2010 m. birželio 30 d., trečiadienis

Mt. Rushmore

2010.06.30. 320-oji kelionės diena.
Į banką pinigų. Toliau ieškome dujų. Dujos! McDonaldas. Per lygumas. Žaibai. Kamščiai. Avarija. Hot Springs. Wind Cave NP. Mt. Rushmore. McDonaldas. Rapid City. Kur toliau?
Po praėjusių trijų dienų jau buvo sunku tikėtis kažko panašaus. Bet kiekviena diena pilna siurprizų ir net nežinai su kokiais įspūdžiais nueisi miegoti. Pažiūrėsime, kokia bus šita.
Papusryčiavę patraukėme link Pietų Dakotos Rapid city miesto. Iki jo buvo apie 600 km, tai reiškė, kad važiuosime visą dieną.
Pirmiausia reikia susitvarkyti du reikalus. Nusiimti pinigų ir nusipirkti dujų. Pirmasis reikalas susitvarkė greitai, bet štai su antruoju niekaip. Pravažiavome gal kokias 5 parduotuves, bet vėl tas pats - jie naudoja kitokius balionėlius.
Važiuojame pirmyn. Visiškai autopilotu. Kad dar vairą kas pasukiotų :). Vaizdas buvo daugmaž vienodas. Mažos kalvos, plačios pievos. Ir eismo ne tiek jau daug. Wyoming'as viena rečiausiai gyvenamų valstijų JAV. Mums tai patinka. Galėtų išvis būti negyvenama :).


Privažiavome valstijos sostinę - Casper ir joje užsukome padraugauti su McDonaldu. Atsivėsinome ir pasukome į miestą paieškoti dujų. Nelemtų dujų. Bet mums pavyko! Iš antro bandymo. Pasiėmėme su kaupu, kad iki pačio Niujorko su atsarga užtektų.
Iš Casper patraukėme toliau laimingi, kad jau šiandien galėsime patys darytis valgyti.
JAV vidurio lygumos ypatingos savo audromis ir mes kelis kartus per šiandien matėme aplink žaibuojant, pajuoduojant debesis, bet kaip viskas staiga užeidavo taip staiga ir praeidavo.
Bet štai kamščiai taip greitai nepraeina. Tas "USA Recovery plan" mums gadina kelionę. Strigdavom po kokią valandą vienoje vietoje. Pasistūmėjam keliasdešimt mylių ir vėl tas pats. Vienoje vietoje išvis įstrigome. Vidutė net spėjo numigti. Saulė kepino. Net nenorėjome begalvoti, kiek laipsnių... Pasirodo tai būta avarijos. Didelės. Motociklas buvo beveik subyrėjęs, o miniveno priekis sustumtas iki vairuotojo. Nežinome, ar kas liko gyvas, bet buvo nejauku važiuoti prošal...
Kelias toliau buvo laisvas ir mes netrukus įvažiavome į Pietų Dakotą. Bevažiuojant vistik išsiryškinome, kad žymiosios prezidentų galvos, iškaltos kalno uoloje (Mt. Rushmore) būtent ir yra Pietų Dakotoje ir visai mums pakeliui. Buvome galvoję, kad jos yra Šiaurės Dakotoje ir mes jų nepamatysime. Valio. Lekiam link jų.
Pakeliui pravažiavome Hot Springs miestelį, kuris mums pasirodė jaukus ir gražus. Gaila, kad neturėjome laiko sustoti prasivaiščioti. Iki sutemų turime spėti pamatyti Mt. Rushmore. O saulė jau link laidos...


Netgi nesustojome Wind Caves nacionaliniame parke, kurio olos turėtų taip pat būti įspūdingos. Pravažiavome tik prošal ir nulėkėme toliau.
Mt. Rushmore yra Black Hills kalnų grandinėje. Jie yra nutolę tiek nuo Uolinių kalnų ar bet kokių kitų ir kartais netgi vadinami miškų ir kalnų sala tarp pievų. Taip ir buvo. Kątik važiavome lygumomis, o čia žiūrėk jau vingiuojame kalnų keliukais. Tankūs miškai, stačios uolos... Ilgą laiką ši žemė priklausė indėnams ir netgi buvo sutartimis nustatyta, jog tai jų žemė per amžių amžius... Iki to laiko kol čia buvo aptikta aukso. Indėnai vėl buvo išvyti. Ši vieta jiems tapo pražūtinga. Kas yra domėjęsis šiek tiek indėnų istorija tikriausiai yra girdėjęs mūšį Wounded Knee. Šis mūšis buvo visai netoli šių kalnų...
Bet štai jau ir privažiavome Mt. Rushmore. Jau tuoj už posūkio juos pamatysime. Bet kas gi čia? Ogo kalnų ožka su ožiuku visai netoli kelio. Stabtelėjome pažiūrėti iš arčiau.


Pamekenę šiek tiek kartu su jais nuvažiavome link savo tikslo. Ir taip, štai pirmoji galva. Džordžas Wašingtonas. Bet tuoj už posūkio pamatysime juos visus. Pamatyti tai pamatome, bet pamatome ir tai, kad už parkavimą reikia mokėti 10 dolerių. Nieko sau. Ale monumentą gali žiūrėti nemokamai, bet prisiparkuoti tau kainuos.
Mes nepasirįžę mokėti tiek už keletą minučių. Stabtelime porai sekundžių šalikelėje, aišku nusižengdami taisyklėms, bet mums to pakanka - veidai jau mūsų fotiko juostelėje :).


Taip pasisukinėjome dar kokius penkis kartus pirmyn atgal ir užtenkamai prisipyškinę patraukėme tolyn. Pasirodo ne tuo keliu. Atgalios. Vėl pro galvas. Stabtelkime bent ten kur matosi vienas Džordžas Wašingtonas. Čia bent jau galime ramiai pabūti.
NUOTRAUKA su Vidute ir wasingtonu. arba ta kuri tau labiausiai patinka.
Bet galop pasukome link Rapid City. Mt. Rushmore dar pasimatė mums ir iš kitos pusės. Gavome pilnai, ko norėjome ir be kvailo parkingo.


Važiuojant keliu link Rapid City, vis dar būnant Black Hills kalnuose privažiavome Keystone miestuką, kuris buvo tikriausiai sukurtas turistams. Vien viešbutukai ir kavinukės, ir be abejo suvenyrų parduotuvėlės. Viskas senoviniu amerikoniniu stiliumi. Truputį kičas, bet žiūrisi gerai.


Pagaliau privažiavę Rapid City užsukome į McDonaldą. Nors ir turėjome dujų, bet patingėjome išsivirti valgyti.
Šiandien reikėjo nuspręsti, kaip mes važiuojame toliau. Turėjome pakvietimą pasisvežiuoti Oklahomoje, bet tam reikalui truputį reiktų nusukti į šoną. Ir dar reikia parašyti Eglei, Ginto draugei ir Vidutės draugės Jurgos seseriai, kad mes jau atvažiuojame pas ją į Čikagą. Abiem draugėm išsiuntėme žinutes ir pagal tai, ką jos atsakys planuosime toliau. Reikia laukti rytojaus ryto.
Šiandien vėl patyrėme to ko net neistikėjome - prezidentai buvo mums malonus dienos siurprizas. Dar viena liuksiška diena.

2010 m. birželio 29 d., antradienis

Grand Teton nacionalinis parkas

2010.06.29. 319-oji kelionės diena.
Kava ant laužo. Teton NP. Lankytojų centras. Internetas skalbykloje. Su gimtadieniu Vida! Į muziejų. Į žygį. Kriokliai. Inspiration point. Žaibai. Ratukas. Dušai. Grizlis su elniais. Briedė. Per Rocky mountains. Audra. Riverton. Neparduoda alaus.
Gerai mums čia nuskilo, kad dujos baigėsi šitame parke. Bent jau laužus galime pasikurti. Susikūrėme ir iš ryto. Pasidarėme košių, užsiplikinome kavos. Net nesinori išvykti.

Šiandien išsiruošėme į netoliese esantį Grand Teton nacionalinį parką. Parkas įdomus dėl savo kalnų grandinės, kuri yra dalis Uolinių kalnų. Norime pažiūrėti, kas ten gero ir su kuo valgoma :).
Nacionaliniame parke užsukome į informacijos centrą. Su ten sėdėjusiomis entuziastingomis moteriškėmis apsitarėme, kokį žygį pasirinkti, kur geriausia gyvūnus pastebėti ir pan. Taip pat jos mums prasitarė, kur rasti internetą. Juk šiandien Vidutės mamytės gimtadienis ir Ginto kūmos gimtadienis!
Patraukėme aptartu keliu. Didelę parko dalį sudaro Jackson ežeras, kurio pakrante važiuojant galima stebėti Teton kalnų grandinės atspindį vandenyje. Nesusilaikome nesustoję.

Nepertoliausiai buvo ir lankytojų centras, kuriame mums moteriškės patarė užsukti į muziejų. Beeinant iki muziejaus pamatėme skalbyklą, ant kurios buvo parašyta Free WiFi. Labai liuks. Muziejus palauks. dabar gimtadieniai galvoje.
Įsitaisėme ant skalbimo mašinų. Gintas išsiuntė nufilmuotą sveikinimą kūmai ir pasiskambinome Vidutės mamai. Ilgiausių metų ilgiausių Vida! Smagiai paplepėjome, pasisveikinome ir jau palinkėjome labanaktis. Vis tas laiko skirtumas...
Šalia skalbyklos buvo ir dušai, kuriais tikriausiai pasinaudosime dienos pabaigoje. Vistiek dar pakopinėsime po kalnus. O dabar į muziejų.
Muziejus buvo neblogas. Daug apie indėnus. Tikriausiai netgi daugiau nei indėnų žemėje buvusiame muziejuje.

Po muziejaus nuvažiavome prie Jenny ežero, prie kurio buvome nusižiūrėję vieną neblogą žygiuką. Pakeliui sustojome dar poroje vietų pagaudyti geresnių fotkių.

Žygiukas buvo apie 5 mylių ilgio į abi puses tai pagal mūsų tempus turėtume sugaišti apie tris valandas. Prisidėjome vandens ir pajudėjome. Takas ėjo palei pat vandenį. Tikrai gražus, atpalaiduojantis.
Bet už kokios mylios atsitiko bėda - Vidutės šlepetė suplyšo ir visai nebėjo paeiti. Bet Gintas, gudresnis nei dešra, pasiėmęs grafkę greitai kažką sukonstravo ir žygį tęsėme toliau. Abiejų mūsų avalynei jau atėjo paskutiniosios, bet norime jau su ja pradėję ir pabaigti kelionę.
Takelis buvo gan populiarus. Sutikome daug žygeivių. Visi sveikinasi, mandagūs. Oj oj oj. Gal ir malonu, bet mes nesame pripratę prie to jų gražbyliavimo. Kažkaip mums veidmainiška atrodo...
Mėgavomės keliuku toliau. Netgi Vidutei patiko. Nebuvo jokių stačių lipimų, žingsniavome sau pakrante ir kaifavome.

Gan sparčiai ėję greitokai pasiekėme ir galutinį tako tikslą - Hidden falls (ale Paslėptus krioklius). Ne tokie jie jau paslėpti, buvo pilna žmonių. Ramiai įsitaisėme ant akmens ir laukėme kol šiek tiek prasiskirstys. Dauguma jų čia buvo atplaukę laivuku per ežerą. Mes dar jauni ir vietoje laivuko naudojame savo kojas.
Nusižiūrėję japoną vaikinuką, kuris atrodė žino ką veikti su fotoaparatu, paprašėme nufotografuoti. Retai taip darome, nes pernelyg daug kartų nuotraukos gaudavosi nevykusios... Nesakome, kad mes čia kieti, bet bendro supratimo daugumai trūksta. Šįkart vaikinukas savo darbą atliko labai gerai.

Atsilygindami ir mes jį nupyškinome. Iš veido sprendėme, kad nenuvylėme taip pat. O gal...
Prie krioklių dar buvo vienas trumpas takiukas iki Inspiration point. Čia jau šiek tiek reikėjo palipti tad Gintas nulėkė vienas. Nulėkė kaip jaunikaitis, net nepasakytum, kad tuoj bus ketvirtoje dešimtyje. Nuo Inspiration point atsivėrė gražus vaizdas į ežerą.

Gintas nulėkė labai greitai, nupaveikslavo ir atgal pas savo pačiutę. Nevalia versti damą laukti. Vidutė prie upelio net nespėjo pasiilgti, o Gintas jau buvo čia.

Pasukome atgal, nes horizonte jau tvelkėsi lietaus debesys, netgi žaibavo. Gal net dušo nebereiks.
Pakeliui ant akmenų pamatėme gyvūnus, kurie mums priminė bebrus, bet lyg ir per maži. Vienu žodžiu kažkokie graužikai. Žiūrėjo į mus taip pat smalsiai kaip ir mes į juos.

Užuosdami lietų iki mašiniuko parrūkome su dainele. Bet jau beveik grįžus viskas išsigiedrino, nurimo ir vėl švietė saulė.
Po žygio dar norėjome apvažiuoti ratą aplink parką. Labai norėjome pamatyti dar kokių gyvūnų.
Deja, gyvūnai mums nesirodė. Dairėmės dairėmės, ogi nieko.
O po šitokios dienos po dušiuką atgaivos. Gal geriau būtų kokį stikliuką, bet šį kartą tiks ir dušiukas.
Išsimaudėme ir pasijutę naujais žmonėmis patraukėme parko išvažiavimo link. Dar reiktų stabtelti kokioje vietelėje pasižvalgyti kokių nors gyvūnų.
Ir štai pilna laukymė elnių. Gal koks šimtas tai tikrai. Vakaro vėsoje jie rupšnojo žolę. Labai geras vaizdelis. Bet štai kažko keli patinai sunerimę ir pakėlę galvas parbėgo nuo netoliese esančių krūmų. Visa elnių banda sustingo ir žiūrėjo tiesiai į tuos krūmus.
Netrukus Vidutė sušuko: "Meška!". Ir tikrai, iš tų krūmų šuoliais parbėgo meška. Tiesiai į elnių būrį. Elniai pasileido bėgti, meška iš paskos. Taip apibėgus keletą ratukų aplink laukymę meška elnių būrį perskyrė per pusę. Sustojo pailsėti. Supratome - meška medžioja. Kas bus toliau? Meška kiek laiko pailsėjusi toliau pradėjo vaikytis elnius po lauką. Ir vėl pailsi.

Galop meškai pavyko atskirti mažą elnių būrelį ir įvyti juos į krūmus. Krūmuose meška jau turi šiokį tokį pranašumą. Ypač prieš mažus elniukus. Visi įdėmiai laukėme kas įvyks. Iš krūmų po truputį pradėjo grįžinėti elniai. Manėme, kad grįžo visi, bet viena elnė nerimastingai lakstė aplink ir po kurio laiko nėrė atgal į krūmus. Tikriausiai ieškoti savo mažylio...
Tokia gamta ir nieko nepadarysi, bet buvome "apšalę" nuo tokio reginio. Apie tokį vaizdą mes tik svajoti galėjome. Labai mums pasisekė. Išsišiepę važiavome toliau.
Už parko kelias pradėjo kilti dar aukščiau. Turėjome pervažiuoti į kitą Uolinių kalnų pusę.
Bet prieš tai visai netikėtai prie kelio pamatėme briedę, beskabančią krūmus. Jau galvojome, kad liksime briedžių nepamatę. Na ir kas, kad ne patinas, bet vistiek gražu. Didelė kaip karvė :).

Briedei nuėjus į mišką mes pajudojome tolyn. Kilome ir kilome aukštyn. Galop pasiekėme Togwotee pass, kuris buvo aukščiausias šio kelio taškas ir tuo pačiu aukščiausias mūsų kelionės taškas - 9658 pėdų arba 2944 metrai virš jūros lygio. Dar tiek pat ir jau Kilimandžaro viršūnėje būtume :).
Užtat leisti nuo tokio kalno smagu. Žemyn ir žemyn. Tik gaila, kad jau sutemę buvo ir negalėjome matyti, kas aplink dedasi. Tik įsivazdavome, kad tai turi būti tikrai gražu.
Iš palengvo ir vėl pasiekėme lygų kelią. Žinojome, kad Wyomingas yra lygumų valstija. Ir arklių. Jų bandas prietemoje dar spėjome pamatyti. Taip važiuojant priešais mus pradėjo žaibuoti. Ir tiesiai priešais mus. Ot tai gausime lietaus. Nieko tokio, vandens nebijome. Važiuojame toliau. Kurį laiką atrodė, kad lekiame tiesiai į žaibus, bet po to jie pasuko kita kryptimi ir mes likome sausi. Tik jau daug vėliau supratome, kad priekyje mūsų galėjo būti ir tornadas, kuris naktį, jo nematant, tampa dar pavojingesnis. Šįkart viskas laimingai baigėsi.
Privažiavome savo nakvynės miestelį Riverton. Kaip supratome jis yra indėnų teritorijoje. Galbūt jie neleis Walmarte mums pasisvečiuoti? Bet viskas gerai, galima nakvoti ir mes išsirinkę vietą nakvynei nuėjome nusipirkti alaus. Išsirinkome alų ir nuėjome prie kasos. Aišku mūsų paprašo dokumentų. Mes prie to pripratę, JAV visi, kurie atrodo jaunesni nei keturiasdešimt, privalo pateikti savo ID perkant alkoholį. Mes rodom savo pasus. Kasininkė mums sako, kad nesupranta tokio dokumentu. Prasideda. Tai kokį dokumentą jai reikia pateikti? Ji nieko nenori girdėti. Mes pradėjome garsiau reikšti savo nuomonę. Iškart prisistatė menedžeriukas. Bet ir jis nesuprato mūsų dokumento ir sako, jog "negalime parduoti jums alaus". Tada jau net žmonės, laukiantys už mūsų eilėje pasipiktino. Kokio jums dar dokumento, viršesnio už pasą, reikia? Gavosi jau sanbrūzdis. Tada jau tikriausiai atėjo parduotuvės valdytojas ir pirštu parodęs kasininkei, kurią datą ji turi įvesti į kasos aparatą, nuramino situaciją. Nieko sau. Reiks visada Amerikoje garsiai reikšti savo nuomonę. Bet įmušto alaus kaina buvo ne ta, kurią mes matėme lentynoje... Galop mes tą alų palikome Walmartui. Apsieisime ir be jo. Įdomiai čia gavosi...
Diena buvo pilna įspūdžių...

2010 m. birželio 27 d., sekmadienis

Yellowstone nacionalinis parkas

2010.06.27. 317-oji kelionės diena.
Į Yellowstone NP. Ieškom dujų. Lankytojų centras. Žvejybos leidimai. Į stovyklavietę. Lokys! Bizonai! Nespėjame. Vėl nespėjame. Piknikas. Pronghorn. Laukiame meškų. Stebėtojai. Stovyklavietė. Žuvis ant laužo.
Atrodo, kad dujos tikrai mums taps galvos skausmu, nes paskutinis balionėlis, kurį naudojame visai prie pabaigos. Ir nėra kur nusipirkti. Kažkaip teks suktis. Jeigu ką visada yra McDonaldas su šiltu sveiku maistu :)
O šiandien nusiteikime Yellowstone'ui. Tai pirmasis nacionalinis parkas ne tik JAV, bet ir pasaulyje, įkurtas dar 1872 metais. Jis įžymus savo gyvūnija bei geoterminiais plotais. Čia laisvai ganosi bizonų bandos, elniai, vėl buvo atkurta vilkų populiacija, juodieji lokiai, grizliai. Nekalbant apie ežerų gyvūniją... Parke esantys geoterminiai dariniai sudaro daugiau nei pusę viso pasaulio tokio tipo reikalų. Nieko sau. Mes Zelandijoje pamatę keletą tokių parkų jau įsivaizdavome daug matę, o čia še tau daugiau nei pusė!
Iš pradžių dar parke tikėjomės rasti dujų balionėlių. Kur tau. Vėl tie patys, mums netinkantys.
Lankytojų centre su merginos pagalba susidėliojome maršrutą. Parką sudaro du ratai. Viršutinis ir apatinis. Šiandien pamatysime viršutinįjį, rytojui pasilikdami žemutinįjį. Jeigu norime pamatyti daugiau gyvūnijos mergina patarė paskubėti užsiimti vietą Slough Creek kempinge, iš kurio vakarais ir rytais galima stebėti vilkus. Oj kaip norim! Dar truputį paplepėjom ir išlėkėme. Reik spėti į kempingą. O dar Gintas paskatintas užpraėjusios dienos sėkmės vėl nori pažuvauti tai reikia nusipirkti licenciją. Tam reikalui turime nulėkti į kitą lankytojų centrą.
Lankytoų centre turėjome pralaukti eilėje apie 15 minučių tų licencijų. Kol dar vyrukas mums surašė dokumentą...
Dar susigundėme pasižiūrėti dokumentinį filmuką apie parką. Laikas tirpo...
Lekiam. Labai aišku čia neprilakstysi. Greitis beveik visur ribojamas iki 35 mylių per valandą. Svarbu niekam nereikia leisti aplenkti :).
Bet kur tau paskubėsi. Kamštis. O gal ką gero mato? Esame jau patyrę, kad ten kur automobolių kamštis ten reikia stoti ir dairytis. Taip ir šįkart. Pasirodo vis stebi juodąją meškutę, kuri sau žalioje laukymėje rupšnojo žolę. Visai netoli mūsų.

Eina sau kaip liuks. Vos pradėjome važiuoti, o jau vieną mešką turime. Gera pradžia pusė darbo.
Kad nesudaryti visiško kamščio pajudėjome toliau. Atvažiavusi reindžerė jau darė tvarkas. Visi norėjo pamatyti mešką ir niekas nenorėjo važiuoti. Šiaip ne taip pajudėjome. Ir vėl laiko praradome, bet bent jau ne veltui. Liuksiška meškutė.
Ne per toliausiai pavažiavę vėl turėjome stoti. Bizonas! Pirmas mūsų gyvenime laisvėje esantis bizonas. Ir dar kokio dydžio!

Bizonas sau ramiai šlamštė žolę. Nerūpėjo jam nei automobiliai, nei pasaulinės ekonomikos įvykiai. O mums jis rūpėjo. Norėjosi prieiti arčiau, bet tikriausiai neblogai būtų pamėtęs mus ant ragų :).
Ate, bizone, turime lėkti toliau.
Dar kiek pavažiavę pamatėme ne tik, kad bizoną, bet visą jų kaimenę. Vau. Kaip per filmus. Jie buvo visai šalia. Mums tai labai prie širdies. Neturėdami laiko vistiek stojome ir žiūrėjome. Taip tikriausiai galima praleisti ir visą dieną.

Grįšime čia dar, o dabar turime važiuoti. Kempingas jau buvo ne per toliausiai. Bet še tau, jau iš toli matome nuorodą į kempingą ir po apačia lentelę FULL. Et... Nespėjome. Ką darome? Walmartų čia nerasime tai lekiame į kitą artimiausią kempingiuką. Reikėjo važiuoti atgalios. Bet ar ten rasime vietos?
Važiavome jau niekur nestodami. Tiesiai prie kempingo. Prie nuorodos į kempingą bent jau nebuvo jokios lentelės. Bet tai nepadėjo. Kempinge visos vietos buvo užimtos. Nu ir tegul apsikakoja galvas. Susirasime kur nakvoti ir be kempingo. Jeigu jau negali įrengti pakankamai vietų lankytojams tai ir mes pinigų jiems nebešvaistysime.
Vėl važiuojame atgal, nes toliau važiuojant tuo keliu, ant kurio matėme bizonų kaimenes, privažiuosime vietas, kuriose dažniausiai matomi grizliai, vilkai, elniai.
Pakeliui dar sustojome prie didelio kanjono visai šalia kelio. Labai gražios spalvos. Sienose labai ryškiai matėsi skirtingų uolienų sluoksniai iš skirtingų ugnikalnio išsiveržimų. O ir pats kanjonas gilus, įspūdingas.

Toliau važiuodami sustojome vienoje vietoje papiknikauti. Išsitraukėme salotų iš Walmarto, pasidarėme sumuštinių ir sau valgėme. Gaila, kad nespėjome į tuos kempingus.
Pavalgę važiavome tuo rekomenduotu žvėrių keliu. Visai netoli pavažiavus pamatėme tolumoje, prie upės pronghorn'ų būrelį. Sustojame pastebėti. Nuslinkome abu ant kalvos ir su žiūronais stebėjome jų elgesį.

Atrodė, kad patinas bando vyti pateles jo norima kryptimi, o jos nori eiti priešingai. Po daugybės bandymų patelės pradėjo eiti savo kryptimi, t.y. link mūsų. Mes dar labiau prigludome prie žemės. Priėjusios visai netoli stirnaitės sukluso, pradėjo uostyti orą. Pradėjo bėgti atgal, išskyrus vieną, kuri ir toliau bėgo ta pačia kryptimi. Po kurio laiko, matyt žinodama tinakamą vietą, ji šoko į upę ir pradėjo plaukti į kitą krantą.

Geras gabalas iki kito kranto, bet ji tai padarė be jokio vargo. Kitame krante pasileido bėgti link miško lyg ko ieškodama. Gal savo vaikiuko? Dėl ko dar galėtų atsiskirti viena stirnaitė ir nieko besibaimindama nerti į mišką...
Tuo tarpu likusios pronghorn stirnaitės laikėsi viename būryje su patinu. Bet štai atbėga kitas patinas ir pirmasis pasitraukia. Patelės lieka su naujuoju patinu, kuris jas pradeda vesti tiesiai link plento. Ten jau jų laukė susirinkęs stebėtojų būrys. O mes jas jau ilgai stebime. Be be beee! :)

Pamatėme tai ko norėjome ir patraukėme toliau. Reikia ieškoti vietos, kur čia dar pastebėti kokių gyvių. Sustojome vienoje aikštutėje, iš kurios matėme vedantį takelį tolyn link miško. Paeikime juo šiek tiek. Toli nėjome, nes toliau buvo keletas bizonų patinų, kurių iš arti nelabai drįsome sutikti. Vietoje jų stebėjome siuntančius smulkius graužikus, tikriausiai prerijų šuniukai, bet nesame tuo tikri. Pradėjome švilpiniuoti juos pamėgdžiodami. Išvis sunerimo. Akimirkai dauguma išlindo iš urvų, o po to nėrė atgal. Kurį laiką visai nesirodė, bet vėl įsidrąsinę šmirinėjo aplink.

Bet norėjosi pamatyti kažką stambiau. Reik meškų. Važiuojame toliau.
Ant to pačio kelio už kelių mylių pastebėjome jau įsikūrusių keletą stebėtojų. Įvairiausių ilgių žiūronai. Ir mes su savo mažuliukais, bet dideliu noru ką nors pamatyti. Žiūrėdavome į tą pusę link kurios jie žiūrėdavo. Nieko. Ne lygis mums šitie stebėtojai, važiuojame ieškoti kitų. Ir netrukus radome ir jau nemažą jų būrį.

Vėl nukreipėme savo "veizolus" link miško. Nieko nematome. Reikia paprašyti jų dirstelti per tuos ilguosius. Su malonumu leido. Čia tikriausiai vienas jiems didžiausių malonumų kai jų kas nors to paprašo :).
Per jų žiūronus pamatėme tik tada kai jie pasakė į ką atkreipti dėmesį. Juodos dėmės miške. Iš viso trys meškos. Tik nežinia ar juodosios ar grizliai. Kai jau pamatėme per jų žiūronus tai tuos juodus taškiukus mes pamatėme ir per savuosius. Ne toks jau didelis skirtumas tarp mūsų ir jų binokulių :). Ačiū Ginto kolektyvui už gerą dovaną!
Dar šiek tiek pasidairę supratome, kad kažko įspūdingo šiandien jau nebepamatysime. Reikia važiuoti ieškotis nakvynės. Nusprendėme važiuoti išvis iš parko ir ten pasižiūrėti. Juolab, kad iki jo pakraščio jau visai netoli ir bebuvo.
Nakvynę radome pirmajame national forest kempinge. Išsirinkome ir pradėjome krauti šakas laužui. Juk reikia išsikepti upėtakius. Ir taip šiandien rizikavome. Šiame parke pagavus vaivorykštinius upėtakius (mūsų tokie ir buvo) juos reikėjo paleisti. Reikia naikinti įkalčius, nors ir iš kito parko. Sunkiai beįrodytume.
Upėtakiukai skaniai išsikepė ir turėjome vieną skanesnių vakarienių.

Dūmai kuriam laikui padėjo apsisaugoti nuo uodų, bet netrukus jau turėjome nerti į savo mašiniuką. Jie atsitrenkė į stiklą tai nieko ir nepešę...
Lauke buvo vėsoka. Bet kaip gerai miegasi...

2010.06.28. 318-oji kelionės diena.
Stebėti žvėrių. Paskutinės dujos. Mammoth Hot Springs. Geizeriai. Kamščiai. Old Faithful. Geizerių takas. Dar kartą Old Faithful. Į kempingą. Žvejyba tarp meškų. Vakaras prie laužo.
Ankstus rytas geras metas stebėti gyvūnus. Ankstus rytas mums reiškė šešta valanda. Nieko nelaukę susitvarkėme ir net nepusryčiavę išvažiavome stebėti vilkų. Bent jau taip tikimės.
Nuvykę į vakarykštę stebėjimo vietą nieko ten neradome. Tai ir mes važiuojame toliau. Pasikliausime kitų patirtimi.
Sustojome prie keletos automobilių taip pat bestebinčių pamiškes. Vidutė išsitraukė žiūronus ir pradėjo dairytis, o Gintas iš paskutinių dujų pradėjo virti kavą. Beveik beveik užteko. Ne visai užsiplikino, bet kavos kvapas buvo. Šiek tiek padėjo atsibusti :)
Bet svarbiausia, kad nieko neišėjo pamatyti. Niekas nenorėjo mums rodytis. O gal blogai žiūrėjome. Bandom važiuoti toliau.
Už kelių mylių pamatėme nemažą būrį žmonių. Toje vietoje, kurioje buvo nuoroda į mūsų norėtą kempingą. Et... Pažiūrėkime ką jie čia mato. Paklausėme mūsų nuomone su stipriausiais žiūronais. Pasirodo vilkų šeimynėlė tupi už kokio puskilometrio už kalvelės. Jie matė, kaip jie užsuko už kalvelės, bet po to laiko jie iš ten nepasirodė. Gal ten jų urvas?
Bet dar įdomiau žiūrėti, kaip susirinkusieji stebi vilkus. Visi ant kojūkų nusistatę žiūronus ir pamiršę vilkus viens su kitu bendrauja, kas kur ir ką yra matęs. Gal ir mes tokie kažkada būsime? Juk ir mums patinka stebėti gyvūnus.

Dar kokį pusvalanduką palaukėme su visais, bet nusprendėme laimę bandyti toliau. Jau buvo metas pradėti kitą mūsų ratą. Bet dar nepamatėme vilkų. Bet štai dar vienas sustojęs automobilis. Ką jie mato? Sako, kad taip pat vilkai. Ir lygiai taip pat užėjo už kalvelės ir pasislėpė. Laukėme, bet deja jie nepasirodė.
Taigi dabar jau pradėkime kelią per geoterminius dalykus. Pirmiausia važiuojame į Mamoth Hot Springs terasas, kurios yra vienos seniausių tokio tipo terasų pasaulyje. Pamatyti jas iš arčiau galima einant įrengtais takais, kurie vingiuoja tarp įvairios spalvos šaltinių. Šaltiniai su savimi atneša karbonitus, kurie ir nudažo baseinukų sienas.

Ėjome toliau ir atrasdavome vis naujų spalvų. Baseinukų terasos buvo panašios į tas, kokios yra Turkijoje. Patys nesame ten buvę, bet iš artimųjų nuotraukų tai žinome.
Sieros kvapas buvo visur. Vietomis net sunkoka buvo kvėpuoti. Atrodo, kad kažkas stipriai buvo prisivalgęs kiaušinių ir juos paleidęs į orą :). Bet grožis turi savo kainą. Dėl tokio vaizdo galėjome ir pakęsti tą kvapą.

Metas buvo judėti toliau. Per vieną dieną niekaip nepamatysime visų geizerių ir kitų geoterminių vietų. Tolesne stotele išsirinkome Norris Gayser Basin.
Pakeliui turėjome sustoti porą kartų dėl gyvūnų. Vieną kartą kai visai netoli kelio norėjome pažiūrėti besiganantį elnią milžiniškais ragais.

Netgi tada kai jis pradėjo eiti į krūmus mes dar ilgai matėme kyšančią jo karūną.
O kitas kartas nutiko dėl kalnų ožkos. Aišku būtų įspūdingiau pamatyti kalnų ožį, bet šįkart turėjome pasitenkinti tuo ką matome. Ir tai buvo įdomu. Ji taip vikriai kabarojosi uolomis, kad buvo sunku patikėti.

Toliau, kaip minėjome, privažiavome Norris Geyser Basin. Čia buvo nemaža geizerių, kurie nereguliariai išsiverždavo į viršų. Šioje vietoje yra ir aukščiausias pasaulio geizeris Steamboat gayser. Bet jo išsiveržimai labai nereguliarūs. Laikas tarp jų gali būti nuo vieno mėnesio iki 50 metų. Na tiek mes nelauksime, bet norime viena akimi žvilgtelti, kokioje vietoje tai vyksta. Ir aplinkinius geizeriukus pažiūrėti.
Mums galima sakyti šiek tiek pasisekė. Pamatėme Steamboat geizerį išsiveržiantį į gal kokių 5 metrų aukštį.

Einant iš Steamboat pirmą kartą JAV susitikome lietuvius. Nesunku buvo atpažinti - vyrukas buvo su maikute su užrašu LIETUVA. Pasisveikinome, šnektelėjome. Porelė iš Kauno trims savaitėms keliauja po JAV. Taip pat važiuos į pietvakarių nacionalinius parkus. Liuks. Sėkmės jums tautiečiai. Patys jau nebelabai įsivaizduojame, kaip galėtume paatostogauti per tris savaites. O kažkada tai atrodė taip daug. Ir dar atrodys...
Pakeliui atgal be geizerių žvilgtelėjome ir į Emerald pool. Smaragdo spalvos baseinukas. Net nebesigilinome, kodėl jis toks - svarbu, kad gražu.

Sekanti mūsų stotelė parko pasididžiavimas - Old Faithful geizeris. Tai reguliariausiai išsiveržiantis geizeris parke. Ir vienas didžiausių. Vanduo pasiekia 30-56 metrų aukštį. Tai vyksta vidutiniškai kas 90 minučių. Mes jau buvome pasiskaičiavę kada jis turėtų sekantį kartą išsiveržti ir jau buvo laikas link jo keliauti. Pakeliui kelio remontai tad atsarga gėdos nedaro.
Kaip sakėme taip ir buvo. Prie kelio remontų pralaukėme apie valandą. Pasidarėme pietukus tai bent jau naudingai išnaudojome laiką.
Pagaliau kolonai pajudėjus nulėkėme link mūsų norimo pamatyti geizerio. Minutės ėjo ir mes galėjome nespėti. Gal šįkart išsiverš keliomis minutėmis vėliau? Šiaip ne taip priparkavę automobilį nubėgome link geizerio. Blyn. Štai jau jis veržiasi, o mums dar keli šimtai metrų. Gintas įjungė savo sportinę pavarą ir nurūko į priekį. Pavyko vieną kadrą pagauti :).

Ką gi. Tiek to geizerio. O dabar dar turime galimybę paėjėti ratu pro smulkesnius geizerius. Prasuksime mažą ratuką. Tuo pačiu pamankštinsime truputį kojas.
Ratukas labai fainas. Pilnas visokiausių pavadinimų baseinukų. Širdies baseinukas, Ausies baseinukas, Dvynių baseinukas... Kas kokias formas įžvelgia taip ir pavadina. Tikriausiai po kurio laiko šios formos pakis ir reiks rinkti naujus vardus.


Kol apėjome visą ratuką tai ir valanda praėjo. Tai reiškia, kad Old Faithful vėl tuoj išsiverš. Palaukiam? Palaukiam. Tai Gintas reiškiasi bereikalingai taip lėkė kaip akis išdegęs? :).
Išsiveržimui stebėti yra įrengti specialūs suoleliai. Kiekvieną išsiveržimą tikriausiai stebi apie 500 žmonių. Mes įsikūrėme pačiame priekyje, kaip ir likusieji stebėjome vieną tašką. Po kurio laiko kažkas pradėjo putoti ir jau po kelių sekundžių geizeris pačiame savo pike. Vau.

Viskas truko gal porą minučių ir vėl nurimo. Laikas eiti. Visi pulkais pradėjo skirstytis.
Tai dienai buvome nusižiūrėję kempingiuką šalia Lewis ežero. Tokiu pavadinimu ežeriuką Gintas tikriausiai išsirinko dėl savo pavardės. Ar žinojote, kad Ginto proproproprosenelis išrado Lewis džinsus? Tik jis pats to tikriausiai nežinojo :).
Pakeliui esančiame informacijos centre pasiklausėme, ar tame kempinge dar yra laisvų vietų ir gavę teigiamą atsakymą nuvažiavome tiesiai ten.
Įsikųrėme ir patraukėme šiek tiek skirtingais tikslais. Vidutė laužui malkų rinkti, o Gintas žvejoti.
Paėjėjęs keletą šimtų metrų pakrante Gintas randa užrašus ant medžių, jog meškos čia dažnos viešnios ir kuo toliau eini, tuo "on your own risk". Ką gi. Negi pasuksi atgal. Vidutė juoksis. Pirmyn.
Kuo toliau tuo labiau viskas "meškiška" atrodė. Išvirtę medžiai, papelkiję krantai... Vaizdas beveik kaip dokumentiniuuse apie Aliaską, kur įsibridę lokiai į vandenį gaudo žuvį. Šįkart Gintas gaudo žuvį, bet ar jis pats netaps žuvimi.... Iš pradžių dar matėsi menkas takelis palei pakrantę, bet ir tas išnyko. Bet taip norėjosi prieiti iš ežeriuko ištekančią upę. Ten tikėtina didesnė tikimybė kąnors pagauti. Bet tą patį tikriausiai žino ir meškos... Tad nuolat viena akis buvo į vandenį, o kitą į šoną. Tuoj ne tik trumparegis Gintai tapsi, bet dar ir žvairas :). Vienu žodžiu nelabai jauku. Kiek jau prabuvai? Valandą, pusantros? Gal jau gana. Gal tiek laiko jau pakankamai savo drąsai parodyti. Gal netgi dar gyvam pavyks grįžti iki Vidutės...
Viskas laimingai baigėsi ir Gintas sėkmingai pasiekė namukus. Tuščias kaip beveik visada, bet svarbiausia sveikas :).
Vidutė per tą laiką jau buvo parinkusi malkų ir dar vakaro šviesoje skaitė knygą. Laukė vyro žvejybininko pareinančio :).
Susikrovėme laužiuką ir pasidarėme valgyti. Ir dujų nereikia. Va taip va. Ir maistas netgi kitokį skonį gauna.

2010 m. birželio 24 d., ketvirtadienis

Žvejyba

2010.06.24. 314-oji kelionės diena.
Ginto žvejybos dalykiukai. Patarimai. Flathead lake. Lietus. Žvejyba. Bulviniai blynai. Šampanas.
Šita diena turėjo mums būti poilsio diena. Šiek tiek norėjome stabtelti ir atgauti kvapą. Tam reikalui norėjome išsirinkti ežeriuką ir prie jo praleisti pora dienelių.
Gintas Walmarto žvejybos skyriuje pasipildė savo arsenalą, pakalbėjo su to skyriaus vaikinukais, kur čia geriausia būtų pažvejoti. Netoliese esančioje laisvalaikio prekių parduotuvėje nusipirko žvejybos licenciją trims dienoms. Grobuonys. 15 dolerių už tris dienas.
Stebinantis ir šiek tiek mus šokiruojantis dalykas JAV - ginklais. Jie visur. Visi pareigūnai vaikšto su ginklais, pilna ginklų parduotuvių, laisvalaikio prekėse visai netoli vaikų skyriaus kabo didžiausias ginklų pasirinkimas, įėjimas į tokias parduotuves nukabinėtas trofėjų nuotraukomis, kartais su šalia stovinčiais vaikais. Atrodo, kad šautuvą šioje šalyje nusipirkti ne sunkiau nei žvejybos licenciją. Parodai asmens dokumentą, sumoki ir eini pyškinti. Tikriausiai mes labai pripratome, kad Lietuvoje viešoje vietoje net pareigūnų nematome su šaunamaisiais ginklais. Peace.
Vyrukas laisvalaikio parduotuvėje Gintui paaiškino kaip nuvažiuoti iki neblogos vietos, kurioje būtų galima pažvejoti nuo kranto. Ten ir patraukėme. Vieta buvo visai netoli. Žemėlapyje matėme, kad esame netoli Flathead ežero, kuris yra vienas didžiausių valstijoje, bet nesitikėjome, kad vyrukas ir patars mums ten žvejoti. Na jeigu sako tai reik pažiūrėti.
Apsistojome prie ežeriuko esančiame valstijos parko kempinge. Turi ir dušus. Liuks.
Ginto nelaimei apsiniaukė. Netrukus pradėjo ir lyti. Teks palaukti.
Bet prie kalnų oras greitai mainosi ir netrukus jau vėl švietė saulė. Gintas susikrovė amuniciją ir išėjo žvejoti. Nei žvyno nei uodegos.

Tuo metu Vidutė liko su mūsų Gardenike. Neskubėdama ir netrukdoma bumbuliuojančio Ginto išvalė mašiniuką, nuvalė langus, skaitė knygą. Ne taip dažnai būname atskirai ir net nežinia ar čia malonu ar ne. Kažko lyg trūktų...
Dangus ir toliau buvo nenuspėjamas. Vėl pradėjo lyti. Ir štai kur buvęs kur nebuvęs parbėga Gintas. Tuščias kaip visada... Ir piktas. Ale vyrukai iš parduotuvės visiškai š... vietą parodė, nuo kranto visiška nesąmonė žvejoti. Toliau pakrante eiti neina, nes prasideda privati teritorija...
Taigi vėl kartu :). Lietus jungia mus :).
Lietui nurimus Gintas vėl leidosi bandyti laimės. Šįkart užtruko ilgiau, gal vistik kažką pagavo? Grįžo po poros valandų tuščias.. Vis dar buvo piktas ant blogai patariusių dėdžių. Vadinasi rytoj važiuosime į kitą vietą.
Bet ir be žvejybos laimikio buvome laimingi. Buvome prie ežero, aplink gamta, ramu, niekur nevažiuojame. To jau reikėjo. Ir dar ta proga nusprendėme išsikepti bulvinių blynų. Juk visai nesunku. Tam reikalui turėjome mažą tarkutę. Pirmyn.

Nerealiai faina. Prisikirtom iki negalėjimo... Kur tas saikas pas žmones?...
Šampano burbuliukai šiek tiek reikalą pagerino. Liuksų liuksas. su buteliu šampano nuėjome prie ežero pasitikti saulėlydžio. Pagaudyti romantikos...

Žvejyba (54 photo)
Naktį išvis viskas nurimo.

2010.06.25. 315-oji kelionės diena.
Švarinamės. Gyvačiukė. Į kitą stovyklavietę. Pirmoji žvejyba. Antroji žvejyba. Trečioji žvejyba.
Nors ir norėjome važiuoti į kitą vietą, bet neskubėjome. Kol atsikėlėme, kol kavos išsivirėme, kol papusryčiavome. Kaip sulėtintame filme. O dar išsimaudyti...
Vandens atsargas irgi neprošal papildyti. Kol Gintas nuėjo vandens Vidutė sukrovė mūsų daiktus. Bet štai parlekia Gintas penktu bėgiu šaukdamas: "Gyvatė!". Vėliau šypsodamasis pasitaisė: "Gyvačiukė...". Abu nulėkėme dar kartą pažiūrėti. Iš tikrųjų tai buvo neseniai iš kiaušinio išsiritusi gyvačiukė. Bent jau mes taip manome. Lyg jau būtų suaugusi, nes uodegos galiukas buvo grąsinamai pakeltas.

Vidutė irgi nori būti kieta kaip dešra, o gal šiaip panižo nagai paglostyti gyvačiukę. Vos priliesta ji beveik persivertė ore ir pabėgo į krūmus. Tiek to nuotykio. Šiek tiek net juokinga, kad šita mažutė gyvačiukė buvo mūsų pirmoji matyta gyvatė per visą šią kelionę. Nieko sau.
Kitos stovyklos nusprendėme pasiieškoti prie mažesnio ežeriuko. Pravažiavome visą Flathead ežerą ir už jo pamatėme nacionalinio miško informacijos centriuką. Gal jie gali patarti, kur mums geriau vykti? Mūsų nuostabai ten sėdėjo trys moteriškės, bet apie žvejybą išmanė tikrai ne mažiau nei diedai iš parduotuvės. Viena jų mums parodė mažą ežeriuką ir parodė, kurioje vietoje yra maža stovyklavietė. Mums tinka, važiuojame tenai.
Moterikė mums patarė įsikurti prie Rainy ežero. Privažiavę pamatėme, kad stovyklavietė daugiau pritaikyta palapinėms, bet turi ir parkavimo aikštutę. Ten mes ir įsikūrėme. Nemokama. Labai gerai.
Gintas nieko nelaukęs patraukė prie ežeriuko. Pirmoji žvejyba. Nors ir turėjo prisipirkęs amunicijos, bet žuvys kaip nekibo taip nekibo. Nesigilinsime, ką jis ten bandė, bet upėtakiai, kaip šokinėjo paviršiuje taip šokinėjo, o Ginto maišas tuščias. Bet pasiduoti neketina. Reikia bandyti toliau. Netoliese į ežeriuką įtekėjo upelis. Reikia jo pakrantėmis pabandyti. Bet ir ten nieko. Lyg tyčiotųsi. O čia dar žiūrėk ir pareigūnas su savo "brauningu" ateina. Po trumpo draugiško pokalbio paprašė licencijos. Fiu. Gerai vistik, kad nusipirkome. Įsitikinęs,kad viskas tvarkoje jis pasitraukė, nuėjo ieškoti kitų aukų, o Gintas ir toliau liko su viltimi kažką pagauti. Bent jau gamta aplink nereali. Kalnai, miškai, vanduo, kažkur tolyje staugiantis vilkas...

Po kurio laiko ir jam pritrūko kantrybės ir jis grįžo pas Vidutę, kuri per tą laiką buvo dar labiau sutvarkiusi mašiniuką ir skaitė savo knygą. Tikriausiai juokas ėmė iš optimisto vyro. Kad bent jau licencija būtų nekainavus, o tai dabar pinigai į balą eina.
Gintas ilgai mąstęs vistik nusprendė kardinaliai pakeisti savo žvejybos būdą. Nusikabino blizgutę ir viską persidarė plūdinei meškerikei. Gal dabar kibs? Juolab, kad diedai iš parduotuvės buvo įdėję upėtakinio masalo. Bet jais pasitikėti neina ir Gintas masalui nusprendė prisigaudyti musių. Kai jau nei vienos gyvos nebeliko aplink mašiną jis nuėjo prie tualetų ir ten dar visas išdaužė. Žmonės tikriausiai bijojo eiti lengvintis kol jis ten šokinėjo ir daužė sienas :).
Šįkart vėl Gintas užtruko ilgiau. Tai gal jau dabar pavyks? Štai jau vakarop jisai pareina. Iš tolo švytinčiu veidu. 5 upėtakiai! Neblogai. Ir dar ganėtinai nemaži (Lietuvos standartais :)). Buvo patenkintas kaip viedras. Musės pasiteisino. O kaip diedų masalas? Visiškai jokio kibimo. Reikia pasitikėti moteriškėm.
Gintas nenustygo vietoje. Ale, einam dar. Nu einam einam. Dar kartu pasigaudėm musių ir patraukėme atgal prie ežero. Gintas pamokino Vidutę kaip reikia gaudyti ir jau po akimirkos ant kranto buvo ištrauktas upėtakis. O tau tam reikėjo 2 dienų? Nejuokink :). Paprasta kaip du kart du. Galite Vidutės įgūdžius pažiūrėti mūsų video skyrelyje.

Po kurio laiko pasijutome ne tik žvejojantys, bet ir žvejojami. Uodai tikriausiai už muses keršijo ir kaip pasiutę kando netgi per kelnes. Kraujo praradome tikriausiai po litrą. Reiks raudonu vynu pusiausvyrą atstatyti.
Dabar jau Ginto eilė buvo parodyti klasę. Gerai gerai, visai neblogai varai. Po pusvalanduko turėjo dar tris upėtakius. Visus juos paleidome. Nutarėme, kad pirmųjų penkių mums pilnai užteks. Užteks jau ir uodams mus kapoti. Susipakavome meškeres ir nuėjome namo.

Gintas lyg iš naujo būtų gimęs. Tie penki upėtakiai atstatė vyrišką savigarbą ir dabar jau jautėsi net kietesnis už dešrą. Kiek mažai tiems vyrams reikia :).
Pats savo rankomis žuvis išdarinėjo, sukrovė į šaltdėžę. Bus ką valgyti rytoj. Nepagalvojome, kad žuvų vidurių nereikėtų mesti į mišką. Meškos turi neblogą uoslę...
Bet nieko naktį nesulaukėme...

2010.06.26. 316-oji kelionės diena.
Lekiam toliau. McDonaldo paieškos. Į Bozeman. Ieškom dujų. Kempingas Walmarte.
Snaudėme kol saulė pradėjo jau kaitinti pro langus. Susipakavome ir leidomės į kelią. Šiandien turime pasiekti Bozeman, kuris yra paskutinis meistukas su Walmartu prieš Yellowstone nacionalinį parką, kuris buvo sekantis mūsų sąraše.
Pirmajame miestelyje sustojome pasiieškoti McDonaldo. Tokios paieškos dar nebuvome matę. Klausėme keturis kartus, kur yra Mcdonaldas. Be to, kad mus amerikonai vėl sunkiai suprato, mes dar ir nerasdavome pagal pasakojimą. Sukome kelis kartus apie centrą, bet nieko... Ir štai pagaliau. Tereikėjo važiuojant atsigręžti atgalios ir jis buvo prieš akis visu gražumu.
Pakalbėjome su namiškiais. Jie jau mūsų laukia nesulaukia. Ypač kai pasakėme, kad grįžtame anksčiau nei planavome. Širdyje taip gera, kad turime kas mūsų laukia...
Po McDonaldo pirmyn link Bozeman. Iki jo dar buvo geros trys valandos kelio. Važiavome greitkeliu tad nematėme jokio vargo. Dar šiek tiek ir būtume kortomis pradėję lošti. Bet ir aplink patinka mums žvalgytis.

Montana mums ilgam įstrigs atmintyje. Labai labai graži valstija.
Bozeman'e prasukome gal 5 sporto prekių, namų apyvokos, laisvalaikio parduotuves, bet niekaip negalėjome rasti balionėlių savo dujinei viryklei. Visi čia naudoja kažkokius kitokius, platesnius.
Tai lyg niekur nieko prabėgo visa diena. Nei daug nei mažai, bet nuvažiavome daugiau nei 400 kilometrų šiandien. Ir dar turėjome šiek tiek laiko. Ir labai tingėjome darytis valgyti. Ką tokiu atveju darom? Teisingai! Važiuojam į McDonaldą. Pavalgėme per keliasminutes, bet prie interneto prabuvome geras porą valandų.
Laikas miegoti. Rytoj mūsų laukia Yellowstone'as - pirmasis JAV nacionalinis parkas.

2010 m. birželio 23 d., trečiadienis

Glacier nacionalinis parkas

2010.06.23. 313-oji kelionės diena.
Glacier NP. Lankytojų centras. Vandens atsargos. Keliu aukštyn. Sniegas. Uždarytas kelias. Dušas automobiliui. Pietūs prie krioklio. Žygiukas. Elnias. Atgal į Walmartą.
Atsikėlėme gerai išsimiegoję ir pasiryžę dar vieno parko šturmui. Iki jo buvo dar valanda kelio. Buvome ten pagal mus ankstokai - apie dešimtą.
Glacier nacionalinis parkas valdomas kartu su Kanados Waterton parku ir abu kartu yra vadinami International Peace Park World Heritage Site. Gražus bedradarbiavimo pavyzdys.
Parkas žymus savo snieguotomis viršūnėmis bei išlikusiais ledynais, kurie tiesa šiuo metu teturi apie 20% to ką turėjo praėjusio amžiaus pradžioje. Ale klimato atšilimas dėl to kaltas. Tikėkimės, kad ką nors pamatysime.
Jau artėjant prie parko matėme kylančias viršūnes. Tikrai bus ką pamatyti.

Pirmiausia tradiciškai užsukome į lankytojų centrą. Susirinkome visą reikiamą informaciją, pasitarę su reindžeriu išsirinkome kokiu taku eisime pažygiuoti. Kadangi jau buvome bebaigią savo vandens atsargas tai tuo pačiu prisipildėme savo visas turimas taras geru, geriamu vandeniu iš šalia lankytojų centro tam specialiai įrengto čiaupo.
Per parką eina kelias pavadinimu Going-To-The-Sun. Gražus pavadinimas ir gražus kelias. Pirmiausia juo pravažiavome palei McDonald ežero pakrantę. Vanduo buvo kaip stiklas. Priešais esantys kalnai atsispindėjo kaip veidrodyje. Turėtų būti labai gera fotografija, bet nusprendėme nestoti, o važiuoti tolyn ir fotografuoti grįžtant. Ok. Važiuojame toliau.
Sustojome prie vieno kalno, kad galėtume pasižvalgyti lokių. Jų čia turėtų būti labai daug. Norime pamatyti.

Lokiai nelabai buvo sužavėti mūsų noru juos pamatyti ir kažkur slapstėsi. Nieko, pamatysime vėliau. Toliau kilkime aukštyn.
Pradėjome vingiuoti visai siauru keliuku. Šitas keliukas viršuje uždarytas dėl gausiai iškritusio sniego prieš keletą dienų tad viso Going-To-The-Sun kelio mes šiandien nepamatysime. Bet ir ši atkarpa mums buvo pakankamai įspūdinga. Su kiekvienu vingiu kilome vis aukštyn ir vaizdas darėsi vis platesnis.

Prieš kelias dienas kalnai buvo gavę pakankamai sniego tad dabar jį tirpdydami buvo sukūrę daygybę mažų ir didelių kriokliukų. Taip pat įspūdingas reginys.

Privažiavome tolimiausią galimą pravažiuoti tašką. Nuo čia matėsi plačiausias vaizdas. Ale tolumoje matėsi ledynai. Deja, su naujazelandietiškais jie lygintis negali... Bet ir be ledynų vaizdai buvo gydantys sielas...
Weeping wall vienas įspūdingesnių vaizdų šiame parke. Gal pusšimčio metrų ilgio uola, kuri visa ir buvo ilgas krioklys. Įspūdinga.

Toliau jau vingiavome keliuku atgal. Išsirinkome mums gražiausią vietą šalia mažos mažos weeping wall ir pasidarėme pietukus. Mūsų mėgstami Mac'n'Cheese. O dar tokioje aplinkoje. Niam niam.
Palengva grįžome prie McDonaldo ežero. Ežeras jau nebebuvo toks stiklas kaip ryte. Deja, praradome vieną labai gerą kadrą :). Gausime kažkada dėl jo grįžti :).
Mūsų išsirinktas žygiukas Apgar L.O. lookout trail buvo visai netoli įvažiavimo į parką. Praeisime juo ir galėsime traukti namo. Į vieną pusę apie 4.5 km tad turėtume užtrukti minimum apie pora valandikių. Per daug į tamsą nenorėjome traukti, nes tie lokiai kažkaip gali tapti ir pavojingais...
Takas buvo beveik tuščias. Ėjome sau ir švilpiniavome. Reindžerių buvome primokinti, kad prieš "akluosius" posūkius būtų gerai patriukšmauti, kad neužkluptume lokio iš netyčių. Išgirdęs iš toliau, kad ateiname, lokys lėks šalin. Dažniausiai. Tai mes ir triušmavome. Plojome rankomis, dainavom, šūkaliavom :).
Po truputį keliukas pradėjo kilti aukštyn. Taip nuėjus apie pora kilometrų sutikome šeimyną, kuri "padrąsindama" pasakė, kad visas vargas dar prieš akis. Vistiek einame toliau.
Šeimyna nemelavo, kelias tolyn ėjo vis stačiau. Ir nepasakytume, kad šis kelias buvo labai gražus. Miškas buvo po gaisro ir dar tik atsigavinėjo, tad iki sodrios gamtos buvo toli gražu. Bet bent jau vaizdas nuo kalno niekuo neužsistojo ir galėjome nuolat matyti, kiek jau pakilome aukštyn.

Pagaliau priėjome ir pabaigą. Pabaiga tikrai verta šio kopimo. Prieš mus atsivėrė McDonaldo ežeras ir visos snieguotos kalnų viršūnės už jo.

Taip sėdėjome besigrožėdami gerą pusvalandį. Netgi prakaitas nudžiūvo. Laikas buvo eiti atgal.
Gintui kelias atgal netgi sunkesnis nei pirmyn. Nulipus jam netgi keliai ima virpėti. Į viršų nors ir prakaituodamas, bet gali ilgai sau eiti...
Nusileidę žemyn dar kurį laiką ėjome takiuku per šiek tiek tankesnį mišką. Ir čia pamatėme pirmą gyvūną šiame parke. Jaunas elnias buvo tiesiai prieš mus ant tako. Stebėjome vieni kitus. Pradėjus mums eiti link jo jis taip pat pasuko link mūsų. Kas čia dabar bus? Durs? Neišsigandome ir ėjome link jo. Jis taip pat. Tik likus keliems metrams iki mūsų pasuko nuo takelio į mišką. Narsuolis.

Neblogas žygiukas. Fiziškai gan varginantis, bet viršūnėje gražus.
Patraukėme namo. Pakeliui žygyje prarastas jėgas atgavome McDonalde. Ežero Glacier nacionaliniame parke garbei :).
Miegojome tame pačiame Walmarte kaip ir vakar. Nulūžome kaip kūdikiai...