2010 m. kovo 28 d., sekmadienis

Melbourne

2010.03.24. 222-oji kelionės diena.
Dar keletas Great ocean road vingių. Pakeliui į Melburną. Kamščiai. Melburnas. Pirmasis couchsurfing patyrimas. Pokalbiai prie vyno.
Pas Natashą turėjome būti 5h vakare tad turėjome sočiai laiko. Gurkšnojome kavą, apsitvarkėme Siuzę...
Grįžome žvyruotu keliu atgal į pagrindinį ir prasukome dar pora paskutinių Great Ocean Road vingių ir kelias pasuko nuo vandenyno.
Kelias jau buvo tiesus ir galėjome lėkti visu savo 80 km/h greičiu :). Pakeliui pravažiavome Geelongo miestą, antrą pagal dydį Viktorijos valstijoje. Čia gaminami Ford automobiliai. Štai dėl ko jų pilna Australija. Keista, Lietuvoje jų ne tiek ir daug...
Artėjant prie Melburno daugėjo ir automobilių. Daugėjo juostų greitkelyje. Vistik Melburne 4 milijonai gyventojų! Tai yra 20% visos Australijos :).
Prieš važiuojant pas Natashą užsukome į parduotuvę konors nusipirkti. Norime būti geri svečiai :). Vynas ir itališkas maistas yra Natashos mėgiamiausi tai mes ir nupirkome vietinio vyno ir ravioli. Turėtų tikti.
Natashos namus radome labai lengvai. Neturėjome žemėlapio, bet vadovaudamiesi Natashos nurodytomis kordinatėmis netrukome būti vietoje.
Sutinkant Natashą nežinojome, kiek jai metų, kaip atrodo, nes puslapyje jos amžiaus nebuvo ir nebuvo nuotraukų su ja.
Mus pasitiko azijietiškos kilmės jauna mergina. Liuks. Susitarėme, kad galėsime gyventi savo Siuzėje, kurią pastatėme pas ją mažame sodelyje.
Jos namuose dar gyveno keletas couchsurfintojų. David‘as, kuris apsistojo palapinėje šalia mūsų kemperiuko. Cody, kuris čia gyveno jau kurį laiką, ir mūsų nuomone turėjo imtymių santykių su namo šeimininke :).
Vyną jie tikrai mėgo. Prie vyno taurelių kalbėjomės apie keliones, apie Australiją ir pan. Įdomūs žmonės. Šiandien kaip tik buvo diena, kai jie priiminėjo kandidatus nuomotis kambarį tad visi dirbome kaip žiuri – nužvelginėdavome kandidatą, paklausinėdavome ir pasakydavome savo nuomonę. Vakarop vienas kandidatas jau ir apsistojo jam skirtame kambarėlyje.
Natasha raviolių neatsisakė. Smagu. Pataikėme.
Įsitaisėme savo Siuziukėje. Rytoj eisime pasižvalgyti po miestą.

2010.03.25. 223-oji kelionės diena.
Melburno centras. Bilietai į Formulę 1! (kam džiaugsmas kam liūdesys...). Piknikas su couchsurferiais. “Moving images” paroda. Į bariuką…
Ryte visi vėl susirinkome prie stalo, papusryčiavome, pakalbėjome. Susitarėme susitikti mieste. Eisime papiknikauti su būreliu kitų couchsurfintojų.
Iki tol mes dar turėjome šiek tiek laiko tad nusprendėme pasižvalgyti po miestą. Iki centro kažkur pusvalandukas tramvajumi.
Jeigu nežinotume, kad Melburne 4 mln gyventojų, tai tikrai nepasakytume. Miestas neatrodo perkrautas, automobiliai per daug niekur neskuba, centras pilnas, bet nesausakimšas. Mums patiko. Taip patiko, kad pražiopsojome savo išlipimo stotelę ir turėjome šiek tiek pargrįžti…


Pataikėme atvykti į Melbourną kaip tik prieš savaitgalį, kai čia turėjo būti Formulės 1 lenktynės. Ginto akys blizgėjo, bet buvome nusprendę, kad turėtų būti per brangu mūsų biudžetui…
Vistik Gintas nesusilaikė ir nuėjo paklausti bilietų kainos. Bilietus pardavinėjo pagrindinėje Flinders aikštėje tad niekaip nepraeisi nepastebėjęs…
Ir pasirodo bilietai ne tokie jau brangūs kaip mes galvojome. Aišku nepigūs, bet Ginto akys pernelyg degė… Nusipirkome vieną bilietą. Vienas iš mūsų eis į sekmadienio lenktynes. Kas? Turbūt Gintas :). Vidutė atsirevanšuos ateityje kai kur nors brangiau reiks mokėti…
Gintas apie nieką daugiau nekalbėjo tik apie lenktynes. Diena (o tikriausiai ir savaitgalis) sugadintas :).
Susitikome su būriu couchsurferių ir kas ką nusipirkę nuėjome į parką papiknikauti. Užkandžiavome ir plepėjome. Susipažinome su naujazelandiečiu, kurio patarimų tikriausiai prireiks keliaujant į Naująją Zelandiją.
Ilgai piknike nebuvome. Norėjome dar nueiti į keletą parodų tad atsisveikinome. Su kai kuriais susitiksime dar vakare.
Pirmiausia nuėjom į Moving images parodą. Nemokamą. Liuks. Mums patinka tai, ką australai padaro parodose. Galima dalyvauti, žaisti, liesti. Labai interaktyvu. Prisifilmavome visokiausiuose variantuose. Galite vieną pafilmuotą variantą ir jūs pažiūrėti :): http://www.acmi.net.au/timeslice/Timeslice.htm?file=ts-20100325-21c3cd232cd50f43fb9a866a6ea2bb7a.flv .
Parodoje užtrukome ilgiau nei galvojome ir į nacinalinę galeriją nespėjome. Tiesiog pasivaikščiojome prie Flinders traukinių stoties. Stotis labai graži. Statyta daugiau nei prieš šimtą metų ji vienas gražiausių objektų Melburne.


Nuo Flinders stoties nutarėme aplankyti paplūdimį. Patraukėme į St. Kilda. Kurortas Melburne :).
Atvykome kaip tik prieš saulėlydį. Dangus spalvinosi.


Nustebome, kad ir čia galime pamatyti mažuosius pingvinukus. Šįvakar jų atplaukiančių nebuvo, bet žmonės juos pastebėjo baikštinėjančius tarp uolų. Čia jų namukai..


Tokius pat pingviniukus turėtume pamatyti Philipo saloje, į kurią trauksime po Melburno.
Grįžę namo radome visus besiruošiančius į bariuką. Prisijungėme ir mes. Bariukas nebuvo toks fainas kaip Darwine, kur galima laimėti daug alaus, bet smagus pabūti. Šiek tiek esame atpratę nuo barų kultūros. Aišku ir alaus kaina prie to prisideda.
Mes ilgai nebuvome ir su Natasha kartu grįžome namo.
Štai ir pirma diena Melburne.

2010.03.26. 224-oji kelionės diena.
Atgal į centrą. McDonalds! Fotografijos muziejus. National gallery. Pas couchsurferius? Naujos “surfintojos”. Mad Max. Pokalbiai prie vyno tęsiasi.
Kitą dieną norėjome pamatyti tai ko nepamatėme. Nacionalinę galeriją ir fotografijos muziejų. Abu nemokami tad pirmyn.
Kaip gi čia padarius, kad per dieną nenusilpus? Išeitis yra! McDonalds! Pigu, greita ir laaaabai skanu. Juk nebuvome valgę McDonalde jau kokias porą savaičių :).
Po Mcdonaldo į muziejus. Pirmiausia fotografijos. Jis įsikūręs didelės fotografijos parduotuvės antrame aukšte. Kaip supratome iš nuotraukų ši parduotuvė jau keliasdešimt metų yra šios paskirties.
Daugyyyybė fotoaparatų. Nuo pirmūjų modelių iki šiuolaikinių. Visokių visokiausių.


Tuo pačiu buvo galima paskaityti knygas apie fotografiją. Gaila, kad negalima išsinešti :).
Kita mūsų stotelė – Nacionalinė galerija. Taip pat nemokama. Mums dar labiau pasisekė, kai nuėjome ir po kelių minučių galėjome prisijungti prie nemokamo turo po galeriją. Liuks.
Turo gidas buvo senučiukas. Truputį juokingas. Iš viso buvome penkiese. Pats tas. Gidas matydamas, kad nesame meno ekspertai labai bendrais bruožais mums papasakojo, ką matome. Supažindino su aborigenų menu, tapymo technikomis.


Vėliau keletas salių su Asutralijos tapytojais. Nuo pirmųjų imigrantų iki šių dienų. Gražu. O labiausiai žavi ta ramybė patalpose. Gal susenome? :)
Po galerijos dar kurį laiką pasėdėjome Flinders aikštėje. Populiari susitikimų vieta. Tuo smagiau stebėti :).


Patraukėme namo. Šįvakar Natasha kvietė pas kitus couchsurfintojus į vakarėlį.
Mums grįžus pradėjo lyti. Kurį laiką nusprendėme. Gal praeis. Kol laukėme atvyko kitos couchsurfintojos. Vokietė ir olandė. Joms tai taip pat buvo pirmoji nakvynė pas couchsurfintojus.
Lietus vis dar nepraėjo ir Cody mums uždėjo pažiūrėti Mad Max III, kuris buvo nufilmuotas Australjoje. Esame matę šį filmą, bet dabar jį žiūrėjome kitomis akimis – juk kai kuriose filmuotose vietose esame ką tik pabuvoję.
Kaip supratome iš Natashos elgesio su Cody šįvakar niekur neisim :). Gaila, kad anksčiau nežinojome, būtume dar ką nors pažiūrėję mieste.
Vakare atvyko dar vienas couchsurfintojas. Adamas. Labai greitai su visais susidraugavo. Liuks žmogus.
Vakaras vėl su vynu :).

2010.03.27. 225-oji kelionės diena.
State library. Royal gardens. Paminklas kareiviams. Apsiperkam cepelinų baliui. Cepelinų gamyba. Valgom! Į couchsurferių vakarėlį. Vakaras su gitara ir vynu.
Davidas buvo rekomendavęs nueiti į Valstijos biblioteką, kur galima ir pasinaudoti nemokamu internetu, ir pažiūrėti keletą parodų. Viena iš jų – Laoso fotografijos. Mums tinka. Norime pamatyti Laosą.
Nuvykę ten sužinojome, kad Laoso fotografijų paroda baigėsi vakar. Šššš... Nieko, čia dar galime pamatyti ir Viktorijos valstijos istorijos parodą. Nuo vietinių gyventojų iki šių dienų.


Pirmieji atvykėliai, žymiausi nusikaltėliai, pirmieji prekybos centrai, Melburno olimpiada ir pan. Daug įdomių dalykiukų.
Tuo pačiu apžvelgėme ir pačią biblioteką. Įspūdingas dydis.


Po bibliotekos patraukėme į Royal gardens (karališkuosius sodus). Parkus jie moka daryti, tas gebėjimas tikriausiai britų palikimas. Labai populiaru yra savaitgaliais su visa šeima išsiruošti į tokį parką piknikui. Na, mes šįkart nepiknikavom.
Kažkaip keistokai vidury parko atrodo monumentas pasauliniame kare žuvusiems kareiviams. Didelis pastatas gražiame parke.


O galbūt kaip tik čia jam ir vieta. Nežinome, nesame didelių paminklų fanai tai šįkart to nesupratome...
Gerai tai, kad ant jo galima užlipti ir apžvelgti visą parką. Tolumoje matosi dangoraižiai.


Šiandien buvome prisižadėję savo namiškiams, kad šiandien jiems padarysime tradicinį lietuvišką patiekalą – cepelinus. Ir patiems ši idėja patiko. Pagaliau valgysime cepelinų!
Tam reikalui nusipirkome maišą bulvių, radome padažo, kuris skoniu turėtų priminti mūsų grietinę. Su mamytėmis apsitarėme kaip viską reikia daryti ir pradėjome.
Visi buvo labai draugiški ir padėjosusidoroti su tokiu bulvių kiekių. Jie neturėjo tarkavimo mašinos tad visas bulves reikėjo tarkuoti su tarka ir po to sunkti su „merliuku“.


Pagaliau padarėme cepelinus, beliko tik išvirti. Gal visai neblogai gausis? Atrodo tai liuks. Bet, kas atrodo gerai nebūtinai yra gerai :).


Ir štai mes visi prie stalo. Su jauduliuku laukėme pirmųjų kąsnių. Ar patiks? Ar gerai padarėme? Juk mudu tokie virėjai, kad geriau nereikia... :).
Visiems labai patiko. Gal taip sako iš mandagumo? Neee. Nes ir mums labai patiko. Tikrai skaniai gavosi. Mudu ir dar Adamas sukirtome po du cepelinus, visiems kitiems gana buvo ir po vieną. Slabakai :). Pamatytų, kiek tikras lietuvis jų suvalgo, ir dar su spirgučiais!


Po vakarienės išsiruošėme į gyvos muzikos vakarėlį. Jis turėjo vykti vieno iš couchsurfintojų namuose kitame miesto gale. Kad kelelis nedulkėtų pasiėmėme vyno į kelionę ir sau pokštaudami per beveik porą valandikių nuvykome į vietą.
Daug couchsurfintojų vienoje vietoje. Visi žingeidūs, kontaktabilūs :). Sutikome estę, bet ji kažkokia pasipūtusi pempė, labiau troško vyrukų dėmesio nei bendravimo su mumis. Nu ir lai... :). Vistik broliai esame :).
Vėliau prasidėjo gitaros vakaras. Vyrukas nerealiai grojo gitara. Jam pritarė vyrukas su būgnais. Irgi nerealus. Labai greitai prisitaikydavo prie gitaristo...


Ilgai vakarėlyje neužsibuvome, nes norėjome spėti į paskutinį tramvajų. Spėjome. Grįžome su dainele, nes Adamas taip pat turėjo gitarą :).

2010.03.28. 226-oji kelionės diena.
Kam į Formulę 1, o kam namie pasilikti.... Formulė 1: aplink trasą, stebėjimo vietos paieška, pradžia, daug kam „dalam pė“. Namie: miegojimas, pavalgymas, skalbimas, tinginiavimas, vakarieniavimas. Ilgiausias išsiskyrimas per kelionę! Pasivaikštome naktiniu Melburnu. Big mekiukas... Paskutinis vakaras prie vyno.
Formulė 1!
Išaušo ta didžioji diena. Gintas buvo jau nuo ankstyvo ryto pasiruošęs lėkti ten. Lenktynės prasideda tik 5 valandą, bet dar daug kitokių lenktynių prieš tai...
Taigi. Mūsų keliai pirmą kartą išsiskyrė tiek ilgam. Anksčiau esame buvę atskirai maksimum 3 valandas, kai Vidutė Singapūre žiūrėjo Bolywoodą. Dabar būsim atskirai beveik 12h!
Taigi Ginto diena:
Lenktynių dieną su bilietu į lenktynes galima nemokamai naudotis visuomeniniu transportu. Laaabai gerai.
Aš, didysis keliautojas, užsisvajojau ir išlipau ne toje stotelėje. Reikėjo paėjėti gerą gabaliuką.
Ir štai pagaliau aš prie trasos! Melburno trasą labai gerai atsimenu iš tų laikų, kai dar žiūrėdavau visas F1 lenktynes. Trasa tikrai labai įdomi, kaip ir lenktynės. Labai daug avarijų, įtampos, greičio... Netgi atsimenu, kad esu važiavęs šia trasa, tiesa – kompiuteriniu žaidimu :).
Mano bilietas neturėjo sėdimos vietos, kaip ir kelių dešimčių tūkstančių kitų aplink. Daugelis buvo atsinešę kėdutes atsisėsti ir jau nuo ryto užsiėmė sau patogias vietas. Kai kurie tiesiog įsitaisė ant žemės.


Nusprendžiau apeiti visą trasą ir tik tada išsirinkti vietą.
Pakeliui dar buvo daygybė automobilių parodų. Senoviniai, tiuninti, kabrioletai ir pan..


Trasa, kurią F1 bolidai įveikia per nepilnas pusantros minutės, aš įveikiau kažkur per tris valandas. Aišku, nespaudžiau iki dugno, ėjau visur žvalgydamasis, švilpaudamas :). Būčiau spustelėjęs tai gal ir neblogą rezultatą būčiau parodęs :).
Kol ėjau aplink trasą joje vyko visokiausio plauko lenktynės. Pradedant mažesnės klasės formulių ir baigiant Mini cooperių, Audi automobilių lenktynėmis.


Jeigu jau jie lekia tokiu greičiu tai kas darysis su F1 bolidais?
Toliau einant priėjau išrikiuotus austin (lygtais visi buvo austin) kabrioletukus. Ant kiekvieno jų buvo užrašytas lenktynininko vardas. Vėliau pamačiau, kad šiais automobiliais lenktynininkus veš parodomąjį ratą.


Apėjau trasą ir įsikūriau mano manymu vienoje geresnių vietų. Tai buvo antrasis ir trečiasis posūkiai po starto tad gal pavyks kokią avarijukę pamatyti :). Priešais buvo ekranas tad galėsiu sekti lenktynes ir kitose trasos vietose.
Visi sustoję plojome lenktynininkams važiuojant parodomąjį ratą. Ir štai netrukus jau apšilimo ratas. Va čia tai garsiukas! Turėjau ausų kištukus, bet norėjau pirmąjį ratą paklausyti be jų. Neblogas :). Atrodo, kad boingai išvažiavo į trasą...
Visi pradėjome šaukti užgesus starto šviesoms. Atlekia. Ekrane pamatėme susidūrimus... Alonso... Shumacheris... Buttonas... Apsistumdė, bet važiuoja toliau. Jėga. Štai jau zvimbia pro mus... Kelios sekundės ir štai jau nebezvimbia...


Net nebežinojau į ką žiūrėti. Įdomu ir ekrane, ir prieš akis... Buvau įsidėmėjęs lenktynininkų šalmus tad puikiai žinojau, kas kur važiuoja. Alonso my new favourite. Nukritęs į rikiuotės galą pradėjo kopti aukštyn. Nerealus.
Žiūrėjau gal kokią valandikę ir nusprendžiau bėgti į kitą vietą pažiūrėti. Pagalvojau, kad tiesiosios galą būtų neblogai pamatyti.
Reikėjo praeiti atkarpą, kur visai nesimatė lenktynių. Bėgau. Sumokėjau tai jau ir norėjau pamatyti kiek įmanoma visko daugiau. Nustebau pamatęs daug žmonių tiesiog slampinėjančių tose vietose, kur nesimato trasos. „Dalam pė“ jiems :). Nesuprantu. Tai ko čia atėjai? Pažįstu daugybę žmonių, kurie būtų laimingiausi žmonės būdami čia...
Tiesiosios gale išvis kurtinantis garsas. O greitis... Per teliką to tikrai nepajusi. Vos galvą spėji sukti..
Pamatęs kažkokius pastolius įsitaisiau ant jų. Vis aukščiau. Tiesa, vistiek grotos buvo prieš akis, bet jos buvo aplink visą trasą, tad nuo jų nepabėgsi.
Šioje vietoje pirmasis posūkis, kuriame daugiausia lenkimų. Mačiau kaip Weberis atakuoja Hamiltoną, po to kažkuriame posūkyje jie „pasibučiavo“...
Ir štai finišas!
Maniškis Alonso ketvirtas. Visai neprastai. Kubica irgi kietas – atvažiavo trečias.
Patraukiau link apdovanojimų pakylos. Kol ten nuėjau visi jau buvo apdovanoti :). Pastebėjau dideliuose ekranuose.
Praėjau pro garažų juostą. Pavyko pamatyti Hamiltoną, Vetelį... Akimirkai per kitų rankas :). Nedavė Dievulis man to ūgio :).
Beliko tik paklausyti Simple Minds koncerto. Nesu jų fanas tai man užteko keletos dainų ir patraukiau pas savo moterį. Jau buvau pasiilgęs, vistik 12h išsiskyrimo nejuokas :).
Ir štai mes jau vėl kartu vaikštinėjam upės krantine..

Vidutės dalis:
Vyras lenktynėse, o man nieko kito nebeliko kaip šiek tiek pasitvarkyti. Namiškiai buvo žadėję eiti šiandien į paplūdimį, bet pakankamai tinginiški yra, kad šiidėja greitai nuplauktų :). Taip ir galvojau. Keista juos buvo stebėti. Slankioja iš kampo į kampą ir nieko neveikia. Davidas mėgavosi savo laisvadieniu tai nieko negali sakyti, bet kiti tai juk bedarbiai... Manau, kad jie ir tas dienas, kai mudu buome mieste, jie tiesiog stūmė laiką. Neblogas gyvenimas ane? :)
Aš užstačiau skalbimo mašiną, išsimaudžiau. Man irgi šiandien laisvadienis. Bent jau nuo savo vyriškio :). Išsidžiausčiusi prigulau truputuką pamiegoti :). Patinka man :).
Gerą „posmą“ nusnaudusi prisėdau prie kompiuterio parūšiuoti nuotraukų. Jų jau tiek turime, kad net baisu pagalvoti kaip reikės atsirinkti geriausias.
Laikas bėgo baisiai greitai. Šiuo metu vyriškis tikriausiai seilę pakabinęs akimis gaudo savo Shumacherį. Gerai jau gerai... Džiaugiuosi už jį. Reikėjo pamatyti, kaip jo akys degė ,kai pirko bilietą į Formulę.
Vakare Davidas ruošė visiems vakarienę. Pasta su mėsyte. Ėmiausi ir aš darbo. Nulupau svogūnus, supjausčiau ir pakepinau. Net apsiverkiau iš malonumo :).
Gavosi skaniai. Prisikirtome iki soties.
Ir štai jau laikas važiuoti susitikti su savo vyriškiu.
Greitai, per pusvalanduką ,su tramvajumi jau buvau ten. Dar praėjau keletą gatvelių pasivaikščiodama. Juk reikia pasimėgauti paskutinėmis laisvės akimirkomis :).

Susitikome vienas sotus, kitas alkanas. Reikia susilyginti. Nuėjome į McDonaldą atstatyti Ginto medžiagų pusiausvyrai.
Turėjome dar šiek tiek laiko tad patraukėme pasivaikščioti upės pakrante. Ten pamatėme oposumą. Buvo dar mažutis ir ne mažiau nustebęs nei mes.


Dar truputį pašliaužojome ir jau buvo laikas vykti namo. Sekmadieniais tramvajai sustoja ankstokai.
Vakare dar paskutinį kartą su visais išgėrėme vyno ir nuėjome pailsėti prieš rytojaus kelionę.

2010 m. kovo 23 d., antradienis

Great Ocean Road

2010.03.20. 218-oji kelionės diena.
Warnambool. Banginių regykla. Great Ocean Road. Neįtikėtina… Nepakartojama…Nėra žodžių… Port Campbell brangus kempingas :).
Galėtume ilsėtis ir ilsėtis, bet noras keliauti dar stipresnis.
Pasukome į ne per toliausiai esantį Warnambool miestą, kuriame norėjome paklausti dėl galimybės pamatyti banginius. Žinojome, kad šiuo metu nėra jų migravimo metas, bet gal?
Informacijos centras kaip visada pilnas informacijos. Deja, banginiai šiuo metu arti kranto nepastebėti... O gaila. Būtų taip įdomu pamatyti tuos milžiniškus padarėlius, o dar nuo kranto...
Bet mes vistiek nuvažiavome į banginių stebėjimo aikštelę bent jau pažiūrėti iš kokio atstumo jie galimi matyti.


Piko metu žmonių čia tikriausiai šimtai, nes aikštelė tikrai didelė. Nors banginių ir nepamatėme, bet dar kartą pasimėgavome vandenyno vaizdais.
Netoli už Warnambool‘o Great Ocean Road (GOR) pradžia. Tai kelias, kuris driekiasi 243 km palei vandenyną, pastatytas iš pirmo pasaulinio karo grįžusių kareivių ir dedikuotas kare žuvusiems australams.
Labai laukėme šios kelio atkarpos, nes matyti vaizdai lankstinukuose buvo nerealiai gražūs. Jis pilnas atkarpų su smiltaininių ir kalkinių uolų salomis, išsikišusiomis į jūrą, ir skalaujamomis didelių vandenyno bangų.
Pirmiausia privažiavome Bay of Islands (Salų įlanka). Tai buvo kažkas tokio. Mes tikėjomės pamatyti kažką nerealaus, bet tai ką pamatėme buvo daugiau nei nerealu. Smiltaininių uolų salos buvo išsibaršiusios po įlanką kaip kareiviai prieš priešo ataką. O bangos visa jėga juos bandė nublokšti atgal.


Salų formos buvo suformuotos per amžius. Be abejo, kad vanduo po truputį trupindavo šias uola. Bet tai dar žaviau, nes vaizdas kurį matai nebus amžinas ir matai praktiškai unikalų dalyką.
Aplink visą įlanką yra įrengta daug regyklų, iš kurių vaizdas atsiveria vis kitaip. Fotoaparato praktiškai neišeidavo nuleisti. Kaip čia įamžinus tai ką matome?...


Viena iš regyklų buvo netgi pavadinta Londono tilto vardu dėl savo formos panašumo. Vis galvodavom, ar čia jau ta uola? Iš pradžių netgi truputį apsirikome :). Mūsų filmuotoje medžiagoje vis tik nebuvo Londono tilto. Apsipažinom. Bet vistiek stipriai rekomenduojam pažiūrėti klipuką iš įlankos. Na, o Londono tiltas po to kai dalis jo nugriuvo, buvo pervadintas į Londono arką :).
Už Bay of Islands privažiavome dar vieną regyklą. Ir vėl gražu.


Vandens galybę galima pajausti prie The Grotto (Grota), kur bangos daužosi su tokia jėga, kad nuo tos galybės net šiurpuliukai eina... Nieko panašaus nesame matę.


Kiekvienoje iš regyklų praleisdavome po pusvalanduką ir tas laikas bėgo labai greitai. Jau temo ir reikėjo susirasti nakvynę. Nutarėme jos pasižvalgyti netoliese esančiame Port Campbell. Kempigas buvo, tik ne toks pigus kokio tikėjomės. Bet neturėjome noro važiuoti toliau ieškotis kažko pigiau, nes nenorėjome praleisti nei kilometro tolesnės GOR atkarpos.
Kempinge pasidarėme maistuko, paskaitėme ir niekaip negalėjome pamiršti tų šiandien matytų vaizdų. Dar ilgai viskas stovės akyse...

2010.03.21. 219-oji kelionės diena.
Dar krūva nerealių regyklų. 12 apostales. Keliaujame į Otway NP. Otway švyturys. Daygybė koalų. Labai gera nakvynė.
Ryte papusryčiavome ir vėl turėjome išvykti iki 10h. Apie tai irgi pasakėme savo nuomonę registratūroje. Tai mums nieko gero neatneš, bet nutylėti irgi nenorime. Išauklėsime tuos australus :).
Šiandien mūsų laukė dar krūva regyklų. Pirmoji vieta – Loch Ard Gorge. Taip pavadinta čia nuskendusio to paties pavadinimo laivo garbei.


Aplink šią įlanką yra keletas takų, kurie nuveda prie dar keletos regyklų. Viena įdomiausių vietų – The Blowhole (Kiaurymė), kur bangos prasiskynusios kelią per uolas, o lietaus vanduo savo darbą padarė iš viršaus. Šiems vandenims susitikus po žeme viršuje liko skylė, kurioje daužosi vandenyno stumiamas vanduo. Nerealus vaizdas.

Tos dienos kulminacija turėjo būti Twelve Apostles (Dvylika apaštalų) regykla. Čia ir daugiausia turistų :). Visi nori pamatyti tas 12 salų išsikišusių į vandenyną. Juk jos yra ant atviručių :).


Tikrai įspūdinga. Tikriausiai jau priklu klasuytis mūsų “įspūdinga, nerealu…”, bet niekaip kitaip nebemokame apibūdinti to ką matėme…
Vėjas buvo labai stiprus ir gal dėl to turistai ilgai neužsibūdavo. Kurį laiką ir mes pastebėję tiek Dvylika apaštalų, tiek ir čia susirinkusius turistus, patraukėme toliau. Juk negalime čia būti amžinai…
Toliau kelias truputį nusuko nuo vandenyno. Prasidėjo Great Otway nacionalinis parkas. Čia norėjome ir apsistoti šiai nakčiai. Pirmiausia nuvažiavome prie švyturio, esančio piečiausiame iškyšulio taške. Pasirodo mokamas ir gerokai mokamas. Daugelis turistų matėme pažiūrėję į kainą apsisukdavo ir grįždavo… Tarp jų ir mes.
Grįžtant atgal prie kelio pagaliau pamatėme koalas. Jau seniai norėjome jas pamatyti. Viena jų buvo visai visai šalia ant šakos.


Jos tikros miegalės. Jų visas gyvenimas – valgis ir miegas. Geras ane? Gal dėl to jos ir tokios mielos :). Vidutės irgi panašus gyvenimas ir gal dėl to ji tokia gražutė :).
Nemokamą stovyklavietę buvome jau anksčiau susiradę savo kempingų knygoje tad beliko nuvažiuoti. Pasirodo ji labai gražioje vietoje. Ant Parker kalvos. Nuo jos atsiveria gražus vaizdas į apačioje esančią įlankėlę ir į toliau tyvuliuojantį vandenyną. Gera vieta praleisti keletą dienelių. Tai ir nutarėme. Būsime čia ir rytoj.


Pasiėmėme kėdes ir su alučiu sau stebėjome įlankėlę. Reikėjo šiek tiek atpalaiduoti galvą po šių dienų vaizdų ir stiprių vėjų.

2010.03.22. 220-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Pėdinam į Franklin “point’ą”. Dūkstame paplūdimyje. Ieškome ryšio.
Tinginiauti mes mokam. Kol išsirangėme, išsirąžėme ir pietūs atėjo. Reikėjo pramankštinti kojeles. Nutarėme eiti turistiniu takeliu, einančiu kaip tik pro mus, iki Franklin point. Įtarėme, kad turėtų būti neblogų vaizdų.
Takelis labai fainas. Apaugęs mažais spygliuočiais. Kažkuo primena mūsų Nerijos pušynus.


Pačiame Franklin taške išvydome daug uolų. Bangos ir čia nenumaldomai jas talžė. Tolumoje matėsi mūsų vakar privažiuotas švyturys.


Paganę akeles ir pamiklinę kojeles patraukėme atgal namučių. Nusileidome nuo savo kalno ir į įlankėlę pasižiūrėti, kas ten gyvena.
Labai gražu. Kaip koks privatus paplūdimys, iš visų pusių apsuptas kalvų. Privatumas aišku dingsta kai keliautojų grupelės praeina šalia esančiu taku. Čia eina vienas populiaresnių žygių – Great Ocean Walk.
Tolesnė mūsų šiandienos užduotis – susirasti mobilaus ryšio vietą. Čia mūsų mobiliakai nieko nepagavo… O buvome pažadėję namiškiams šiandien pasiskambinti. Teko truputį pavažiuoti nuo mūsų stovyklavietės. Ir gerai, kad paskambinome, nes namiškiai jau buvo sunerimę dėl per televiziją matyto ciklono, praėjusio pietrytine Australijos dalimi. Ir nesvarbu, kad mes pietinėje dalyje :).
Tuo pačiu parašėme į couchsurfing.org dėl galimos nakvynės Melburne. Ten turėtume būti po keletos dienų. Parašėme merginai, su kuria mūsų nuomone turėtume sutarti. Tikimės ir ji su mumis sutars :).
Pakeliui pamatėme dar pora koalų. Leidžiančių kažkokius garsus. Galite pažiūrėti mūsų video skiltyje. Pabaubia, paėda, pamiega. Beveik kaip visi vyrai :).
Nakvojome vėl toje pačioje vietoje, ant kalniuko.

2010.03.23. 221-oji kelionės diena.
Apollo Bay. Atsargų papildymas. Nuostabūs Great ocean road vingiai. Papietaujam. Švyturys. Atoki nakvynė.
Kitą dieną pajudėjome toliau Great Ocean Road. Pakeliui dar pamatėme keletą koalų. Gražutės.
GOR vėl priartėjo prie vandenyno. Pirmasis miestukas – Apollo Bay. Ši GOR dalis mėgiama surfintojų dėl plačių paplūdimių, smagių bangų ir gražių vaizdų.


Parduotuvėje papildome atsargas ir toliau į kelią.
Kelias toliau ėjo vingiuodamas visiškai šalia vandenyno. Nerealiai gražu. Privažiuodavome įlanką galbūt 20 km ilgio ir galėdavai matyti vingiuojantį kelią palei visą krantą. Aukštyn į kalną, žemyn nuo kalno… Vingių vingiai.


Nenorėjome skubėti tad sustojome aikštutėje pasidaryti pietus. GOR jau ėjo į pabaigą, o taip nesinorėjo nuo jo nusukti…
Išvažiavę į kelią slinkome vėžlio greičiu. Kai pasivydavo koks automobilis mandagiai praleisdavome ir toliau slinkdavome. Vingis po vingio viską norėjome pamatyti.


Stabteldavome vietiniuose miesteliuose, pilnuose backpackerių su banglentėmis. Pastebėdavome kaip jie griuvinėja bangose…


Nudžiugome gavę atsakymą iš Melburno merginos. Ji mielai sutiko, kad pas ją pasisvečiuotume. Liuks!
Nenumaldomai artėjo vakaras ir mes turėjome ieškotis nakvynės. Dar sustojome Aireys Inlet meistuke pažiūrėti švyturio, kurį matėme jau iš už 20 km.


Švyturys ant didelės kalvos, apaugusios krūmais, po kuriuos lakstė kiškučiai. Tokie gražučiai, bet vietiniams jie pridaro daug žalos. Kas gražu ne visada naudinga :).
Nakvynės vieta buvo gerokai nusukus nuo kelio. Turėjome pavažiuoti kokius 15 km kol radome kempingo knygoje nurodytą stovyklavietę. Nemokamos stovyklavietės mėgiamos backpackerių tad ten nuvykę jau radome keletą autobusiukų. Atstumas jų neišgąsdina :).
Buvo tylus vakaras, bet štai vienų keliautojų autobusiukas užsimanė pasiklausyti muzikos ir tai darė tikrai ne per tyliausiai. Keista būti gamtoje ir beveik visu garsu klausytis Metallicos. Hmmm… Apie vidurnaktį vistik muzika pritilo ir muziką pakeitė knarkimas :).

2010 m. kovo 19 d., penktadienis

Naracoorte caves. Grambians nacionalinis parkas. Killarney

2010.03.17. 215-oji kelionės diena.
Keliaujame į Naracoorte. Pasaulio kultūros objektas – olos. Toliau link Grampians. Nakvynė Stapylton stovyklavietėje. Naktiniai svečiai.
Ryte atsikėlėme gan anksti pagal mus – aštuntą. Šiandien norėjome įveikti nemažą atstumą tad reikėjo paskubėti.
Ryanas rekomendavo užsukti į Grampians nacionalinį parką, kuris buvo šiek tiek nusukus toliau nuo vandenyno. Nusprendę jį aplankyti mes pasižiūrėjome, ką dar galėtume pakeliui aplankyti. Radome, kad netoli nusukus galime pamatyti Naracoorte uolas, kurios įrašytos į pasaulio paveldo sąrašus. Jos įžymios tuo, kad čia rąsta daug dinozaurų fosilijų, kai kurios būdingos tik Australijai. Važiuojam.
Pakeliui link Naracoorte užsukome į vieną paukščių pamėgtą teritoriją. Šioje vietoje galima pastebėti daug unikalių Australijos paukščių. Bet deja pataikėme ne itin geru laiku. Buvo vasaros pabaiga ir paukšių ten nebuvo nėi vieno. Tiesa, vienas sakalas (ar kažkas panašaus) buvo...

Pasivaikščiojome įrengtu taku, kuriuo tikriausiai žygiuojant rudenį būtų galima pamatyti daug įdomios gyvūnijos, bet dabar matėme tik padžiūvusią žolę...

Ilgai šioje vietoje neužsibuvome ir patraukėme link Naracoorte olų.
Naracoorte olų centre galima pasivaikščioti keletu parengtų takų. Vieni jų galimi eiti be gido, kiti – tik su gidu. Visi jie veda į olas, kuriose buvo rąstos dinozaurų fosilijos. Mums atvažiavus šiek tiek po pietų buvome informuoti, jog daugelis ėjimų į olas jau praėjo ir beliko pačių galimi praeiti takai. Na, mums to ir reikia. Aišku turėjome susimokėti nemažą sumelę už tai, ad apskritai galėtme tai daryti. Bet tuo pačiu galėjome ir aplankyti ekspozicijų centrą, kuriame vaizduojami vaizdai iš priešistorinio pasaulio...

Po ekspozicijos nuėjome į vienintelę šiuo metu atidarytą olą. Ji nebuvo bloga. Nuorodos ir aprašymai padėjo įsivaizduoti, kaip šioje vietoje prieš milojonus metų ne tik darėsi stalaktitiai ir stalagmitai, bet ir kaip įkritę žvėrys tokiose olose greitai būdavo palaidojami iš viršaus krintančių žemių ir taip tokias fosilijas atrado žmonės...

Pabuvome šiame pasaulio kultūros objekte, bet nebuvome sužavėti. Sumokėjome tikrai nemažą sumą, bet, kad tikrai būtume patenkinti, ką už tai gavome tai nelabai drįstame...
Nuo Naracoorte dar planavome šiandien pasiekti Grampians nacionalinį parką. Spaudėme iš visų jėgų. Kartais važiuodavome net 90 km/h! :).
Po keletos valandų važiavimo pasiekėme ne tik Grampians, bet ir įvažiavome į Viktorijos valstiją. Kaip į kokią kitą valstybę...
Jau buvo visai sutemę kai pasiekėme Grampians ir iškart pasukome į mūsų nusižiūrėtą nakvynės vietą. Truputį paklaidžioję ją radome. Pasirodo už ją reikia mokėti. Kam? Nieko nėra. Galima telefonu kreditine kortele. Nu ne, jeigu taip tai nieko nebus. Nesiruošiame savo kortelės čia naudoti. Traktuokime, kad čia apsistojome Survive Revive :).
Jau buvome gerokai įmigę, kai išigirdome kažką vaikščiojant aplink kemperiuką. Iš pradžių lyg ir nejauku pasidarė, bet netrukus iš plastikinio maišiuko traškėjimo supratome – atėjo žvėriukai pavalgyti. Mes, durniukai, buvome iškėlę šiukšlių maišą už mašinos. Kengūros pajutusios kvapą aišku, kad atėjo pas mus.

Reikėjo gerokai paklykauti kol nuvijome jas nuo to maišo.... :).

2010.03.18. 216-oji kelionės diena.
Prisijaukinam kengūras. McKenzie kriokliai. Reed ir Boroka regyklos. Kur gauti dujų? Raudonosios papūgėlės. Atgal prie vandenyno. Killarney kempingas. Liuksas.
Ryte buvo apsiniaukę tad miegojosi dar giliau. Bet šiap ne taip atsikėlėme.
Pradėjome pusryčiauti ir pastebėjome, kaip netoliese pasirodė alkanosios kengūros, tikėtina tos pačios naktinės viešnios…

Žinojome, kad negerai jas yra maitinti, bet negalėjome atsilaikyti. Vidutė jas maitino net iš rankos. Matosi, jog pripratusios prie turistų. Tikriausiai dar blogiau padarėme jas šiek tiek pamaitindami, bet…
Papausryčiavę išsiruošėme toliau. Visai netoliese buvo keletas aborigenų piešinių, kuriuos su malonumu aplankėme. Tai ne tas pats, ką matėme prie Nourlangie uolų, bet vistiek labai įdomu pamatyti, ką tapo čiabuviai gyventojai.
Toliau vykome prie McKenzie krioklių. Kol juos pasiekėme turėjome įveikti neblogus kalnus, kuriuose mūsų dyzelinukas variklis turėjo išleisti šiek tiek papildomų dūmų.
Prie McKenzie krioklių sutikome australietišką paukštį Kookaburra. Dėl galingo jo snapo iškart jį praminėme geniuku Vudžiu.

Patys McKenzie kriokliai tikrai tikrai gražūs. Fantastiški. Juodų uolų fone jie dar atrodo įspūdingesni. Taip ir norisi po jais išsimaudyti. Šįkart susilaikėme :).


Kurį laiką pabuvę prie krioklių patraukėme atgalios. Dar daug ką norėjome pamatyti šiame parke.
Sekanti stotelė – Reed regykla. Nuo automobilių parkavimo vietos iki jos reikia paėjėti kokį gerą kilometruką, bet tikrai verta. Atsiveria vaizdas į smulkių kalvų išmargintą lygumą. Net nežinia kiek kilometrų matosi į priekį…


Džiaugėmės tuo, kad prie šios regyklos buvome vieni, Niekas nedrumstė ramybės, netriukšmavo. Tik mes ir gamta…
Vykome toliau. Sekanti regykla – Boroka. Išleidome dar keletą dūmų bekildami į šią regyklą, bet vėl verta. Po kojomis atsiveria ne tik vaizdas į pagrindinį šio parko miestelį Halls Gap, bet ir į dar toliau esančias lygumas.


Įdomu buvo matyti miestelį po kojomis iki kurio tuojau važiuosime apie 20 km. Ir tas keliukas nėra visai paprastas. Visą laiką žemyn ir žemyn. Gerai, kad neužkaito stabdžiai.
Pačiame Halls Gap neužsibuvome. Norėjome tik užsipilti degalų, pasipildyti dujų balioną ir keliauti toliau. Degalų užsipylėme lengvai, bet štai su dujomis sunkiau. Radome vieną kempingą, kuriame pildo tokius dalykus, bet ten sėdinti visiška “vištelė” nesuprato, kad mes prašome rakto atsukti mūsų dujų balionui. Numojome ranka ir išvažiavome… Ot kokie nervuoti :).
Pakeliui iš parko užsukome į vieną stotelę, kurioje išsivirėme sriubos. Niami niami pomidorų sriuba :). Kitas nuostabus dalykas šiame parke – raudonosios papūgos. Jas pirmiausia pastebėjome šalia vieno senukų porelės automobilio. Jie jas viliojo saulėdrąžomis :). Nuskubėjome ir mes pasidžiaugti. Jos tokios ryškios! Mes teturėjome avižinių dribsnių, bet ir šio patiekalo jos neatsisakė.


Važiavome toliau keliu. Kadangi tai buvo kalnų parkas tai ir važinėjomės aukštyn žemyn. Bet nesiskundėme. Vaizdas tikrai atsiverdavo gražus.


Išvažiavę iš parko toliau vingiavome tarp miestelių. Šiandien nutarėme vėl pasiekti pietų pakrantę. Ne taip ilgai trukus tai ir įgyvendinome. Pasiekėmė pietuose esantį Killarney miestelį. Buvome nusižiūrėję, kad čia galime gan pigiai apsistoti. Ir šalia vandenyno.
Ten ir apsistojome. Šiltas vanduo, nemokamas skalbimas. To mums ir reikėjo. Ir vėl nenorėjome skubėti. Norėjome apsistoti kelioms dienoms...
Vakare dar trumpam nubėgome (nuslinkome :)) iki paplūdimio pažiūrėti. Gražu. Uolos, kurių kilmės net neįtarėme buvo daužomos vandens. Žuvėdrų tuntai būriavosi aplink laukdami kokio nors grobio...


Miegas mums saldus visada. Ypač prie vandenyno...

2010.03.19. 217-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Išsiskalbiam. Žiūrim filmus. Skaitom knygas. Vandenyno pakrantė. Kur dingo diena?
Nusprendėme likti čia dėl keletos dalykų: 1. Labai gera kaina už tai ką gauni. 2. Norime pabūti vienoje vietoje. 3. Turėsime elektrą, kas mums yra prabangos dalykas šioje kelionėje :).
Turėdami elektrą galėjome ir ne taip taupyti kompiuterio bateriją. Ta proga pažiūrėjome keletą filmų. Kad visai “neprikeptume” prie guolio pasivaikščiojome paplūdimiu. Tai atpalaiduoja geriau už viską. Mums tai patinka. O dar kai matome bangose besimaudantį žirgą tai visai gera pasidaro….


Pasivaikščiojome ir atgal į savo namukus. Viską, ką prieš tai išsiskalbę, dabar jau galėjome susirinkti sausus… Beveik :). Buvome švarūs, patenkinti, sotūs. Ko daugiau norėti ? :). Norime dar daugiau pamatyti :).
Taip ir nepastebėjome kur prabėgo diena…. Ar tai gerai? Tikriausiai, nes ši diena mums tikrai patiko. Gal ir nebus daug ko prisiminti, bet poilsio ir nėra ko prisiminti :). Reikia jausti :).
Visiškai išsiilsėjus miegas dar tvirtesnis :).