2010 m. gegužės 28 d., penktadienis

Death Valley nacionalinis parkas

2010.05.28. 287- oji kelionės diena.
Death valley nacionalinis parkas. Father Crowley point. Karštėja. Lankytojų centras. Žemiausias amerikų taškas. Devils Golf course. Zabriskie taškas. Service engine soon. Las Vegas. Clarion hotel. The Strip.
Miegojome kiek norėjome, bet ne per ilgiausia. Pasidarę pusrytukus, apsiprausę leidomės toliau į kelionę. Dar vienas nacionalinis parkas. Kažin kiek jų JAV pamatysime?
Death valley nacionalinio parko pavadinimas jau daug ką pasako. Tai vieta žemiau jūros lygio. Aplink supantys kalnai suformavo užuovėją ir slėnyje susidaręs karštis būna rekordinis. Čia buvo užfiksuotas 56,7˚C karštis. Akmenys įkaista iki 92˚C. Galima kiaušinius kepti. Reikia neleisti Gintui atsisėsti ant kokio akmenuko :).
Įdomūs kontrastai jau pakeliui link parko. Už nugaros snieguotos viršūnės, o priekyje smėlio ir druskos dykynė.

Pirmasis mūsų sustojimas Father Crowley taške. Iš čia atsiveria vaizdas į pirmąjį slėnį. Ir vėl kažkuo primena Mongoliją :). Neaprėpiami toliai, aštrūs skardžiai kėlė įdomius jausmus. O, kad taip kas būtų kelioms minutėms paskolinęs sparnus...

Keliukas pakildamas į kalną vėliau palengva vingiuodavo žemyn. Slėniuose pasiekdavome jūros lygį ir „pasinerdavome“ žemiau.

Karštis didėjo. Rekordinio tikrai nebuvo, bet ir ilgai saulėje nesinorėdavo būti. Plius, kad aplinkoje šviesi spalva labai akindavo...
Užsukome į lankytojų informacijos centrą. Mokėti jau nebereikėjo, visur galime važiuoti su metiniu leidimu. Tiesiog pasitarėme, kaip geriausia pamatyti įdomiausius objektus.
Pirmiausia pradėjome nuo Badwater. Tai žemiausias taškas tiek šiaurės tiek pietų Amerikoje. 89 metrai žemiau jūros lygio. Šioje vietoje išdžiūvęs druskos ežeras, akinančio baltumo dugnu. Balta druska labai vargino akis, bet noras pamatyti, pačiupinėti nugalėjo.

Ilgai visgi ant šio dugno neištvėrėme. Baltumas spaudė ašaras ir nenorėdami visai apsiverkti pasukome toliau.
Visai netoli privažiavome Devils Golf Course. Pavadintas taip dėl to, kad tokioje karštoje ir sunkiai ištveriamoje vietoje tik velnias ir tegalėtų žaisti golfą. Druskos plutos nuo karščio buvo suskylinėjusios ir visaip kaip išsikilnojusios. Druskos kristalai spindėjo saulėje kaip raganos smegenys žiemą ant sniego :).

Pažiūrėję kaip velnias žaidžia golfą važiavome į Artists Palette. Tai keletos mylių ilgio kelias kur pakeliui gali pamatyti visokiausių spalvų uolų. Nuo violetinių iki žalių, raudonų.... Tikrai kaip dailininko paletė.

Nuotraukoje nelabai išėjo užfiksuoti tų spalvų realumo.
Paskutinė stotelė mums buvo Zabriskie taškas. Iš jo atsivėrė vaizdas į įvairiausių spalvų ir formų uolas. Per ilgą laiką nugludintos vandens ir vėjo jos sudarė nuostabias kompozicijas.

Diena po truputį ėjo į pabaigą, o mes dar norėjome šiandien pasiekti Las Vegasą, kur turėjome rezervaciją viešbutukui. Padėkoję parkui už nuostabius ir įkvepiančius vaizdus išvažiavome į kitą valstiją, į nuodėmių miestą Las Vegasą.
Kelias ir toliau vingiavo tarp kalnų ir slėnių ir mes džiaugėmės, kad mūsų mašiniukas puikiai atlaikė ne tik didelį karštį, bet ir nuolatinius kilimus į beveik poros kilometrų aukštį ir vėl žemyn.
Bet kaip sako negirk dienos be vakaro. Jau įvažiavus į Las Vegasą vėl išvydome mūsų nemėgstamą lemputę „Service engine soon“. Ir vėl...
TO BE CONTINUED...

2010 m. gegužės 27 d., ketvirtadienis

Sequoia ir Kings Canyon nacionliniai parkai

2010.05.25. 284- oji kelionės diena.
Išsimaudom. Pasikraunam. Truputukas Eurovizijos. Las Vegaso viešbutis. Į kelią. Service engine soon. Chevrolete centras. Val Mart.
Ryte pagrindinis dalykas prieš kelionę – dušas. Nežinome, kada galėsime vėl palįsti po šiltu vandeniu tad naudojamės proga kol galime.
Šiandien nusipirkome JAV elektros adapterį (atsiprašome Ryti ir Kotryna – jūsų adapteriui kažkas nutiko...). Turėjome progą pasikrauti visas fotoaparato baterijas, kompiuterį.
Turėdami progą netgi žvilgtelėjome gabalėlį eurovizojos pirmojo pusfinalio tiesioginės transliacijos. Planuodami šiek tiek į ateitį net pakoregavome savo maršrutą ir Las Vegase užsisakėme viešbutuką šiam šeštadieniui - dienai, kai bus eurovizijos finalas. Tikėkimės In Culto pavyks ten papulti ir galėsime „sirgti“ iš visos širdies.
Iki galo eurovizojos nepažiūrėjome ir leidomės į kelią. Ilgai svarstėme, ar pirkti GPS‘ą kelionei, ar ne. Galima buvo rasti vos už 60 USD. Bet vistik nusprendėme likti prie savo senojo orientacijos būdo – nusipirkome kelių atlasą :). Taip smagiau. Mums.
Pirmieji taikiniai mūsų kelyje – Seqouia ir Kings canoyn nacionaliniai parkai. Čia norėjome pamatyti didžiausius pasaulyje medžius – sekvojas. Apie jas buvome skaitę įdomų straipsnį pirmajame lietuviškame National Geographic numeryje. O gal netgi pavyks pamatyti Juodajį lokį? Būtų neprastai.
Mašiniukas riedėjo gerai, gaila tik kondicionieriaus neturime (sugedęs) tad tenka pasitenkinti vėjeliu. Karštoka, bet ne per daug. Australijoje didesnius karščius buvome patyrę.
Laikantis krypties į šiaurę nuo Bakersfield prasidėjo dideli sodai. Didžiulės plantacijos apelsinų, alyvuogių, vyšnių. Tikriausiai tinkamas klimatas šioje vietoje.

Buvome nusižiūrėję nemokamą kempingo stotelę nepertoliausiai nuo įvažiavimo į Sekvojų nacionalinį parką. Norėjome pradėti kelionę po parką rytoj. Bet pasirodo tokios stotelės jau nebėra tad teks ieškoti kažko kito.
Kaip tik važiavome per Porterville miestuką kai užsidegė „Engine service soon“. Šaltas prakaitas nubėgo nugaromis... Ką tai galėtų reikšti? Juk lyg ir patikrino viską praėjusiame servisiuke. Gerai, kad esame didesniame miestuke. Netgi kaip tik, kaip tyčia, už kelių šimtų metrų pamatėme Chevrolet centro iškabą. Pasukome tiesiai tenais. Vyrukas mus maloniai pasitiko, bet šiandien jau niekuo negalėjo padėti, nes meistrai jau išėję. Bet pasiūlė atvažiuoti iš pat ryto ir jis mums diagnostiką padarys nemokamai. Respects keliautojams ale :). Kur mums nakvoti?
Wal Mart yra tai ko mums reikia. Šis prekybos tinklas oficialiai pasiskelbęs, kad priima keliautojus norinčius permiegoti jų prekybos centrų parkavimo aikštelėse. Ne kempinguoti, bet tik permiegoti. Taip mus informavo vyrukas iš serviso. Mums tinka.
Dėl viso pikto dar pasiklausėme pačiame Wal Marte, ar tikrai galime čia pernakvoti. Jokių problemų. Gerai, nes taip gauname ir apsaugą visai nakčiai :). Esame saugūs :).
Pirmoji mūsų nakvynė šiek tiek neramiomis galvomis...

2010.05.26. 285- oji kelionės diena.
Ankstyvas rytas. Diagnostika. Laukiam. Šiek tiek papildomų išlaidų. Važiuojam toliau. Seqouia nacionalinis parkas. Nakvynė kempinge.
Ankstyvą rytą jau buvome servisiuke. O taip dar norėjome pasnausti :).
Mūsų mašiniuką priėmė ir mandagiai pasiūlė palaukti specialiai tam paruoštame laukiamajame.
Gėrėme kavą, vartėme Lonely Planetą, stebėjome personalą. Taip praėjo beveik trys valandos. Pagaliau „daktaras“ atėjo ir pasakė diagnozę. Išmetamųjų dujų recirkuliacijos vožtuvas blogas. Mums tai buvo negirdėtas dalykas, bet neturėjome kitos išeities kaip tik pakeisti nauju. Nieko nepadarysi... Bėda dar ta, kad šiame servise neturi tinkamos detalės ir reikia laukti tris valandas kol atveš. Laukiam.
McDonaldo šįkart šalia nebuvo tad mes pasirinkome Jack in the Box. Irgi neblogai :).
Mašiniukas vėl gerai riedėjo, bet diena jau buvo į pabaigą, o tai reiškė, kad turėsime viena diena mažiau nacionaliniuose parkuose. Nieko, reiks spėti.
Prie įvažiavimo į nacionalinį parką nusipirkome metinį leidimą įvažiuoti į nacionalinius parkus. Paskaičiavome, kad turėtų atsipirkti.

Prarastą dienos laiką kompensavo iškart už įvažiavimo į parką šalia kelio mus pasitikęs elniukas. Jis niekur nebėgo net mums sustojus. Gal turistų jau pripratintas? Bet turėjome pakankamai laiko pasigrožėti juo.

Nusprendėme, kad tai geras ženklas ir pajudėjome toliau. Reikėjo susirasti nakvynę. Netoliese esančiame kempinge sužinojome, kad parke nemokamų nakvynių nebus tad neturėjome kito pasirinkimo kaip tik susimokėti pastarajame ir pasilikti iki ryto.

Turėdami dar keletą minučių laiko iki sutemų nuėjome pasivaikščioti taku palei netoliese tekančią upę. Gamta čia jau buvo vešlesnė nei aplink Los Andželą. Ir tikriausiai pilnesnė gyvūnijos. Tuo iškart įsitikinome pamatę išraustus urvus. Tai buvo maži gyvūniukai. Nusprendėme, kad tai prerijų šuniukai. Kai sužinosime pasitaisysime :).
Takelis vedė iki šniokščiančios upės. Ne veltui ji turi dar vieną pavadinimą – Mirties upė.

Upės vandenys putojo. Upė vis dar turėjo pakankamai vandens iš tirpstančių sniegynų kalnuose. Tuo ražiau mums.


Šiandienos nakvynę jau galime pavadinti pirma normalia mūsų nakvyne Gardenoje. Kvėpavome šviežiu oru, klausėmės upės šniokštimo, laukėme lokių. Su lokiais čia reikia būti labai atsargiems. Reindžerės buvome prisakyti visą turimą maistą sudėti į specialiai tam paruoštas geležines dėžes, nes lokiai užuodę bet kokį maistą (netgi dantų pastą) gali išdaužti langą ir ateiti į svečius :).

Tikriausiai pavojus šiek tiek perdėtas, bet nerizikavome ir tai ką galėjome sudėjome į tam skirtą vietą.

2010.05.27. 286- oji kelionės diena.
Vingiuojam kalnais. Keletas regyklų. Sniegas. Lankytojų centras. Juodasis lokys. Didžiausias pasaulio medis. Sekvojų miškas. Kings canyon nacionalinis parkas. Aplink kalną. Nakvynė truck parkinge.
Praradę vieną dieną turėjome šiek tiek paskubėti. Tad ilgai nemiegojome ir papusryčiavę iškart leidomės į kelią.
Buvome pasiekę kalnų grandinę, kurios baltos viršūnės matėsi iš toli. Čia galima pamatyti ir aukščiausią JAV viršūnę (išskyrus Aliaską), kuri siekia ~ 4500 metrų.
Praradome dar vieną valandą laiko laukdami prie remontuojamo kelio šviesoforo. Nieko, svarbu vingiuojame toliau. Kopiame aukštyn.

Pirmoji mūsų stotelė Moro uola. Nuo jos atsivėrė įkvepiantis vaizdas į snieguotas viršūnes ir keletą slėnių. Vau. Tokio vaizdo šioje kelionėje dar nebuvome matę. Ir dar saulė šviečia. Liuksų liuksas. Vaizdai kaip filmuose apie indėnus Uoliniuose kalnuose.

Toliau važiavome link Crescent Meadow, kuris mums buvo parekomenduotas kaip trumpo gražaus pasivaiščiojimo vieta. Pakeliui link to taško turėjome pravažiuoti nuvirtusią sekvoją, per kurią kiauriai buvo iškirstas tuneliukas. Tai neblogai parodo jų dydį.


Pačiame Crescent Meadow taške pasivaiščiojome snieguotais miško takeliais. Sniego dar buvo nemažai. Vietomis dar geras pusmetris. Tiek sniego nebuvome matę jau daugiau nei metus :). Takelis vedė per mišką link dar vienos regyklos. Baltuojantis sniegas, žaliuojančios pievos, apsamanoję medžiai. Gaivus vaizdas. Žinome, kad jums visiems šią žiemą sniegas atsibodęs iki gyvo kaulo, bet mums tai atrakcija.

Stovėjimo aištelės įsitikinome tuo, ką gali padaryti lokys su paliktu be priežiūros automobiliu. Matėsi, jog jis čia stovi ne vieną dieną. Langas išdaužtas. Sėdynės išdrąskytos. Kažkas matyt įnirtingai ieškojo maisto :).

Pasukome link lankytojų centro. Kol važiavome link jo privažiavome net keletą milžiniškų sekvojų. Net neįsivaizdavome, kad tokių medžių būna. Jautėmės mažos skruzdėlytės būdami šalia.

Lankytojų centras buvo pilnas žmonių. Pažiūrėjome ekspozicijas apie sekvojas, pasiklausinėjome apie tolesnius objektus. Netoli centro yra trumpas takas, kuriuo norėjome prasivaikščioti. Ir nepasigailėjome. Paėję visai nedaug išgirdome šūkaliojant žmones. Pažiūrėję į tą pusę pamatėme taip mūsų norėtą pamatyti juodąjį lokį. Vau. Pirmą kartą susiduriame su lokiu. Jis buvo už kokių 100 metrų ir ramiai sau rupšnojo žolę vienoje miško pievelėje.

Netrukus prisistatė ir reindžeris su šautuvu. Ką jis čia dabar darys? O jis įsidėjo tuščia šovinį ir šūviu į orą išbaidė lokį. Pasak jo, nenori, kad lokiai priprastų prie žmonių.
Pamatėme lokį! Valio!
Laikas buvo didžiausiam pasaulio medžiui. General Sherman medis. Tikriausiai yra įvairiausių matavimų dydžiui, na, o šitas didžiausias pagal kubatūrą. 1487 kubiniai metrai medienos. Ir tikrai atrodo kaip medis – uola.

Įsiamžinę čia važiavome toliau. Vien važiuoti malonu tokiu keliu. Vingiuoji keliukais stebi didžiausius pasaulio medžius, lauki iššokančio lokio :). Lokio daugiau nepamatėme, bet meškėną užtikome. Jis sau laukė mandagiai prie kelio kol galės pereiti į kitą jo pusę.

Net nepajutome kaip praėjo diena. O dar nebuvome aplankę Kings Canyon nacionalinio parko. Nusprendėme ten nevykti. Pasilikti kitam kartui.
Užsukome tik prie pačioje parko pradžioje esančios General Grant sekvojos. Tai antras pagal dydį pasaulyje medis (po General Sherman). Atrodo tikrai didelis. Jo storiausia šaka ya apie 1,5 m storio. Neprastai.

Turėjome judėti toliau. Šiandien norėjome kuo arčiau privažiuoti prie Death valley nacionalinio parko. O jis kitoje kalnų pusėje. Geras gabalas kelio aplink.
Pakeliui nusipirkome trešnių ir jomis smaguriaudami riedėjome pirmyn. Saulėlydis buvo labai gražus. Nerealiai apšviestos kalvos ir kalnai, per jas vingiuojantys keliai. Vau. Taip net filmuose nematėme...

Buvome nusižiūrėję nakvynę vienoje pikniko aikštelėje, bet sustojome šiek tiek anksčiau „fūrų“ stotelėje. Juk nereikėjo jokių patogumų, tik permiegoti ir važiuoti toliau.
Prisijungėme prie jau keletos ten apsistojusių kemperių. Reikia pasakyti, kad su kemperiais čia keliaujančių labai daug. Tai mums patinka.

2010 m. gegužės 24 d., pirmadienis

Los Angeles

2010.05.13. 272-oji kelionės diena.
Skrendam. Los Angeles. Interneto paieškos. Backpackers place.
Skrydis buvo per pietus tad turėjome laiko ir išsimiegoti, ir neskubant spėti į lėktuvą. Šįkart skridome Hawaiian avialinijomis.

Šįkart formalumų buvo daug mažiau. Niekam neberūpėjo, ar mes turime atgalinius skrydžius ir panašiai. Tai buvo vietinis skrydis. Į Los Andželą.
Skrydis truko apie penkias valandas, bet priskaičiuojant ir pasukamą laiką Los Andžele turėjome būti vėlai vakare.
Los Andželas jau švietė iš toli. Tokio didelio miesto tikriausiai nebuvome matę. Bent jau tokio plataus. Kiek užmato akys buvo miestas....
Oro uoste atskiros sekcijos atskiroms avialinijoms. Tikėjomės rasti internetą ir pažiūrėti, ar turime teigiamą atsakymą iš couchsurferių dėl nakvynės. Stebėtina, bet oro uoste niekur negalėjome rasti interneto. Paklausus sužinojome, kad ir nerasime. Hmmm... Tad pasirinkome hosteliuką, kurį atsargai buvome susiradę dar Havajuose. Netgi nemokamai paima iš oro uosto.
Hosteliukas kaip hosteliukas, smagu tai, kad gavome po taurę šampano :). Complimentary :). Toks JAV svetingumas mums tinka.
Čia jau galėjome pasitikrinti el. paštą. Turėjome keletą kvietimų apsinakvoti, bet nusprendėme ten vykti tik rytoj. Šiandien liksime čia.

2010.05.14. 273-oji kelionės diena.
Automobilio paieškos. Dilerių aikštelės. Šmugelninkai. Vykstam pas Džeisoną. Mathew ir Džeisonas. Vons. Vakaras pas Džeisoną. Auto paieškos internete...
Vėl pradedame automobilio paieškas. Tik Los Andželas nepalyginamai didesnis nei Darwinas, kuriame ieškojome automobilio Australijos kelionei.
Pirmieji bandymai internete. Peržiūrėjome populiariausius skelbimų tinklapius, pažiūrėjome automobilių komentarus. Į akis krinta galingi automobilių varikliai. Minivenai net nebūna mažesniais nei 3l varikliais. Dauguma apie 4l. Tikriausiai ant kuro nesutaupysime :). Džiugu tik tai, kad čia benzino kainos žemesnės nei Australijoje. Tai tikriausiai bendros išlaidos išliks tos pačios.
Ieškojome miniveno, kuriame keliaudami galėtume ir miegoti, ir sutilpti su savo visais daiktais.
Kad iš arčiau susipažinti su automobiliais reikėjo eiti per dylerių aikšteles. Jų keletas kaip tik buvo gretimoje gatvėje.
O jau tų reklamų reklamyčių. Visur esi kviečiamas užeiti, sutaupyti, sukūsti, išleisti... Visur mirgu marga nuo skelbimų, plakatų, spalvų. Kaip Lenkijoje... Reiks tikriausiai prie to priprasti.
Aikštelėse kažko labai nerelaus nepamatėme. Kitaip nei dylerių nuomonė. Jų nuomone visi automobiliai jų aikštelėje ypatingi ir nepakartojami. Tiesiog per gerklę bruko... Ir ne itin profesionaliai. Nieko naudingo nepasakydami apie auto, išskyrus žodžius „man, this car is awesome!”. Jų jau net nebeklausydavome, dairydavomės sau ir tiek. Tokių patarėjų mums nereikia.
Praėję gal 5 aikšteles į akis krito vienas autobusiukas. Chevrolet. Kiek brangokas, bet patiko, kad nuvažiuotų mylių buvo tikrai mažai ir praeityje tik vienas jo savininkas. Turėsime jį mintyje. Neskubame pirkti.
Grįžę į savo hosteliuką pasiėmėme kuprine ir patraukėme link Džeisono, pas kurį turėjome šianakt nakvoti. Ten nusigavome autobusu. Nors Los Andželas vadinamas automobilių miestu (čia niekas nevaikšto – visi ratuoti), bet visuomeninį transportą taip pat turi. Gal ir nepakankamai gerą tokiam dideliam miestui, bet geriau nei nieko...
Džeisonas – jaunas vyrukas, tikras losandželietis. Čia gimęs ir užaugęs. Fanas vietinių sporto komandų, žinantis paskutines žvaigždžių naujienas.. Buvo smagu pabendrauti. Truputį kitaip nei su jo kambarioku Mathew, kuris be kompiuterio aplink nieko daugiau nematė – buvo totalus warcrafto fanas.
Visai netoli nuo Džeisono namų susiradome maisto parduotuvę, kurioje pasidarėme ir kliento kortelę. Prireiks. VONS – viena pigesnių galimybių apsipirkti.
Vakare toliau tęsėme automobilio paieškas internete. Reikėjo „įsikirsti“ kas yra gera kaina už vieną ar kitą automobilį. Krito į akis visų automobilių daug nuvažiuotų kilometrų. 10 metų senumo automobilis su mažiau nei 100 t mylių buvo gan retas variantas. Nemažai jie čia važinėja...

2010.05.15. 274-oji kelionės diena.
Tolesnės auto paieškos. In and out.... Į Holywoodą. Žvaigždžių alėja. Ieškome toliau...
Rytas vėl prie internetinių skelbimų. Niekaip nerandame kažko, kas galėtų mums būti tinkama.
Tad apie pietus kartu su Džeisonu patraukėme į Holywoodą. Koks Los Andželas be Holywoodo? :). Pakeliui užsukome į vieną populiariausių greito maisto restoranų vakarinėje pakrantėje – IN‘N‘OUT burger.

Tikrai skanu. Niami niami. Jau storėjame :).
Prisikimšę pilvus nuėjome į Holywoodo bulevardą. Čia žymusis Kodak kino teatras, čia žvaigždžių alėja. Prie Maiklo Džeksono žvagždės sunku net prieiti kiek norinčių čia nusifotografuoti.

Prie daugelio žvaigždžių stovi jų antrininkai, su kuriais taip pat galima įsiamžinti.
Iš šalia esančio prekybos centro atsiveria vaizdas į Holywoodo kalvas, ant kurių stovi žymusis Holywoodo ženklas.

Žvaigždžių alėja tęsiasi kelis kilometrus. Kai kurios žvaigždės įamžintos po kelis kartus – kaip kino ir muzikos žvaigždės atskirai.
Prisižiūrėję žvaigždžių į valias grįžome namo. Čia įsitikinome Džeisono kulinariniais sugebėjimais. Mėgsta gaminti ir tai daro labai skaniai. Komandoje su Vidute jie paruošė labai skanią vakarienę. Niami. Toliau valgome :).

2010.05.16. 275-oji kelionės diena.
BLOK charity. Chrysleriukas. Downtown. Dvejojame. Ieškome toliau...
Kitą dieną po pusryčių nutarėme nuvažiuoti iki vienos dylerių aikštelės. Tai net ne dyleris, o aikštelė, kurioje pardavinėjami paaukoti automobiliai. BLOK charity. Kainos neblogos ir mums tai svarbiausia.
Viskas būtų gerai ir netgi radome keletą mums patinkančių variantų, bet bėda ta, kad čia neleidžia pravažiuoti su automobiliu. Gali užvesti variklį ir tiek. Kažkaip nedrąsu pirkti... Nutarėme susilaikyti.
Ne per toliausiai nuo šios aikštelės buvome sutarę susitikti su kito automobilio savininku. Chrysler voyager. Labai neblogų metų ir labai nebloga kaina. Bet kai susitikome pamatėme dėl ko. Automobilis bagsteltas į priekį. Nors ir viskas sutvarkyta, bet pagalvės iššovusios, jau yra įrašas dokumentuose, kad po auto įvykio. Netgi jeigu susitvarkytume pagalves tikriausiai būtų sunku parduoti. Amerikiečiui svarbiausia, kad būtų švari istorija (be įvykių), kad būtų gera stereo sistema ir, kad būtų kondicionierius. Visa kita nesvarbu. Nelabai jie gilinasi, kas vyksta su varikliu ir pan.
Susilaikėme. Nors dar svarstėme, o gal pirkti? Kaina nebloga... Nuojauta sakė palaukti...
Grįžome šiek tiek kitu keliu. Pravažiavome pro Los Andželo downtown‘ą – dangoraižių rajoną. Kad dar kažkiek Los Andželo pamatyti. Daug kažko nepamatėme, juk mums reikia kokių nors rekordinių pastatų :).
Vakaras vėl su skania Džeisono ir Vidutės vakariene.

2010.05.17. 276-oji kelionės diena.
Toyota centras. Rusai. La Salsa. Aukcionai.
Šiai dienai išsirinkome kitą aikštelę. Kitoje miesto pusėje nei vakarykštė. Bet iki abiejų reikia važiuoti su persėdimu ir trunki apie 2h. Pirmyn atgal jau 4h ir žiūrėk jau dienos nebėra.
Pirmojoje aikštelėje to automobilio, kurio ieškojome neradome, bet smagiai pakalbėjome su aikštelės savininku Amiru. Jis davė keletą naudingų patarimų, kaip neapsigauti perkant automobilį. Ačiū jam.
Kita aištelė buvo Toyotos dyleris. Čia parduoda automobilius su 1000 mylių garantija. Ir be abejo Toyotos vardas daug ką sako. Šiai aikštelei buvome pasiskambinę ryte dėl vieno Toytotos miniveno. Kaina buvo didelė, bet mus vis tiek pakvietė pažadėdami padaryti mums „gerą kainą“ :). Primena Pietryčių Aziją :).
Vaikinukas tikrai labai draugiškas. Ir Toyota nebloga. Davė ir pravažiuoti. Viskas labai gerai. Kainą nuleido nuo 7800 iki 5500. Tikrai neblogai. Bet mums šiek tiek per brangu... Aikštelėje vieni iš pardavėjų buvo rusai. Iš Kaliningrado. Kaimynai. Bet gyvenantys čia jau beveik 20 metų. Pasišnekėjome, bet iš jų pagalbos gauti geresnę kainą nesulaukėme. Pirmasis vyrukas buvo labiau mums draugiškai nusiteikęs...
Nors ir kaip mus įkalbinėjo, bet nusprendėme neskubėti. Juk dar prie tos kainos reiki apridėti mokesčius ir žiūrėk jau 6000 gaunasi...
Tą vakarą su Džeisonu išbandėme meksikietiško maisto. La Salsa mažas restoraniukas. Mums tai buvo pirmasis tikras meksikietiškas maistas. Po tekilos :). Ir tiesa pasakius labai patiko. Abu sukimšome po didelę buritą. Niami. Valgome :).
Tą vakarą pasižvalgėme po automobilių akcionus internete. Atrodo neblogai. Galima rasti pigių variantų. Bet kai išsiaiškinome sistemą pamatėme, kad tuo reikia užsiimti detaliau.. Ir tikriausiai sugaištume daugiau laiko nei turime. Teko atsisakyti tos idėjos...

2010.05.18. 277- oji kelionės diena.
Toliau ieškome. Santa Monica aikštelės. Korea town.
Naršome internetą. Skambiname. Vėl naršome...
Šiandien nusprendėme, kad Gintas vienas važiuos į dar vieną aikštelę apžiūrėti keletos Toyotų. Japoniški automobiliai čia populiariausi. Tikriausiai ir mažiausiai problemų turėtume parduodant.
Prieš vykstant į aikšteles Gintas dar nuėjo į keletą aikštelių pačioje Santa Monikoje, kurioje gyvenome. Nieko gero. Net nepanašu į tai, ko ieškome.
Tada laukė Korea town‘as, kuriame buvo kita mūsų norima aplankyti aikštelė. Pora valandikių autobusu ir Gintas jau ten. Vos nepraėjo pro šalį, nes aikštelė buvo tokia mažutė, kad net nepanašu į normalų prekybininką. Tarp tų 5 automobilių buvo ir mūsų dvi Toyotos... Bet kainos vyrukas visai nenorėjo leisti... Nieko nepešęs Gintas grįžo pas Vidutę, kuri smagiai laiką leido Facebooke :).
Toliau ieškome internete...

2010.05.19. 278- oji kelionės diena.
Atgal į BLOK charity. Chevy van. Dar apvaikštome. Sprendimas.
Kaip ir kiekvieną rytą atsibudome nuo Džeisono rytinių triukšmų. Visai nekreipdamas dėmesio į tai, kad mes miegame salioniuke jis barškėdavo tarškėdavo taip, kad net kaimynus tikriausiai galėtų pakelti. Nieko kito nelikdavo mums kaip tik keltis kartu su juo... :)
Žinojome, kad šiandien BLOK charity aikštelė gauna papildomų automobilių. Nutarėme pabandyti. Dar susiradome aplink ją keletą kitų aikštelių, kad padidinti šansus kažką nusipirkti.
Šįkart važiavome kartu. Vėl pora valandų autobuse :). Laikas autobusuose praeina greitai, nes dažniausiai tenka stebėti kokį pačiuožusį žmogelį, arba šnekantį su savimi arba darantį kokias kitas nesąmones. Krisk juokais. Nerealūs tie amerikiečiai. Iškart atsimename laidą „America's got talent“ :). Laida geriausiai apibūdinanti tai ką matome čia kiekvieną dieną :).
Aikštelėje iškart į akis krito vienas autobusiukas. Kiek didokas, bet akis patraukė gera kaina. Vos 2800. Variklis dirba gerai. Salone šiek tiek palaidi laidai, bet tai lengvai sutvarkoma. Chevrolet Astro van. Netgi gale esanti sėdyne elektra valdoma, yra video grotuvas ir mažas televizorius. Gal nieko? Netgi jeigu visiškai sugestų prarastume ne tokią jau įspūdingą sumą. Gal rizikuojam?
Nusprendėme „permiegoti“ su šia idėja ir šiandien neskubėti.
Aplink dar paieškojome aikštelių, bet jos arba buvo uždarytos arba ne tai ko tikėjomės. Važiavome namo.
Vakare susiskaičiavome savo finansus, apsvarstėme visus už ir prieš ir priėmėme sprendimą.
Perkame.

2010.05.20. 279- oji kelionės diena.
Krapštom pinigiukus. Mažos derybos. Perkam. Truputis biurokratijos. Draudimas. DMV. La Salsa.
Iš pat ryto jau buvome prie Bank of America durų. Truputį reikėjo nusiimti pinigiukų automobilio pirkimui. Banko konsultantai ne iš piršto laužti. Iškart pasiūlė ir sąskaitą atsidaryti. Net nepasiūlė, o netgi bruko :). Likome ištikimi savo bankams :).
Aikštelėje buvome dar prieš vidurdienį. Truputį pasiderėjome. Juk reikia susimažinti kainą. Neveikė kondicionierius, neveikė elektra valdomos vairuotojo ir keleivio sėdynės, šiek tiek įbrėžtas šonas. Pavyko. Numušėme kainą 400 USD.
Dabar beliko formalumai. Reikėjo sumokėti, bet ne jiem grynaisiais, o reikėjo eiti į paštą. Einam. Rajonas, kuriame buvome įžymus tuo, kad čionais užaugo Tupac‘as ir dar keletas reperių. Ir šiaip visas rajonas buvo juodas ir ne visai buvo malonu vaikščioti su keletu tūkstančių dolerių kišenėje. Bet nieko neatsitiko ir mes sėkmingai sumokėjome.
Grįžus dar kokią valandą patvarkėme dokumentus ir mašiniukas mūsų! Riedam!
Pirmasis išvažiavimas buvo itin svarbus. Juk net nežinojom kaip mašina rieda. Viskas buvo liuks. Labai gerai važiuoja. Ne veltui variklis 4l!
Iškart telefonu susitvarkėme draudimą, juk nenorime įkalti kokiam limuzinui į šoną. Ne tik baigtųsi kelionė, bet dar ir skoloje neblogoje liktume :).
Buvo dar pusvalandis likęs iki DMV (amerikietiškoji regitra) uždarymo tad nulėkėme pabandyti dar šiandien viską susitvarkyti su registracija. Bet kai pamatėme eilę prie durų tai apsigalvojome. Iš Džeisono buvome girdėję, kad prie DMV reikia praleisti bent kelias valandas. Tad šiandien daugiau nieko nepešėme.
Iki namų grįžome laimingai. Mašiniukas negęsta, viskas tvarkoje. Buvome laimingi jau turėdami savo ratus kelionei aplink JAV.

Ta proga su mašiniuku dar nuvažiavome į La Salsa suvalgyti po buritą. Niami.
Džeisonas irgi džiaugėsi su mumis. Tikriausiai ir dėl to, kad netrukus išvažiuosime :). Jau ir taip užsibuvome :).

2010.05.21. 280- oji kelionės diena.
Ankstyvas rytas. Service engine soon. Draudimas. Servisiukas. Universal city. Pramogaujam. Beverly Hills.
Šiandien nusprendėme nuvešti mašiniuką patikrinimui. Dėl viso pikto. Pasinaudosime Amiro, kurį sutikome beieškodami automobilio, pasiūlymu pasitikrinti auto pas jį.
Papusryčiavome ir išvažiavome. Lėkėme greitkeliu ir džiaugėmės, kad visai neblogai riedam.
Ir štai išsukę iš greitkelio pajutome, kad mašiniuko variklis užgęso. Be abejo dingsta ir vairo stiprintuvas... Šiaip ne taip pavažiavome į pakelę. Degė „service engine soon“ lemputė. Nežinojome, ką ji reiškia, bet nieko gero nežadėjo... Šaltas prakaitas nubėgo. Po keletos bandymo mašiniuka užsikūrė ir pradėjome važiuoti. Prie sankryžų, ant lėtesnių apsukų, variklis pupsėdavo. Nepatinka tai mums.
Šiaip ne taip nuvažiavome iki Amiro aikštelės. Jo paties ten nebuvo, bet jo kolega pasakė, kad tai tikriausiai susiję su kuro padavimu. Jeigu tik tiek tai gal nieko blogo. Svarbu, kad pats variklis laikytų... Vyrukas nurodė jų serviso adresą ir pasakė, kad ten diagnostiką atliks nemokamai. Liuks. Lekiam ten.
Servise mums pasakė, kad šiandien nieko nebepadarys ir pasakė atvažiuoti pirmadienį. Pirmadienį tai pirmadienį. O dabar lekiam į Universal city! Internetu jau buvome nusipirkę bilietus tad beliko ten nuvažiuoti. Internetu perkant bilietus gauni nemokamą antro apsilankymo bilietą tad galėjome čia atvažiuoti dvi dienas iš eilės.
Universal city pasirinkome vietoje disneilendo ir tikėkimės nesigailėsime. Pirmieji žingsniai parodė, kad nuobodu čia nebus.

Daug nepasakosime, kaip ir kas ten veikia tik pasakysime, kad mums labai patiko. Iš arti pamatai vietas, kur buvo kurtas Jurasic Park, Mumija, Nusivylusios namų šeimininkės, kur dar dabar kuriamas King Kongas. Išlaikyta Pasaulių karo viena iš filmavimo aikštelių.

Labai neprasti pojūčiai Šreko 4D filmuke, Terminatoriuje, Siaubo kambaryje, Water world pasirodymas.
Jėgų jėga. Nerealu. Va čia tai holivudas. Bet vistiek nespėjome visko apeiti tad džiaugėmės, kad turime bilietą antrai dienai.
Grįžtant namo užsukome į Beverly Hills‘ą pasižiūrėti, kaip ir kur gyvena Holivudo žvaigždės.

Pasižiūrėti tikrai yra į ką. Akys atsigauna. Po daugelio apsišiušklinusių namų, kuriuos matydavome priemiesčiuose beieškant automobilio, čia buvo tikra pasaka. Gražūs, prižiūrėti namai, alėjomis susodintos palmės, žaliuojančios pievelės. Liuks.
Po visos dienos nusivylimų ir džiaugsmų visai saldžiai užmigome :).

2010.05.22. 281- oji kelionės diena.
Truputį apsiperkam. Atgal į Universal city. Išsipramogaujam. Dar kartą į Beverly Hills. Couchsurferiai. Pas Džeisono draugus. Vakarėlis.
Šiandien jau reikėjo pradėti ruoštis kelionei. Ta proga nuvažiavome į prekybos centrą Target, kuriame pirkomės lėkštes, čiužinuką, papildomą miegmaišį ir panašius dalykus. Atrodo nieko daug nepirkome, bet po tokių parduotuvių kažkaip pinigai aptirpsta :).
Po apsipirkimo nulėkėme atgal į Universal city. Jau buvome žinovai šios vietos tad konkrečiai žinojome, ko norime. Vėl lakstėme kalneliais, važinėjome su Simpsonais. Simpsonų atrakcionas mums tikriausiai labiausiai patiko. Stipriai rekomenduojame (nueikite kokį savaitgalį :)).
Tarpuose tarp atrakcionų pažaisdavome UNO, pastebėdavome praeivius. Netgi pamatėme lietuvių turistų grupelę, einančią paskui Novaturo lentelę.
Išsidūkę galutinai dar pasivaiščiojome tarp miestelio kavinaičių ir atsisveikinome su Universal city. Susitiksime prie žydrųjų ekranų :).


Grįžome vėl tuo pačiu keliu per Beverly hillsą. Akims peno niekada nebus per daug :).
Džeisonas šiandien turėjo vykti pas draugus į jų universiteto baigimo vakarėlį. Kadangi Mathew su savo mašina buvo išvažiavęs tad mes mielai pasisiūlėme jį nuvešti. Beveik pasigailėjome, kai sužinojome, kad jo draugai apie valandą kelio nuo miesto. O mūsų mašiniukas šiuo metu juk sirguliuoja :). Bet kaip nors. Norėjome kažkaip atsidėkoti už praleistą laiką pas jį.
Šiandien dar turėjo atvykti keletas couchsurferių. Sulaukėme jų ir visi sėdome į mūsų mašiniuką. Važiuosime į vakarėlį visi :).
Kai couchsurferiai pamatė, jog mūsų autobusiukas – party van (užsidega sexy lemputės salone) tai akys išsprogo. Tikriausiai jau dabar būtume jiem pardavę su pelnu :).
Vakarėlis toks kaip matydavome per filmus. Atidarytas namas, ateina beveik kas nori, geri ką nori, kieme vyksta visokiausi šėliojimai, visi visiems šypsosi :).
Keisčiausia tai, kad 12h buvo paskelbta pabaiga ir visi paprašyti išvykti. Įdomu, kaip pas mus draugai sureguotų jeigu paprašytume jų išeiti vidurnaktį? :)
Grįžtant šėliojome toliau. Vidutė su viena mergička išlindusios per stoglangį žadino miestą, Gintas junginėjo švieseles, visi gėrė alų. Liuks. Išrinkome mašiniukui vardą. Gardena. Pavadinome mikrorajono, kuriame pirkome, vardu.
Grįžę į Santa Monicą dar nuvažiavome iki prieplaukos. Iki jos vedė kelias, einantis pro mūsų namus. Tas kelias tikriausiai bus visiems žinomas – tai įžymusis Route 66. Gyvenome vos už kelių metrų nuo jo. O Santa Monicos prieplauka buvo šio kelio pabaiga. Simboliška, kad mūsų kelionė per JAV prasidės būtent šiame taške.

Pasivaiščiojome prieplauka, merginos „nusikabino“ keletą juodukų, mes paplepėjome ir jau buvo metas namo.


2010.05.23. 282- oji kelionės diena.
Skalbiamės. Dar keletas pirkinių. Meksikietiškas restoranas. LOST.
Šią dieną praleidome ramiai. Nuvažiavome į skalbyklą, išsiskalbėme viską ką turėjome. Dar truputį pavažinėjome po parduotuves keletos daiktų kelionei. Nusipirkome viryklę maistukui. Juk kažkaip reiks pavalgyti :).
Taip kažkaip kažko per daug nenuveikus atėjo ir vakaras. Su Džeisonu nuėjome į dar vieną meksikietišką restoraną. Skani mum ta Meksika :). Tuo pačiu norėjome bent iš dalies atsidėkoti Džeisonui už laiką, praleistą pas jį. Pavaišinome meksikietiška vakariene.

O visų svarbiausias tos dienos įvykis – LOST. Šiandien turėjome galimybę pamatyti paskutinę LOST seriją. Nelabai galjome patikėti, kad tai jau mūsų serialo pabaiga... Bet ašaros ašaroms... Bus dar tų serialų :). Bet labai smagu žiūrėti pirminę transliaciją.
Reikia jums pamatyti, kiek reklamos pumpuojama serialo metu. Net neperdedant galime pasakyti, kad reklama būna kas 5-7 mintues. Bet trumpesnės nei pas mus. Gal bendras laikas ir toks pats, bet dažnumas JAV naudai :). Lietuvoje per reklamą gali nuveikti kokį reikaliuką, o čia nelabai ką ir spėsi. Gal toks ir tikslas? Nenorėdamas pražiopsoti nei dalelės savo mėgiamo serialo esi priverstas sėdėti prie televizoriaus visą laiką. Efektyvu reklamos užsakovams :).
Po viso vakaro, praleisto prie televizoriaus (dar buvo daug LOST‘o komentarų, aktorių interviu ir pan...), mintis toliau gilinome alučiu ir kokteiliukais. Dar gerokai teks pamąstyti kaip čia kas tame seriale pasibaigė...

2010.05.24. 283- oji kelionės diena.
Į servisą. Nevykusi dienos pradžia. DMV. Mašiniukas tvarkoje. Tvarkomės. Ruošiamės kelionei.
Paskutiniąją dieną prieš išvažiuojant reikėjo susitvarkyti mašiniuko problemą, priregistruoti mašiniuką ir gerai nusiteikti kelionei.
Kažkaip rytas prasidėjo nevisai tinkamai. Pirmiausia mums servise pasakė, kad vistik nebus mokamų dalykų ir reika pakloti šiek tiek pinigiukų. Bent jau susitarėme, kad apžiūrės nemokamai.
Važiuojant į DMV įsėdome ne į tą autobusą… Kol grįžome į savo kelią praėjo nemažai laiko.
Reikėjo pasisakmbinti Amir’ui dėl mūsų automobilio apžiūros, bet niekur neradome telefono papildymo. Visų gatvėje stovinčių aparatų buvo sulūžę arba rageliai arba išvis neveikė…
Na, bet bent jau mašiniuko registracija praėjo sklandžiai. Nusprendėme, kad visus reikalus reikia tvarkyti ne anksčiau 11h ryto.
Susimokėję automobilio mokesčius grįžome prie savo mašinuko. Sužinojome, kad buvo problemos su prietaisiuku, reguliuojančiu kuro padavimą (ne karbiuratorius). Reikia pakeisti. Niekas čia nesigilina, ar dar jį galima sutvarkyti, ar ne. Na ką gi, keičiame. Tuo pačiu mums pakeis tepalus, sureguliuos stabdžius. Viskas bus paruošta kelionei.
Kol tvarkė Gardeną mes laiką leidome McDonalde. Čia mes visada laukiami svečiai :).
Grįžę Gardenoje padarėme šiokių tokių pertvarkų. Už vairuotojo ir keleivio esančias sėdynes apsukome kita puse, kad išsitiesus galimei sėdynei gautųsi lova. Ir visai neblogai gavosi. Ir dar vietos lieka mūsų kuprinėms. Liuks. Mūsų laivas pasiruošęs kelionei. Pasiruošę ir mes. Jau pasiilgome kelionių automobiliu, kelio vingių, saulėlydžių galinio vaizdo veidrodėlyje… Ir tai kokiems 2 mėnesiams! Aplink visą JAV! Lekiam!

2010 m. gegužės 12 d., trečiadienis

Hawajai

2010.05.09. 268-oji kelionės diena.
TOP 10 oro uostas. Qantas. Sidnėjus. Loneley planet parduotuvė. Gyvenimas oro uoste. Skrydis į Honolulu. Pirmyn į praeitį. Honolulu. Migracija. Amerikonija :). Waikiki. Couchsurfinam. Thea. Pirmieji pirkiniai. Nelemti tax‘ai... Waikiki beach. Naktis po 48h dienos.
Atsibudome nuo Robertos skambučio. Tikriausiai taip dar būtume miegoję ir pramiegoję savo skrydį. Ačiū Dievui viskas tvarkoje. Greitai įsimetėme kąsniuką į burną ir susiruošėme kuprines. Roberta su Vitaliu už kelių minučių jau buvo pas mus ir su jų mašiniuku patraukėme į oro uostą.
Aucklando oro uostas keliauotjų išrinktas į TOP 10 geriausiųjų. Sunku pasakyti, kodėl... Atsisveikinę su Robertas ir Vitaliu patraukėme prisiregistruoti skrydžiui. Kaip ir galvojome reikėjo parodyti lėktuvo bilietą iš JAV. Ačiū Arūnui mes šį barjerą įveikėme. Viskas kita liuks. Rankose turime laipinimo korteles. Dar turėjome šiek tiek laiko pasižvalgyti po parduotuves, praleisti paskutinius naujazelandietiškus dolerius.
Skridome Qantas avialinijomis, mūsų mėgstamiausiomis. Jų servisas mūsų nuomone pats profesionaliausias (iš tų kuriomis skridome). Visą kelią pražiūrėjome filmus. Pasinaudojome proga pavalgyti ir paragauti svaigiųjų gėrimų :).
Ir štai mes Sidnėjuje. Mūsų skrydis į Havajus buvo su tarpine stotele Sidnėjuje. Turėjome 5 valanadas pasišliaužioti. Užėjome į vienintelę pasaulyje Lonely Planet parduotuvę. Esame dėkingi šiems keliautojų pagalbininkams už daugelį nuorodų mūsų kelionėje, už daugybę naudingų patarimų.


Gintas tikriausiai taip ir būtų pasilikęs čia visą laiką. Įsikalbėjo su pardavėju. Liuks. Viskas čia atrodo taip įdomu ir naudingas keliautojams. Po tokios parduotuvės dar labiau pasikrauni energijos keliauti.
Visa kita kaip ir visuose oro uostuose. Kvepalai, alkoholis, drabužiai... Mums buvo daug įdomiau stebėti aplink šurmuliuojančius keliautojus, oro uosto darbuotojus bemėtančius lagaminus ir pan. Turėdami laiko sužaidėme dar porą partijų UNO. Kažin kiek partijų sužaisim iki grįžimo namo?
Sulaukėme ir mūsų skrydžio. Jau temo ir tolumoje matėme šviečiančius dangoraižius. Vos prieš kelias savaites buvome čia. Greitai laikas bėga...


Susėdome į lėktuvą. Jis nebuvo toks naujas kaip mūsų prieš tai bandytas. Netgi nebuvo galima žiūrėti filmų. Be abejo, galima buvo išsinuomoti DVD grotuvą, bet mes turėjome savo kompiuterį ir dar nematytų Lord of The Rings dalių :).
Buvome skaniai pamaitinti ir pabandėme pasnausti. Toks tas snaudimas. Įspūdžiai kunkuliuoja. Juk netrukus būsime Havajuose! Buvome labai laimingi galėdami pamatyti šias salas. Buvome daug egzotikos matę Pietryčių Azijoje, bet čia buvo kažkas kito. Gal tai Holivudo filmų įtaką, gal daugelio reklaminių lankstinukų, o gal mūsų pamėgto LOST serialo filmavimo vietos? Pažiūrėsime.
Skrydis truko 9 valandas ir per tą laiką du kartus pavalgėme, pažiūrėjome filmą ir jau tolumoje matėme iškylančias salas.
Buvo 9 h ryto. Ne, ne kitos dienos. Vis dar buvo ta pati diena. Tik laikrodžius šįkart pasukome ne keliomis valandmis, o visa diena. Tad JAV buvome tą patį rytą kaip ir išskridome. Pirmyn į praeitį :).
Štai mes Havajuose. Leidomės virš paties Pearl Harboro.
Ir svarbiausia jau buvo šilta.
Dabar pagrindinis dalykas – imigracija. Pareigūnas gali neįleisti į JAV be jokios priežasties. Gali tiesiog nepatikti ir viskas :).
Pareigūnas pasitaikė draugiškas. Pakalbėjome apie europą ir viskas. Antspaudai jau pasuose. Net nereikėjo parodyti finansų ar bilieto iš JAV. Liuks. Vidutė net gavo specialų antspaudą su vėžliuku :).
Ir štai mes JAV! Ką žada mums ši šalis? Ką joje pamatysime, ką patirsime?
Išėjus iš oro uosto pirmasis į akis kritęs dalykas – dideli automobiliai. Vien džipai, kadilakai... Jaučiasi, kad ant kuro netaupo :).
Iškart bandėme skambinti susirastai nakvynei. Turėjome nakvoti vieną naktį pas merginą iš couchsurfinimo puslapio. Deja, telefono numeris tikriausiai buvo užrašytas su klaida ir mums prisiskambinti nepavyko.
Ką gi, keliaujame iki Waikiki, pagrindinio paplūdimio Oahu saloje, ten turėtume rasti kur nakvoti, tikėkimės ir nebrangiai.
Pasiklausėme informacijoje, kaip nvykti iki paplūdimio. Pasiūlė pigiausią variantą – iškart pirkti ir atgalinį bilietą. Kadangi tai, anot informacijos centro atstovės, buvo pigiausias variantas tai mes juo ir pasinaudojome. Kaip vėliau sužinojome buvo ir kur kas pigesnių variantų nuvykti įWaikiki...
Waikikyje užėjome į Polynesian club hosteliuką, kurio stafas buvo nerealiai draugiški. Ne tik pasiūlė pasinaudoti jų internetu susirasti mūsų couchsurfinimo draugę, bet ir pagelbėjo šifruojant jos telefono numerį. Ir mums pavyko. Prisiskambinę Thea‘ai su taksiuku nurūkome tiesiai pas ją, nes ji netrukus kažkur turėjo išvykti.
Thea‘os butukas buvo vos už kelių minučių kelio nuo paplūdimio. Iš 14 aukšto atsivėrė gražus vaizdas į miestą.


Jos namuose jau buvo įsikūręs vienas couchsurferis ir šįvakar turėjo atvykti dar viena mergina tad turėjome kažkaip įsitekti ant grindų. Be problemų.
Dar šiek tiek pasišnekučiavome apie salą ir glimybes kažką pamatyti ir Thea turėjo kažkur išvykti. Likome dviese. Nieko nelaukę išsimaudėme. Vidutė liko pailsėti namuose, o Gintas išsiruošė į maisto parduotuvę. Norėjome kuo nors pavaišinti Thea. Čia pirmą kartą susidūrėme su JAV tax‘ais (mokesčiais). Pasirodo prie kiekvienos parodytos kainos dar reikėjo pridėti tos valstijos mokesčius. Priėjęs prie kasos supranti, kad mokėti reikia daugiau nei planavai. Norėdamas sužinoti realią prekės kainą mintyse turi pridėti tos valstijos mokesčius... Keista.. Ir kiek nesąmoninga...
Kol dar nebuvo sutemę patraukėme į Waikiki beach. Norėjome čia pasitikti saulėlydį. Pakeliui kas be ko užsukome į McDonaldą :).
Havajų dar nereikėtų vertinti kaip visos JAV, bet pirmasis įspūdis vis tik buvo dvejopas. Po Australijos ir NZ čia tikrai mažiau tvarkinga... Viskas gigantiškiau – plačios gatvės, dideli automobiliai, betonų betonai visur... Žiūrėsime kaip bus toliau. Ai, dar – žmonės stambesni, įvairių įvairiausių rasių, kultūrų.. Įvairovė. Tas nėra blogai.
Pats Waikiki paplūdimys patogus tiek maudytis tiek pasurfinti. Matėme, kaip po „darbo“ dienos banglentininkai su savo instrumentais traukia namo.
Saulėlydis pasitaikė labai gražus. Supratome, kad tai skirta mums ir tuo labai džiaugėmės.


Pabraidėme paplūdimiu ir per pagrindinę gatvę, pilną įvairiausių parduotuvių, patraukėme namo. Buvome gan pavargę tad norėjome greičiau ištiesti kojas.
Vakare sulaukėme dar vienos viešnios iš Brazilijos ir visi pasišnekučiavę išlūžinėjome miegoti. Vis tik ne kiekviena diena tęsiasi 48 valandas...

2010.05.10. 269-oji kelionės diena.
Išsikeliam į Polynesia BC. Automobilio paieškos. Fast food rulz. Happy hours. Alus. Lord of the rings.
Kadangi buvome su Thea sutarę nakvoti tik vienai nakčiai tai antrai dienai ir nesiprašėme. Teko ieškotis, kur toliau praleisti mūsų dienas Havajuose. Iškart pagalvojome apie vakarykštį hosteliuką. Nieko daug negalvoję ten ir nulėkėme. Greičiau nupūškavome su kuprinėmis. Jau buvome atpratę eiti tolėliau su kuprinėmis :).
Pasidėję kuprines kambariuke patraukėme į miestą ieškotis automobilių nuomos kompanijos. Pigiausią buvome nusižiūrėję kitoje Waikiki pusėje tad ten ir patraukėme. Ėjome niekur neskubėdami, stebėdami aplinką. Keisti tie amerikiečiai. Gal kas dešimtas šnekasi su savimi, išdarinėja keisčiausius dalykus, kad gautų pinigų (padeda ant kėdės paprastą katytę ir sako, kad šiai išskirtinei katei reikia maisto...ir pinigų...). Laisva šalis. Kas ką nori tas tą daro.. Gal ir gerai. Kad juokinga tai tikrai :).
Nuėję iki auto nuomos sužinojome, kad rytojui automobilio neturi. Patarė skambintis iš ryto. OK, taip ir darysime, o dabar reikia kažkur pavalgyti. To toli ieškoti nereikia. Pakeliui stovėjo keletas autobusiukų perdarytų į mobilias virtuves ir besiūlančius nuo meksikietiško maisto iki jūrų gėrybių, steikų ir pan. Ir tai pakankamai nedidelėmis kainomis. Gintui steikas, Vidutei – meksikietiškos tacos. Abu sotūs ir laimingi. Pirmas įspūdis tas, kad čia nereikės badauti :). Atgausime prarastus kilogramus :).
Grįžtant pakeliui dar klausinėjome mažų turus pardavinėjančių kioskiukų informacijos apie automobilio nuomą. Čia pasimatė ir dar vienas amerikos veidas. Atidirbtos frazės, nugludintos šypsenos, įvairiausių lygių turų paketai. Pamatę, kad iš mūsų nebus didelės naudos jie jau per mūsų pečius dairydavosi naujos aukos. Kartais net per vidurį pokalbio eidavo prie kitos aukos gatvėje... Hmmm... Biznis yra biznis. Gal čia išmoksime biznio tiesų :).
Kur buvęs kur nebuvęs atėjo ir vakaras.

Norėjome dar pasinaudoti happy hours, bet kažkaip nesuspėjome. Tad happy hours pasidarėme pas save kambaryje. Nusipirkome alaus ir įsijungėme antrą Lord of The Rings dalį. Taip praėjo antra diena amerikoje...

2010.05.11. 270-oji kelionės diena.
Automobilis nuomai. Diamond head. Lost‘o pėdomis. Molokai lookout. Pakrantėmis. Kiek kainuoja 5 min? Pali lookout. Alus pliaže.
Registratūroje dar iš vakaro buvome sužinoję apie netoliese esančią pigią nuomos kompaniją. Atsikėlėme anksčiau, kad galėtume daugiau pavažinėti automobiliuku.
Kol Vidutė darėsi makiažus :) Gintas nuėjo iki nuomos aikštelės ir išsirinkęs Hyundai papypino savo poniai nusileisti ir pažiūrėti į mūsų vienos dienos karietą :). Greit papusryčiavome ir išlėkėme kelionei aplink salą.
Pirmoji mūsų stotelė – Diamond head. Tai kraterio viršūnė, nuo kurios atsiveria gražus vaizdas į visą Waikiki ir dar keletą paplūdimių.

Kopti teko paruoštu takeliu, kuris kartais eidavo per tunelius, likusius čia nuo karo laikų. Šis taškas buvo svarbus apsaugant kelius į Pearl Harborą.
Po Diamond head toliau važiavome vingiuodami pakrante. Pirmiausia sustojome Molokai taške, kuriame buvo nufilmuotos kai kurios LOST serialo scenos. Kaip minėjome esame fanai šio serialo tad tokios vietos mums kelia malonius šiurpuliukus.


Toliau sustojome Sandy beach, kuriame, anot vietinių šaltinių, beveik nebūna apsiniaukusių dienų. Aplink gali lyti, o čia – šviečia saulė. O mes norėjome išsimaudyti. Taip iš pradžių galvojome :). Bet kai pamatėme bangas truputį suabejojome. Bangos keletos metrų dydžio ir lūžta prie pat kranto. Kai mes tokie patyrę bangų gaudytojai tai mums tai atrodė pavojinga. Matėsi, jog bangose tik tie, kurie su jomis praktiškai užaugę. Vienas senukas bandė eiti į bangą tai jį taip pritvojo prie dugno, kad atsidūrė ant kranto beveik numautomis kelnėmis. Laimę pabandė ir Gintas. Toli nėjo, bet ir to užteko, kad paragautų bangų stiprumą :).

Taip smagiai pasimaudę keliavome toliau. Dar sustoję keletoje vietų tiek pagaudyti gražių kadrų tiek ir pasižiūrėti, kur buvo filmuota LOST‘as, pasukome užkąsti. Kur daugiau jeigu ne į McDonaldą :). Geriausias mūsų kelionės draugas :).


Prisivalgę ir prisifotkinę su banglentininkais sename automobilyje važiavome toliau.
Dabar jau tikrai norėjome pasimaudyti ir sustojome viename iš paplūdimių, pasaulyje pripažintų, kaip geriausių paplūdimų. Nenusivylėme. Vandens skaidrumas, šiltumas ir bangų lengvumas mums buvo pats tas. Šokinėjome, nardėme, taškėmės.


Paskutinį kartą paplūdimyje maudėmės tik Autralijoje tad tai suteikė papildomo žavesio. Po vėsiosios Zelandijos :).
Neturėjome daug laiko tad važiavome toliau. Važiuojant su savo mašiniuku pagrindinis privalumas, kad tau niekur nereikia skubėti. Gali sustoti, kur nori, kada nori. Taip mes ir darėme. Pamatydami, kokį gražesnį paplūdimį sustojame, saulei gražiau apšvietus kalnų šlaitą sustojame. Pasigrožime ir važiuojame toliau.


Tiek gražių paplūdimių vienoje vietoje dar nebuvome matę. Praktiškai už kiekvieno posūkio.
Kaip sakėme su maistu mums čia nebus problemų. Kiekviename miesteliuke gali rasti vagoniuką su maistu. Mums tinka :).


Paskaičiavome, kad mums jau reikia paskubėti norint priduoti automobilį iki 18h. Kitu atveju jį reikės pastatyti mūsų hosteliuko kieme, kas papildomai kainuos 10 USD.
Lėkėme lėkėme ir atrodė, kad spėsime be vargo, bet štai tau ir kamščiai. Prastovėjome kokį gerą pusvalandį. Prie nuomos punktobuvome 18:05. Vartai jau buvo uždaryti... Penkios minutės mums kainavo 10 USD :).
Kad jau turėjome automobilį likusiame vakarui tai nusprendėme dar šiek tiek pavažinėti. Nuvažiavome iki Pali regyklos, iš kurios atsivėrė vaizdas į šiaurytinę pakrantę, kuria mes ir važiavome šiandien.


Tolumoje matėsi karinė bazė. Apskritai susidarėme, kad tai ne tik kurortinė sala, bet ir karinė. Pilna karinių automobilių, netgi keletas skraidančių naikintuvų ir be abejo pats Pearl Harboras.
Su automobiliu pasivažinėję ir po Honolulu pasukome atgalios link savo namukų. Pasistatėme automobilį ir nuėjome pasėdėti į paplūdimį. Buvo jau sutemę ir vaikštinėjo tik keletas žmonių. Pats tas apmastyti dar vieną gražią dieną... O dar su alučiu rankoje...

2010.05.12. 271-oji kelionės diena.
Sausakimšas autobusas. Surfinam. Į Hanauma bay. Snorklinam. Azijietiškai užvalgom. Happy hours. Atsisveikinam su Waikiki.
Kita diena buvo skirta aktyvesnėms pramogoms. Norėjome pasurfinti ir pasnorklinti. Girdėjome, kad netoli nuo Waikiki yra Hanauma bay, kuriame viena gražiausių snorklinimo vietų. Ką gi, lekiam. Neatbaidė net ir mokamas įėjimas. Jeigu gražu tai gražu.
Iš ryto į šį paplūdimį nuvykti nepavyko, nes ten vežantis autobusas buvo toks sausakimšas, kad net nesustojo mūsų stotelėje.
Tad pirmiausia teko pasurfinti. Pasirinkome ne ilgąsias banglentes, o trumpesnes, vadinamas Bodyboards. Ant jų nereikia stotis. Tiesiog gaudai bangas.

Mums labai patiko. Kol supratome, kaip geriau „pagauti“ tą bangą tai jau buvome nusikalę :). Bet po to ėjosi kaip iš pypkės. Įsidrąsinę prisijungėme prie kitų, labiau patyrusių banglentininkų, kurie gaudė didesnes bangas. Super. Bet labai vargina. Kol nusiiri atgal iki bangų... Uch... Išlipus ant kranto net kojos drebėjo :).

Toliau jau buvo eilė pasnorklinimui. Šįkart jau tilpome į autobusą ir netrukus buvome paplūdimyje. Paplūdimys iš visų pusių apsuptas stačių uolų. Tikrai gražus.

Susimokėję už patekimą į paplūdimį ir pažiūrėję filmuką, apie tai, kaip reikia saugoti povandeninį pasaulį buvome nusiteikę pamatyti nerealų jūros dugną.
Truputį nusivylėme. Ne tuo, kad žmonių buvo daug. Palyginus su Tailando ar Indonezijos paplūdimiais šis dugnas tikrai nebuvo įspūdingas. Kur spalvos? Kur įvairiausios formos? Džiaugėmės tik tuo, kad pavyko pamatyti keletą didelių žuvų.

Nusprendėme, kad šis paplūdimys nebuvo vertas tų pinigų, kuriuos už jį sumokėjome.
Atgauti per dieną prarastų jėgų nuėjome į mažą restoraniuką, kuriame prisikirtome iki soties.
O po šitokios mėsos po stiklelį.... Lalalala... Šįkart pavyko pataikyti į Happy hours tad pasivaišinome neblogais kokteiliukais. Pastebėjome, kad tai atpalaiduoja smegenis :). Lyg prieš tai nebūtume pastebėję :).
Nuėjome pažiūrėti dar vieno saulėlydžio. Pastebėti grįžtančių banglentininkų (ir –ių) gražiais kūnais. Havajietiškos banglentės, kuriomis kai kurie čiuožinėdavo, buvo gerokai ilgesės už įprastąsias.


Atsisveikinom su Waikiki ir jau buvome pasiruošę kitiems JAV nuotykiams, jau laukiantiems mūsų.