2009 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

MASKVA

Ketvirtadienį atsisveikinę su Iljos močiute (ir jos bandelėmis…) palikome Ivanovą ir patraukėme į Rusijos sostinę Maskvą. Maskva mus pasitiko tokiais kamščiais, kurių net nesapnavome. Nors dar nebuvo nei darbo pabaiga, nei kvepėjo savaitgaliu, bet mašinų buvo daug. Rusų vairavimo stiliukas tai “nedai bog”:), niekas nepraleis ir neįleis. Visų mašinų stiklai užtamsinti, tai net baisu kažkam pirštu pagrūmoti, kad po to neišliptų ir nenušautų! Girdėjome, kad būna ir taip, jog jeigu mašinos (kokio džypo su sidabriniais tiekiniais) nepraleidi, tai gali gauti kulką čia pat gatvėje. Baisu... Nors tai taip pat tikriausiai tik vienetiniai atvejai, kurie realybės neturėtų temdyti...
Šįkart svečiavomės Iljos tėvelio draugų šeimoje. Dėkojame tetai Irinai ir Nikolajui už svetingumą, o Iljos tėveliui Oleg‘ui dar kartą didelis ačiū, kad surado mums nakvynę Maskvoje (большой привет из Москвы!).
Labai greitai susidraugavom su šeimininkės katyte (~ 8kg:)), kuri ne tik susiraitydavo ant kelių, bet naktį ir ant nugaros įsitaisydavo:)
Gaila bet tai buvo mūsų paskutinis vakaras su Ilja. Tai žmogus iš didžiosios raidės I, o taip pat nepralenkiamas kelionės draugas, nepakeičiamas mūsų vertėjas, alaus naikintojas, mūsų paskutinė gyslelė su namais:) Ačiū darkart tau Ilja už visas akimirkas praleistas kartu! Tu juk kietas kaip dešra!


Apsistojome visai netoli centro, vos kelios stotelės metro. Tik va viena bėda iki metro reikia nemažai paeiti (~20min pėstute), tačiau mums tai nebėda J pasišnekučiuodami apie toliasnes mūsų keliones (Mongoliją ir Kiniją) tikslą pasiekiame greitai (tirpdome bandeles).
Pati Maskva tai nelabai jaukus ir laaabai didelis miestas. Įvažiuojant į šį miestą priminė šiek tiek mūsų lietuviškąjį Kauną, tačiau pats Maskvos centras išties įspūdingas.
Pirmą dieną, tai yra penktadienį, skubėjome apžiūrėti Maskvą, jos pagrindinius objektus. Miesto centrą pasiekiame labai lengvai ir greitai, nes kaip minėjome esame tik kelios stotelės su metro. Metro stotys milžiniškos...ir labai gražios. Aišku dar yra išlikę daug sovietinių laikų puošybos elementų (praktiškai viskas kas likę iš ornamentikos tas iš tarybinių laikų), todėl sugalvojome padaryti netgi metro stočių fotoalbumą. Naujai ir daug kukliau statomos metro stotys nė iš tolo neprimena tos pompastikos, kuri juntama pagrindinėse, pirmiausiai pastatytose stotyse.
Keli faktai apie Maskvos metro:
- Maskvoje yra 176 metro stotelės, kurios yra išsidėsčiusios per 12 metro linijų. Metro linijų ilgis yra apie 292,9 km.;
- Intervalai tarp atvažiuojančių metro traukinių yra 1,5-3 min.;
- Kiekvieną dieną Maksvos metro perveža apie 9 mln. žmonių;
- Metro bilietas (vienkartinis) kainuoja apie 20 rublių, tai yra apie 1,6 lt..


Per keletą dienų pamatėme kas yra Kremlius, Raudonoji aikštė, skulptūra Petrui I, Puškino muziejus, Maskvos universitetas, St. Basil (nežinome kaip išversti) cerkvė.... galėtume vardinti ir vardinti, nes iš tikrųjų yra į ką pažiūrėti. Stebėjome ne tik visiems gerai žinomus Maskvos monumentus, bet ir visą mus supančią aplinką... Maskvoje iškart pajunti, jog esi sostinėje, nes žmonių begalės, visi skuba (kažin kur?). Juntama, jog tai ir brangiausias pasaulio mietas – pagrindinės gatvių pastatų vitrinose tik patys žinomiausi mados pasaulio vardai (nors ką mes ten nusimanom:)), tviskantys prekybos centrai. O visai greta ir praeiviai su pilnomis kišenėmis saulėgražų, kurių lukštai taškosi aplink... Pastebėjom labai daug atvykėlių iš Kaukazo, milicijos visur pilna, o ypač metro stotyse. Jie vaikšto grupelėmis po šešis asmenis, labai juokingai atrodo, nes dažniausiai jie būna išsirikiavę nuo didžiausio iki mažiausio pagal ūgį. Iš tikrųjų Maskva (rusai) moka priimti svečius, nes kiekvieną savaitgalį būna prezidento kariuomenės pasirodymai, sekmadieniais koncertuoja orkestras, kuris sukviečia jaunus ir senus į bendrą ratelį polkai (tai galite pamatyti filmuotoje medžiagoje dešinėje):), begalės plakatų su netrukus atvyksiančiomis pasaulio garsenybėmis. Maskvai rugsėjį sukanka 862 metai ir tai dar padidino renginių skaičių.
Raudonoji aikštė graži ne tik dieną, bet ir naktį. Nusipirkę aleliaus (jį geria visi tiesiog gatvėje, parkuose arba ten kur patogu) laukėme kol sutems, kad pajustume šios aikštės visą grožį. Įsižiebė raudonos žvaigždės...


Sekmadienis didžiąja dalimi buvo skirtas sportui. Na ne, nepagalvokite, jog pradėjome sportuoti (iki to dar nesirefrešinome). Kas žino kas nežino tądien susitiko Rusijos aukščiausios futbolo lygos lyderiai Maskvos „Spartak“ ir Kazanės „Rubin“. Mes negalėjome praleisti progos tai pamatyti, ypač kai ryngtynės vyko olimpiniame „Lužniky“ stadione. Be abejo šio tinklalapio vyriškoji pusė šiuo maču buvo „truputį“ daugiau suinteresuota.. Jeigu mūsų Berlyno draugai (su kuriais prieš metus stebėjome Herthos ir Wolfsburgo rungtynes) atsimena olimpinio stadiono mastai pakeri. O čia susirinko 53000 žiūrovų. Milicijos buvo tik šiek tiek mažiau (~ 2500). Praėjimas į stadioną šiek tiek streikavo (what a surprise...) ir mes pavėlavome 10 minučių, per kurias kažkas spėjo užimti mūsų vietas. Iš sėdinčiųjų veidų galima buvo išskaityti „ž... podnial – miesto potierial!”... Bet visgi po keleto bandymų pavyko atkovoti tai kas mums priklauso... Rungtynių nekomentuosime, tie kas domisi tikriausiai šį negražų rezultatą maskviečiams jau seniai žino. Deja ir mūsų Dedura neišgelbėjo Spartako..


Taip labai greitai ir prabėgo mūsų 4 dienos Maskvoje. Mariau, sakei palyginti Piterį su Maskva. Tikriausiai tai sunkiai sulyginama. Įvažiuojant į Maskvą manėme, jog šis miestas gaus į vienus vartus... Išvažiuojant taip nemanome. Abu miestai labai gražūs. Piteris istoriškai turtingesnis, Maskva – europietiškesnis, šiuolaikiškesnis miestas, tviskantis nuo prabangos (pažiūrėti į tai tikrai verta). Tarkime, jog rezultatas 5:5.
Vistik po daugiau nei dviejų savaičių Rusijoje jaučiame, jog laikas išvykti iš didžiųjų miestų. Norime žvilgtelti į ne mažiau nuostabią ir įvairią Rusijos gamtą. Juk čia tokios platybės! Šiandien išvykstame Trans Siberian maršrutu link Baikalo ežero (tikslas Ulan Ude). Pirmoji mūsų stotelė – Krasnoyarsk‘as iki kurio lygiai trys paros traukiniu. Pažiūrėsime kaip tokį kelią atlaikysime.. Tikriausiai nesunkiai, kai už lango išnirs Uralas, atsivers Sibiro platybės, o pas mus kupe spragsės semkės ir skambės stikliukai....

2009 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis

Иваново - город Невест!

Paskutiniąją dieną Sankt Peterburge nusipirkome turistinį turą autobusu mieste. Tai patartume kiekvienam, jeigu tik yra tokia galimybė, naujai atvysktant į nepažįstamą miestą. „City tour“ padeda susidaryti priminį įspūdį apie miesto lankytiniausias vietas ir padeda sutaupyti laiko nelankant širdžiai nemielų objektų.
Taigi darkart apvažiavę jau per kelias dienas matytus objektus ir pamatę dar keletą grožybių atsisveikinome su Piteriu.
Anksti ryte susikrovę lagaminus patraukėme link Maskvos, kur turėjome priduoti dokumentus Mongolijos vizai gauti. Reikia pastebėti, jog kelias iki Maskvos nuo Piterio tikrai geresnis. Eismas intensyvesnis, bet bent jau automobilis ne taip kenčia... Maskva iškart pasitiko automobilių spūstimis bei smogu. Jau nuo pirmųjų įspūdžių pritarėme peterburgiečiams, jog Maskva nėra mielas ir svetingas miestas. Iki centro neprivažiavome, bet širdyje jau įsirašėme neigiamus jausmus šiam miestui.. Tikimės, jog tai tik pirminis stereotipas..
Priduodant dokumentus kaip visada atsiranda papildomų išlaidų.. Suma sumarum dviems asmenims vizos kainavo 600lt, kas buvo daugiau nei mes planavome. Bet svarbiausia, jog vizas padarys ir padarys laiku!
Ilgai nenorėjome likti Maskvoje, nes žinojome, jog penktadieniais maskviečiai iškart po darbų patraukia į savo „dačias“. Nesuspėjome. Papuolėme į tokį kamštį, jog ~ 30km važiavome virš dviejų valandų! Vargšas Ilja – nuo pat keturių ryto pradėjęs vairuoti su mumis kartu savo gimtajį Ivanovą pasiekė tik 22h. Ilja – tu kietas kaip dešra!:)
Prie pat durų jau mūsų laukė Iljos močiutė su karštais blynais! O rusai tikrai blynus kepti moka! Laaabai skanu.
Čia prasidėjo mūsų lieknėjimo metas. Pusryčiams karštos bandelės su kopūstais, kiaušiniais ir pan., pietums barščiai su koldūnais o vakarienei dar riebios kopūstienės su bulvėmis. Net neminėsime balandėlių, košių, kotletų ir kitų rusiškų skanumynų:).

"Lieknėjimui" be abejo įtakos turėjo ir Iljos gimtadienis, kurį atšventėme su dideliu būriu giminaičių. Labai greitai susidraugavome, gavome daug dovanų (Спасибо вам всем Друзья из Иваново!). Beveik kiekvieną vakarą buvome lankomi arba patys ėjome į svečius. Tvirtinome draugystę!:)
Nuostabiausia ką galėjome gauti tai rusiška pirtis. Ją turi kita Iljos močiutė (lietuvė iš Šiaulių nuviliota į Rusiją:)). Smagu su ja buvo paplepėti lietuviškai. Dalis įspūdžių galbūt matosi nuotraukose, bet tikrąjį malonumą galima patirti tik čia būnant. Tai ne tik karštis.. tai visa kaimiška aplinka, beržinės vantos, šaltas vanduo iš kibiro...ech... jau pasiilgome..


Pats Ivanovas ilgai buvo (kartais dar ir dabar vadinamas) nuotakų miestu. Tai atsitiko dar ~ 1960, kai mieste buvo pastatyta arti dešimties tekstilės fabrikų, į kuriuos dirbti buvo siunčiamos-kviečiamos merginos iš visos buvusios Tarybų Sąjungos. Kaip sutikti rusai pasakojo mieste buvo daugiau nei 70% moterų! Geri laikai turėjo būti tuo metu į miestą užsukusiems vyrukams:)
Miestas paliko tvarkingo bei jaukaus miesto įspūdį. Jame per 420t gyventojų, o šurmulio kaip nebūta. Gražu netgi naktį - jau seniai bematėme šokančius spalvotus fontanus. Tiesa sovietinės atributikos mieste tikrai netrūksta..

Kolkas keliaujame taip kaip ir norėjome - neskubėdami, stengdamiesi iš aplinkos pasisemti kažko kas pakylėja, nustebina, sušildo... Nesistengiame pamatyti kuo daugiau, bet tai ką pamatome pilnai pasiimame su savimi...

2009 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

Vargais negalais į Rusiją...


Mūsų kelionė į Rusiją prasidėjusi Lekėčiuose tęsėsi pro Joniškį (Ačiū Olegai ir Ala už Jūsų skanius blynelius pusryčiams!). Skaniai papusryčiavę ir gavę paskutinias instrukcijas iš Iljos tėvelio sėdome į Audi ir lėkėme link Sankt-Peterburgo. Linksmai prasidėjusi kelionė nuliūdino dienos pabaigoje – Rusija atsisakė mus priimti! Pasirodo vairuojant automobilį ne savininkui būtinas jo įgaliojimas (nors šiuo klausimu teiravomės ir Rusijos ambasadoje, ir kitose žinybose ir buvome informuoti priešingai…). Valandai netgi buvome sukėlę ant kojų visą pasienio postą, kol galop mums pagrąsinus apsauga mes nuleidome rankas ir pasukome atgal į Lietuvą…

Sugedusią nuotaiką greitai pataisė Montana (ačiū tau labai Mindaugai!) su kurio pagalba tą patį vakarą sutarėme rytoj pas notarą pasitvirtinti įgaliojimą (nors buvo savaitgalis!).

Taigi kitą rytą jau turėdami įgaliojimą rankose pasukome pažįstamu keliu link Rusijos. Šįkart didelių problemų išvengėme ir temstant įvažiavome į Rusijos Federaciją. Daug ko nenustebinsime sakydami, jog tik įvažiavus grįžome dešimtmečiu (o gal ir daugiau...) atgal į praeitį. Viskas, pradedant keliais (siaubas..) bei pakelėmis besišlaistančiais treningų fanais ir baigiant parduotuvių vitrinomis, dvelkė sovietmečiu...

Po varginančios kelionės (ačiū tau Ilja už vairavimą) vėlai naktį pasiekėme Sankt Peterburgą. Gera tokiame mieste turėti draugų. Apsistojome pas Iljos šeimos draugus (Благодарим Тебя Ксения!).

Sekančios keletas dienų praėjo besigrožint miestu ir jo apylinkėmis. Vaikštinėjome Nevos prospektu, aplankėme Ermitažą, fotografavomės prie įspūdingo grožio cerkvių, stebėjome Nevos tiltų pakėlimą naktį... viską sunku išvardinti... reikia atvažiuoti ir pamatyti...



Keletą vakarų buvome vaišingai priimti Ksenijos tėvelių ir giminaičių. Labai svetingi žmonės. Prisijuokavome, prisivaišinome, alų midų gėrėm:), tvirtinom tautų draugystę.


Dar liko keletas dienų Sankt Peterburge per kurias ir toliau tikimės gražių įspūdžių... O toliau trauksim į Maskvą darytis Mongolijos vizų ir aplankyti Iljos gimtojį miestą Ivanovą.

2009 m. rugpjūčio 16 d., sekmadienis

Paliekam Lietuvėlę...

Pirma kelionės diena prasidėjo 4 val. ryto Lekėčiuose (rugpjūčio 15 d.).


Autostradoje Kaunas - Klaipėda mus išlydi draugai. Siūlome vykti kartu, bet "pasirašo" tik Ilja :) iki Rusijos.