Three Gorges kruiziukas

2009.10.21. 68-oji kelionės diena.
Chongqing miestas. Susirandam kelionę po Three Gorges. Pasivaikščiojam. Aštriai pavalgom. Vakare išplaukiam. Anglas Paul‘as.
Atvykome į Chongqingą vėl ankstų rytą. Mus pasitiko mergina, iš kurios turėjome nusipirkti bilietus kruizui Jangdzės upe. Mergina gerai kalbėjo angliškai tik gal kiek per greitai, kartais net padusdama. Visą kelionės maršrutą išbėrė kaip žirnius ir mums nebeturint klausimų (po tokios litanijos kažin ar kam kiltų klausimų..) išrašė bilietus. Tai buvo kruizas su kiniečių kompanija – taip bemaž trigubai pigiau ( vistiek nieko daug pakeliui neturėtų pasakoti..). Turėjome išplaukti tos pačios dienos vakare, iš viso 3 naktys ir 4 dienos.
Palikome kuprines pas merginą ofise ir patys patraukėme pasižvalgyti į miestą. Chongqingas yra apskrities centras ir kaip minėjome buvusi Kinijos sostinė (berods II-ojo pasaulinio karo metu). Šis miestas garsėja kaip paties aštriausios maisto sostinė :).


Turi savo ževesį ir kai kurių įdomių architektūrinių sprendimų. Mes ne tik pasigrožėjome miestu, bet ir pamatę pirmąją vakarietišką kavinukę puolėme atsigerti kavos (kinietiškose kavinukėse kavos arba nėra, arba ji net nepanaši į kavą...).
Pasišliaužioję mieste sulaukėme ir vakaro.
Dar prieš išvykstant nusprendėme pavalgyti. Užėjome pavalgyti į vieną vietinę kavinukę. Ir patikėkite aštriausio maisto miesto vardą Chongqingas tikrai pateisina. Pamiršome pasakyti, kad pagamintų neaštriai (bet jie taip tikriausiai ir nemoka...)ir jums reikėtų pamatyti Ginto veidą, kuris, kaip jam nebūdinga, buvo net baltas nuo valgomo patiekalo aštrumo...
Pavalgę patraukėme link savo laivo. Nudžiugome pamatę dar vieną vakarietį. Britas Paul‘as. Su savu akcentu, kurį perprasti reikėjo laiko. Britiškas jumoras praskaidrino mūsų nemigusias galvas.
Laivas pasirodė visai nieko, apsigyvenime keturvietėje kajutėje su dar dviem kiniečiais, kuriems mes buvome neblogas eksponatas – stebėdavo kiekvieną mūsų žingsnį.
Pasirodo, jog jeigu nori užlipti ant denio turi susimokėti... Lupikautojai tie kinai...
Laivas pajudėjo ir visi grožėjomis praplaukiančiais naktiniais Chongqingo vaizdais.


Iškart nutolus miesto žiburiams patraukėme į savo kajutę, nes jau nebeturėjome jėgų po praėjusios nakties traukinio kelionės.

2009.10.22. 69-oji kelionės diena.
Plaukiam Jangdzės upe. Globoja pagyvenusi porelė. Kalbamės. Šiukšlintojai kiniečiai.
Kitą dieną praleidome ant denio. Stebėjome pakrantes, stebėjome kiniečius turistus, žaidėme UNO, skaitėme knygas.


Tiesiog negalėjome atsistebėti, kaip taip įmanoma šiukšlinti. Tiesiog reikia sugebėti. Kiniečiai galėdavo sėdėti ant šiukšlių krūvos ir toliau sau bendrauti su aplinkiniais. Ant denio esančios personalo mergaitės pačios gerai nežinojo, kas yra tvarka tad apsitvarkydavo vieną kartą per dieną. Nuolatinė netvarka. Stengėmės į tai užsimerkti... Sunkokai pavyko...


Susipažinome su pagarbaus amžiaus kiniečių porele, kuri nelbogai kalbėjo angliškai ir buvo nusprendę mus pagloboti kelionės metu. Truputį pasikalbėjome apie Kiniją. Patiko mintis dėl turistinių objektų kainos. Mūsų klausimas buvo, kaip išgali kiniečiai susimokėti už turistinius objektus, kurių kaina tikrai nėra maža, o dar ir reikia mokėti už atskirus objektus ir pan. Jo manymu, jeigu objektų kainos būtų pasiūlytos mažesnės tai vietiniai turistai tiesiog užtvindytų šiuos objektus. Juk ir dabar, prie aukštesnės kainos, visi objektai apgulti. O jeigu dar atsižvelgsime į vietinių turistų elgesį turistinėse vietose tai juos reikėtų dar labiau apsaugoti...
Su juo aptarėme ir Three Gorges Dam (didžioji Jangdzės užtvanka), kurią turėjome pamatyti po poros dienų. Jautėsi, kad jis, kaip ir visi aplinkiniai kiniečiai labai didžiuojasi šia užtvanka ir laiko ją kaip jų šalies galybės įrodymą. Apie šią užtvanką šiek tiek vėliau, kai ją priplauksime, bet netgi plaukiant laivu jau matėsi padariniai, sukelti užtvenkus Jangdzės upę. Upės vandens lygmuo buvo pakilęs ir vietomis „pasiėmė“ apie 100 m. kranto! Paprasta akimi matėsi, kiek vanduo apsėmęs buvusios apkrantės. Vietomis kyšojo iš vandens medžiai, kurie dar visai neseniai pilnai siūbavo ant kranto.


Tą dieną mūsų užsiėmimai ir tebuvo kortavimas, kalbėjimas bei knygų skaitymas. Nepamiršome ir vaizdų plaukiančių aplink. Jeigu smogas būtų mažesnis tai išvis būtų nuostabu. Nieko stebėtina, kai fabrikai tiesiog ant upės kranto leido debesis dūmų.


O kiek mes jų dar nematėme tolėliau nuo kranto...
Jangdzės upė tai platėjo tai vėl siaurėjo, krantai tiesa beveik visada buvo kalvoti. Šiam regionui Jangdzės upė nuo seniausių laikų vaidino svarbų vaidmenį. Ne tik šilko kelio tęsinys, bet ir svarbus pragyvenimo šaltinis. Šiuo keliu nuo Šanchajaus traukė laivai tiek pasroviui tiek ir prieš srovę (juos upės šonais tempdavo būrys vyrų virvėmis). Upė buvo turtinga žuvimis (kas vis mažiau pasakytina apie dabartį). Netgi teko skaityti, jog šioje upėje buvo delfinų, kurie išnyko po užtvankos pastatymo...

2009.10.23. 70-oji kelionės diena.
WU gorge. Little three gorges. Persėdimas laiveliais.
Kita diena buvo svarbiausia viso kruizo metu. Turėjome priplaukti vieną pagrindinių WU Gorge bei vadinamąsias Little Three Gorges, kurios laikomos netgi gražesnėmis nei didžiosios. Kad jas galėtume pamatyti be abejo turėjome dar papildomai sumokėti...
WU Gorge galite pamatyti ant 10 jenų banknoto (gal kas turit? :)).


Tarpekliais stačiais krantais, žalias vanduo, žalios pakrantės.. Gražu, bet mes visi laukėme Trijų Mažųjų tarpeklių..


Iš savo kruizinio laivo turėjome persėsti į mažesnį, nors ir taip pat nemažą laivą, kuris mus plukdė vingiuodmas tarpekliais. Jeigu vanduo dar kažkiek pakils tai tikriausiai į šiuos siaurus tarpeklius galės įplaukti ir kruiziniai laivai..
Jeigu kažkas matėte Norvegijos arba Naujosios Zelandijos fjordus tai galite įsivaizduoti šį vaizdą. Iš šonų stačiai kylančios uolos, kartais patampančios tiesiog milžiniškomis sienomis, žaliai – mėlynas vanduo...
Priplaukus dar siauresnę tarpeklio vietą buvome persodinti į dar mažesnius laivelius.


Ši atkapa pati gražiausia. Spalvos, uolos, tyškantis iš po valties vanduo, iš už vingio atsiveriantys nauji vaizdai... Liuks. Laaabai gražu.
Tuo pačiu keliu besigėrėdami ir grįžome į savo pagrindinį laivą.

2009.10.24. 71-oji kelionės diena.
Dar keletas tarpeklių. Priplaukiame užtvanką. Ekskursija. Yichang miestas.
Paskutiniąją kruizo dieną dar pasigėrėjome keletu didesnių tarpeklių.
Labai gražu, bet vakar matytoms Little Three Gorges mūsų manymu neprilygo.
Pravingiavome ir priplaukėme didžiają Jangdzės užtvanką.
Keletas faktų apie ją:
Plačiausia pasaulyje (plotis 2,3 km)...
Galingiausia pasaulyje tarp bet kokio tipo generuojančių elektrą elektrinių (2011 metais generuos 22500 MW galią)...
Preliminarūs darbai jai statyti pradėti 1932m...
Dėl pakilusio vandens užlietas papildomas 632 kv.km plotas...
Dėl pakilusio vandens iškeldinta 1,3 mln žmonių...
Dėl užtvindyto ploto prarasta keletas tūkstančių archeologinių vertybių...
Jeigu ši užtvanka dėl vienų ar kitų priežasčių sugriūtų Yichang miestas, esantis už 30 km nuo užtvankos ir turintis 4 mln gyventojų, būtų užtvindytas per 1h...


Kyla mintis, kad ši užtvanka tai gamtos ir žmogaus galios susidūrimas. Lyg ir norėjimas parodyti, kad gamtą galima pažaboti... Juk šioje vietoje būna žemės drebėjimai! Kiek nedaug reikia, kad gamta viską atstatytų į vietas ir labai skaudžiai nubaustų už išsišokimą..
Be abejo reikia paminėti ir gerąsias šios užtvankos puses. Bus reguliuojami upės potvyniai, kurie nusinešę labai daug žmonių gyvybių... Bus sumažinta oro tarša (visgi hidroelektrinė). Bus aprūpinti elektra augantys Kinijos poreikiai. Kai 1994 metais buvo pradėta elektrinės statyba, jos pajėgumų būtų užtekę patenkinti 10% visos Kinijos elektros poreikio. Šiuo metu, kai Kinijos elektros poreikis yra išaugęs, ji gali patenkinti 3% elektros poreikio...
Visada bus pasisakančių už ir prieš...
Tą dieną nakvojome minėtame Yichang mieste, kuris turistui nėra patrauklus. Jis mums tebuvo stotelė prieš traukinį į Šanchajų...

Xian

2009.10.19. 66-oji kelionės diena.

Rytas Xiane. Važiuojam pažiūrėti į Terracotta armiją. Vakare pasivaikščiojom po miestą.
Xiane buvome anksti ryte. Smagu tai, kad hosteliukas, kuriame mes apsistojome pasitiko mus ir su mūsų kuprinėmis nugabeno į vietą. Dar smagiau, kad pasitinkant pavaišina nemokama kava ir vakare bokalu alaus! Hosteliukas kuklus, bet jaukus. Visos sienos nurašinėtos keliautojų. Iš Lietuvos neradome, matėme tik iš Latvijos. Ot tie braliukai :).
Nieko mes nelaukėme ir greit išvykome į pagrindinį tikslą – pažiūrėti iš arti imperatoriaus Qin ir jo akmeninių Terracotta kareivių armijos. Iš to tikrai padarytas didelis turistinis ažiotažas. Kol prieini iki pagrindinio komplekso reikia praeiti gal kokį puskilometrį pro įkyrokus prekeivius. Vos atigynėme. Galop jau kai mūsų klausdavo „look, beautiful? You like?“ grubokai atsakydavom „No, we don‘t like...“. Nustebdavo ir nieko nebesakydavo...
Paties imperatoriaus kapavietė milžiniška. Akmeniniai kareiviai sudaro tik dalelę šio ploto. Kartu su juo buvo palaidoti ir amatų miesteliai, arklidės, virtuvės ir pan. Viskas tam, kad imperatoriui ir po mirties būtų gerai. Reikia paminėti ir tai, kad šio kapo statytojai taip pat buvo nutildyti amžiams...kad neprasitartų, kur palaidotas imperatorius... Paslaptis tikrai buvo ilgam išsaugota. Kapas atrastas tik prieš trisdešimt metų vienam valstiečiui kąsant toje vietoje šulinį...


Pačių atkastų kareivių angarai yra trys. Juose vis dar tęsiami kasinėjimai, dalelių atskyrimai. Dauguma kareivių ir jų arklių subyrėję į šipulius, tad juos sukljuoti tenka kantriai dėliojant dalelę po dalelės ir visą lipdinį perkeliant į jo originalią vietą.
Čia jau nebestebino kiniečių turistų minios. Jie tiesiog tintais lipo vieni kitiems per galvas, kad nufotografuoti tai ką pasaulis pamatė visai nesenai. Matosi, jog jie tuo labai didžiuojasi. Tikriausiai ir valdžia prie to prisidėjo lipdydama liaudiškos valstybės pamatus...
Kareivių armija patiko, bet tikriausiai mumyse tą susižavėjimą jauprieš tai buvo sukurstę skaityti straipsniai ar matyti dokumentiniai filmai. Smagu tai pamatyti originaliai.
Pats Xian‘as yra senoji Kinijos sostinė. Jo galybė buvo šilko kelio laikais, kai jis buvo vadinamas paskutine stotele (nors vėliau girdėjome, kad į tai taikosi ir Suzhou :) ). Jo senamiestis apjuostas gynybine siena, centrinė dalis turi Musulmonų kvartalą.
Rytojaus dienai nusipirkome traukinio bilietus į Chongqingą, kitą buvusią Kinijos sostinę, kurioje norėjome pradėti savo kelionę kruizu link gražiųjų Three Gorges. Deja nebebuvo bilietų su miegamosiomis vietomis todėl nusprendėme išbandyti laimę su sėdimomis vietomis. O tai buvo traukinys be raidinio žymėjimo, kas reiškia žemesnę klasę, mažesnį greitį... Dar nežinojome į ką įpuolėme :).


Smagiai pasivaikščiojome po naktinį Xianą, pavalgėme vietinėje kavinukėje, nuplovėme dienos dulkes. Laukė įspūdinga rytojaus kelionė...

2009.10.20. 67-oji kelionės diena.
Pasivaikščiojam po miestą. Daug musulmonų. Naktis traukinyje :).
Kitą dieną nieko ypatingo nenuveikėme, nes 14h. jau turėjome pajudėti su traukiniu. Tai buvo kelionė, kurios niekada nepamiršime...
Ši kelionė būtų nieko ypatingo, jeigu ne 15 val. praleistų su 200 kinų sėdint viename vagone. Ne paslaptis, kad vagone, esančioje vienoje eilėje, telpa 5 žmonės, bet jų buvo apie 10. Viena laimė, kad visi langai tame vagone atsidarė...
Dar prieš sėdant į traukinį turėjome prasibrauti pro bėgančių žmonių minią. Visi iš laukimo salės skubėjo į tą patį traukinį kaip ir mes. Pagalvojome, kodėl jie visi bėga? Juk vietos sunumeruotos... Na, bet reikia ir mums :). Pasileidome begti... Visi lėkė kiek įmanydami, kas su višta po pažastimi, kas su kibirais ant neštuvų, kas su milžiniškomis tašėmis. Gerai, kad paskubėjome, nes tie, kurie turi lagaminus ar kuprines ne visada turi galimybę jas padėti į joms skirtą vietą :). Jos tikras deficitas. Kai kas nešulius laiko visą kelionę ant kelių. Vietinių pundulai dvigubai didesni už mūsų! Kol visi susigrūdo į vagoną vos neįvyko muštynės, tie, kurie buvo atsisėdę ne savo vietose buvo pastatyti stovėti, kiti taisėsi prisėsti ant pundulų.


Ne tik sėdėjome penkiese ant trivietės sėdynės, bet dar ir takas prisipildė stovinčiųjų… Be abejo mes buvome dėmesio centre. Kaip gi tie užsieniečiai keliauja tokiu traukiniu? Geras porą valandų reguliariai visas traukinys atsisukinėdavo pažiūrėti, ar mes dar čia…
Pirmas 4 valandas jautėmės gan patogiai, nors ir turėjome sėdėti apsižergę vietinės kinietės kibirą, kuriame pasirodė buvo tik jos arbatos termosiukas ir užkandžiai (kam jai juos tįsti 700 km?). Po to pradėjome nebejausti kojų, nes jos tiesiog pradėjo tirpti nuo nepatogių suolų bei nugarų. Jeigu pamėgini ištiesti kojas, tai jos atsiremia į priešais esantį žmogų. Belieka mandagiai atsiprašyti...vis tiek nesupranta! Ai, nesvarbu :). Toliau nuotykiai tęsėsi, kai to vagono prižiūrėtojai pradėjo važiuoti su maisto ir gėrimų vėžimėliais. Žmonių pilna, tai jis tiesiog juos gražiai prastumdo į vieną ar į kita pusę. Kiti, kurie gudresni pradėjo lipti tiesiog ant sėdimų vietų bei stalų :). Ir taip kas 20-30min..
Čia dar tik pradžia... Kaip tik privažiavome pirmąjį didesnį miestuką, prasidėjo maistų turgavonės. Viskas vyksta per langą. Keptas vištų kulšeles praktiškai pirko visi... prie kulšelių reikia ir alaus! Kažkas už mūsų bandė atidaryti alaus butelį, tai pavyko atidaryti taip, kad visi esantys aplink jį buvo aplipę alaus putomis... beje ir mes gavome porą lašų į plaukus. Atrodo, čia niekis... kai po poros minučių visi pradėjo šiukšles mesti tiesiog pro traukinio langą. Metė viską ir plastikinius, ir stiklinius butelius. Metė bet kokį daiktą, kuris buvo jiems nebereikalingas. Atvirai bjaurėjomės metamomis šiukšlėmis, nes ne paslaptis, kad Kinijoje yra apie 1,3 milijardo gyventojų ir jeigu kiekvienas gyventojas per dieną numeta po vieną šiukšlę, tai... Prieš mus sėdintys trys jauni vyrukai suprato iš mūsų veido išraiškos, kad negerai daro, tai po keletos minučių susiorganizavo plastikinį maišiuką šiukšlėms dėti :). Pagirtina!!! Po kiek laiko tą maišiuką vis tiek išmetė kitas kinietis, nes jis tiesiog nesuprato, kokiu tikslu jos čia padėtos...
Patys nepirkome nei alaus ir netgi privengdavome gerti vandenį, nes vien mintis, kad reikės eiti į tualetą purtydavo... Jis buvo čia pat, bet vistiek būtų reikėję peržengti bent dešimtį ant žemės sėdinčių žminių ir įeiti ten, kur ką tik pabuvojo kokie 200 kiniečių ir ne po vieną kartą. Prisimenant, kaip jie elgiasi tualetuose, ši mintis nežavėjo...
Dar vienas keistas dalykas Kinijoje yra tai, kad rūkyti galima praktiškai visur, nors ir yra tam prieštaraujantys ženklai :). Tai galite įsivaizduoti, kad tas vagonas kai kuriais momentais skendėjo dūmuose. Pelenai bei cigarečių nuorūkos buvo metamos tiesiog ant žemės. Tarp kitko patys, kurie turėjo nusipirkę stovimus bilietus, ant tos purvinos žemės ir sėdėdavo. Ant žemės buvo galima rasti įvairiausių dalykiukų kaip, kad makaronų, saulėgražų lukštų, skreplių, tarakonų... Tie maži parazitai sugebėdavo užlipti net suolų atlošų. Gerai, kad juos matė tik Gintas ir gudriai nutylėjo, o tai mūsų kelionė būtų greitai pasibaigusi artimiausiame miestelyje... :).
Atėjus nakčiai visi kaip galėdami bandė numigti. Tie, kurie stovėjo snūduriavo. Kas dvidešimt minučių vis tek visi turėdavo sukilti, nes pravažiuodavo maisto ir gėrimų vežimukas. Šiek tiek nufilmuotos medžiagos galite pamatyti mūsų video skiltyje.
Numigome gal po pusvalanduką, nes perdaug viskas įdomu buvo aplinkui, kad leistume sau tai praleisti :). Po 15h. sėdėjimo žemės palietimas buvo tolygus Kristupo Kolumbo išsilaipinimui Amerikoje...

Pingyao

2009.10.17. 64-oji kelionės diena.

Naktis traukinyje. Ankstus rytas Pingyao. Deramės su taksistais. Juokingos merginos hosteliuke. Konfucijaus šventykla. Bandom prasmukti ant sienos. Kojų masažai.
Traukinyje buvome nusipirkę vadinamąjį „hard sleeper“ – miegamąsias vietas šešiavietėje kupe. Tik sunkiai tai galime pavadinti kupe, nes nėra nei durų nei kitų užtvarų, kurie atskirtų nuo koridoriuko.
Kalbant apie traukinių sistemą galime pasakyti daug gerų žodžių. Punktualu, pakankamai švaru (nekalbant, kad patys keleiviai patys didžiausi pasaulio šiukšlintojai...), greita ir pakankamai pigu. Yra trys traukinių tipai – Z traukiniai, K traukiniai ir „beraidžiai“ :). Z traukiniai patys greičiausi, bet ir brangiausi. K traukiniai laikomi vidutinės klasės, na, o trukiniai be raidžių žymėjimo patys pigiausi, bet ir patys ekstremaliausi :). Apie nuotykius su šio tipo traukiniais skaitykite sekančiuose mūsų pasakojimuose...
Į Pingyao atvykome ankstų rytą, įveikę apie 500 km. atkarpą. Prie mūsų iškart prisistatė Tuk tukų ir motorolerių vairuotojai, kurie siūlė savo viešbutukus ir nakvynes. Mes bandėme jiem paaiškinti, kad mes jau turime savo rezervaciją, bet žinant kiniečių kalbos žinias tai buvo bergždžias darbas. Jiems tiesiog šypsojomės ir jie mums atgal :). Iškart nusipirkome bilietus iš Pingyao į Xianą, kuris buvo dar už 500 km į pietvakarius. Kol mes pirkomės bilietus vienas iš vairuotojų visgi surezgė mintį, kaip gali gauti pinigėlių iš reikalo su mumis, ir mums pasiūlė nuvežti iki mūsų viešbutuko už dyką. Žinojome visus vežiotojų triukus ir tai nebuvo panašu į pakeliui nuvežimą į draugo parduotuvę, nes buvo tik 6h ryto... Įsėdome ir štai tikrai mes netrukus jau buvome prie savo viešbutuko. Susistūmusios krėslus miegojo priimamojo mergaitės. Pasirodo vairuotojas gavo iš jų pinigų už mūsų atvežimą... lyg būtų mus kaip klientus jiems suradęs...nors mes ir turėjome rezervaciją. Na, ok, svarbu mums tai papildomai nekainavo... Išklausėme viešbutuko mergaitės litaniją (kitaip nepavadinsi, nes tai ką ji vadino anglų kalba buvo panašiau į niurnėjimą, urzgimą...), ji bėrė vos vos suprantamus žodžius kaip žirnius į sieną. Vos sulaikėme juoką ir ramiai nuėjome pamiegoti į savo kambariuką. Viešbutukas tikrai gražus, su senoviniu vidiniu kiemu ir senoviniais kambariukais.


Pats Pingyao vadnamas Kinijos finansų pradininku. Čia įsisteigė pirmieji Kinijos bankai, susiformavo bankininkystės normos... Ir tai labai jautėsi. Visi gatvės prekeiviai turėjo begales sidabrinių monetų iš įvairiausių prekybos laikų. Čia mes pamatėme pelno galimybę ir nusipirkome keletą sidabrinių monetų. Tai buvo 1792 m. monetos, už kurias sumokėjome po 7 lt. Vien jas išlydžius už sidabrą gautume dvigubai daugiau. Neskaitant jų istorinės vertės... Nežadame jų parduoti, laikysime jas kaip suvenyrus...
Reikia išskirti Pingyao gynybinėmis sienomis apjuostą senamiestį, kuris skaitomas vienas unikaliausių išlikusių Kinijoje. Senamiestis ne tik pilnas senovinių valdžios pastatų, šventyklų, bet ir gyvenamųjų namų, kuriuose vis dar gyvenama. Smagu vaikšioti gatvelėmis, kuriose verda eilinis dienos gyvenimas, kur moterys skalbiasi, kur vyrai žaidžia kinietiškais šachmatais arba taiso savo motorolerius.. Nusprendėme išsirinkti tik vieną šventyklą, nes nesame dideli jų fanai. Pasirinkome Konfucijaus šventyklą, kurioje senovėje buvo valstybinis egzaminų centras.

Perėjome daugybę uždarų kiemelių su sava istorija, pasižvalgėme nuo šventyklos stogo ir patraukėme toliau..
Mūsų draugai Marta ir Jeremy šiame miestelyje buvo prieš keletą dienų ir mums patarė, jeigu norime pasivaikščioti gynybinėmis sienomis ir dar nemokamai, tai bandyti praeiti per pietinius vartus, kurie menkai stebimi. Pabandėme, bet šįkart mus užmatė bekortuojantys kasininkai ir paprašė susimokėti. Pasukome atgal. Nusprendėme, kad vienam žmogui mokėti 120 jenų (12 eurų) tik už pasivaikščiojimą sienomis yra per daug... Tai buvo darkart įsitikinimas, kad Kinijoje beveik visi turistiniai lankomi objektai yra mokami ir palyginus brangūs... Kaip patys kiniečiai išgali už tai susimokėti? Juk jų vistiek tuntai eina nors ir brangu.
Šalia to, kad visą dieną vaikščiojome siauromis gatvelėmis dar užlipome į senamiestuko centre stovintį vartų bokštą, nuo kurio atsivėrė nerealus senamiesčio vaizdas...


Čerpiniai stogai, maži vidiniai kiemukai, šurmuliuojantys prekeiviai, raudoni gatvių žibintai...
Dar kitoks vaizdas sutemus ir sužibus raudoniems žibintams. Ne, tai ne raudonųjų žibintų gatvė Amsterdame ar Vilniuje prie stoties :). Kur kas mielesnis vaizdas...
Visos dienos pasivaiščiojimą vainikavo pėdų masažas, kuris mums čia kainavo tk po 7 litus... Atsigavus kojoms ir alutis saldesnis :).

2009.10.18. 65-oji kelionės diena.
Pasivaikščiojome. Apsikirpimas. Nuotykis tualete. Viso kūno masažas. Sėdam į traukinį. Ispanės.
Kitos dienos vakare jau turėjome išvykti į Xianą todėl dar turėjome gerą progą vėl pasivaikščioti miestuke, prisipirkti mandarinų. Gintas nusprendė pasinaudoti vietinio kirpėjo paslaugomis, nes kudlos jau buvo pradėjusios garbanotis :). Lengviau jam bus gyventi...
Per daug neturėdami ką veikti slampinėjome po prekyvietes. Priėjome vieną prekybinį centrą ir manydami, kad čia turėtų būti padorus tualetas, nutarėme juo pasinaudoti. Tam reikia skirti keletą eilučių (kalba mažai cenzūruota) ...
Moteriškieji tualetai... Tikriausiai jie turi mažiau gėdos nei vakariečiai, nes darydamos savo reikalą durų net neužsidaro. O tos, kurios reikalą jau daro yra raginamos belaukiančių, kad pasiskubintų...
Vyriškieji tualetai.... Jie taip pat nelinkę užsidaryti durų. Visas reikalas ne tik girdisi, bet ir labai greitai kvapu ateina. Ir lyg susitarę tą dieną visuose tualetuose darė didesnius reikalus (galbūt namuose apskritai neturi tualeto ir naudojasi proga..) ir tai girdėjosi vos ne kaip drum‘n‘bass vakarėlis... Nusižiūrėjęs, jog kampe yra dar vienas tualetas, nors ir be durelių, Gintas nulėkė tiesiai prie jo daryti mažesniojo reikaliuko. Netrukus, kai jau jis pradėjo daryti savo reikalą, už nugaros pasigirdo žingsniai ir vidutinio amžiaus kinietis be skrupulų apėjęs Gintą iš šono išsitraukė savo „aparatą“ ir kryžmindamas čiurkšlę pradėjo lengvintis... Tikriausiai ne kiekvienas vyras gyvenime turi progą pakovoti tokiais ginklais... Jo žvigsnis buvo ramus kaip kūdikio.. Tai dar viena, įprasta jo diena... Gintui ji ilgam išliks atmintyje... Jis vis dar pašoka iš miegų vidury nakties :).
Per daug nieko neveikę darkart nuėjome pasimasažuoti. Šįkart ne tk pėdų masažui, bet ir viso kūno. Viso kūno masažas 14 litų... Tiesa iš jo išėjome kai sulaužyti, bet tikriausiai į naudą. Dar keletą dienų jautėme išmasažuotus raumenukus ir ištrintą nugarą :).
Kartu su mumis iš mūsų hosteliuko į Xian‘ą traukiniu važiavo dvi ispanės keliaujančios po pasaulį. Pasirodo mes ne vieninteliai, kuriems įstrigo mergaitės iš priimamojo anglų kalba. Ispanės tiesiog pasakė „We‘ll never forget that girl...“ :).
Pačioje traukinių stotyje visi keturi dar susipažinome su kiniečiu gidu, kuris būdamas labai komunikabilus, priėjo prie mūsų pabendrauti. Šiek tiek klausimų apie Kiniją, šiek tiek apie Lietuvą... Lietuvos krepšinis pats geriausias mūsų ambasadorius.... Pirmoje stotelėje jis jau turėjo išlipti tai tiesiog apsikeitę kontaktais sutarėme jį aplankyti kai kitą kartą lankysimės Kinijoje :).

KINIJA. 中國

PEKINAS

2009.10.11. 58-oji kelionės diena.
Per sieną. Temperatūra. Kinija. Pietūs. Miegamasis autobusas iki Pekino.
Mongolai atidavė pasus, na štai ir Kinija! Tuoj būsime Pekine! Keistas kirbtelėjimas krūtinėje… Gaila palikti Mongoliją, bet labai jau vilioja ir kiti kraštai…
Kad mes norime į Kiniją, tai dar nereiškia, kad kiniečiai mūsų nori. Pasienyje jau apie pusę metų įprasta tvarka visi tikrinami, ar neturi temperatūros. 36,9˚C yra aukšiausia leidžiama temperatūra. Jie nutaiko termometrą, ale kaip pistoletą tau į tarpuakį, ir po kelių sekundžių rezultatas mažame ekranėlyje. Na, ir ką jūs manot? Mūsų didysis vyras, kuris kietas kaip dešra, Gintukas vardu, pasirodo turi 37˚C! Matuotoja paprašė praeiti į šoną… Ar tik nesibaigs Kinija čia, dar net neprasidėjus. Vidutė su Marta ir Jeremy lyg bando juoktis, bet visi žinome, kad viskas gali baigtis 2sav karantinu. Tokia tvarka… Gintas buvo darkart paprašytas pasimatuoti temperatūrą, bet šįkart mums visiems įprastu būdu (ne ne, ne į užp…, bet į pažastį :) ). Sugudravome ir termometrą Gintas įsidėjo per vienus marškinėlius… Matuotoja įrašė į savo protokolą 36,9˚C… “You can go…”. Visi legviau atsikvėpėme ir greitai gavę antspaudus į pasus išėjome į Kiniją..
Mūsų laukė mūsų šoferiukas, kuris pasitiko mus net prie durų, nes bijojo, kad nepabėgtume nesumokėję, mat mes pasakėme, kad tik kai laimingai pasieksime Kiniją paduosime jam pinigėlius.
Su šoferiuku atsitiko nesusipratimas… Mes norėjome į autobusų stotį, o jis lyg išgirdo, kad į automobilių parduotuvę… Teko truputį apsivaidyti rusiškai (jis mokėjo rusiškai), bet tikslą pasiekėme – buvome nuvežti į autobusų stotį.
Visi buvome alkani todėl iškart nusipirkę bilietus į miegamą autobusą patraukėme pavalgyti. Buvome daugelio keliautojų prigąsdinti, kad Kinijoje turėsime problemų susikalbėdami su kiniečiais, pirkdami bilietus ar valgyti, bet pirmoji praktika parodė, kad ne taip jau viskas blogai kaip buvo nupiešta. Pirštu parodai į kygoje užrašytą miestą, pieštuku parašai apytiksliai, kuriuo laiku nori išvykti, kasininkė tau parašo kainą ir tikslų laiką, tu linkteli galvą, susimoki ir išeini su bilietais. Viskas panašiai ir su maistu, tik reikia daugiau teatrališkumo. Kol nemokėjome jų pagrindinių patiekalų ar produktų kiniškų pavadinimų tol reikėdavo suvaiditi jautį, vištą, parodyti, kad nemėgsti aštriai. Jie puikiai tai supranta, na, o jeigu nesupranta tai paprašai pačio populiariausio patiekalo arba bedi pirštu į paveiksliuką…
Labai skaniai pavalgę ir truputį palaukę vakarop išvažiavome su autobusu į Pekiną.


Miegamasis autobusas – tai trimis eilėmis sustatyti savotiški stalažai, kuriuose padarytos lovos. Gan tvarkinga, patogu. Iškart atsiminėm Tadą M., kuriam tikriausia reiktų pirkti iškart dvi lovas, kad galėtų išsitiesti :). Dar ne kartą tave,Tadai, atsiminsim Kinijoj, kur viskas suprojektuota ne tavo ūgiui :).
Na, čia prasidėjo didysis kiniečių tvarkingumas. Visi ne tik traškino visokiais užkandžiais, mėtė viską ant žemės.. Viena pora turėjo gal 2-3 metų vaikiuką, kuriam tik užsimanius sisiaus, mama jam padėdavo išsitraukti reikalą iš kelnyčių ir tiesiog nusysindavo ant autobuso grindų! Tai kaip tik buvo po mumis (mes gavome lovas antrame aukšte) ir turėdavo peržengti susidariusią balutę...Jooo... Taip mes nuvažiavome į Pekiną.

2009.10.12. 59-oji kelionės diena.
Ankstus rytas Pekine. Klajojam. Koldūnai. Hosteliukas. Nėra to smogo. Pasai Vietnamo vizoms. Skaipinomės. Skalbėmės. Susitikimas su Paul ir Naomi.
Keliai tikrai geri Kinijoje. Nežinia, ar čia tas 580 mlr. USD stimulo planas taip greitai suveikė, bet kelių kokybė tikrai gera. Mūsų autobusas lėkė kaip pašėlęs... Pekine turėjome atsirasti apie 4:30 ryte, o atsiradome apie 2:30. Visi (net ir vietiniai kiniečiai) išlipome nesupratę, kas vyksta, dar apsimiegojusiomis akimis... Paleido šalia kažkokio didelio prekybos centro, kuris buvo uždarytas. Mes nusprendėme, kad turime pakankamai laiko ir reiktų eiti pėstute iki centro.. Juk neturėtų jis būti toli :). Bandėme pasiklausti vietinių, kuria kryptimi turėtume eiti. Juokingas vaizdelis... Gintas su Vida bando tamsoje rodyti žemėlapukyje, kur norime nueiti, o Jeremy mums virš galvų suka savo sukimu pakraunamą prožektoriuką. Žžž..žžž...žžžž.... Galop visi juokėmės susirietę ir tuo mūsų klausimai kiniečiams baigėsi...
Įkalbėjome prie mūsų prisistačiusį vyruką su mažu automobiliuku už 50 jenų (1 jena = 1/3 lito) nuvežti iki Tianmenio aikštės. Ten susiradome bariuką, kuriame skaniai užvalgėme koldūnų ir gurkšnodami aliuką bei šnekėdami apie tolimesnes mūsų keliones laukėme ryto. Pradėjus švisti su draugais patraukėme į skirtingus hosteliukus (taip jau buvome užsirezervavę) susitardami rytoj susitikti suvalgyti Pekino antį.
Džiugu, kad 6h ryto hosteliukas, kuriame mes apsistojome, mus priėmė be papildomo mokesčio ir mes nieko nelaukę nusnaudėme keletą valandikių.
Visa diena buvo skirta organizaciniams ir buitiniams reikalams. Vietnamo ambasadoje pridavėme pasus vizai gauti, hostelyje išsiskalbėmė po Mongolijos susikaupusius nešvarius rūbus..ir panaršėme internete, pasiskambinome artimiesiems... Kaip mums ir buvo sakyta blogspot puslapis tikrai uždraustas ir mums nesikrovė... Teko atidėti mūsų pasakojimų įkėlimą iki Vietnamo...
Pats Pekinas mums pasirodė modernus miestas, kuriame kątik vyko olimpinės žaidynės – tuo viskas dvelkė – nuo suvenyrų iki parduotuvių iškabų, barų fasadų ir pan. Džiaugėmės kolkas nejausdami didelio smogo – keletas vėjuotų dienų tuo metu buvo išsklaidžiusios kybantį smogą...
Ir be abejo devyni milijonai dviračių. Dviratis tikrai populiarus Kinijoje. Galbūtų po truputį juos pakeičia motoroleriai, bet, kad minimum devyni milijonai dviračių šiame mieste.. Kate Melua daina dažnai skambėdavo ausyse. Vėliau šią dainą išrinkome, kaip mus lydėjusią Kinijoje.
Hostelio koridoriuje susitikome Paulą su Naomi, mūsų darugus australus, su kuriais keliavome pirmąjame ture po Mongoliją. Žinojome, kad jie kažkur čia Pekine, bet smagu akis į akį susidurti to neplanavus. Kadangi Paul‘as gerai kalba kinietiškai tai mes su jais nusprendėme pavakarieniauti. Vėliau daug kartų visur užsisakinėdavome jautieną austrių padaže... Paul‘as ir Naomi nekeitė savo planų ir toliau planavo keliauti i Tibetą, o vėliau per Nepalą į Indiją ir iš ten į Pietų Ameriką. Manome, kad tikrai dar susitiksime šiame mažame pasaulyje..

2009.10.13. 60-oji kelionės diena.
Tianmenio aikštė. Forbidden city. Putino vizitas. Pekino antis su draugiukais.
Kitą dieną nieko nelaukę nusprendėme aplankyti Uždraustąjį miestą. Papusryčiavę McDonalde (neatsisakėme savo skaniausių nuodėmių :) ) patraukėme ten per Tianmenio aikštę. O Dieve, kiek jų daug! Turime mintyje kiniečių... Jų buvo pilna aikštė, knibždėjo aplinkinės gatvės, tiesiog plaukė kaip jūra... Vėliau tą dieną sužinojome, kad Putinas lankėsi Pekine su oficialiu vizitu ir daug kas buvo padaryta būtent tam.


Milžiniški ekranai, demonstruojantys vaizdus iš ką tik Spalio 1-ąją vykusios partijos 60-mečio šventės, daugybė vėliavų, gėlių... Tautiečiams skubama parodyti, kokie jie gražūs ir galingi. Jetau jetau kiek jų daug.. Ir jie kaip pasimetę vaikai kažkur skuba... lyg tėvų ieškodami... lipa per galvas... stumdosi...
Uždraustasis miestas – tai Kinijos imperatorių rūmai nuo Mingų dinastijos iki Qingų (pačių paskutinių). Baigtas statyti 1420 m. jis daugiau nei 500 metų buvo uždraustas paprastų mirtingųjų akims. Kas ten patekdavo be imperatoriaus leidimo tas gyvas neišeidavo... Dabar įėjimą saugo komunistų partijos dievaičio atvaizdas...


Uždraustąjame mieste yra 980 pastatų, su 8707 kambariais. Sunku būtų juos visus įdėmiai apžiūrėti per vieną dieną. Tad kai ką teko tiesiog prabėgti arba praleisti. Gražiausios dalys mums – tai šalia pastatų suformuoti miniatiūriniai sodukai su medžių, akmenų, vandens kompozicijomis. Mes pirmą kartą matėme kiniškąją architektūrą, kurios stogai, durys, laiptai tikrai unikalūs ir darantys įspūdį.


Mums kiek mažiau patiko stebėti imperatorių asmeninius daiktus ar porceliano gaminius, apie kuriuos mes ir neišmanėme ir nelabai jais žavėjomės... Nors imperatorių laikrodžių kolekcija tikrai įspūdinga – nuo grojančių ir šokančių iki tekančių ir švytinčių...


Kad aplankyti visas šio milžiniško muziejaus ekspozicijas manome prireiktų ne mažiau dviejų dienų, na, o mes pasitenkinome geru pusdieniu. Kai jau atsibosdavo vaikštinėti tai atsisėsdavome kokios aikštės kampukyje, valgydavome mandarinus ir stebėdavome tą milžinišką, nesustojantį skruzdėlyną...
Likus pusvalandžiui iki uždarymo kareiviai su ištemptomis virvėmis tiesiog „išprašo“ visus lankytojus iš uždraustojo miesto.


Na ir mes pasidžiaugę besileidžiančia saule įsiliejome į išeinančių minią ir buvome tiesiog išnešti...
Mūsų akys vėl nušvito susitikus Martą ir Jeremy. Prasivaikščiojome mieste, pasipasakojome savo dienos įspūdžius ir prisėdome suvalgyti Pekino antį. Mmmm... Labai skanu. Kiek neįprasta, bet skanu.
Tą vakarą su mūsų draugais jau reikėjo išsiskirti ilgesniam laikui... Jie skuba per Kiniją į Vietnamą, o po to per Kambodžą ir Tailandą į Malaiziją, iš kur Marta prieš Kalėdas patrauks namo, o Jeremy galbūt keliaus toliau į Australiją. Sutarėme su jais susitikti arba Vietname arba Tailande. Labai tikimės, kad išeis ten būti visiems kartu... Atsibučiavom ir patraukėme savais keliais...

2009.10.14. 61-oji kelionės diena.
Summer palace. Elektronika. Vakarieniaujam ten pat.
Kitą dieną nuvykome į Imperatorių vasaros rūmus. Į šiuos rūmus imperatoriai vykdavo pasislėpti nuo vasros karščių. Beveik 3 kv.km. plote didžiąją dalį užima 2,2 kv.km ploto imperatorių užgaidoms iškastas ežeras. Ežero gale Ilgaamžiškumo kalnas, kuris ir buvo supiltas kasant minėtą ežerą.


Smagiai prasivaikščiojome parkais ir parkeliais, tiltais ir tilteliais... Kiniečiai tikrai moka projektuoti parkus, juos įrengti ir prižiūrėti. Negalime pasakyti, kad pakvėpavome grynu oru, nes nori nenori smogas visgi darė savo, bet tikrai laiką praleidome smagiai.
Po vasaros rūmų nuvažiavome į elektronikos prekybos centrą. Labai norėjome nusipirkti po paprastą muzikos grotuvuką (savus pamiršome Lietuvoje..). Prekybos centras tikrai didelis ir prikimštas visko visko ko tik galėtų prireikti IT, muzikai, video ir kt. elektronikai. Susiradome sau patinkančius, dar prie to nusipirkome 8 GB „flešiuką“ ir sumokėjome už tai apie 190 lt. Kaina gera, na ir karts nuo karto galėsime klausyti muzikos atsiribodami nuo gatvių triukšmo...
Pavakarieniavome toje pačioje vietinėje kavinukėje. Esam konservatyvūs valgytojai todėl visada esame linkę išsirinkti keletą patiekalų ir valgyti tose pačiose kavinukėse..

2009.10.15. 62-oji kelionės diena.
Didžioji siena. Huanghua miestelis. Nutarėme vykti į Pingyao (draugų patarimas). Nusipirkome bilietus.
Kokia gi Kinija, jeigu tu nepamatei Didžiosios sienos? Prisijungėme ir mes prie to būrio samlsuolių panorusių pamatyti šį didingą statinį. Tik nežinia kuo didingą... Už tokį kiekį gyvybių, paaukotų statyti kažkokiai sienai, šiais laikais iki gyvos galvos duoda... Na, bet pamiršome visas blogąsias istorijas ir patraukėme vietiniu transportu iki Didžiosios sienos Huanghua atkarpos. Atmetėme visus turistinius pasiūlymus aplankyti turistinę Badaling atkarpą ir patraukėme į mažiau lankytojų sulaukiančią dalį. Ji ir mažiau atrestauruota, tai reiškia originalesnė, ir nereikės taip grūstis per tas minias kiniečių bet kokia kaina norinčių pamatyti savąją įžymybę.


Ir nenusivylėme. Ne tik tuo, kad sienos nereikėjo dalintis su tuntais turistų, bet ir pačios sienos didingumu. Nekreipėme dėmesio, jog šioje vietoje buvo užrašyta „Lipti negalima“, nes žinojome, jog tai yra užrašyta dėl noro nukreipti lankytojus į tas sienos atkarpas, ant kurių vien užlipimas kainuoja 20-30 lt ir nuolatinis suvenyrų brukimas. O, čia mes per pusdienį sutikome berods 8 turistus... Siena tikrai didingai vingiuoja per kalnus, per lygumas, per skardžius...
Didžiąją sieną jau įrašėme į savo labiausiai pamėgtų vietų dešimtuką :).
Dar tą patį vakarą nusipirkome traukinio bilietus į Pingyao miestą (čia jį vadina miestuku, nes jame tik 450 t. gyventojų :) ). Pasirinkome šį miestą patarti mūsų draugų Martos ir Jeremy, kurie praėjusį vakarą išvažiavo į šį miestuką. Jis vadinamas vienu iš labiausiai išsaugojusių unikalų senamiestį. Reikia paminėti, jog čia prasidėjo Kinijos bankininkystė... Kaip gi Gintas, didysis bankininkas, neaplankys tokio miesto... :).
Tą vakarą dar išbandėme naktinį maisto turgų. Galima paragauti visko... Nuo skorpionų iki kirmėlių. Mes pasitenkinome gyvate :). Skonis įdomus, primena vištieną :).


Dar bevalgant mums pasiūlė: "Maybe you want Miau Miau or Au Au?". Vos neatpylėme gyvatienos ir mandagiai atsisakėme...


2009.10.16. 63-oji kelionės diena.
Olimpinis kompleksas. Senamiestis. Skubam į traukinį.
Paskutiniąją dieną Pekine aplankėme Olimpinį kompleksą. Kai olimpiada čia baigėsi tik prieš metus ir visas miestas dar dvelkia olimpiada pamanėme, jog tai yra vienas iš „must see“.
Kiniečiai tikrai padarė didelį darbą pasiruošdami šiam dideliam pasauliniam renginiui.


Lizdas galbūt per televizorių ir atrodo didesnis nei realybėje, bet vaizdas tikrai geras. Juolab, kad jį tiek daug kartų matėme per televizorių. Telikų aukos :).


Kubas irgi neprąstas. Išorė atitinka paskirtį, kaip pasakytų mūsų vienas draugas architektas... :).
Pasivaikščioję dar po olimpinį kompleksą, pastebėję vietinių turistų būrius, pasukome atgal, link senamiesčio... Truputį nepaskaičiavę laiko nebespėjome tinkamai pasivaiščioti po Pekino seniausią dalį Hutong‘ą. Praėjome tik keletą gatvelių ir nusprendę, kad ne blogesnį vaizdą pamatysime Pingyao, patraukėme į savo hosteliuką. Greitai užvalgėme ir vos vos spėjome nuvažiuoti ik traukinių stoties. Kartu su judančia minia į traukinį įsėdome likus 2 minutėms iki išvykimo :). „Nu mes tai kaip visada...“ pasakė Vidutė ir įsitaisė savo vietoje...

Mes jėga!

Sveiki, mielieji!
Žinokite, Kinijoje užblokuotas BLOGSPOT'as, tad niekaip negalime Jums aprašyti savo įspūdžių. Ši žinutė - tai išimtis:)

Taigi trumpai: mums viskas kuo puikiausiai, neseniai lankėme Jangdzės upės užtvanką - didžiausią pasaulyje!!!
Nepatikėsite - bet ji didžiuuuuuulė! WOW!!!

Pasiilgome Jūsų kiekvieno, labai norime, kad kartais prie mūsų prisijungtumėte - laukiame:)

Kai tik išvyksime iš Kinijos, apie ją parašysime dauuuuug daugiau, tad rezervuokite savo laiką skaitymams!:)

Linkėjimai,
Vidutė&Gintuliukas

Kelionė į Gobi dykumą

2009.10.03. 50-oji kelionės diena.

Organizuojamės kelionę į Gobi. Perkame bilietus į Kiniją.
Kaip ir buvome minėję paskutiniame mūsų laiške, susiorganizavome 7 dienų kelionę po Gobi dykumą. Važiuosime šįkart šešiese (reiks dalintis ir taip menką plotą autobusiuke :) ) – ispanė Marta, belgas Jeremy, airis Conor‘as ir amerikietis John‘as. A, tiesa, dar du lietuviukai – Vidutė ir Gintutis :). Tarp ispanės ir belgo porelės ir mūsų iškart įsižiebė meilė. Galbūt dėl panašių kelionės tikslų, galbūt dėl šypsenų, o gal... Gražuolė ispanė ir įdomusis belgas :). Labai gerai jautėmės būdami kartu su jais, kalbėdami su jais... Tikimės abipusiai :). Kaip parodys netolima ateitis mūsų keliai dar ilgam nesiskirs.. Su jais kartu nusipirkome bilietus traukiniu iki Kinijos sienos. Traukinys išvažiuoja mūsų grįžimo dieną todėl teks būti atsargiems nepasiklystant Gobi dykumoje.
Šįkart keliavome su kitu turo organizatoriumi, tiek norėdami palyginti paslaugų kokybę tiek ir norėdami sutaupyti. Į šio turo kainą neįėjo maistas ir gėrimai, tuo reikėjo pasirūpinti patiems. Manome, jog taip bus pigiau...
Paskutinįjį vakarą kartu su naujaisiais draugais susipirkome produktus ir kitą dieną leidomės į kelionę.

2009.10.04. 51-oji kelionės diena.
Kelionės pradžia. Nakvynė Erdenedalay kaime (jurtoje). Ereliai pakeliui.
Jau kelionės pradžia parodė, kas su kuo daugiausiai laiko praleis. Be abejo abi porelės ir amerikietis su airiu. Tai tikriausiai dėl jų gimtosios kalbos įgūdžių. Na, o pats įdomiausias dalykas klausytis kaip airis kalba angliškai. Ir tai tikriausiai jam kalbant su mumis jis pakoreguodavo ją link mums suprantamesnės.
John‘as, amerikietis, buvo apkeliavęs jau daug pasaulio ir tai nuolat jausdavosi iš jo sarkastiškų pastabų („hey, that desert looks like desert!” ir pan…). Bet greit pripratome prie jo juokelių ir netgi mėgavomės jais. Jo nuolatinė kalbų tema – maistas. Jo kelionių tikslas būdavo ragauti vietinius patiekalus. Kaip vėliau pamatysime pasaulyje labai daug tokių keliautojų. Kadangi mes nesame nei gurmanai nei dideli virtuvės virtuozai (greičiau esame virtuvės kuriozai :) ) tai mes šių temų vengdavome ir stebėdavome nepakartojamus vaizdus už lango.
Pirmoji diena visa praėjo važiuojant. Važiavome iki sutemų, bet jau šiek tiek geresniu keliu nei mūsų praėjusiame ture. Ne asfaltas, bet bent jau kratymo buvo tikrai mažiau, na ir autobusiukas matėsi, jog buvo labiau prižiūrėtas nei praėjęs.
Nuostabiausias dalykas važiuojant – stebėti erelius. Jų matėme tiek daug ir iš taip arti, kad net negalėjome patikėti. Kartais jie pradėdavo skristi nuo pakelės autobusiukui priartėjus vos per 20 metrų! Vau!

Vidutė vos nepakeitė mūsų kelionės tikslo į paukščių stebėjimą. Tikrai didingas jausmas stebint šiuos kilnius paukščius. Jų tiek daug šioje vietoje dėl jų pagrindinio maisto - dykumoje gyvenančių pelių ir kitų smulkių graužikų, o kartais ir lapių, kurių taip pat daug matėme pakelėse.
Pirmasis vakaras, kaip ir kiti mums keliaujant, praėjo kartu su UNO kortomis. Išmokėme ir aplinkinius ir po to kortų nepaleisdavome nei vienam vakarui. UNO – connecting people :).

2009.10.05. 52-oji kelionės diena.
Antroji turo diena. Pakeliui į bariuką. Driežiukas. Sustojame prie Liepsnojančių uolų (Flaming cliffs). Kortos. Alus. Estrada.
Antrąją diena, dideliam John‘o džiaugsmui užsukome į pakelėje esantį bariuką, kur jis galėjo paragauti vietinių koldūnų. Na, o porelės kaip visada pačios prasivirė sriubos, užkando duona ir buvo sotūs :).
Pakeliui susitikome su kitu to paties organizatoriaus autobusiuku, kuriuo važiavo dvi olandų porelės. Jų maršrutas praktiškai sutapo su mūsų todėl visos kelionės metu dažnai matydavomės ne tik pakeliui, bet ir vakare „paskaityti baltų knygų“.
Vaizdai už lango po truputį keitėsi – menką žolytę pakeitė smėlis arba uolienos, vietoje mūsų akiai įprastų jakų ir arklių jau pasirodė dvikupriai kupranugariai (dviem kuprom jie skiriasi nuo savo blrolių Afrikoje, kurie yra su viena kupra). Pakelėje sustodavome, kas parūkyti, kas uolomis palaipioti, kas driežų pagaudyti.


Tos dienos tikslas buvo pasiekti vadinamąsias Liepsnojančias kalvas (angl. Flaming Cliffs, mong. Bayanzag). Šios kalvos pirmiausia yra žinomos dėl daugelio dinozaurų liekanų atradimo. Nenuostabu, juk šioje vietoje prieš milijonus metų buvo ežeras.. Na ir pačios uolos atrodo tikrai įspūdingai savo ryškia oranžine spalva bei įdomiomis formomis.

Labai nustebome palietę šias uolas – jos trapios kaip stipriai suslėgtas smėlis. Manome, jog po keliasdešimt metų šių uolų gali ir visai nelikti dėl jų neatsparumo vėjui ir lietui (nors jo čia ir mažai būna).
Pagaudyti gerų kadrų užsiropštėme ant šių uolų šlaitų. Nuostabus saulėlydis... Net nesinorėjo palikti šios vietos.. Nulipę nuo kalvų turėjome pėdinti apie 4 km iki savo stovyklos, kurią pasiekėme jau sutemus.
Truputį buvome sunerimę, kai pamatėme, jog mūsų vairuotojas su autobusiuku jau išvažiavęs į kitas jurtas nakvoti (tolokai...), o mudviejų miegmaišiai tai juk autobusiuko viduje! Na, teko pasirausti (nieko nevogėme!) po jurtoje buvusias spintas ir pasiskolinti iš šeimininkų keletą apklotų. Ryte niekam nieko nesakę važiavome toliau..
Naktimis pakildavo stiprus vėjas ir oras atšaldavo iki netoli minusinės ir nors nebuvo taip šalta miegoti kaip šiaurinėje Mongolijos pusėje, bet miego saldžiu tikrai nepavadintume...

2009.10.06. 53-oji kelionės diena.
Trečioji turo diena. Rytas ant kupranugarių. Važiuojame iki Khongor smėlio kopos. Ten ir nakvojame.
Ryte dar gavome progą pajodinėti ant kupranugarių, kurie čia, kaip minėjome, dvikupriai.


Sukinkė mus vorele kaip tikrus turistus ir pavedžiojo valandikę po apylinkes. Kvapas jų tikrai nekoks. Ir gaila žiūrėti kaip jiems kiaurai per šnerves perverti pakinktai. Visi bijojome, kad tie didžiuliai gyvūnai neapspjautų mūsų, bet jie, matai, kerštingi – apspjovė veidan savo šeimininką (tikriausiai už pravertas nosis :) ). Fiu... Atrajota žolė tekanti per veidą...
Tos dienos tikslas buvo pasiekti didžiąją Khongor smėlio kopą. Jau iš keliasdešimties kilometrų pamatėme smėlio kalnus. Jos yra apie 300 metrų aukščio, 12 km pločio ir apie 100 km ilgio. Vau!
Kadangi šalia esančioje jurtoje ir nakvojome tai pasidėję visus daiktus nulėkėme palaipioti po šiuos smėlio kalnus.


Įdomu tai, jog prieš pat kopas teka upelis, kuris maitinasi iš šalia esančios pelkės. Kontrastas – upelis, pelkė ir už jos prasidedančios smėlio kopos. Pelkes gavome prašokinėti nuo kupsto ant kupsto. Kopomis galėjome laipioti, čiuožti, bėgioti žinodami, jog joms tai nekenkia – jos su kiekvienais metais netgi didėja (deja ne taip kaip Juodkrantės ir Nidos kopos).

2009.10.07. 54-oji kelionės diena.
Ketvirtoji turo diena. Važiuojame į Ledo slėnį (Ice valley). Pakeliui gazelės. Ledo slėnis. Maži peliukai. Nakvynė miestelyje. Dušas. Degtinė. Kortos.
Ketvirtoji diena visiems prasidėjo su šypsena – žinojome, jog šiandien galėsime palįsti po dušu (taip, taip, beveik keturios dienos tarp smėlių be dušo :) ).
Pakeliui užsukome į Ice Valley, Ledo slėnį (mong. Yolyn Am). Šis slėnis pačiame Gobi dykumos centre, tik keliasdešimt kilometrų nuo Khongor kopos, o jame beveik ištisus metus išlieka ledas! Tiesa, mes čia apsilankėme rudenio pradžioje, po vasaros karščių ir ledo čia likę tik ant keletos balučių, bet vien šis faktas kelia nuostabą.


Pats slėnis tarp įspūdingų kalnų, kurių tarpekliais mes ir ėjome iki to vadonamojo Ledo slėnio. Šaltukas jautėsi, bet kaulų nelaužė. Pakeliui mažuose urveliuose vis cypsėdavo keisti maži padariukai. Už peles didesni ir gyvena mažomis kolonijomis tarp uolų išsiraustuose urveliuose. Mums artėjant, tikriausiai kolonijos sargybinis, cypteldavo ir gyvūniukai išsilakstydavo po savo urvus.


Mums pavyko vieną iš jų apsupti ir įvaryti į uolos kampą. Nieko blogo nenorėjome, pafotografavę praleidome bėgti toliau :).
Vakare buvome devintame danguje stovėdami po dušu ir plaudami dulkes.
Vakaras su UNO bei naujai nusipirktomis „baltomis knygutėmis“.

2009.10.08. 55-oji kelionės diena.
Penktoji turo diena. Tsagaan Suvraga.
Penktąją kelionės dieną važiavome netoli, galbūt tik 60-70 km, iki vienos iš Gobi dykumos dalių, vietinių vadinama Tsagaan Suvraga. Pagrindinė jos dalis – iš klinčių susidariusios uolos, galbūt 30 m. aukščio, nuo kurių atsiveria nerealus vaizdas į Gobi platybes. Šioje vietoje tos platybės nusidažiusios ružava, oranžine, geltona spalva dėl didelio kiekio klinčių, kurios dėl kitų uolienų priemaišų įgauna įvairiausių atspalvių.


Uolomis vaikščiojome gal gerą valandą vis girdėdami kaip John‘as kartoja „This is what you gonna see in Great Canyon in the states“. Jis žinojo, jog mes keliaujame aplink žemę ir kąnors pamatydamas vis pasakydavo kur galime dar tai pamatyti. Na, jis tikrai buvo daug matęs ir kartais būdavo įdomu jo klausytis. Tik ne per daug ilgai...
Tą vakarą įsikūrėme jurtoje, kuri buvo visai netoli nuo mūsų stebėtų uolų.

2009.10.09. 56-oji kelionės diena.
Šeštoji turo diena. Rock formation. Ereliai. Lizdai.
Ši diena buvo paskutinė su tikslu kažką pamatyti. Važiavome iki vadinamųjų Rock Formations (mong. Baga Gazrin Chuluu).

Atrodo tikrai įspūdingai. Važiuoji sau plyna dykyne ir štai tau BAC!
Kadangi įsikūrėme nakčiai visiškai šalia šių uolų tai mudu nusprendėva pasilaipioti po šias uolas. Dideliam Vidutės džiaugsmui šiose uolose buvo daug erelių lizdų. O jie mus pastebėję suko ratus virš galvų.


Na, o Gintukas didvyris visas nušvito pamatęs dar vieną įkopiamą viršūnę. Tai kol jo moteris stebėjo erelių lizdus jis užsikabarojo į aukščiausią tašką ir tikėtina sušuko tą savo frazę apie kietus servelatus :). Vaizdas tikrai ten neblogas , juolab, kad saulėlydis buvo.. Ant šios viršūnės kaip ir ant daugelių kitų iš uolų gabalų buvo pastatytos stupos, kurias jie vadina Ovoo.


Jų tikėjimu (budistai) reikia apeiti tris kartus ir jeigu turi vandens juo pasveikinti dievus...

2009.10.10. 57-oji kelionės diena.
Septintoji turo diena. Anksti išvažiuojame. Pakeliui daug erelių. Erelis puola lapę. Ulaan Baataras. Dušas. Traukinys. Marta ir Jeremy. Pokalbiai, kortos.
Paskutiniosios dienos rytą atsikėlėme anksčiau (6h. Vau! :) ). Mums buvo būtina pasiekti Ulaan Baatarą prieš piet, kad spėtume apsiprausti ir nusigauti iki traukinio. Anksčiau ryte atsikėlę pamatėme, kad ir čia jau šalnos prasideda, trumpa žolytė buvo padengta šerkšnu. Bet kadangi dienomis čia saulė praktiškai nepasislepia tai greit sušilome ir vėl dardėjome keliu link sostinės...
Vėl pats nuostabiausias dalykas – stebėti erelius. Jų vėl pritūpę pakelėse. Stebi mus kaip ufonautus ir skrenda mums tik visiškai priartėjus. Pavyko netgi pamatyti, kaip erelis puola dykomos lapę. Nu tikriausiai žiemai nori prikaupti daugiau riebaliukų nei tik pelių mėsa :).


Šalia padvėsusio arklio matėme, mūsų manymu, grifus, kurių gal koks dešimt tąsė dvėselieną aplink...
Kaip ir buvome planavę sostinę pasiekėme apie piet ir smagiai palindome po dušu, netgi spėjome pavalgyti ir išsiųsti į Lietuvą atvirutes...
Traukiniu turėjome važiuoti per naktį tai tam reikalui pasipildėme alaus atsargas (kai keliavome nakvojant jurtose alaus vengdavome dėl galimų priverstinų išėjimų šaltu nakties metu pasilengvinti...).
Kaip jau minėjome traukiniu keliavome su Marta ir Jeremy, su kuriais smagiai plepėjome apie pačias įvairiausias temas. Marta yra žurnalistė ir tai jaučiasi iš jos smalsių klausimų ir įžvalgos. Jeremy labai konstruktyvus, tikriausiai dėl to, jog yra architektas ir jau grįžęs iš kelionės žada pradėti savo verslą projektuodamas sodus ant namų stogų. Važiuosme kažkada pažiūrėti kaip jam sekasi :).
Taip smagiai besišnekučiuojant ir kortuojant laikas labai greit prabėgo ir nuėjome miegoti...

2009.10.11. 58-oji kelionės diena.
Rytas buvo čia pat. Traukinio galinė stotelė ir buvo miestelis prie sienos. Zamyn – Uud iš Mongolijos pusės ir Erenhot iš Kinijos pusės.
Jau buvome pamokinti kaip elgtis išlipus iš traukinio. Iš būrio siūlytojų pervežti per sieną (sieną kirsti galima tik su transporto priemone) reikia išsirinkti tą, kuris mus perveš už mūsų norimą kainą. Paprasta :). Pavyko nusiderėti su vienu garbesnio amžiaus senuku ir vėliau pamatėme, kodėl jis sutiko už mūsų kainą – jo džipuko „viliuko“ durys neužsidarinėjo – laikėme jas rankomis, variklis užgesdavo tik pristabdžius... Na labai linksmai patraukėm link sienos. Ir prasidėjo „viliukų“ lenktynės! Visi susirinkę klientus iš traukinio kiek leidžia jų varikliai nukūrė link sienos. Mus aplenkė vienas...du.. trys... ech, jau visas būrys... Bet galop pasiekėme pasienį ir atsistojome eilėje ne paskutiniai, o galbūt apie vidurį...


Kol laukėme eilėje mūsų šoferiukas laiko veltui neleido. Išsitraukė pincetą ir pradėjo traukioti savo barzdos (et, kokia ten barzda...) ir ūsų plaukiukus... Ceremonija truko gal kokią 15 min... Fiu...Mes tvardėmės, bet karts nuo karto prunkšteldavome.. Efektyvus laiko išnaudojimas!
Pasienyje pasitiko mus eilės laukiančių kiniečių, kurie per sieną vyko su pundulais. Ir pabandyk tik sekundei nusigręžti, o jau žiūrėk prieš tave stovi užlindęs juodaplaukis mažuliukas (na, mes irgi nedidukai, bet tikrai ne tokie nagli...). Teko rimtai pasistumdyti ir pasižodžiauti... Gavome gerą įžangą prieš įžengiant į Kiniją, kuri buvo ten, anapus šio posto....

Apibendrinant Mongolijoje praleistą mėnesį:
Eismas chaotiškas... Nėra ko stebėtis. Juk jie pripratę prie didelių teritorijų ir arklių :). Gatvėse nebesuprasi, kokia kryptimi važiuoja automobiliai, kokios šviesoforo spalvos jie laukia norėdami pajudėti... Net nekalbame apie užmiestį, kur galioja tik lygumų taisyklės :).
Netvarkingi... Meta šiukšles kur pakliuvo...Gal dėl to, jog turi daug žemių? Juk viskas pasklis ir nesimatys... Tai labai pasijaučia sostinėje, kur toks požiūris sukrauna dideles krūvas šiukšlių... Kaip vėliau suprasime tai didele dalimi Kinijos įtaka...
Tourist friendly.... Nors ir netvarkingi, bet jau pirmąją dieną pajutome, kad čia į turistus teigiams požiūris ir daug kas sukurta būtent jiems. Pradedant nakvynėmis ir barais ir baigiant pačiomis mongolų šypsenomis. Čia jautėmės tikrai gerai.
Nepaliesta... Per visą Mongoliją eina tik vienas geležinkelis, kuris per Ulaan Baatarą sujungia Rusiją ir Kiniją. Visoje teritorijoje (primename, jog Mongolija užima 1,5 mln.kv.km!) yra tik keletas šimtų kilometrų asfaltuotų kelių. Visa kita – kalnai ir lygumos, iš vienos į kitą vietą besikeliančios jurtos, ereliai, dykumos... Blogi keliai tikriausiai atbaido daugumą turistų nuo šios unikalios ir nuostabios gamtos šalies. Tiesa, aplink jau matėme kiniečių tiesiamus kelius, kuriais už keleto metų tikriausiai pajudės tuntai bešiukšlinančių turistų iš Kinijos ir kitų pasaulio kampelių... Linkime kiek įmanoma apsaugoti šį unikalų kampelį...
Svetingi... Nors nėra kelių, geležinkelio bėgių, bet keliaujant per lygumas visur lydi klajoklių svetingumas – nerašytas paprotys, kad galima prisiglausti bet kurioje pakeliui sutiktoje jurtoje. Mes visada tai darydavome kai užsimanydavome papietauti. Jie mielai pasiūlydavo ugnį, šilumą, pieną..
Dainingi... Tiesa, mes bendravome ne tiek jau su daug mongolų, bet tie, su kuriais susidūrėme dainuodavo pirmai progai pasitaikius. Ir tikrai ne „Oops i did it again..“, bet melodingas, gražias vietines dainas... Viena jų mus lydėjo beveik visos Mongolijos metu. Labai graži :). Galite pasiklausyti mūsų dainų skiltyje...
Klajokliai.... Visgi reikia pasakyti, kad tai dar klajoklių tauta. Jeigu neskaičiuotume milijono gyventojų Ulaan Baatare, likę 1,5 mln gyventojų yra išsisklaidę po 1,5 mln kv.km. Antras pagal dydį miestas čia turi tik 75000 gyventojų. Didžioji dalis gyventojų verčiasi gyvulininkyste, kas ir verčia pasklisti po visą teritoriją.... Nugairinti veidai... Nuo ilgo jojimo į O raidę panačios kojos... Civilizacijos paliesti mažai...

šiaurės ir centrinė MONGOLIJA

Nelaukti šalčiai Mongolijoje

Tik spėjome visiems pasigirti, kad išvykstame į turą, ir oras pradėjo rodyti savo nagus. Žinojome, jog tomis dienomis praneša šaltas dienas su tikimybe, jog pasnigs, bet negalvojome, jog Monglijos valdžia pažiūrės į tai taip rimtai. Jau vakare, dieną prieš išvykstant, gavome įspėjimą, kad visos kelionės Mongolijoje gali būti sustabdytos. Labai prisibijoma 1999 ir 2001 metų žiemų, kai dėl didelių šalčių ir sniego audrų žuvo daug gyvulių ir pridarė daug kitos žalos. Naktį atšalo iki -4 C, o diena tesušilo iki -2 -1 C (kai tuo tarpu praėjusią diena buvo ~ + 24 C), truputį snyguriavo. Dideli temperatūrų skirtumai būdingi šiai šaliai, bet tokio ankstyvo atšąlimo niekas nesitikėjo. Taigi. Ryte visgi mūsų organizatoriai pasirįžo vykti. Nudžiugome, nes mūsų -2 C šaltis neišgąsdino.
Mūsų draugams australams Paul ir Naomi tai buvo kaip nuotykis, nes iki tol sniegą tebuvo matę tik lopinėliais ir nepatyrę, kas yra šaltis. Bet šalčiui buvo tinkamai pasiruošę todėl niekas nematėme problemų judėti pirmyn. Tailandientė keliautoja Mu (tai ne Manchester United trumpinys!) buvo mačiusi ir šilto ir šalto todėl tik ir klausėmės, kaip ji pasakojo savo keliones po 70 pasaulio šalių. Džiaugsmas greitai baigėsi, nes jau pirmame policijos punkte mus sustabdė ir nukreipė atgal. Valdžia uždraudė bet kokius turistinius judėjimus šalyje.. Taigi smagiai grįžome į svečių namus. Kelionę nukėlė dviem dienom...
Taigi toliau leidome laiką sostinėje. Nusprendėme nueiti aplankyti nacionalinį gamtos muziejų. Susipažinome su Mongolijos gyvūnija, o įspūdingiausia buvo dinozaurų ekspozicija. Visų jų skeletai rasti čia, Mongolijoje, aplink Gobi dykumą (apie ją kitoje mūsų kelionėje), kuri kažkada buvo dideliu ežeru. Skeletai tikrai įspūdingi, jų labai norėtų didieji pasaulio gamtos muziejai.


Pats muziejus dvelkė sovietine epocha. Ekspozicijos dažnai už nevalytų stiklų, kampuose dulkės, kai kurios gyvūnų iškamšos buvo pradėjusios irti.. Manome, jog verta užsukti nebent turint daug laisvo laiko arba norint pamatyti dinozaurų ekspozicijas.
Vakare pasnigo jau daugiau. Keista buvo rugsėjo viduryje matyti tiek sniego, ypač kai buvome pasiėmę tik po vienas ilga kelnes :).


Likusią kitą dieną pratinginiavome, panaršėme internetą, paskaitėme knygas. Ir priėmėme svarbų sprendimą... Tvirtai pagalvoję nusprendėme šiek tiek pakeisti savo kelionės maršrutą. Atsisakėme Tibeto, Nepalo, Indijos ir Birmos... Kad ir kaip norėtųsi ten nuvykti, bet net keletas svarių priežasčių mus paskatino rinktis kitą kelią:
• Įvažiavimas į Tibetą apribotas – reikia užsisakyti organozuotą turą, kurio diena kainuoja 200 - 400 lt (į tai įeina dar ir papildomas leidimas įvažiuoti į Tibeto teritoriją).
• Tai priverstų keisti mūsų kelionės idėją – aplink pasaulį be sparnų, nes įvažiavimas sausuma arba jūra į Birmą iš Indijos pusės yra neįmanomas...
• Taip sutaupytume kelionės laiko ir daugiau dienų galėtume praleisti Kinijos pietuose ir pietryčių Azijoje.
Su šita mintimi antrą kartą išsiruošėme į mūsų kelionę po Mongoliją...
1 diena. Amarbayasgalant vienuolynas. Nors dar buvo šaltoka ir vakarykštis sniegas nebuvo nutirpęs, bet mūsų jau niekas nebestabdė ir mes patraukėme į Mongolijos šiaurę. Smagus rusiškas autobusiukas riedėjo asfaltu, o mes su australais šnekučiavomės, dalinomės patirtimis. Tiesa, keliavome jau be Mu, kuri nusprendė prisijungti prie kitos grupės, kurios maršrutas buvo ne tik šiaurės ir centrinė Mongolija, bet ir pietuose esanti Gobi dykuma. Mūsų tikslas taip pat buvo aplankyti Gobi, bet vistik nusprendėme likti su savo naujaisiais draugais australais ir grįžę iš šios kelionės organizuotis atskirai išvyką į dykumą. Tiesa, dėl to, jog iš mūsų grupės “iškrito” Mu, mūsų kelionės organizatorius norėjo smarkiai pakelti mums kainą, bet mes irgi ne iš kelmo spirti – garsiai užprotestavome, jog jis mūsų apie tai neįspėjo, ir jis nenorėdamas, jog apie tokį atvejį sužinotų aplinkiniai paprašė mūsų niekam nesakyti suderėtos kainos ir mes keturiese patogiai įsitasę penkiaviečiame autobusiuke pajudėjome į šiaurę.
Pirmos dienos maršrutas beveik visas buvo afaltuotu keliu ir įveikėme net 360 km! Tai tikrai daug, nes rusiškasis autobusiukas asfaltuotu keliu pasiekia maksimalų 70 km/h greitį, o kaip pamatėme dienos pabaigoje pasukę nuo asfaltuoto kelio į vadinamąjį „off road“, jog tolimesnė mūsų kelionė bus vidutiniu 30-40 km/h greičiu. Be keletos asfaltuotų kelių Mongolijoje visi likusieji atsirado natūraliai – mašinoms (dažniausiai senoviniams rusiškiems „viliukams“) lekiant pievomis atsitiktinai pasirinktomis vėžėmis, kylant į kalnus per išsikišusius akmenis ir pan. Dažnai kelias pavirsdavo į 4-5 juostų magistralę, tik ji būdavo be asfalto, o tiesiog keliukų raizgalynė per plačią pievą.


Vakare pasiekėme Amarbayasgalant vienuolyną, prie kurio ir apsinakvydinome. Tai buvo pirmoji iš daugelio mūsų nakvynių jurtoje. Dažniausiai tai būna keturių lovų jurta su centre esančia krosnele pasišildyti. Vakarais taip įsišildydavome, kad atrodydavo, jog esame pirtyje, bet susidariusi kaitra išnykdavo per keletą valandų ir prieš rytą temperetūra jurtoje būdavo tik keletu laipsnių aukštesnė nei lauke (ryte pamatėme, jog jurta pasidengusi plonu sniegu ir leduku :) ). Pats vienuolynas yra vianas iš trijų svarbiausių vienuolynų Mongolijoje, kurio komunistams 1937 m. pavyko sunaikinti tik 10 iš 37 šventyklų ir statulų.


Šiame vienuolyne yra palaidotas ir mumifikuotas labai didžiai gerbiamas architektas ir didis budistas Zanabazaras. Nors Mongolijos budizmas yra vadinamasis Tibeto budizmas, bet šiame vienuolyne stipriai jaučiama ir Kinijos architektūros įtaka.
2 diena. Khutag Ondor. Kumysas. Antrąją dieną vėl šiek tiek “paragavome” asfalto, bet didžioji dalis kelio buvo “offroad”. Nors važiuodavome ištisą diena, bet kelias neprailgdavo. Aplink buvo tokie vaizdai, kurie versdavo kartais ir žagtelti. Vairuotojas leisdavo mongoliškų dainų kasetes ir tai priduodavo papildomo žavesio kelionei. Stabtelėjome kaip gyvena arklių augintojai (klajokliai, kurie juda su sava arklių banda kur akys veda). Arkliai maži kaip poniai, su ilgais karčiais ir aštriais dantimis :). Jurtoje buvome pavaišinti kumelių pieno airag, pas mus vadinamo kumysu.


Skonis kaip rūgštaus pieno (rūgpeinio), bet su dalimi alkoholio. Keletas gurkšnių kumyso dar labiau pakėlė nuotaiką ir judėjome toliau… Aplink vis dar liejosi nepakartojami peizažai.. Gaila, jog to neina perteikti forografijomis (autobusiukas tikrai šokinėjo aukštyn žemyn!). Nors tikriausia ir geriausia pasaulyje technika neperteiks tikro šios šalies gamtos žavesio...
3 diena. Khatgal. Ider upės slėnis. Trečiąja dieną keliavome toliau link šiaurėje esančio Khovsgol ežero, prie kurio turėjome jodinėti su arkliais. Vėl visa diena važiavimo. Smagu, jog pietaudavome gražiose vietose, šiandien pietavome Selenge upės slėnyje.


Išradinga mus lydinti gidė Unnur pagamindavo greitus, bet tikrai skanius pietus. Kaip visada maiste pilna avienos… Jos deda visur, netgi kavinėse užsisakęs bulvyčių fri, jas gausi kartu su aviena :). Vakare pasiekėme netoli Khovsgol ežero esantį miestelį Khatgal. Pagaliau dušas! Jį turime kas tris dienas, o nuo dulkėto kelio plaukai buvo kaip karčiai, o oda kaip servelato :).
4 diena. Khovsgol ežeras. Jakų kautynės. Jodinėjimas su arkliais. Sekančią dieną po keletos minučių važiavimo pasiekėme ežerą ir įsikūrėme dviems nakvynėms. Čia pamatėme įspūdingą reginį, kaip du dideli jakai bandė uždaužyti mažą jakiuką (šį vaizdelį galite pamatyti mūsų video skiltyje). Laimei šeimininkė buvo netoli ir spėjo šiuos kovotojus išskirti. Iš anksto galime pasakyti, kad jakiukui viskas baigėsi gerai ir jis vėliau nubėgo kaip niekur nieko (nors šonai tikrai turėjo skaudėti...).
Tai buvo mūsų pirmasis toks pasijodinėjimas arkliais. Esame bandę pajodinėti arkliais netoli Vilniaus esančiame žirgyne (ačiū jums draugai už šią dovaną), bet tas pusvalandukas ir buvo visa mūsų patirtis. Mūsų draugai australai jau turėjo trijų dienų pasijodinėjimą jų kelionėje į Gobi todėl mielai klausėme jų patarimų.


Pirmą dieną jodinėjome 4h. ir mums tikrai buvo gana :). Šio pasakojimo vyriškajai pusei kiek nepasisekė su balnu... Kadangi jis kietas kaip dešra tai didelė jo ir ši..a :). Balnas nutrynė užpaklį ir paliko lyg ir kokios tai uodegos žymę :).
Pasikartosime sakydami, jog vaizdai tikrai nerealūs. Kiek priminė mūsų matytą Baikalą, bet šiuo metu medžiai jau buvo pageltonavę ir galėjome mėgautis kitomis spalvomis.
Pats Khovsgol ežeras yra, kaip ir Baikalas, didelis gėlo vandens telkinys (turintis savyje virš 2% pasaulio gėlo vandens atsargų).
5 diena, Jodinėjimas su arkliais. Kita dieną taip pat praleidome ant arklių, tik kiek ilgiau – jodinėjome apie 6h. Su arkliais įkopėme į šalia esantį kalną pasimėgauti Khovsgol ežero vaizdais bei šalia esančių kalnų snieguotomis viršūnėmis (tą naktį vėl pasnigo).
6 diena. Pasivaikščiojimas pakrante. Moron miestelis. Kitos dienos rytą taip pat turėjome galimybę joti arkliais, bet mes atsisakėm. Vietoje to nusprendėme pasivaikšioti ežero pakrante ir “pagaudyti” gražių nuotrakų. Gražu gražu gražu!


Po pietų išvažiavome žemyn, link centrinės Mongolijos, į Moron miestelį, kuriame su dideliu džiaugsmu vėl palindome po dušu. Toliau mėgavomės nakvyne jurtoje (gal tik šaltis rytais jau kiek pabodo, bet grūdinimasis irgi ne pro šalį :) ).
7 diena. Jargalant miestelis. Kita diena vėl autobusiuke besimėgaujant vaizdais už lango. Turėjome progą pamatyti, kaip vietiniai žvejai upėje gaudo upėtakius. Kiek kitaip nei mes įpratę.


Tai nei muselinė, nei spiningas, nei gyva žuvelė. Viskas viename – ranka įsukamas valas, kurio gale ant kabliuko užkabinama maža žuvelė (visiškas mailiukas) ir numetus leidžiama pasroviui su tam tikrais patimpčiojimais ranka., vėliau traukiama atgal. Ir labai neblogai. Kol mes stebėjome nuo kranto jie pagavo kokius 5 upėtakius (200-400g). Pabandėme ir mes pažuvauti su mūsų autobusiuke buvusiu spiningiuku, bet matyt mėtymas nuo kranto su sukriuke rezultato nedavė :). Nieko nepešę pajudėjome toliau… Tą naktį nakvojome ne jurtoje, o miniatiūriniuose svečių namuose. Šilumos pagaliau gavome iki soties..
8 diena. Baltasis ežeras. Sugedimas. Klajoklių šeimyna. Kitos dienos rytą pasitaisėme amortizatorių (visgi jis neištvėrė kratbildavimo..) ir patraukėme toliau link Baltojo ežero (angl. White lake, mong. Terkhan Tsagaan Nuur). Dėl sankabos gedimo turėjome sustoti 6 valandoms kartu su klajoklių šeima. Stebėjome juos ir nuostabią gamtą, kurioje jie gyvena…


Gerai tai, kad su pataisytu autobusiuku spėjome iki tamsos pasiekti Baltąjį ežerą ir įsikurti jurtoje. Grožėjomės tikrai gražiais saulėlydžiais. Befotografuojant saulėlydžius susipažinome su brazilu, vardu Fabio, kuris sužinojęs, jog pasieksime Braziliją, sudomino keliais objektais, kuriuos reikėtų pamatyti. Smagu sutikti žmones, kurie užmeta kabliukus tolesniems kelionės etapams ir taip kelionę padaro dar įdomesnę. Ir koks siurprizas Fabio dirba banke Barclays! Jo, nuo investuotojų toli nepabėgsi :).
9 diena. Jodinėjimas su arkliais. Khorgo ugnikalnis. Sekančią, jodinėjimui skirtą dieną, mūsų maršrutas tęsėsi iki ugnikalnio Khorgo, kurio išsiliejusi lava prieš keletą tūkstančių metų užtvėrė šalia tekančiai upei taip suformuodamas Baltąjį ežerą. Ir vėl gražu gražu gražu! Grįžę dar kartą pasimėgavom saulėlydžiais, pažaidėm UNO, pavartėm baltą knygą ir užmigom…


10 diena. Kharkorin. Visa kita diena praėjo autobusiuke.

Važiavome iki senosios Mongolijos imperijos sostinės Kharkorin su senuoju pavadinimu Karakorum. Ar tik ne iš čia kilęs lietuviškų saldainių pavadinimas Karakumai? :) Neturėjome lietuviškų saldainių atstovo todėl negalėjome gauti atsakymo… Vakare susitikome su kita turistų grupe, prie kurios prisijungė Mu. Brazilė, olandė, prancūzas.. Vėl sužaidėm UNO, skaitėm baltas knygas ir dalinomės patirtimis. Prancūzas pasirodo yra buvęs Lietuvoje kaip tik tuo metu kai lietuviai laimėjo Europos krepšinio čempionatą. Buvo pasilinksminti Terminale (manome, kad ne koks pasirinkimas :), o apsistojo dabartinėje Panoramoje, kuris tuo metu tikrai garsėjo ne viešbučio paslaugomis :) ). Nekaip mes tada jo akyse pasirodėme...
11 diena. Erdene Zuu vienuolynas. Mongol smėlio kopa. Barbeque. Iš ryto aplankėme antrąjį vienuolyną iš didžiojo trejeto (trečiąjį aplankėme Ulaan Baatare) Erdene Zu. Kažkada taip pat buvęs didelis, dabar atstatinėjamas, įsikurdinėja vienuoliai. Mums pasirodė tikrai įdomus, kitoks nei kiti matyti vienuolynai. Važiuojant toliau užsukom prie Mongolų smėlio kopų, kurios dar vadinamos mažosiomis Gobi. Kadangi mūsų Neringos kopos tikrai ne prastesnės tai mes labai kažkuo nenusistebėjome ir pajudėjome toliau. Smagiai praleidome vakarą. Kadangi tai paskutinė kelionės naktis tai mūsų gidė su vairuotoju mums suruošė barbekiu iš žinoma avienos. Paskrudinta aviena kartu su daržovėmis ir ryžiais tikrai pakėlė visiems nuotaiką.


Kadangi buvome apsistoję klajoklių šeimoje, kuri aplink neturėjo jokių medžių, tai krosnį turėjome kūrenti arklių ir kitų gyvulių kakomis :). Nieko blogo, dega kaip anglys, o kai pritrūkdavome kuro tai šaukdavom “hey! please give us some shit” :). Pabandykite ir jūs pašaukti, tikrai šilčiau pasidarys…
12 diena. Khustai nacionalinis parkas. Kašmyro fabrikas. Paskutiniąją dieną važiuojant link Ulaan Baataro užsukome į Khustai nacionalinį parką, kad galėtume pamatyti Mongolijos laukinius arklius takhi.


Šie laukiniai arkliai paskutinį kartą laisvėje buvo pastebėti 1969 metais. Kažkiek arklių buvo išlikę pasaulio zoologijos soduose ir Mongolijai atgavus nepriklausomybę dalis jų buvo paleisti į laisvę šiame parke. Šiuo metu jų jau daugiau nei 300. Tiek tos istorijos, o jie arkliai kaip ir kiti arkliai – neskraido, nekalba...
Taip ir baigėsi mūsų pirmoji kelionė po Mongoliją. Kažkiek liūdna, kartais norisi ištrinti iš atminties tai ką jau matei ir pamatyti tai iš naujo, nesvarbu kiek tai kainuotų...
Grįžę į Ulaan Baatarą iškart suskubome organizuotis turą į Gobi dykumą, nes dėl nusikėlusios pirmosios kelionės turėjome šiek tiek mažiau laiko nei planavom. Pavyko susiburti naują turistų grupę (amerikietis, airis, ispanė, belgas ir mes lietuviai), su kuria vyksime 7 dienų kelionei į Gobi dykumą, ledo kanjoną (girdėjome, kad ledas šiuo metu ištirpęs), liepsnojančias kalvas ir pan. Džiaugiamės, kad dar turime ką ir norime ką pamatyti. Deja, grįšime tiesiai į traukinį link Kinijos ir dar nežinome kada sekantį kartą prieisime prie interneto, o kaip iš sutiktų keliautojų sužinojome ne per seniausiai Kinija uždraudė prisijungimą prie blogpost svetainės, todėl pasimatysime kažkada. Pasiilgome Jūsų visų :) Bet dar negrįšime :)