2009 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Bankokas, Tailandas

2009.12.29. 137-oji kelionės diena.
Kelionė į Ranong. Pratęsinėjame vizą. Lietuva ne tame sąraše... Autobusu į Bankoką.
Kelionei pas mamytes atsikėleme 6 valandą. Tai mums kaip katorga :). Abu esame linkę į miegą tai tos keletas nedamiegotų minučių gali reikšti blogą nuotaiką.. Bet su geromis mintimis galvoje netrukus nusigavome iki Phuketo miesto, kur nusipirkome autobuso bilietus iki Ranong miestelio, kuris tik tuo ir įžymus, kad turi pasienio postą su Birma.
Pasirinkome brangesnius bilietus, į kuriuos turėjo įeiti ir vizos pratęsimo paslauga. Nusprendėme nerizikuoti tvarkytis vizų patys, nes bijojome, kad galime nespėti dar tą pačią dieną išvykti Į Bankoką, kur kitą dieną turėjome sulaukti mamyčių.
Kelias link Ranong karkartėmis eina palei pat jūrą tad neturėjome laiko nuobodžiauti. Kelionė truko kaip visada šiek tiek ilgiau nei “oficialus” autobusų stoties laikas. Tad dar labiau pasidžiaugėme tuo, kad sumokėjome ir už pagalbą organizuojantis vizos atnaujinimą. Su mumis autobusu važiavo dar viena porelė, kurie taip pat norėjo prasitęsti vizas. Kartu su jais sušokome į mus pasitikusio vyriškio pikapo galą ir nurūkome į pasienį. Ten vos ne bėgte nulėkėme pas Tailando pasieniečius. Su mumis važiavusi porelė Tailande prabuvo per ilgai viena diena ir turėjo sumokėti papildomą mokestį. Papildoma laiko gaišatis. Juk skubame, kad spėtume dar šiandien grįšti iš Birmos… Ir tad aišgirdome pasieniečio nusivylimo šūksnį, kai jis uždėjo antspaudą Vidutės pase. Pasirodo Lietuva nepatenka į šalių, kurių piliečiai gali kirsti šį pasienio postą dar neturėdami vizų, sąrašą… Tada jau mes nusivylę atsidusome… Juk mūsų vizoms bebuvo likusi savitė ir per ją turėjome sulaukti mamyčių, sutikti Naujuosius metus, aprodyti mamytėms Tailandą ir nusigauti iki Malaizijos! Niekaip nespėsime... Na, nieko, ieškosime išeisties. Pasienietis panaikino įspaudą Vidutės pase apie išvykimą iš šalies ir mes patraukėme iki autobusų stoties laukti autobuso į Bankoką. Tai mums šiuo momentu buvo svarbiausia...
Autobusas buvo už poros valandų 19h. Mums buvo kaip tik. Norėjome atsirasti Bankoke ryte, kad susiradę viešbutuką, iškart galėtume vykti į oro uostą. Šįkart autobusas buvo ne toks patogus tai miegas nebuvo toks saldus :). Toks tas keliavimas be lėktuvų... :).

2009.12.30. 138-oji kelionės diena.
Bankokas. Susirandame viešbutuką. Pasitinkam mamikes. Vakaras ieškant fotoaparatų.
Pagaliau ta diena kai atvažiuoja mūsų Mamos!
Pagaliau ir Bankokas. Mums jau pažįstama pietinė autobusų stotis. Susiradome autobusą, vežantį iki populiariosios Khao San gatvės. Prasivaikščiojome dar besilinkminančia backpacker‘ių gatve (buvo apie 5h ryto), šiurpuliukais palydėjome keletą nubėgančių žiurkių ir nuėjome į šiek tiek nuošalesnę gatvelę pasiieškoti nakvynės. Jau reikėjo pradėti galvoti šiek tiek kitaip renkantis kambarį. Ieškojom ramesnio, labai švaraus, jaukaus viešbutuko. Be abejo, ir už šiek tiek didesnę kaina. Bet ne per daug. Norėjome mamytėms parodyti, kokioje aplinkoje gyvename keliaudami. Nereikia per daug gražinti :).
Radę jaukų ir švarų viešbutuką dar spėjome numigti porą valandikių iki važiavimo į oro uostą.
Tai buvo pirmas kartas šioje kelionėje kai įžengėme į oro uostą. Tik ne išskristi, o pasitikti. Pasitikimo salė pilna gerų emocijų. Ko gero tai viena laimingiausių vietų pasaulyje! Šilti apsikabinimai, širdingi bučiniai, pirmieji pamojavimai, jausmingi krykštavimai. Vien buvimas šioje vietoje pakrauna geromis emocijomis :).
Lėktuvas iš Lietuvos vėlavo. Nieko tokio tos pora valandėlių... Tik nusileidus lėktuvui jau buvome prie atvykimo vartų. Akys ieškojo pažįstamų veidų... Po geros valandos viena šalia kitos pasirodė mūsų ilgai lauktos mamytės. Ilgai laukta, šilta, meilės pilna akimirka :). Žvelgėme vieni į kitus ir negalėjome atsižiūrėti...
Tą patį vakarą nusprendėme nulėkti iki elektronikos prekybos centro, nes mamytės norėjo nusipirkti po fotoaparatą. Galvojome tai bus paprasčiau. Prekybos centre buvo tik naujausi modeliai, o ekspertų įvertinti ir „užsirekomendavę“ modeliai jau buvo išimti iš prekybos. Teko grįžti tuščiomis... Nusprenėme pasiieškoti informacijos internete ir grįšti į prekybos centrą kitą kartą numačius ką pirkti.


Vakaras buvo nuostabus. Pasipjaustėme lietuviško skilanduko, lietuviškos duonos, įsipylėme po stiklelį lietuviško auksinio gėrimo :). Ir be abejo pasakojome vieni kitiems ką per tą laiką esame patyrę. Mums buvo įdomu, kaip nuotaikos Lietuvoje, mamytėms buvo įdomu, ar mums viskas gerai, kaip mes keliaujame...
Net nepajutome kaip atėjo naktis...

2009 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Phuketas, Tailandas

2009.12.21. 129-oji kelionės diena.
Keliamės į Tailandą. Ieškome autobuso. Kuklus, jaukus, svetingas bariukas. Sėdame į naktinį autobusą į Bankoką.
Pernakvoję anksti ryte išsiruošėme per upę į kitame krante esantį Tailandą. Atimojavome su Laosu ir štai mes jau Tailande. Kertant sieną sausuma gavome 15 dienų vizą. Turėsime ją dar prasitęsti norėdami pasitikti mamytes.
Pasirodo veltui anksti kėlėmės. Pirmasis autobusas į Bankoką išvyksta tik apie 4 h po pietų tad turėjome daug laiko paslampinėti. Susiradome mažulytę kavinukę, kurioje papusryčiavome ir dar buvome pavaišinti vietiniais vaisiais. Labaisvetingi šeimininkai. Ten prasędęjome geras 3 h. pasinaudodami internetu, kuris čia jau buvo daug greitesnis.
Keliavome tiesiai į Bankoką (o iš jo tiesiai į Phuketą), nes šiauriniame tailande jau esame buvę ir norėjome iki mamytėms atvykstant spėti baigti nardymo kursus Phukete.
Miegamieji autobusai tailande šiek tiek kitokie nei išbandyti Vietname ir Laose. Čia gauni sėdimą plačią sėdynę, kurią vėliau gali išsitiesti ir beveik gulėti. Patogu.
Įvažiavus į naują šalį visada akys vėl užsidega nauju smalsumu. Domina viskas kas juda aplink. Tailandas buvo kitoks. Manome, jog tai Azijos Amerika. Žmonės labiau pasiturintys, paslaugos labiau išvystytos, beveik visur prekybiniai tinklai 7 Eleven, daug kas kalba angliškai, žmonės šiek tiek apkūnesni ir pan. Bet ir toliau jautėme žmonių paslaugumą, šypsenas, pagarbą. Reikia būtinai paminėti, kad Tailandas vienintelė Pietryčių Azijos valstybė, kuri nebuvo nėi karto kolonizuota. Tikriauisiai todėl čia toks stiprus sukurtas tautos identitetas ir labiau išsivysčiusi ekonomika (lyginant su kitomis post komunistinėmis – socialistinėmis kaimyninėmis valstybėmis).
Kažkurį laiką smalsiai stebėję aplinką pro autobuso langą turėjome eiti miegoti, nes buvo išjungtos šviesos, o keleivio šviesos neveikė... Prie žibintuvėlio šviesos dar sužaidėme kartelį UNO ir sladžiai užsisnūduriavome...
Apie vidurnaktį sustojome pavakarieniauti. Tailandiečiai, kaip ir kitos Azijos tautos tikrai valgo dažnai. Mes užkandome sausainukų ir nuėjome toliau miegoti...

2009.12.22. 130-oji kelionės diena.
Bankoko autobuso stotys. Toliau keliaujame autobusu į Phuketą. Diena autobuse. Phuketas. Vakaras vokiečio bariuke.
Apie pusę penkių rytę jau buvome Bankoke. Su autobusiuku nuvažiavome į pietinį autobusų terminalą ir iš ten netrukus, apie 7h pajudėjome link Phuketo.
Džiaugėmės gautomis vietomis. Sėdėjome dviejų aukštų autobuso antrame aukšte ir pačiame priekyje. Gintui to tik ir tereikėjo. Vėl krykštavo kaip mažas vaikas saldainį gavęs :).
Vėl turėjome sočiai laiko žvalgymuisi. Galbūt ketvirtą dieną keliaujant jau šiek tiek buvome „atbukę“, bet kadangi tai nauja kelionės šalis tai daug kas aplinkui buvo įdomu. Perkant bilietus mums sakė, jog jau septintą valandą vakare būsime Phukete. Deja, Phukete buvome tik pusę dešimtos. Nepaisant keletos sustojimų užkąsti kojos jau pradėjo tirpti, galvos buvo apsunkusios...
Phuketas mūsų kelionėje pirmasis taškas, kuriame prieš tai jau esame buvę. Smagu buvo pamatyti, kur prieš trejus metus sėdėjome ir gurkšnojome alutį... Šįkart pavyko čia atvykti nepakilus nuo žemės :).
Kadangi tokiu vėlu metu vietinis transportas nebekursavo (norėjome važiuoti į Patong paplūdimį) tai nusprendėme apsinakvoti pačiame Phukete ir iš ryto pasiekti Patongą.
Apsinakvojome kukliame viešbutuke ir išėjome į miestą pavalgyti. Užsukome į vokiečio, vedusio tailandietę bariuką, kuriame skaniai užvalgėme. Tuo pačiu klustelėjome vokiečio, ar nežino kur geriausia išsilaikyti nardymo kursus. Jis padarė keletą skambučių ir turėjome Phuketo kainą. Kaip ir tikėjomės kainą buvo apie 20% didesnė nei būtume sumokėję Ko Tao (Ko Tao laikoma pigiausia vieta tapti naru). Nevykome į Ko Tao, nes toje pusiasalio pusėje šiuo metu lietaus sezonas ir po vandeniu matomumas nekoks... Tuo tarpu čia, Phuketo saloje salygos puikios ir čia keletas nardytojų plačiai pripažintų nardymo vietų.
Ką gi, turėjome kainos orientyrą.

2009.12.23. 131-oji kelionės diena.
Vietiniu autobusiuku į Patongo paplūdimį. Brangu. Ieškomės viešbutuko. Ieškome nardymo kursų. Pirmas išsimaudymas!
Iš ryto vietiniu autobusu nuvažiavome į Patongo paplūdimį, kuris yra populiariausia vieta tarp poilsiautojų.

Tikėjomės čia rasti geriausią nardymo kursų pasiūlą.
Pirmiausia kuo buvome nustebinti (įkyriais tuktukininkais irkostiumų prekiautojais jau nebesistebėjome) tai nakvynės kainomis. Jos buvo dvigubai ir daugiau didesnės už mums įprastas Vietname ir Laose.. Pavyko rasti vienus ką tik atsidariusius svečių namus, kurie už neblogą kainą bent jau pasiūlė ką tik įrengtą kambarį ramesnėje vietoje.
Įsikūrę nuėjome pasižiūrinėti kursų. Pasirodo kainos dar didesnės. Vakar sutikto vokiečio surastų kursų kaina buvo šiek tiek mažesnė, nes nardymai atviroje jūroje vyktų tiesiog paplūdimyje... Nusprendėme, jog jeigu jau mokame didesnę kainą tai norime nardyti gerose vietose bei turėti gerą ir patikimą instruktorių. Suradome mums patinkančią vietą už palyginus gerą kainą. Išsiklausinėjome iki smulkmenų, kas įeina ir kas neįeina... Pirma diena buvo skirta teorijos mokymuisi. Tą turėjome padaryti savarankiškai (užtat gavome geresnę kainą) kartu su vadovėliais ir video medžiaga. Antrąją dieną kartu su instruktoriumi aptarti teoriją ir atlikti pirmuosius nėrimus baseine. Trečioji diena buvo skirta dviems nėrimams atviroje jūroje. Ketvirtąją dieną teorijos testas bei dar du nėrimai atviroje jūroje. Buvome patenkinti tuo ką užsisakėme ir tą vakarą praleidome vaikštinėdami paplūdimiu. Išsimaudėme. Juk tai buvo mūsų pirmosios maudynės jūroje šios kelionės metu!


2009.12.24. 132-oji kelionės diena.
Mokomės nardymo teorijos. Žiūrime video medžiagą. Pasivaikščiojame miestuke. Kūčių vakaras.
Kūčių diena buvo mokslo diena mums. Skaitėme mums duotus vadovėlius ir žiūrėjome video medžiagą. Buvo įdomu tad mokinimasis neerzino. Video medžiaga dar labiau kurstė norą greičiau nerti po vandeniu. Tik kolkas neįsivaizdavome kaip tai daryti :).
Kad galvos atsikvėptų vakare išėjome į miestuką pasivaikšioti. Prekiautojai čia daug įkyresni nei Laose. Nesulyginamai. Miestukas buvo pilnas imigrantų iš Indijos, iš arabų šalių. Gyvenimas virte virė. Nuo mūsų praėjusio karto čia prieš trejus metus sutikome daug daugiau rusų. Matėme daug barų, kurie buvo nutaikyti būtent į rusus. Galvojome, kad Pattaya yra būtent tokia, bet pasirodo jau ir Patongas....
Kūčių vakarui prekybos centre nusipirkome šiek tiek vaisių ir maistuko pasidengti Kūčių stalui. Pirmą kartą Kūčias sutikome dviese. Ir pirmą kartą ne prie mamyčių milijono patiekalų stalo :). Įsivaizdavome, kaip kemšate visa kas ant stalo ir toliau dar traukiate viską iš šaldytuvo :).

2009.12.25. 133-oji kelionės diena.
Kursai su instruktoriumi. Nardymas baseine. Kalėdos paplūdimyje. Miegam kaip negyvi..
Kalėdų dieną praleidome su instruktoriumi. Kadangi buvome perskaitę ne visą teorinę medžiagą tai pirmą pirmą dienos pusę kartu su instruktoriumi krimtome karčią mokslo šaknį :). Džiaugėmės instruktoriumi, kurio mama buvo tailandietė, o tėtis britas. Jo anglų kalba buvo nepriekaištimga, o ir bendravimo įgūdžiai gauti besimokant Europoje.
Antrą dienos pusę praleidome baseine. Praktiškai susipažinome su nardymo įranga ir ją susimontavę nėrėme po vandeniu. Čia instruktorius mus norėjo išmokinti pagrindinių reikalingų veiksmų po vandeniu: kaip grimzti ir kaip kilti, kaip nusiimti akvalangą po vandeniu ir vėl jį užsidėti, kaip daryti priverstinį išnėrimą, kaip padėti į nelaimę papuolusiam draugui ir pan. Instrktorius buvo su mumis kantrus, o mes tikimės, jog buvome neblogi mokiniai. Visas mums skirtas užduotis įvykdėme ir po gerų dviejų valandų baseine dar pasimokinome kaip po nardymo susitvarkyti įrangą.
Vakare vėl nuėjome į paplūdimį, kur stebėjme kaip tiesiog būriais į dangų kyla karštieji kinietiški balionai (gal taip jie vadinasi?). Tikriausiai daug naujų svjonių ir tikslų visi sugalvojome šį Kalėdų vakarą.
Tikriausiai tiek teorinės žinios tiek plaukiojimas baseine truputį išsekino tad mes grįžę po vakarienės sugebėjome perversti tik kelis teorijos puslapius ir greit nuėjome miegoti. Kritome kaip pakirsti :).

2009.12.26. 134-oji kelionės diena.
Pirmieji mūsų nardymai jūroje. Phi Phi salos. Nerealus povandeninis pasaulis. Vakare toliau mokomės.
Sekanti diena buvo mūsų pirmoji nardymo išvyka į atvirą jūrą. Džiaugėmės, jog pirmieji mūsų nėrimai bus prie įžymiųjų Phi Phi salų.
Iki salų vykome su gan dideliu laivu, kuriame be mūsų dar buvo apie 20 nardytojų. Mūsų instruktorius Bank‘as tuo pačiu buvo ir kelionės vadovas. Liuks, reiškiasi mus moko gerbiamas nardytojas. Jis visiems nardytojams paskyrė po vadovą, papsakojo laivo tvarką ir pajudėjome.

Iki Phi Phi salų buvo apie tris valandas kelio. Per tą laiką instruktoriaus stebimi patys susirinkome savo nardymo įrangą ir keletas paskutinių nurodymų ir štai pirmasis žingsnis į jūrą. Džiaugėmės, kad turime savo akvalangus, kurie yra su dioptriomis (juk abu esame žlibukai :)), nes po vandeniu atsivėrė neįtikėtinas ir visiškai kitoks pasaulis. Žvalgėmės į instruktorių su noru greičiau nerti. Išleidome iš liemenių orą ir pradėjome grimzti.. Esame prieš tai snorkelinę (plaukioję jūros paviršiumi su oro vamzdeliu), bet tai buvo kas kita. Čia neskubėdamas ir ramiai kvėpuodamas galėjai stebėti iki tol nematytus gyvūnus augalus... Dar nespėjome gerai pasigrožėti, o mūsų instruktorius jau davė mums pratimų. Turėjome jūroje padaryti tai ką vakar darėme baseine. Įvykdę užduotis tolesnį laiką skyrėme tyrinėjimams. Instruktorius rodė vieną po kito įdomius jūros gyvūnus. Visai netoli pamatėme aštunkojį, kuris nerealiai greitai keisdavo spalvas, dideles pulsuojančias medūzas, daug žuviukų Nemo, murenų ir pan. Daugelio pavadinimų netgi neatsimename.

Pirmojo nėrimo laikas 44 min. Nors ir turėjome nerti iki 12 metrų gylio, bet nėrėme šiek tiek giliau... Nenorėdami diskredituoti savo instruktoriaus gylio neminėsime. Mums tai buvo įvertinimas, nes tai reiškė, kad jis pasitiki mūsų jėgomis :). O ko žmogiuo daugiau reikia jeigu ne įvertinimo :).
Išnėrę pradėjome pildyti asmenines naro knygutes: kokioje vietoje nėrei, kiek laiko išbuvai po vandeniu, kokiame gylyje buvai, ką pamatei ir pan. Mums tai labai patiko ir mes sau susirašinėjome gyvūnus, kuriuos matėme.
Antrasis nėrimas buvo netoliese. Šį nėrimą ilgam atsiminsime, nes pavyko pamatyti ir vėžlių (pirmą kartą juos matėme ne iš viršaus, o iš apačios) bei Leopardinį ryklį.

Leopardiniai rykliai nėra pavojingi žmonėms, bet jau vien mintis, jog tai ryklys, žavėjo mus. O kai instruktorius pasakė, jog tai didžiausias jo matytas leopardinis ryklys, tai mes dar labiau tuo susižavėjome. Juk taip malonu kartais pamatyti tai kas didžiausia, gražiausia, iausia iausia iausia :).
Antrasis nėrimas mums paliko didžiausią įspūdį. Ne tik išbandėme naują gylį, bet ir grožėjomės didele koralų sieną, palei kurią mus nešė silpna jūros srovė.. Džiugu, kad šalia plaukęs naras turėjo povandeninį fotoaparatą tai mes pasinaudodami tuo nugriebėme keletą nuotraukų :).

Liko tik grįšti iki Phuketo salos. Besišnekučiuojant apie tai ką patyrėme bei matėme net nepastebėjome kaip parplaukėme namo. Ir jau laukėme rytojaus, kad galėtume vėl panerti...
Vakarą praleidome besiruošdami rytojaus testui :).

2009.12.27. 135-oji kelionės diena.
Antrieji mūsų nardymai. Racha Yai salos. Teorijos testas. Mes jau narai!
Kitą dieną mūsų nardymo vietos buvo šalia Racha Yai salų. Šįkart laive buvo dar daugiau nardytojų, gal apie 30.
Nieko nelaukę išsprendėme teorinių žinių testą. Valio! Sėkmingai!
Netrukus mes su didžiausiu malonumu susimontavome įrangą ir šokome į jūrą savo trečiajam nėrimui. Instruktorius parinko mums šįkart labiau smėlėto dugno nėrimą. Ant dugno netgi specialiai naram buvo nuleistos keletas didelių akmeninių dramblių. Buvo įdomu panardyti tarp jų. Nors dugnas nebuvo labai įspūdingas, bet pamatėme keletą skorpionžuvių medūzų ir be abejo daugybę koralų žuvų. Instruktorius mus toliau išbandinėjo įvairiausiais pratimais :).
Ketvirtasis nėrimas taip pat buvo netoliese ir čia instruktorius davęs paskutinius pratimus parodė, jog viskas OK ir mes likusį laiką skyrėme dugno tyrinėjimui. Šįkart dar pavyko pamatyti jūros arkliuką, vėl keletą medūzų, keletą tikrai įspūdingo grožio žuvų, kurių vertimo kolkas nežinome. Reikės labiau pasidomėti tuo :).

Sako, kad jūra ir kalnai yra tie, kurių liga gali greitai susirgti... Įtariame, kad simptomus jau turime... Beveik valanda po vandeniu prabėga kaip kelios minutės. Pamiršti, kad virš vandens liko kitas pasaulis. Tik oro matuoklis primena, kad jau laikas į viršų.. O jeigu taip ir paviršiniame gyvenime turėtume po matuoklį, kuris pasakytų, kad jau laikas tau kažką daryti kitaip...
Išnėrę kartu su instruktoriumi (kuriuo likome labai patenkinti) pasidžiaugėme sėkmingai patapę narais.

Vėl užpildėme naro knygeles. Pirmieji nėrimai juk taip smagiai pildosi :).
Tą vakarą simboliškai paminėjome mūsų naujus sertifikatus. Dar viena kortele piniginėje bus daugiau :).
Džiaugdamiesi, kad nebereikia mokintis jokių mokslų, tą vakarą pražiūrėjome filmus, kurių jau daugokai buvome prisisiuntę čia, Tailande, su geresniu interneto ryšiu.

2009.12.28. 136-oji kelionės diena.
Žiūrime filmus. Tinginiaujame. Gulinėjame paplūdimyje.
Neperžiūrėtų filmų sesiją tęsėme ir kitą rytą. Džiaugėmės galėdami tai daryti, nes Laose dėl lėtesnio interneto ryšio nebuvome matę nėi vieno filmo... Pažiūrėjome „2012“ . Žinome, kad tokius filmus reikia žiūrėti kino teatre, bet ir mūsų „namų kino teatras“ buvo neblogas :).
Nusprendėme tą dieną pasilepinti. Pasideginome paplūdimyje, pasimaudėme jūroje, vaišinomės ledais, klausėmės prekeivių pasiūlymų :). Mintyse jau įsivaizdavome, kaip pasitinkame mamytes, apkabiname ir vaišinamės lietuviškais skilandžiais..
Ta diena taip ramiai ir praėjo, didelių žygių nedarėme, nes anksti ryte reikėjo keltis kelionei link Bankoko pasitikti mamyčių :). Buvome numatę pakeliui užsukti į Tailando/Birmos pasienį, kur norėjome prasitęsti savo vizas. Jos dar galiojo, bet norėjome, gauti naują 15 dienų terminą, kad ramiai galėtume būti su mamytėmis...

2009 m. gruodžio 24 d., ketvirtadienis

Su šv. Kalėdomis Tave!

Su pačiomis gražiausiomis šventėmis TAVE! Pirmą kartą Kalėdas sutinkame kaitinant saulei ir šalia šniokščiant Indijos vandenyno bangoms. Nors ir esame be sniego ir nesame šalia mišrainių ir silkučių pilno stalo, bet širdyje esame su TAVIMI. Įrašėme trumpą sveikinimuką TAU ta proga :)



Dar kartą linkime TAU šilumos širdyje, šviesos mintyse. Kantrybės ir stiprybės pasitinkant negandas ir jas įveikti su pačiu galingiausiu ginklu - šypsena. Šypsokis šypsokis ir dar kartą šypsokis ir viskas aplinkui nušvis nuostabiomis spalvomis! :)

Vida ir Gintas

2009 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Mekongu iki Tailando, Laosas

2009.12.19. 127-oji kelionės diena.
Laivu Mekongo upe. Nuostabios Mekongo pakrantės. Nakvynė Pak Beng miestuke.
Prieš aštuonias ryte mes jau buvome prie mūsų laivuko. Tai nedidelis laivelis, talpinantis galbūt apie 30 žmonių ir labai labai burzgiantis. Žinojome, kad tylesnės vietos pačiame priekyje, bet kai jau atėjome iki laivuko jos jau buvo užimtos (kas pirmesnis tas gudresnis). Bet gavome visai neblogas per vidurį. Įsitaisėme ir pajudėjome.
Variklis užburzgė ir vaizdai aplin pajudėjo. Priminė mūsų kruiziuką Jangdzės upe Kinijoje. Tik čia oras daug skaidresnis ir gaivesnis. Vaizdai aplink ne rūke, o ryškūs ir spalvingi. Dėl to juk ir pasirinkome šį būdą keliauti iki Tailando sienos. Autobusiuku būtų buvę greičiau, bet vargu ar taip įdomu.
Pirmąją dieną peizažą sudarė plati upė ie abiejuose jos krantuose nusidriekę kalnai.

Turėjome sočiai laiko mėgautis tuo kas aplink. Juk galėjai tik sėdėti ir žvalgytis. Nebuvo denio, kuriame pasivaikščiotum, nebuvo kajučių, kuriose numigtum. O ir numigti sunkiai būtų išėję prie tokio variklio burzgesio...
Praplaukėme mūsų jau matytą Pou Ok uolą. Laivelis niekur nestodamas lėkė tolyn. O mes tik žvalgėmės ir žvalgėmės kaip kokie žvirbliai per lizdo kraštą. Kartais net graudu pasidarydavo žinant, jog jau tuoj paliksim Laosą ir nežinia kada grįšim...
Vaizdas keitėsi ne tik keičiantis krantams, bet ir judant saulei. Vakarop spalvos pasidarė auksinės ir tai vėl prikaustė visų akis..
Perkant bilietus mums sakė, jog išplaukę 8h. ryte tarpinę Pak Beng stotelę turėtume pasiekti už 7 valandų... Deja, ją pasiekėme po 9 su puse valandų... Jeigu nebūtų buvę taip gražu aplink, manome, jog daug kas būtų metęs laivo kapitoną vandenin :).
Pak Bengas didžiąja dalimi tuo ir gyvena kaip tarpinė stotelė plaukiant Mekongu. Tai pusiaukelė nuo Luang Prabang iki Laoso/Tailando pasienio miestelio Huay Xay.
Nakvynę susiradome išsirinkę iš daugelio turistų belaukiančių svečių namų.

2009.12.20. 128-oji kelionės diena.
Toliau keliaujame laivu. Gražumėlis. Nakvojame Huay Xay miestelyje.
Išplaukėme panašiu laiku kaip ir vakar. Spėjome dar papusryčiauti ir pirmyn toliau į kelią. Šįkart laivukas (tarpinėse stotelėse reikia pakeisti laivą) pasitaikė tylesnis ir kelionė pasidarė dar malonesnė.
Šią dieną vaizdas už lango pradėjo keistis. Aukštus kalnus vietomis jau pakeisdavo lygumos arba dirbamos žemės.

Upė pradėjo siaurėti, bet netrukus vėl išplatėjo. Vandenyje kaip ir vakar apiplaukinėjome išsikišusias uolas ir prieš srovę iš lėto stūmėmės pirmyn.
LP gide buvome skaitę, jog šios kelionės laivuku taip organizuojamos, kad laivukai atplauktų pasienio postui užsidarius. Taip ir atsitiko. Kai jau pamatėme, kad tikrai tą dieną nebespėsime pereiti sienos tai tiesiog atsipalaidavome ir žiūrėjome kaip saulė leidžiasi Mekonge.. Skamba gražiai, bet vaizdas dar geresnis..

Kelionė vėl truko virš 9h. Atplaukėme jau beveik sutemus ir visi išsisklaidėme ieškoti nakvynės. Nakvynę radome pigiai ir pasinaudodami tuo paskutinius suskaičiuotus Laoso kipus išleidome maistui (ir be abejo Lao alui :)).

2009 m. gruodžio 18 d., penktadienis

3 dienų turas Luang Prabang apylinkėmis

2009.12.16. 124-oji kelionės diena.
Trijų dienų turo pradžia. Dramblių Mahut mokymas. Pak Ou olos. Maudomės su drambliais. Whiskey village. Vakaras prie laužo. Naktis milijono žvaigždučių viešbutyje.
Kitą dieną pradėjome savo turą. Džiaugėmės tuo, kad per tas dienas neatsirado turistų, norinčių prisijungti prie mūsų maršruto. Kuo mažiau triukšmo tuo geriau.
Pirmoji diena, kaip minėjome, buvo skirta drambliams. Vadinamasis Mahut mokymas. Mokinomės kaip užlipti ant dramblio, kaip jį valdyti, kaip jį šnekinti... Užsirepečkoję ant jų nugarų valandai išėjome valandikei į vietines džiungles.

Reikia pamatyti su kokia jėga jie straubliais nutraukia lapus nuo medžio, o kartais ir visą medį. Juk jiem per dieną reikia 200 kg. maisto. Reikia pamatyti kaip jis apytiksliai tokį patį kiekį ir išleidžia į laisvę :).
Pasidžiaugę drambliais palikome juos pavėsyje ilsėtis, o mes nuvažiavome prie netoliese esančios Pak Ou uolų. Tai uolos, kuriose nuo seno laikomos Budos statulos (vietiniams tai vieta, panašiai reikšmiga, kaip mums Kryžių kalnas). Statulų tikrai daug ir kai kurios jų nuo senumo jau aptrupėjusios. Antroji ola kiek aukšiau palipus laiptais ir sauganti kiek mažiau Budų, bet beveik aklinoje tamsoje, kurioje pasišvietęs žibintuvėliu kartais pastebi ne statulas, o milžiniškus vorus.
Pats uolų vaizdas geriausias iš upės pusės, kur matosi jomis vingiuojantys balti laiptai ir už jų besislepiančios statulos.
Grįžę nuo uolų vėl sėdome ant dramblių tik šįkart ne pasivaikščiojimui, bet maudynėms. Nerealu. Ant dramblių nugarų į vandenį! Vidutės dramblys pasitaikė žaismingesnis ir jis tik turėdamas progą nerdavo į vandenį. Kyšodavo tik jo pasturgalis ir Vidutės galva :).

Ginto dramblys buvo tingesnis (o gal jam tiesiog buvo sunku kitą dramblį ant savęs nešioti :)) ir jis vietoje to, kad visas nertų į vandenį su straubliu purkšdavo vandens srovę tiesiai į Gintą. Kai sakant susidraugavo :). Po to kuriam laikui susikeitėme drambliais, kad pajustume skirtingus dramblių maudymosi būdus :).
Išsimaudę, dar prieš saulei nusileidžiant, nuėjome į netoliese esantį miestelį dėl turistų pavadintą Whiskey village. Čia galima nusipirkti visokiausio vietinės naminukės (gražiau vadinamos viskiu).

Paragauti paragavome, bet pirkti atsisakėme. Nerealios turistinės kainos. Juk ne turistai, o keliautojai esame :).
Tame pačiame kaimuke, pas dramblių šeimininkus ir pavakarieniavome.
Grįžę į dramblių stovyklavietę radome jau mums paruoštus gultus. Tai ne kas kita kaip pavėsinėje patiesti čiužinukai ir virš jų esantys tinkleliai nuo uodų. Guli ir klausaisi šalia esančių džiunglių garsų, skaičiuoji žvaigždes...
Prieš sumiegant užsikūrėme laužą, prie kurio gurkšnodami alutį (nerealusis LAO) kalbėjomės su mūsų gidu. Klausėmės, kaip jis kažkada sėkmingai dirbo Vang Vienge (Laoso linksmybių sostinėje...), kaip viską ką uždirdavo praleisdavo alkoholiui, opiumui (jo čia apstu..) ir kitoms linksmybėms... Tikriausiai vieną diena sau pasakė STOP, nes jau jautė, kad gyvenimas ritasi žemyn... Tikimės, kad toliau viskas jam klostysis geriau.
Taip pasišnekučiavę nuėjome miegoti į savo milijono žvaigždučių viešbučius..

2009.12.17. 125-oji kelionės diena.
Antroji turo diena. Pėsčiomis per vietinius kaimus. Prakaituojam...Animistų kaimeliai. Nakvynė vietiniame kaime.
Atsikėlę anksti ryte su dramblių važnyčiotojais išėjome į džiungles parsivesti dramblių. Tie jau buvo aplink save „išravėję“ augmeniją :). Parsivedę dramblius vėl juos nuvedėme maudytis (patys šįkart nelindome į vandenį, nes dar buvo vėsoka..).
Pasivaišinome stovyklavietės šeimininkų atvežtais pusryčiais ir išvažiavome dar šiek tiek toliau pradėti mūsų dienos žygio. Žygis prasidėjo vingiuojančiu keliuku link tolumoje žaliuojančių kalnų. Perbridome keletą upelių, pakelėse stebėjome vorus, tūnančius savo tinkluose, besiganančius slėnyje jaučius arba ant jų jodinėjančius vaikus. Tą dieną turėjome aplankyti dvi vietines gentis Khmu ir Hmong. Khmu genties kamelyje sustojome papietauti. Kaimukas į mus nekreipdamas dėmesio gyveno savo gyvenimą – vaikai žaidė su kuo pakliūva, moterys skalbėsi ir baidė vištas nuo džiovinamų grūdų, vyrai dengė vieno namo stogą (gal penkiese dirbo, o visi kiti žiūrėjo).
Iki pietų keliukas tikrai buvo lengvas ir pavargti galima buvo nebent nuo saulės kaitros. Mes tikėjomės, kad taip bus ir toliau. Deja :). Po pietų keliukas pasuko tiesiai į šalia esantį kalną. Pūškuodami kopėme aukštyn. Šalia esančios džiunglės buvo tokios tankios, kad kartais eidavome kaip tuneliai. Užkopę į viršūnę stabtelėjome.

Kol atgavome kvapą stebėjome atsivėrusį vaizdą ir tikėjomės, kad jau įveikėme sunkiausią žygio dalį. Tikėjomės :). Keliukas ir toliau nesustodamas kilo aukštyn, vingiavo viršūnėmis, vėl nusileisdavo ir vėl kildavo... Dedame minusą savo gidui, kuris elgėsi tik kaip vedlys – rodė mums kelią. Nors ir kalbėjo gan gerai angliškai, bet kol mes ko nors nepaklausdavome tol jis nieko ir nepasakodavo. Nei kas aplink mus auga, nei kas per gyvūnai čia gyvena.. Nieko...
Ir pagaliau pasiekėme tikslą – Hmong kaimą. Pakeliui tikėjomės, jog galbūt pataikysime į vestuves ar kitą šventę, bet kai sužinojome, jog jie švenčių metu aukoja daug gyvūnų (jie yra animistai) tai šis noras praėjo. Na ir mes pataikėme į šventę. Teisingiau į įžangą. Kaimas ruošėsi vestuvėms, kurios turėjo būti po keletos savaičių. Ruošėsi tai reiškia, jog kaimo merginos vaikščioja pasipuošusios, viena kitai mėto kamuoliukus.

Stovi eilėmis viena prieš kitą ir mėto kamuoliukus :). Mums sunkiai suprantamas, bet jiem tiktriausiai daug reiškiantis procesas. Stovėjome ir stebėjome kol mūsų „iškalbingasis“ gidas pasakys, ką turėtume daryti toliau. Pasirodo tai dar ne tas kaimas, kuriame nakvosime tad patraukėme toliau. Pakeliui esančiame upelyje apsiprausėme ir netrukus priėjome tą kaimą, kurio mums ir reikėjo. Lengviau atsipūtėme. Nelengvą kelią įveikėme.
Apsistojome vietiniame namelyje su virš gultų pakabintais tinkleliais nuo uodų. Patogumai minimalūs, bet daugiau mums ir nereikėjo. Išėjome į kaimuką pasižvalgyti. Gyvuliukai sau ganėsi laisvi, vaikai dūko kaip pašėlę, moterys ir vyrai grįžinėjo iš darbų..

Patys žaviausi – miniatiūriniai juodi paršiukai. Jie kaip šuniukai bėgioja aplink ir kriuksi :).
Visas kaimas gyvena iš to, ką pasidaro. Parduoda grūdus, gyvulius, audžia audinius, medžioja...
Kol valgėme mums paruoštą vakarienę stebėjome netoliese žaidusius vaikus. Be abejo, jie mus ne mažiau stebėjo.. O kai pamatė, jog turime fotoaparatą tai iš smalsumo tiesiog šokinėjo. Kai pamatydavo save nufilmuota ekraniuke tai tiesiog spygaudavo iš džiaugsmo arba iš juoko raičiodavosi ant žemės. Mums irgi smagu :). Trumpą filmuotą vaizdelį galite pamatyti mūsų video dalyje.

2009.12.18. 126-oji kelionės diena.
Trečioji turo diena. Grįžtame iki upės. Kajakais žemyn. Slenksčiai. Susirandame nakvynę. Užsisakome bilietus kelionei laivuku.
Atsibudome pažadinti gaidžių, kurie pradeda giedoti dar prieš aušrą. Kol galėjome kentėme, o kai jau nebeužmigome pasirodo buvo jau laikas keltis. Gaidžiai geri žadintuvai :).
Kelias nuo kaimo iki vietos, kur mus turėjo paimti autobusiukas, ėjo į pakalnę tad lengvai žygiuodami toliau stebėjome aplinką. Rytas buvo dar ankstyvas ir rūkas dar buvo apgaubęs viską aplinkui. Nerealus mistinis vaizdas.

Trūko tik to, kad pasirodytų ežiukas rūke :).
Per porą valandikių nusileidome iki kaimuko prie pagrindinio kelio, kur turėjo atvažiuoti mūsų autobusiukas su kajakais.
Su kajakais pavažiavome dar porą kilometrų aukštyn palei upę. Nusivilkome kajakus iki upės ir po trumpo instruktažo pradėjome plaukti. Prieš gerą savaitę buvome plaukę kajakais Vang Vienge ir tikėjomės, kad čia bus tas pats. Toli gražu :). Mes sėdėjome viename kajake, o gidas vienas vienviečiame. Kad šįkart bus sunkiau išsilaikyti valtyje supratome jau artėdami prie pirmo slenksčio. Prisiminėme gido žodžius, kad visi nors kartą psiverčia :). Pirmasis slensktis mums pasirodė kaip Niagaros krioklys :). Putomis pasileidome žemyn... ir...ir...dar..dar...apsivertėme... Kaip ir sakė gidas iškart įsikibome į kajaką, vienoje rankoje irklas, o su kita bandai apversti kajaką. Ir tai vyksta tuo metu kai jau priešais tave kita uola, kurios šonu upė teka toliau... Kajaką pvertėme, bet įlipti nepavyko. Baisu, kad nesitrenktume su kojomis į po vandeniu esančias uolas...Šiaip ne taip kojomis išvingiavome per visą slenkstį ir su gido pagalba įsiropštėme atgal į kajaką. Supratome, kad reikia susiimti ir bandyti toliau. Deja, sekantis slenkstis tas pats... Nespėjome ištiesinti kajako ir mes vėl vandenyje tarp uolų... Gerai, kad šalmai vietoje :).
Toliau nusprendėme nerizikuoti. Vidutė sėdo su gidu į dvivietį kajaką, o Gintas persėdo į vienvietį, kad toliau kovoti su srove ir įrodyti, kad jis vertas prarasto titulo :). Drąsos daug, bet vaisiai ir toliau kartūs :). Įveikęs pagrindinį slenkstį Gintą apsuko sūkurys ir jis jau kapanojosi vandenyje... Taip, vyruk, medalių nepelnysi. One more time :). Ir ką gi jūs sau galvojat. Visus kitus slenksčius įveikė sėdėdamas kajake! Nežinia ar jo kelnės buvo pilnos baimės, bet svarbiausia, kad jis vėl kietas kaip dešra!

Kajakingas truputį išsekino ir sustojome papietauti. Nors tai tik antro lygio kajakinimas (nelabai nusimanome apie reitingus, bet gal kažkam tai kažką reiškia), bet mums, kaip naujokams to pakako :).
Po pietų upė jau buvo be slenksčių ir mes jau galėjome ramiai būti kartu dviviečiame kajake ir dairytis aplinkui. Stebėjome, kaip upės pakrantėse vietiniai sijoja aukso dulkes, kaip renka upės dumblius, kaip mėto tinklus. Gyvenimas aplink upes tiesiog verda.

Karstinės kalvos kaip visada priduoda savo žavesio. Žalia žalia ir dar visa tai atsisipindi vandenyje.
Netrukus mūsų kelionė baigėsi ir mes užkėlę kajakus ant autobusiuko patraukėme atgal į Luang Prabangą.

Likome labai patenkinti užsisakytu turu, galbūt tik gidas galėjo būti labiau pasiruošęs.. Po šio turo dar labiau įsimylėjome Laosą.
Deja, jau reikėjo traukti link Tailando, kuriame norime išsilaikyti nardymo kursus ir pasitikti atskrendančias mamytes.
Greitai susiradę nakvynę pigesniuose svečių namuose dar tą patį vakarą nusipirkome bilietus plaukti laivuku Mekongo upe link Tailando. Iš viso laivuku reikės keliauti dvi dienas. Liuks!

2009 m. gruodžio 15 d., antradienis

Luang Prabangas

2009.12.12. 120-oji kelionės diena.
Važiuojam į Luang Prabang. Serpantinai. Ieškomės viešbutuko.
Sekantį rytą vėl į kelią. Važiavome į senąją Laoso sostinę Luang Prabang. Ji buvo apie porą šimtų kilometrų į šiaurę, bet tai buvo 7 valandų kelionė. Visas kelias turėjo driektis vingiuodamas kalnais...
Papusryčiavę prie savo viešbutuko buvome nuvešti iki autobusų stoties (Laose autobusų stotys dažniausiai toliau už miesto – tikriausiai tam, kad galėtų vietiniai vežėjai pasipelnyti). Autobusas greitai prisipildė užsieniečių ir patraukėme šiaurėn. Iš tikrųjų kelias ne iš lengviausių. Autobusas pūškavo tai į kalną tai nuo kalno... Daugelis aplink išgėrė tabetes nuo pykinimo. Mes nusprendėme laikytis. Vingiuodami serpantinais žvalgėmės per langą. Oras buvo skaidrus ir vaizdas kerintis. Pagalvojome kaip būtų nuostabu jeigu Kinijoje oras būtų toks skaidrus. Tai tikrai priduotų jai žavesio.

Pakeliui keletui minučių sustojome žemiškiems reikalams. Kai jau akys priprasdavo prie vaizdų už lango išsitraukdavome ipod‘ukus ir pažiūrėdavome kokį nors tai serialą. Akys vėl ir vėl klysdavo už lango į žalius kalnus į šalia kelio besidriekiančius tarpeklius. Kelionei besibaigiant tiems kurie neišgėrė tablečių nuo pykinimo veidai šiek tiek pablyško. Tame tarpe tikriausiai ir mums, nes skrandžiuose jausmas tikrai buvo nekoks...
Kaip ir visuose miestuose taip ir Luang Prabange autobusų stotis miesto pakraštyje. Pasiderėję su tuk tukininkais (bet Laose ne ką tenuderėsi...) buvome nuvešti į miesto centrą..
Luang Prabangas – senoji Laoso sostinė, visais laikais buvo kultūros, meno lopšys. XIX a. pabaigoje, kaip ir visas Laosas, norėdamas apsiginti nuo aplinkinių šalių ir genčių puldinėjimų, buvo priverstas priimti Prancūzijos valdymą. Prancūzai pamėgo šį ramų ir gražų kampelį kalnuose ir greitai čia pristatė vilų, sutvarkė infrastruktūrą. Netgi šiuo metu galima pamatyti vilų, statytų prancūzų valdymo metu. Kadangi karališkoji šeima visais laikais buvo Luang Prabange tad ir dauguma šventovių koncetravosi čia. Laoso pagrindinė religija Theravada budizmas, kuris pasižymi spindinčiomis šventyklomis ir visiems matytais vienuoliais su ryškiais oranžiniais drabužiais (didelis oranžinis medžiagos gabalas apjuostas aplin juosmenį ir permestas per petį). Visi vyrai Laose tam tikrą laiką (nuo kelių mėnesių iki trijų metų) turi būti vienuoliais. Gal tai ir yra jų nuoširdumo paslaptis?
Šioje kultūros ir religijos sostinėje, Unesco saugomoje nuo 1995 m., buvome nusprendę skirti laiką šventyklų lankymui ir pasižvalgymui po jos apylinkes. Apylinkėse buvo galima organizuotis žygius po vietines gentis, kurių čia likę nuo senų laikų ir netgi kalbančių kitomis kalbomis ar išpažįstančių kitas religijas (animizmas ir pan.).
Žinojome, kad čia teks mokėti už nakvynę daygiau nei kituose mūsų lankytuose miestuose. Paklaidžioję po miestą išsirinkome švarų viešbutuką su internetu. Mums jis labai patiko, bet internetas buvo toks lėtas, kad emailus tikriausiai balandžiais būtų greičiau siuntinėti...
Tą vakarą daug nieko ir nebenuveikėme. Šiandien galutinai paaiškėjo, jog pas mus atvažiuoja mūsų mamytės! Reikėjo tik su jų antromis pusėmis (mūsų tėveliais :)) suderinti keletą detalių ir štai jau turime bilietus! Ačiū mūsų draugui Andriui, kuris suorganizavo tiesioginius bilietus į Bankoką (skrydis iš Vilniaus į Bankoką su valandos nutūpimu Kazachstane, viso skrydžio nepilnos 12h – visiems rekomenduojame!). Širdys kunkuliavo. Juk nebuvome matę savo artimųjų jau keturis mėnesius. O su mamytėmis praleisti kažkiek laiko čia, nuostabiame pasaulio kampelyje, buvo tiesiog fantastiška mintis :).

2009.12.13. 121-oji kelionės diena.
Vaikščiojam po šventyklas. Wat Xieng Thong. Keliamės į Mekongo kitą pusę. Laosiečių porelė. Ieškomės trumpo turo.
Šventyklos buvo pagrindinis mūsų kitos dienos tikslas. Nebuvome nusprendę kokia sistema jas lankysime todėl tiesiog ėjome senamiesčiu ir savo LP gide rinkomės įdomiausias. Pakeliui pražiūrėję daugybę, anot LP gido - „paprastesnių“, šventyklų išsirinkome vieną. Wat Xieng Thong buvo ta, kuri yra labiausiai rekomenduotina aplankyti. Tai šventykla, geriausiai atlaikiusi 1887 m. Blach Flag Haw invaziją (iš šiaurinio Vietnamo provincijos). Čia buvo laidojami karališkosios šeimos asmenys. Šventykla tikrai graži. Tviska auksu ir įvairiausiai akmenukais.

Spalvų tviskėjimas puikiai suderintas su kieme auginamomis gėlėmis, kurių spalvos ne mažiau įspūdingos nei šventyklų.
Išnaršę šventyklos kampelius dar pasiklausėme, ką vietiniai gidai pasakoja turistams. Nesame tikri dėl gidų kompetencijos, nes kai vieno gido (budistas – kaip jis pats pasisakė) paklausė, kurie dabar metai pagal budistų kalendorių, jis nuleidęs galvą prisipažino, kad nežino :). Joo...
Pasėdėjome dar valandėlę šventyklos kieme, paklausėme paukščių čiulbėjimo, pastebėjome turistus, vienuolius ir patraukėme Mekongo link. Radę laiptelius pakrantėje įsitaisėme ir smagiai „sumetėme“ UNO. Taip bežaidžiant prie mūsų priėjo vietinis laivelio vairuotojas ir pasiūlė perkelti į kitą pusę, kur galėjome pasižvalgyti po keletą kitų šventyklų. Nebuvome planavę keltis, bet kaina buvo labai patraukli (žmogelis kėlėsi į kitoje upės pusėje turimą bariuką ir keletas litų iš mūsų jam nepamaišė). Pagalvojome, kad pasižvalgyti po mažiau lankomas šventyklas turėtų būti smagu. Taip ir buvo. Šventyklos nors ir kuklios, bet tikriausiai tuo ir patrauklios.

Pakeliui dar sutikome laosiečių porelę, su kuria toliau ir vaikštinėjome. Pasirodo vaikinukas savo vienuolystės laikotarpį praleido mūsų prieš tai lankytoje šventykloje. Buvo net tris metus.
Su šia porele sutarėme susitikti rytoj ir kartu važiuoti pasižiūrėti Kuang Si krioklio. Keturiese juk smagiau :).
Saulėlydžio pasitikti nuėjome į miesto centre, ant kalvos, stūksančią šventyklą. Labai gražu ir romantiška. Auksu tviskantys bokšteliai, saulės aksiniai spinduliai įkvepia auksinėms mintims...

Vakare pasižvalgėme po vietinių agentūrų siūlomus turus. Nustebino dideli kainų skirtumai. Kai kurių agentūrų siūlomų variantų kainų skirtumai buvo net keturis kartus! Be abejo, jie sako, kad jie palieka daug pinigų lankomiems kaimams ir pan., bet keturių kartų skirtumas mūsų neįtikino... Ar tik tas skirtumas nenubyra kažkam į kiaurą kišenę...
Iš siūlomų variantų išsirinkome su įvairesne prigrama. Viena diena kartu su drambliais, antra diena žygis po kaimus, trečią dieną šiek tiek žygiavimo ir kajakais raftingas Nam Ou upe. Norėjome trim šūviais nušauti vieną zuikį :).
Vakare toliau organizavome mamos kelionę. Dėliojomės programą :). Reikėjo šiek tiek kitaip pažvelgti į lankytinus objektus ir keliavimo patogumus :).

2009.12.14. 122-oji kelionės diena.
Kuang Si krioklys. Perkamės vaisių. Vaikščiojam po rankdarbių turgų.
Kuang Si krioklį pasirinkome rekomenduoti mūsų draugų Martos ir Jeremy, kurie čia buvo prieš keletą savaičių ir sakė, kad tai pats gražiausias jų matytas krioklys. Juolab, kad ir laosiečių porelė, su kuria sutarėme šiandien keliauti, taip pat pasirinko šį krioklį.
Mūsų laosiečiai buvo šiek tiek pagiringi po šiąnakt plankyto klubo, bet vistiek šypsojosi :). Leidome jiems nueiti pasiderėti su tuk-tukų vairuotojais, taip tikėdamiesi gauti geresnę kainą. Bet mūsų manymu jų suderėtą kaina tikrai buvo galima dar nuleisti... Tiek to, juk laosiečiai nesidera :).
Iki Kuang Si krioklio gal 30 kilometrų ir tuktukas birbdamas kalnais mus ten nuvežė per nepilną valandą. Reikia paminėti, jog Luang Prabange saulė nepasirodo iki ~ 11h ir tik tada (kai jau galvoji, jog šiandien bus apsiniaukusi diena) ji pramuša tarp kalnų susidariusį rūką. Ir taip kiekvieną dieną!
Mūsų draugai buvo teisūs. Krioklys nerealus! Jis tekėjo per keletą atkarpų ir kiekviena jų buvo skirtinga. Bet svarbiausia – vandens spalva. Ji tokia žydra, kad buvome apakę. Nerealus skaidrumas, nerealūs saulės lūžtantys spinduliai.

Vietiniams turistams dar tikriausiai buvo per šalta (buvo apie 11h dienos) ir niekas nesimaudė. Kadangi Gintui reikia rinkti taškus, kad kilstelti save iki kieto kaip dešra tai jis nedrebėdamas vienas puolė į vandenį. Ok ok, keletą taškelių įsirašei į savo sąskaitą :).
Galutinis (o gal pradinis – žiūrint nuo kurios pusės pradėsi) krioklio taškas – jo aukščiausia atkarpa. Vanduo krito nuo aukštos uolos, kuri buvo visa apaugusi džiunglių medžiais ir atrodė nerealiai egzotiškai.

Aplink skraidė drugeliai, šniokštė vanduo, skaidriame vandenyje plaukiojo žuvys...Vau! Šis krioklys pats gražiausias kokį esame matę!
Gaila buvo nutolti nuo krioklio, vis atsisukinėjom pažiūrėti, ar dar matosi...
Grįžę į Luang Prabang ir atsisveikinę su laosiečių porele nuėjome į vietinį turgelį pasipirkti vaisių. Juk esame Pietryčių Azijoje ir reikia naudotis jos teikiamais malonumais :).
Tos dienos planai buvo įvykdyti ir toliau skyrėme laiką atsipalaidavimui.

2009.12.15. 123-oji kelionės diena.
Toliau po šventyklas. Patinginiaujam.
Atsipalaidavimas tęsėsi ir kitą dieną. Išsiparpę iki soties dar nuėjome pasižvalgyti po tą gausybę šventyklų ir likusį laiką praleidome su knygomis arba kankindami lėtą internetą.
Kadangi rytais neįstengdavome atsikelti pažiūrėti kaip vienuoliai eina per miestą rinkdami aukas tai nusprendėme vietoje to aplankyti šventyklą vakare, kai jie meldžiasi.

Apšviesta šventykla ir toliau žiba nuo begalės akmenukų ir aukso spalvos sienų. Viduje vienuoliai voienu ritmu skaitė sutras. Paklausę to užburiančio garso palikome juos ramybėje.

2009 m. gruodžio 11 d., penktadienis

Vang Vieng, Laosas

2009.12.09. 117-oji kelionės diena.
Vang Vieng. Viešbutukas. Seni pažtįstami. Užsisakom turą. Vakarienaujam su olandais.
Iš pat ryto sėdome į autobusą, nuvešiantį iki sekančio mūsų išsirinkto miestuko Vang Vieng. Kadangi autobusas buvo pilnas ir trūko vienos sėdimos vietos tai Gintui buvo pasiūlyta atisėsti ant kėdės, esančios prie vairuotojo. Kiek neįprasta, bet Gintui labai patiko. Jam patinka kai prieš akis visas vaizdas, niekas neužstoja, gali pakalbėti su vairuotoju...Kaip mažas vaikas :).
Netrukus už Vientiane prasideda kalnų grandinė, kuria ir ėjo mūsų kelias. Vaizdai labai gražūs, kelias gan pavojingai vingiuotas, bet nenuobodus. Vairuotojas lėkė kaip pašėlęs, bet iš jo judesių matėsi, kad tai daro ne pirmą dieną tad mes nesijaudinome.
Vang Vieng miestelis įsikūręs ant Nam Song upės kranto aplink esančių kalnų slėnyje. Mums iškart priminė Kinijos pietuose mūsų pamėgtą Yangshuo miestelį. Panašūs karstiniai kalnai, panaši gamta, daug turistų.. Šį miestuką galima pavadinti turistų meka. Nerealiai daug svečių namų, kavinukių, vandens pramogų. Miestelyje gal tik 20t gyventojų, o turistų tikriausiai dar antra tiek. Kelionės planuose šio miestuk nebuvome įtraukę į savo planus, bet mūsų draugai Marta ir Jeremy stipriai parekomendavo, tad mes štai čia.
Susiradome viešbutuką iš kurio ketvirto aukšto atsiveria nerealus vaizdas į kalnus.

Vos išėję į miestuką sutinkame keletą senų pažįstamų. Pirmiausia vyrukai iš Britanijos, su kuriais atvažiavome į Laosą. Jie čia jau buvo beveik savaitę ir tai jau matėsi jų veiduose :). Kiek paėję sutikome olandų porelę, su kuria važiavome į Gobi turą Mongolijoje ir buvome sutikę Kinijoje. Su jais sutarėme pavakarieniauti.
Kitai dienai užsisakėme turą, kurio metu turėjome aplankyti vandens urvą, Dramblių olą ir su kajakais paplaukinėti upe. Skambėjo gerai, kaina gera, mes užsisakėme.
Internetas ir čia buvo gan brangus. Valanda apie 6 litus. Bet mums pavyko rasti kavinukę, kurioje nemokamas WiFi tad čia ir prisėdome. Begurkšnodami kokteiliukus ir alutį tik pabaigoje pamatėme, kad užsisakant kokteilio kibiriuką antras nemokamai. Prašovėm. Nutarėm kitą vakarą čia ateiti ir pakibiriuoti :).
Kadangi olandų porelė buvo vegetarai mes prisitaikėme prie jų ir nuėjome į vegetarišką kavinukę. Gal ir neblogai. Paįvairinome racioną, nes jau ilgokai valgome kepsniukus su bulvytėmis. Kaip ir dažniausiai kalbantis su keliautojais tos pačios temos – kur buvome, ką patyrėme, ką planuojame. Mums jau šiek tiek pabodusios temos.. Gerai, kad olandų porelė įdomūs keliautojai tai su jais pokalbis gavosi smagus ir linksmas..

2009.12.10. 118-oji kelionės diena.
Water cave. Kajakai. Upės „tūsai“. Kavinukė su nemokamu internetu. Kokteilių kibiriukai.
Ryte, papusryčiavę, kaip sutarta stovėjome prie turo organizatorių durų. Keliauti turėjome iš viso 14 asmenų. Tilpome į vieną tuk tuką :). Nuvežė mus už miesto apie 20 km. ir nuėjome išbandyti Water cave (vandens olos ar urvo...).
Per visą urvą buvo nutiesta virvė ir mes visi įsitaisę ant padangų traukėmės už virvės gilyn į urvą. Labai kažkuo nenustebino, bet dienos paįvairinimui visai neblogai :). Plaukėme urvu gal pusvalanduką ir išlindome visi gan sušalę. Puolėme gaudyti saulės spindulių, kad kiek pradžiūti.

Čia dar kiek pasišildę gavome pietus – iešmukus su daržovėmis, vaisiais ir mėsyte, pakaitintais ant laužo. Skanu ir primena šašlykus. Mmm... Kaip pasiilgome..
Netoli esanti Dramblio ola nieko ypatingo neparodė. Tokiu pavadinimu, nes jos viršuje viena uola panaši į dramblį, nors mes įtarėme, kad prie jos panašumo į dramblį yra prisidėjusios žmogaus rankos.

Labiausiai laukėme plaukimo kajakais. Mes dar niekada nebuvome plaukę tokiomis priemonėmis tad mus tai labai viliojo. Kadangi šiuo metu Laose sausasis sezonas tai upės lygis nėra labai aukštas ir kai kurie slenksčiai su išsikišusiais akmenimis. Bet, kadangi mes kieti kaip dešra (teisingiau vienas dar minkštas kai sordelė), tai įveikėme viską be vargo. Plaukėmė labai gražiomis vietomis.


Džiaugiamės, kad mūsų akys dar neatbukusios nuo tokių vaizdų, vis dar stebimės tokiais vaizdais beveik kaip pirmą kartą matydami.
Žinojome, kad sustosime ant upės kranti esančiame bariuke, kuriame galima šokinėti nuo tramplinų į vandenį ir pan. Bet negalvojome, kad čia vyksta tokios linksmybės. Jau už gero klometro buvo girdėti muzikos dundėjimas. Visi krantai buvo nusėti bariukais, kurie buvo pilni besilinksminančių žmonių. Kiekvienas baras bandė nugalėti kitą muzikos garsumu. Visi su siūbuodami su virvėmis šokinėjo į vandenį. Vau! Ir tai “in the middle of nowhere”… Čia net ne miestukas, bet visi linksminasi kaip kokioje Ibizoje. Nufilmuotą trumpą filmuką galite pamatyti mūsų video skiltyje.

Taip pasilinksminę porą valandikių plaukėme toliau, kad spėti grįžti iki tamsos. Vieni plaukė kajakais, kiti dreifavo sėdėdami ant pripūstų padangų... Nerealus atsipalaidavimas :).
Šitą dieną užskaitome, o tos linksmybės vidury upės išliks atmintyje visam laikui :).
Vakare kaip ir buvome vakar tarę nuėjome į tą patį bariuką kokteilių kibiriukų. Kibiriukai ir taip pigūs, bet kai dar du už vieno kainą... Taip kibiriukas po kibiriuko ir prisikibiriukinome :).
Nereali diena su nerealia linksam pabaiga :).

2009.12.11. 119-oji kelionės diena.
Pusryčiai su „Draugais“. Tinginiaujam.
Už linksmybes reikia mokėti :). Vakarykščiai kibiriukai jautėsi mūsų galvelėse... Esame šiek tiek atpratę nuo didesnių pabaliavojimų tai tikriausiai to užteko, kad pajustume lengvą pachmieliuką :).
Tą dieną nieko ir neliko kito daryti kaip patinginiauti. Nuėjome papusryčiauti į bariuką, kuriame beveik ištisą parą rodo serialą „Friends“. Pasijuokėme ir atgal į loveles :).
Pasinaudojome laisvomis valandėlėmis ir nuėjome šiek tiek pasideginti prie upės. Paskaitėme knygas, pasigrožėjome kalnais. Sielos atsigavo :).
Vakare atgal į mūsų pamėgtą kibiriukų bariuką. Gal dar po vieną? Kaip tik tai dabar mąstome įkėlinėdami medžiagą į mūsų puslapiuką. Labai norėtume, draugai, kad visi būtumėt čia. Čia neįtikėtina linksmybių sostinė :). In the middle of nowhere...

2009 m. gruodžio 8 d., antradienis

Vientiane, Laosas

2009.12.07. 115-oji kelionės diena.
Pakeliui į Vientiane. Trumpam stabtelim Pakse. Naktinis autobusas į Vientiane.
Kitą dieną iš salų patarukėme šiaurėn, į Laoso sostinę Vientiane. Laukė ilga kelionė, kuri prasidėjo iš pat ryto. Dar turėjome keletui valandų sustoti tarpinėje stotelėje – Pakse, kur atsigaivinome kava su ledukais (nerealiai ją pamėgome), pavalgėme. Dar nuėjome į vieną iš šventyklų, kurią pamatėme pravažiuojant. Daug šventyklų lankyti nenorėjome, nes žinojome, jog įspūdingiausios laukia mūsų Luang Prabange, senojoje Laoso sostinėje.
Vakarop įsėdome į miegamą autobusą, nuvešiantį mus į Vientiane. Šįkart su vietomis mums nepasisekė. Gavome gulimas vietas pačiame autobuso gale, pirmame aukšte, kuris buvo toks mažas, kad net negalėjai atsisėsti. Teko visą laiką gulėti. Kadangi turėjome važiuoti visą naktį tai dėl to labai nepergyvenome. Tik šalia mūsų gulinti tailandietė vis dejavo ir skundėsi autobuso palydovei – tai jai tas negerai tai anas.

2009.12.08. 116-oji kelionės diena.
Vientiane. Susirandam viešbutuką. Žaidynės. Šventyklos. Vakarienė.
Į sostinę atvažiavome ankstyvą rytą, švintant. Su mumis atvažiavęs prancūzas suabejojo mūsų galimybėmis susirasti nakvynę – kitą dieną Vientiane turėjo prasidėti Pietryčių Azijos sporto žaidynės, kurių metu viešbutukai turėjo būti pilni miesto svečių. Nusprendėme, jog jeigu nepavyks susirasti nakvynės tai vakare išvyksime dar toliau į šiaurę, į sekantį miestuką. Bet nakvynę rasti pavyko ir mes pasidėję kuprines išėjome pasižvalgyti po sostinę.
Vientiane – tai viena mažiausių Azijos valstybių sostinių – jame tik 200t gyventojų (tai tik įrodo, jog dauguma šios šalies gyventojų provincijoje). Bet mums iš pirmo žvilgsnio padarė gerą įspudį. Architektūra kaip ir daugelyje šalių aplink įtakota Prancūzijos. Šalia gražių pastatų puikiai dera palmės ir kiti egzotiški medžiai.
Aplankymui išsirinkome vieną šventyklų, vieną iš stupų bei jų miesto Triumfo arką. Kaip tik pastarąją ir priėjome pirmiausiai.

Pasirodo ji buvo pastatyta iš amerikiečių cemento, kurį jie buvo skyrę Laosui pasistatyti aerosuotui :). Pasiutę tie laosiečiai :).
Trumpam stabtelėjome po šia arka ir papietavome ant lyg tyčia tam paruoštų staliukų. Valgai sau ir stebi praeivius. Miestas buvo pilnas atvykėlių į sporto žaidynes tad buvo į ką pasidairyti. Miestiečiams tai aišku nepatiko – gatvės pilnos žmonių, su švyturėliais važinėjančios ir eismui trukdančios delegacijos... Mums tai dar labiau paįvairino aplinką tad mes nesiskundėm.
Pha That Luang stupa yra vienas svarbiausių religinių monumentų Laose. Ji laikoma budizmo ir Laoso suverenumo simboliu. Ir atrodo nerealiai.

Auksinis lotoso formos bokštas. Labai gražu. Mėlynas dangus, auksinis bokštas, žalia žolė... Kontrastai pamaloninantys akį...
Wat Si Saket šventyklą išsirinkome dėl jos autentiškumo. Ji liko vienintelė nesugriauta po Birmos invazijos į Laosą. Skiriasi ji nuo aplinkinių ir tuo, kad ji orientuota ne į rytus, kaip visos, o į pietus. Visos naujai statomos šventyklos (kurių labai daug Laose) tviska auksais, stikliukais, ryškiomis spalvomis, o ši likusi iš senesnių laikų išlaikiusi savo blankesnes, bet tuo pačiu ir mielesnes spalvas.

Mums labai patiko. Turėjome gerą valandą iki jos uždarymo tai įsitaisėme kiemo kampuke ir žiūrėjome kaip besileidžianti saulė keičia jos spalvas. Kai sakant „sėmėmės dvasingumo“ :). Užskaitom ir netgi labai. Kaip ir visą Vientiane.
Tą vakarą dar užtikome kinietiškų koldūnų kavinukę. Kinietiški koldūnai su sojos padažu nerealiai skanūs. Labai buvome juos pamėgę Kinijoje. Ir nors tą vakarą jau buvome suvalgę po kepsnį su bulvytėmis, bet vistiek su apetitu suvalgėme po porciją koldūnų. Reiks pabandyti tokiu pasidaryti Lietuvoje. Juk taip nesunku...

2009 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

4000 Islands, Laosas

2009.12.03. 111-oji kelionės diena.
Važiuojam į Don Khon. Nakvynės paieškos. Vėl kartu su Marta ir Jeremy. Irrawaddy delfinai. Vakaras džiunglėse.
Kaip minėjome šią dieną važiavome į pietuose esančias „4000 Islands“. Tai salynas esantis Mekong‘o upėje. Neįtikėtina kiek daug čia esančių salų salelių.. Jų tikslaus skaičiaus nėra, nes viskas prklauso nuo upės vandens lygio. Trys didesnės salos yra gyvenamos. Pasirinkome labiausiai nutolusią į pietus Don Khon. Elektra į šią salą atvesta tik praėjusiais metais tad pagalvojome, kad dar turėtų būti išlaikiusi savo natūralų grožį.
Jau prieš keletą dienų susirašėme su savo draugais Marta ir Jeremy, kurie jau buvo aplankę Vietnamą, Kambodžą bei Tailandą ir kaip tik šiuo metu judėjo link tų pačių salų. Tikslių datų neplanavome, bet labai apsidžiaugėme kai juos susitikome atvažiavusius tą pačią dieną kaip ir mes.
Nieko nelaukę nusprendėme su jais tą pačią dieną eiti pasižiūrėti gėlavandenių Irrawaddy delfinų, gyvenančių Mekong‘o upėje. Jų likę tik apie 15 tad pamatyti juos labai norėjome. Nors skaitėme, kad pamatyti juos tikimybė 50/50.
Delfinų stebėjimo vietos buvo kitoje salos pusėje tai visi keturi patraukėme takeliu per džiungles. Klausėmės aplink sklandančių garsų, traškesių...
Kai priėjome pakrantę mums pasiūlė valtelę keturiems žmonėms. Vargais negalais pavyko šiek tiek nusiderėti ir visi keturi birbėme į upės platesnius vandenis. Delfinai kaip tik įsikūrę Laoso/ Kambodžos pasienyje tad reikėjo būti atsargiems neįplaukti į Kambodžos teritoriją. Nors kaip mums minėjo už šiokį tokį mokestėlį jie leidžia šiek tiek įplaukti į jų teritoriją, bet tik delfinų stebėjimui.
Delfinus pavyko pamatyti kažkur už 40 metrų nuo mūsų. Jų formos šiek tiek kitokios nei jų brolių jūrose – nosys bukesnės, viršutinis pelekas taip pat šiek tiek apvalesnis, bet iš plaukimo ir nardymo buvo galima įsitikinti, kad tai tikrai delfinai.

O pats smagiausias dalykas – jų klausytis. Sušokome visi į vandenį ir panėrę galėjome klausytis jų skelidžiamų garsų. Garsai taip pat kitokie nei jų jūros brolių – ne cypsėjimai, bet greičiau birbimai. Nors jie ir buvo toliau nuo mūsų, bet jų skleidžiamas garsas atrodė, kad sklinda iš čia pat. Sako delfinų garsai gydo. Tikėjomės, kad tai pagelbės mūsų sušlubavusiom sveikatom :).
Pastebėję delfinus buvome vėl parplukdyti į krantą. Prašėme, kad mus parplukdytų į kitoje salos pusėje esantį kaimuką, bet pasakė, kad jau per tamsu ir mes turėjome patys grįžti apie 3 km džiunglėmis. Jau buvo sutemę tad garsai džiunglėse dar sustiprėjo, o mūsų įsitempusios ausys fiksavo kiekvieną krustelėjimą krūmuose :). Apsisaugodami nuo gyvačių pasiėmėme ilgesnį pagalį ir eidami priešais save beldėme į žemę. Taip tikėjomės išgyventi :). Taip eidami ir gąsdindami vieni kitus už kokio pusvalanduko pasiekėme savo kaimuką. Išsiskirstėme į savo namus sutardami susitikti rytoj ryte. Reikia paminėti, kad čia už nakvynę mokėjome mažiausiai per savo kelionę – vos 5,50 Lt. Be abejo, kambariukas labai paprastas, bet mums to ir tereikėjo. Namukas stovėjo ant upės kranto, galėjome visada mėgautis upės vaizdu. Kerintis vaizdas. Niekur nebesinori važiuoti iš čia...

2009.12.04. 112-oji kelionės diena.
Tat Somphamet, Khone Phapheng kriokliai. Don Det sala. Atsisveikinam su Marta ir Jeremy.
Kitą dieną vėl skyrėme kriokliams. Aplink šią salą buvo du tai mes juos nusprendėme ir aplankyti. Pasipelnymo labui ant pakeliui link krioklio esančio takelio buvo pastatytas rinklavos namukas, kuris kažkodėl norėjo paimti iš mūsų pinigėlius. Tam visai nepritarėme – nematėme už ką turėtume mokėti. Paėjome atgal ir rinkliavų namuką apėjome kitu taku.
Pirmasis krioklys - Tat Somphamet, kuris vėl skyrėsi nuo mūsų anksčiau matytų. Turėjo daug atšakų ir galingai dundėdamas vingiavo tarp uolų.

Paėję truputį toliau radome įlankėlę, kurioje smagiai išsimaudėme. Tai buvo pirmasis kartas nuo kelionės pradžios kada mes išsimaudėme! Pirmą kartą po trijų su puse mėnesių :). Saulė kepino tad mums šaltas vandenukas buvo pats tas.
Vakarop išvažiavome pažiūrėti antrojo Khone Phapheng krioklio. Reikėjo važiuoti, nes visas krioklio vaizdas atsiveria iš kitos upės pusės, tad mums reikėjo persikelti į upės krantą ir dar pavažiuoti autobusiuku. Krioklys milžiniškas.


Pagal krentantį vandens kiekį jis didžiausias Pietryčių Azijoje. To negalėjome patikrinti, bet jo šniokštimas tikrai galingas. Nepavydime tam, kuris badys jį perplaukti :).
Grįžtant į savąją salą paprašėme valtininko, kad mus paleistų netoli esančioje Don Det saloje, kuri dar populiaresnė tarp turistų. Visa pakrantė apstatyta mediniais namukais, visur pilna barų ir kavinukių. Jos „namūdieniškos“, tikriausiai todėl ir jaukios. Vėl teko pablūdinėti naktį, nes sutemus dar teko gerą galą paeiti pievomis vingiuoančiais takiukais iki tilto į mūsų salą.
Su savo draugiukais dar pagurkšnojome alaus, pasipasakojome apie gyvenimus ir tolesnius planus. Jie kaip ir mes nori išsilaikyti nardymo sertifikatus tad tikriausiai dar su jais neužilgo susitiksime Tailando pietuose esančiose salose.

2009.12.05. 113-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Vidutės nesveikata. Skaitom knygas.
Laosas mums toliau siuntė išbandymus. Šįryt jau Vidutė pasijuto negerai. Tikriausiai kažko užvalgė. Dėkui mūsų draugams Kotrynai ir Ryčiui, kurie mums paskolino savo kelionės vaistukų. Jų vaistukai labai pravertė.
Mūsų draugai Marta su Jeremy šįryt išvažiavo autobusu į Tailandą, o mes nusprendėme pasilikti dar keletą dienų salose ir pasimėgauti čia esančia ramybe.

Klausėmės upės gyvenimo, stebėjome žvejus mėtančius tinklus, sūpavomės hamkuose, vaikštinėjome pakrantėmis... Labai smagu...Gera...Ramu..

2009.12.06. 114-oji kelionės diena.
Toliau tinginiaujam. Dar kartą stebime delfinus. Vakaras terasoje.
Kitą dieną toliau sau atostogavome. Vidutės sveikata pasitaisė ir mes su šia gera nuotaika vakarop dar kartą nuėjome pažiūrėti delfinų. Šįkart nusprendėme sumokėti mažą mokestėlį Kambodžai ir įplaukti į jos vandenis. Pavyko pamatyti delfinus iš galbūt 10 metrų atstumo. Vien jų stebėjimas sukelia labai įdomius jausmus. Ne veltui tai protingiausi gyvūnai žemėje (manome, kad kai kuriais aspektais lenkia ir mus, žmones :)).
Šįkart buvome apdairesni ir per džiungles praėjome kaip tik saulei leidžiantis.


Besileisdama saulė kūrė nerealius vaizdus su palmėmis, nupjautų ryžių laukais, besiganančiais buivolais, bestovinčiais mediniais namukais... Vaikystėje matydavome šiuos vaizdus knygutėse, o čia jie mums prieš akis... Nerealu.

2009 m. gruodžio 2 d., trečiadienis

Pakse - Bolaven Plateu, Laosas

2009.11.30. 108-oji kelionės diena.
Nesveikata. Motoroleriais į Bolaven Plateau. Tad Paxuam. Tad Lo. Daktaras.
Kitą rytą mūsų didysis vyras, kietas kaip dešra, pasirodė ne toks jau kietas. Tikriausiai vakar vakarieniaujant pagavo bakteriją ir visą ką ragavęs vakar šindien „very liquid“ viską palikdavo tualete... Raižė pilvą... Ta proga išgėrė angliukų, kurie turėtų padėti esant apsinuodijimui (tada dar nežinojome kas yra..) sutraukiant visą blogį ir palieidžiant jį vėjais. Tokiomis nuotaikomis ir sveikatomis išvažiavome į dviejų dienų pasivažinėjimą motoroleriais.
Bolaven Plateau tai plokščiakalnis, iškilęs apie 1500 m. virš Mekong‘o upės slėnio – nuostabi vieta su daugybe krioklių, miškų, upių. Prancūzų valdymo metu čia pradėtos auginti kavos pupelės, arbata, bananai. Ilgam šis verslas buvo pamirštas ir tik ne perseniausiai atnaujintas. Šiuo metu Laoso Bolaven Plateau kava laikoma vina geriausių savo kategorijoje. Tuo pačiu kavos plantacijos sukuria mielą akiai, gražią, tamsiai žalią panoramą.
Vienu pirminių savo tikslų šioje išvykoje pasirinkome krioklius. Jų turėjome pamatyti keturis. Pirmasis jų Tad Paxuam.

Esam dideli fanai krioklių, o kai jų nesam per daugiausiai matę, tai mus šis vaizdas tikrai užbūrė. Kaip vėliau pamatysime visi kriokliai labai skirtingi. Vieni aukštesni, kiti platesni, kiti galingesni ir pan...
Po pietų pasiekėme ir antrąjį krioklį, prie kurio ir įsikūrėme. Šalia esančiuose svečių namuose netgi pavyko gauti kambariukus su vaizdu į krioklį. Jo vėsus ošimas ramino per dieną įkaitusią „smegeninę“...


Gintui negerėjo.. Netgi pakilo temperatūra. Nusprendėme nejuokauti ir važiuoti pas daktarą. Svečių namų šeimininkas mielai palydėjo iki vietinio daktariuko (normalaus, ne šamano :)). Daktariukas tik šyptelėjo į ūsą, paklausė Ginto pilvo gurguliavimo ir sukrovė krūvelę vaistų. Na, bent jau nuramino, kad nieko rimčiau..
To vakaro Ginto maistas ir buvo prirašytos tabletės ir jis visas gurguliuodamas stebėjo, kaip Vidutė su Larriu kemša kepsnius... Mėgavomės netoli šniokščiančiu kriokliu. Larris kažkada dirbo JAV karinėse struktūrose ir jo kalbose dažnai išgirsdavome pamąstymų apie slaptus JAV bandymus ar kuriamas naujas technologijas. Įdomūs pašnekesiai įdomioje aplinkoje...

2009.12.01. 109-oji kelionės diena.
Vis dar nesveikata. Toliau su motoroleriais. Incidentas :). Tad Yuang. Tad Champee. Tad Fane. Atgal į Pakse. Vakarienaujam su Larriu.
Ryte Gintas jautėsi bent jau ne blogiau ir visi pajudėjome toliau. Toliau švilpėme geru keliu gražiomis apylinkėmis. Šiandien mūsų dar laukė du kriokliai.
Šiandien turėjome su motoroleriais nuvažiuoti žvyruoto kelio atkarpą, kuri visai mums neatrodė gąsdinanti. Bent jau neturėjo gąsdinti. Iki to momento, kai Gintas pamatė priešais važiuojantį Larrį greitai stabdantį savo motorolerį. Gintas nieko nelaukdamas paspaudė mūsų motorolerio stabdžius. Kadangi jis yra „nerealus motorolerio virtuozas“ tai jis sugavojo stabdyti priekiniais stabdžiais. Gerai, kad važiavome negreitai :). Motoroleris pradėjo slysti ir mes nučiuožėme šonu... Gal ir gerai, kad tai buvo žvyras. Apsibrozdinome alkūnes, kelius, bet daugiau nieko rimto. Išgąsčio tikriausiai daugiau nei kraujo :).

Toliau nusprendėme važiuoti dar atsargiau. Visgi vairuotojas Gintas nepasirodė labai kietai (kaip ir jo viduriai :)). Po šių dienų atimame iš jo kieto kaip dešros titulą ir paliekame minkštą kaip sordelė :). Reiks surinkti papildomų taškų, kad pakilti į aukštesnį lygmenį :).
Neužilgo privažiavome pirmąjį dienos krioklį. Tad Yuang. Labai gražus.

Jis buvo aukštesnis už mūsų vakar matytus ir juo galėjome mėgautis iš įvairių pusių. Smagu tai, kad aplink nėra daug turistų (ne taip kaip Kinijoje). Galima nestumdomiems grožėtis ir neskubėti. Visas laikas priklausė mums...
Antrasis krioklys buvo pažymėtas tik smulkiomis raidelėmis mūsų žemėlapyje ir kol neprivažiavome nuorodos link jo mes ir neplanavome jo aplankyti. Bet pamatę nuorodą neabejodami pasukome jo link.


Jis vėl kitoks. Įdomus tuo, kad už jo žiojėjo (kažin čia geras lietuviškas žodis? :)) uola, kurioje laosiečiai slėpdavosi karo metu. Čia netgi buvo galima pasimaudyti. Kadangi abu tą dieną šiek tiek ir pamušti buvome ir viens iš mūsų nevaldė vidurių tai nusprendėme nerizikuoti ir tiesiog pasigrožėti vaizdu ir pasiklausyti vandens ošimo.
Trečiasis krioklys buvo pats aukščiausias. Skaitėme, jog jis 120 m. aukščio.


Iš vienos pusės gerai, kad laosiečiai tokių gražių vietų dar nepavertė turistinėmis, bet čia truputį norėjosi jų įsikišimo. Niekaip negalėjome pamatyti viso krioklio. Matėme arba krioklio viršų arba apačią. O reikėjo tik truputį truputį praskirti vaizdą užstojančius krūmus. O gal taip dar natūraliau...
Kriokliais tą dieną jau prisigrožėjome ir patraukėme atgal link Pakse. Pakeliui dar grožėjomės kavos plantacijomis, nusidriekusiomis abipus kelio.

Vietiniai gyventojai visi atrodė dalyvaujantys šiame versle – beveik prie visų namų buvo džiovinamos pupelės arba pardavinėjama pakeliuose paruošta kava.
Saulei leidžiantis buvome savo viešbutuke ir po karšto dušo kartu su Larriu nuėjome pavakarieniauti. Su Larriu smagu leisti laiką. Įdomus pašnekovas, nevarginantis, neįkyrus kaip kai kurie kelionėje sutikti amerikiečiai..
Deja, tą vakarą jau turėjome atsisveikinti ir sutarėme, kad jį aplankysime kai keliausime valstijose. Netrukus pasimatysime Larri!

2009.12.02. 110-oji kelionės diena.
Sveikata gerėja. Ilsimės. Žiūrim filmukus. Perkam bilietus į Don Khon.
Kitą dieną planavome važiuoti toliau į Laoso pietus, į Mekong‘o upėje esančias salas. Bet kadangi buvome šiek tiek nesveiki tai nusprendėme geriau tą dieną praleisti lovose ar šiaip atgavinėjant jėgas.
Ginto sveikata po truputį gerėjo (netgi pabandė kažką pavalgyti :)). Tad daugiau nieko nelaukę kitai dienai nusipirkome bilietus.
Dar turėjome parsisiuntę keletą filmukų ir juos betinginiaujant ir pražiūrėjome. Filmukai tikriausiai turi kažkokią stebuklingą galią, nes juos žiūrint sveikata taisosi dvigubai greičiau :). Reikės dažniau panaudoti šią praktiką. Kaip kad ir žaidimas UNO kortomis. Kad būtų įdomiau pradėjome kurti savo žaidimo taisykles :).