2010 m. birželio 23 d., trečiadienis

Glacier nacionalinis parkas

2010.06.23. 313-oji kelionės diena.
Glacier NP. Lankytojų centras. Vandens atsargos. Keliu aukštyn. Sniegas. Uždarytas kelias. Dušas automobiliui. Pietūs prie krioklio. Žygiukas. Elnias. Atgal į Walmartą.
Atsikėlėme gerai išsimiegoję ir pasiryžę dar vieno parko šturmui. Iki jo buvo dar valanda kelio. Buvome ten pagal mus ankstokai - apie dešimtą.
Glacier nacionalinis parkas valdomas kartu su Kanados Waterton parku ir abu kartu yra vadinami International Peace Park World Heritage Site. Gražus bedradarbiavimo pavyzdys.
Parkas žymus savo snieguotomis viršūnėmis bei išlikusiais ledynais, kurie tiesa šiuo metu teturi apie 20% to ką turėjo praėjusio amžiaus pradžioje. Ale klimato atšilimas dėl to kaltas. Tikėkimės, kad ką nors pamatysime.
Jau artėjant prie parko matėme kylančias viršūnes. Tikrai bus ką pamatyti.

Pirmiausia tradiciškai užsukome į lankytojų centrą. Susirinkome visą reikiamą informaciją, pasitarę su reindžeriu išsirinkome kokiu taku eisime pažygiuoti. Kadangi jau buvome bebaigią savo vandens atsargas tai tuo pačiu prisipildėme savo visas turimas taras geru, geriamu vandeniu iš šalia lankytojų centro tam specialiai įrengto čiaupo.
Per parką eina kelias pavadinimu Going-To-The-Sun. Gražus pavadinimas ir gražus kelias. Pirmiausia juo pravažiavome palei McDonald ežero pakrantę. Vanduo buvo kaip stiklas. Priešais esantys kalnai atsispindėjo kaip veidrodyje. Turėtų būti labai gera fotografija, bet nusprendėme nestoti, o važiuoti tolyn ir fotografuoti grįžtant. Ok. Važiuojame toliau.
Sustojome prie vieno kalno, kad galėtume pasižvalgyti lokių. Jų čia turėtų būti labai daug. Norime pamatyti.

Lokiai nelabai buvo sužavėti mūsų noru juos pamatyti ir kažkur slapstėsi. Nieko, pamatysime vėliau. Toliau kilkime aukštyn.
Pradėjome vingiuoti visai siauru keliuku. Šitas keliukas viršuje uždarytas dėl gausiai iškritusio sniego prieš keletą dienų tad viso Going-To-The-Sun kelio mes šiandien nepamatysime. Bet ir ši atkarpa mums buvo pakankamai įspūdinga. Su kiekvienu vingiu kilome vis aukštyn ir vaizdas darėsi vis platesnis.

Prieš kelias dienas kalnai buvo gavę pakankamai sniego tad dabar jį tirpdydami buvo sukūrę daygybę mažų ir didelių kriokliukų. Taip pat įspūdingas reginys.

Privažiavome tolimiausią galimą pravažiuoti tašką. Nuo čia matėsi plačiausias vaizdas. Ale tolumoje matėsi ledynai. Deja, su naujazelandietiškais jie lygintis negali... Bet ir be ledynų vaizdai buvo gydantys sielas...
Weeping wall vienas įspūdingesnių vaizdų šiame parke. Gal pusšimčio metrų ilgio uola, kuri visa ir buvo ilgas krioklys. Įspūdinga.

Toliau jau vingiavome keliuku atgal. Išsirinkome mums gražiausią vietą šalia mažos mažos weeping wall ir pasidarėme pietukus. Mūsų mėgstami Mac'n'Cheese. O dar tokioje aplinkoje. Niam niam.
Palengva grįžome prie McDonaldo ežero. Ežeras jau nebebuvo toks stiklas kaip ryte. Deja, praradome vieną labai gerą kadrą :). Gausime kažkada dėl jo grįžti :).
Mūsų išsirinktas žygiukas Apgar L.O. lookout trail buvo visai netoli įvažiavimo į parką. Praeisime juo ir galėsime traukti namo. Į vieną pusę apie 4.5 km tad turėtume užtrukti minimum apie pora valandikių. Per daug į tamsą nenorėjome traukti, nes tie lokiai kažkaip gali tapti ir pavojingais...
Takas buvo beveik tuščias. Ėjome sau ir švilpiniavome. Reindžerių buvome primokinti, kad prieš "akluosius" posūkius būtų gerai patriukšmauti, kad neužkluptume lokio iš netyčių. Išgirdęs iš toliau, kad ateiname, lokys lėks šalin. Dažniausiai. Tai mes ir triušmavome. Plojome rankomis, dainavom, šūkaliavom :).
Po truputį keliukas pradėjo kilti aukštyn. Taip nuėjus apie pora kilometrų sutikome šeimyną, kuri "padrąsindama" pasakė, kad visas vargas dar prieš akis. Vistiek einame toliau.
Šeimyna nemelavo, kelias tolyn ėjo vis stačiau. Ir nepasakytume, kad šis kelias buvo labai gražus. Miškas buvo po gaisro ir dar tik atsigavinėjo, tad iki sodrios gamtos buvo toli gražu. Bet bent jau vaizdas nuo kalno niekuo neužsistojo ir galėjome nuolat matyti, kiek jau pakilome aukštyn.

Pagaliau priėjome ir pabaigą. Pabaiga tikrai verta šio kopimo. Prieš mus atsivėrė McDonaldo ežeras ir visos snieguotos kalnų viršūnės už jo.

Taip sėdėjome besigrožėdami gerą pusvalandį. Netgi prakaitas nudžiūvo. Laikas buvo eiti atgal.
Gintui kelias atgal netgi sunkesnis nei pirmyn. Nulipus jam netgi keliai ima virpėti. Į viršų nors ir prakaituodamas, bet gali ilgai sau eiti...
Nusileidę žemyn dar kurį laiką ėjome takiuku per šiek tiek tankesnį mišką. Ir čia pamatėme pirmą gyvūną šiame parke. Jaunas elnias buvo tiesiai prieš mus ant tako. Stebėjome vieni kitus. Pradėjus mums eiti link jo jis taip pat pasuko link mūsų. Kas čia dabar bus? Durs? Neišsigandome ir ėjome link jo. Jis taip pat. Tik likus keliems metrams iki mūsų pasuko nuo takelio į mišką. Narsuolis.

Neblogas žygiukas. Fiziškai gan varginantis, bet viršūnėje gražus.
Patraukėme namo. Pakeliui žygyje prarastas jėgas atgavome McDonalde. Ežero Glacier nacionaliniame parke garbei :).
Miegojome tame pačiame Walmarte kaip ir vakar. Nulūžome kaip kūdikiai...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą