėmis, kylant į kalnus per išsikišusius akmenis ir pan. Dažnai kelias pavirsdavo į 4-5 juostų magistralę, tik ji būdavo be asfalto, o tiesiog keliukų raizgalynė per plačią pievą.


Vakare pasiekėme Amarbayasgalant vienuolyną, prie kurio ir apsinakvydinome. Tai buvo pirmoji iš daugelio mūsų nakvynių jurtoje. Dažniausiai tai būna keturių lovų jurta su centre esančia krosnele pasišildyti. Vakarais taip įsišildydavome, kad atrodydavo, jog esame pirtyje, bet susidariusi kaitra išnykdavo per keletą valandų ir prieš rytą temperetūra jurtoje būdavo tik keletu laipsnių aukštesnė nei lauke (ryte pamatėme, jog jurta pasidengusi plonu sniegu ir leduku :) ). Pats vienuolynas yra vianas iš trijų svarbiausių vienuolynų Mongolijoje, kurio komunistams 1937 m. pavyko sunaikinti tik 10 iš 37 šventyklų ir statulų.


Šiame vienuolyne yra palaidotas ir mumifikuotas labai didžiai gerbiamas architektas ir didis budistas Zanabazaras. Nors Mongolijos budizmas yra vadinamasis Tibeto budizmas, bet šiame vienuolyne stipriai jaučiama ir Kinijos architektūros įtaka.
2 diena. Khutag Ondor. Kumysas. Antrąją dieną vėl šiek tiek “paragavome” asfalto, bet didžioji dalis kelio buvo “offroad”. Nors važiuodavome ištisą diena, bet kelias neprailgdavo. Aplink buvo tokie vaizdai, kurie versdavo kartais ir žagtelti. Vairuotojas leisdavo mongoliškų dainų kasetes ir tai priduodavo papildomo žavesio kelionei. Stabtelėjome kaip gyvena arklių augintojai (klajokliai, kurie juda su sava arklių banda kur akys veda). Arkliai maži kaip poniai, su ilgais karčiais ir aštriais dantimis :). Jurtoje buvome pavaišinti kumelių pieno airag, pas mus vadinamo kumysu.


Skonis kaip rūgštaus pieno (rūgpeinio), bet su dalimi alkoholio. Keletas gurkšnių kumyso dar labiau pakėlė nuotaiką ir judėjome toliau… Aplink vis dar liejosi nepakartojami peizažai.. Gaila, jog to neina perteikti forografijomis (autobusiukas tikrai šokinėjo aukštyn žemyn!). Nors tikriausia ir geriausia pasaulyje technika neperteiks tikro šios šalies gamtos žavesio...
3 diena. Khatgal. Ider upės slėnis. Trečiąja dieną keliavome toliau link šiaurėje esančio Khovsgol ežero, prie kurio turėjome jodinėti su arkliais. Vėl visa diena važiavimo. Smagu, jog pietaudavome gražiose vietose, šiandien pietavome Selenge upės slėnyje.


Išradinga mus lydinti gidė Unnur pagamindavo greitus, bet tikrai skanius pietus. Kaip visada maiste pilna avienos… Jos deda visur, netgi kavinėse užsisakęs bulvyčių fri, jas gausi kartu su aviena :). Vakare pasiekėme netoli Khovsgol ežero esantį miestelį Khatgal. Pagaliau dušas! Jį turime kas tris dienas, o nuo dulkėto kelio plaukai buvo kaip karčiai, o oda kaip servelato :).
4 diena. Khovsgol ežeras. Jakų kautynės. Jodinėjimas su arkliais. Sekančią dieną po keletos minučių važiavimo pasiekėme ežerą ir įsikūrėme dviems nakvynėms. Čia pamatėme įspūdingą reginį, kaip du dideli jakai bandė uždaužyti mažą jakiuką (šį vaizdelį galite pamatyti mūsų video skiltyje). Laimei šeimininkė buvo netoli ir spėjo šiuos kovotojus išskirti. Iš anksto galime pasakyti, kad jakiukui viskas baigėsi gerai ir jis vėliau nubėgo kaip niekur nieko (nors šonai tikrai turėjo skaudėti...).
Tai buvo mūsų pirmasis toks pasijodinėjimas arkliais. Esame bandę pajodinėti arkliais netoli Vilniaus esančiame žirgyne (ačiū jums draugai už šią dovaną), bet tas pusvalandukas ir buvo visa mūsų patirtis. Mūsų draugai australai jau turėjo trijų dienų pasijodinėjimą jų kelionėje į Gobi todėl mielai klausėme jų patarimų.


Pirmą dieną jodinėjome 4h. ir mums tikrai buvo gana :). Šio pasakojimo vyriškajai pusei kiek nepasisekė su balnu... Kadangi jis kietas kaip dešra tai didelė jo ir ši..a :). Balnas nutrynė užpaklį ir paliko lyg ir kokios tai uodegos žymę :).
Pasikartosime sakydami, jog vaizdai tikrai nerealūs. Kiek priminė mūsų matytą Baikalą, bet šiuo metu medžiai jau buvo pageltonavę ir galėjome mėgautis kitomis spalvomis.
Pats Khovsgol ežeras yra, kaip ir Baikalas, didelis gėlo vandens telkinys (turintis savyje virš 2% pasaulio gėlo vandens atsargų).
5 diena, Jodinėjimas su arkliais. Kita dieną taip pat praleidome ant arklių, tik kiek ilgiau – jodinėjome apie 6h. Su arkliais įkopėme į šalia esantį kalną pasimėgauti Khovsgol ežero vaizdais bei šalia esančių kalnų snieguotomis viršūnėmis (tą naktį vėl pasnigo).
6 diena. Pasivaikščiojimas pakrante. Moron miestelis. Kitos dienos rytą taip pat turėjome galimybę joti arkliais, bet mes atsisakėm. Vietoje to nusprendėme pasivaikšioti ežero pakrante ir “pagaudyti” gražių nuotrakų. Gražu gražu gražu!


Po pietų išvažiavome žemyn, link centrinės Mongolijos, į Moron miestelį, kuriame su dideliu džiaugsmu vėl palindome po dušu. Toliau mėgavomės nakvyne jurtoje (gal tik šaltis rytais jau kiek pabodo, bet grūdinimasis irgi ne pro šalį :) ).
7 diena. Jargalant miestelis. Kita diena vėl autobusiuke besimėgaujant vaizdais už lango. Turėjome progą pamatyti, kaip vietiniai žvejai upėje gaudo upėtakius. Kiek kitaip nei mes įpratę.


Tai nei muselinė, nei spiningas, nei gyva žuvelė. Viskas viename – ranka įsukamas valas, kurio gale ant kabliuko užkabinama maža žuvelė (visiškas mailiukas) ir numetus leidžiama pasroviui su tam tikrais patimpčiojimais ranka., vėliau traukiama atgal. Ir labai neblogai. Kol mes stebėjome nuo kranto jie pagavo kokius 5 upėtakius (200-400g). Pabandėme ir mes pažuvauti su mūsų autobusiuke buvusiu spiningiuku, bet matyt mėtymas nuo kranto su sukriuke rezultato nedavė :). Nieko nepešę pajudėjome toliau… Tą naktį nakvojome ne jurtoje, o miniatiūriniuose svečių namuose. Šilumos pagaliau gavome iki soties..
8 diena. Baltasis ežeras. Sugedimas. Klajoklių šeimyna. Kitos dienos rytą pasitaisėme amortizatorių (visgi jis neištvėrė kratbildavimo..) ir patraukėme toliau link Baltojo ežero (angl. White lake, mong. Terkhan Tsagaan Nuur). Dėl sankabos gedimo turėjome sustoti 6 valandoms kartu su klajoklių šeima. Stebėjome juos ir nuostabią gamtą, kurioje jie gyvena…


Gerai tai, kad su pataisytu autobusiuku spėjome iki tamsos pasiekti Baltąjį ežerą ir įsikurti jurtoje. Grožėjomės tikrai gražiais saulėlydžiais. Befotografuojant saulėlydžius susipažinome su brazilu, vardu Fabio, kuris sužinojęs, jog pasieksime Braziliją, sudomino keliais objektais, kuriuos reikėtų pamatyti. Smagu sutikti žmones, kurie užmeta kabliukus tolesniems kelionės etapams ir taip kelionę padaro dar įdomesnę. Ir koks siurprizas Fabio dirba banke Barclays! Jo, nuo investuotojų toli nepabėgsi :).
9 diena. Jodinėjimas su arkliais. Khorgo ugnikalnis. Sekančią, jodinėjimui skirtą dieną, mūsų maršrutas tęsėsi iki ugnikalnio Khorgo, kurio išsiliejusi lava prieš keletą tūkstančių metų užtvėrė šalia tekančiai upei taip suformuodamas Baltąjį ežerą. Ir vėl gražu gražu gražu! Grįžę dar kartą pasimėgavom saulėlydžiais, pažaidėm UNO, pavartėm baltą knygą ir užmigom…


10 diena. Kharkorin. Visa kita diena praėjo autobusiuke.

Važiavome iki senosios Mongolijos imperijos sostinės Kharkorin su senuoju pavadinimu Karakorum. Ar tik ne iš čia kilęs lietuviškų saldainių pavadinimas Karakumai? :) Neturėjome lietuviškų saldainių atstovo todėl negalėjome gauti atsakymo… Vakare susitikome su kita turistų grupe, prie kurios prisijungė Mu. Brazilė, olandė, prancūzas.. Vėl sužaidėm UNO, skaitėm baltas knygas ir dalinomės patirtimis. Prancūzas pasirodo yra buvęs Lietuvoje kaip tik tuo metu kai lietuviai laimėjo Europos krepšinio čempionatą. Buvo pasilinksminti Terminale (manome, kad ne koks pasirinkimas :), o apsistojo dabartinėje Panoramoje, kuris tuo metu tikrai garsėjo ne viešbučio paslaugomis :) ). Nekaip mes tada jo akyse pasirodėme...
11 diena. Erdene Zuu vienuolynas. Mongol smėlio kopa. Barbeque. Iš ryto aplankėme antrąjį vienuolyną iš didžiojo trejeto (trečiąjį aplankėme Ulaan Baatare) Erdene Zu. Kažkada taip pat buvęs didelis, dabar atstatinėjamas, įsikurdinėja vienuoliai. Mums pasirodė tikrai įdomus, kitoks nei kiti matyti vienuolynai. Važiuojant toliau užsukom prie Mongolų smėlio kopų, kurios dar vadinamos mažosiomis Gobi. Kadangi mūsų Neringos kopos tikrai ne prastesnės tai mes labai kažkuo nenusistebėjome ir pajudėjome toliau. Smagiai praleidome vakarą. Kadangi tai paskutinė kelionės naktis tai mūsų gidė su vairuotoju mums suruošė barbekiu iš žinoma avienos. Paskrudinta aviena kartu su daržovėmis ir ryžiais tikrai pakėlė visiems nuotaiką.


Kadangi buvome apsistoję klajoklių šeimoje, kuri aplink neturėjo jokių medžių, tai krosnį turėjome kūrenti arklių ir kitų gyvulių kakomis :). Nieko blogo, dega kaip anglys, o kai pritrūkdavome kuro tai šaukdavom “hey! please give us some shit” :). Pabandykite ir jūs pašaukti, tikrai šilčiau pasidarys…
12 diena. Khustai nacionalinis parkas. Kašmyro fabrikas. Paskutiniąją dieną važiuojant link Ulaan Baataro užsukome į Khustai nacionalinį parką, kad galėtume pamatyti Mongolijos laukinius arklius takhi.


Šie laukiniai arkliai paskutinį kartą laisvėje buvo pastebėti 1969 metais. Kažkiek arklių buvo išlikę pasaulio zoologijos soduose ir Mongolijai atgavus nepriklausomybę dalis jų buvo paleisti į laisvę šiame parke. Šiuo metu jų jau daugiau nei 300. Tiek tos istorijos, o jie arkliai kaip ir kiti arkliai – neskraido, nekalba...
Taip ir baigėsi mūsų pirmoji kelionė po Mongoliją. Kažkiek liūdna, kartais norisi ištrinti iš atminties tai ką jau matei ir pamatyti tai iš naujo, nesvarbu kiek tai kainuotų...
Grįžę į Ulaan Baatarą iškart suskubome organizuotis turą į Gobi dykumą, nes dėl nusikėlusios pirmosios kelionės turėjome šiek tiek mažiau laiko nei planavom. Pavyko susiburti naują turistų grupę (amerikietis, airis, ispanė, belgas ir mes lietuviai), su kuria vyksime 7 dienų kelionei į Gobi dykumą, ledo kanjoną (girdėjome, kad ledas šiuo metu ištirpęs), liepsnojančias kalvas ir pan. Džiaugiamės, kad dar turime ką ir norime ką pamatyti. Deja, grįšime tiesiai į traukinį link Kinijos ir dar nežinome kada sekantį kartą prieisime prie interneto, o kaip iš sutiktų keliautojų sužinojome ne per seniausiai Kinija uždraudė prisijungimą prie blogpost svetainės, todėl pasimatysime kažkada. Pasiilgome Jūsų visų :) Bet dar negrįšime :)

2009 m. rugsėjo 18 d., penktadienis

MONGOLIJA

Ulaan Baatar
Negalvojome, jog įvažiavę į Mongoliją pajusime tokį skirtumą. Ne, tai ne gamtos, ne oro, ne kelių, bet požiūrio į svečią. Tik išlipusius iš autobuso Ulaan Baatare mūsų nuostabai mus pasitiko svečių namų autobusiukas. Mes net nežinojome, ar gavome patvirtinimą į mūsų užklausimą nakvynei šiuose namuose, nes parašėme jiems prieš įsėdant į autobusą. Jie nežinojo, kuriuo laiku mes atvažiuosime (tikriausiai ne tiek ir daug autobusų iš Ulan Ude eina), o prie to mūsų autobusas dar vėlavo pusantros valandos...
Nakvynė dvigubai pigesnė nei Rusijoje. Mieste daug turistų, turistams skirtų „knaipių“ bei pramogų. Užrašai ne tik vietine, bet ir anglų kalba (skirtingai nei Rusijoje). Kas yra buvęs pietryčių Azijoje tas žino, kaip gerai ten jaučiasi turistas. Negalvojome, jog jau Mongolijoje taip pasijusime.
O gamta... Apie tai dar nieko nerašysime, nes apie tai netolimoje ateityje. Bet kas yra buvęs ar girdėjęs apie šios šalies grožybes tas patvirtins mūsų žodžius, jog čia tikra gamtos pasaka.
Apie Mongoliją reikia pasakyti, jog tai rečiausiai apgyvendinta pasaulyje valstybė. Jos plotas 1.566.500 kv.km., (~ 24 Lietuvos) o gyventojų tik 2,6 mln! Vienam kv. km tenka tik 1,4 žmogus!
Tikėjimas - budizmas, todėl gausu budistinių šventyklų. Dauguma jų atstatytos, nes dar 1937 m. komunistų valdymo pradžioje buvo sugriauta daugiau nei 700 šventyklų...
Ulaan Baataras 2007 metais tapo milijoniniu miestu. Tai tikriausiai todėl, jog dauguma klajoklių pakeitė savo gyvenimo įpročius (po didelių 1999 ir 2001 metų sausrų, kai žuvo apie trečdalis jų galvijų) ir patraukė laimės ieškoti į Ulaan Baatarą.
Pasirinkęs vakarietišką ekonomikos kryptį (jaučiama ir Kinijos įtaką) Ulaan Baataras tapo kosmopolitišku, dinamišku šalies centru. Tai juntama ir gatvėse, kur jaunimas rengiasi pagal vakariečių atvežtas madas, kur naktinis gyvenimas verda iki vėlumos, visur aplink pasauliniai vardai (ir neperrašyti vietine kalba kaip Rusijoje..).
Pagrindinės miesto grožybės – Sukhbaatar aikštė bei budistinės šventyklos.


Šiame mieste nutarėme „nuleisti garą“... Rusijoje prisižiūrėjome tiek miesto grožybių, tiek ir pasakiškos gamtos. Tam, kad ir toliau išlaikyti smalsų žvilgsnį, apsistojome svečių namuose savaitei ir mėgavomės tinginyste – vaikštinėjome mieste, miegojome iki pietų (tiesa Lietuvoje iki ankstyvo ryto :)), „siurbėme“ filmus iš interneto (internetas pakankamai greitas ir valanda kainuoja tik 1 lt.), kalbėjomės su kitais keliautojais.
Ulaan Baataras yra centras, iš kurio toliau galima organizuotis keliones po visą Mongoliją. Mes taip pat neskubėdami rinkomės informaciją ir ieškojome bendraminčių, su kuriais dalintis nuomoto autobusiuko išlaidas. Mums greit pasisekė. Susipažinome su australų porele (taip pat keliaujančia aplink pasaulį – jau septintas mėnuo..), o vėliau prie mūsų prisijungė ir turistė iš Tailando. Susidėliojome kelionę po šiaurinę ir centrinę Mongoliją. Viso 12 dienų. Gyvenimas jurtose, trys dienos jojimo su arkliais, žvejojimas, bendravimas su klajokliais, šventyklų lankymas ir panašiai. Nuotraukoje matote preliminarų mūsų kelionės maršrutą.


Išvykstame jau rytoj iš ryto ir grįšime spalio pradžioje. Tuomet ir parašysime savo įspūdžius... O vėliau laukia kelionė į vieną unikaliausių vietų Mongolijoje – Gobi dykumą...
Tiesa, šiandien buvome pažiūrėti nacionalinių mongolų šokių ir dainavimo (dainavimas iš gerklės!). Įspūdį tikrai paliko. Vieną iš jų dainavimo būdų įdėjome filmuotoje medžiagoje (žiūrėti iki galo!).


Mongolija… To be continued…

2009 m. rugsėjo 13 d., sekmadienis

TRANS-SIBERIAN TRAUKINIU

Maskva – Krasnojarskas
Norėdami pamatyti visas Rusijos platybes dar Lietuvoje buvome nusprendę per Rusiją keliauti Trans Siberian traukiniu, kuris tęsiasi nuo pat Maskvos iki Vladivostoko (viso 9288 km.!).


Šis maršrutas daugelyje turistinių gidų įrašytas, kaip vienas iš pasaulio įspūdingiausių dalykų, kuriuos savo gyvenime reikia patirti. Na, nusprendėme ir mes tai išbandyti:). Mes nusprendėme šio maršruto įveikti 5640 km, kurie tęsiasi iki Buriatijos respublikos (Rusijos sudėtyje) sostinės Ulan Ude. Šiame tarpe rinkomės vieną stotelę, kurioje norėtume išlipti, pailsėti nuo traukinio kelionės, atstatyti akis į vietą:). Pirmuosius bilietus pirkome iki Krasnojarsko, kuris yra už 4098 km. nuo Maskvos, ir jį turėjome pasiekti po 63 kelionės valandų. Besidomintiems šiuo maršrutu galime pridurti, jog Trans Siberian geležinkeliu važiuoja tikrai ne vienas ir ne du traukiniai ir iš jų tarpo galite išsirinkti sau priimtiniausią pagal komfortą, laiką bei biudžetą. Patys komfortikškiausi (galbūt labiausiai išpopuliarinti turistų tarpe) yra vadinamieji firminiai traukiniai “Rossija” ir “Baikal”. Mes rinkomės pigesnį variantą, kuris važiuoja ten pat tik šiek tiek lėčiau. Kupe bilietai šiame traukinyje kainavo 7100 RUB, kai tuo tarpu minėtuose firminiuose už kupe bilietą būtų tekę sumokėti ~10500 RUB. Kainos skirtumas akivaizdus. Bilietus pirkomės patys, traukinių stotyje (čia mūsų pranašumas prieš rusiškai nekalbančius turistus, kurie moka dar brangiau bilietus pirkdami per kelionių agentūras). Čia mums nusišypsojo laimė (tokia graži panelė:) ) ir gavome bilietus į dvivietį kupe. Kadangi abu nesame dideli keliautojai traukiniais apie tokią galimybę net nežinojome, ją pasiūlė bilietų pardavėja. Liuks. Taip ir toliau.
Nenorėdami rizikuoti tokia ilga kelione traukinių stotyje buvome valandą prieš nurodytą laiką. Iki įsėdant buvome pradėję nuogastauti dėl savo dvivietės kupe (kaip minėjau esame “žali” keliautojai traukiniais). O gal ten nėra lango? O gal ten tulikas šalia ir visą kelionę smirdės? Gal ten labiausiai bilda?:) Visgi mūsų baimės neišsipildė ir patogiai įsitaisę dvivietėje kupe (su langu, nesmirdančioj) pajudėjome iš Maskvos.
Abu esame fotografijos šiokie tokie mėgėjai todėl nelabai mums patiko apdulkiję traukinio langai todėl jau pirmojoje traukinio stotelėje visiems aplinkiniams surengėme spektaklį. Vidurį baltos dienos visi pamatė moteriškę, bestovinčią ant vyriškio pečių ir rankomis atsirėmusią į traukinį, ir tualetiniu popieriu bevalančią traukinio langą. Prijuokinę aplinkinius ir iki ašarų prisijuokę patys patenkinti tęsėme kelionę. Pirmieji vaizdai kažkuo labai nenustebino – tokie patys miškai, tokie patys vargingi pakelės kaimai, sodybos. 1777-ajame kilometre kirtome oficialiąją Europos – Azijos sieną. Pats Sibiras prasideda 2102 – ajame kilometre. Čia gamta jau kitokia. Kiek akys apima žalios lygumos, kurias keičia pelkės, o kartais beržynai (labai užsimanėme pagrybauti…). Naktimis tiesiog smagiai klausydavomės traukinio bildėjimo ir grožėdavomis mėnuliu, kuris tomis naktimis buvo ypatingai gražus. Traukiniui sustojus išeidavome pakvėpuoti grynu oru.
Atskiro dėmesio verti ilgesni traukinio sustojimai (15-30 min.). Čia jau tikras turgus prasideda. Be to, kad čia visada galima įsigyti bandelių, beliašų, alaus, saulėgražų ir kitų užkandžių, priklausomai nuo netoliese esančio fabriko galima įsigyti ir namų apyvokos daiktų. Jeigu šalia yra stiklo fabrikas tai galima rinktis iš taurių rinkinių, šviestuvų, jeigu šalia audinių fabrikas tai gali rinktis iš begalės kojinių, kilimų ir pan. Traukiniui jau pradėjus važiuoti iš paskos dar bėga prekiautojai norėdami parduoti kokį tai daikčiuką...


Didelę dalį malonumo pasirinkus Trans Siberian maršrutą sudaro ne tik pats kelias, bet ir tai kas vyksta viduje. Kadangi buvome pasirinkę dvivietę kupe tai bendravimas su aplinkiniais būdavo koridoriuje arba vagone-restorane. Visi aplinkiniai be išimties buvo rusai (tikriausia todėl, jog buvome pasirinkę pigesnį traukinį). Didelio kontakto su jais neturėjome todėl dažniausia bendravome dviese. Žaidimai kortomis, UNO, laivais, dainos… Net nepajutome kaip greitai bėgo dienos… Kaip ir privalu Trans Siberian kelionėje vakarais prie užkandėlės atverdavome “baltą knygą” ir šokdavome pagal kupe skambančią rusų estradą:).


Keliauti dviese, stebėti pasaulį, linksmintis, mėgautis ramybe kada to nori … Tai ko mes ir siekėme. Idealu.

Krasnojarskas
Pirmasis mūsų išlipimas – Krasnojarskas. Jį pasirinkome dėl šalia esančio nacionalinio parko Stolby. Tai parkas, kuris isikūręs šalia Jenisėjaus upės, išsiskiriantis tuo, jog virš didelio ploto miško teritorijos stūkso išsikišusios vulkaninės kilmės uolos. Vietinių vadinamas „miško milžinų žemė“. Pats Krsnojarskas nėra itin gražus. Centre lygiagrečiai besidriekiančios trys gatvės, kuriose ir sukoncentruotas miesto kultūrinis, politinis gyvenimas. Pačioje pagrindinėje gatvėje, pavadintoje prospekt Mira, ištisa eilė medelių (2-3km) apvyniotų lempučių girliandomis. Deja, naktį nebuvome užsukę į centrą tai ir viso blizgesio neišvydome:). Krasnojarskas pasirodė studentiškas miestas, o gal tai dėl pirmųjų rugsėjo dienų gatvės buvo pilnos studentų...
Apsistojome buvusioje turistinėje bazėje, perdarytoje į kuklų viešbutuką. Juo labiau, kad jis buvo visai šalia parko Stolby. Pirmąjį vakariuką pasikėlėme į apžvalgos aikštelę elevatoriumi. Iš aukštai (~500m.) pamatėme po kojomis visą miestą ir dalį parko Stolby.


Patį parką sudaro keletas dešimčių (o gal ir dar daugiau) uolų, kurios išsikišusios virš viso kalvoto peizažo. Lengviausiai pasiekiamos ir vienos gražiausių uolų yra pasiekiamos einant 7 km. siauru keliuku. Nuo pat pradžių parkas pasitiko įvairiais gyvūnais. Per pat kelią peršliaužė gyvatė, iš takelio šonų šokinėjo sibiriniai burundukai prašydami kąsniuko, ir dar kažkokių mums nežinomų mažų gyvūniukų, panašių į prerijų šuniukus.


Ne veltui tai parkas, kuriame aptinkama apie 80 meškų, 120 vilkų, 30 lūšių ir pan. Bebaigiant kilti septintąjį kilometrą vyriškoji šio pasakojimo pusė jau varvėjo nuo prakaito, o moteriškei irgi nešalta buvo:) Gal ir gerai, nes kitaip tos rusiškos bandelės dar ilgai butų juntamos ant šonų…
Į pačias uolas nusprendėme nekopti, nes dėl nedidelio neatsargumo mūsų kelionė tik prasidėjusi galėjo ir baigtis. Kažkada grįšime ir įsiropšime:)


Krasnojarskas – Ulan Ude
Kelionei traukiniu nuo Krasnojarsko iki Ulan Ude (jau rytinė Baikalo pusė) pasirinkome ekonominę klasę (vadinamasis platskartas). Ir pigiau kainuoja, ir pati kelionė trunka tik 27h. ir norėjome patirti kitokį keliavimo būdą. Ir nenusivylėme. Čia tikrai kitaip. Sienos tarp gultų labiau simbolinės, o ir patys keleiviai yra nebe tokie tvarkingi (nekalbame apie visus…). Kai prasidėdavo pietų metas tai sunku buvo neužousti nuo įvairiausių kvapų, kurie įsismelkdavo net į rūbus, triukšmas irgi kurkas didesnis dėl didesnio žmonių skaičiaus viename vagone.


Bet privalumas – bendravimas be pertvarų. Susipažinome su keletu rusų, su kuriais pakalbėdavome, papletkindavome, pasijuokdavome. Jie ir atsakė mums į klausimą, kodėl šioje Rusijos vietoje dauguma automobilių vairą turi dešinėje. Kaip ir galvojome tai dėl Japonijos artumo. Čia gyvenantiems daug pigiau nusipirkti iš Japonijos parvežtą transporto priemonę. Kaip jie patys sako iki 2000 metų Japonijoje gaminti automobiliai yra vadinami milijonieriai, nes buvo gaminami nuvažiuoti milijonui kilometrų. O tokio automobilio vairavimas tampa pavojingu tik tada kai išvažiuoji už miesto (kai renkia aplenkti). Paprasta.
Su mumis keliavusi studentė Ženia mums darkart patvirtino, jog geografinis atstumas tarp artimųjų taip akcentuojamas mūsų šalyje yra tik paprasta psichologija. Ji pati mokosi Krasnojarske, o tėvai gyvena Čitoje (Chita). Tarp šių miestų 1100 km atstumas ir tai suprantama kaip pakankamai mažas atstumas, juk kai kurie studentai studijuoja (o vėliau tikriausia pasilieka ir gyventi) Maskvoje arba Piteryje, kai jų artimieji gyvena Čitoje, Ulan Udėje ar Vladivostoke. Pas mus 300 km. atstumas vertinamas kaip kitas pasaulio kraštas. Juk kaip toli tas Vilnius nuo Klaipėdos:) … 3h…oho!
Renkantis traukinį tarp Krasnojarsko ir Ulan Ude rinkomės iš tų, kurie pietinę Baikalo pakrantę pasiekia šviesiu paros metu. Šis kelionės etapas vadinamas pačiu vaizdingiausiu. Tikrai nepaprastai gražu. Traukinys pasiekia pakrantę 400m. virš paties baikalo lygio ir atsiveria nepaprastai gražūs vaizdai į kitame krante stūksančius kalnus bei apačioje įsikūrusius miestelius. Paties Baikalo išskirtinumą galima pateikti keletu faktų: 20% pasaulio gėlo vandens (atmetus ledynus) atsargų turintis ežeras, didžiausias pagal tūrį ežeras pasaulyje (didesnis už Didžiuosius JAV ežerus kartu sudėjus), jame gyvena vienintelis gėlame vandenyje gyvenantis ruonis Nerpha, iš aptinkamų ~2500 augalų ir gyvūnų rūšių 1700 aptinkamos tik šiame ežere, tai seniausias pasaulio ežeras...


Viena pagrindinių ir gausiausiai aptinkamų žuvų šiame ežere yra Omul (iš lašišinių šeimos..). Kurios pardavėjai tiesiog pradeda lipti per galvas siūlydami šią žuvį rūkytą, kai prasiveria traukinio durys. Deja, mes taip ir neparagavome šios žuvies…

Buriatija
Rytinėje Baikalo pusėje prasideda Buriatijos Respublika (pusiau autonominė Rusijos respublika). Buriatai yra tauta labai artima mongolams. Pagrindinė religija – budizmas. Deja, tai nykstanti tauta. Šiuo metu iš ~ 1 mln. Buriatijoje gyvenančių žmonių tik ~ 30% yra buriatai. Tai ryškiai azijietiškais bruožais išsiskirianti tauta. Tikimės, jog šiai tautai pavyks išlikti ir išlaikyti savas tradicijas.
Buriatijos respublikos centras – Ulan Ude. Mielas, bet nelabai kuo išsiskiriantis miestas. Tiesa, jo centre pūpso didžiausia pasaulyje Lenino galva.


Nusprendėme daug laiko Ulan Ude nepraleisti ir keliauti Baikalo pakrante į šiaurę, į miestelį Barguzin. Čia mes galime pasigirti geriausiomis derybomis, kurios kažin ar bepasikartos mūsų kelionėje. Pačios derybos kaip derybos, bet su „maršrutke“ suderėjome už 300km iki Barguzin miestelio sumokėti po 350 RUB, kai tuo tarpu netgi vietiniai mokėjo po 500 RUB! Buvome paprašyti to nesakyti su mumis važiuojantiems rusams...
Pats kelias tai neduok Dieve... 300 km važiavome 6h.. Truputis asfalto, o kita dalis duobėto žvirkelio.. Gerai tai, kad matėme naujai betiesiamą asfaltuotą kelią. Nors kažin ar gerai paveiks šį unikalų gamtos kampelį padidėjęs turistų srautas..
Pats Barguzin miestelis įsikūręs tuo pačiu pavadinimu upės slėnyje. Iš visų pusių kalnai, gaivus oras, ramybė… Čia apsistojome 3 dienoms. Pačiąją pirmąją tiesiog pratinginiaudami:) ir stebėdami aplinką. Neasfaltuotos gatvės, aukštos neperregimos tvoros, palaidos karvės ir ožkos, kurios tvarkingai vakare grįžta pas šeimininkus, pro kalnų viršūnes beslenkantys debesys…


Antrąją dieną išsiruošėme pasivaikščioti po pakalnes. Vietiniai be abejo mums norėjo įpiršti gidą, bet nusprendėme vadovautis savo sugebėjimais. Kad nepasiklysti ėjome kalnų upelio pakrante. Gražu, ramu, gaivu… Pamatę grybus negalėjome susilaikyti nepasigrybavę. Pasirinkome baravykų ir raudonviršių. Grįžę į viešbutuką, šalia esančioje kavinukėje paprašėme juos pakepinti. Niam niam… Nerealiai skanu!


Kol valgėme galėjome prisižiūrėti vietinių linksmybių. Tai buvo bene vienintelė kavinukė, kurioje garsiau grojo muzika ir nors dar buvo tik ~ 19h, o vietinė kompanija taip įsijautusi šoko ratuku rusų estrados dainas, kad ohoho! Įsijautusios moterys netgi špagatą bandė daryti... Sunkoka tai joms buvo, bet linksma mums!
Kitą rytą, prieš šio pasakojimo dailiosios pusės norą, išsiruošėme įkopti į šalia esančio kalno viršūnę. Pradžia buvo nebloga. Po pirmosios valandos kopimo vyriškis jau pradėjo tirpti, moteriškė už širdies griebtis... Po antros valandos jau atvirkščiai.. Dvi valandas pakopę sustojome aikštelėje (Kasparai čia buvo nufilmuotas tavo gimtadienio sveikinimas). Šioje stotelėje moteriškė pasiliko laukti savo narsuolio vyro. O vyras, pasiryžęs įveikti kalną, narsuoliu jautėsi tik pirmąjį pusvalandį.. Kiekvienas metras kopimo jam kainavo po upelį prakaito ir prarastą viena bandelę.. Daug kartų buvo norėta grįžti, bet užsispyrimas sakė, jog jeigu nesi dailus tai bent jau įrodyk, kad esi stiprus:). O dailioji pusė pagaliau turės kuo pasididžiuoti. Kalnas buvo įveiktas, vyras kietas kaip dešra!

Tą patį vakarą toje pačioje kavinukėje išbandėme buriatų nacionalinio patiekalo pozy (arba kitaip buuzy). Tai ne kas kita, o didelis koldūnas, prikimštas jautienos ir kiaulienos (gal avienos...) ir virtas sultinyje. Skanu, bet nieko ypatingo.
Kitą dieną grįžtant vėl pavyko kainą „numušti“ iki 350 RUB (vėl vietiniams nežinant). „Maršrutkėje“ susipažinome su močiute, kurios vyras buvo lietuvis. Daug kartų buvusi Lietuvoje. Neįprasta šiame krašte. Smagiai pasišnekučiavome apie gyvenimo sunkumus su močiute, o išsiskiriant nuo jos netgi gavome dovanų kišeninį veidrodėlį... Taip miela...
Ulan Ude užtrukome tik tą naktį. Kitą rytą turėjome išvykti autobusu į Mongolijos sostinę Ulaan Baatar. Pasirinkome autobusą, nes tai ir kur kas greičiau ir kaip pasirodė daug pigiau (netgi už traukinio platskarta). Be abejo tai ne taip patogu, bet kadangi kelionė trunka tik apie 12h tai mums tai buvo priimtinas variantas.
Galime tik apgailestauti dėl Rusijoje esančio interneto paslaugų (išskyrus tik Maskvą ir Piterį). Internetas ne tik lėtas, retai randamose kavinukėse, bet ir kaina neprotinga. Daugumoje vietų turi mokėti ne tik už prisijungimą, bet ir už perduodamų duomenų kiekį. Taip gaudavosi apie 10lt valanda („nepumpuojant“ filmų..). Todėl mieli draugai nepykite ant mūsų buvome jus apleidę kuriam laikui. Pasitaisysime ir tikimės, jog pasitaisys Rusija.

Apibendrinant Rusijoje praleistą mėnesį...
Tikrai nepigu (netgi už Maskvos ir Piterio). Brangi nakvynė (išskyrus kai apsistodavome pas artimuosius). Gan brangūs maisto produktai. Alaus kaina buteliuose 1,60 lt – 5,00 lt. Baruose nelabai matėme, kad pilstomas alus kainuotų pigiau nei 6lt. Pigi degtinė – Zelionaja Marka 0,5 l kainuoja apie 11 lt. ir pan.
Šaltai pasitinka, bet šiltai palydi. Kur bepasisukdavome visur susiraukę veidai.. Į mūsų labą dieną tik burbteldavo kažką arba keistai nužvelgdavo... Bet visai kas kita kai su jais susipažįsti artimiau. Net nustembi, kokie šilti, draugiški, paslaugūs, malonūs..
Keliai... Keliai labai blogi.. Shirokaja strana no dorogi plochije... Reiktų jums Iljos veidą pamatyti, kai jo tėvelio mašina bildėdavo per duobes...
Eismas... Nemandagesnio dar nesu matęs.. Jeigu pas mus vyksta karas keliuose tai kas čia tada vyksta?... Nei vienas automobilis nepraleisdavo einant netgi pėsčiųjų perėja (tas pats ir Piteryje, ir Maskvoje). Ne tik nepraleidžia, bet netgi pypina...
Graži... Šalis, kuri turi kuo didžiuotis. Gražus Piteris, šiuolaikiška Maskva, platusis Sibiras, Baikalas, Uralas...
Visgi…Россию умом непонять …


2009 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

MASKVA

Ketvirtadienį atsisveikinę su Iljos močiute (ir jos bandelėmis…) palikome Ivanovą ir patraukėme į Rusijos sostinę Maskvą. Maskva mus pasitiko tokiais kamščiais, kurių net nesapnavome. Nors dar nebuvo nei darbo pabaiga, nei kvepėjo savaitgaliu, bet mašinų buvo daug. Rusų vairavimo stiliukas tai “nedai bog”:), niekas nepraleis ir neįleis. Visų mašinų stiklai užtamsinti, tai net baisu kažkam pirštu pagrūmoti, kad po to neišliptų ir nenušautų! Girdėjome, kad būna ir taip, jog jeigu mašinos (kokio džypo su sidabriniais tiekiniais) nepraleidi, tai gali gauti kulką čia pat gatvėje. Baisu... Nors tai taip pat tikriausiai tik vienetiniai atvejai, kurie realybės neturėtų temdyti...
Šįkart svečiavomės Iljos tėvelio draugų šeimoje. Dėkojame tetai Irinai ir Nikolajui už svetingumą, o Iljos tėveliui Oleg‘ui dar kartą didelis ačiū, kad surado mums nakvynę Maskvoje (большой привет из Москвы!).
Labai greitai susidraugavom su šeimininkės katyte (~ 8kg:)), kuri ne tik susiraitydavo ant kelių, bet naktį ir ant nugaros įsitaisydavo:)
Gaila bet tai buvo mūsų paskutinis vakaras su Ilja. Tai žmogus iš didžiosios raidės I, o taip pat nepralenkiamas kelionės draugas, nepakeičiamas mūsų vertėjas, alaus naikintojas, mūsų paskutinė gyslelė su namais:) Ačiū darkart tau Ilja už visas akimirkas praleistas kartu! Tu juk kietas kaip dešra!


Apsistojome visai netoli centro, vos kelios stotelės metro. Tik va viena bėda iki metro reikia nemažai paeiti (~20min pėstute), tačiau mums tai nebėda J pasišnekučiuodami apie toliasnes mūsų keliones (Mongoliją ir Kiniją) tikslą pasiekiame greitai (tirpdome bandeles).
Pati Maskva tai nelabai jaukus ir laaabai didelis miestas. Įvažiuojant į šį miestą priminė šiek tiek mūsų lietuviškąjį Kauną, tačiau pats Maskvos centras išties įspūdingas.
Pirmą dieną, tai yra penktadienį, skubėjome apžiūrėti Maskvą, jos pagrindinius objektus. Miesto centrą pasiekiame labai lengvai ir greitai, nes kaip minėjome esame tik kelios stotelės su metro. Metro stotys milžiniškos...ir labai gražios. Aišku dar yra išlikę daug sovietinių laikų puošybos elementų (praktiškai viskas kas likę iš ornamentikos tas iš tarybinių laikų), todėl sugalvojome padaryti netgi metro stočių fotoalbumą. Naujai ir daug kukliau statomos metro stotys nė iš tolo neprimena tos pompastikos, kuri juntama pagrindinėse, pirmiausiai pastatytose stotyse.
Keli faktai apie Maskvos metro:
- Maskvoje yra 176 metro stotelės, kurios yra išsidėsčiusios per 12 metro linijų. Metro linijų ilgis yra apie 292,9 km.;
- Intervalai tarp atvažiuojančių metro traukinių yra 1,5-3 min.;
- Kiekvieną dieną Maksvos metro perveža apie 9 mln. žmonių;
- Metro bilietas (vienkartinis) kainuoja apie 20 rublių, tai yra apie 1,6 lt..


Per keletą dienų pamatėme kas yra Kremlius, Raudonoji aikštė, skulptūra Petrui I, Puškino muziejus, Maskvos universitetas, St. Basil (nežinome kaip išversti) cerkvė.... galėtume vardinti ir vardinti, nes iš tikrųjų yra į ką pažiūrėti. Stebėjome ne tik visiems gerai žinomus Maskvos monumentus, bet ir visą mus supančią aplinką... Maskvoje iškart pajunti, jog esi sostinėje, nes žmonių begalės, visi skuba (kažin kur?). Juntama, jog tai ir brangiausias pasaulio mietas – pagrindinės gatvių pastatų vitrinose tik patys žinomiausi mados pasaulio vardai (nors ką mes ten nusimanom:)), tviskantys prekybos centrai. O visai greta ir praeiviai su pilnomis kišenėmis saulėgražų, kurių lukštai taškosi aplink... Pastebėjom labai daug atvykėlių iš Kaukazo, milicijos visur pilna, o ypač metro stotyse. Jie vaikšto grupelėmis po šešis asmenis, labai juokingai atrodo, nes dažniausiai jie būna išsirikiavę nuo didžiausio iki mažiausio pagal ūgį. Iš tikrųjų Maskva (rusai) moka priimti svečius, nes kiekvieną savaitgalį būna prezidento kariuomenės pasirodymai, sekmadieniais koncertuoja orkestras, kuris sukviečia jaunus ir senus į bendrą ratelį polkai (tai galite pamatyti filmuotoje medžiagoje dešinėje):), begalės plakatų su netrukus atvyksiančiomis pasaulio garsenybėmis. Maskvai rugsėjį sukanka 862 metai ir tai dar padidino renginių skaičių.
Raudonoji aikštė graži ne tik dieną, bet ir naktį. Nusipirkę aleliaus (jį geria visi tiesiog gatvėje, parkuose arba ten kur patogu) laukėme kol sutems, kad pajustume šios aikštės visą grožį. Įsižiebė raudonos žvaigždės...


Sekmadienis didžiąja dalimi buvo skirtas sportui. Na ne, nepagalvokite, jog pradėjome sportuoti (iki to dar nesirefrešinome). Kas žino kas nežino tądien susitiko Rusijos aukščiausios futbolo lygos lyderiai Maskvos „Spartak“ ir Kazanės „Rubin“. Mes negalėjome praleisti progos tai pamatyti, ypač kai ryngtynės vyko olimpiniame „Lužniky“ stadione. Be abejo šio tinklalapio vyriškoji pusė šiuo maču buvo „truputį“ daugiau suinteresuota.. Jeigu mūsų Berlyno draugai (su kuriais prieš metus stebėjome Herthos ir Wolfsburgo rungtynes) atsimena olimpinio stadiono mastai pakeri. O čia susirinko 53000 žiūrovų. Milicijos buvo tik šiek tiek mažiau (~ 2500). Praėjimas į stadioną šiek tiek streikavo (what a surprise...) ir mes pavėlavome 10 minučių, per kurias kažkas spėjo užimti mūsų vietas. Iš sėdinčiųjų veidų galima buvo išskaityti „ž... podnial – miesto potierial!”... Bet visgi po keleto bandymų pavyko atkovoti tai kas mums priklauso... Rungtynių nekomentuosime, tie kas domisi tikriausiai šį negražų rezultatą maskviečiams jau seniai žino. Deja ir mūsų Dedura neišgelbėjo Spartako..


Taip labai greitai ir prabėgo mūsų 4 dienos Maskvoje. Mariau, sakei palyginti Piterį su Maskva. Tikriausiai tai sunkiai sulyginama. Įvažiuojant į Maskvą manėme, jog šis miestas gaus į vienus vartus... Išvažiuojant taip nemanome. Abu miestai labai gražūs. Piteris istoriškai turtingesnis, Maskva – europietiškesnis, šiuolaikiškesnis miestas, tviskantis nuo prabangos (pažiūrėti į tai tikrai verta). Tarkime, jog rezultatas 5:5.
Vistik po daugiau nei dviejų savaičių Rusijoje jaučiame, jog laikas išvykti iš didžiųjų miestų. Norime žvilgtelti į ne mažiau nuostabią ir įvairią Rusijos gamtą. Juk čia tokios platybės! Šiandien išvykstame Trans Siberian maršrutu link Baikalo ežero (tikslas Ulan Ude). Pirmoji mūsų stotelė – Krasnoyarsk‘as iki kurio lygiai trys paros traukiniu. Pažiūrėsime kaip tokį kelią atlaikysime.. Tikriausiai nesunkiai, kai už lango išnirs Uralas, atsivers Sibiro platybės, o pas mus kupe spragsės semkės ir skambės stikliukai....

2009 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis

Иваново - город Невест!

Paskutiniąją dieną Sankt Peterburge nusipirkome turistinį turą autobusu mieste. Tai patartume kiekvienam, jeigu tik yra tokia galimybė, naujai atvysktant į nepažįstamą miestą. „City tour“ padeda susidaryti priminį įspūdį apie miesto lankytiniausias vietas ir padeda sutaupyti laiko nelankant širdžiai nemielų objektų.
Taigi darkart apvažiavę jau per kelias dienas matytus objektus ir pamatę dar keletą grožybių atsisveikinome su Piteriu.
Anksti ryte susikrovę lagaminus patraukėme link Maskvos, kur turėjome priduoti dokumentus Mongolijos vizai gauti. Reikia pastebėti, jog kelias iki Maskvos nuo Piterio tikrai geresnis. Eismas intensyvesnis, bet bent jau automobilis ne taip kenčia... Maskva iškart pasitiko automobilių spūstimis bei smogu. Jau nuo pirmųjų įspūdžių pritarėme peterburgiečiams, jog Maskva nėra mielas ir svetingas miestas. Iki centro neprivažiavome, bet širdyje jau įsirašėme neigiamus jausmus šiam miestui.. Tikimės, jog tai tik pirminis stereotipas..
Priduodant dokumentus kaip visada atsiranda papildomų išlaidų.. Suma sumarum dviems asmenims vizos kainavo 600lt, kas buvo daugiau nei mes planavome. Bet svarbiausia, jog vizas padarys ir padarys laiku!
Ilgai nenorėjome likti Maskvoje, nes žinojome, jog penktadieniais maskviečiai iškart po darbų patraukia į savo „dačias“. Nesuspėjome. Papuolėme į tokį kamštį, jog ~ 30km važiavome virš dviejų valandų! Vargšas Ilja – nuo pat keturių ryto pradėjęs vairuoti su mumis kartu savo gimtajį Ivanovą pasiekė tik 22h. Ilja – tu kietas kaip dešra!:)
Prie pat durų jau mūsų laukė Iljos močiutė su karštais blynais! O rusai tikrai blynus kepti moka! Laaabai skanu.
Čia prasidėjo mūsų lieknėjimo metas. Pusryčiams karštos bandelės su kopūstais, kiaušiniais ir pan., pietums barščiai su koldūnais o vakarienei dar riebios kopūstienės su bulvėmis. Net neminėsime balandėlių, košių, kotletų ir kitų rusiškų skanumynų:).

"Lieknėjimui" be abejo įtakos turėjo ir Iljos gimtadienis, kurį atšventėme su dideliu būriu giminaičių. Labai greitai susidraugavome, gavome daug dovanų (Спасибо вам всем Друзья из Иваново!). Beveik kiekvieną vakarą buvome lankomi arba patys ėjome į svečius. Tvirtinome draugystę!:)
Nuostabiausia ką galėjome gauti tai rusiška pirtis. Ją turi kita Iljos močiutė (lietuvė iš Šiaulių nuviliota į Rusiją:)). Smagu su ja buvo paplepėti lietuviškai. Dalis įspūdžių galbūt matosi nuotraukose, bet tikrąjį malonumą galima patirti tik čia būnant. Tai ne tik karštis.. tai visa kaimiška aplinka, beržinės vantos, šaltas vanduo iš kibiro...ech... jau pasiilgome..


Pats Ivanovas ilgai buvo (kartais dar ir dabar vadinamas) nuotakų miestu. Tai atsitiko dar ~ 1960, kai mieste buvo pastatyta arti dešimties tekstilės fabrikų, į kuriuos dirbti buvo siunčiamos-kviečiamos merginos iš visos buvusios Tarybų Sąjungos. Kaip sutikti rusai pasakojo mieste buvo daugiau nei 70% moterų! Geri laikai turėjo būti tuo metu į miestą užsukusiems vyrukams:)
Miestas paliko tvarkingo bei jaukaus miesto įspūdį. Jame per 420t gyventojų, o šurmulio kaip nebūta. Gražu netgi naktį - jau seniai bematėme šokančius spalvotus fontanus. Tiesa sovietinės atributikos mieste tikrai netrūksta..

Kolkas keliaujame taip kaip ir norėjome - neskubėdami, stengdamiesi iš aplinkos pasisemti kažko kas pakylėja, nustebina, sušildo... Nesistengiame pamatyti kuo daugiau, bet tai ką pamatome pilnai pasiimame su savimi...

2009 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

Vargais negalais į Rusiją...


Mūsų kelionė į Rusiją prasidėjusi Lekėčiuose tęsėsi pro Joniškį (Ačiū Olegai ir Ala už Jūsų skanius blynelius pusryčiams!). Skaniai papusryčiavę ir gavę paskutinias instrukcijas iš Iljos tėvelio sėdome į Audi ir lėkėme link Sankt-Peterburgo. Linksmai prasidėjusi kelionė nuliūdino dienos pabaigoje – Rusija atsisakė mus priimti! Pasirodo vairuojant automobilį ne savininkui būtinas jo įgaliojimas (nors šiuo klausimu teiravomės ir Rusijos ambasadoje, ir kitose žinybose ir buvome informuoti priešingai…). Valandai netgi buvome sukėlę ant kojų visą pasienio postą, kol galop mums pagrąsinus apsauga mes nuleidome rankas ir pasukome atgal į Lietuvą…

Sugedusią nuotaiką greitai pataisė Montana (ačiū tau labai Mindaugai!) su kurio pagalba tą patį vakarą sutarėme rytoj pas notarą pasitvirtinti įgaliojimą (nors buvo savaitgalis!).

Taigi kitą rytą jau turėdami įgaliojimą rankose pasukome pažįstamu keliu link Rusijos. Šįkart didelių problemų išvengėme ir temstant įvažiavome į Rusijos Federaciją. Daug ko nenustebinsime sakydami, jog tik įvažiavus grįžome dešimtmečiu (o gal ir daugiau...) atgal į praeitį. Viskas, pradedant keliais (siaubas..) bei pakelėmis besišlaistančiais treningų fanais ir baigiant parduotuvių vitrinomis, dvelkė sovietmečiu...

Po varginančios kelionės (ačiū tau Ilja už vairavimą) vėlai naktį pasiekėme Sankt Peterburgą. Gera tokiame mieste turėti draugų. Apsistojome pas Iljos šeimos draugus (Благодарим Тебя Ксения!).

Sekančios keletas dienų praėjo besigrožint miestu ir jo apylinkėmis. Vaikštinėjome Nevos prospektu, aplankėme Ermitažą, fotografavomės prie įspūdingo grožio cerkvių, stebėjome Nevos tiltų pakėlimą naktį... viską sunku išvardinti... reikia atvažiuoti ir pamatyti...



Keletą vakarų buvome vaišingai priimti Ksenijos tėvelių ir giminaičių. Labai svetingi žmonės. Prisijuokavome, prisivaišinome, alų midų gėrėm:), tvirtinom tautų draugystę.


Dar liko keletas dienų Sankt Peterburge per kurias ir toliau tikimės gražių įspūdžių... O toliau trauksim į Maskvą darytis Mongolijos vizų ir aplankyti Iljos gimtojį miestą Ivanovą.

2009 m. rugpjūčio 16 d., sekmadienis

Paliekam Lietuvėlę...

Pirma kelionės diena prasidėjo 4 val. ryto Lekėčiuose (rugpjūčio 15 d.).


Autostradoje Kaunas - Klaipėda mus išlydi draugai. Siūlome vykti kartu, bet "pasirašo" tik Ilja :) iki Rusijos.