2010 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

KAKADU nacionalinis parkas

2010.02.22. 192-oji kelionės diena.
Paskutiniai Siuzės patobulinimai. Apsipirkimas. Dovanos John‘ui. Paskutinė vakarienė. Pavelo patarimai dėl mobiliako.
Paskutiniąją dieną pasitikome pasakodami John‘ui, kaip mums sekėsi pirmojoje mūsų kelionėje. Jis kantriai linksėjo galva. Mes jau tikriausiai jam buvome įgrisę iki „gyvo kaulo“ su savo norais, bet to neparodė. O tikriausiai mūsų vietoje ir pats taip pat būtų elgęsis.
Taigi vyrukai dar kartą kibo į darbus sureguliuodami stabdžius, ieškodami variklio kaitimo priežasčių. Pasirodo karščio problema buvo neveikiantis termostatas, kurį kaipmat pakeitė nauju. Dabar turėtų būti geriau.
Stabdžius sutvarkyti irgi nebuvo problema.
Kaip John‘as buvo žadėjęs pakeitė visas aušinimo žarneles. Jis norėjo būti tikras, kad mums keliaujant įvairiomis temperatūromis jos atlaikys didelius svyravimus. Mums jo požiūris tiko ir patiko :).
Taip vyrukams beplušant ir mums besiplanuojant mūsų didžiajai kelionei reikėjo dar nuvykti ir į parduotuvė apsiprekinti maisto atsargų. Pasidarėme sąrašiuką ir įžengėme į supermarketą. Kainos iš tiesų mūsų nenustebino. Gerai paieškojus tikrai buvo galima rasti produktų netgi žemesnėmis kainomis nei Lietuvoje. Be abejo už kai kuriuos produktus reikėjo „pakloti“ nemažas sumeles.
Taip mūsų akimis apsipirkę iki soties pasukome į alkoholio skyrių. Juk reikės kažkaip atsipalaiduoti po ilgos kelionės dienos :). Sau išsirinkome dėžutę alaus ir kaina už tai buvo „protu suvokiama“ – ne taip kaip mažų bokaliukų baruose.
Alkoholio skyriuje taip pat nupirkom John‘ui dovanų – keletą butelių romo, kurį jis mėgdavo pagurkšnoti darbo dienos pabaigai. Žinojome, kad tai jam ne į sveikatą, bet... Prie to gėrimo dar dėžutę Cocacolos ir tortuka – juk už kelių dienų turėjo būti jo gimtadienis.
Parsivežtas prekes išskirstėme po lentynėles ir visus esančius garaže pavaišinome alumi. John‘ą pasveikinome su gimtadieniu ir iškart padrėme skanų kokteiliuką. Visi apsikeitę palinkėjimais draugiškai „sukirtome“ tortą.
John‘as turėjo vykti namo, o mes likome garaže su jo broliu Džeimsu ir Pavelu. Šįvakar nusprendėme neiti į mūsų pamėgtą bariuką ir vakarienę pasidaryti čia pat. Iš ką tik nusipirktų saknėstų. Pirmąjį badymą skanėstu nepavidintume – pakeptos dešrelės kramtėsi kaip popierius, o skonio apskritai negalėtume apibūdinti... Vienu žodžiu pirmas blynas prisvilo :).
Vakare dar prieš einant miegoti Gintas su Pavelu dalinosi patirtimis apie mobiliųjų telefonų galimybes. Pavelo patarimai mums tikrai patiko – galėjome naršyti internetą per telefoną, galėjome per telefoną kalbėti skypu ir pan. Išsprendėme interneto problemą, kuris čia tikrai brangus. Nebus pigu naudotis ir per mobilųjį telefoną (visada moki už duomenų kiekį), bet bent jau bet kada galėsime paskambinti skypu tėveliams. O gal netgi Vidutė galės karts nuo karto ir Facebooką pasitikrinti... :).

2010.02.23. 193-oji kelionės diena.
Paskutiniai Johno patarimai. Pirmyn! Fog dam. Šokinėjantys krokodilai. Dingo. Apsistojam pas krokodilų tramdytoją. Pirmoji vakarienė. Pašnekesiai prie alaus. Dušas prie krokodilų.
Paskutnįjį rytą prieš kelionę netgi greičiau atsikėlėme. Su vėjeliu :). Jau nekantravome naujų įspūdžių, naujų vaizdų, naujų potyrių...
Išklausėme paskutinių John‘o patarimų kaip pasitikrinti vienus ar kitus dalykus ir sėdome už vairo. Daiktai jau seniai buvo sukrauti ir beliko paskutiniai apsikabinimai, padėkos žodžiai...


Pirmyn! O kokia gi kelionė jeigu jai nepadėsime stiprių pamatų McDonalde? :). Jau seniau buvome apsižiūrėję pietų akciją tad ja skaniai ir pasinaudojome. O po šitokios pradžios... lalalala... dainos liejosi lengvai :).
Pirmasis mūsų kelionės tikslas – šokinėjantys krokodilai. Į šį turą buvome laimėję pakvietimus mūsų pamėgtame Vic bariuke. Mūsų pažįstama olandė buvo jau tuo pasinaudojusi ir nenusivylusi. Tai buvo mums pakeliui tad kaip nepasinaudojus.
Prieš pasirodant minėtame ture dar turėjome laiko tad nulėkėme į Fog Dam (verčiame pievų užtvanka, bet yra keletas reikšmių tad to netvirtiname :)). Čia mums parekomendavo mūsų draugiukas Ryanas.
Ir nenusivylėme. Tai didžiulis drėgnų, apsemtų pievų plotas, kuriame aibė visokiausių paukščių, šokinėjančių žuvų ir sprendžiant iš įspėjančių ženklų – krokodilų. Su smalsia baime judėjome siauru keliuku per šį plotą. Vietomis kelias buvo apsemtas ir reikėdavo skintis kelią per bangas. Nebuvo gilu, bet kai pagalvoji, kad aplink pagalbos nėra (nebuvo nei gyvos dvasios aplinkui, taip pat ir mobilaus ryšio...), o pakelės liūnai taip arti tai nejučia nubėgdavo šiurpuliukai. Vidutei labiausiai patiko vos per keletą metrų į mus bežiūrintis erelis, o Gintas apskritai dairėsi nukarinęs žandikaulį...


Labai egzotiška. Žalia žalia kiek akis užmato. Kur didesni vandens plotai ten lelijos, kur žolių atolai ten turėtų būti pitonai... Oi, liuks!
Neturėjome daug laiko tad pasukome atgal. Bet pradžia gera. O dabar pas krokodilus.
Prie krokodilų šou vietos jau būriavosi būrelis turitų, kaip vėliau sužinojome iš Singapūro. Bet iš viso mūsų buvo gal dešimt tad ne tiek daug, kad gadintume vieni kitiems gyvenimą :).
Kol laukėme išvykos pradžios pasivaišinome kava ir galėjome nusifotografuoti su pitonu, kuris netoliese esančiose pievose ir veisiasi.


Kuo toliau tuo egzotiškiau. Su nekantrumu laukėme krokodilų. Labai norėjome pamatyti juos laisvėje. Apskritai bet kuri veikla susijusi su krokodilais Australijoje griežtai reguliuojama. Negalima jų medžioti, šerti, erzinti ar kitaip provokuoti… Kaip kažkados beatodairiškai buvo naikinami taip dabar skrupulingai saugomi. Ir šio turo bendrovės veikla prižiūrima. Maitinti krokodilus tik po keletą mėsos gabaliukų (tai tikriausiai tik viena šimtoji jų dienos porcijos), neerzinti.
Pajudėjome. Laivukas buvo gal 15m ilgio su tyliai veikiančiu motoru. Jau lipant paklausmėme, o čia, čia pat pakrantėje, ar jų nėra? Be abejo yra, atplaukia ir čia. Jų reikia tikėtis visur. Tik turo gidas jau žino jų medžioklės plotus, kuriuos jie taip pat turi pasiskirstę tad daugmaž žinoma, kuriose vietose jie laikosi.
Nuplaukus į vidurį upės pirmojo egzemplioriaus ilgai laukti nereikėjo.


Iš toli atvingiuodams be jokios baimės prisiartino prie mūsų laivuko ir pradėjo dairytis. Nejauku. Sienelės, skiriančios nuo jo, mums, nepatyrusiems, rodėsi ne tokios jau didelės :). Gidė pakabino ant ilgo pagalio mėsos gabalą ir pakabino jam virš akių. Krokodilui kilstelėjus kaklą šuoliui gidė vikriai traukia mėsos gabalą aukštyn. Krokodilas paskui.


Visi norėjome nufotografuoti tą pirmąjį krokodilą. Žinojome, kad dar bus daugiau tad “juostelę” taupėme tolesniems įvykiams. Nufilmuotą krokodilo šuolį galėsite pamatyti mūsų video skiltyje (nepažadame, kad tai atsitiks kartu su įrašo pasirodymu..).
Toliau mus privežė parodyti prie krokodilės lizdo. Krokodilė kaip mat išniro iš drumsto vandens ir įsistebeilijo į potencialius mėsos gabalus – mus.


Kiek pabuvoję prie jos plaukėme toliau. Tikriausiai taisyklės neleidžia ilgiau užsibūti prie vieno krokodilo.
Sekantis krokodilas buvo labai jaunas. Bet, anot mūsų gido, vienas energingiausių apylinkėje. Jis nors ir nedidelis, bet drąsiai išplaukė į atvirus vandenis (čia jis tampa potencialia auka kitiems – didesniems krokodilams) ir vikriai šoko ant ištiesto mėsos gabalo. Tikras grobuonis.
Kita mūsų sutikta krokodilė – be rankų. Tai netrukome visi pamatyti po jos pirmojo šuolio. Paprašėme pakartoti. Ir tikrai. Ji rankas prarado kovojant su didesniu varžovu.

Neužilgo pamatėme ir krokodilės žalotoją – didžiausią apylinkėse krokodilą. Gidas minėjo, jog jo svoris siekia 1 toną. Neprastai…
Didįjį krokodilą ne taip lengva išprovokuoti šuoliui. Ilgai žiūrėjęs į pakabintą lengvą grobį jis vis nusukdavo galvą į šoną. Ir štai netoli pasirodė mažas krokodiliukas (mažas – apie 2 metrų :)). Jis tikriausiai nepamatė krokodilo – milžino ir taip pat pradėjo artėti prie mūsų. Milžinas puolė. Mažiukas spruko. Jautėme, kad po vandeniu vyko gaudynės… Po kurio laiko milžinas iškilo. Nasruose nieko nebuvo. Šįkart “mažiukui” pasisekė :).
Dar kurį laiką gidė provokavo milžiną šuoliui ir jai beveik pavyko, bet viską sugadino iš tolo atburzgiantis kateris. Kateriui priartėjus prie mūsų milžinas stipriu judesiu nėrė gilyn. Gidas paaiškino, jog tai gali būti dėl jo prisiminimų iš tų laikų, kai krokodilai buvo medžiojami motorinėmis valtimis. Milžinas bemaž vienintelis apylinkėse menantis tuos laikus. Gido manymu jam ne mažiau 90 metų… Nesiginčijame.
Tuo mūsų turas nesibaigė. Gidė likusiais mėsos gabaliukais pradėjo vilioti erelius. Vienas jų nusitakęs, mums visiems netikėtai, pakilo nuo vieno medžio viršūnės ir nėrė ant pagalio ištiesto masalo. Žiugžt…. Grobis jo naguose.


Visi buvome sužavėti. Toliau gidei pavyko privilioti visą būrį erelių (tikriausiai vistik vanagų ar sakalų, nes buvo mažesni) ir jai mėtant mėsos gabalėlius į orą jie kaipmat pastverdavo. Vau! Nebesupratome kas darosi. Jie nardė iš visų pusių. Vidutė pasiprašė leidžiama išmesti vieną masalą (šiaip gidė ir pati galėjo pagalvoti apie aplinkinius...). Capt. Yra. Nerealu. Tikras šou.
Buvome labai patenkinti šia išvyka. Dar ilgai aptarinėjome tarpusavyje, ar matei tą, ar matei aną...
Dar pasivaišinome kava ir jau ruošėmės išvykti ieškotis nakvynės vietos. Prie mūsų priėjo turo gidas ir paklausė, ar tik mes neieškome kur apsistoti. Mūsų kemperiukas tai puikiai išdavė :). Jis mielai pasiūlė prisiprakuoti čia pat ir ramiai praleisti naktį. Mes su malonumu sutikome.
Iki sutemų turėjome dar šiek tiek laiko tad nusprendėme grįžti į Fog Dam dar pastebėti gamtos.
Tikriausiai galėtume tokiose vietose praleisti valandų valandas nei kiek nenuobodžiaudami. Tiek pilna buvo gyvybės aplink. Ženklai įspėjo neišlipti iš automobilių, nevaikščioti. Privažiavę vieną regyklą atydžiai apsidairėme ir nėrėme tuos keletą metrų iki laiptelių. Tikriausiai juokingai atrodėme. Net mašinos durų neuždarėme :). Žvalgėmės į žalias platybes.


Temo ir jau reikėjo pasukti atgal. Vartai į parką uždaromi 19h. Nors ir nenorėdami turėjome važiuoti...
Kemperiukui leidome iš lėto važiuoti plonu asfaltuotu keliuku, o tuo tarpu patys žvalgėmės aplinkui. Pirmoji pamatė Vidutė. „Žiūrėk!”. Tada jau ir trumparegis Gintas pamatė, ką ji turėjo mintyje. Netoliese esančiame vandens plote pavišiumi vingiavo žvynai. Krokodilas! Mums sunku buvo nusakyti jo dydį, bet vėliau ilgiau pamąstę nusprendėme, kad turėjo būti apie 4 metrų. Jį matėme gal tik 5 sekundes, net nespėjome išsitraukti fotoaparato. Bet ir panėrusį kurį laiką buvo galima sekti iš kylančių burbuliukų. Buvome ir sužavėti ir šiek tiek šiurptelėję. Stovėjome ant kelio per kurį plaukė vanduo. Tuose vandens plotuose plaukiojo krokodilai, o pagalba buvo kažkur...kažkur labai toli. Tikriausiai mūsų baimės nebuvo labai labai pagrįstos, bet minčių tuo metu kirbėjo visokiausių :).


Grįžę prie upės įsikūrėme aikštelėje. Iš vienos pusės už kokių 15 metrų tekėjo upė, o iš kitos pusės driekėsi nuslūgusios pelkės su būriais paukščių ir visokiausių kitokių gyvių :). Čia pat buvo ir gido namukas, kuriame jis girdėjome darėsi vakarienę.
Pavakarienavome ir mes. Gintas ėmėsi šefo vaidmens. Bandėme kepti nusipirktus jautienos pjausnius (nedrįstame jų pavadinti steikais :)). Jeigu kas pažįstate mus kaip virėjus tai įsivaizduojate mus kai mes sprendėme kaip čia tuos pjausnukus pakepus :). Apvoliojome kiaušinyje (kažkur atminties kertelėse linkę vaizdiniai, kad taip daro mamytės...). Kaipmat kiaušinis pavirto degėsiais. Jėga, kažką darome ne taip. Nubraukėme kiaušinį ir baigėme kepti pjausnukus tiesiog tokius kokius jie yra, šiek tiek pabarstydami pipiriukų. Ir visai neblogai. Valgoma :).
Kol šeiminikavome sutemo.


Uodai pakilo į ataką. O mes, narsuoliai, iki tol sau drąsiai laikėme atidarytas visas kemperiuko duris. Ahaaaa... Uodus trankėme gerą valandą. Vienas likęs uodas galėjo reikšti bemiegę naktį. O kai pamatėme jų geluonių ilgius tai šiurpuliukai nubėgiojo...
Šalia esančiame pastatuke po atviru dangumi buvo įrengti ir dušai. Ten išsiplovėme savo vakarienės instrumentus ir nusprendėme, jog reikia ir išsimaudyti. Juk nežinome kada sekantį kartą turėsime tokią galimybę... Na galimybę tai klausimas dar kokią... gal žūti? Buvo jau sutemę. Gal už kokių 7-8 metrų nuo dušo šiek tiek spindėjo upė, iš kitos pusės buvo knibždančios pelkės. Dienos šviesoje viskas atrodė geriau :).
Drebėdamas, bet vistiek išdrįsęs po dušu palindo tik Gintas. Ai, jeigu nuneš tai nuneš :). Bent vienas iš mūsų liks kitiems viską papasakoti :).
Kai kuriose vietose tikriausiai šiek tiek pagražiname savo baimes, bet kai kuriais atvejais tikriausiai turėjome ir labiau pasisaugoti :).
Apsiprausę dar nuėjome pasišnekučiuoti su mūsų šeimininku. Tokių apverstų namų dar nebuvome matę. Mums atsisėsti kėdes ištraukė iš dulkių debesies... Mums netgi pasirodė, jog buvo sysalų kvapas saliono kampuose. Salionas tai atvirais šonais esanti patalpa apjuosta tik metaliniu tinkleliu.
Kalbėjomės apie Australiją, apie jos pavojingiausius gyvūnus. Pasiklausius jo pasakojimų apskritai nesinori kelti iš Lietuvos kojų :). O gal ir jis nekelia kojos iš savo saliono kai po keletos alaus skardinių užsimano reikalo? :). Kvapas galėtų būti to liudijimas...
Kiek pakalbėję nėrėme į savo Siuzę, kad iki ryto nei kojos iš ten nebekelti.
Keletas uodų vistik liko...

2010.02.24. 194-oji kelionės diena.
Kakadu nacionalinis parkas. Nemokama kava vairuotojams. Mamukala (bird)..... billabong. Jabiru. Bowali lankytojų centras. Burdulba stovyklavietė. Musės. Nakvynė šalia krokodilų.
Uodai atliko savo darbą gerai ir mes paženklinti džiaugėmės išaušus naujai dienai. Pasidarėme pusryčius, padėkoję šeimininkui ir susitraukę kemperiuko stogą patraukėme toliau.
Buvome už keletos kilometrų nuo žymiojo Kakadu nacionalionio parko. Tai pasaulio paveldo objektas įtrauktas ir į gamtos, ir į kultūros saugomų pasaulio objektų sąrašą. Jo unikali gamta vilioja turistu iš viso pasaulio. Čia dešimtis tūkstančių metų gyvenę vietiniai gyventojai – aborigenai paliko daug piešinių ant uolų, kurie kruopšiai saugomi ir tik keletas iš jų rdodomi turistams.
Australija mus pasitinka mums patinkančiais dalykais – nemokama kava vairuotojui. Gintui tai ypatingai patiko. Stodavome kas valandikę, ten kur pamatydavome užrašą. Tiek ir atipūsti tiek ir pasirinkti informacijos. Nuliūdino tai, kad daug kelių parke bus uždaryti. Neseniai praėję lietūs daug kur užtvindė kelius. Turėjome išsirinkti iš to kas liko.
Iš daugybės billabongų (vandeningų vietų, telkinių) išsirinkome patogiausiai prieinamą. Paukščių (Birds billabong) tvenkinukas mums buvo ir pakeliui ir ne per toliausiai. Nuėjome iki jo per 15 minučių nuo parkavimo vietos. Pakeliui dar prisižiūrėjome kengūrų ir baltųjų papūgų, kurios tiesiog būriais tupėdavo ant žemės, pastatų...


Billabongas atsivėrė vidury miškelio per kurį ėjome. Šiuo metų laiku (lietingasis) jis buvo pilnas vandens ir vėl įspėjamieji ženklai apie krokodilus nekėlė noro prieiti prie jo pernelyg arti. Stebėjome iš „pagarbaus“ atstumo.


Pusiaukelėje atgalios pradėjo pilti lietus. Teko pabėgti krosiuką. Važiavome toliau.
Sekanti mūsų stotelė – Jabiru. Tai didžiausia gyvenvietė Kakadu NP. Čia dėl viso pikto prisipylėme dar šiek tiek kuro. Australijoje tokie atstumai, kad niekada nežinai kiek kuro prireiks...
Netoli nuo Jabiru randasi Bowali lankytojų centras, supažindinantis su vietinių aborigenų gyvenimu, gamtos įvairove, užsiėmimų galimybėmis ir pan. Verta dėmesio.


Ekspozicijos gražios informatyvios, daug spausdintinės medžiagos. Lankstinukai Australijoje nerealiai patrauklūs akiai. Ir informatyvūs. Liuksas. Imdavom, anot Ginto, kaip senais laikais Vivat Turo parodose :).
Čia sužinojome apie vienintelę atidarytą stovyklavietę apylinkėse. Visos kitos uždarytos dėl pakilusio vandens ir dėl krokodilų grėsmes.
Pakeliui beieškant mūsų stovyklavietės galėjome toliau džiaugtis šia nuostabia vieta, ne veltui vadinama vienu egzotiškiausių pasaulio kampelių. Sunkiai nusakomos žalios spalvos miškai iš kurių atrodo tuoj iššoks kengūra...
Sunkiai nusakomo paslaptingumo pelkės, kuriose šiuo lietinguoju metų laiku turėtų būti atplaukę sūravandenių krokodilų...


Sunku kažką pakomentuoti tai ką matėme pro automobilio langą. Dar niekur to nebuvome matę. Kažin ar kur pamatysime? Nereali, nereali egzotika.
Taip besidairydami nuvažiavome į mūsų pasirinktą (vienintelę galimą) stovyklavietę. Kiekvienas nacionalinis parkas Australijoje turi savo apmokestinimo variantus. Kakadu NP reikia mokėti po 5 dolerius kiekvienam asmeniui. Pinigus įmetant į stovyklavietėse įrengtas dėžutes. Pigu, patogu. Kiekvienoje yra tualetai, laužavietės.
Mūsų pasirinktoje – Burdulba stovyklavietėje, nebuvo daugiau nieko. Oho. Tai reiškė, kad aplink 30 km spinduliu aplink mus nėra kito žmogaus. Neblogai. Pirma nakvynė toliau nuo civilizacijos. Romantiška :). Ypač kai už 20 metrų nuo tavęs pelkė, kurioje...


Šalia esančioje laužavietėje išsikepėme kepsnukų ir bulvių folijoje. Niam niam. Kaip virėjai tobulėjam :). Virėjai virėjais, bet musių kiekis nustebino. Nesame tiek matę. Jos aplipa tave kaip š... ir nieko nebijo...lenda į burną...akis... Mes lindome į laužo dūmus ir tik taip galėjome išsigelbėti nuo tų įkyrių vabzdžių. Tikrai kieti kaip kepta dešra :). Saliamis :).

2010.02.25. 195-oji kelionės diena.
Nourlangie trekas. „Kibirinis“ lietus. Gungurul stovyklavietė. Vakarienė.
Kitą dieną skyrėme Nourlangie uolos tyrinėjimui. Šią vietą buvome nusižiūrėję jau seniau tad nusprendėme tam skirti visą dieną. Pasirinkome 12 km Barrk Sanstone ėjimą. Juo eidami turėjome pamatyti ir aborigenų piešinių, ir pastebėti unikalią Kakadu gamtą.
Einant į tokius žgyius patariama pasiimti po 1 litrą vienai valandai vienam asmeniui. Šiam žygiui rekomenduojamos 6 val. Taip išeina, kad mes turėtume vilkti 12 l vandens? Kaip nors ištversime ir su mažiau...
Turėjome rankose mažą žemėlapuką, bet pagrindinis orientyras žygiuojant buvo spalvotos rodyklės arba raišteliai prie medžių reiškiantys, kuria kryptimi toliau eiti.
Pirmiausia priėjome aborigenų piešinius ant uolų. Jų piešiniai tikrai kitokie... Kitokios linijos, kitokios vaizduojamos istorijos, daug dievybių...


Po keletos vietų aplankymų pradedi jausti, kas norėta pasakyti, kokiomis linijomis piešiama. Šalia esantys informaciniai stendai suteikia papildomų žinių.
Po piešinių ant uolų Barrk kelias ėjo tolyn į kalną. Po truputį kylant atsivėrė vis platesnis apylinkių vaizdas. Stengėmės eiti per dau neskubėdami, nepersistengdami. Gražesnėse vietose šiek tiek užsibūdavome.


Takelis vis siaurėdamas ėjo toliau į kalną. Kartais besiraitantį takelį atrasdavome tik pagal vienur ar kitur esančias rodykles.
Pasinėrėme į mišką. Drėgna, bet gera, kad nespigina saulė. Netoliese krinta mažas kriokliukas. Apsiprausiame veidus, atsigaiviname.


Toliau kopiame aukštyn. Žinome, kad tai vina stačiausių ėjimo atkarpų tad jau po truputį laukiame jos pabaigos. O kylantis takelis mums atveria vis platesnį slėnio vaizdą. Galop užsiropštę į aukščiausią tašką galėjome matyti, kas po mūsų kojomis.


Kiek pailsėję ėjome toliau per kalno viršūnę. Čia jau papuolėme į visišką egzotiką. Buvo girdėti tik paukščiai ir daugiau nieko. Kalno viršūnėje esančioje įdauboje net vėjas neužpūsdavo. Gamta visai nepanaši į tai ką esame matę anksčiau. Labiau primena iliustracijas apie priešistorinius laikotarpius.


Taip iš lėto eidami ir besidomaudami aplinka pradėjome jausti artėjantį lietų. Suskubome susirasti šiokį tokį uolos prieglobstį. Visai kaip senovės vietiniai gyventojai :).
Lietus greitai užėjęs greitai ir praėjo dar labiau susodrindamas augalų spalvas.


Toliau ėjome jau tarp uolų, kurios kyšojo iš žemės kaip apgriuvę antikiniai pastatai. Takelis tai kilo aukštyn tai vėl leidosi. Ir taip esant drėgnam orui tai dar labiau vertė prakaituoti. Gintas jau buvo kiaurai šlapias. Ir iš kur pas jį tiek to vandens? Reiktų tikriausiai pataisyti, kad jis šiuo metu buvo kietas kaip šlapdešrė :).
Eidami pagal žemėlapį kažkaip nužiūrėjom, kad jau nuėjome pusę kelio. Dar pusvalanduką paėjus įsitikinome, kad klydome. Buvo dar tik trečdalis :).
Stačias uolas pakeitė apvalūs akmenys, kuriais šokinėjome eidami tolyn. Kartais pamesdavome takelio žymeklius ir tekdavo paklajoti keliasdešimt metrų aplink.
Kelias pagaliau pradėjo leistis žemyn. Tai nebuvo lengviau. Ropštėmės į apačią pukšėdami ir toliau prakaituodami.


Kai pasiekėme apačią takelis visai išsilygino ir eiti jau buvo paprata kaip du kart du. Su dainele :).
Neužilgo priėjome kitą aborigenų piešinių uolą. Piešiniai vėl skirtingi. Vieni labai seni, o kiti jau vaizduojantys europiečių laivus. Visi turi tam tikrą savo istoriją, reikšmę... Geras.


Bestebint piešinius vėl užėjo lietus. Vėl išgelbėjo pirmykštis prieglobstis :).
Lietui šiek tiek aprimus ėjome toliau. Gamta vėl buvo kitokia. Aukšta žolė ryškios ryškios žalios spalvos. Taip kurį laiką ir ėjome vingiuojančiu takeliu per žolynus.

Jau beveik visai buvome baigę vandens atsargas tad apsidžiaugėme užtiktu upeliu. Vanduo buvo skanus ir gaivinantis. Kaip ir netrukus vėl prasidėjęs lietus. Ir vis stiprėjantis. Niekur nuo jo nebepabėgsi. Ėjome tolyn. Buvome lapi ir nuo prakaito ir nuo lietaus. Lietus pylė kaip iš kibiro. Svarbiausia buvo apsaugoti fotoapartą ir dokumentus, o visa kita išdžiovinama :).
Taip teko paeiti beveik valandikę ir pagaliau išvydome savo taip ilgai lauktą kemperiuką. Po neįtikėtino žygio buvo taip malonu vėl sugrįžti į jaukius namukus.
Persirengę, vis dar plaupiant lietui išvažiavome iki stovyklavietės nakvynei. Tikėjomės, kad ji nebus uždaryta.
Gungurul stovyklavietė buvo atidaryta ir mes mielai priėmėme jos svetingumą. Ji taip pat buvo šalia ištvinusios upės tad vistik reikėjo saugotis krokodilų...


Sausų malkų nebepavyko susirasti tad viską kepėmės ant savo dujinės viryklės. Kepsniukai gavosi vis skanesni ir skanesni :).
Po dienos žygio kritome miegoti kaip lapai...



2010 m. vasario 22 d., pirmadienis

Sveiki ir vėl VISI !

Štai ir vėl mes. Kaip kai kurie jau pastebėjo atnaujinome savo pasakojimus. Aprašėme savo gan ilgą kelią per Indoneziją, malonius įspūdžius Rytų Timore. Ir štai jau esame Australijoje. Su atvykimu į Australiją baigėme savo vieną kelionės etapą. Persikėlėme į kitą žemyną ir tai lygiai pusmetis nuo mūsų kelionės pradžios. Daug vandens per tą laiką Nemunu nutekėjo :). Daug pamatėme ir daug girdėjome. Nukeliautas kelias pats už save prašė apibendrinimo. Nelabai žinojome kaip tai daryti, bet pabandėme. Kiekvienas atskirai parašėme keletą savo minčių apie pastarąjį pusmetį ir labiausiai patikusius kelionės momentus. Mielai siūlome paskaityti ir tai. Ir kaip gi nepaskaičius apie mūsų naująją draugę Siuzę, kurią sutikome Darwine. Pirmieji Australijos įspūdžiai taip pat jau laukia Jūsų. Rytoj išvykstam į savo kelionę su Siuze per Australiją – nuo šiaurėje esančio Darwino iki Sidnėjaus. Laukite, nuotykiai ir nuotraukos turėtų būti nepakartojami.

Bučiuojame visus!


Vida ir Gintas

MES po pusmečio kelionės

Praėjo viena didelė mūsų kelionės atkarpa. Buvo ir gero ir dar geresnio. Daug kas netilpo galvose, daug kas pasiliko akyse, o daug kas jau iškyla sapnuose... Vistik praėjo jau pusė metų, kai pradėjome savo kelionę po pasaulį. Norime abu kartu ir atskirai pasidalinti tuo, kas šiuo metu mūsų galvose, kas pasikeitė, o kas pasiliko... Nesitarėme dėl šio rašinio turinio, nederinome minčių tiesiog sakėme kas mūsų širdyse ir galvose. Vienintelis bendras dalykas – TOP trejetukų pavadinimai, bet juos užpildėme taip pat atskirai, bet kaip pamatėme vėliau jie labai panašūs.

Ginto dalis:

Vienas dalykas, kuris iš dalies pakeitė mūsų kelionės idėją, jau faktas – aplink neapkeliausime be lėktuvo pagalbos. Vieni didesnių apmąstymų ir buvo su tuo. Nesibaiminame kelionių sausuma ir jūrą (tokios kelionės mums labiausiai ir patinka) ir norėjome tai suderinti su gražia idėja – apkeliaukime pasaulį nepakilę į orą. Labai daug minčių kyla kai matai, jog šiai idėjai daug kas pastoja kelią. Ilgą laiką įveikėme kliūtis be priekaištų – tiek atkeliaudami į Pietryčių Aziją tiek ir keliaudami per tokias sunkiai keliaujamas sausuma šalis kaip Indonezija.
Kai atėjo laikas priimti lemiamus sprendimus sau uždaviau klausimų, kuriuos atsakęs turėjau neabejotinai pasielgti teisingai.
Ar nesistengiame desperatiškai kažko kažkam įrodyti keliaudami be lėktuvų?
Ar neprarandame papildomo kelionės žavesio dėl to? – Keliones sausuma galėjome iškeisti į kažko papildomo pamatymą, pagulėjimą paplūdimyje ir pan...
Ar nestumiam vienas kito į papildomus pavojus pasirinkę tokį keliavimo būdą? – Apie tai labiau susimąstėme kelaintis laivuku į Labuanbajo.
O gal užduodamas sau šiuos klausimus ieškau sau argumentų lengvesniam keliavimui?
Kad ir kaip būtų jūs jau žinote, kokį sprendimą priėmėme. Galiu pridurti tik tai, kad priėmus šį sprendimą ant širdies tikrai lengviau pasidarė.
Tikrai negalvojau, kad keliausime taip. Taip intensyviai. Pirmoji keliavimo mintis buvo ilgesniam laikui apsistoti vienoje ar kitoje šalyje, nesistengiant joje visko pamatyti, visur pabūti. Deja :). Norėjosi ir dar dabar norisi lėkti ir lėkti. Negalime nusėdėti, kai vos už kelių valandų nuo tavęs Didžioji Kinijos siena, didžiausia budistinė šventovė ar didžiausias pasaulyje gėlo vandens ežeras... Jeigu jau keliauti tai keliauti. Ir kol kas nekeičiame šios savo minties. Lėksime ir toliau. Esam užsikepę :).
Prieš kelionę nors ir nenorėdamas sau to pripažinti išsikėliau sau keletą uždavinių, galbūt atsisakyti savo keletos ydų ar charakterio bruožų, o gal net kelių kilogramų :). Atsitiko tai kas dažniausiai atsitinka – kalbu ir galvoju daugiau nei, kad darau :). Galiu tvirtai sakyti, kad tai ką galvojau pakeisti nepakeičiau ir nenoriu pakeisti. Patinka man ir tos ydos, ir tie kai kurie žalingi įpročiai... Pasidariau sau mielesnis nei prieš kelionę. Nežinau ar tai į gera. Yra kur kristi... Smagu ir tai, kad mažiau galvoju ape tai ką galiu savyje pakeisti, o daugiau apie tai ką galiu nuveikti. Yra kur kilti.. Ypač dabar kai sąmonė atsišviežinusi iki nerealumo ir dar tikiuosi šviežės ir toliau. Kaip sakau „restartinuosi“ – programos užsikrauna tokios pačios, bet veikia greičiau, tikėkimės ir efektyviau. Gal dar reikėtų keletos naujų programulkų... Bet pirmiau jas reikia susikurti.
Kitas dalykas, kurį pavyko įvykdyti net nelabai dėl to stengiantis – numesti keletą kilogramų. Tai visgi kiek? Daug kas uždavė šį klausimą, į kurį pats ilgai nežinojau atsakymo. Vistik užvakar atsistojau ant svarstyklių. Nuo kelionės pradžios praradau 14 kg. Kažkaip tai savaime atsitiko. Valgau ir toliau mėsą ir netgi labai, geriu alų pirmai progai pasitaikius (gal tik tų progų kiek mažiau), nebėgioju, nedarau mankštos... Pačiam keista. Bet smagu ir patogu (lengviau bus batus užsirišti :)).
Tokio trumpo rašinuko pabaigoje labai noriu padėkoti vienai dangiškai būtybei, kuri įkvėpė šiai kelionei, lydėjo jos metu ir padėjo sunkiu metu... Esu dėkingas aukščiausiajam, kad sutikau ją ir esu šalia. Sunku patikėti, kad pasaulyje gali būti tik viena antra pusė, bet dabar tuo net neabejoju. Esu šalia tavęs ir noriu būti visada. Tu mane įkvepi ir vedi nerealiu mūsų abiejų susikurto gyvenimo keliu. AČIŪ tau Vidute už viską kas esi!

Dar nedrąsu daryti kelionės įspūdžių apibendrinimus, kas labiausiai patiko, bet galbūt pusmetis ir toks kiekis pamatytų šalių ir objektų jau yra pakankama, kad kažką susumuotume (iki Australijos).
Kaip minėjau turime paruošę savo trejetukus. Štai manieji (nuo Vidutės nenusirašinėjau).

Labiausiai patikusios šalys.
1. Mongolija
2. Laosas
3. Singapūras


Labiausiai patikę miestai, apylinkės:
1. Šiauliai (jaukauju :))
1. Luang Prabangas (Laosas)
2. Hoi An (Vietnamas)
3. Pingyao (Kinija)

Labiausiai patikę žmogaus sukurti objektai:
1. Didžioji Kinijos siena
2. Prambanan šventykla (Indonezija)
3. Yu sodai Šanchajuje (Kinija)



Labiausiai patikę gamtos stebuklai:
1. Gobi dykuma (Mongolija)
2. Little three gorges (Kinija)
3. Povandeninis Koh Phi Phi pasaulis


Labiausiai patikusios nuvažiuotos kelionės atkarpos:
1. Flores sala (Indonezija)
2. Laivu Mekongo upe iš Laoso į Tailandą
3. Kelionė Trans Siberian traukiniu (Rusija)


Labiausiai įsiminę įvykiai:
1. Nardymo licenzijos (Tailandas)
2. Mūsų naujieji draugai Marta ir Jeremy
3. Viešnagė pas Iljos močiutes




Vidutės dalis:


Rašymo momentu esu kelte tarp Flores ir Timoro salų (Indonezija). Judame link Rytų Timoro, o žiūrint dar tolėliau link kengūrų šalies Australijos. Jau porą savaičių galvoju ką reiks, Jums mielieji, parašyti, nes nuo mūsų kelionės pradžios praėjo jau šeši mėnesiai. Vau!
Keliaujant ir gyvenant kelionės įspūdžiais laikas eina kur kas greičiau ir maloniau :).

Rytų Timoras, tai 12 mūsų aplankyta šalis. Šioje šalyje teko kiek ilgėliau pabuvoti tik šalies sostinėje Dili. Miestas dideliu grožiu negali pasigirti, tačiau jaučiasi žmonių noras kurti geresnį gyvenimą ir eiti pirmyn...pagirtina!
Iš visų matytų šalių man labiausiai patiko Mongolija, Laosas, Kinija, Singapūras. Jeigu kas mūsų paklausia kur esate buvę ir kas labiausiai patiko, tai mes net nedvejodami atsakome „Number one is Mongolia“. Tai nuostabi ir nepakartojama šalis, spindinčiais saulėje kalnais ir neišsenkančiomis kopomis (Gobi dykuma). Žmonės nuoširdūs ir svetingi, atrodo paskutinį avienos kąsnį atiduotų :). Šį bruožą turi ir kita mūsų lankyta šalis – Laosas. Kartais mums pasirodydavo, kad Laosas kažkuo panašus į Afriką. Vis atrodydavo, kad tuoj iš už nudžiūvusio vienišo medžio plyname lauke išlįs žirafa ar kokia laiba gazelė :). Nepakartojamas jausmas maudantis su delfinais, nors jų nematai, bet girdi... nepakartojamas jausmas parvesti dramblius ryte iš džiunglių ir juos maudyti upėje...prisimenant visus šiuos potyrius kyla virpuliukai mano širdelėje!
Kinija Kinija Kinija…Į šią šalį mes turime būtinai grįžti, nes vis dėlto visko nespėjome pamatyti. Tai labai turtinga šalis pradedant vardinti nuo maisto iki turistams lankomų vietų, tokių kaip Didžioji Kinijos siena. Šią dieną pažymėčiau kaip vieną man įsimintiniausių dienų kelionėje. Mūsų nuotaikos buvo puikios, švietė kaitri saulė, aplink nė vieno kiniečio prašančio nusiplaveiksluoti su juo ir Didžioji Kinijos siena išties atrodė lyg stebuklas…MANO STEBUKLAS…
Didelį įspūdį paliko Singapūras, kur susipynusi gamta ir žmogus į vieną. Daug kultūrų viename mieste ir jos puikiai gyvena viena šalia kitos. Nepakartojama!
Ir aišku Tailandas, kuris visada man asocijuosis su povandeniniu pasauliu ir su mūsų mamyčių atvažiavimu. Kaip šiandien prisimenu Bankoko orouostą, kur laukiame savo mamyčių lėktuvo nusileidimo. Tad labai noriu Jums, mamukės mūsų mielosios, padėkoti už kumpelius, kuriuos mums atvežėte ir keptą duoną su česnaku ir dar kai ką :)….AČIŪ AČIŪ AČIŪ
Tarakonai, žiurkės, šiukšlės…greičiausiai atsidūrėme netinkamu laiku, netinkamoje vietoje. Indonezijoje visi, praktiškai visi be išimties, mus bandė apgauti, viešbučiai ar svečių namai purvini (lovoje galima rasti visokiausių kandančių parazitėlių), autobusai ir keltai niekada neišvyksta laiku ir nebūna laiku…kur bepasisuktum tarakonai, žiurkės! Baisu! Kaip jau ir minėjau, gal šioje šalyje atsidūrėme netinkamu laiku, bet čia nesinorėjo užsibūti…Tačiau šioje šalyje gamta nuostabi! Žalios pievos, palmių alėjos, ryžių laukai, nuostabus kraštovaizdis, povandeninis pasaulis... tiesiog norisi žiūrėti ir žiūrėti... indoneziečiai tikriausiai mažiausiai brangina tą ką turi...

Nuo kelionės pradžios manau, kad nieko nepasikeičiau…esu ta pati užsispyrusi Vida, kuri kartais jaučiasi pasimetusi šiam pasaulėlyje! Gal kiek labiau yra paaštrėję jausmai manyje kaip, kad artimųjų ir namų ilgesys...pradedu įvertinti tikruosius draugus, darkart suprantu šeimos svarbą...

O dabar labiausiai norėčiau apkabinti ir paerzinti savo katę Perlą :), pabučiuoti tėvus ir grįžus turėti jaukius namus pamiškėje prie ežeriuko!

Kas dabar skaito šią eilutę noriu padėkoti, kad sekate mūsų nuotykius, kad Jums įdomu, kas mes tokie ir kur mes dabar esame...
Ačiū TAU už palaikymą!

Labiausiai patikusios šalys.
1. Mongolija
2. Laosas
3. Kinija

Labiausiai patikę miestai, apylinkės:
1. Pingyao (Kinija)
2. Yogyakarta (Indonezija)
3. Singapūras (miestas - valstybė)


Labiausiai patikę žmogaus sukurti objektai:
1. Didžioji Kinijos siena
2. My Son šventyklos (Vietnamas)
3. Prambanan šventykla (Indonezija)


Labiausiai patikę gamtos stebuklai:
1. Ereliai Mongolijoje
2. Gobi dykuma (Mongolija)
3. Kuang Si krioklys (Laosas)


Labiausiai patikusios nuvažiuotos kelionės atkarpos:
1. Kelionė Trans Siberian traukiniu (Rusija)
2. Flores sala (Indonezija)
3. Vientiane – Luang Prabang (Laosas)

Labiausiai įsiminę įvykiai:
1. Mamyčių atvažiavimas
2. Mūsų naujieji draugai Marta ir Jeremy bei Ryanas
3. Šokinėjantys delfinai jūroje


Nuoširdžiai Jūsų Vida ir Gintas

Litchfield nacionalinis parkas, Australija

2010.02.21. 191-oji kelionės diena.
Išvykstam į Litchfield parką. Pirmoji kelionė su Siuze. Variklis. Smulkios problemos. Magnetic termite mounds. Florence kriokliai. Buley Rockhole. Wangi kriokliai. Tolmer krioklys. Kelias namo. Pavakarieniaujam. Dalyvaujam. Pavelo programulkos.
Bandėme atsikelti ryte anksčiau, bet sunkiai pavyko. Gal keliomis minutėmis :). Parplai :).
Dar įsidėję keletą reikalingų dalykų išvykom pirmajai savo kelionei su nauju mašiniuku. Tai ir bandomasis važiavimas ir tuo pačiu norėjome pamatyti vieną iš gražiausių vietų aplink Darwiną – Litchfield nacionalinį parką. Esame dideli fanai krioklių ir jame turėjome sočiai pamatyti labai gražių.
Ir štai pirmasis mūsų kuro prisipylimas. Prigirdom Siuzę dyzeliu ir pamatome, jog neveikia kuro matuoklis. Uch, pirmosios problemikės. Gerai, kad dar grįšim atgal pas Johną.
Spaudžiam. Gal per stipriai pasakėme :). Važiuojame apie 90 km/h, nes maksimaliai ką galėjome paspausti buvo 100 km/h. Bet mums to užtenka. Riedam ir dainas dainuojam :).
Nuvažiavus apie 100 km variklio temperatūros matuoklis pradėjo kilti. Negerai. Kas galėtų būti? Sustojame. Vanduo radiatoriuje burbuliuoja... Bet mes abu tokie mechanikai, kad pastovėjome nuleidę akeles ir nutarėme važiuoti toliau. Ir nieko. Temperatūra nebekilo taip aukštai. Kažkiek ramiau pasidarė, bet reiks prašyti Johno, kad vistik dar apžiūrėtų Siuzę.


Pirmoji mūsų stotelė buvo Magnetic termite mounds. Tai magnetinių polių pojūtį turintys termitai, kurie konstruoja savo termitynus taip, kad termityno viduje visada būtų pastovi temperatūra. Tai jie daro puikiai orientuodami savo statinį tarp šiaurės ir pietų bei rytų ir vakarų. Puikūs inžinieriai. Beveik kaip Michaelas Scofieldas :).


Vienas iš minusų lietaus sezono – aukšta žolė. Lietaus sezonui einant į pabaigą (būtent apie šį metą) žolė vietomis pasiekia daugiau nei metrą aukščio. Po tokia žole pasislepia didžioji temityno lauko dalis. Mes pamatėme termitynų viršūnes :).


Saulė šiuo metu pasiekia zenitą ir mes virėme. Virėme ne kepėme, nes oro drėgnumas visas dienas laikosi tarp 70-85%. Puiki galimybė išvirti savo kepenis, pakaitinti smegenis.
Mūsų Siuzės variklis yra tarp vairuotojo ir keleivio tad jis kaisdamas tik dar labiau sustiprina virimo jausmą. Juokavome, jog galima kepti kiaušinius. O gal kai kam jau iškepė? :)...
Sekanti mūsų stotelė – Florence kriokliai. Tai vieninteliai kriokliai, kuriuose galima išsimaudyti šiuo metų laiku. Dėl pakilusio vandens daugumoje krioklių galima sutikti ne itin draugiškų svečių – krokodilų.


Florence kriokliai itin pamėgta vieta tarp Darwiniečių savaitgalių iškyloms. Šalia krioklio jie įsitaiso šeimomis ir karts nuo karto pasimaudydami piknikauja. Įsitaisėme ir mes.
Nieko nelaukę puolėme į vandenį. Lietuviai klausdami vieni kitų „kaip vanduo?“ visada laukia atsakymo „šiltas!“, tuo tarpu australiečiai laukia atsakymo „šaltas!”. Sunku rasti šalto vandens Australijoje...
Būtent čia vanduo visai neblogas (turime omenyje vėsus) ir net nesinori iš jo išlipti. Mirkome kaip varlės. O kriokliai tikrai gražūs. Lietaus sezonas tad jie „sotūs“ vandeniu.


Dar kurį laiką pamirkę vykome toliau. Eidami link savo mašiniuko pamatėme mažus gyvūniukus. Atrodė kaip mažos kengūrytės. Paklausus vietiniai pasakė, jog tai ir yra mažųjų kengūryčių rūšis.


Mes pirmą kartą matome tokius gyvūniukus. Jie išleipę nuo karščio tingiai žiūrėjo į praeinančius žmones ir išsižergę visaip bandė vėdintis.


Visai šalia krioklių yra Buley Rockhole, kur tekantis kaskadomis vanduo suformuoja mažus baseiniukus, tinkamus išsimaudyti. Mes kątik buvome iš vandens tad šįkart nelindome. Vietiniai naudojosi tuo kaip įmanydami. Atsivelka didelius šaldytuvus, pilnus alaus ir mirksta visą dieną.


Tolesnė mūsų stotelė Wangi kriokliai. Vieni įspūdingiausių parke. Šalia jo puiki didelė vieta išsimaudyti, bet kaip minėjome juose lietaus sezonu galima susidurti su krokodilais. Tad šįkart užteks pasigrožėti.


Vanduo krenta su tokia jėga, kad stovėdami už kokių 100 metrų buvome neblogai laistomi :). Krioklys didelis ir apsuptas gražių džiunglių. Galima jomis apeiti krioklį ir apžiūrėti iš visų pusių, bet šįkart turėjome nedaug laiko ir tai praleidome.
Šalia krioklio esančiose džiunglėse medžių viršūnėse buvo būriai didelių šikšnosparnių.


Kabo jie sau ramiai žemyn galva ir laukia nakties. Kartais sucypia papūsti vėjo. Žiūrint į jų veidus nubėga šiurpuliukai. Vampyrų vampyrai...
Kitas ir paskutinis krioklys mūsų kelyje – Tolmer. Nerealus. Kol eini iki jo eini uolos pakraščiu nuo kurios atsiveria vaizdas į didelį slėnį, kuris tikriausiai tokio dydžio kaip Šakių rajonas. Labai gražu. Saulė jau linko vakarop ir gamta įgavo kitokius atspalvius.
Pats krioklys krenta iš didelio aukščio į prasivėrusį tarpeklį. Vanduo apačioje idealaus skaidrumo.


Gaila, kad neleidžiama apačioje paplaukioti. Bet ten būtume ne vieni :). Ši vieta pamėgta pitonų, kurie įplaukia į šalia esančią olą pasmaguriauti šikšnosparniais. Fiu. Grobuonis prieš grobuonį.
Tokiose vietose kaip ši norisi praleisti bent kelias valandas ir klausytis krioklio šniokštimo ir stebėti slėnį kitoje pusėje. Relaxing...
Buvo jau laikas namo. Juolab, kad tamsūs debesys pradėjo rinktis iš visų pusių. O tai galėjo reikšti stiprų lietų.
Grįžtant tuo pačiu keliu vėl viskas kitaip. Žemė įgauna rusvą atspalvį, debesų tamsumas paryškina medžių spalvas.


Labai gerai praleidome laiką šiame parke. Džiaugiamės, kad vėl pradėjome savo kelionę. Nebeišeina nusėdėti vienoje vietoje :).
Litchfield parkas buvo puiki nuotykių Asutralijoje pradžia.


Grįždami gavome šiek tiek lietaus, bet tai tik į gera. Tai šiek tiek atvėsino variklį, kurio ir toliau skleidžiamas karštis virino mus.
Vakare kaip tradicija nuėjome į Vic klubuką, kuriame sukirtome po didelę vakarienę. Sutikome mūsų olandus. Ester jau pabuvoje šokinėjančių krokodilų kruize. Geri įspūdžiai ir mus nuteikė optimistiškai. Važiuosime ir mes ten po kelių dienų.
Tą vakarą vėl mums pasisekė padalyvauti. Šįkart Vidutei nusišypsojo laimė ir mes vėl turėjome ąsotį alaus. Netg jo mažoka buvo atstatyi skysčių pusiausvyrai po karštos dienos :).
Vakare pakalbėjome su tėveliais pasidalindami pirmosios kelionės dienos įspūdžiais. Ginto tėvelis pasidalino patarimais dėl Siuzės sveikatos (Valiukas pats geriausias šios srities specialistas Lietuvoje! – autorių pastaba).
Vakare Gintas įsišnekėjęs su Pavelu grįžo miegoti paryčiais su pilnu telefonu visokio velnio programulkų. Pavelas šios srities gurmanas. Ko tik jis savo telefone neturi… Dar ir Gintą trumpam pasiglemžė į savo liūną :).

2010 m. vasario 20 d., šeštadienis

Gyvenimas garaže, Australija

2010.02.18. 188-oji kelionės diena.
Toliau dailinam Siuzę. Parvažiuoja stogas. Problema... Vakaras su backpackeriais. Dalyvaujam. Nori apgauti?
Jau tapo beveik įprasta dienotvarkė. Atsikeliam, atsigeriam skanios kavos, padirbam prie Siuzės, pavalgom, pageriam kavos, dar padirbam prie Siuzės, atsigeriam alučio su kolektyvu, einam pavakrieniauti, padalyvaujam žaidimuose ir grįžtam miegoti į vėsųjį konteinerį.
Kažkaip net smagu įgauti tokį reguliarumą. Juolab, kad su garažo vyrukais labai gerai sutarėme ir diena labai greitai prabėgdavo. Pasidarbuodami pajuokaudami smagiai leidom laiką :).

Darwin - atsisveikinimas su garazo chebra (4 photo)

Darbai su Siuzės viduriais jau baigėsi ir ji buvo pilna energijos, kad ir dabar leisti į kelionę. Truputį sustabdėme jos arklius ir laukėme parvažiuojant pakeliamo stogo, kuris vis dar buvo pas siuvėją. Kaip dažniausiai būna žadėta data truputį nusikelia. Stogas turėjo būti vakar, o sulaukėme tik šiandien. Bet tai dar ne problema. Stogas buvo pasiūtas per mažas. Johnas už mus visus riebiai nusikeikė. Gerai, kad šalia nebuvo to siuvėjo...
Stogas ryte bus gražintas siuvėjui, o mes turime kantriai palaukti. Gaila, kad diena susigadino, nes galėjome darytis kitus darbus... Nieko, laiko turime daug :).
Nėra stogo – ne bėda. Gintas pasiėmė poliruoklį ir kibo į darbus. Po kelių minučių pats buvo baisus kaip velnias. Viskas aplink buvo nutaškyta poliruokliu, bet svarbiausia, kad Siuzė blizgėjo.

Darwinas - atsisveikinimas su garazo chebra (4 photo)

Vakare nuėjome į savo pamėgtą klubuką. Pavakarieniavom ir aišku sudalyvavom keletoje žaidimų. Šįkart prie staliuko buvome su mūsų draugu suomiu Markku ir dviem olandų keliautojais.
Sekėsi mums šįkart neblogai. Netrukus jau turėjome išlošę 5 ąsočius alaus. Gintas netgi viename konkurse laimėjo dar vieną pakvietimą į krokodilų šou. Išsišiepęs iki dantų mielai jį padovanojo olandei. Kvailelis. Juk galėjome Johnui jį padoavoti. Ot trumpas protelis. Ne tik kietas kaip dešra, bet dar ir tvotas kaip dešra. Juokaujame biskutį :).
Bebaliavodami labai nustebome, kai priėję prie baro pasiimti savo sekančių ąsočių sužinojome, kad tai mūsų paskutiniai, o mes puikiai žinojome, kad mes dar turime nepanaudotus 2 ąsočius. Bandėme aiškinti, bet barmenas sapaliojo nesąmones, neva mes buvome jau atėję ir išsinešę likusius du... Ot banditai. Vakaro vedantysis matydamas, kad bręsta konfliktas „pastatė“ mums dar vieną ąsotį. Bet ne tiek gaila tų ąsočių (kurie vienaip ar kitaip buvo laimėti) kiek nesmagu būti apgaudinėjamam. Ir dar Australijoje...
Išnaudoję savo laimėtus prizus atsisveikinome su Markku, kuris rytoj išvyksta į 10 dienų kelionę po šiaurinę ir centrinę Australiją.
O mes grįžome į savo jaukų vėsų konteineriuką :).

2010.02.19. 189-oji kelionės diena.
Siuzė Siuzė. Rašom blogą. Priregistruojam Siuzę. Nepasiseka apklijuoti. Vėliavų parduotuvėlė. Darkart parvažiuoja Siuzės stogas. Liuks. Pavakarieniaujam. Pokalbiai su Pavelu.
Kitos dienos pradžia tokia pati. Skirtumas tik toks, kad turėdami laisvą minutę įkėlėme savo rašliavas į blogą, sukėlėme nuotraukas, įdėjome video.
Nors Siuzė dar buvo be stogo, bet mes jau galėjome ją priregistruoti. Taip ir padarėme. Australijoje ši procedūra labai paprasta. Atsineši pirkimo pardavimo sutartį, atneši techninės apžiūros dokumentą (Johnas ryte jį jau buvo paruošęs) ir gauni naujus dokumentus. Labai apsidžiaugėme, kad gavome tokius pačius skaičius kaip mūsų pirmosios mašinos Lietuvoje – 963. Geras ženklas tikriausiai :).
Per pietus nuvažiavome į dirbtuvėles, kuriose galvojome pasidaryti šiek tiek padailinimų Siuzei. Lyg ir neblogai apsitarėme, bet mums pasakė, kad jokiu būsu šiandien nespės (šiandien penktadienis) ir geriausiu atveju pirmadienį. Na, jeigu taip tai gal mes patys kažką sugalvosim...
Beliko tik atsiskaityti su pardavėjais. Nuvažiavome iki banko (Gintas jau po truputį praktikuojasi prie Australiško eismo) ir pasiėmėme paskutiniąją sumą. Grįštant pamatėme vėliavų parduotuvę ir pagalvojome, jog joje galėtų būti didelių lipdukų, kuriais galėtume pagražinti mūsų draugę. Parduotuvės senučiukas šeimininkas iškart sužinojęs iš kur esam išpyškino mūsų trispalvės spalvas ir netgi nusivedęs prie kompiuterio mus supažindino su kitomis Lietuvos vėliavomis (kariuomenės, prezidento ir pan.). Taigi gavome pamokų. Lipdukų negavome, bet atsisveikinant su senuku buvome apdovanoti Autralijos vėliava ir visų pasaulio valstybių vėliavų žemėlapiu. Ačiū tau mielasis senučiuk!
O grįžę sumokėjom sutartą sumą ir galutinai sukirtom rankomis. Siuzė mūsų!
Vakarop darkart parvažiavo Siuzės stogas. Šįkart viskas atitiko tad su malonumu žiūrjome, kaip jį pritvirtina. Vaizdas iškart pasikeičia. Šaunu. Jau dabar jaučiame, kad bus sunku išsiskirti su naująja drauge...
Beliko sutvarkyti Siuzės virtuvę ir būsime pasiryžę su ja gyventi kiek likimas leis :).

2010.02.20. 190-oji kelionės diena.
Siuzės virtuvė. Beveik pabaiga. Valomės. Vaučerių medžioklė. Laukiam Pavelo malonės...
Nuo pat ryto pradėjome įrenginėti Siuzės virtuvę. Sutaisėme kriauklę, įstatėme netgi elektrinę pompą, kad nereikėtų vandens pumpuoti. Toliau laukė šaldytuvas. Šaldytuvas veikė tik reikėjo dar jį prijungti prie dujų baliono ir įmontuoti į miniatiūrinę virtuvę. Pjaustėm, sukom, gręžėm ir visai neblogai gavosi :). Galutinį variantą parodysime ir jums. O dabar galite pažiūrėti Vidutės filmuką apie mūsų darbus (mūsų video skiltyje).
Beliko tik, kad Pavelas pakeistų Siuzės signalą. O tai gali užtrukti... Tikimės iki ryto pataisys, nes ryt jau norime išvažiuoti į pirmąją bandomąją kelionę – vos už 140 km esantį nacionalinį Litchfield parką. Jau norime pamatyti kaip atrodo ta tikroji Australija ir tuo pačiu norime išbandyti, ar viskas tvarkoje su aušinimo sistema, variklio darbu ir pan. Vakare grįšime atgal į Darwiną, kad Johnas dar kartelį ir jau tikėkimės paskutinį apžiūrėtų mūsų Siuzę.
Siuzė po visų mūsų laipiojimų po ją atrodė baisokai tad mes ją iš naujo išvalėme. Juk turime švarūs pasirodyti gatvėse, kad neapjuodintume Lietuvos :).
Vakarop jau buvome išalkę kaip vilkai, bet mūsų flajeriukai skaniajam maistui jau buvo baigęsi (o juos gauni gyvendamas mūsų pirmajame hosteliuke Cavenagh. Nutaisėme rimtus veidus, kad čia gyvenome ir registratūroje paprašėme daugiau flajeriukų. Galbūt, kad buvome matyti, o gal, kad buvme rimti, mes juos gavome ir iškart nulėkėme pavalgyti. Įprastu pramintu taku tarp nukarusių medžių. Jie nerealūs.

Darwinas - atsisveikinimas su garazo chebra (4 photo)

Ten vėl susitikome su olandais, na ir kiti veidai jau daugmaž buvo pažįstami (visgi čia jau einame visą savaitę). Sudalyvavome viename žaidime, bet nieko nepešę išėjome namo. Norėjome pailsėti prieš rytojaus kelionę.