KINIJA. 中國

PEKINAS

2009.10.11. 58-oji kelionės diena.
Per sieną. Temperatūra. Kinija. Pietūs. Miegamasis autobusas iki Pekino.
Mongolai atidavė pasus, na štai ir Kinija! Tuoj būsime Pekine! Keistas kirbtelėjimas krūtinėje… Gaila palikti Mongoliją, bet labai jau vilioja ir kiti kraštai…
Kad mes norime į Kiniją, tai dar nereiškia, kad kiniečiai mūsų nori. Pasienyje jau apie pusę metų įprasta tvarka visi tikrinami, ar neturi temperatūros. 36,9˚C yra aukšiausia leidžiama temperatūra. Jie nutaiko termometrą, ale kaip pistoletą tau į tarpuakį, ir po kelių sekundžių rezultatas mažame ekranėlyje. Na, ir ką jūs manot? Mūsų didysis vyras, kuris kietas kaip dešra, Gintukas vardu, pasirodo turi 37˚C! Matuotoja paprašė praeiti į šoną… Ar tik nesibaigs Kinija čia, dar net neprasidėjus. Vidutė su Marta ir Jeremy lyg bando juoktis, bet visi žinome, kad viskas gali baigtis 2sav karantinu. Tokia tvarka… Gintas buvo darkart paprašytas pasimatuoti temperatūrą, bet šįkart mums visiems įprastu būdu (ne ne, ne į užp…, bet į pažastį :) ). Sugudravome ir termometrą Gintas įsidėjo per vienus marškinėlius… Matuotoja įrašė į savo protokolą 36,9˚C… “You can go…”. Visi legviau atsikvėpėme ir greitai gavę antspaudus į pasus išėjome į Kiniją..
Mūsų laukė mūsų šoferiukas, kuris pasitiko mus net prie durų, nes bijojo, kad nepabėgtume nesumokėję, mat mes pasakėme, kad tik kai laimingai pasieksime Kiniją paduosime jam pinigėlius.
Su šoferiuku atsitiko nesusipratimas… Mes norėjome į autobusų stotį, o jis lyg išgirdo, kad į automobilių parduotuvę… Teko truputį apsivaidyti rusiškai (jis mokėjo rusiškai), bet tikslą pasiekėme – buvome nuvežti į autobusų stotį.
Visi buvome alkani todėl iškart nusipirkę bilietus į miegamą autobusą patraukėme pavalgyti. Buvome daugelio keliautojų prigąsdinti, kad Kinijoje turėsime problemų susikalbėdami su kiniečiais, pirkdami bilietus ar valgyti, bet pirmoji praktika parodė, kad ne taip jau viskas blogai kaip buvo nupiešta. Pirštu parodai į kygoje užrašytą miestą, pieštuku parašai apytiksliai, kuriuo laiku nori išvykti, kasininkė tau parašo kainą ir tikslų laiką, tu linkteli galvą, susimoki ir išeini su bilietais. Viskas panašiai ir su maistu, tik reikia daugiau teatrališkumo. Kol nemokėjome jų pagrindinių patiekalų ar produktų kiniškų pavadinimų tol reikėdavo suvaiditi jautį, vištą, parodyti, kad nemėgsti aštriai. Jie puikiai tai supranta, na, o jeigu nesupranta tai paprašai pačio populiariausio patiekalo arba bedi pirštu į paveiksliuką…
Labai skaniai pavalgę ir truputį palaukę vakarop išvažiavome su autobusu į Pekiną.


Miegamasis autobusas – tai trimis eilėmis sustatyti savotiški stalažai, kuriuose padarytos lovos. Gan tvarkinga, patogu. Iškart atsiminėm Tadą M., kuriam tikriausia reiktų pirkti iškart dvi lovas, kad galėtų išsitiesti :). Dar ne kartą tave,Tadai, atsiminsim Kinijoj, kur viskas suprojektuota ne tavo ūgiui :).
Na, čia prasidėjo didysis kiniečių tvarkingumas. Visi ne tik traškino visokiais užkandžiais, mėtė viską ant žemės.. Viena pora turėjo gal 2-3 metų vaikiuką, kuriam tik užsimanius sisiaus, mama jam padėdavo išsitraukti reikalą iš kelnyčių ir tiesiog nusysindavo ant autobuso grindų! Tai kaip tik buvo po mumis (mes gavome lovas antrame aukšte) ir turėdavo peržengti susidariusią balutę...Jooo... Taip mes nuvažiavome į Pekiną.

2009.10.12. 59-oji kelionės diena.
Ankstus rytas Pekine. Klajojam. Koldūnai. Hosteliukas. Nėra to smogo. Pasai Vietnamo vizoms. Skaipinomės. Skalbėmės. Susitikimas su Paul ir Naomi.
Keliai tikrai geri Kinijoje. Nežinia, ar čia tas 580 mlr. USD stimulo planas taip greitai suveikė, bet kelių kokybė tikrai gera. Mūsų autobusas lėkė kaip pašėlęs... Pekine turėjome atsirasti apie 4:30 ryte, o atsiradome apie 2:30. Visi (net ir vietiniai kiniečiai) išlipome nesupratę, kas vyksta, dar apsimiegojusiomis akimis... Paleido šalia kažkokio didelio prekybos centro, kuris buvo uždarytas. Mes nusprendėme, kad turime pakankamai laiko ir reiktų eiti pėstute iki centro.. Juk neturėtų jis būti toli :). Bandėme pasiklausti vietinių, kuria kryptimi turėtume eiti. Juokingas vaizdelis... Gintas su Vida bando tamsoje rodyti žemėlapukyje, kur norime nueiti, o Jeremy mums virš galvų suka savo sukimu pakraunamą prožektoriuką. Žžž..žžž...žžžž.... Galop visi juokėmės susirietę ir tuo mūsų klausimai kiniečiams baigėsi...
Įkalbėjome prie mūsų prisistačiusį vyruką su mažu automobiliuku už 50 jenų (1 jena = 1/3 lito) nuvežti iki Tianmenio aikštės. Ten susiradome bariuką, kuriame skaniai užvalgėme koldūnų ir gurkšnodami aliuką bei šnekėdami apie tolimesnes mūsų keliones laukėme ryto. Pradėjus švisti su draugais patraukėme į skirtingus hosteliukus (taip jau buvome užsirezervavę) susitardami rytoj susitikti suvalgyti Pekino antį.
Džiugu, kad 6h ryto hosteliukas, kuriame mes apsistojome, mus priėmė be papildomo mokesčio ir mes nieko nelaukę nusnaudėme keletą valandikių.
Visa diena buvo skirta organizaciniams ir buitiniams reikalams. Vietnamo ambasadoje pridavėme pasus vizai gauti, hostelyje išsiskalbėmė po Mongolijos susikaupusius nešvarius rūbus..ir panaršėme internete, pasiskambinome artimiesiems... Kaip mums ir buvo sakyta blogspot puslapis tikrai uždraustas ir mums nesikrovė... Teko atidėti mūsų pasakojimų įkėlimą iki Vietnamo...
Pats Pekinas mums pasirodė modernus miestas, kuriame kątik vyko olimpinės žaidynės – tuo viskas dvelkė – nuo suvenyrų iki parduotuvių iškabų, barų fasadų ir pan. Džiaugėmės kolkas nejausdami didelio smogo – keletas vėjuotų dienų tuo metu buvo išsklaidžiusios kybantį smogą...
Ir be abejo devyni milijonai dviračių. Dviratis tikrai populiarus Kinijoje. Galbūtų po truputį juos pakeičia motoroleriai, bet, kad minimum devyni milijonai dviračių šiame mieste.. Kate Melua daina dažnai skambėdavo ausyse. Vėliau šią dainą išrinkome, kaip mus lydėjusią Kinijoje.
Hostelio koridoriuje susitikome Paulą su Naomi, mūsų darugus australus, su kuriais keliavome pirmąjame ture po Mongoliją. Žinojome, kad jie kažkur čia Pekine, bet smagu akis į akį susidurti to neplanavus. Kadangi Paul‘as gerai kalba kinietiškai tai mes su jais nusprendėme pavakarieniauti. Vėliau daug kartų visur užsisakinėdavome jautieną austrių padaže... Paul‘as ir Naomi nekeitė savo planų ir toliau planavo keliauti i Tibetą, o vėliau per Nepalą į Indiją ir iš ten į Pietų Ameriką. Manome, kad tikrai dar susitiksime šiame mažame pasaulyje..

2009.10.13. 60-oji kelionės diena.
Tianmenio aikštė. Forbidden city. Putino vizitas. Pekino antis su draugiukais.
Kitą dieną nieko nelaukę nusprendėme aplankyti Uždraustąjį miestą. Papusryčiavę McDonalde (neatsisakėme savo skaniausių nuodėmių :) ) patraukėme ten per Tianmenio aikštę. O Dieve, kiek jų daug! Turime mintyje kiniečių... Jų buvo pilna aikštė, knibždėjo aplinkinės gatvės, tiesiog plaukė kaip jūra... Vėliau tą dieną sužinojome, kad Putinas lankėsi Pekine su oficialiu vizitu ir daug kas buvo padaryta būtent tam.


Milžiniški ekranai, demonstruojantys vaizdus iš ką tik Spalio 1-ąją vykusios partijos 60-mečio šventės, daugybė vėliavų, gėlių... Tautiečiams skubama parodyti, kokie jie gražūs ir galingi. Jetau jetau kiek jų daug.. Ir jie kaip pasimetę vaikai kažkur skuba... lyg tėvų ieškodami... lipa per galvas... stumdosi...
Uždraustasis miestas – tai Kinijos imperatorių rūmai nuo Mingų dinastijos iki Qingų (pačių paskutinių). Baigtas statyti 1420 m. jis daugiau nei 500 metų buvo uždraustas paprastų mirtingųjų akims. Kas ten patekdavo be imperatoriaus leidimo tas gyvas neišeidavo... Dabar įėjimą saugo komunistų partijos dievaičio atvaizdas...


Uždraustąjame mieste yra 980 pastatų, su 8707 kambariais. Sunku būtų juos visus įdėmiai apžiūrėti per vieną dieną. Tad kai ką teko tiesiog prabėgti arba praleisti. Gražiausios dalys mums – tai šalia pastatų suformuoti miniatiūriniai sodukai su medžių, akmenų, vandens kompozicijomis. Mes pirmą kartą matėme kiniškąją architektūrą, kurios stogai, durys, laiptai tikrai unikalūs ir darantys įspūdį.


Mums kiek mažiau patiko stebėti imperatorių asmeninius daiktus ar porceliano gaminius, apie kuriuos mes ir neišmanėme ir nelabai jais žavėjomės... Nors imperatorių laikrodžių kolekcija tikrai įspūdinga – nuo grojančių ir šokančių iki tekančių ir švytinčių...


Kad aplankyti visas šio milžiniško muziejaus ekspozicijas manome prireiktų ne mažiau dviejų dienų, na, o mes pasitenkinome geru pusdieniu. Kai jau atsibosdavo vaikštinėti tai atsisėsdavome kokios aikštės kampukyje, valgydavome mandarinus ir stebėdavome tą milžinišką, nesustojantį skruzdėlyną...
Likus pusvalandžiui iki uždarymo kareiviai su ištemptomis virvėmis tiesiog „išprašo“ visus lankytojus iš uždraustojo miesto.


Na ir mes pasidžiaugę besileidžiančia saule įsiliejome į išeinančių minią ir buvome tiesiog išnešti...
Mūsų akys vėl nušvito susitikus Martą ir Jeremy. Prasivaikščiojome mieste, pasipasakojome savo dienos įspūdžius ir prisėdome suvalgyti Pekino antį. Mmmm... Labai skanu. Kiek neįprasta, bet skanu.
Tą vakarą su mūsų draugais jau reikėjo išsiskirti ilgesniam laikui... Jie skuba per Kiniją į Vietnamą, o po to per Kambodžą ir Tailandą į Malaiziją, iš kur Marta prieš Kalėdas patrauks namo, o Jeremy galbūt keliaus toliau į Australiją. Sutarėme su jais susitikti arba Vietname arba Tailande. Labai tikimės, kad išeis ten būti visiems kartu... Atsibučiavom ir patraukėme savais keliais...

2009.10.14. 61-oji kelionės diena.
Summer palace. Elektronika. Vakarieniaujam ten pat.
Kitą dieną nuvykome į Imperatorių vasaros rūmus. Į šiuos rūmus imperatoriai vykdavo pasislėpti nuo vasros karščių. Beveik 3 kv.km. plote didžiąją dalį užima 2,2 kv.km ploto imperatorių užgaidoms iškastas ežeras. Ežero gale Ilgaamžiškumo kalnas, kuris ir buvo supiltas kasant minėtą ežerą.


Smagiai prasivaikščiojome parkais ir parkeliais, tiltais ir tilteliais... Kiniečiai tikrai moka projektuoti parkus, juos įrengti ir prižiūrėti. Negalime pasakyti, kad pakvėpavome grynu oru, nes nori nenori smogas visgi darė savo, bet tikrai laiką praleidome smagiai.
Po vasaros rūmų nuvažiavome į elektronikos prekybos centrą. Labai norėjome nusipirkti po paprastą muzikos grotuvuką (savus pamiršome Lietuvoje..). Prekybos centras tikrai didelis ir prikimštas visko visko ko tik galėtų prireikti IT, muzikai, video ir kt. elektronikai. Susiradome sau patinkančius, dar prie to nusipirkome 8 GB „flešiuką“ ir sumokėjome už tai apie 190 lt. Kaina gera, na ir karts nuo karto galėsime klausyti muzikos atsiribodami nuo gatvių triukšmo...
Pavakarieniavome toje pačioje vietinėje kavinukėje. Esam konservatyvūs valgytojai todėl visada esame linkę išsirinkti keletą patiekalų ir valgyti tose pačiose kavinukėse..

2009.10.15. 62-oji kelionės diena.
Didžioji siena. Huanghua miestelis. Nutarėme vykti į Pingyao (draugų patarimas). Nusipirkome bilietus.
Kokia gi Kinija, jeigu tu nepamatei Didžiosios sienos? Prisijungėme ir mes prie to būrio samlsuolių panorusių pamatyti šį didingą statinį. Tik nežinia kuo didingą... Už tokį kiekį gyvybių, paaukotų statyti kažkokiai sienai, šiais laikais iki gyvos galvos duoda... Na, bet pamiršome visas blogąsias istorijas ir patraukėme vietiniu transportu iki Didžiosios sienos Huanghua atkarpos. Atmetėme visus turistinius pasiūlymus aplankyti turistinę Badaling atkarpą ir patraukėme į mažiau lankytojų sulaukiančią dalį. Ji ir mažiau atrestauruota, tai reiškia originalesnė, ir nereikės taip grūstis per tas minias kiniečių bet kokia kaina norinčių pamatyti savąją įžymybę.


Ir nenusivylėme. Ne tik tuo, kad sienos nereikėjo dalintis su tuntais turistų, bet ir pačios sienos didingumu. Nekreipėme dėmesio, jog šioje vietoje buvo užrašyta „Lipti negalima“, nes žinojome, jog tai yra užrašyta dėl noro nukreipti lankytojus į tas sienos atkarpas, ant kurių vien užlipimas kainuoja 20-30 lt ir nuolatinis suvenyrų brukimas. O, čia mes per pusdienį sutikome berods 8 turistus... Siena tikrai didingai vingiuoja per kalnus, per lygumas, per skardžius...
Didžiąją sieną jau įrašėme į savo labiausiai pamėgtų vietų dešimtuką :).
Dar tą patį vakarą nusipirkome traukinio bilietus į Pingyao miestą (čia jį vadina miestuku, nes jame tik 450 t. gyventojų :) ). Pasirinkome šį miestą patarti mūsų draugų Martos ir Jeremy, kurie praėjusį vakarą išvažiavo į šį miestuką. Jis vadinamas vienu iš labiausiai išsaugojusių unikalų senamiestį. Reikia paminėti, jog čia prasidėjo Kinijos bankininkystė... Kaip gi Gintas, didysis bankininkas, neaplankys tokio miesto... :).
Tą vakarą dar išbandėme naktinį maisto turgų. Galima paragauti visko... Nuo skorpionų iki kirmėlių. Mes pasitenkinome gyvate :). Skonis įdomus, primena vištieną :).


Dar bevalgant mums pasiūlė: "Maybe you want Miau Miau or Au Au?". Vos neatpylėme gyvatienos ir mandagiai atsisakėme...


2009.10.16. 63-oji kelionės diena.
Olimpinis kompleksas. Senamiestis. Skubam į traukinį.
Paskutiniąją dieną Pekine aplankėme Olimpinį kompleksą. Kai olimpiada čia baigėsi tik prieš metus ir visas miestas dar dvelkia olimpiada pamanėme, jog tai yra vienas iš „must see“.
Kiniečiai tikrai padarė didelį darbą pasiruošdami šiam dideliam pasauliniam renginiui.


Lizdas galbūt per televizorių ir atrodo didesnis nei realybėje, bet vaizdas tikrai geras. Juolab, kad jį tiek daug kartų matėme per televizorių. Telikų aukos :).


Kubas irgi neprąstas. Išorė atitinka paskirtį, kaip pasakytų mūsų vienas draugas architektas... :).
Pasivaikščioję dar po olimpinį kompleksą, pastebėję vietinių turistų būrius, pasukome atgal, link senamiesčio... Truputį nepaskaičiavę laiko nebespėjome tinkamai pasivaiščioti po Pekino seniausią dalį Hutong‘ą. Praėjome tik keletą gatvelių ir nusprendę, kad ne blogesnį vaizdą pamatysime Pingyao, patraukėme į savo hosteliuką. Greitai užvalgėme ir vos vos spėjome nuvažiuoti ik traukinių stoties. Kartu su judančia minia į traukinį įsėdome likus 2 minutėms iki išvykimo :). „Nu mes tai kaip visada...“ pasakė Vidutė ir įsitaisė savo vietoje...

Mes jėga!

Sveiki, mielieji!
Žinokite, Kinijoje užblokuotas BLOGSPOT'as, tad niekaip negalime Jums aprašyti savo įspūdžių. Ši žinutė - tai išimtis:)

Taigi trumpai: mums viskas kuo puikiausiai, neseniai lankėme Jangdzės upės užtvanką - didžiausią pasaulyje!!!
Nepatikėsite - bet ji didžiuuuuuulė! WOW!!!

Pasiilgome Jūsų kiekvieno, labai norime, kad kartais prie mūsų prisijungtumėte - laukiame:)

Kai tik išvyksime iš Kinijos, apie ją parašysime dauuuuug daugiau, tad rezervuokite savo laiką skaitymams!:)

Linkėjimai,
Vidutė&Gintuliukas

Kelionė į Gobi dykumą

2009.10.03. 50-oji kelionės diena.

Organizuojamės kelionę į Gobi. Perkame bilietus į Kiniją.
Kaip ir buvome minėję paskutiniame mūsų laiške, susiorganizavome 7 dienų kelionę po Gobi dykumą. Važiuosime šįkart šešiese (reiks dalintis ir taip menką plotą autobusiuke :) ) – ispanė Marta, belgas Jeremy, airis Conor‘as ir amerikietis John‘as. A, tiesa, dar du lietuviukai – Vidutė ir Gintutis :). Tarp ispanės ir belgo porelės ir mūsų iškart įsižiebė meilė. Galbūt dėl panašių kelionės tikslų, galbūt dėl šypsenų, o gal... Gražuolė ispanė ir įdomusis belgas :). Labai gerai jautėmės būdami kartu su jais, kalbėdami su jais... Tikimės abipusiai :). Kaip parodys netolima ateitis mūsų keliai dar ilgam nesiskirs.. Su jais kartu nusipirkome bilietus traukiniu iki Kinijos sienos. Traukinys išvažiuoja mūsų grįžimo dieną todėl teks būti atsargiems nepasiklystant Gobi dykumoje.
Šįkart keliavome su kitu turo organizatoriumi, tiek norėdami palyginti paslaugų kokybę tiek ir norėdami sutaupyti. Į šio turo kainą neįėjo maistas ir gėrimai, tuo reikėjo pasirūpinti patiems. Manome, jog taip bus pigiau...
Paskutinįjį vakarą kartu su naujaisiais draugais susipirkome produktus ir kitą dieną leidomės į kelionę.

2009.10.04. 51-oji kelionės diena.
Kelionės pradžia. Nakvynė Erdenedalay kaime (jurtoje). Ereliai pakeliui.
Jau kelionės pradžia parodė, kas su kuo daugiausiai laiko praleis. Be abejo abi porelės ir amerikietis su airiu. Tai tikriausiai dėl jų gimtosios kalbos įgūdžių. Na, o pats įdomiausias dalykas klausytis kaip airis kalba angliškai. Ir tai tikriausiai jam kalbant su mumis jis pakoreguodavo ją link mums suprantamesnės.
John‘as, amerikietis, buvo apkeliavęs jau daug pasaulio ir tai nuolat jausdavosi iš jo sarkastiškų pastabų („hey, that desert looks like desert!” ir pan…). Bet greit pripratome prie jo juokelių ir netgi mėgavomės jais. Jo nuolatinė kalbų tema – maistas. Jo kelionių tikslas būdavo ragauti vietinius patiekalus. Kaip vėliau pamatysime pasaulyje labai daug tokių keliautojų. Kadangi mes nesame nei gurmanai nei dideli virtuvės virtuozai (greičiau esame virtuvės kuriozai :) ) tai mes šių temų vengdavome ir stebėdavome nepakartojamus vaizdus už lango.
Pirmoji diena visa praėjo važiuojant. Važiavome iki sutemų, bet jau šiek tiek geresniu keliu nei mūsų praėjusiame ture. Ne asfaltas, bet bent jau kratymo buvo tikrai mažiau, na ir autobusiukas matėsi, jog buvo labiau prižiūrėtas nei praėjęs.
Nuostabiausias dalykas važiuojant – stebėti erelius. Jų matėme tiek daug ir iš taip arti, kad net negalėjome patikėti. Kartais jie pradėdavo skristi nuo pakelės autobusiukui priartėjus vos per 20 metrų! Vau!

Vidutė vos nepakeitė mūsų kelionės tikslo į paukščių stebėjimą. Tikrai didingas jausmas stebint šiuos kilnius paukščius. Jų tiek daug šioje vietoje dėl jų pagrindinio maisto - dykumoje gyvenančių pelių ir kitų smulkių graužikų, o kartais ir lapių, kurių taip pat daug matėme pakelėse.
Pirmasis vakaras, kaip ir kiti mums keliaujant, praėjo kartu su UNO kortomis. Išmokėme ir aplinkinius ir po to kortų nepaleisdavome nei vienam vakarui. UNO – connecting people :).

2009.10.05. 52-oji kelionės diena.
Antroji turo diena. Pakeliui į bariuką. Driežiukas. Sustojame prie Liepsnojančių uolų (Flaming cliffs). Kortos. Alus. Estrada.
Antrąją diena, dideliam John‘o džiaugsmui užsukome į pakelėje esantį bariuką, kur jis galėjo paragauti vietinių koldūnų. Na, o porelės kaip visada pačios prasivirė sriubos, užkando duona ir buvo sotūs :).
Pakeliui susitikome su kitu to paties organizatoriaus autobusiuku, kuriuo važiavo dvi olandų porelės. Jų maršrutas praktiškai sutapo su mūsų todėl visos kelionės metu dažnai matydavomės ne tik pakeliui, bet ir vakare „paskaityti baltų knygų“.
Vaizdai už lango po truputį keitėsi – menką žolytę pakeitė smėlis arba uolienos, vietoje mūsų akiai įprastų jakų ir arklių jau pasirodė dvikupriai kupranugariai (dviem kuprom jie skiriasi nuo savo blrolių Afrikoje, kurie yra su viena kupra). Pakelėje sustodavome, kas parūkyti, kas uolomis palaipioti, kas driežų pagaudyti.


Tos dienos tikslas buvo pasiekti vadinamąsias Liepsnojančias kalvas (angl. Flaming Cliffs, mong. Bayanzag). Šios kalvos pirmiausia yra žinomos dėl daugelio dinozaurų liekanų atradimo. Nenuostabu, juk šioje vietoje prieš milijonus metų buvo ežeras.. Na ir pačios uolos atrodo tikrai įspūdingai savo ryškia oranžine spalva bei įdomiomis formomis.

Labai nustebome palietę šias uolas – jos trapios kaip stipriai suslėgtas smėlis. Manome, jog po keliasdešimt metų šių uolų gali ir visai nelikti dėl jų neatsparumo vėjui ir lietui (nors jo čia ir mažai būna).
Pagaudyti gerų kadrų užsiropštėme ant šių uolų šlaitų. Nuostabus saulėlydis... Net nesinorėjo palikti šios vietos.. Nulipę nuo kalvų turėjome pėdinti apie 4 km iki savo stovyklos, kurią pasiekėme jau sutemus.
Truputį buvome sunerimę, kai pamatėme, jog mūsų vairuotojas su autobusiuku jau išvažiavęs į kitas jurtas nakvoti (tolokai...), o mudviejų miegmaišiai tai juk autobusiuko viduje! Na, teko pasirausti (nieko nevogėme!) po jurtoje buvusias spintas ir pasiskolinti iš šeimininkų keletą apklotų. Ryte niekam nieko nesakę važiavome toliau..
Naktimis pakildavo stiprus vėjas ir oras atšaldavo iki netoli minusinės ir nors nebuvo taip šalta miegoti kaip šiaurinėje Mongolijos pusėje, bet miego saldžiu tikrai nepavadintume...

2009.10.06. 53-oji kelionės diena.
Trečioji turo diena. Rytas ant kupranugarių. Važiuojame iki Khongor smėlio kopos. Ten ir nakvojame.
Ryte dar gavome progą pajodinėti ant kupranugarių, kurie čia, kaip minėjome, dvikupriai.


Sukinkė mus vorele kaip tikrus turistus ir pavedžiojo valandikę po apylinkes. Kvapas jų tikrai nekoks. Ir gaila žiūrėti kaip jiems kiaurai per šnerves perverti pakinktai. Visi bijojome, kad tie didžiuliai gyvūnai neapspjautų mūsų, bet jie, matai, kerštingi – apspjovė veidan savo šeimininką (tikriausiai už pravertas nosis :) ). Fiu... Atrajota žolė tekanti per veidą...
Tos dienos tikslas buvo pasiekti didžiąją Khongor smėlio kopą. Jau iš keliasdešimties kilometrų pamatėme smėlio kalnus. Jos yra apie 300 metrų aukščio, 12 km pločio ir apie 100 km ilgio. Vau!
Kadangi šalia esančioje jurtoje ir nakvojome tai pasidėję visus daiktus nulėkėme palaipioti po šiuos smėlio kalnus.


Įdomu tai, jog prieš pat kopas teka upelis, kuris maitinasi iš šalia esančios pelkės. Kontrastas – upelis, pelkė ir už jos prasidedančios smėlio kopos. Pelkes gavome prašokinėti nuo kupsto ant kupsto. Kopomis galėjome laipioti, čiuožti, bėgioti žinodami, jog joms tai nekenkia – jos su kiekvienais metais netgi didėja (deja ne taip kaip Juodkrantės ir Nidos kopos).

2009.10.07. 54-oji kelionės diena.
Ketvirtoji turo diena. Važiuojame į Ledo slėnį (Ice valley). Pakeliui gazelės. Ledo slėnis. Maži peliukai. Nakvynė miestelyje. Dušas. Degtinė. Kortos.
Ketvirtoji diena visiems prasidėjo su šypsena – žinojome, jog šiandien galėsime palįsti po dušu (taip, taip, beveik keturios dienos tarp smėlių be dušo :) ).
Pakeliui užsukome į Ice Valley, Ledo slėnį (mong. Yolyn Am). Šis slėnis pačiame Gobi dykumos centre, tik keliasdešimt kilometrų nuo Khongor kopos, o jame beveik ištisus metus išlieka ledas! Tiesa, mes čia apsilankėme rudenio pradžioje, po vasaros karščių ir ledo čia likę tik ant keletos balučių, bet vien šis faktas kelia nuostabą.


Pats slėnis tarp įspūdingų kalnų, kurių tarpekliais mes ir ėjome iki to vadonamojo Ledo slėnio. Šaltukas jautėsi, bet kaulų nelaužė. Pakeliui mažuose urveliuose vis cypsėdavo keisti maži padariukai. Už peles didesni ir gyvena mažomis kolonijomis tarp uolų išsiraustuose urveliuose. Mums artėjant, tikriausiai kolonijos sargybinis, cypteldavo ir gyvūniukai išsilakstydavo po savo urvus.


Mums pavyko vieną iš jų apsupti ir įvaryti į uolos kampą. Nieko blogo nenorėjome, pafotografavę praleidome bėgti toliau :).
Vakare buvome devintame danguje stovėdami po dušu ir plaudami dulkes.
Vakaras su UNO bei naujai nusipirktomis „baltomis knygutėmis“.

2009.10.08. 55-oji kelionės diena.
Penktoji turo diena. Tsagaan Suvraga.
Penktąją kelionės dieną važiavome netoli, galbūt tik 60-70 km, iki vienos iš Gobi dykumos dalių, vietinių vadinama Tsagaan Suvraga. Pagrindinė jos dalis – iš klinčių susidariusios uolos, galbūt 30 m. aukščio, nuo kurių atsiveria nerealus vaizdas į Gobi platybes. Šioje vietoje tos platybės nusidažiusios ružava, oranžine, geltona spalva dėl didelio kiekio klinčių, kurios dėl kitų uolienų priemaišų įgauna įvairiausių atspalvių.


Uolomis vaikščiojome gal gerą valandą vis girdėdami kaip John‘as kartoja „This is what you gonna see in Great Canyon in the states“. Jis žinojo, jog mes keliaujame aplink žemę ir kąnors pamatydamas vis pasakydavo kur galime dar tai pamatyti. Na, jis tikrai buvo daug matęs ir kartais būdavo įdomu jo klausytis. Tik ne per daug ilgai...
Tą vakarą įsikūrėme jurtoje, kuri buvo visai netoli nuo mūsų stebėtų uolų.

2009.10.09. 56-oji kelionės diena.
Šeštoji turo diena. Rock formation. Ereliai. Lizdai.
Ši diena buvo paskutinė su tikslu kažką pamatyti. Važiavome iki vadinamųjų Rock Formations (mong. Baga Gazrin Chuluu).

Atrodo tikrai įspūdingai. Važiuoji sau plyna dykyne ir štai tau BAC!
Kadangi įsikūrėme nakčiai visiškai šalia šių uolų tai mudu nusprendėva pasilaipioti po šias uolas. Dideliam Vidutės džiaugsmui šiose uolose buvo daug erelių lizdų. O jie mus pastebėję suko ratus virš galvų.


Na, o Gintukas didvyris visas nušvito pamatęs dar vieną įkopiamą viršūnę. Tai kol jo moteris stebėjo erelių lizdus jis užsikabarojo į aukščiausią tašką ir tikėtina sušuko tą savo frazę apie kietus servelatus :). Vaizdas tikrai ten neblogas , juolab, kad saulėlydis buvo.. Ant šios viršūnės kaip ir ant daugelių kitų iš uolų gabalų buvo pastatytos stupos, kurias jie vadina Ovoo.


Jų tikėjimu (budistai) reikia apeiti tris kartus ir jeigu turi vandens juo pasveikinti dievus...

2009.10.10. 57-oji kelionės diena.
Septintoji turo diena. Anksti išvažiuojame. Pakeliui daug erelių. Erelis puola lapę. Ulaan Baataras. Dušas. Traukinys. Marta ir Jeremy. Pokalbiai, kortos.
Paskutiniosios dienos rytą atsikėlėme anksčiau (6h. Vau! :) ). Mums buvo būtina pasiekti Ulaan Baatarą prieš piet, kad spėtume apsiprausti ir nusigauti iki traukinio. Anksčiau ryte atsikėlę pamatėme, kad ir čia jau šalnos prasideda, trumpa žolytė buvo padengta šerkšnu. Bet kadangi dienomis čia saulė praktiškai nepasislepia tai greit sušilome ir vėl dardėjome keliu link sostinės...
Vėl pats nuostabiausias dalykas – stebėti erelius. Jų vėl pritūpę pakelėse. Stebi mus kaip ufonautus ir skrenda mums tik visiškai priartėjus. Pavyko netgi pamatyti, kaip erelis puola dykomos lapę. Nu tikriausiai žiemai nori prikaupti daugiau riebaliukų nei tik pelių mėsa :).


Šalia padvėsusio arklio matėme, mūsų manymu, grifus, kurių gal koks dešimt tąsė dvėselieną aplink...
Kaip ir buvome planavę sostinę pasiekėme apie piet ir smagiai palindome po dušu, netgi spėjome pavalgyti ir išsiųsti į Lietuvą atvirutes...
Traukiniu turėjome važiuoti per naktį tai tam reikalui pasipildėme alaus atsargas (kai keliavome nakvojant jurtose alaus vengdavome dėl galimų priverstinų išėjimų šaltu nakties metu pasilengvinti...).
Kaip jau minėjome traukiniu keliavome su Marta ir Jeremy, su kuriais smagiai plepėjome apie pačias įvairiausias temas. Marta yra žurnalistė ir tai jaučiasi iš jos smalsių klausimų ir įžvalgos. Jeremy labai konstruktyvus, tikriausiai dėl to, jog yra architektas ir jau grįžęs iš kelionės žada pradėti savo verslą projektuodamas sodus ant namų stogų. Važiuosme kažkada pažiūrėti kaip jam sekasi :).
Taip smagiai besišnekučiuojant ir kortuojant laikas labai greit prabėgo ir nuėjome miegoti...

2009.10.11. 58-oji kelionės diena.
Rytas buvo čia pat. Traukinio galinė stotelė ir buvo miestelis prie sienos. Zamyn – Uud iš Mongolijos pusės ir Erenhot iš Kinijos pusės.
Jau buvome pamokinti kaip elgtis išlipus iš traukinio. Iš būrio siūlytojų pervežti per sieną (sieną kirsti galima tik su transporto priemone) reikia išsirinkti tą, kuris mus perveš už mūsų norimą kainą. Paprasta :). Pavyko nusiderėti su vienu garbesnio amžiaus senuku ir vėliau pamatėme, kodėl jis sutiko už mūsų kainą – jo džipuko „viliuko“ durys neužsidarinėjo – laikėme jas rankomis, variklis užgesdavo tik pristabdžius... Na labai linksmai patraukėm link sienos. Ir prasidėjo „viliukų“ lenktynės! Visi susirinkę klientus iš traukinio kiek leidžia jų varikliai nukūrė link sienos. Mus aplenkė vienas...du.. trys... ech, jau visas būrys... Bet galop pasiekėme pasienį ir atsistojome eilėje ne paskutiniai, o galbūt apie vidurį...


Kol laukėme eilėje mūsų šoferiukas laiko veltui neleido. Išsitraukė pincetą ir pradėjo traukioti savo barzdos (et, kokia ten barzda...) ir ūsų plaukiukus... Ceremonija truko gal kokią 15 min... Fiu...Mes tvardėmės, bet karts nuo karto prunkšteldavome.. Efektyvus laiko išnaudojimas!
Pasienyje pasitiko mus eilės laukiančių kiniečių, kurie per sieną vyko su pundulais. Ir pabandyk tik sekundei nusigręžti, o jau žiūrėk prieš tave stovi užlindęs juodaplaukis mažuliukas (na, mes irgi nedidukai, bet tikrai ne tokie nagli...). Teko rimtai pasistumdyti ir pasižodžiauti... Gavome gerą įžangą prieš įžengiant į Kiniją, kuri buvo ten, anapus šio posto....

Apibendrinant Mongolijoje praleistą mėnesį:
Eismas chaotiškas... Nėra ko stebėtis. Juk jie pripratę prie didelių teritorijų ir arklių :). Gatvėse nebesuprasi, kokia kryptimi važiuoja automobiliai, kokios šviesoforo spalvos jie laukia norėdami pajudėti... Net nekalbame apie užmiestį, kur galioja tik lygumų taisyklės :).
Netvarkingi... Meta šiukšles kur pakliuvo...Gal dėl to, jog turi daug žemių? Juk viskas pasklis ir nesimatys... Tai labai pasijaučia sostinėje, kur toks požiūris sukrauna dideles krūvas šiukšlių... Kaip vėliau suprasime tai didele dalimi Kinijos įtaka...
Tourist friendly.... Nors ir netvarkingi, bet jau pirmąją dieną pajutome, kad čia į turistus teigiams požiūris ir daug kas sukurta būtent jiems. Pradedant nakvynėmis ir barais ir baigiant pačiomis mongolų šypsenomis. Čia jautėmės tikrai gerai.
Nepaliesta... Per visą Mongoliją eina tik vienas geležinkelis, kuris per Ulaan Baatarą sujungia Rusiją ir Kiniją. Visoje teritorijoje (primename, jog Mongolija užima 1,5 mln.kv.km!) yra tik keletas šimtų kilometrų asfaltuotų kelių. Visa kita – kalnai ir lygumos, iš vienos į kitą vietą besikeliančios jurtos, ereliai, dykumos... Blogi keliai tikriausiai atbaido daugumą turistų nuo šios unikalios ir nuostabios gamtos šalies. Tiesa, aplink jau matėme kiniečių tiesiamus kelius, kuriais už keleto metų tikriausiai pajudės tuntai bešiukšlinančių turistų iš Kinijos ir kitų pasaulio kampelių... Linkime kiek įmanoma apsaugoti šį unikalų kampelį...
Svetingi... Nors nėra kelių, geležinkelio bėgių, bet keliaujant per lygumas visur lydi klajoklių svetingumas – nerašytas paprotys, kad galima prisiglausti bet kurioje pakeliui sutiktoje jurtoje. Mes visada tai darydavome kai užsimanydavome papietauti. Jie mielai pasiūlydavo ugnį, šilumą, pieną..
Dainingi... Tiesa, mes bendravome ne tiek jau su daug mongolų, bet tie, su kuriais susidūrėme dainuodavo pirmai progai pasitaikius. Ir tikrai ne „Oops i did it again..“, bet melodingas, gražias vietines dainas... Viena jų mus lydėjo beveik visos Mongolijos metu. Labai graži :). Galite pasiklausyti mūsų dainų skiltyje...
Klajokliai.... Visgi reikia pasakyti, kad tai dar klajoklių tauta. Jeigu neskaičiuotume milijono gyventojų Ulaan Baatare, likę 1,5 mln gyventojų yra išsisklaidę po 1,5 mln kv.km. Antras pagal dydį miestas čia turi tik 75000 gyventojų. Didžioji dalis gyventojų verčiasi gyvulininkyste, kas ir verčia pasklisti po visą teritoriją.... Nugairinti veidai... Nuo ilgo jojimo į O raidę panačios kojos... Civilizacijos paliesti mažai...

šiaurės ir centrinė MONGOLIJA

Nelaukti šalčiai Mongolijoje

Tik spėjome visiems pasigirti, kad išvykstame į turą, ir oras pradėjo rodyti savo nagus. Žinojome, jog tomis dienomis praneša šaltas dienas su tikimybe, jog pasnigs, bet negalvojome, jog Monglijos valdžia pažiūrės į tai taip rimtai. Jau vakare, dieną prieš išvykstant, gavome įspėjimą, kad visos kelionės Mongolijoje gali būti sustabdytos. Labai prisibijoma 1999 ir 2001 metų žiemų, kai dėl didelių šalčių ir sniego audrų žuvo daug gyvulių ir pridarė daug kitos žalos. Naktį atšalo iki -4 C, o diena tesušilo iki -2 -1 C (kai tuo tarpu praėjusią diena buvo ~ + 24 C), truputį snyguriavo. Dideli temperatūrų skirtumai būdingi šiai šaliai, bet tokio ankstyvo atšąlimo niekas nesitikėjo. Taigi. Ryte visgi mūsų organizatoriai pasirįžo vykti. Nudžiugome, nes mūsų -2 C šaltis neišgąsdino.
Mūsų draugams australams Paul ir Naomi tai buvo kaip nuotykis, nes iki tol sniegą tebuvo matę tik lopinėliais ir nepatyrę, kas yra šaltis. Bet šalčiui buvo tinkamai pasiruošę todėl niekas nematėme problemų judėti pirmyn. Tailandientė keliautoja Mu (tai ne Manchester United trumpinys!) buvo mačiusi ir šilto ir šalto todėl tik ir klausėmės, kaip ji pasakojo savo keliones po 70 pasaulio šalių. Džiaugsmas greitai baigėsi, nes jau pirmame policijos punkte mus sustabdė ir nukreipė atgal. Valdžia uždraudė bet kokius turistinius judėjimus šalyje.. Taigi smagiai grįžome į svečių namus. Kelionę nukėlė dviem dienom...
Taigi toliau leidome laiką sostinėje. Nusprendėme nueiti aplankyti nacionalinį gamtos muziejų. Susipažinome su Mongolijos gyvūnija, o įspūdingiausia buvo dinozaurų ekspozicija. Visų jų skeletai rasti čia, Mongolijoje, aplink Gobi dykumą (apie ją kitoje mūsų kelionėje), kuri kažkada buvo dideliu ežeru. Skeletai tikrai įspūdingi, jų labai norėtų didieji pasaulio gamtos muziejai.


Pats muziejus dvelkė sovietine epocha. Ekspozicijos dažnai už nevalytų stiklų, kampuose dulkės, kai kurios gyvūnų iškamšos buvo pradėjusios irti.. Manome, jog verta užsukti nebent turint daug laisvo laiko arba norint pamatyti dinozaurų ekspozicijas.
Vakare pasnigo jau daugiau. Keista buvo rugsėjo viduryje matyti tiek sniego, ypač kai buvome pasiėmę tik po vienas ilga kelnes :).


Likusią kitą dieną pratinginiavome, panaršėme internetą, paskaitėme knygas. Ir priėmėme svarbų sprendimą... Tvirtai pagalvoję nusprendėme šiek tiek pakeisti savo kelionės maršrutą. Atsisakėme Tibeto, Nepalo, Indijos ir Birmos... Kad ir kaip norėtųsi ten nuvykti, bet net keletas svarių priežasčių mus paskatino rinktis kitą kelią:
• Įvažiavimas į Tibetą apribotas – reikia užsisakyti organozuotą turą, kurio diena kainuoja 200 - 400 lt (į tai įeina dar ir papildomas leidimas įvažiuoti į Tibeto teritoriją).
• Tai priverstų keisti mūsų kelionės idėją – aplink pasaulį be sparnų, nes įvažiavimas sausuma arba jūra į Birmą iš Indijos pusės yra neįmanomas...
• Taip sutaupytume kelionės laiko ir daugiau dienų galėtume praleisti Kinijos pietuose ir pietryčių Azijoje.
Su šita mintimi antrą kartą išsiruošėme į mūsų kelionę po Mongoliją...
1 diena. Amarbayasgalant vienuolynas. Nors dar buvo šaltoka ir vakarykštis sniegas nebuvo nutirpęs, bet mūsų jau niekas nebestabdė ir mes patraukėme į Mongolijos šiaurę. Smagus rusiškas autobusiukas riedėjo asfaltu, o mes su australais šnekučiavomės, dalinomės patirtimis. Tiesa, keliavome jau be Mu, kuri nusprendė prisijungti prie kitos grupės, kurios maršrutas buvo ne tik šiaurės ir centrinė Mongolija, bet ir pietuose esanti Gobi dykuma. Mūsų tikslas taip pat buvo aplankyti Gobi, bet vistik nusprendėme likti su savo naujaisiais draugais australais ir grįžę iš šios kelionės organizuotis atskirai išvyką į dykumą. Tiesa, dėl to, jog iš mūsų grupės “iškrito” Mu, mūsų kelionės organizatorius norėjo smarkiai pakelti mums kainą, bet mes irgi ne iš kelmo spirti – garsiai užprotestavome, jog jis mūsų apie tai neįspėjo, ir jis nenorėdamas, jog apie tokį atvejį sužinotų aplinkiniai paprašė mūsų niekam nesakyti suderėtos kainos ir mes keturiese patogiai įsitasę penkiaviečiame autobusiuke pajudėjome į šiaurę.
Pirmos dienos maršrutas beveik visas buvo afaltuotu keliu ir įveikėme net 360 km! Tai tikrai daug, nes rusiškasis autobusiukas asfaltuotu keliu pasiekia maksimalų 70 km/h greitį, o kaip pamatėme dienos pabaigoje pasukę nuo asfaltuoto kelio į vadinamąjį „off road“, jog tolimesnė mūsų kelionė bus vidutiniu 30-40 km/h greičiu. Be keletos asfaltuotų kelių Mongolijoje visi likusieji atsirado natūraliai – mašinoms (dažniausiai senoviniams rusiškiems „viliukams“) lekiant pievomis atsitiktinai pasirinktomis vėžėmis, kylant į kalnus per išsikišusius akmenis ir pan. Dažnai kelias pavirsdavo į 4-5 juostų magistralę, tik ji būdavo be asfalto, o tiesiog keliukų raizgalynė per plačią pievą.


Vakare pasiekėme Amarbayasgalant vienuolyną, prie kurio ir apsinakvydinome. Tai buvo pirmoji iš daugelio mūsų nakvynių jurtoje. Dažniausiai tai būna keturių lovų jurta su centre esančia krosnele pasišildyti. Vakarais taip įsišildydavome, kad atrodydavo, jog esame pirtyje, bet susidariusi kaitra išnykdavo per keletą valandų ir prieš rytą temperetūra jurtoje būdavo tik keletu laipsnių aukštesnė nei lauke (ryte pamatėme, jog jurta pasidengusi plonu sniegu ir leduku :) ). Pats vienuolynas yra vianas iš trijų svarbiausių vienuolynų Mongolijoje, kurio komunistams 1937 m. pavyko sunaikinti tik 10 iš 37 šventyklų ir statulų.


Šiame vienuolyne yra palaidotas ir mumifikuotas labai didžiai gerbiamas architektas ir didis budistas Zanabazaras. Nors Mongolijos budizmas yra vadinamasis Tibeto budizmas, bet šiame vienuolyne stipriai jaučiama ir Kinijos architektūros įtaka.
2 diena. Khutag Ondor. Kumysas. Antrąją dieną vėl šiek tiek “paragavome” asfalto, bet didžioji dalis kelio buvo “offroad”. Nors važiuodavome ištisą diena, bet kelias neprailgdavo. Aplink buvo tokie vaizdai, kurie versdavo kartais ir žagtelti. Vairuotojas leisdavo mongoliškų dainų kasetes ir tai priduodavo papildomo žavesio kelionei. Stabtelėjome kaip gyvena arklių augintojai (klajokliai, kurie juda su sava arklių banda kur akys veda). Arkliai maži kaip poniai, su ilgais karčiais ir aštriais dantimis :). Jurtoje buvome pavaišinti kumelių pieno airag, pas mus vadinamo kumysu.


Skonis kaip rūgštaus pieno (rūgpeinio), bet su dalimi alkoholio. Keletas gurkšnių kumyso dar labiau pakėlė nuotaiką ir judėjome toliau… Aplink vis dar liejosi nepakartojami peizažai.. Gaila, jog to neina perteikti forografijomis (autobusiukas tikrai šokinėjo aukštyn žemyn!). Nors tikriausia ir geriausia pasaulyje technika neperteiks tikro šios šalies gamtos žavesio...
3 diena. Khatgal. Ider upės slėnis. Trečiąja dieną keliavome toliau link šiaurėje esančio Khovsgol ežero, prie kurio turėjome jodinėti su arkliais. Vėl visa diena važiavimo. Smagu, jog pietaudavome gražiose vietose, šiandien pietavome Selenge upės slėnyje.


Išradinga mus lydinti gidė Unnur pagamindavo greitus, bet tikrai skanius pietus. Kaip visada maiste pilna avienos… Jos deda visur, netgi kavinėse užsisakęs bulvyčių fri, jas gausi kartu su aviena :). Vakare pasiekėme netoli Khovsgol ežero esantį miestelį Khatgal. Pagaliau dušas! Jį turime kas tris dienas, o nuo dulkėto kelio plaukai buvo kaip karčiai, o oda kaip servelato :).
4 diena. Khovsgol ežeras. Jakų kautynės. Jodinėjimas su arkliais. Sekančią dieną po keletos minučių važiavimo pasiekėme ežerą ir įsikūrėme dviems nakvynėms. Čia pamatėme įspūdingą reginį, kaip du dideli jakai bandė uždaužyti mažą jakiuką (šį vaizdelį galite pamatyti mūsų video skiltyje). Laimei šeimininkė buvo netoli ir spėjo šiuos kovotojus išskirti. Iš anksto galime pasakyti, kad jakiukui viskas baigėsi gerai ir jis vėliau nubėgo kaip niekur nieko (nors šonai tikrai turėjo skaudėti...).
Tai buvo mūsų pirmasis toks pasijodinėjimas arkliais. Esame bandę pajodinėti arkliais netoli Vilniaus esančiame žirgyne (ačiū jums draugai už šią dovaną), bet tas pusvalandukas ir buvo visa mūsų patirtis. Mūsų draugai australai jau turėjo trijų dienų pasijodinėjimą jų kelionėje į Gobi todėl mielai klausėme jų patarimų.


Pirmą dieną jodinėjome 4h. ir mums tikrai buvo gana :). Šio pasakojimo vyriškajai pusei kiek nepasisekė su balnu... Kadangi jis kietas kaip dešra tai didelė jo ir ši..a :). Balnas nutrynė užpaklį ir paliko lyg ir kokios tai uodegos žymę :).
Pasikartosime sakydami, jog vaizdai tikrai nerealūs. Kiek priminė mūsų matytą Baikalą, bet šiuo metu medžiai jau buvo pageltonavę ir galėjome mėgautis kitomis spalvomis.
Pats Khovsgol ežeras yra, kaip ir Baikalas, didelis gėlo vandens telkinys (turintis savyje virš 2% pasaulio gėlo vandens atsargų).
5 diena, Jodinėjimas su arkliais. Kita dieną taip pat praleidome ant arklių, tik kiek ilgiau – jodinėjome apie 6h. Su arkliais įkopėme į šalia esantį kalną pasimėgauti Khovsgol ežero vaizdais bei šalia esančių kalnų snieguotomis viršūnėmis (tą naktį vėl pasnigo).
6 diena. Pasivaikščiojimas pakrante. Moron miestelis. Kitos dienos rytą taip pat turėjome galimybę joti arkliais, bet mes atsisakėm. Vietoje to nusprendėme pasivaikšioti ežero pakrante ir “pagaudyti” gražių nuotrakų. Gražu gražu gražu!


Po pietų išvažiavome žemyn, link centrinės Mongolijos, į Moron miestelį, kuriame su dideliu džiaugsmu vėl palindome po dušu. Toliau mėgavomės nakvyne jurtoje (gal tik šaltis rytais jau kiek pabodo, bet grūdinimasis irgi ne pro šalį :) ).
7 diena. Jargalant miestelis. Kita diena vėl autobusiuke besimėgaujant vaizdais už lango. Turėjome progą pamatyti, kaip vietiniai žvejai upėje gaudo upėtakius. Kiek kitaip nei mes įpratę.


Tai nei muselinė, nei spiningas, nei gyva žuvelė. Viskas viename – ranka įsukamas valas, kurio gale ant kabliuko užkabinama maža žuvelė (visiškas mailiukas) ir numetus leidžiama pasroviui su tam tikrais patimpčiojimais ranka., vėliau traukiama atgal. Ir labai neblogai. Kol mes stebėjome nuo kranto jie pagavo kokius 5 upėtakius (200-400g). Pabandėme ir mes pažuvauti su mūsų autobusiuke buvusiu spiningiuku, bet matyt mėtymas nuo kranto su sukriuke rezultato nedavė :). Nieko nepešę pajudėjome toliau… Tą naktį nakvojome ne jurtoje, o miniatiūriniuose svečių namuose. Šilumos pagaliau gavome iki soties..
8 diena. Baltasis ežeras. Sugedimas. Klajoklių šeimyna. Kitos dienos rytą pasitaisėme amortizatorių (visgi jis neištvėrė kratbildavimo..) ir patraukėme toliau link Baltojo ežero (angl. White lake, mong. Terkhan Tsagaan Nuur). Dėl sankabos gedimo turėjome sustoti 6 valandoms kartu su klajoklių šeima. Stebėjome juos ir nuostabią gamtą, kurioje jie gyvena…


Gerai tai, kad su pataisytu autobusiuku spėjome iki tamsos pasiekti Baltąjį ežerą ir įsikurti jurtoje. Grožėjomės tikrai gražiais saulėlydžiais. Befotografuojant saulėlydžius susipažinome su brazilu, vardu Fabio, kuris sužinojęs, jog pasieksime Braziliją, sudomino keliais objektais, kuriuos reikėtų pamatyti. Smagu sutikti žmones, kurie užmeta kabliukus tolesniems kelionės etapams ir taip kelionę padaro dar įdomesnę. Ir koks siurprizas Fabio dirba banke Barclays! Jo, nuo investuotojų toli nepabėgsi :).
9 diena. Jodinėjimas su arkliais. Khorgo ugnikalnis. Sekančią, jodinėjimui skirtą dieną, mūsų maršrutas tęsėsi iki ugnikalnio Khorgo, kurio išsiliejusi lava prieš keletą tūkstančių metų užtvėrė šalia tekančiai upei taip suformuodamas Baltąjį ežerą. Ir vėl gražu gražu gražu! Grįžę dar kartą pasimėgavom saulėlydžiais, pažaidėm UNO, pavartėm baltą knygą ir užmigom…


10 diena. Kharkorin. Visa kita diena praėjo autobusiuke.

Važiavome iki senosios Mongolijos imperijos sostinės Kharkorin su senuoju pavadinimu Karakorum. Ar tik ne iš čia kilęs lietuviškų saldainių pavadinimas Karakumai? :) Neturėjome lietuviškų saldainių atstovo todėl negalėjome gauti atsakymo… Vakare susitikome su kita turistų grupe, prie kurios prisijungė Mu. Brazilė, olandė, prancūzas.. Vėl sužaidėm UNO, skaitėm baltas knygas ir dalinomės patirtimis. Prancūzas pasirodo yra buvęs Lietuvoje kaip tik tuo metu kai lietuviai laimėjo Europos krepšinio čempionatą. Buvo pasilinksminti Terminale (manome, kad ne koks pasirinkimas :), o apsistojo dabartinėje Panoramoje, kuris tuo metu tikrai garsėjo ne viešbučio paslaugomis :) ). Nekaip mes tada jo akyse pasirodėme...
11 diena. Erdene Zuu vienuolynas. Mongol smėlio kopa. Barbeque. Iš ryto aplankėme antrąjį vienuolyną iš didžiojo trejeto (trečiąjį aplankėme Ulaan Baatare) Erdene Zu. Kažkada taip pat buvęs didelis, dabar atstatinėjamas, įsikurdinėja vienuoliai. Mums pasirodė tikrai įdomus, kitoks nei kiti matyti vienuolynai. Važiuojant toliau užsukom prie Mongolų smėlio kopų, kurios dar vadinamos mažosiomis Gobi. Kadangi mūsų Neringos kopos tikrai ne prastesnės tai mes labai kažkuo nenusistebėjome ir pajudėjome toliau. Smagiai praleidome vakarą. Kadangi tai paskutinė kelionės naktis tai mūsų gidė su vairuotoju mums suruošė barbekiu iš žinoma avienos. Paskrudinta aviena kartu su daržovėmis ir ryžiais tikrai pakėlė visiems nuotaiką.


Kadangi buvome apsistoję klajoklių šeimoje, kuri aplink neturėjo jokių medžių, tai krosnį turėjome kūrenti arklių ir kitų gyvulių kakomis :). Nieko blogo, dega kaip anglys, o kai pritrūkdavome kuro tai šaukdavom “hey! please give us some shit” :). Pabandykite ir jūs pašaukti, tikrai šilčiau pasidarys…
12 diena. Khustai nacionalinis parkas. Kašmyro fabrikas. Paskutiniąją dieną važiuojant link Ulaan Baataro užsukome į Khustai nacionalinį parką, kad galėtume pamatyti Mongolijos laukinius arklius takhi.


Šie laukiniai arkliai paskutinį kartą laisvėje buvo pastebėti 1969 metais. Kažkiek arklių buvo išlikę pasaulio zoologijos soduose ir Mongolijai atgavus nepriklausomybę dalis jų buvo paleisti į laisvę šiame parke. Šiuo metu jų jau daugiau nei 300. Tiek tos istorijos, o jie arkliai kaip ir kiti arkliai – neskraido, nekalba...
Taip ir baigėsi mūsų pirmoji kelionė po Mongoliją. Kažkiek liūdna, kartais norisi ištrinti iš atminties tai ką jau matei ir pamatyti tai iš naujo, nesvarbu kiek tai kainuotų...
Grįžę į Ulaan Baatarą iškart suskubome organizuotis turą į Gobi dykumą, nes dėl nusikėlusios pirmosios kelionės turėjome šiek tiek mažiau laiko nei planavom. Pavyko susiburti naują turistų grupę (amerikietis, airis, ispanė, belgas ir mes lietuviai), su kuria vyksime 7 dienų kelionei į Gobi dykumą, ledo kanjoną (girdėjome, kad ledas šiuo metu ištirpęs), liepsnojančias kalvas ir pan. Džiaugiamės, kad dar turime ką ir norime ką pamatyti. Deja, grįšime tiesiai į traukinį link Kinijos ir dar nežinome kada sekantį kartą prieisime prie interneto, o kaip iš sutiktų keliautojų sužinojome ne per seniausiai Kinija uždraudė prisijungimą prie blogpost svetainės, todėl pasimatysime kažkada. Pasiilgome Jūsų visų :) Bet dar negrįšime :)

MONGOLIJA

Ulaan Baatar

Negalvojome, jog įvažiavę į Mongoliją pajusime tokį skirtumą. Ne, tai ne gamtos, ne oro, ne kelių, bet požiūrio į svečią. Tik išlipusius iš autobuso Ulaan Baatare mūsų nuostabai mus pasitiko svečių namų autobusiukas. Mes net nežinojome, ar gavome patvirtinimą į mūsų užklausimą nakvynei šiuose namuose, nes parašėme jiems prieš įsėdant į autobusą. Jie nežinojo, kuriuo laiku mes atvažiuosime (tikriausiai ne tiek ir daug autobusų iš Ulan Ude eina), o prie to mūsų autobusas dar vėlavo pusantros valandos...
Nakvynė dvigubai pigesnė nei Rusijoje. Mieste daug turistų, turistams skirtų „knaipių“ bei pramogų. Užrašai ne tik vietine, bet ir anglų kalba (skirtingai nei Rusijoje). Kas yra buvęs pietryčių Azijoje tas žino, kaip gerai ten jaučiasi turistas. Negalvojome, jog jau Mongolijoje taip pasijusime.
O gamta... Apie tai dar nieko nerašysime, nes apie tai netolimoje ateityje. Bet kas yra buvęs ar girdėjęs apie šios šalies grožybes tas patvirtins mūsų žodžius, jog čia tikra gamtos pasaka.
Apie Mongoliją reikia pasakyti, jog tai rečiausiai apgyvendinta pasaulyje valstybė. Jos plotas 1.566.500 kv.km., (~ 24 Lietuvos) o gyventojų tik 2,6 mln! Vienam kv. km tenka tik 1,4 žmogus!
Tikėjimas - budizmas, todėl gausu budistinių šventyklų. Dauguma jų atstatytos, nes dar 1937 m. komunistų valdymo pradžioje buvo sugriauta daugiau nei 700 šventyklų...
Ulaan Baataras 2007 metais tapo milijoniniu miestu. Tai tikriausiai todėl, jog dauguma klajoklių pakeitė savo gyvenimo įpročius (po didelių 1999 ir 2001 metų sausrų, kai žuvo apie trečdalis jų galvijų) ir patraukė laimės ieškoti į Ulaan Baatarą.
Pasirinkęs vakarietišką ekonomikos kryptį (jaučiama ir Kinijos įtaką) Ulaan Baataras tapo kosmopolitišku, dinamišku šalies centru. Tai juntama ir gatvėse, kur jaunimas rengiasi pagal vakariečių atvežtas madas, kur naktinis gyvenimas verda iki vėlumos, visur aplink pasauliniai vardai (ir neperrašyti vietine kalba kaip Rusijoje..).
Pagrindinės miesto grožybės – Sukhbaatar aikštė bei budistinės šventyklos.


Šiame mieste nutarėme „nuleisti garą“... Rusijoje prisižiūrėjome tiek miesto grožybių, tiek ir pasakiškos gamtos. Tam, kad ir toliau išlaikyti smalsų žvilgsnį, apsistojome svečių namuose savaitei ir mėgavomės tinginyste – vaikštinėjome mieste, miegojome iki pietų (tiesa Lietuvoje iki ankstyvo ryto :)), „siurbėme“ filmus iš interneto (internetas pakankamai greitas ir valanda kainuoja tik 1 lt.), kalbėjomės su kitais keliautojais.
Ulaan Baataras yra centras, iš kurio toliau galima organizuotis keliones po visą Mongoliją. Mes taip pat neskubėdami rinkomės informaciją ir ieškojome bendraminčių, su kuriais dalintis nuomoto autobusiuko išlaidas. Mums greit pasisekė. Susipažinome su australų porele (taip pat keliaujančia aplink pasaulį – jau septintas mėnuo..), o vėliau prie mūsų prisijungė ir turistė iš Tailando. Susidėliojome kelionę po šiaurinę ir centrinę Mongoliją. Viso 12 dienų. Gyvenimas jurtose, trys dienos jojimo su arkliais, žvejojimas, bendravimas su klajokliais, šventyklų lankymas ir panašiai. Nuotraukoje matote preliminarų mūsų kelionės maršrutą.


Išvykstame jau rytoj iš ryto ir grįšime spalio pradžioje. Tuomet ir parašysime savo įspūdžius... O vėliau laukia kelionė į vieną unikaliausių vietų Mongolijoje – Gobi dykumą...
Tiesa, šiandien buvome pažiūrėti nacionalinių mongolų šokių ir dainavimo (dainavimas iš gerklės!). Įspūdį tikrai paliko. Vieną iš jų dainavimo būdų įdėjome filmuotoje medžiagoje (žiūrėti iki galo!).


Mongolija… To be continued…

TRANS-SIBERIAN TRAUKINIU

Maskva – Krasnojarskas

Norėdami pamatyti visas Rusijos platybes dar Lietuvoje buvome nusprendę per Rusiją keliauti Trans Siberian traukiniu, kuris tęsiasi nuo pat Maskvos iki Vladivostoko (viso 9288 km.!).


Šis maršrutas daugelyje turistinių gidų įrašytas, kaip vienas iš pasaulio įspūdingiausių dalykų, kuriuos savo gyvenime reikia patirti. Na, nusprendėme ir mes tai išbandyti:). Mes nusprendėme šio maršruto įveikti 5640 km, kurie tęsiasi iki Buriatijos respublikos (Rusijos sudėtyje) sostinės Ulan Ude. Šiame tarpe rinkomės vieną stotelę, kurioje norėtume išlipti, pailsėti nuo traukinio kelionės, atstatyti akis į vietą:). Pirmuosius bilietus pirkome iki Krasnojarsko, kuris yra už 4098 km. nuo Maskvos, ir jį turėjome pasiekti po 63 kelionės valandų. Besidomintiems šiuo maršrutu galime pridurti, jog Trans Siberian geležinkeliu važiuoja tikrai ne vienas ir ne du traukiniai ir iš jų tarpo galite išsirinkti sau priimtiniausią pagal komfortą, laiką bei biudžetą. Patys komfortikškiausi (galbūt labiausiai išpopuliarinti turistų tarpe) yra vadinamieji firminiai traukiniai “Rossija” ir “Baikal”. Mes rinkomės pigesnį variantą, kuris važiuoja ten pat tik šiek tiek lėčiau. Kupe bilietai šiame traukinyje kainavo 7100 RUB, kai tuo tarpu minėtuose firminiuose už kupe bilietą būtų tekę sumokėti ~10500 RUB. Kainos skirtumas akivaizdus. Bilietus pirkomės patys, traukinių stotyje (čia mūsų pranašumas prieš rusiškai nekalbančius turistus, kurie moka dar brangiau bilietus pirkdami per kelionių agentūras). Čia mums nusišypsojo laimė (tokia graži panelė:) ) ir gavome bilietus į dvivietį kupe. Kadangi abu nesame dideli keliautojai traukiniais apie tokią galimybę net nežinojome, ją pasiūlė bilietų pardavėja. Liuks. Taip ir toliau.
Nenorėdami rizikuoti tokia ilga kelione traukinių stotyje buvome valandą prieš nurodytą laiką. Iki įsėdant buvome pradėję nuogastauti dėl savo dvivietės kupe (kaip minėjau esame “žali” keliautojai traukiniais). O gal ten nėra lango? O gal ten tulikas šalia ir visą kelionę smirdės? Gal ten labiausiai bilda?:) Visgi mūsų baimės neišsipildė ir patogiai įsitaisę dvivietėje kupe (su langu, nesmirdančioj) pajudėjome iš Maskvos.
Abu esame fotografijos šiokie tokie mėgėjai todėl nelabai mums patiko apdulkiję traukinio langai todėl jau pirmojoje traukinio stotelėje visiems aplinkiniams surengėme spektaklį. Vidurį baltos dienos visi pamatė moteriškę, bestovinčią ant vyriškio pečių ir rankomis atsirėmusią į traukinį, ir tualetiniu popieriu bevalančią traukinio langą. Prijuokinę aplinkinius ir iki ašarų prisijuokę patys patenkinti tęsėme kelionę. Pirmieji vaizdai kažkuo labai nenustebino – tokie patys miškai, tokie patys vargingi pakelės kaimai, sodybos. 1777-ajame kilometre kirtome oficialiąją Europos – Azijos sieną. Pats Sibiras prasideda 2102 – ajame kilometre. Čia gamta jau kitokia. Kiek akys apima žalios lygumos, kurias keičia pelkės, o kartais beržynai (labai užsimanėme pagrybauti…). Naktimis tiesiog smagiai klausydavomės traukinio bildėjimo ir grožėdavomis mėnuliu, kuris tomis naktimis buvo ypatingai gražus. Traukiniui sustojus išeidavome pakvėpuoti grynu oru.
Atskiro dėmesio verti ilgesni traukinio sustojimai (15-30 min.). Čia jau tikras turgus prasideda. Be to, kad čia visada galima įsigyti bandelių, beliašų, alaus, saulėgražų ir kitų užkandžių, priklausomai nuo netoliese esančio fabriko galima įsigyti ir namų apyvokos daiktų. Jeigu šalia yra stiklo fabrikas tai galima rinktis iš taurių rinkinių, šviestuvų, jeigu šalia audinių fabrikas tai gali rinktis iš begalės kojinių, kilimų ir pan. Traukiniui jau pradėjus važiuoti iš paskos dar bėga prekiautojai norėdami parduoti kokį tai daikčiuką...


Didelę dalį malonumo pasirinkus Trans Siberian maršrutą sudaro ne tik pats kelias, bet ir tai kas vyksta viduje. Kadangi buvome pasirinkę dvivietę kupe tai bendravimas su aplinkiniais būdavo koridoriuje arba vagone-restorane. Visi aplinkiniai be išimties buvo rusai (tikriausia todėl, jog buvome pasirinkę pigesnį traukinį). Didelio kontakto su jais neturėjome todėl dažniausia bendravome dviese. Žaidimai kortomis, UNO, laivais, dainos… Net nepajutome kaip greitai bėgo dienos… Kaip ir privalu Trans Siberian kelionėje vakarais prie užkandėlės atverdavome “baltą knygą” ir šokdavome pagal kupe skambančią rusų estradą:).


Keliauti dviese, stebėti pasaulį, linksmintis, mėgautis ramybe kada to nori … Tai ko mes ir siekėme. Idealu.

Krasnojarskas
Pirmasis mūsų išlipimas – Krasnojarskas. Jį pasirinkome dėl šalia esančio nacionalinio parko Stolby. Tai parkas, kuris isikūręs šalia Jenisėjaus upės, išsiskiriantis tuo, jog virš didelio ploto miško teritorijos stūkso išsikišusios vulkaninės kilmės uolos. Vietinių vadinamas „miško milžinų žemė“. Pats Krsnojarskas nėra itin gražus. Centre lygiagrečiai besidriekiančios trys gatvės, kuriose ir sukoncentruotas miesto kultūrinis, politinis gyvenimas. Pačioje pagrindinėje gatvėje, pavadintoje prospekt Mira, ištisa eilė medelių (2-3km) apvyniotų lempučių girliandomis. Deja, naktį nebuvome užsukę į centrą tai ir viso blizgesio neišvydome:). Krasnojarskas pasirodė studentiškas miestas, o gal tai dėl pirmųjų rugsėjo dienų gatvės buvo pilnos studentų...
Apsistojome buvusioje turistinėje bazėje, perdarytoje į kuklų viešbutuką. Juo labiau, kad jis buvo visai šalia parko Stolby. Pirmąjį vakariuką pasikėlėme į apžvalgos aikštelę elevatoriumi. Iš aukštai (~500m.) pamatėme po kojomis visą miestą ir dalį parko Stolby.


Patį parką sudaro keletas dešimčių (o gal ir dar daugiau) uolų, kurios išsikišusios virš viso kalvoto peizažo. Lengviausiai pasiekiamos ir vienos gražiausių uolų yra pasiekiamos einant 7 km. siauru keliuku. Nuo pat pradžių parkas pasitiko įvairiais gyvūnais. Per pat kelią peršliaužė gyvatė, iš takelio šonų šokinėjo sibiriniai burundukai prašydami kąsniuko, ir dar kažkokių mums nežinomų mažų gyvūniukų, panašių į prerijų šuniukus.


Ne veltui tai parkas, kuriame aptinkama apie 80 meškų, 120 vilkų, 30 lūšių ir pan. Bebaigiant kilti septintąjį kilometrą vyriškoji šio pasakojimo pusė jau varvėjo nuo prakaito, o moteriškei irgi nešalta buvo:) Gal ir gerai, nes kitaip tos rusiškos bandelės dar ilgai butų juntamos ant šonų…
Į pačias uolas nusprendėme nekopti, nes dėl nedidelio neatsargumo mūsų kelionė tik prasidėjusi galėjo ir baigtis. Kažkada grįšime ir įsiropšime:)


Krasnojarskas – Ulan Ude
Kelionei traukiniu nuo Krasnojarsko iki Ulan Ude (jau rytinė Baikalo pusė) pasirinkome ekonominę klasę (vadinamasis platskartas). Ir pigiau kainuoja, ir pati kelionė trunka tik 27h. ir norėjome patirti kitokį keliavimo būdą. Ir nenusivylėme. Čia tikrai kitaip. Sienos tarp gultų labiau simbolinės, o ir patys keleiviai yra nebe tokie tvarkingi (nekalbame apie visus…). Kai prasidėdavo pietų metas tai sunku buvo neužousti nuo įvairiausių kvapų, kurie įsismelkdavo net į rūbus, triukšmas irgi kurkas didesnis dėl didesnio žmonių skaičiaus viename vagone.


Bet privalumas – bendravimas be pertvarų. Susipažinome su keletu rusų, su kuriais pakalbėdavome, papletkindavome, pasijuokdavome. Jie ir atsakė mums į klausimą, kodėl šioje Rusijos vietoje dauguma automobilių vairą turi dešinėje. Kaip ir galvojome tai dėl Japonijos artumo. Čia gyvenantiems daug pigiau nusipirkti iš Japonijos parvežtą transporto priemonę. Kaip jie patys sako iki 2000 metų Japonijoje gaminti automobiliai yra vadinami milijonieriai, nes buvo gaminami nuvažiuoti milijonui kilometrų. O tokio automobilio vairavimas tampa pavojingu tik tada kai išvažiuoji už miesto (kai renkia aplenkti). Paprasta.
Su mumis keliavusi studentė Ženia mums darkart patvirtino, jog geografinis atstumas tarp artimųjų taip akcentuojamas mūsų šalyje yra tik paprasta psichologija. Ji pati mokosi Krasnojarske, o tėvai gyvena Čitoje (Chita). Tarp šių miestų 1100 km atstumas ir tai suprantama kaip pakankamai mažas atstumas, juk kai kurie studentai studijuoja (o vėliau tikriausia pasilieka ir gyventi) Maskvoje arba Piteryje, kai jų artimieji gyvena Čitoje, Ulan Udėje ar Vladivostoke. Pas mus 300 km. atstumas vertinamas kaip kitas pasaulio kraštas. Juk kaip toli tas Vilnius nuo Klaipėdos:) … 3h…oho!
Renkantis traukinį tarp Krasnojarsko ir Ulan Ude rinkomės iš tų, kurie pietinę Baikalo pakrantę pasiekia šviesiu paros metu. Šis kelionės etapas vadinamas pačiu vaizdingiausiu. Tikrai nepaprastai gražu. Traukinys pasiekia pakrantę 400m. virš paties baikalo lygio ir atsiveria nepaprastai gražūs vaizdai į kitame krante stūksančius kalnus bei apačioje įsikūrusius miestelius. Paties Baikalo išskirtinumą galima pateikti keletu faktų: 20% pasaulio gėlo vandens (atmetus ledynus) atsargų turintis ežeras, didžiausias pagal tūrį ežeras pasaulyje (didesnis už Didžiuosius JAV ežerus kartu sudėjus), jame gyvena vienintelis gėlame vandenyje gyvenantis ruonis Nerpha, iš aptinkamų ~2500 augalų ir gyvūnų rūšių 1700 aptinkamos tik šiame ežere, tai seniausias pasaulio ežeras...


Viena pagrindinių ir gausiausiai aptinkamų žuvų šiame ežere yra Omul (iš lašišinių šeimos..). Kurios pardavėjai tiesiog pradeda lipti per galvas siūlydami šią žuvį rūkytą, kai prasiveria traukinio durys. Deja, mes taip ir neparagavome šios žuvies…

Buriatija
Rytinėje Baikalo pusėje prasideda Buriatijos Respublika (pusiau autonominė Rusijos respublika). Buriatai yra tauta labai artima mongolams. Pagrindinė religija – budizmas. Deja, tai nykstanti tauta. Šiuo metu iš ~ 1 mln. Buriatijoje gyvenančių žmonių tik ~ 30% yra buriatai. Tai ryškiai azijietiškais bruožais išsiskirianti tauta. Tikimės, jog šiai tautai pavyks išlikti ir išlaikyti savas tradicijas.
Buriatijos respublikos centras – Ulan Ude. Mielas, bet nelabai kuo išsiskiriantis miestas. Tiesa, jo centre pūpso didžiausia pasaulyje Lenino galva.


Nusprendėme daug laiko Ulan Ude nepraleisti ir keliauti Baikalo pakrante į šiaurę, į miestelį Barguzin. Čia mes galime pasigirti geriausiomis derybomis, kurios kažin ar bepasikartos mūsų kelionėje. Pačios derybos kaip derybos, bet su „maršrutke“ suderėjome už 300km iki Barguzin miestelio sumokėti po 350 RUB, kai tuo tarpu netgi vietiniai mokėjo po 500 RUB! Buvome paprašyti to nesakyti su mumis važiuojantiems rusams...
Pats kelias tai neduok Dieve... 300 km važiavome 6h.. Truputis asfalto, o kita dalis duobėto žvirkelio.. Gerai tai, kad matėme naujai betiesiamą asfaltuotą kelią. Nors kažin ar gerai paveiks šį unikalų gamtos kampelį padidėjęs turistų srautas..
Pats Barguzin miestelis įsikūręs tuo pačiu pavadinimu upės slėnyje. Iš visų pusių kalnai, gaivus oras, ramybė… Čia apsistojome 3 dienoms. Pačiąją pirmąją tiesiog pratinginiaudami:) ir stebėdami aplinką. Neasfaltuotos gatvės, aukštos neperregimos tvoros, palaidos karvės ir ožkos, kurios tvarkingai vakare grįžta pas šeimininkus, pro kalnų viršūnes beslenkantys debesys…


Antrąją dieną išsiruošėme pasivaikščioti po pakalnes. Vietiniai be abejo mums norėjo įpiršti gidą, bet nusprendėme vadovautis savo sugebėjimais. Kad nepasiklysti ėjome kalnų upelio pakrante. Gražu, ramu, gaivu… Pamatę grybus negalėjome susilaikyti nepasigrybavę. Pasirinkome baravykų ir raudonviršių. Grįžę į viešbutuką, šalia esančioje kavinukėje paprašėme juos pakepinti. Niam niam… Nerealiai skanu!


Kol valgėme galėjome prisižiūrėti vietinių linksmybių. Tai buvo bene vienintelė kavinukė, kurioje garsiau grojo muzika ir nors dar buvo tik ~ 19h, o vietinė kompanija taip įsijautusi šoko ratuku rusų estrados dainas, kad ohoho! Įsijautusios moterys netgi špagatą bandė daryti... Sunkoka tai joms buvo, bet linksma mums!
Kitą rytą, prieš šio pasakojimo dailiosios pusės norą, išsiruošėme įkopti į šalia esančio kalno viršūnę. Pradžia buvo nebloga. Po pirmosios valandos kopimo vyriškis jau pradėjo tirpti, moteriškė už širdies griebtis... Po antros valandos jau atvirkščiai.. Dvi valandas pakopę sustojome aikštelėje (Kasparai čia buvo nufilmuotas tavo gimtadienio sveikinimas). Šioje stotelėje moteriškė pasiliko laukti savo narsuolio vyro. O vyras, pasiryžęs įveikti kalną, narsuoliu jautėsi tik pirmąjį pusvalandį.. Kiekvienas metras kopimo jam kainavo po upelį prakaito ir prarastą viena bandelę.. Daug kartų buvo norėta grįžti, bet užsispyrimas sakė, jog jeigu nesi dailus tai bent jau įrodyk, kad esi stiprus:). O dailioji pusė pagaliau turės kuo pasididžiuoti. Kalnas buvo įveiktas, vyras kietas kaip dešra!

Tą patį vakarą toje pačioje kavinukėje išbandėme buriatų nacionalinio patiekalo pozy (arba kitaip buuzy). Tai ne kas kita, o didelis koldūnas, prikimštas jautienos ir kiaulienos (gal avienos...) ir virtas sultinyje. Skanu, bet nieko ypatingo.
Kitą dieną grįžtant vėl pavyko kainą „numušti“ iki 350 RUB (vėl vietiniams nežinant). „Maršrutkėje“ susipažinome su močiute, kurios vyras buvo lietuvis. Daug kartų buvusi Lietuvoje. Neįprasta šiame krašte. Smagiai pasišnekučiavome apie gyvenimo sunkumus su močiute, o išsiskiriant nuo jos netgi gavome dovanų kišeninį veidrodėlį... Taip miela...
Ulan Ude užtrukome tik tą naktį. Kitą rytą turėjome išvykti autobusu į Mongolijos sostinę Ulaan Baatar. Pasirinkome autobusą, nes tai ir kur kas greičiau ir kaip pasirodė daug pigiau (netgi už traukinio platskarta). Be abejo tai ne taip patogu, bet kadangi kelionė trunka tik apie 12h tai mums tai buvo priimtinas variantas.
Galime tik apgailestauti dėl Rusijoje esančio interneto paslaugų (išskyrus tik Maskvą ir Piterį). Internetas ne tik lėtas, retai randamose kavinukėse, bet ir kaina neprotinga. Daugumoje vietų turi mokėti ne tik už prisijungimą, bet ir už perduodamų duomenų kiekį. Taip gaudavosi apie 10lt valanda („nepumpuojant“ filmų..). Todėl mieli draugai nepykite ant mūsų buvome jus apleidę kuriam laikui. Pasitaisysime ir tikimės, jog pasitaisys Rusija.

Apibendrinant Rusijoje praleistą mėnesį...
Tikrai nepigu (netgi už Maskvos ir Piterio). Brangi nakvynė (išskyrus kai apsistodavome pas artimuosius). Gan brangūs maisto produktai. Alaus kaina buteliuose 1,60 lt – 5,00 lt. Baruose nelabai matėme, kad pilstomas alus kainuotų pigiau nei 6lt. Pigi degtinė – Zelionaja Marka 0,5 l kainuoja apie 11 lt. ir pan.
Šaltai pasitinka, bet šiltai palydi. Kur bepasisukdavome visur susiraukę veidai.. Į mūsų labą dieną tik burbteldavo kažką arba keistai nužvelgdavo... Bet visai kas kita kai su jais susipažįsti artimiau. Net nustembi, kokie šilti, draugiški, paslaugūs, malonūs..
Keliai... Keliai labai blogi.. Shirokaja strana no dorogi plochije... Reiktų jums Iljos veidą pamatyti, kai jo tėvelio mašina bildėdavo per duobes...
Eismas... Nemandagesnio dar nesu matęs.. Jeigu pas mus vyksta karas keliuose tai kas čia tada vyksta?... Nei vienas automobilis nepraleisdavo einant netgi pėsčiųjų perėja (tas pats ir Piteryje, ir Maskvoje). Ne tik nepraleidžia, bet netgi pypina...
Graži... Šalis, kuri turi kuo didžiuotis. Gražus Piteris, šiuolaikiška Maskva, platusis Sibiras, Baikalas, Uralas...
Visgi…Россию умом непонять …