Outlet'ai. Gintas vandeny. Deception falls. Sniegai. Free coffee. Vokiškas miestelis. Kanjonais. Žvejyba. Slapstomės.
Iš pat ryto pasistiprinę patraukėme į outlet'us dar pasižiūrėti ką nors gero. Bet nepirkimo sindromas tęsėsi ir toliau. Keletas smulkmenėlių ir viskas. Bet ir tai gerai. Nereiks daug ant pečių tempti.
Po outletų pradėjome savo kelionę link rytų. Dabar jau tiesiai bent iki Čikagos. Aišku pakeliui užsuksime į vieną kitą parką. Pirmasis mūsų akiratyje - Glacier nacionalinis parkas. Nuvažiuosime pažiūrėti į jo ledynus. Galėsime palyginti su Naujosios Zelandijos. Šiandien dar nesitikėjome jo pasiekti, bet bent jau iki pusiaukelės.
Važiavome keliu per Cascade Mountains. Iš lėto vis kopėme aukštyn. Drėgni miškai, čiurlenantys upeliai, tikriausiai pilni upėtakių. Norėtume kažkur stabtelti ir paeiti kiek giliau į mišką pažiūrėti, kas ten darosi.
Pagaliau radome stotelę iš kurios ėjo pasivaiščiojimo takas. Einam. Apsamanoję medžiai, čiurlenantis upeliukas, uolos. Tylu. Nei vieno žmogaus. Geras.
Medžiai labai įdomiomis sąmanomis. Nuo šakų jos nukarusios kaip kokie plaukai. Atrodo, kad medžiai plaukais apaugo.O gal čia mums šriubai atsilaisvino? Bet jeigu nuotrauką turime tai gal iš tirųjų taip yra?
Jau tako gale priėjome upeliuką iš kurio kyšojo tik pora akmenų. Reikėjo jais pereiti į kitą pusę. Vidutė chop chop ir jau vietoje. Ginto eilė. Chop chop, vienas akmuo (tikriausiai nuo jo svorio) prasprūdo ir Gintas jau vandeny iki kelių. Vidutė irgi nebloga. Vietoje to, kad susirūpintų savo vyru, ar jis nenukentėjo ar viskas gerai baigsis, ji šaukia: "Fotiką laikyk". Nu tas materialumas :). Bet fotiką Gintas išlaikė ir netgi laimingai parbrido į kitą krantą. Nieko sau kietas kaip dešra :).
Tako gale priėjome Deception krioklius. Jie šniokštė su tokia jėga, kad reikėjo šaukti viens kitam, purslai merkė mus jau iš toli. Čia tikriausiai paliję kelias dienas, kad tiek daug vandens.
Ką gi, išsimaudėme ir lekiame tolyn. Taip nejučia pasiekėme ir 4000 pėdų aukštį. Stevens pass. Šalia kelio dar karts nuo karto ir sniego atsirasdavo. O juk visai neseniai buvome svilinančiame karštyje. Amerika - kontrastų šalis, visomis prasmėmis. Labai įdomu.
Po Stevens pass pradėjome leistis žemyn. Lėkėme, kad net stabdžiai pradėjo smirdėti. Po kurio laiko pamatėme užrašą "Free coffee". Kaip tik tai ko mums reikia. Sustojome. Pailsinsime satbdžius ir atgaivinsime galveles. Pasirodo kava yra dalinama demokratų partijos iniciatorių. Jie tai daro kai kuriose poilsio stotelėse norėdami pakalbinti žmones, praskaidrinti jų nuotaikas. Gera mintis. Šalia padėtoje dėžutėje kiekvienas palieka pinigiukų pagal savo galimybes ar norus. Įdėjome ir mes. Paplepėjome su senučiukais apie Obamą ir Lietuvą, ir važiavome toliau.
Toliau privingiavom Leavenworth miestelį. Labai nustebome jį pamatę. Atrodė, kad papuolėme į Vokietiją. Susižvalgėme. Negi tikrai?
Žvilgtelėjome į savo LP gidą ir tikrai pamatėme, kad Leavenworth miestelis žymus savo vokiška architektūra ir kultūra. Prieš kokį šimtą metų šalia miestelio panaikinus geležinkelio kelią, kuris buvo visų pragyvenimo šaltinis kažką reikėjo sugalvoti, kad gyventi toliau. Buvo nuspręsta pristatyti vokiškos architektūros namų, kurių dalis čia buvo ir anksčiau. Gera mintis, kuri ir pasiteisino. Dabar tai vienas lankomiausių miestelių šiaurės vakaruose.
Nusrendėme sustoti ir pasidairyti iš arčiau. Tai buvo kelios gatvelės, bet visiška Vokietija. Netgi barai įruošti vokišku stiliumi. Be abejo vokiškas alus. Vokiški suvenyrai. Įdomu. Sveikiname idėją.
Važiavome toliau. Netrukus privažiavome Kolumbijos upę, kurios statūs krantai mums priminė neperseniausiai matytus kanjonus. Vėl grįžome į kanjonus.
Buvome ne per toliausiai jau nuo savo nusižiūrėtos stovyklos. Tikėkimės, kad ten viskas bus tvarkoje, nes kitos nebuvome pasižymėję.
Viskas buvo tvarkoje išskyrus vieną dalyką - prie kelio vedančio link stovyklos buvo užrašas, jog įvažiuoti su leidimais. Tai reiškia, kad reikia žvejybos licensijos. Surizikuokime. Prisiparkavimo aikštelės nuošalyje. Nei vieno žmogaus. Metas pasireikšti Gintui. Stvėrė savo meškerikę, kurią nusipirko dar Los Andžele ir patraukė žvejoti. Žuvys šokinėjo kaip pasiutusios. Vidutė tuo metu turėjo saugoti, ar neatvažiuoja koks reindžeris. Jeigu ką - majakas. Bus linksma :).
Gintas ilgokai taip mėtė ir aišku, kad nieko... Bet štai majakas. Blyn. Reik slėptis. Gintas prigludo prie žemės, meškerę išvis padėdamas už akmenų. Iš už kalvos pasirodė automobilis. Vežėsi valtį. Pradėjo ją leisti į vandenį. Gal tikrai inspektorius? Reikia nerizikuoti. Gintas pasilenkęs, kaip koks šnipas pradėjo eiti aplink netoliese buvusią kalvelę, kad iš kitos pusės grįžtų prie mašiniuko. Priėjo kelią. Kad tik nesugalvotų dabar tas inspektorius susikrovęs valtį pasukti tuo keliu atgal. Akurat! Parlekia. Gintas kaip pakirstas griuvo į šalikelės krūmus, kurie buvo maksimum 50 cm aukščio. Automobilis pravažiavo gal už kokių trijų metrų. Būtų juokinga, jeigu čia užkluptų. Bet šįkart viskas laimingai. Gintas grįžo į mašiną ir pasidėjo meškerikę. Abu nusprendėme, kad čia visgi buvo paprastas žvejys, norėjęs pabandyti savo valtį. Fiu...
Bet užtat miegojome labai gerai. Buvo tylu tylu...
2010.06.22. 312-oji kelionės diena.
Pilotu pirmyn. Spokane. Idaho. Pro Kanadą? Išsimaudom. Montana. Ežeriukai. Vėžliai. Kalispell Walmartas.
Šita diena turėjo būti nuotykiais skurdesnė. Bet dar pažiūrėsime.
Nusileidę nuo kalnų dabar vėl vingiavome lygumomis. Įvažiavome į greitkelį ir įjungę autopilotą lėkėme link Glacier NP. Vaizdas už lango praktiškai nesikeitė. Laukai laukai laukai...
Privažiavome Spokane, paskutinį didesnį miestuką Washingtone. Norėjome paieškoti, kur išsimaudyti, bet pamatę miesto šurmulį iškart užsimanėme iš čia ištrūkti. Visai patampame gamtos vaikais... Gal gamtoje ir išsimaudyti? Idėja. Bet nesinori jos teršti savo šampūnais ir Ginto visa žudančiu prakaitu :). Nusprendėme, kad rasime kažką pakeliui.
Bandėme laimę kempinguose, bet jie tik dušui mūsų priimti nenorėjo. Važiuojame toliau. Taip bevažiuojant įvažiavome ir į Idaho valstiją. Vėl buvome vos už keliolikos mylių nuo Kanados. Vistik gal užsidedam pliusą? Na ne...
Bet štai pagaliau privažiavom truck'ų stotelę su dušais. Išsimaudėme ir visai kitokiomis savijautomis patraukėme tolyn. Štai ir Montanos valstija. Iškart mus pasitiko nuostabiais miškais ir ežeriukais. Jau kurį laiką galvojame stabtelti prie kokio ežeriuko šiek tiek pailsėti. Montana tam tikrai tinkama vieta. Bet pirmiau aplankykime Glacier NP.
Pakeliui važiavome pro daugybę ežeriukų, kurie taip ir prašėsi būti pameškerioti... Bet jau tai galima buvo išskaityti Ginto akyse :).
O kas čia? Gintas susukdamas vairą vos spėjo išvengti kažkokio kupsto. Vėžlys! Mes atbulom iki labai gražaus padariuko. Raudonu pilvu. Tokio dar nebuvome matę. Tiesa, nebuvome daug jų ir kilnoję. Šį vėžliuką pernešėme per kelią ta kryptimi, kuria jis ir ėjo.
Padarėme gerą darbą. Važiuojame toliau. O kas čia dar? Vėl kupstas. Dar vienas vėžlys. Vidutė šįkart vos spėjo nubėgti iki vėžlio ir jį nubaidyti nuo kelio, nes netrukus priešais atlėkė automobilis, kuris laisvai galėjo ir pervažiuoti vargšą.
Pridarę gerų darbų išsišiepę važiavome toliau. Privažiavome šiandienos savo tikslą - Kalispell miestelį, kuriame ir turėjome rasti savo Walmartą. Radome. Ir labai fainą. Fainas mums reiškė, kad yra nuošalesnė graži vieta prisiparkuoti, neperarčiausiai kelio, parduotuvė dirba visą parą ir visa tai yra už miesto. Liuksas. Nakvojame.
Iš pat ryto pasistiprinę patraukėme į outlet'us dar pasižiūrėti ką nors gero. Bet nepirkimo sindromas tęsėsi ir toliau. Keletas smulkmenėlių ir viskas. Bet ir tai gerai. Nereiks daug ant pečių tempti.
Po outletų pradėjome savo kelionę link rytų. Dabar jau tiesiai bent iki Čikagos. Aišku pakeliui užsuksime į vieną kitą parką. Pirmasis mūsų akiratyje - Glacier nacionalinis parkas. Nuvažiuosime pažiūrėti į jo ledynus. Galėsime palyginti su Naujosios Zelandijos. Šiandien dar nesitikėjome jo pasiekti, bet bent jau iki pusiaukelės.
Važiavome keliu per Cascade Mountains. Iš lėto vis kopėme aukštyn. Drėgni miškai, čiurlenantys upeliai, tikriausiai pilni upėtakių. Norėtume kažkur stabtelti ir paeiti kiek giliau į mišką pažiūrėti, kas ten darosi.
Pagaliau radome stotelę iš kurios ėjo pasivaiščiojimo takas. Einam. Apsamanoję medžiai, čiurlenantis upeliukas, uolos. Tylu. Nei vieno žmogaus. Geras.
Medžiai labai įdomiomis sąmanomis. Nuo šakų jos nukarusios kaip kokie plaukai. Atrodo, kad medžiai plaukais apaugo.O gal čia mums šriubai atsilaisvino? Bet jeigu nuotrauką turime tai gal iš tirųjų taip yra?
Jau tako gale priėjome upeliuką iš kurio kyšojo tik pora akmenų. Reikėjo jais pereiti į kitą pusę. Vidutė chop chop ir jau vietoje. Ginto eilė. Chop chop, vienas akmuo (tikriausiai nuo jo svorio) prasprūdo ir Gintas jau vandeny iki kelių. Vidutė irgi nebloga. Vietoje to, kad susirūpintų savo vyru, ar jis nenukentėjo ar viskas gerai baigsis, ji šaukia: "Fotiką laikyk". Nu tas materialumas :). Bet fotiką Gintas išlaikė ir netgi laimingai parbrido į kitą krantą. Nieko sau kietas kaip dešra :).
Tako gale priėjome Deception krioklius. Jie šniokštė su tokia jėga, kad reikėjo šaukti viens kitam, purslai merkė mus jau iš toli. Čia tikriausiai paliję kelias dienas, kad tiek daug vandens.
Ką gi, išsimaudėme ir lekiame tolyn. Taip nejučia pasiekėme ir 4000 pėdų aukštį. Stevens pass. Šalia kelio dar karts nuo karto ir sniego atsirasdavo. O juk visai neseniai buvome svilinančiame karštyje. Amerika - kontrastų šalis, visomis prasmėmis. Labai įdomu.
Po Stevens pass pradėjome leistis žemyn. Lėkėme, kad net stabdžiai pradėjo smirdėti. Po kurio laiko pamatėme užrašą "Free coffee". Kaip tik tai ko mums reikia. Sustojome. Pailsinsime satbdžius ir atgaivinsime galveles. Pasirodo kava yra dalinama demokratų partijos iniciatorių. Jie tai daro kai kuriose poilsio stotelėse norėdami pakalbinti žmones, praskaidrinti jų nuotaikas. Gera mintis. Šalia padėtoje dėžutėje kiekvienas palieka pinigiukų pagal savo galimybes ar norus. Įdėjome ir mes. Paplepėjome su senučiukais apie Obamą ir Lietuvą, ir važiavome toliau.
Toliau privingiavom Leavenworth miestelį. Labai nustebome jį pamatę. Atrodė, kad papuolėme į Vokietiją. Susižvalgėme. Negi tikrai?
Žvilgtelėjome į savo LP gidą ir tikrai pamatėme, kad Leavenworth miestelis žymus savo vokiška architektūra ir kultūra. Prieš kokį šimtą metų šalia miestelio panaikinus geležinkelio kelią, kuris buvo visų pragyvenimo šaltinis kažką reikėjo sugalvoti, kad gyventi toliau. Buvo nuspręsta pristatyti vokiškos architektūros namų, kurių dalis čia buvo ir anksčiau. Gera mintis, kuri ir pasiteisino. Dabar tai vienas lankomiausių miestelių šiaurės vakaruose.
Nusrendėme sustoti ir pasidairyti iš arčiau. Tai buvo kelios gatvelės, bet visiška Vokietija. Netgi barai įruošti vokišku stiliumi. Be abejo vokiškas alus. Vokiški suvenyrai. Įdomu. Sveikiname idėją.
Važiavome toliau. Netrukus privažiavome Kolumbijos upę, kurios statūs krantai mums priminė neperseniausiai matytus kanjonus. Vėl grįžome į kanjonus.
Buvome ne per toliausiai jau nuo savo nusižiūrėtos stovyklos. Tikėkimės, kad ten viskas bus tvarkoje, nes kitos nebuvome pasižymėję.
Viskas buvo tvarkoje išskyrus vieną dalyką - prie kelio vedančio link stovyklos buvo užrašas, jog įvažiuoti su leidimais. Tai reiškia, kad reikia žvejybos licensijos. Surizikuokime. Prisiparkavimo aikštelės nuošalyje. Nei vieno žmogaus. Metas pasireikšti Gintui. Stvėrė savo meškerikę, kurią nusipirko dar Los Andžele ir patraukė žvejoti. Žuvys šokinėjo kaip pasiutusios. Vidutė tuo metu turėjo saugoti, ar neatvažiuoja koks reindžeris. Jeigu ką - majakas. Bus linksma :).
Gintas ilgokai taip mėtė ir aišku, kad nieko... Bet štai majakas. Blyn. Reik slėptis. Gintas prigludo prie žemės, meškerę išvis padėdamas už akmenų. Iš už kalvos pasirodė automobilis. Vežėsi valtį. Pradėjo ją leisti į vandenį. Gal tikrai inspektorius? Reikia nerizikuoti. Gintas pasilenkęs, kaip koks šnipas pradėjo eiti aplink netoliese buvusią kalvelę, kad iš kitos pusės grįžtų prie mašiniuko. Priėjo kelią. Kad tik nesugalvotų dabar tas inspektorius susikrovęs valtį pasukti tuo keliu atgal. Akurat! Parlekia. Gintas kaip pakirstas griuvo į šalikelės krūmus, kurie buvo maksimum 50 cm aukščio. Automobilis pravažiavo gal už kokių trijų metrų. Būtų juokinga, jeigu čia užkluptų. Bet šįkart viskas laimingai. Gintas grįžo į mašiną ir pasidėjo meškerikę. Abu nusprendėme, kad čia visgi buvo paprastas žvejys, norėjęs pabandyti savo valtį. Fiu...
Bet užtat miegojome labai gerai. Buvo tylu tylu...
2010.06.22. 312-oji kelionės diena.
Pilotu pirmyn. Spokane. Idaho. Pro Kanadą? Išsimaudom. Montana. Ežeriukai. Vėžliai. Kalispell Walmartas.
Šita diena turėjo būti nuotykiais skurdesnė. Bet dar pažiūrėsime.
Nusileidę nuo kalnų dabar vėl vingiavome lygumomis. Įvažiavome į greitkelį ir įjungę autopilotą lėkėme link Glacier NP. Vaizdas už lango praktiškai nesikeitė. Laukai laukai laukai...
Privažiavome Spokane, paskutinį didesnį miestuką Washingtone. Norėjome paieškoti, kur išsimaudyti, bet pamatę miesto šurmulį iškart užsimanėme iš čia ištrūkti. Visai patampame gamtos vaikais... Gal gamtoje ir išsimaudyti? Idėja. Bet nesinori jos teršti savo šampūnais ir Ginto visa žudančiu prakaitu :). Nusprendėme, kad rasime kažką pakeliui.
Bandėme laimę kempinguose, bet jie tik dušui mūsų priimti nenorėjo. Važiuojame toliau. Taip bevažiuojant įvažiavome ir į Idaho valstiją. Vėl buvome vos už keliolikos mylių nuo Kanados. Vistik gal užsidedam pliusą? Na ne...
Bet štai pagaliau privažiavom truck'ų stotelę su dušais. Išsimaudėme ir visai kitokiomis savijautomis patraukėme tolyn. Štai ir Montanos valstija. Iškart mus pasitiko nuostabiais miškais ir ežeriukais. Jau kurį laiką galvojame stabtelti prie kokio ežeriuko šiek tiek pailsėti. Montana tam tikrai tinkama vieta. Bet pirmiau aplankykime Glacier NP.
Pakeliui važiavome pro daugybę ežeriukų, kurie taip ir prašėsi būti pameškerioti... Bet jau tai galima buvo išskaityti Ginto akyse :).
O kas čia? Gintas susukdamas vairą vos spėjo išvengti kažkokio kupsto. Vėžlys! Mes atbulom iki labai gražaus padariuko. Raudonu pilvu. Tokio dar nebuvome matę. Tiesa, nebuvome daug jų ir kilnoję. Šį vėžliuką pernešėme per kelią ta kryptimi, kuria jis ir ėjo.
Padarėme gerą darbą. Važiuojame toliau. O kas čia dar? Vėl kupstas. Dar vienas vėžlys. Vidutė šįkart vos spėjo nubėgti iki vėžlio ir jį nubaidyti nuo kelio, nes netrukus priešais atlėkė automobilis, kuris laisvai galėjo ir pervažiuoti vargšą.
Pridarę gerų darbų išsišiepę važiavome toliau. Privažiavome šiandienos savo tikslą - Kalispell miestelį, kuriame ir turėjome rasti savo Walmartą. Radome. Ir labai fainą. Fainas mums reiškė, kad yra nuošalesnė graži vieta prisiparkuoti, neperarčiausiai kelio, parduotuvė dirba visą parą ir visa tai yra už miesto. Liuksas. Nakvojame.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą