2010 m. kovo 16 d., antradienis

Coorong nacionalinis parkas ir aplink

2010.03.14. 212-oji kelionės diena.
Išprašo iš kempingo. Apsiperkam. Atsisveikinam su Ryanu. Couchsurfinimas. Toliau į kelią. Alaus. Coorong NP. Parnka stovyklavietė. Vakarieniaujantis driežas.
Paskutinįjį rytą kepminge dar kartą nuėjome po dušais. Vos spėjome apsiprausti kaip atėjo prižiūrėtojas ir pareiškė, kad pas juos reikia išvykti 10 valandą. Ok ok... Bet niekaip nesuprantame, kodėl. Negi tai viešbutis, kur reikia pakeisti patalynes, išplauti grindis, nuvalyti dulkes? Burbtelėjome tai prižiūrėtojui, bet puikiai žinojome, kad tai jam visiškai dzin. Na, bet mes lengviau jaučiamės pasakę :).
Prieš išvykstant iš miesto reikėjo dar apsiprekinti. Prisipirkom vėl visko ilgesniam laikui. Tik alaus neradome. Teks pakeliui nusipirkti.
Su Ryanau susitikome tam, kad dar kartą mūsų kemperiuke atsigertume kavos. Čia jis mums ir patarė prisijungti prie couchsurfing.org , kuris skirtas keliautojams, ieškantiems nakvynės arba laukiantiems svečių. Jo nuomone, ir mes tam pritarėme, didesniuose miestuose apsistoti pas couchsurfintojus yra ne tik pinigų sutaupymas, bet ir galimybė iš arčiau pažinti miestą, galbūt sužinoti, kokias įdomias, ne visiškai turistines vietas. Ir galimybė sutikti įdomių, draugiškai nusiteikusių žmonių. Liuksas. Skamba tikrai gerai. Reikia užsiregistruoti.
Su Ryanu atsisveikinome tikriausiai iki Naujosios Zelandijos, kurioje turėjome visi atsirasti panašiu laiku. Labai norime vėl su juo susitikti. Reiks paplanuoti savo laiką.
Šiandien mūsų kelias ėjo link Coorong nacionalinio parko. Nežinojome, ar jis kažkuo labai ypatingas. Šįkart jį pasirinkome dėl jo formos žemėlapyje. Jis daugiau nei šimtą kilometrų driekėsi palei vandenyną, išsidėstęs tokia pačia forma, kaip mūsų Kuršių Nerija. Nuojauta sakė, kad mums turėtų patikti.
Pakeliui vistik suradome alaus. Vėl pasiėmėme dėžutę. Taip ir pigiau, ir „kiečiau“ atrodo :).


Parką privažiavome dar nesutemus. Šiame parke už nakvynę reikia mokėti po 5 dolerius už naktį ir pinigus sudedant į vokelį ir įmetant į dėžutę. Tai buvo nebrangu tad nusprendėme, kad būsime sąžiningi :).
Parkas mus iškart pasitiko bėgiojančiais kiškučiais ir emu.
Parnka stovyklavietė yra labai arti mūsų pavadintosios Nerijos ir mes manėme, kad galbūt galima bus pereiti į kitą pusę ir pabūti prie vandenyno. Deja. Sausumas skyrė geras gabalas vandens ir įspėjamieji ženklai įspėjo apie stiprias sroves. Nusprendėme likti savo krante. Ieškant įsikūrimo vietos ant kelio pamatėme vakarieniaujantį driežą. Tiesiogine prasme vakarieniaujantį, nes jis pilnu tempu gaudė skraidančius vabzdžius, kurių čia buvo labai daug.


Užgesinome variklį ir stebėjome. Jis nieko blogo neįtardamas begaudydams vabzdžius artėjo prie mūsų kemperiuko. Praktiškai palindo po juo. Nerealu. Galėjome matyti, kaip jis vikriai darbuojasi liežuviu. Oho. Dar neteko taip iš arti stebėti vakarieniaujančio driežo. Mums patiko.
Po kokio pusvalanduko pajudėjome. Driežiukas šiaip ne taip pasitraukė :).
Įsikūrėme netoli vietinių Kuršių marių :). Buvome visiškai vieni. Labai gera. Tolumoje galėjome girdėti vandenyno bangų mūšą... suveikė kaip gera lopšinė...

2010.03.15. 213-oji kelionės diena.
Į kitą krantą. Nesėkmingai… Dar vienas driežas. Pelikanų regykla. 42 miles stovyklavietė. Prie vandenyno. Vau…
Kitą dieną dienos šviesoje pamatėme, kad vienoje vietoje sausumas skiria tik akmenų juosta. Gal išeis vistik pereiti į kitą krantą?
Uolų juosta netoli kito kranto paniro po vandeniu ir mes, dideli ponai, nenorėjome šaldytis savo kojyčių ir pasukome atgal.

Patraukėme tolyn. Ne taip toli nuvykę šalia kelio pamatėme dar vieną driežą, kiek kitokį nei vakar matytą ir ne tokį mielą. Netgi jo uodega buvo labai trumpa.


Vidutė pasidarė tikras driežų košmaras. Kol neapžiūri iš visų pusių tol nepaleidžia. Driežai pakraupę tik varto akis… :).
Bet pagaliau pajudėjome toliau. Važiuojant palei vietines marias užsukome į pelikanų būriavimosi vietą. Tai taškas, kuriame jie daro pertrauką miesto paieškoje.


Dideli paukščiai. Juos stebėti įrengtas specialus namukas. Kurį laiką su savo žiūronukais stebėjome, ką jie daro. Nieko per daug jie nedarė. Tik skrido ir skrido. Vieni būreliai po kitų. Po kurio laiko mums truputį pabodo ir patraukėme toliau.
Nuvažiavome prie apatinės parko dalies ir susiradome naują stovyklavietę. Norėjome nueiti prie vandenyno ir ten praleisti keletą valandų.
Taip ir padarėme. Paėję kokį kilometruką jau buvome prie vandenyno. Plati pakrantė suteikė bangosm laisvę ir jos pilna jėga ropštėsi į krantus...


Čia norėjome būti. Klausytis bangų ošimo, ieškoti gražių kriauklyčių, smėlyje skandinti kojas... Nereali vieta.
Lakstėme pakrante kaip kokie vaikai. Džiaugėmės viskuo kas buvo aplinkui. Gyvenimas gražus :).


Stebėjome dviejų stichijų – vandens ir žemės draugystę. Kaip vandenyno vanduo žarstė mažas kriauklytes ir atslūkdamas sakydavo ššššš... šššš...šššš... Smagu smagu smagu.
Pakankamai prisidūkę prie vandneyno ir prisiklausę bangų ošimo patraukėme atgal link savo stovyklavietės.
Likusį laiką panaudojome knygų skaitymui, UNO, mamyčių pakalbinimui skaipu. Geras dalykas tas skaipas telefone. Reikės kiekvienoje šalyje bandyti taip daryti.
Netruko ateiti naktis. Pasigaminome dar vieną vakarienę. Nerealiai skanu valgyti savo kemperiuke. Lyg savo namukus turėtume...

2010.03.16. 214-oji kelionės diena.
Šiaip ne taip išsiruošiame. Vynuogynai?! Robe. Beachport. Southend. Kotletai! Kempingas ant vandenyno kranto...
Tikriausiai vandenyno mūša, o gal šiaip tinginystė, bet sunkiai atsikėlėme. Kaip gera miegoti gryname ore, o dar prie vandenyno. Net kava sunkiai gražino į realųjį pasaulį...
Judėjome toliau pakrante. Norėjome šiandien pasiekti Beachport miestelį, kuris įsikūręs gražioje vietoje šalia vandenyno ir praleisti dar vieną dieną prie vandens. Tuo pačiu turėjome jau išvažiuoti iš Coorong nacionalinio parko. Reikės kitaip nakvynę ieškoti. Vokeliuose mokėti neišeis :).
Vendens ir degalų atsargas pasipildome Kingstown‘e. Miestukas, kurį atsiminsime iš milžiniško omaro pakelėje.


Pakeliui išniro keletas vynuogynų. Gal pabandom? Bandom. Užsukome. Gal reikia pagalbos? „Ne, mes renkame mašinomis“. Nu ir gerai jums. Bent jau pabandėme.
Pirmasis mūsų privažiuotas miestelis – Robe. Kurortas senukams. Pasivaikščiojimo takeliai, sutvarkytos pakrantės. Gražu, ramu.


Bet čia sustojome tik į informacijos centrą, kuriame netgi galėjome prisėsti prie interneto nemokamai. Liuksas.
Visai netoli buvo ir mūsų norima miestukas – Beachport. Čia taip pat užsukome į informacijos centrą pasiklausti dėl nakvynės ir kokių nors gerų dalykiukų pažiūrėti. Mums patarė vis tik pavažiuoti šiek tiek toliau, iki Southend‘o, kur galėime rasti tiek gražių vaizdų tiek ir gerą nakvynę. Liuks. Varom ten. Spėjome dar ir po knygą nusipirkti. Po 50ct. Bus ką veikti vakarais..
Iš tikrųjų tai mums nelabai paaiškino ką Southende pamatysim, bet pasakė, kad gražu tai mes iškart ir lekiam :).
Ir tai pranoko mūsų lūkesčius. Southende pamatėme gražiausias iki šiol mūsų matytas uolas, skalaujamas vandenyno.
NUOTRAUKA su uolomis.
Jau esame minėję, kad nerealu stebėti vietas, kur susitinka vanduo ir žemė, bet čia atrodė, kad jie nelabai draugauja. Vanduo visomis jėgomis bandė prasibrauti pro žemės sukurtas užkardas... O mums svarbu vaizdas nerealus.
Palei pakrantes vingiavo keletas takelių, kuriuos mes greitai apėjome – nenorėjome praleisti nei vieno gero vaizdelio :).


Mintyse pagalvojome, kad jeigu čia taip gražu tai kas mūsų laukia Great Ocean Road, kuris traktuojamas kaip vienas gražiausių pasaulio pakrančių kelių? Įžanga gera.
Netoli nuo šių uolų suradome ir kempingą, kuriame už vidutinišką kainą įsikūrėme nakčiai. Šiandien dar buvome nevalgę tad puolėme kažką pasidaryti. Gintas nusprendė kepti kotletus. Nu neblogai, kaip žmogui, kuris dar prieš mėnesį aliejaus nuo vandens neskyrė :). Bet gavosi jam tikrai ne prastai ir mes su malonumu sukirtome visus kotletukus, kurių kažkiek žadėjome pasilikti pusryčiams...
Apsistojome taip, kad per priekinį Siuzės langą matėsi vandenynas. Likusią vakaro dalį ir praleidome braidydami jo pakrantėse. Bangos buvo nurimusios ir mes vėl girdėjome raminantį šššš....šššš..ššš...
Miegasi tokiose vietose mums tikrai labai labai gerai :).
Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:

2010 m. kovo 13 d., šeštadienis

Adelaidė

2010.03.12. 210-oji kelionės diena.
Dar keletas metimų dėl darbo... Stop. Važiuojame pas Ryaną. Adelaide. Parkingas. Kur Ryanas? Įsikuriame kempinge. Kur Ryanas? Alus po 24 lt. Namų paradas.
Atsikėlėme mums įprastai labai lėtai. Bet kava suteikė sparnus ir pajudėjome pirmyn. Pakeliui link Adelaidės dar buvome nusižiūrėję porą vynuogynų, kuriuose paklausime dėl darbo.
Deja, ten tas pats – telefono numeris įdarbinimo agentūros. Paskambinome, bet ir čia mums atsakė, jog visos vietos užimos. Viskas. STOP. Darbo paieškos nieko gero nedavė, o juk ne dėl to keliaujame tad nusprendėme nieko nelaukiant važiuoti į Adelaidę susitikti su Ryanu (mūsų draugu naujazelandiečiu). Reikia pasikelti ūpą :). Jau buvome jo pasiilgę ir norėjome greičiau susitikti. Jis dirbo backpackerių hosteliuke pačiame Adelaidės centre.
Jau seniai bebuvome tokiame dideliame mieste. Jau nuo įvažiavimo mus pasitiko automobilių virtinės, pašėlęs tempas... Iškart pagalvojome, kad netrukus norėsime grįžti į gamtą...
Vargome kol susiradome kur prisiparkuoti. Mūsų kemperiukas truputuką didesnis nei 2 metrai tad ne visos parkavimo aikštelės mums tiko. Pasukioję porą ratų pagaliau radome. Dabar beliko susirasti Ryaną. Ir jo hostelį nesunkiai radome. Tik pasirodo buvome padarę klaidą užsirašydami pavadinimą tad teko paieškoti kitos vietos. Bet netgi ten prisistatę Ryano neradome. Buvo kątik išėjęs. Palikome jam raštelį. Ir pasileidome bėgti, nes iki antros parkavimo valandos bebuvo likę 5 minutės. Visai nenorėjome mokėti už antrą valandą. Spėjome.
Nusprendėme likti netoli miesto centro esančiame kempinge. Kaina nebuvo pernelyg didelė tad pasilikome dviem naktims. Gavome paskutinę vietą. Mieste vyko festivalis ir laisva vieta mums atsirado tik kažkam netikėtai išvykus. Laimė.
Papietavę nusprendėme, kad jau laikas eiti dar kartą ieškoti Ryano. Juk turėjo jau būti paskaitęs mūsų raštelį.
Ėjome pėstute tiesiai per Adelaidės centrą. Mums pasirodė mielas miestas.


Reikia paminėti, kad labai senų miestų Australijoje nėra, tad jų išplanavimas dažniausiai labai paprastas, kvartalais. Senų pastatų buvo, bet ne tokių žavių kaip Vilniuje...
Hosteliuke Ryano vėl nebuvo. Nebuvo ir mūsų užkišto raštelio. Kas čia dabar? Parašėme dar vieną raštelį ir išėjome pasivaikščioti po miestą. Buvo saulėlydis. Nuostabiausia tai, kad netgi čia, tolokai nuo outback‘ų, saulėlydžiai žavios rusvos spalvos...


Neilgai pasivaikščiojus sulaukėme ir Ryano skambučio. Pasirodo jis buvo pas save, tik buvo išėjęs į virtuvę... Ot :).
Su Ryanu smagiai besišnekučiuodami išėjome pasivaikščioti į miestą. Jis mums pasakojo, kaip čia įsivažiuoja festivalis, kaip čia vyksta gyvenimas ir pan. Pasirodo Adelaidė – festivalių miestas.
Atsisėdome viename bariuke atsigerti alučio. Susitikimo proga galima :). Gintas su Ryanu nuėjo prie baro užsakyti. Paprašė iš pažiūros neblogo :). Kai buvo paprašyti susimokėti už alų po 10 dolerių tai ir žandikauliai nukaro... Tai yra apie 24 lt už 0.4l ! Jėga. Vyrai apsiprekino :). Alų gurkšnojom kaip jaunystės eliksyrą... Lėtai lėtai, taupydami...
Prie mūsų stalo prisėdo jau vos liežuvius vartantis vietinis jaunimėlis. Prisijuokėme iš jų ir išėjome toliau pasivaikščioti. Ryanas norėjo mum parodyti namų paradą. Kas tai? Patys to nežinojome.
O tai visai neblogai. Vienoje pagrindinių miesto gatvių esantys senoviškesni namai buvo apšviesti įvairiausiais ornamentais. Tamsoje tai atrodė labai gražiai. Kažkaip pasakiškai.


Tokių namų buvo gal kokie 8. Prie kiekvieno pabūdavome po kokias penkias minutes stebėdami, kaip apšvietimas pasikeičia po tris kartus. Tai reiškia viso matėme 24 skirtingus namus.


Laikas bėgo nenumaldomai. Reikėjo jau atsisveikinti su Ryanu. Labai su juo susidraugavome... Rytoj susitarėme po jo darbo visi kartu vykti į paplūdimį. Liuksas. Norime pasimaudyti. Tai bus pirmosios mūsų maudynės Australijoje!

2010.03.13. 211-oji kelionės diena.
Botanikos parkas. Važiuojam į pliažą. Apsiperkam. Pietūs Siuzėje. Pašnekesiai prie vyno.
Smagu atsikelti ir niekur nevažiuoti. Ramiai atsigerti kavos, paskaityti knygą... Liuks.
Susitikti su Ryanu išėjome kiek anksčiau, norėjome pasivaikščioti pakeliui esančiu botanikos parku. Ramybės oazė dideliame mieste.
Parke vyko ir veiksmas. Labai daug bėgiojančių žmonių. Reiktų pasimokinti :). Labai tinginiukai esam...
Pirmasis sutiktas gyvūnas – driežas, po to pamatėmė ir kormoranus, ir papūgas, ir vėžlius, ir didelias žuvis upelyje.


Atsipalaidavome, neskubėdami pasivaikščiojome. Pamatėme, kad vėluojame... Nuskubėjome.
Visi susitikę patraukėme prie tramvajaus nuvažiuoti iki paplūdimio. Susimokėjome po 4 dolerius ir po kokio pusvalanduko jau buvome paplūdimyje.


Vanduo buvo kaip arbatėlė ir skaidrus kaip vonioje. Pilna gelbėtojų. Gal tik Pamelos laukėme išbėgančios (na bent jau Gintas su Ryanu tai tikrai) :). Maudėmės kaip pašėlę. Niekaip nepasakytum, kad Ryanui 56 metai. Siunta kaip dvidešimtmetis :).


Mūsų tramvajaus bilietai galiojo dvi valandas tad nusprendėme ilgai nebūti ir patraukėme atgalios. Nenorėjome dar kartą mokėti už transportą.
Jau įlipę į tramvajų sužinojome, kad tramvajai festivalio proga nuo trečios valandos nemokami. O mes važiuodami į priekį įlipome be dvidešimt trys! Apsišovėme.. Keista ir kad konduktorius to nepaminėjo...būtume palaukę... Nieko, gera pamoka. Reikia labiau pasidomėti, kas vyksta mieste.
Mieste nusipirkome šiek tiek produktų ir visi kartu patraukėme į mūsų kemperiuką papietauti. Pasitaisėme ryžių su mėsos gabaliukais. Persivalgėme... O dar vyno turėjome pora litrų.. Taip prie vyno taurelės kalbėjomės, diskutavom. Tiesiog smagiai leidom laiką.
Reikėjo vėl atsisveikinti. Pažadėjome rytoj Ryanui atvažiuoti iki jo hosteliuko atsisveikinti prieš išvykstant link Melburno.
Tą vakarą su vyno nuotaika nieko rimčiau nenuveikėm tik pažaidėm UNO. Geras užsiėmimas :).
Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:

2010 m. kovo 11 d., ketvirtadienis

Link Adelaidės

2010.03.08. 206-oji kelionės diena.
Keliaujame toliau link Adelaidės. Hart druskos ežeras. Toliau „medžiojame“ erelius. Nakvynė Survive Revive.
Ryte atsisveikinome su šeimininkais ir pajudėjome toliau. Gal šiandien pavyks pasiekti Pietų vandenyną?
Pakeliui sustojome pažiūrėti, kaip atrodo druskos ežeras. Šioje Australijos vietoje jų labai daug.


Jų baltas ir lygus paviršius švietė iš tolo. Kaip gali būti tiek daug druskos vienoje vietoje? O mes už ją mokame parduotuvėje! Prisisemk kibirą ir vežkis namo...
Kažkaip keista vaikščioti druskos paviršiumi. Atrodo, kad eini sniuguotu ledu, kuris gali tuoj tuoj įlūžti. Nelūžo :).


Dar kiek pasimaivę ant tos druskos patraukėme link savo mašiniuko.
Važiuojant toliau užtikome keletą tikrai įspūdingų erelių. Vidutė iššoko beveik iš važiuojančio automobilio, kad spėtų iš arčiau pamatyti tuos erelius. Labai dideli.


Vidutė taip ir būtų čia pasilikusi, bet ereliai jos po kiek laiko pasigailėjo ir nuskrido :).
Jau temo ir nenorėjome rizikuoti nutrenkti kokio gyvūno tad sustojome nakvynei. Šiandien vandenyno dar nepamatėme...

2010.03.09. 207-oji kelionės diena.
Port Augusta. Informacinis centras. Apsiperkam. Čekų porelė. Nakvynė Hancocks regykloje.
Bet šiandien tai tikrai vandenyną turime pasiekti!
Pirmasis miestas prie vandenyno – Port Augusta. Štai mes ir pervažiavome visą Australiją! Valio! Dar vienas žemynas nuo pradžios iki galo. Liuks :). Maža ta Žemė :).
Užsukome į vietinį informacijos centrą, kuris vėl mūsų nenuvylė. Daug informacijos, gražios brošiūros... Norėjome pasirinkti daugiau informacijos apie vynuogynus Pietų Australijos Valstijoje. Norėjome padirbėti renkant vynuoges ar panašų darbą. Norėjosi iš arčiau pamatyti, kaip daromas australiškas vynas, o ir gamta šalia vynuogynų būna labai graži. O ir pinigiukas nepakenks...
Port Augustoje papildėme maisto atsargas, papildėme mobilaus sąskaitą, kad galėtume „paskaipinti“ mamytėms.
Pildydamiesi degalinėje kuro ir vandens atsargas susipažinome su čekų porele, taip pat keliaujančia aplink pasaulį. Tik iš kitos pusės. Jie taip pat nusipirkę mašiniuką nori padaryti ratą nuo Sidnėjaus per Adelaidę, centrą, Darwiną, Cairns‘ą iki Sidnėjaus. Greituoliai :). Su jais apsikeitėme keletu praversiančių dalykų – iš jų gavome Naujosios Zelandijos ir Argentinos mobilaus telefono korteles, o jiems davėme indonezietišką ir dar keletą mums nebeprireiksiančių indonezietiškų rupijų. Mainai :).
Norėtume dar su jais susitikti Sidnėjuje. Gal pavyks?
Vykome toliau. Pasukome keliu šiek tiek nuo vandenyno. Jis turėjo vesti link keletos vynuogynų. Ir šiek tiek nuo vandenyno... Mūsų kelionė Stuart highway baigėsi. Jis ir toliau tęsiasi iki Adelaidės, bet mes iki jos važiuosime šiek tiek kitu keliu. Ir taip daugokai tūkstančių nuvažiuota vienu keliu :).
Užpūškavome į netoliese esančią kalnų grandinę ir pasukome į šiek tiek nuo pagrindinio kelio esančią Hancocks regyklą. Rami vietelė tarp eukaliptų. Toli toli dar šiek tiek matėsi Stuart highway.


Gamta čia jau tikrai skyrėsi nuo to, ką matėme centre. Aukšti medžiai, žaliuojantys kalnai, pievos, besiganančios avys... Kažkas jau panašiau, ką turime Europoje.
Nors dar nebuvo vakaras, bet nusprendėme čia pasilikti ir nakvynei. Kažkas jau buvo apsinakvydinęs tad mes įsikūrėme kaimynystėje.
Paskaitėme knygas, pažaidėme kortomis… Jau norėjome šiek tiek stabtelti, nebevažiuoti…
Ir naktys čia vėsesnės. Teko išsitraukti kaldrą vietoje miegmaišiukų :).

2010.03.10. 208-oji kelionės diena.
Norime dirbti :). Klausinėjam. Vyrukas Melrose. Gladstone. Clare Valley. 3 prancūzai. Kempingas Leazingham.
Ką gi. Šįryt atsikėlėme beveik kaip į darbą :). Šiandien norėjome judant link Adelaidės pasiklausinėti vynuogynų, ar nereikia jiems pagalbos renkant vynuoges. Juk dabar turėtų būti kaip tik sezonas.
Pirmoji stotelė Melrose. Čia sustojome vietinėje krautuvėlėje nusipirkti dujų ir tuo pačiu paklausinėjome, ar jie nežino vynininkų ieškančių darbuotojų. Niekas. Sako, kad jau daug kas nurinko... Ot tai tau... Kaip čia išeina? Kad sezonas prasidėjo anksčiau? Tai nieko gero nežada...
Pagal pasiimtus vynuogynų žemėlapius nuvažiavome į mūsų nuomone potencialų vynuogyną. Susipažinom su vyruku, kuris įsikūręs tarp vynuogynų yra juos išnuomavęs ir pats netgi kartais vyksta į kitus vynuogynus padirbėti. Paplepėjome, išgirdome keletą patarimų. Netgi gavome kontaktą asmens, galinčio mums rasti darbelio. Bet tai Clare valley. Už kokio šimtuko kilometrų. Pirmyn.
Važiuojant link Clare valley pravažiavome keletą miestukų, kurie mums labai patiko. Dažnai tai būdavo tik keletas gatvelių, bet labai mielų. Namukai kaip iš filmų, dažnai jų terasoje sėdi kokia senukų porelė ir stebi aplinką. Senoliška idilė :).
Ir jie labai svetingi. Užsukome į vieną informacijos centriuką ir ten dirbantis vyrukas buvo toks laimingas, kad mes atėjome, kad smulkiai papasakojo apie visas ekspozicijas, „paskaldė“ bajeriukų, pasidžiaugė, kad mes pirmieji lankytojai iš Lietuvos ir beveik norėjo apsikabinti atsisveikinant :). Miela :).
Pasiekus Clare valley tuo pačiu pasiekėme mažų kalvų – kalniukų vietą. Tokia vieta tinkamiausia vynuogėms sirpti.
Užsukome į vieną vynuogyną, kuris tuo pačiu buvo atidarytas ir norintiems paskanauti vyno. Iš pradžių taip mus ir priėmė. Kaip ir dar tris vaikinukus, atvykusius dar prieš mus į šią vietą. Paragavome vyno ir ėjome tiesiai prie reikalo. Ar mes reikalingi rinkti vynuoges? Deja... Trims vyrukams iš Prancūzijos taip pat teko nusivilti. Bet visi gavome telefono numerius asmens, galbūt galėsiančio mus įdarbinti. Tai buvo tas pats telefonas, kurį mums davė ryte sutiktas vyrukas. Supratome, kad tai įdarbinimo agentūros žmogus. Nieko gero... Mes juk neturime darbo vizos ir įdarbinimo agentūra mūsų neims netgi ir kelių dienų darbui.
Ir prancūzai ir mes nusprendėme vykti toliau ir klausinėti vynuogynuose. Gal taip pavyks. Vyrukai įdomūs, labai gestikuliacingi :). Pakalbėjome ir išsiskyrėme į savo puses.
Kituose vynuogynuose tas pats. Buvome apdalinti telefonais įdarbinimo agentūrų, o kai kurie vynuogynai vynuoges renka tik mašinomis... Ir netgi kai kurie vynuogynai jau baigia darbus. Šiais metais sezonas tikrai prasidėjo anksčiau. Patarė bandyti laimę Barossa valley, kuris yra šiek tiek aukščiau kalvose ir galbūt ten dar nebus nurinktos vynuogės...
Ką gi. Šiai dienai jau buvo gana. Susiradome nebrangų kempingiuką ir įsikūrėme nakvynei. Ten pavyko pakalbėti su viena vokiete (viena iš 4 milijonų vokiečių, gavusių atostogų – darbo vizas į Australiją!), kuri jau darbavosi per įdarbinimo agentūrą. Mums deja tai netinka. Tada ji mums patarė nuvykti į vištų fermas, kurios ir neblogai moka ir galbūt išeis tiesiogiai susitarti.
Vištų fermas? Juk ne tokio darbelio norėjome... Kas įveiks – pinigai ar idėja? Paskelbėme lygiąsias ir nusprendėme rytoj bent jau nuvažiuoti pažiūrėti.
Tai ir sapnavome visą naktį vištas vynuogynuose :)...

2010.03.11. 209-oji kelionės diena.
Lietuva Tėvyne mūsų! Vištos. Barrosa valley. Nenuleidžiame rankų. Kliovas!... Nakvynė pas senuką Rosą.
Valiooo! Visus su kovo 11-ąja! Dar gulėdami lovoje sugiedojome Lietuvos himną. Bent jau taip paminėsime šią dieną.
Taigi. Patraukėme pažiūrėti vištų.
Vištų fermų šioje vietoje tikriausiai buvo ne mažiau nei vynuogynų. Nuvykome į vieną iš jų. Vėl buvome apdalinti telefonais įdarbinimo agentūros žmonių. O gal pabandyti? Vis tik pinigai viliojo :). Juk mokėjo čia po 45 lt už valandą. Neblogai ane? Mums net sunku buvo suvokti tokias sumas už paprastą darbą...
Paskambinome. Visos vietos užimtos. Tikriausiai vokiečių :). Gal net ir palengvėjo, kad buvo užimta, nes vistik vištininkai galbūt buvo ne tai, ko norėjome šioje kelionėje :).
Tad pajudėjome į Barossa valley, žymiausią Australijos vynuogynų regioną. Jis nebuvo taip toli tad netrukus jau važinėjome vynuogėmis nusodintais kalvų šlaitais. Labai gražu.


Užsukome į keletą vynuogynų, bet jie visi renka vynuoges mašinomis. Juk tai žymiausias regionas Australijoje... Bet nurodė vieną vynuogyną, kuris tikrai renka tik rankomis ir tikėtina, kad jie turėtų kaip tik pradėti. Gal pasiseks?
Truputį paklaidžioję susiradome tą vynuogyną. Buvo labai gražus. Savininko namas irgi atitinkamas. Priešais jį iškastas ežeriukas, gražus sodas...


Bet deja nebuvo pačio šeimininko. Nusprendėme vykti aplink paklausinėti. Jie visi vėl renkantys mašinomis... Bet nurodė, kur gyvena mūsų prieš tai nerasto vynuogyno šeimininko tėvas. Nuvykome ten. Jo vardas buvo Rosas. Sėdėjo sau įsitaisęs ant kėdutės ir stebėjo po truputį besileidžiančią saulę.
Mandagiai pasisveikinome ir pakalbėjome apie reikalą. Jis patvirtino, kad jo sūnus tikrai kaip tik pradeda vynuogių rinkimo sezoną. Širdelės suspurdėjo... Nieko nelaukęs jis paskambino savo sūnui. Deja, jis surinko visą kolektyvą prieš keletą dienų. Jeigu būtume atvažiavę anksčiau.. Gaila, nes tokiame vynuogyne, kokį pamatėme, ir norėjome padirbėti. Būtų buvę idealu... Nieko nepadarysi.
Na, bet po tokio smagaus pokalbio su senuku nusprendėme čia pat ir apsinakvoti. Senukas buvo nieko prieš. Įsitaisėme visiškai šalia vynuogyno, tiesa jau nurinkto.. Bet dar keletas kekių buvo tikriausiai mums kaip tik ir paliktos :).

Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:

2010 m. kovo 7 d., sekmadienis

Coober Pedy

2010.03.06. 204-oji kelionės diena.
Susitinkam su šveicarais. Pakeliui link Coober Pedy. Oodnadata kelias. Erelis. Sutemsta.
Ryte šiaip ne taip išsirangėme iš savo šiltų guolių ir vėl į kelią. Šiandien norėjome nuvykti kiek įmanoma arčiau Coober Pedy – Australijos (o gal net viso pasaulio) opalų sostinės.
Pirmojoje degalinėje kuras buvo nesveikai brangus tad nusprendėme vykti iki sekančios. Mūsų papildomo dyzelio kanistriuke tam turėjo pakakti. Stotelėje susitikome šveicarų porelę, kuri taip pat keliavo ta pačia kryptimi. Trumpam šnektelėjome ir išsiskirstėme. Vistiek turėtume susitikti kunors pakelyje. O jie dar žadėjo šįvakar kepti duoną tai būtų visai neblogai paskanauti :).
Dar kurį laiką važiavome supami raudonos aplinkos. Bet pasukus į pagrindinį kelią vėl viskas po truputį grįžinėjo į savas vėžes. Krūmynai, bekraštės lygumos, vingiuojantis kelias…

Pagaliau prie vieno iš perkasų uždengtų grotomis pamatėme pamestus du „lietniakus“, kurie nuostabiai tiko mūsų Siuziukei. Padabinom panelę ir lėkėme toliau.
Toliau danguje akimis ieškojome erelių, pakelėse termitynų. Atsidarę langus vėjui leidome tiesiog šniokšti mums į veidus… Mes Australijoje!
Taip mums važiuojant ant kelio pamatėme numuštą erelį (tikriausiai sakalą, nes buvo gerokai mažesnis už matytus erelius). Tai įvyko visai nesenai, nes kūnas dar buvo nesustingęs. Ilgai žavėjęsi šiais paukščiais negalėjome taip palikti sakaliuko sutalžyti automobilių ratams. Pakelėje iškasę duobelę palikome jį ten, kur jam bus daug geriau..
Įvažiavome į Pietų Australijos valstiją. Negalima su savimi vežtis jokių vaisių. Taip bandoma apsisaugoti nuo ligų plitimo. Mes turėjome keletą oboulių ir bulvių, bet tikėkimės tai nepakenks mūsų naujai valstijai.
Pakelyje esančioje degalinėje pasiklausėme dėl kelio į Oodnadata. Ten tikrieji Australijos outback’ai. Norėjome padaryti šiokį tokį lanką ir galbūt į Coober Pedy atvažiuoti iš kitos pusės aplankant outback’us. Deja kelias uždarytas dėl pavojingų vairavimo sąlygų… Dar vienas dalykas kitam kartui :).
Iki Coober Pedy nuvažiuoti šįvakar nepavyko. Sustojome nakvoti likus gal šimtukui kilometrų. Šalia buvo įsikūrusi senukų porelė su šuniuku tad turėjome progą pastebėti, kaip vietiniai gyventojai keliauja kemperiais. Aišku jų kemperiukas buvo kurkas didesnis už mūsų Siuzę. Bet mūsų daug gražesnis :).

2010.03.07. 205-oji kelionės diena.
Coober Pedy. Flinstounai. Riba‘s underground camping. Moon plain. Breakaways. Prancūzai. Nepasukom laikrodžių! Turas po kasyklas. Apsiskalbiam. Nakvynė po žeme.
Coober Pedy pasiekėme per porą valandikių. Likus dar geriems 50 km pakelėje jau matėsi rausiama žemė. Opalų kasyklos.

Coober Pedy ypatingas ne tik tuo, kad čia randama daug opalų, bet ir tuo, kad jo didžioji dalis gyventojų gyvena po žeme. Ten kur išrausia uolienas ieškodami opalų. Ir tai labai faina. Butukai visus metus išlaiko vienodą apie 23˚C temperatūrą. Vistik tai yra vienoje karščiausių Australijos vietų. Vasaros metu čia nieko nestebina temperatūra virš 40˚C. O po žeme juk visai neblogai. Praminėme juos Flinstounais :).
Apsistojome Riba‘s kempinge – vienintelis pasaulyje kempingas po žeme. Gaila, kad neturėjome palapinės, kad galėtume miegoti iš akmens iškaltoje didelėje nišoje. Bet nusprendėme pasiimti nakčiai kambariuką, taip pat esantį po žeme. Iki jo vedė išraustas koridoriukas, nuo kurio atsišakojo keletas kitų erdvių palapinėms.

Musu kambariukas labai mažutis, bet labai tvarkingas. Savininkai patys ir prižiūrėdami viešbutuką tikrai tai daro labai gerai. Kambariuke buvo tylu tylu. Juk buvome apie 3-5 metrus po žeme. Viršuje galėjo karas vykti, o čia būtų tyla...

Įsikūrę nusprendėme su kemperiuku vykti į 70 km ratą, kuris vedė į vadinamuosius Moon plain (mėnulio lyguma) ir Breakaways, kur buvo nufilmuotas Mad Max III ir keletas kitų filmų.
Kelias buvo neasfaltuotas tad greitai paskendome dulkių debesyje. Nuvažiavę gal kokius 10 km buvome pakerėti platybių priešais mus. Dangus atrodė toks ryškus... Horizonte verdantis nuo karščio oras...

Netrukus privažiavome ir vietą, kuri vadinama mėnulio paviršiumi. Ir ne veltui. Smulkūs akmenukai ant dulkėto paviršiaus, su horizonte esančiomis uolomis atrodė įspūdingai, nežemiškai. Gal mes tikrai mėnulyje? Netgi atrodė, kad tuoj pritrūks deguonies :).

Šioje vietoje pamatėme tvorą, pavadintą Dog fence. Tai tvora, kuri buvo nutiesta daugiu nei prieš šimtą metų norint apsisaugoti nuo šiarės ateinančių šunų Dingo bandų, kurie pjaudavo avių bandas pietuose. Tvora iš viso buvo 5614 km ilgio. Vau. Kiek kartų apjuostume Lietuvėlę?

Toliau važiavome prie Breakaways. Ar esate matę Mad Max III? Tada matėte, kur mes pabuvojome. Nelabai galime to nupasakoti. Įvairiausių atspalvių ir formų uolos, mėlynas dangus...

Nelabai beturime žodžių apibūdinti to ką matėme. Gal geriau pažiūrėkite filmuotą klipuką :).
Nebežinome, kaip galvoje reikės sutalpinti tiek gražių vietų kaip ši. Beliko mums apsistoti vienos uolos viršūnėje ir pasidaryti pietukus. Mūsų pamėgta pomidorų sriuba. Niami niami. Sėdėjome savo kemperiuke įsmeigę žvilgsnius į tolį. Jėga... Sustok akimirka...
Grįžome į Coober Pedy, kad galėtume dar pasiskambinti mamikėms ir spėti į viešbutuko šeimininko turą po jo opalų kasyklą.
Mūsų turą išgelbėjo prancūzų porelė (kuriuos patempėme netoli Tennant Creek), kuriuos sutikome jau apsistojusius toje pačioje vietoje. Bešnekant jie paklausė, ar mes pasukome laikrodžius. Ar reikėjo?!!! Blyn… Juk mes tada turime bėgti į turą!
Buvome kaip tik laiku. Valio.
Šeimininkas pats ilgą laiką kasęs opalus turėjo mums ką papasakoti. Supažindino su opalų paieškos būdais, kasimo technikomis, įrankiais ir pan.

Trumpas turiukas, bet įdomus. Įdomūs tie žmonės opalų ieškotojai. Atvažiuoja čia investavę daug pinigų į priemones ir visi visi tikisi surasti tą didyjį gyvenimo opalą. Viltis viltis viltis... Čia tikriausiai panašiai kaip Gintas, kai sėdi savo valtelėje ir meta tą geležiuką ir traukia.. meta ir traukia... Gintai, tau pasiseks! Nenuleisk rankų!
Vakare išsiskalbėme savo purvinukus rūbus, jų turėjome jau visą kalną ir nuėjome į savo flinstounišką urvą...
Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:

2010 m. kovo 5 d., penktadienis

Kings Canyon

2010.03.05. 203-oji kelionės diena.
Pakeliui į Kings Canyon. Dar vienas demoniukas. Vidutė vairuoja. Kopiam į Kings Canyon. Svaigstam... Niam niam bulvytės. Važiuoti toliau ar nevažiuoti? Nakvynė pušynuose.
Pamėgom šią stotelę, kurioje apsistojam jau antrą kartą. Dušas irgi daro stebuklus. Kava prie to irgi neblogai prisideda.
Kai pajudame mes iš nakvynės vietos visi jau senai būna išvažiavę. Tinginiukai esam. O kur skubėti? Mes juk nesame išsinuomavę kemperiuko ir pan. Turim marias laiko, tad kodėl nepasimėgavus kiekvienu rytu? :).
Šiandien vykome į Watarrka nacionalinį parką. Norėjome pamatyti Kings Canyon, kuris pilnas gražių vaizdų ir unikalios gamtos.
Pakeliui Ginto – erelio akys (bet vėžlio reakcija) ant kelio vėl pamatė Spygliuotąjį velniuką. Spaudėm ant stabdžių, kad net virtuvėj indai pasipylė.
Jis tik atrodo piktas, bet iš tikrųjų mielas mielas. Pakilnojom jį šiek tiek, pernešėm į kitą kelio pusę.

Važiavome toliau. Pagaliau atėjo laikas ir Vidutei pavairuoti. Kažin, kaip Siuzė sureaguos pripratusi prie tvirtų Ginto rankų (čia tik jis vienintelis taip mano)?
Ir Vidutės, ir Siuzės reakcija buvo gera ir mes po truputį netgi įsibėgėjome.

Visai neblogai. Visi patenkinti. Taip palėkėm kokį 50 km ir apsikeitėm vėl. Lai vyras daro tai už ką jam mokama :).
Kings Canyon – tai kanjonas su 300 metrų į viršų kylančiomis sienomis. Jį pažinti galima pasirenkant ėjimus dviem takais. Vienas 2km, einantis kanjono apačia, o kitas 6 km, einantis kanjono viršūne. Pasirinkome pastarąjį.
Kelias prasideda gan statoku kopimu link kanjono viršūnės.


Ši viršūnė vietinių vadinama Heartbreak hill (gal dėl savo statumo būtų geriau Heart atack hill? :)). Bet kopims ne toks jau ir varginantis. Praktiškai užbėgome :).
Nuo viršūnės atsivėrė graži panorama į didelį slėnį. Juk čia kažkada buvo milžiniško ežero-jūros pakraštys...


Ėjome toliau. Takelis toliau nebebuvo toks sunkus ir mes sau stebėdami viską aplink neskubėdami pėdinome toliau.
Buvo karšta kaip pekloje. Apačioje buvusioje skelbimo lentoje buvo parašyta, kad neberekomenduojama eiti šiuo keliu kai temperatūra pasiekia 32 laipsnius karščio. Šiandien buvo 31... Ant ribos. Bet juk galima eiti :).
Šis kanjonas vietomis siekia 400 milijonų metų ir aplink buvo pilna to laiko liudininkų – dūlėjančios uolos, nuvirtę akmenys. Bangelėmis išmarginti akmenų luitai taip pat liudijo faktą, kad čia kažkada buvo jūra. Buvo labai labai gražu. Spalvos, tarpekliai, vėjo ūžavimai... Lygiai taip pat kaip prieš 400 mln metų :).


Vandenį pliaupėm kaip kupranugariai. Tikrai buvo karšta. Bet vaizdai aplink taip įtraukdavo, kad greitai troškulį pamiršdavome.
Takelis vingiavo tarp nusausėjusių medžių, trupančių uolų. Taip ir norėjosi pamatyti kokią išlendančią gyvatę. Bet niekas su mumis susipažinti nenorėjo :).


Kelio pasiaukelė buvo kitoje kanjono pusėje, kai nusileidome prie mažo upeliuko. Čia užuovėjoje ir drėgmėje galima buvo rasti augalų rūšių nuo priešistorinių laikų ir aptinkamų niekur kitur tik čia.
Jeigu nusileidai tai reikia ir pakilti. Tam paruoštais laiptukais į viršų. Viršuje abu pajutome lengvą svaigulį. Nutarėme nejuokauti ir prisėdome pavėsyje pailsėti, atsigerti vandens. Ir čia sutikome vietinį gyventoją – driežiuką, kuris sau ramiai gaudė muses. Beilsėdami galėjome ramiai nagrinėti jo medžioklės principus.


Toliau einant priėjome ir statųjį kanjono skardį. Kiek nejauku darėsi priėjus prie krašto ir stebint tuštumą po kojomis. Nepavojinga, nes australai iškart ten kur nors kiek gali grėsti pavojus (nuskilti uolai ar pan...) pakabina įspėjančias lenteles. Viskas informatyvu :).

Kitas stabtelėjimas einant takeliu – kupolų laukas. Čia visiškai nerealu. Neįtikėtina, kad tai padarė motina gamta.

Atrodo kaip senovės apleistas miestas. Negi tikrai prie to neprisidėjo žmogus? Nerealu. Tokiose vietose supranti, kad gamta – visų laikų geriausia architektė (aišku, kad po tavęs Ilja :)).
Dar kurį laiką pabuvę ir pastebėję šį šedevrą turėjome eiti tolyn. Už kelių kilometrų jau mūsų jau laukė Siuzė, o ir skrandžiai jau maršus grojo. Buvo vakarop.
Šiandien nusprendėme pasikepti bulvių. Paprastų studentiškų bulvyčių. Pasinaudojome Kings Canyon papėdėje esančia pikniko vieta, kur įrengtos ir viryklės norintiems pasigaminti maisto. Australija nereali šalis keliauti su kemperiuku!

Šiandien dar buvome nusprendę pavažiuoti keliu einančiu į West MacDonnell parką (apsilankymą jame iš Alice Springs buvome nukėlę dėl potvynių). Netoli esančioje degalinėje (į kurią prisipilti degalų pavėlavome 3 minutes) pasiklausėme kelių stovio. Vis dar buvo nepatartina keliauti šiuo parkus jungiančiu žvirkeliu… Lietus buvo visiškai nuplovęs kelio atkarpas. Bet bandyti nedraudžiama. Važiuoti ar ne?
Sveikas protas nugalėjo. Pasukome atgalios. Nusprendėme nebevykti į West MacDonnell parką, nes patekimas į jį kitu keliu mums būtų reiškęs apie 600 papildomų km… Pasiliekame kitam kartui. Tokių sąrašas ilgėja :).
Nakvojome pirmojoje stotelėje Revive Survive. Aplink buvo spygliuočiai, pro kurių ilgus spyglius pūsdamas vėjas atrodo, kad kažką pasakojo, aimanavo, liūliavo. Dar nebuvome girdėję tokio garso. Giliai giliai užmigome…
Pranešimą parašė ties 1 komentaras:

2010 m. kovo 4 d., ketvirtadienis

Raudonieji Uluru - Kata Tjuta

2010.03.02. 200-oji kelionės diena.
Pasipuošiame prieš Uluru. Susipažįstame su emu. Pagaliau! Lankytojų centras. Aplink didžiausią monolitą pasaulyje! Musių karas... Saulėlydis prieš Uluru. Nakvynė backpackerių stotelėje.
Ryte po skanios kavos pasimėgavome dušu, pasipuošėme naujais rūbais. Kol Gintas buvo išėjęs maudytis, pas Vidutę į svečius užsuko netikėtas svečias. Kol Vidutė tvarkė mūsų pusryčių likučius jis įkišo savo ilgą kaklą pro pravertas duris... Ilgas snapas galėjo reikšti ir pavojų... Emu! Pirmą kartą matėme strutį laisvėje. O dar australietiškąjį emu! Smagumėlis. Jis kurį laką pastebėjęs Vidutę pradėjo eiti ratus aplink mūsų mašiniuką ir ieškoti sau ką pakramtyti...

Ir smalsu ir nejauku buvo. Sėdėjome abu Siuzėje ir stebėjome jo galingą snapą, kuris tikriausiai laisvai perskeltų kaktą, tvirtas kojas, kurios paliktų neblogą mėlynę ant kūno. Matėsi, jog jis pripratęs prie žmonių, bet ką gali žinoti...
Riedėjome link Uluru ir kaip kiekvieną rytą užsidėjome savo mėgiamą dainelę, kurios galite paklausyti mūsų dainų skiltyje. Tik išgirdę nusprendėme, kad tai bus mūsų Australijos daina. Diena būdavo ne diena jeigu jos neišgirsdavome :).
Akys horizonte jau ieškojo uolos... Gal jau? Ne.. Bandėme skaičiuoti iš kiek kilometrų ją turėtume pamatyti. Ir pagaliau! Už vieno posūkio pamatėme. Kol nebuvome priartėję prie Australijos centro net patys neįsivaizdavome, kaip norėjome pamatyti Uluru... Supratome, kad tai dar vienas smagus ženlas kelyje, kad keliaujame teisingai ir matome tai, ko širdys trokšta...

Akmens luitas nenumaldomai didėjo. Atrodęs toks mažas dabar patapo gigantu. Įvažiavimas į Uluru – Kata Tjuta nacionalinį parką yra apie 15 km nuo pačios Uluru uolos. Teko susimokėti po 25 dolerius norint pabūti šioje vietoje tris dienas. Neblogą pinigą čia daro...
Pirmiausia nuvykome į vietą, kurioje visi vakarais stebi saulėlydžio apšviestą uolą. Ilgai neužsibuvome ir nuvykome į informacijos centrą, kuris, kaip ir visi iki šiol mūsų matyti, buvo labai gerai padarytas. Daug ekspozicijų, patrauklios spalvos, formos, išdėliojimas. Australai tai tikrai moka daryti. Šalia centro keletas aborigenų meno galerijų. Išties yra patrauklių dalykų. Nuo tapybos iki iečių, bumerangų... Kainos irgi įspūdingos. Norėjosi parsivežti kokį dalykiuką namo, bet .... susilaikėme...
Pamatyti iš arčiau Uluru uolą nusprendėme ją apeidami. Pasirinkome ilgiausiąjį kelią, kuriuo galėjome pajusti visą Uluru dydį. 10 km aplink! Tikriausiai tiek kiek aplink Antakalnį... Neprastai...
Žygis aplink Uluru prasideda toje vietoje, kur visi norintys gali kopti į uolą. O čia jau atskira tema...

Dar prieš atvažiuojant žinojome, kad Uluru – šventa aborigenų vieta. Čia tūkstančius metų jie rinkdavosi apeigoms. Ir dabar visi panorėję gali kopti aukštyn ir be abejo po kelių valandų kopimo ir buvimo viršuje reikia ir reikaliuką padaryti. Kur daryti? Juk tualetų tai nepristatysi... Ar krikščionims ir kitų religijų atstovams patiktų, jeigu kas ateitų į jų maldos namus ir priš...? Keistas žmonių nesupratingumas ir nepagarba. Jiems nusispjauti ant prašančių nelipti ženklų, straipsnių... Parko administracija bijo griežtai uždrausti kopimus, nes tai gali sugadinti kaip turistinio objekto patrauklumą...jooo...
Aplink visą uolą yra vietos, kurios ypatingai ypatingos aborigenams. Negalima fotografuoti, negalima prieiti arti... Kai kurios vietos skirtos aborigenams vyrams ir jų negali pamatyti nėi viena aborigenė. Ir atvirkščiai... Dėl to ir neleidžiama fotografuoti. Juk fotografijas gali pamatyti aborigenas ar aborigenė, kuriems tai neskirta matyti... Laikėmės šio prašymo...
Uolos spalva pakerėjo iš karto. Netgi raudoniau nei aplinkoje esanti spalva... Tai taip neįprasta mūsų akims.
Kitas dalykas – forma. Visi esame matę, kaip atrodo Uluru iš toli. Banguotas raudonas paviršius... Bet tai toli nuo to, kaip ji atrodo iš arti. Bangos tokios ryškios, įvairios... Nuskilusios uolos, atsivėrusios skylės, nubyrėję dideli uolos gabalai, per milijonus metų lietaus vandens išgraužtos vagos... Tai kaip užrašyta šios žemės istorija...

10 kilometrų ilgas kelias. Ir uolos šonai keičiasi iš lėto... Be jokios abejonės žvalgėmės ir aplink. Norėjosi pamatyti dar kokį egzotinį gyvūniuką :). Vidutė praktiškai raižė krūmus savo žvilgsniu... Ir jai pavyko!
Tai buvo goanna, kuri iki pusės buvo įlindusi į urvą ir jį toliau rausė. Kas kurį laiką išlysdavo, apsidairydavo ir toliau tęsdavo savo darbą. Buvo gal 50 cm ilgio.

Dar kurį laiką pastebėję driežą ėjome toliau. Uluru jau buvo pasisukusi kitu šonu. Su kita nauja istorija. Tereikia išmokti ją skaityti...

Po kurio laiko pastebėjome, kad ne tik Uluru sukasi, bet ir saulė aplink ją. Beveik kaip aplink žemę. Ir tai vėl keičia jos spalvą, šešėlius. Vėl galima perskaityti naujas istorijas...
O musės skaitė savo istorijas ir joms buvo „dalampački“. Jos ir toliau lindo į nosį, burną... Gintas joms buvo skaniausias. Tikriausiai iš toli saliamiu nešė :). Jis bandė nuo jų gintis iki akių užsirišdamas skarelę. Akys gerai, kad po akiniais... Tai kažkiek pagelbėjo. Iki tol kol kokia musė nepalįsdavo po akiniais ir pati išigandusi to vaizdo pradėdavo daužytis tai į akinius tai į akį...į akinius...į akį...į akį... į akį... Smagu :).
Ėjome toliau. Kitos pusės šlaitas mums pasirodė nuožulnesnis, bet tik kuriam laikui... Uola vėl stačiai nerdavo į viršų po savimi kartais sudarydami netgi bangą...

Negalėjome pernelyg ilgai užsibūti vienoje vietoje, nes norėjome pamatyti saulėlydį iš jau mūsų matytos stebėjimo aikštelės.
Bet negalėjome ramiai praeiti pro uoloje atsiveriančias keisčiausių formų akis, vandens latakus, krioklių žymes...

Vau vau vau! Važiuodami čia galvojome pamatyti didžiausią vientisą luitą žemėje, bet tai ką pamatėme pranoko mūsų lūkesčius. Grožėjomės kiekviena detale, bandėme pajausti ne tik uolos dydį, bet ir tai ką čiabuviai jai jautė tūkstančius metų... Nesigiriame išgirdę ilgus pasakojimus, bet...
Apėję visą uolą nuvažiavome į saulėlydžio stebėjimo aikštelę. Šioje vietoje gimė tos nuotraukos, kurias visi matėme kelionių žurnaluose, knygose, atvirukuose...
Šįkart mes buvome gyvo atviruko liudininkai. Saulė jau buvo prie horizonto ir uola dažėsi vis raudonesne spalva.

Uluru buvo tokia fotogeniška, kad per keletą minučių išpyškinome kokias tris juosteles po 36 kadrus :). Net nebežinojome kaip toliau ir befotkinti.

Mums labai labai patiko. Kaip ir dar kokiam šimtui žmonių susirinkusių čia pat. Nuo visokiausiais piešiniais primargintų autobusiukų keliautojų iki ištaigingų automobilių vairuotojų. Kažkas ant stogo užsilipęs pūtė aborogenišką dūdą... kažkas pasistatęs staliuką romantiškai gurkšnojo šampaną...
Musės dirbo savo darbą...Lesė Gintą :).
Šiai dienai buvo gana. Buvome pilni įspūdžių ir tų vaizdų, kurie dar nelabai tilpo į galvą...
Nuvykome į šalia esantį kurorta – miestelį paklausti, kiek kainuoja vieta jų kempinge. Išgirdę kainą nusprendėme ieškoti alternatyvos. Kur galėtų nakvoti tas būrys backpackerių, atvažiavusių visokio plauko kepmeriukų? Kažkur turėjo rasti pigesnį nakvynės variantą. Ieškojome ir mes. Pavažiavę gal 40km nuo Uluru radome parkingo stotelę, kurioje jau buvo apsistojęs geras tuzinas keliautojų. Apsistojome ir mes.
Beliko atšvęsti mūsų 200 – ąją kelionės dieną. Laikas bėga vis greičiau ir greičiau...

2010.03.03. 201-oji kelionės diena.
Atgal prie Uluru. Saulėtekis. Turas su reindžeriu. Kata – Tjuta. Pietūs su lietuviška mišraine. Trekas link Walpa gorges. Kur gauti elektros? Demoniukas ant kelio. Dar vienas saulėlydis prie Uluru.
Atsikėlėme dar tamsoje. Norėjome pasitikti saulėtekį prie Uluru. Patys nelabai žinodami, kada teka saulė, atsikėlėme aklinoje tamsoje ir pajudėjome link uolos. Prie įvažiavimo į parką buvome pirmieji. Turėjome laukti dar gerą pusvalandį iki jo atidarymo. Po truputį už mūsų pradėjo driektis automobilių ir autobusų eilė...
Startavome. Niekam neleidome aplenkti mūsų... Lėkėme, kad net padangos cypė :). Aikštelėje buvome pirmieji :) Nugalėjom! Parodėm, kas čia Shumacheris :).
Buvo vėsoka (būna, kad čia atvėsta ir iki minusinės temperatūros...) ir su malonumu išsivirėme kavos. Tikras kaifas gerti kavą ir įsitaisius ant sėdynių stebėti po truputį saulės nušviečiamą Uluru uolą.
Užsiėmę gerą vietą saulėtekio stebėjimui mes niekur iš kemperiuko neskubėjome. Nu jau ne. Su ta minia? :). Tingim su jais kovoti dėl vietos. Likome Siuzėje.
Bet saulėtekis ne toks įspūdingas kaip saulėlydis. Tikriausiai dėl spalvos. Vakaro spalvos ryškumas kur kas labiau paryškina uolos spalvas... Bet nebuvome ir nusivylę. Patyrėme didelį malonumą vėsų rytą šiltai sėdėdami kemperiuke ir gerdami karštą kavą. Liuksas.
Toliau mūsų laukė nemokamas turas su reindžeriu. Sutartu laiku jau laukėme jo vietoje.
Susirinko gal kokia dešimt žmonių. Pats tas.
Pirmiausia papasakojo apie žmonių lipimo į uolą maniją. Negali to stabdyti, nes tai pakenktų turizmo industrijai, bet pagal skaičiuojamą poveikį gamtai jau nebedaug trūksta, kad tokius kopimus uždraustų. Duok Dieve greičiau.
Toliau ėjome per uolos išsikišimus, išlinkimus, kurie turėjo savo istorijas, sukurtas vietinių gyventojų prieš tūkstančius metų. Su savimi reindžeris nešėsi ir aborigenų naudotus įrankius, su kuriais mus ir supažindino.

Buvome ne tik supažindinti, bet ir patiems leido juos išmėginti. Tokie iš mūsų mėgintojai :)

Reindžeris dar parodė keletą ypatingų aborigenams vietų, papasakojo keletą jų legendų apie pasaulio susidarymą ir apie valandą trukusią kelionę baigėme.
Kol ėjome atgal į automobilių aikštelę mudu dar šiek tiek pakalbinome mūsų reindžeriuką, kuris pasirodo netgi ir gyvena kartu su aborigenais. Tam, kad arčiau pažintų jų kultūrą, kad padėtų jiems prižiūrėti Kata – Tjuta parką (kuris tiesiogiai priklauso aborigenams). Domėjomės, iš kur gyvena iki šiol mūsų matyti tik gan vargingai atrodantys vietiniai gyventojai. Iš tikrųjų jiems sunku. Jų bendruomenės tik dabar atsikūrinėja, vėl prisimena savo papročius, kultūrą. Vėl aktyviau plėtojmi menai, rankdarbiai ir taip truputį po trupučio judama į priekį. Australų vyriausybė atlieka daug scialinių programų jiems adaptuoti šioje ekonomikoje ar padėdama jiems būti savo bendruomenėse. Australai netgi turi oficialią atsiprašymo dieną, per kurią atsiprašoma už tai, kas iki šiol aborigenams buvo padaryta... O dar prieš pusę amžiaus buvo galima nušauti aborigeną ir tai nebuvo traktuojama kaip nusikaltimas...
Po trumpo turo nusprendėme važiuoti į kitą parko pusę – Kata Tjuta. Tai taip pat uola, kuri netgi auštesnė nei Uluru, bet dėl savo nemonolitiškumo nusileidžia turistų pamėgtajai. Na, o mums ją norėjosi pamatyti.
Nuvažiavę iki Kata Tjuta uolų (kitur vadinamų Olgas), sustojome poilsio aikštelėje, kurioje pagaliau pasidarėme taip ilgai lauktą lietuvišką mišrainę. Vežiojomės su savimi morkas, žirnelius, bulves, kiaušinius.... Viską padarėme kaip reikiant ir viskas išėjo nerealiai gerai. O gal labai jau buvome pasiilgę :). Kol darėmės mišrainę fone matėme Kata Tjuta uolas. Gal tai davė papildomą skonį mišrainei?

Po sočių lietuviškų pietų nuvažiavome arčiau Kata – Tjutos. Išsirinkome ėjimą link Walpa tarpeklio.
Kadangi tai nebuvo pats ilgiausias ėjimas po šias uolas tai tai buvo pamėgta turistų. Vos pora kilometrų pirmyn atgal ir viskas. Kartais turėjome palaukti kol kokia šturmuojanti grupė praeis, nes kol ji yra pakeliui tai nei fotografijos neišeis, nei išeis pasimėgauti gražiais vaizdais.

Tai buvo kas kita nei Uluru. Bet ne prasčiau. Tai galėtume pasakyti buvo ramybės ir atgaivos oazė šiame karščio ir pustynių krašte. Mažas upeliukas sukūrė tiek gyvybės ir tokios reikalingos šiai žemei, kad negalėjai atsistebėti, kiek lašas vandens gali padaryti.

Kol mėgavomės krūmų pavėsyje tuo ką matome, praleidome dar keletą turistinių grupių, kurie kaip robotai vžich pirmyn... vžich atgal... ir viskas baigta. Mums nesinorėjo trauktis iš čia niekada.
Pasiekėme tarpeklio galą, kur toliau nebebuvo leidžiama eiti. Ir gerai. Toliau esanti vešluma tikriausiai būtų nuniokota per kelias dienas jeigų būtų leista prieiti...

Grįžtant namo galutinai išsikrovė abiejų fotoaparatų elementai.. Kaip tyčia, kai mažiausiai reikia.
Nusprendėme paskubėti ir dar nuvykti iki lankytojų centro, kur galbūt šiek tiek galėsime gauti elektros. Taip tarėme taip ir padarėme.
Lekiant link lankytojų centrų Vidutė užmatė netoli nuo kelio einančius kupranugarius. Jų karštojoje Australijos dalyje yra daug. Jie buvo atvežti čia kartu su baltųjų atvykimu, tam, kad padėtų prekybai su pakrantėmis. Darbą padarę taip ir neišvyko :). Ir vieni ir kiti :)

Nuvykę iki centro uždarymo 15 min gavome galimybę šiek tiek pasikrauti elementus. Kol krovėme dar kartą apėjome išrikiuotas ekspozicijas.
Važiuojant link saulėlydžio stotelės ant kelio Ginto – erelio (hahahaha...) akys pastebėjo driežiuką, kurį jau labai ilgai norėjome pamatyti. Spygliuotasis velnias. Tai mažas, delno dydžio driežiukas, nerealiai primenantis priešistorinius gyvūnus.

Tai štai, vos nepervažiavę šio gyvūno ant kelio, mes neleistinai sustojome pakelėje. Vidutė išlipo gelbėti nuo kitų automobilių driežiuko, o Gintas nuvairavo Siuzę į jau vos už kelių šimtų metrų esančią saulėlydžio stotelę.
Vidutei pavyko nukreipti pravažiuojančių automobilių padangas nuo mažo driežiuko kūno. Dar po kurio laiko sustojo vyras, kuris pagelbėjo pernešti driežiuką per kelią, ta kryptimi, kuria jis ir ėjo... Gaila, kad nebuvo fotoaparato, kai Vidutė jį laikė savo rankose. Nerealiai egzotiškai fantastiškas gyvūnas.
Na, o pasikrautų elementų tikrai prireikė antrajam saulėlydžiui prie Uluru uolos. O jis ir vėl (surprise surprise) buvo nuostabus. Šįkart įsitaisėme su kėdutėmis ir sau ramiai atsipalaidavę gurkšnojome alutį. Nerealu.

Saulėlydžiui tikriausiai suteikia papildomo žavumo tai, kad jis trumpalaikis. Pirmiausia išryškina spalvas, vėliau blukina, o vėliau ir visai aptemdo. Vos keliasdešimt minučių. Laikas vykti...
Nakvynė vėl backpackerių stotelėje. Atsisėdome ant kėdučių mėnesienoje ir iš kažkur atsirado vyno butelys.... Sako po to saldžiau miegasi. Na, mes visada saldžiai miegam :).

2010.03.04. 202-oji kelionės diena.
Nebereikia saulėtekių :). Bet reikia saulėtekio stotelės :). Viską pasikraunam. Kengūriena. Paskutinis ratas aplink Uluru. Atsisveikinam. Nakvojam su dušu.
Šįryt jau lovoje drybsojome, kol saulės spinduliai neįkaitino oro kemperiuke. Buvome priversti keltis :). Skanūs šviežūs pusryčiai, skani kava... Eina sau kaip smagu!
Šįryt buvome nusprendę vykti į vakarykštę saulėtekio stotelę, kur matėme, kad galėtume pasikrauti savo visus elementus.
Kadangi tai saulėtekio stotelė tai joje vidurdieny nebuvo nei vieno automobilio. Pasistatėme kemperiuką taip, kad visada prieš akis galėtume matyti Uluru ir daryti savo reikalus.
Pirmiausia pajungėme tualete visus elementus pasikrauti. Vėliau sukūrėme porą sveikinimų savo krikšto vaikams (jų gimtadieniai jau buvo čia pat :)).
Savo šaldytuvuke turėjome kengūrienos tad nusprendėme šiems pietums ją ir pasiruošti. Tiesa, nei žinojome, kaip tai geriausia daryti nei su kuo valgyti :). Kepėme kaip mokėjome. Gavosi keistokai :). Arba mūsų šaldytuvas nebuvo sulaikęs šalčio ir mėsa jau buvo įgavusi negerą kvapą arba tai buvo specifinis kengūrienos skonis. Na, bet pabandėme...
Kol mūsų prietaisai krovėsi mes sau smagiai leidome laiką – skaitėme knygas, žaidėme UNO, tiesiog gėrėjomės Uluru tiesiai už lango...
Taip nejučia praėjo visa diena... Suskubome išvykti paskutiniam ratui aplink Uluru. Tai galima padaryti ir automobiliu. Važiavome iš lėto iš lėto. Norėjosi kuo ilgesniam laikui įrašyti į savo sąmonę matomus vaizdus.
Paskutinį saulėlydį pasitikti atvažiavome pirmieji. Išisirinkome mums pačia geriausią vietą ir ramiai laukėme besileidžiančios saulės. Kol laukėme atvažiavo jie... Ž...podnial – miesto potierial... Tai buvo jaunų gėjų porelė, kurią lydėjo autobusiuko vairuotojas-gidas-organizatorius-virėjas viename. Būtent jis išsirinko vietą jaunajai porelei būtent tiesiai prieš mus! Kaip tik ten, kur mudu už kelių minučių norėjome prisėsti. Stipru! Buvome taip nustebinti, kad neturėjome žodžių... Ką gi, paėjome šiek tiek toliau ir įsitaisėme.
Porelei buvo paruoštas mažas staliukas su šampano taurėmis. Netrukome suprasti (o vėliau ir įsitikinti), kad požiūris į homoseksualus Australijoje labai liberalus. Jau buvome pastebėję, kad įtartinai daug keliaujančių porelių vienos lyties... Kuo liberaliau tuo civilizuočiau...
Paskutiniajam saulėlydžiui padarėme tik keletą nuotraukų, norėjome tiesiog sėdėti ir mėgautis tuo ką matome dabar prieš akis.

Tai jau trečiasis mūsų vakaras čia, bet tai nei kiek ne per daug...Valio. Rašome Uluru – Kata Tjutai dešimt balų ir išvažiuojame ilgam tai įsirašę į savo atmintį...
Pakeliui esančiame kurorte – miestelyje pasipildėme degalų. Degalai mūsų nuostabai buvo netgi pigesni nei prie pagrindinio kelio. Keista.
Šįvakar nusprendėme nuvykti iki to pačio kempingiuko, kuriame nakvynė nemokama ir dar yra dušai. Žinojome, kad vairuoti sutemus nepatartina (dėl kengūrų, šokinęjančių per kelią), bet norėjome pasistūmėti į priekį.
Už kokios valandikės buvome nakvynės vietoje. Viskas laimingai. Sladžiai panėrėme į sapnus...
Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:
Užsisakykite: Pranešimai (Atom)