Išsimaudom. Pasikraunam. Truputukas Eurovizijos. Las Vegaso viešbutis. Į kelią. Service engine soon. Chevrolete centras. Val Mart.
Ryte pagrindinis dalykas prieš kelionę – dušas. Nežinome, kada galėsime vėl palįsti po šiltu vandeniu tad naudojamės proga kol galime.
Šiandien nusipirkome JAV elektros adapterį (atsiprašome Ryti ir Kotryna – jūsų adapteriui kažkas nutiko...). Turėjome progą pasikrauti visas fotoaparato baterijas, kompiuterį.
Turėdami progą netgi žvilgtelėjome gabalėlį eurovizojos pirmojo pusfinalio tiesioginės transliacijos. Planuodami šiek tiek į ateitį net pakoregavome savo maršrutą ir Las Vegase užsisakėme viešbutuką šiam šeštadieniui - dienai, kai bus eurovizijos finalas. Tikėkimės In Culto pavyks ten papulti ir galėsime „sirgti“ iš visos širdies.
Iki galo eurovizojos nepažiūrėjome ir leidomės į kelią. Ilgai svarstėme, ar pirkti GPS‘ą kelionei, ar ne. Galima buvo rasti vos už 60 USD. Bet vistik nusprendėme likti prie savo senojo orientacijos būdo – nusipirkome kelių atlasą :). Taip smagiau. Mums.
Pirmieji taikiniai mūsų kelyje – Seqouia ir Kings canoyn nacionaliniai parkai. Čia norėjome pamatyti didžiausius pasaulyje medžius – sekvojas. Apie jas buvome skaitę įdomų straipsnį pirmajame lietuviškame National Geographic numeryje. O gal netgi pavyks pamatyti Juodajį lokį? Būtų neprastai.
Mašiniukas riedėjo gerai, gaila tik kondicionieriaus neturime (sugedęs) tad tenka pasitenkinti vėjeliu. Karštoka, bet ne per daug. Australijoje didesnius karščius buvome patyrę.
Laikantis krypties į šiaurę nuo Bakersfield prasidėjo dideli sodai. Didžiulės plantacijos apelsinų, alyvuogių, vyšnių. Tikriausiai tinkamas klimatas šioje vietoje.
Buvome nusižiūrėję nemokamą kempingo stotelę nepertoliausiai nuo įvažiavimo į Sekvojų nacionalinį parką. Norėjome pradėti kelionę po parką rytoj. Bet pasirodo tokios stotelės jau nebėra tad teks ieškoti kažko kito.
Kaip tik važiavome per Porterville miestuką kai užsidegė „Engine service soon“. Šaltas prakaitas nubėgo nugaromis... Ką tai galėtų reikšti? Juk lyg ir patikrino viską praėjusiame servisiuke. Gerai, kad esame didesniame miestuke. Netgi kaip tik, kaip tyčia, už kelių šimtų metrų pamatėme Chevrolet centro iškabą. Pasukome tiesiai tenais. Vyrukas mus maloniai pasitiko, bet šiandien jau niekuo negalėjo padėti, nes meistrai jau išėję. Bet pasiūlė atvažiuoti iš pat ryto ir jis mums diagnostiką padarys nemokamai. Respects keliautojams ale :). Kur mums nakvoti?
Wal Mart yra tai ko mums reikia. Šis prekybos tinklas oficialiai pasiskelbęs, kad priima keliautojus norinčius permiegoti jų prekybos centrų parkavimo aikštelėse. Ne kempinguoti, bet tik permiegoti. Taip mus informavo vyrukas iš serviso. Mums tinka.
Dėl viso pikto dar pasiklausėme pačiame Wal Marte, ar tikrai galime čia pernakvoti. Jokių problemų. Gerai, nes taip gauname ir apsaugą visai nakčiai :). Esame saugūs :).
Pirmoji mūsų nakvynė šiek tiek neramiomis galvomis...
2010.05.26. 285- oji kelionės diena.
Ankstyvas rytas. Diagnostika. Laukiam. Šiek tiek papildomų išlaidų. Važiuojam toliau. Seqouia nacionalinis parkas. Nakvynė kempinge.
Ankstyvą rytą jau buvome servisiuke. O taip dar norėjome pasnausti :).
Mūsų mašiniuką priėmė ir mandagiai pasiūlė palaukti specialiai tam paruoštame laukiamajame.
Gėrėme kavą, vartėme Lonely Planetą, stebėjome personalą. Taip praėjo beveik trys valandos. Pagaliau „daktaras“ atėjo ir pasakė diagnozę. Išmetamųjų dujų recirkuliacijos vožtuvas blogas. Mums tai buvo negirdėtas dalykas, bet neturėjome kitos išeities kaip tik pakeisti nauju. Nieko nepadarysi... Bėda dar ta, kad šiame servise neturi tinkamos detalės ir reikia laukti tris valandas kol atveš. Laukiam.
McDonaldo šįkart šalia nebuvo tad mes pasirinkome Jack in the Box. Irgi neblogai :).
Mašiniukas vėl gerai riedėjo, bet diena jau buvo į pabaigą, o tai reiškė, kad turėsime viena diena mažiau nacionaliniuose parkuose. Nieko, reiks spėti.
Prie įvažiavimo į nacionalinį parką nusipirkome metinį leidimą įvažiuoti į nacionalinius parkus. Paskaičiavome, kad turėtų atsipirkti.
Prarastą dienos laiką kompensavo iškart už įvažiavimo į parką šalia kelio mus pasitikęs elniukas. Jis niekur nebėgo net mums sustojus. Gal turistų jau pripratintas? Bet turėjome pakankamai laiko pasigrožėti juo.
Nusprendėme, kad tai geras ženklas ir pajudėjome toliau. Reikėjo susirasti nakvynę. Netoliese esančiame kempinge sužinojome, kad parke nemokamų nakvynių nebus tad neturėjome kito pasirinkimo kaip tik susimokėti pastarajame ir pasilikti iki ryto.
Turėdami dar keletą minučių laiko iki sutemų nuėjome pasivaikščioti taku palei netoliese tekančią upę. Gamta čia jau buvo vešlesnė nei aplink Los Andželą. Ir tikriausiai pilnesnė gyvūnijos. Tuo iškart įsitikinome pamatę išraustus urvus. Tai buvo maži gyvūniukai. Nusprendėme, kad tai prerijų šuniukai. Kai sužinosime pasitaisysime :).
Takelis vedė iki šniokščiančios upės. Ne veltui ji turi dar vieną pavadinimą – Mirties upė.
Upės vandenys putojo. Upė vis dar turėjo pakankamai vandens iš tirpstančių sniegynų kalnuose. Tuo ražiau mums.
Šiandienos nakvynę jau galime pavadinti pirma normalia mūsų nakvyne Gardenoje. Kvėpavome šviežiu oru, klausėmės upės šniokštimo, laukėme lokių. Su lokiais čia reikia būti labai atsargiems. Reindžerės buvome prisakyti visą turimą maistą sudėti į specialiai tam paruoštas geležines dėžes, nes lokiai užuodę bet kokį maistą (netgi dantų pastą) gali išdaužti langą ir ateiti į svečius :).
Tikriausiai pavojus šiek tiek perdėtas, bet nerizikavome ir tai ką galėjome sudėjome į tam skirtą vietą.
2010.05.27. 286- oji kelionės diena.
Vingiuojam kalnais. Keletas regyklų. Sniegas. Lankytojų centras. Juodasis lokys. Didžiausias pasaulio medis. Sekvojų miškas. Kings canyon nacionalinis parkas. Aplink kalną. Nakvynė truck parkinge.
Praradę vieną dieną turėjome šiek tiek paskubėti. Tad ilgai nemiegojome ir papusryčiavę iškart leidomės į kelią.
Buvome pasiekę kalnų grandinę, kurios baltos viršūnės matėsi iš toli. Čia galima pamatyti ir aukščiausią JAV viršūnę (išskyrus Aliaską), kuri siekia ~ 4500 metrų.
Praradome dar vieną valandą laiko laukdami prie remontuojamo kelio šviesoforo. Nieko, svarbu vingiuojame toliau. Kopiame aukštyn.
Pirmoji mūsų stotelė Moro uola. Nuo jos atsivėrė įkvepiantis vaizdas į snieguotas viršūnes ir keletą slėnių. Vau. Tokio vaizdo šioje kelionėje dar nebuvome matę. Ir dar saulė šviečia. Liuksų liuksas. Vaizdai kaip filmuose apie indėnus Uoliniuose kalnuose.
Toliau važiavome link Crescent Meadow, kuris mums buvo parekomenduotas kaip trumpo gražaus pasivaiščiojimo vieta. Pakeliui link to taško turėjome pravažiuoti nuvirtusią sekvoją, per kurią kiauriai buvo iškirstas tuneliukas. Tai neblogai parodo jų dydį.
Pačiame Crescent Meadow taške pasivaiščiojome snieguotais miško takeliais. Sniego dar buvo nemažai. Vietomis dar geras pusmetris. Tiek sniego nebuvome matę jau daugiau nei metus :). Takelis vedė per mišką link dar vienos regyklos. Baltuojantis sniegas, žaliuojančios pievos, apsamanoję medžiai. Gaivus vaizdas. Žinome, kad jums visiems šią žiemą sniegas atsibodęs iki gyvo kaulo, bet mums tai atrakcija.
Stovėjimo aištelės įsitikinome tuo, ką gali padaryti lokys su paliktu be priežiūros automobiliu. Matėsi, jog jis čia stovi ne vieną dieną. Langas išdaužtas. Sėdynės išdrąskytos. Kažkas matyt įnirtingai ieškojo maisto :).
Pasukome link lankytojų centro. Kol važiavome link jo privažiavome net keletą milžiniškų sekvojų. Net neįsivaizdavome, kad tokių medžių būna. Jautėmės mažos skruzdėlytės būdami šalia.
Lankytojų centras buvo pilnas žmonių. Pažiūrėjome ekspozicijas apie sekvojas, pasiklausinėjome apie tolesnius objektus. Netoli centro yra trumpas takas, kuriuo norėjome prasivaikščioti. Ir nepasigailėjome. Paėję visai nedaug išgirdome šūkaliojant žmones. Pažiūrėję į tą pusę pamatėme taip mūsų norėtą pamatyti juodąjį lokį. Vau. Pirmą kartą susiduriame su lokiu. Jis buvo už kokių 100 metrų ir ramiai sau rupšnojo žolę vienoje miško pievelėje.
Netrukus prisistatė ir reindžeris su šautuvu. Ką jis čia dabar darys? O jis įsidėjo tuščia šovinį ir šūviu į orą išbaidė lokį. Pasak jo, nenori, kad lokiai priprastų prie žmonių.
Pamatėme lokį! Valio!
Laikas buvo didžiausiam pasaulio medžiui. General Sherman medis. Tikriausiai yra įvairiausių matavimų dydžiui, na, o šitas didžiausias pagal kubatūrą. 1487 kubiniai metrai medienos. Ir tikrai atrodo kaip medis – uola.
Įsiamžinę čia važiavome toliau. Vien važiuoti malonu tokiu keliu. Vingiuoji keliukais stebi didžiausius pasaulio medžius, lauki iššokančio lokio :). Lokio daugiau nepamatėme, bet meškėną užtikome. Jis sau laukė mandagiai prie kelio kol galės pereiti į kitą jo pusę.
Net nepajutome kaip praėjo diena. O dar nebuvome aplankę Kings Canyon nacionalinio parko. Nusprendėme ten nevykti. Pasilikti kitam kartui.
Užsukome tik prie pačioje parko pradžioje esančios General Grant sekvojos. Tai antras pagal dydį pasaulyje medis (po General Sherman). Atrodo tikrai didelis. Jo storiausia šaka ya apie 1,5 m storio. Neprastai.
Turėjome judėti toliau. Šiandien norėjome kuo arčiau privažiuoti prie Death valley nacionalinio parko. O jis kitoje kalnų pusėje. Geras gabalas kelio aplink.
Pakeliui nusipirkome trešnių ir jomis smaguriaudami riedėjome pirmyn. Saulėlydis buvo labai gražus. Nerealiai apšviestos kalvos ir kalnai, per jas vingiuojantys keliai. Vau. Taip net filmuose nematėme...
Buvome nusižiūrėję nakvynę vienoje pikniko aikštelėje, bet sustojome šiek tiek anksčiau „fūrų“ stotelėje. Juk nereikėjo jokių patogumų, tik permiegoti ir važiuoti toliau.
Prisijungėme prie jau keletos ten apsistojusių kemperių. Reikia pasakyti, kad su kemperiais čia keliaujančių labai daug. Tai mums patinka.
Ryte pagrindinis dalykas prieš kelionę – dušas. Nežinome, kada galėsime vėl palįsti po šiltu vandeniu tad naudojamės proga kol galime.
Šiandien nusipirkome JAV elektros adapterį (atsiprašome Ryti ir Kotryna – jūsų adapteriui kažkas nutiko...). Turėjome progą pasikrauti visas fotoaparato baterijas, kompiuterį.
Turėdami progą netgi žvilgtelėjome gabalėlį eurovizojos pirmojo pusfinalio tiesioginės transliacijos. Planuodami šiek tiek į ateitį net pakoregavome savo maršrutą ir Las Vegase užsisakėme viešbutuką šiam šeštadieniui - dienai, kai bus eurovizijos finalas. Tikėkimės In Culto pavyks ten papulti ir galėsime „sirgti“ iš visos širdies.
Iki galo eurovizojos nepažiūrėjome ir leidomės į kelią. Ilgai svarstėme, ar pirkti GPS‘ą kelionei, ar ne. Galima buvo rasti vos už 60 USD. Bet vistik nusprendėme likti prie savo senojo orientacijos būdo – nusipirkome kelių atlasą :). Taip smagiau. Mums.
Pirmieji taikiniai mūsų kelyje – Seqouia ir Kings canoyn nacionaliniai parkai. Čia norėjome pamatyti didžiausius pasaulyje medžius – sekvojas. Apie jas buvome skaitę įdomų straipsnį pirmajame lietuviškame National Geographic numeryje. O gal netgi pavyks pamatyti Juodajį lokį? Būtų neprastai.
Mašiniukas riedėjo gerai, gaila tik kondicionieriaus neturime (sugedęs) tad tenka pasitenkinti vėjeliu. Karštoka, bet ne per daug. Australijoje didesnius karščius buvome patyrę.
Laikantis krypties į šiaurę nuo Bakersfield prasidėjo dideli sodai. Didžiulės plantacijos apelsinų, alyvuogių, vyšnių. Tikriausiai tinkamas klimatas šioje vietoje.
Buvome nusižiūrėję nemokamą kempingo stotelę nepertoliausiai nuo įvažiavimo į Sekvojų nacionalinį parką. Norėjome pradėti kelionę po parką rytoj. Bet pasirodo tokios stotelės jau nebėra tad teks ieškoti kažko kito.
Kaip tik važiavome per Porterville miestuką kai užsidegė „Engine service soon“. Šaltas prakaitas nubėgo nugaromis... Ką tai galėtų reikšti? Juk lyg ir patikrino viską praėjusiame servisiuke. Gerai, kad esame didesniame miestuke. Netgi kaip tik, kaip tyčia, už kelių šimtų metrų pamatėme Chevrolet centro iškabą. Pasukome tiesiai tenais. Vyrukas mus maloniai pasitiko, bet šiandien jau niekuo negalėjo padėti, nes meistrai jau išėję. Bet pasiūlė atvažiuoti iš pat ryto ir jis mums diagnostiką padarys nemokamai. Respects keliautojams ale :). Kur mums nakvoti?
Wal Mart yra tai ko mums reikia. Šis prekybos tinklas oficialiai pasiskelbęs, kad priima keliautojus norinčius permiegoti jų prekybos centrų parkavimo aikštelėse. Ne kempinguoti, bet tik permiegoti. Taip mus informavo vyrukas iš serviso. Mums tinka.
Dėl viso pikto dar pasiklausėme pačiame Wal Marte, ar tikrai galime čia pernakvoti. Jokių problemų. Gerai, nes taip gauname ir apsaugą visai nakčiai :). Esame saugūs :).
Pirmoji mūsų nakvynė šiek tiek neramiomis galvomis...
2010.05.26. 285- oji kelionės diena.
Ankstyvas rytas. Diagnostika. Laukiam. Šiek tiek papildomų išlaidų. Važiuojam toliau. Seqouia nacionalinis parkas. Nakvynė kempinge.
Ankstyvą rytą jau buvome servisiuke. O taip dar norėjome pasnausti :).
Mūsų mašiniuką priėmė ir mandagiai pasiūlė palaukti specialiai tam paruoštame laukiamajame.
Gėrėme kavą, vartėme Lonely Planetą, stebėjome personalą. Taip praėjo beveik trys valandos. Pagaliau „daktaras“ atėjo ir pasakė diagnozę. Išmetamųjų dujų recirkuliacijos vožtuvas blogas. Mums tai buvo negirdėtas dalykas, bet neturėjome kitos išeities kaip tik pakeisti nauju. Nieko nepadarysi... Bėda dar ta, kad šiame servise neturi tinkamos detalės ir reikia laukti tris valandas kol atveš. Laukiam.
McDonaldo šįkart šalia nebuvo tad mes pasirinkome Jack in the Box. Irgi neblogai :).
Mašiniukas vėl gerai riedėjo, bet diena jau buvo į pabaigą, o tai reiškė, kad turėsime viena diena mažiau nacionaliniuose parkuose. Nieko, reiks spėti.
Prie įvažiavimo į nacionalinį parką nusipirkome metinį leidimą įvažiuoti į nacionalinius parkus. Paskaičiavome, kad turėtų atsipirkti.
Prarastą dienos laiką kompensavo iškart už įvažiavimo į parką šalia kelio mus pasitikęs elniukas. Jis niekur nebėgo net mums sustojus. Gal turistų jau pripratintas? Bet turėjome pakankamai laiko pasigrožėti juo.
Nusprendėme, kad tai geras ženklas ir pajudėjome toliau. Reikėjo susirasti nakvynę. Netoliese esančiame kempinge sužinojome, kad parke nemokamų nakvynių nebus tad neturėjome kito pasirinkimo kaip tik susimokėti pastarajame ir pasilikti iki ryto.
Turėdami dar keletą minučių laiko iki sutemų nuėjome pasivaikščioti taku palei netoliese tekančią upę. Gamta čia jau buvo vešlesnė nei aplink Los Andželą. Ir tikriausiai pilnesnė gyvūnijos. Tuo iškart įsitikinome pamatę išraustus urvus. Tai buvo maži gyvūniukai. Nusprendėme, kad tai prerijų šuniukai. Kai sužinosime pasitaisysime :).
Takelis vedė iki šniokščiančios upės. Ne veltui ji turi dar vieną pavadinimą – Mirties upė.
Upės vandenys putojo. Upė vis dar turėjo pakankamai vandens iš tirpstančių sniegynų kalnuose. Tuo ražiau mums.
Šiandienos nakvynę jau galime pavadinti pirma normalia mūsų nakvyne Gardenoje. Kvėpavome šviežiu oru, klausėmės upės šniokštimo, laukėme lokių. Su lokiais čia reikia būti labai atsargiems. Reindžerės buvome prisakyti visą turimą maistą sudėti į specialiai tam paruoštas geležines dėžes, nes lokiai užuodę bet kokį maistą (netgi dantų pastą) gali išdaužti langą ir ateiti į svečius :).
Tikriausiai pavojus šiek tiek perdėtas, bet nerizikavome ir tai ką galėjome sudėjome į tam skirtą vietą.
2010.05.27. 286- oji kelionės diena.
Vingiuojam kalnais. Keletas regyklų. Sniegas. Lankytojų centras. Juodasis lokys. Didžiausias pasaulio medis. Sekvojų miškas. Kings canyon nacionalinis parkas. Aplink kalną. Nakvynė truck parkinge.
Praradę vieną dieną turėjome šiek tiek paskubėti. Tad ilgai nemiegojome ir papusryčiavę iškart leidomės į kelią.
Buvome pasiekę kalnų grandinę, kurios baltos viršūnės matėsi iš toli. Čia galima pamatyti ir aukščiausią JAV viršūnę (išskyrus Aliaską), kuri siekia ~ 4500 metrų.
Praradome dar vieną valandą laiko laukdami prie remontuojamo kelio šviesoforo. Nieko, svarbu vingiuojame toliau. Kopiame aukštyn.
Pirmoji mūsų stotelė Moro uola. Nuo jos atsivėrė įkvepiantis vaizdas į snieguotas viršūnes ir keletą slėnių. Vau. Tokio vaizdo šioje kelionėje dar nebuvome matę. Ir dar saulė šviečia. Liuksų liuksas. Vaizdai kaip filmuose apie indėnus Uoliniuose kalnuose.
Toliau važiavome link Crescent Meadow, kuris mums buvo parekomenduotas kaip trumpo gražaus pasivaiščiojimo vieta. Pakeliui link to taško turėjome pravažiuoti nuvirtusią sekvoją, per kurią kiauriai buvo iškirstas tuneliukas. Tai neblogai parodo jų dydį.
Pačiame Crescent Meadow taške pasivaiščiojome snieguotais miško takeliais. Sniego dar buvo nemažai. Vietomis dar geras pusmetris. Tiek sniego nebuvome matę jau daugiau nei metus :). Takelis vedė per mišką link dar vienos regyklos. Baltuojantis sniegas, žaliuojančios pievos, apsamanoję medžiai. Gaivus vaizdas. Žinome, kad jums visiems šią žiemą sniegas atsibodęs iki gyvo kaulo, bet mums tai atrakcija.
Stovėjimo aištelės įsitikinome tuo, ką gali padaryti lokys su paliktu be priežiūros automobiliu. Matėsi, jog jis čia stovi ne vieną dieną. Langas išdaužtas. Sėdynės išdrąskytos. Kažkas matyt įnirtingai ieškojo maisto :).
Pasukome link lankytojų centro. Kol važiavome link jo privažiavome net keletą milžiniškų sekvojų. Net neįsivaizdavome, kad tokių medžių būna. Jautėmės mažos skruzdėlytės būdami šalia.
Lankytojų centras buvo pilnas žmonių. Pažiūrėjome ekspozicijas apie sekvojas, pasiklausinėjome apie tolesnius objektus. Netoli centro yra trumpas takas, kuriuo norėjome prasivaikščioti. Ir nepasigailėjome. Paėję visai nedaug išgirdome šūkaliojant žmones. Pažiūrėję į tą pusę pamatėme taip mūsų norėtą pamatyti juodąjį lokį. Vau. Pirmą kartą susiduriame su lokiu. Jis buvo už kokių 100 metrų ir ramiai sau rupšnojo žolę vienoje miško pievelėje.
Netrukus prisistatė ir reindžeris su šautuvu. Ką jis čia dabar darys? O jis įsidėjo tuščia šovinį ir šūviu į orą išbaidė lokį. Pasak jo, nenori, kad lokiai priprastų prie žmonių.
Pamatėme lokį! Valio!
Laikas buvo didžiausiam pasaulio medžiui. General Sherman medis. Tikriausiai yra įvairiausių matavimų dydžiui, na, o šitas didžiausias pagal kubatūrą. 1487 kubiniai metrai medienos. Ir tikrai atrodo kaip medis – uola.
Įsiamžinę čia važiavome toliau. Vien važiuoti malonu tokiu keliu. Vingiuoji keliukais stebi didžiausius pasaulio medžius, lauki iššokančio lokio :). Lokio daugiau nepamatėme, bet meškėną užtikome. Jis sau laukė mandagiai prie kelio kol galės pereiti į kitą jo pusę.
Net nepajutome kaip praėjo diena. O dar nebuvome aplankę Kings Canyon nacionalinio parko. Nusprendėme ten nevykti. Pasilikti kitam kartui.
Užsukome tik prie pačioje parko pradžioje esančios General Grant sekvojos. Tai antras pagal dydį pasaulyje medis (po General Sherman). Atrodo tikrai didelis. Jo storiausia šaka ya apie 1,5 m storio. Neprastai.
Turėjome judėti toliau. Šiandien norėjome kuo arčiau privažiuoti prie Death valley nacionalinio parko. O jis kitoje kalnų pusėje. Geras gabalas kelio aplink.
Pakeliui nusipirkome trešnių ir jomis smaguriaudami riedėjome pirmyn. Saulėlydis buvo labai gražus. Nerealiai apšviestos kalvos ir kalnai, per jas vingiuojantys keliai. Vau. Taip net filmuose nematėme...
Buvome nusižiūrėję nakvynę vienoje pikniko aikštelėje, bet sustojome šiek tiek anksčiau „fūrų“ stotelėje. Juk nereikėjo jokių patogumų, tik permiegoti ir važiuoti toliau.
Prisijungėme prie jau keletos ten apsistojusių kemperių. Reikia pasakyti, kad su kemperiais čia keliaujančių labai daug. Tai mums patinka.
Pranešimai
aa, tie medžiai nesveiko dydžio... National Geographic skaičiau. Toliau važiuojate tik masinio informavimo priemonėse matytomis vietomis :)
AtsakytiPanaikintiGynciau nuotrauka iš Death valley gerulė :)
Linkėjimai!
Sveikas!
AtsakytiPanaikintiKad amerikej tikriausiai nera nei vienos grazesnes vietos nenuskanuotos Discovery arba Nat Geographic... Mes irgi dviracio neisradinesim :)
JAV tikrai grazi. Walmartas rulz :)
Vida i Gintas
Turėjau omeny vietas, kurias aš esu matęs tik per TV ir žurnalus :)
AtsakytiPanaikintiĮ Arizoną ar Texas neketinate užsukti?
Sveikas jaunavedy!
AtsakytiPanaikintiDideliausi sveikinimai tau ir Indrei su jungtuvemis. Visai neblogai ta sampano taure laikai :)
Truputi uzbegant uz akiu pasakysime, kad Arizonoje jau buvome ir dabar vakaru pakrante lekiam. uz keliu dienu pasuksime link Cikagos.
papildysim bloga kai turesim elektra ilgeliau :)
Dar karta dideliausi sveikinimai!