2009 m. lapkričio 29 d., sekmadienis

Pakse - Wat Phu Champasak, Laosas

2009.11.27. 105-oji kelionės diena.
Vykstam į Pakse. Autobuse su vietiniais. Nakvynės paieškos. Vakaras su olandais.
Kitą dieną mes patraukėme į Laoso pietuose esantį Pakse miestą (mažas miesteliukas palyginus su Kinijos miestais). Jame tik apie 70t. gyventojų, o yra vienas didesnių miestų Laose :).
Kartu su mumis ta pačia kryptmi patraukė ir olandų porelė. Drauge linksmiau :). Vietinis transportas tikrai nebrangus ir penkių valandų kelionė atsiėjo visai nebrangiai – po 10 lt.
Be abejo tos 5h yra skirtos įveikti tik 250 km. O tai reiškia, kad važiavome vidutiniu 50 km/h greičiu :). Autobusas buvo pilnas ne tik žmonių, bet ir ryžių maišų, puodų ir kitų rakandų... Stodavome kiekvienam miestelyje, kad pakelės prekeiviai galėtų pasiūlyti ant medinio iešmuko keptus viščiukus ar virtus kiaušinius (kilo klausimas, kelintos dienos virimo jie yra?...). Nerizikavome, susilaikėme nuo šių gardumynų... Buvo ir tokių, kurie autobusui važiuojant kišo galvą pro langą ir tiesiog visą skrandžio turinį išlaistė pavėjui... Tai ne nuo maisto. Vėliau teko girdėti, kad jiems tai atsitinka dėl nepratimo važiuoti autobusais (atsiminkime, kaip dažnas mūsų jausdavomės vaikystėje siūbuojant autobusui...). Bet netgi tokia gan keista aplinka negadino nuotaikos, jie visi toliau šypsojosi, smalsiai stebėjo mus, sveikinosi. Ir smagiai sau važiavome toliau :).
Pakse dar kartą įsitikinome, kad čia kiek kitaip viskas nei Vietname ar Kinijoje. Čia, galbūt dėl to, kad mažiau gyventojų ir tuo pačiu transporto, visi paiso šviesoforų, nepypina, neskuba ir tai leidžia labiau atsipalaiduoti. Jau prieš atvažiuojant teko girdėti, kad Laosas išskirtinis ir savo prekybininkais. Ir tuo iškart įsitikinome. Niekas nesiūlė, taip kaip Vietname ar Kinijoje, jokių pirkinių, jokių įkyrių tuk-tukų pasiūlymų ir pan. Nerealu! Atrodo taip netoli viena nuo kitos, o tokios skirtingos šalys. Čia galima atsipalaiduoti.
Atvažiavę kartu su olandais patraukėme ieškoti nakvynės. Apėję beveik tuziną svečių namų iširinkome skirtingus, bet iškart kartu nuėjome pavakarieniauti. Keista sutikti žmones, kurie atvažiavo į Pietryčių Aziją tik mėnesiui. Dar visai neseniai mums tai atrodė, kaip auksinės atostogos, o dabar kaip trumpa iškyla :). Smagiai pašnekučiavę apsikeitėme kontaktais ir palinkėjome susitikti šiame mažame gražiame pasaulėlyje...

2009.11.28. 106-oji kelionės diena.
Išsinuomojam motorolerį. Mekong‘o upė. Wat Phu Champasak šventykla.
Kitą dieną jau buvom nusprendę išsinuomoti motorolerį ir važiuoti prie vieno iš pagrindinių Laoso istorinių objektų – Wat Phu Champasak. Tai šventyklų kompleksas, padalintas į viršutinįjį ir žemutinįjį ir pradėtas statyti 5-6 amžiuje. Tos pačios kategorijos, kaip Angkor Wat Kambodžoje, tik daug mažesnis.
Vienas smagiausių tokios kelionės etapų – su motoroleriu per miestelius ir kaimus besisveikinant su vietiniais gyventojais, stebint laukinę gamtą... Taip sau neskubėdami traukėme iki Mekong‘o upės, kuri skyrė mus nuo kitoje pusėje esančios šventyklos griuvėsių. Mekong‘o upė didžiausia Laose ir viena didžiausių Azijos upių tad nieko nuostabau, kad per ją ne tiek daug tiltų. Teko keltis keltu.

Kol atplaukė keltas dar turėjome galimybę pastebėti vietinių gyvenimo akimirkas.. Iš upės parsiirstantys vyrai su naujais laimikiais, moterys, siūbuojančios vaikus primityviuose lopšiuose, ar begaminančios valgyti, ar bedarančios kitus buities darbus...
Persikėlę per upę dar pavažiavome gabaliuką ir susimokėję už šventyklos aplankymą jau savomis kojomis patraukėme objekto link.


Naujausi archeologiniai kasinėjimai šiose vietovėse aptinka net keletos miestų liekanas ir gretinant tai su senoviniais raštais manoma, kad čia yra buvusi Laoso sostinė.
Šiuo metu lankomi griuvėsiai – tai įvairiausių tarpsnių ir architektūrinių stilių vaisius. Jie šiuo metu su užsienio šalių pagalba dar tik atstatinėjami ir tai suteikia dar daugiau žavesio.. Šventyklos liekanos ne tik driekiasi aukštyn kalno šlaitu, bet kopiant laiptais už nugaros atsiveria vis platesnis slėnio vaizdas, kuriuo niekaip negalėjome atsigrožėti. Stodavome ir stodavome paveiksluoti, stebėti...


Viršuje likusi maža šventyklėlė, šiuo metu pritaikyta budistų maldininkams (statymo momentu Laosas nebuvo budistinis). Apsukrios moteraitės nešė vandenį iš šalia esančio šaltinio ir pardavnėdavo jį ką tik užkopusiems padususiems turistams. Tikėkimės tas šaltinis tikrai geras, nes ir mes jo gurkštelėjome. Po kopimo laiptais į kalną skonis tikrai ne prastesnis nei šalto alaus po karštos dienos (Ginto žodžiai :)).
Visada džiaugiamės galimybe pastebėti tokius pačius turistus kaip mes. Kaip jie kopia, kaip pozuoja fotoaparatams, kaip stebisi, kaip pasakoja vieni kitiems kokiose dar šventyklose buvę ir pan. Atskira neišsemiama, nepavargstanti kultūra.
Kadangi saulė jau buvo vakarop tai mes buvome priversti važiuoti atgalios. Kartu su sutemomis buvome namuose.

2009.11.29. 107-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Masažai. Susitinkam su Larriu.
Kitą diena tiesiog atsipalaidavome. Išsimiegojome iki soties, paskaitonėjome knygas, pavaikštinėjome mieste. Greitai apsipratome šiame miestuke. Labai jaukus. Didelio grožio jame nėra, bet savyje kažką turi...
Dar didesnio atsipalaidavimo vardan nuėjome pasimasažuoti. Viso kūno valandos masažas kainuoja vos po 8 litus...Neįtikėtina kaip tokios mažos laosiečių merginų rankos taip stipriai išsukinėja kūno raumenukus (gal kartais ir lašinukus..) bei kauliukus... Nerealu. Užskaitom.
Tą dieną laukėme atvažiuojančio Larrio, kuris turėjo atvežti mūsų praėjusiame viešbutuke paliktą knygą. Ne tik atvežė knygą, bet ir su gera nuotaika patraukėme kartu papietauti. Pavakarieniavome ne tik skaniai, bet ir gražioje aplinkoje – bariukas, buvo laive, plūduriuojančiame Mekong‘o upėje. Ausis ištempę klausėmės Larrio pasakojimų, kaip jis dar jaunas keliavo per Afriką. Nerealu. Labai tikimės tai patirti ir mūsų kelionėje!
Po tokių smagių šnekų apie keliones nutarėme visi kartu rytoj išsinuomoti motorolerius ir patraukti į šalia esantį gamtos kampelį, pavadinimu Bolaven Plateu.

2009 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

LAOSAS

Savannakhet

2009.11.26. 104-oji kelionės diena.
Autobusas į Laosą. Amerikietis Larris. Savannakhet. Vakaras su britais ir amerikiečiu.
Ne tiek jau ilgai pabuvome Vietname, o žiūrėk jau sėdime autobuse į Laosą. Kartu su vietiniai prekybininkais, susiruošusiais „patargavoti“ Laose, bei su keletu vakariečių. Laosą ir Vietnamą skiria labai graži kalnų grandinė, kuria driekiasi kelias lnk Laoso sienos. Labai gražu ir netgi švietė saulė! Ne tiek jau daug kartų ją matėme būdami Vietname..
Laosas pasitiko mažu siurprizu – vizos kainavo gerokai daugiau nei mes galvojome. O dar labiau susinervavome, kai atsiminėme, kad Hanojuje jas galėjome pasidaryti kurkas pigiau.. Na nieko, gera pamoka ateičiai..
Tuo pačiu likimui atsilyginome geru darbu – su mumis važiavusiam amerikiečiui pritrūko pinigų vizai ir mes mielai paskolinome (be abejo, tikėdamiesi, kad jis mums kažkada gražins). Su juo turėjome važiuoti iki to paties miesto Savannakhet, kuriame visi apsistosime bent nakčiai.
Na štai ir Laosas! Keisti šiurpuliukai bėgiojo kūnu – kažkodėl labai laukėme Laoso. Tik įvažiavus apėmė panašus jausmas kaip įvažiavus į Mongoliją – šalis, kurią norisi pažinti, joje būti, su ja bendrauti..
Žmonių buvo daug mažiau (Laoso plotas ~ 230 t.kv.km. o gyventijų tik 6,4 mln), ne taip retai apgyvendinta šalis kaip Mongolija, bet palyginus su Vietnamu čia buvo taiga :). Mums tai patiko. Su nekantrumu laukėme naujų pokyčių šioje šalyje.
Pro autobuso langus matėme mažus medinius namukus pakeltus per vieną aukštą virš žemės, aplink juos besidarbuojančius žmones, krūmų pavėsiuose beslapinėjančius buivolus, tolumoje žaliuojančias džiungles. Kilo daug klausimų – iš ko ši šalis gyvena? Kokia jos kryptis? Prieš įvažiuojant apie ją žinojome nedaug tad buvo dar smalsiau pasigilinti. Tikimės ir jūs nepatingėsite „pagooglinti“ šios šalies vardo :).
Savannakhet‘ą (trečias pagal dydį Laoso mietas) pasiekėme jau temstant ir kartu su dviem vaikinais britais bei mūsų amerikiečiu Larriu patraukėme į nakvynės paieškas. Visur mus lydėjo besišypsantys veidai, šilti pasisveikinimai „sabaidy“ (labas). Netrukome visi apsistoti vienuose svečių namuose ir nieko nelaukę patraukėme į miestą kartu pavakarieniauti. Larris džiaugėsi pamatęs bankomatą ir galėdamas mums grąžinti „skolą“, o mes visi džiaugėmes naujai atrastu Laoso alumi „Lao beer“. Vyriškis švytėjo iš laimės! Alus tikrai geras, primenantis gerą lietuvišką alų (mūsų abiejų gimtojo miesto – Klaipėdos Švyturio Extra). Buvome pamaloninti Larrio vaišingumu, kai jis mums visiems visą vakaro maistą ir gėrimus „padovanojo“. Bandėme dar priešintis, bet veltui. Sutarėme, kad sekantis kartas mūsų :).

2009 m. lapkričio 25 d., trečiadienis

PASAULIS YRA GRAŽUS

Nuoširdžiai dėkojame visiems skaičiusiems mūsų Kinijos pasakojimus ir skelbiame mūsų paslėpto konkursėlio nugalėtoją! Pats pirmiausias, net neįtikėtinai greitai, prisipažino, kad jam PASAULIS YRA GRAŽUS – Mindaugas S. Kaip ir žadėjome jam suvenyras iš Vietnamo – marškinėliai! Jie jau pakeliui į Lietuvą ir greitai visi pamatysite savo akimis konkurso nugalėtoją. Valio Mindaugui!

Ačiū visiems dalyvavusiems ir skaičiusiems ir pažadame, kad tokių konkursų bus ir daugiau!

Hue

2009.11.23. 101-oji kelionės diena.
Išvažiuojame į Hue. Įsikuriame viešbutuke. Pasivaikščiojame po senamiestuką. Užsisakom turus. Nusiperkam bilietus į Laosą.
Tą dieną išvykome į Hue, atgal link šiaurės. Būdami Hoi An‘e galutinai priėmėme sprendimą nevažiuoti toliau link Vietnamo pietų, kur norėjome padrybsoti paplūdimiuose. Orų prognozės ir toliau nežadėjo nieko gero. Visame Vietname apsiniaukę arba lietus... Tad geriausias pasirinkimas žvalgytis po istorines vertybes. Tam pukiausiai tiko Hue. Hue – dar viena iš buvusių Vietnamo sostinių. Šiuo metu neabejotina kultūros, meno sostinė. Ypatinga ir tuo, kad netoli nuo jos dreikėsi siena, kažkada atskyrusi šiaurės ir pietų Vietnamo dalis. Čia galima pamatyti karo liekanas.. požeminius tunelius...
Tik išlipome iš autobuso ir gavome pasiūlymą apsistoti. Pasiderėję iki mums reikiamos kainos greitai tenai ir įsikūrėme.
Niek nelaukę nuėjome pasivaikšioti po Hue gatveles. Jos gražios, bet ne tokios įspūdingos kaip mūsų matytos Hoi An‘e. Nusprenėme užsisakyti du turus – vieną po miestą bei jo apylinkes ir į karo zoną pažiūrėti karo liekanų (buvome sugėdinti mamos, kad jeigu būdami Vietname nepamatysime to tai reiškia nebūsime buvę visai :)). Pasižvalgę geresnių kainų geriausias „išsimušėme“ mūsų viešbutuke.
Daugiau kažko ir nebenuveikėme. Tiesa, pasiruošėme siuntinį rytojui išsiųsti į Lietuvą.

2009.11.24. 102-oji kelionės diena.
Turas po Hue ir jo apylinkes. Citadelė. Imperatorių rūmai. Thien Mu pagoda. Imperatorių kapavietės. Siuntinys. Pomidorų sriuba.
Tą dieną pradėjome anksti. Na, bent jau mums atrodė, kad anksti. Keltis turėjome 7h. Kaip senais gerais laikais į darbelius :). Dabar truputį pasikankinom...
Hue miestas įžymus savo senojo miesto citadele, kurioje įsikūrę imperatoriaus rūmai. Nuo jų ir prasidėjo mūsų ekskursija. Citadelė – senojo miesto įtvirtinimai, už kurių kažkada tilpo didžioji dalis miesto. Už šių sienų dar vienos sienos – imperatoriaus rūmų įtvirtinimai. Iki imperatoriaus galima prisikasti tik kaip iki koščėjaus :).


Imperatoriaus rūmai, kaip ir kitos istorinės vietos Vietname, nėra iki galo atrestauruotos ir tai teikia papildomo žavesio. Ne visur pamatysi imperatoriaus sostą, o už kelių žingsnių žaliuojančias nepjautas pievas (galėjo dar ir karves išleisti pasiganyti). Bet matosi, jog restauracija įgauna tempą ir kai kitą kartą čia lankysimės (o būtų įdomu grįžti pažiūrėti) imperatoriaus rūmai bus pasikeitę. Truputį gavome informacijos iš lydinčio gido (tai gan neįprasta mums, nes visur renkamės informaciją patys..) ir nuvažiavome aplankyti Thien Mu („dangaus ledi“ pasak mūsų gido) pagodos. Pagoda graži, bet nėra kažkuo ypatinga.
Po pietų jau važiavome apžiūrėti trijų imperatorių kapaviečių.
Kad nelankyti visų trijų abiems, bet vistiek jas pamatyti nusprendėme dvi iš jų aplankyti eidami po vieną, o į trečiąją eisime kartu.
Imperatorių kapavietės nėra senos, visos 19-20 amžių, bet gražios savo architektūra ir supama aplinka.

Puošnios visos kapavietės, bet labiausiai patiko Tu Duc imperatoriaus kapavietė. Galbūt dėl to, kad buvo gražioje vietoje, apsupta tvenkinukų, magnolijų ir kitų mums egzotiškų augalų.
Kadangi kapavietės už miesto atgal grįžome laiveliu. Smagi pramoga sugalvota turo organozatorių.
Grįžome ir patraukėme tiesiai į paštą. Siuntėme pirmąjį siuntinį mūsų kelionėje. Vietname tai gan pigu. Sumokėjome apie 50 lt už 4 kg. Gal dėl to, kad pasirinkome ilgesnį kelią – laivais, tad siuntinys Lietuvą pasieks tik už dviejų mėnesių. Bet džiaugiamės išsiuntę keletą perskaitytų knygų bei ilgai laukiamų lauktuvių artimiesiems. Kuprinės aptuštėjo. Galėsime uždarbiauti kitų daiktus nešdami :).

2009.11.25. 103-oji kelionės diena.
Khe Sanh bazė. Vinc Moc tuneliai.
Kitą dieną vykdėme tai, kuo sugėdino mūsų mama. Važiavome į karo zoną, kurioje vyko Vietnamo karas. Norėjome savo akimis pamatyti tą vietą, kurioje įvyko tiek daug negero…
Gidas pats kilęs iš šių vietų tad pasakojimus paįvairindavo savo prisiminimais. Tikrai ne kokių akimirkų teko jam išgyventi… Taip pat su mumis važiavo Vietnamo karo veteranas, pats pirmą kartą po karo aplankantis tą vietą, kurioje dalyvavo mūšyje. Netgi buvo sužeistas..
Muziejus įkurtas vienoje pagrindinių buvusių JAV karinių bazių, kurios užėmimas vietnamiečiams reiškė pergalės pradžią… Eksponatai, kas be ko, šlovinantys vietinius herojus, nuotraukos – su bėgančiais amerikiečiais ir pan… Taip tikriausiai ir turi būti laimėjusios pusės muziejuose.

Už muziejaus eksponuojami iš JAV perimti malūnsparniai bei atimti tankai. Kažin kas būtų jeigu šis mūšis vyktų šio meto technologijomis?... Neduok Dieve..
Po mūšio vietos bei muziejaus važiavome pažiūrėti Vinh Moc tunelių. Neįtikėtina vieta. Ir apie ją labai gražiai yra parašę mūsų draugai Kotryna su Ryčiu savo kelionės metu. Siūlome dar kartą paskaityti: http://rktrip.blogspot.com/2009/03/vietnamas-hue-ninh-binh.html

Apima keistas jausmas vaikštinėjant tuneliais, kuriuose buvo apsigyvenęs visas kaimas... Turintiems klaustrofobijos jausmą reikėtų būti atsargiems.
Įdomi diena su kraupiais pasakojimais... Geriau pasaulyje tebūna taika.

2009 m. lapkričio 22 d., sekmadienis

Hoi An

2009.11.21. 99-oji kelionės diena.
Atvažiuojame į Hoi An. Specialus pasiūlymas. Pasivaikščiojame senamiesčiu.
Po 19h kelionės atsiradome Hoi An‘e. Tai Vietnamo perlas. Tai žinojome ir iš Kotrynos su Ryčiu bei kitų keliautojų. Miestukas, kurio senamiestis nepaliestas Vietnamo karo bombardavimo ir išsaugojęs savo autentiškumą.
Autobusas susotojo prie viešbučio, kuris priklauso tai pačiai kompanijai. Specialus pasiūlymas būtent mums :). Na, bet viskas atrodė gerai, kaina gera, tad iškart ir apsistojome.
Visos pastarosios dienos buvo apsiniaukusios, o atvažiuojant beveik visą kelią lijo, tad labai nudžiugome, kad mums išėjus pasivaikščioti lietus buvo nustojęs ir buvo pakankamai šilta.
Mums Hoi An‘as pasirodė ne tik kaip perlas, bet ir kaip ramybės oazė. Po Hanojaus chaoso ir triukšmo čia atsigavo širdis, ausys, plaučiai... Buvo pakankamai ramu, ką tik praėjęs lietus atnešė gaivą ir oro skaidrumą. Vaikščiojome ir gėrėjomės senamiestuko grožiu. Nepakartojama. Tiek architektūra, tiek ir pati autentika – kai kuriuose namuose taip ir neatrestauruotuose gyvenama iki šiol. Kavinukės, parduotuvėlės taip pat įsikūrusios šiose nepakartojamose grožybėse.


Pakrantė dar nuostabesnė. Architektūrą papildo šalia plaukiojančios senoviškos valtelės, su išpieštomis akimis priekyje, meškeres užmetę vietiniai berniukai...
Su alaus bokaliuku tokį vaizdą galima stebėti valandų valandas...

2009.11.22. 100-oji kelionės diena.
Sunku buvo patikėti, kad tai jau šimtasis rytas mūsų kelionėje. O juk kątik apkabinome tėvelius, atsisveikinome su savo Perlute, mojavome išlydintiems draugams...
Po šimto dienų vertinamas prezidento darbas, seimo įgyvendinti programų uždaviniai... Reiktų ir mums pradėti vertinti savo darbą.. Bet nusprendėme, kad to dar nedarysime. Jaučiame savyje, kad nuveikėme tiek daug ir tuo pačiu dar per mažai, kad galėtume atsakyti į kelionės pradžioje sau išsikeltus klausimus. Padarysime tai švęsdami savo kelionės pusmetį t.y. vasario 15tą arba tada kai jau atsakymų bus daugiau nei klausimų.. arba klausimų dar daugiau nei pradžioje...dabar nieko sau neatsakinėjame, keliaujame ir kvėpuojame tuo, kas aplink..
Džiaugėmės, kad mūsų šimtadienio dieną turėjome progą aplankyti vieną gražiausių Cham imperijos palikimų - My Son. Nors ir yra geriau prižiūrėtų šios imperijos vietų Vietname, bet šioji išsiskiria savo aplinka – čiurlenantys upeliai, kavos plantacijos... Dydžiu tai neprilygsta Angkor Wat šventovėms Kambodžoje, bet kadangi ten jau esame buvę ir šios kelionės metu į Kambodžą nevažiuosime tai šiam kartui My Son buvo puikus pasirinkimas. Tam reikalui nusprendėme pasinaudoti savo pirmtakų patirtimi ir išsinuomoti motorolerį. Tai nebuvo pigiau, bet tikrai turėjo būti įspūdingiau.

Lėkėme ir keliais ir keliukais. Ir greičiau ir lėčiau. Ir buvome lenkiami ir patys lenkėme. Apylinkės buvo nuostabios. Nuimti ryžiai ir jų vietoje teliūškuojančiose balose jaučių pagalba jau ruošiama vieta naujai sėjai... Maži miestukai ir tolumoje stūksantys kalnai.. Labai gražu.
Nenuvylė ir pats My Son kompleksas. Džiaugėmės, kad tik keletas kitų turistų buvo su mumis. Tai dar labiau pagilino šios vietos įspūdį. Visa supanti žaluma, šventovių gruivėsiai, kurie pasidengę sąmanomis ar apaugę žolėmis.

Ir aplink nesigirdėjo nei pyptelėjimo! Aplink stūksantys kalnai saugojo nuo vėjų, oras buvo gaivus gaivus, čiulbėjo paukščiai. Tiesiog norėjosi būti ir būti šioje vietoje. Be abejo gaila buvo matyti tokį grožį subombarduotą Vietnamo karo metu, bet... Mėgavomės tuo ką matėme ir girdėjome. Nenorėjome gilintis į istoriją... Ne šiandien..
Po smagaus pasivaikčiojimo po My Son kompleksą prisėdome pas vietinį senuką kavos puodukui. Juk reikėjo kažkaip atsidėkoti už motorolerio pasaugojimą :). O ir iš šios vietos kažkaip nesinorėjo išvažiuoti...
Atgal pasirinkome šiek tiek kitą kelią ir buvome priversti pasiklausti kelio... Bet tai priduoda papildomo žavumo kelionei :).
Atšvęsti savo šimtadienį įsitaisėme vienoje iš pakrantės kavinukių ir toliau stebėjome prieš akis vykstantį gyvenimą.. Iš turistų vežiojimo grįžtančią pavargusią valtį.. Pro šalį riedantį visą dieną šeimininką vežiojusį dviratį... Niekaip nuo siutimo nepavargstantį šuniuką...
Valio valio valio valio! Esame laimingi, kad iki šiol viskas einasi kaip iš pypkės. Taip ir toliau! Juk mes kieti kaip dešros!

2009 m. lapkričio 20 d., penktadienis

VIETNAMAS

Hanojus

2009.11.13. 91-oji kelionės diena.
Kertam sieną. Long son. Autobusiuku iki Hanojaus. Klaidžiojimai Hanojuje. Svečių namai. Vakaras.
Tokio didelio skirtumo kirtus sieną, kaip iš Mongolijos, nebuvo. Vienintelis pastebimas dalykas – daug plačiau naudojama anglų kalba. Jau tik praėjus sieną išgirdome pasiūlymus nuvešti iki Lang Son (pirmasis didesnis miestelis Vietname) ar iki Hanojaus. Truputį pasiderėję „sulygom“ gerą kainą ir nuvažiavom iki Lang Son. Ten dar kartą persiderėjus (Vietname pajutom, kad reiks derėtis ir derėtis...) gavom bilietus už tą pačią sutartą kainą ir persėdom į kitą autobusiuką. Autobusiukas naujas ir labai džiaugėmės, kad gan dideliame autobusiuke sėdime tik trys. Netrukus mūsų svajonės išsilakstė, nes autobusiukas pradėjo lėtai sukti ratus Lang Son gatvėmis ir rinktis keleivius. Sukomės gerą valandą ir autobusiuke neliko nei vienos laisvos vietos. Na, bet svarbu pagaliau pajudėjom norima kryptimi...
Iki Hanojaus viso labo buvo tik pusantro šimto kilometrų tai šį atstumą įveikėm greitai. Be abejo, kaip ir priklauso Vietnamo biznieriam, autobusiuko vairuotojas mus dar užvežė į pakeliui esančią kavinukę “užkąsti“ už tai tikėtina sau į kišenę įsidėdamas pinigėlio...
Gamta ir toliau buvo nuostabi. Vis daugiau palmių, kas šią šalį darė dar egzotiškesnę. Ir pasistebėjo kitokie architektūros bruožai. Nesame dideli architektūros žinovai (bet užtat turime draugų :)) tad tik iš bendrų bruožų galime sakyti, kad tai dideliąja dalimi Prancūzijos palikimas... Tai ypač pasijuto Hanojuje, kur netgi keletas kvartaliukų vadinami prancūziškaisiais.
Hanojuje buvome išleisti nežinia kur (kaip vėliau sužinojome visai neblogoje vietoje...) tad ilgai nieko nelaukę (nes klausinėjant mūsų svečių namų gatvės niekas nežinojo) susitabdėme taksi ir jam foroaparato ekraniuke parodėme vietą, kurios mums reikėjo. Iki ten buvo geras gabaliukas ir sumokėjome pusę jau užsisakytų svečių namų kainos.. Paleidę taksi ėjome ieškoti savo nakvynės vietos. Nebuvo taip lengva kaip tikėjomės... Ir patys neradome tokio adreso, ir klausinėjimas nepadėjo. Niekas nežinojo vietos, kurios ieškojome... Galop užsukome į mažą ofisiuką ir užklausėme tenais dirbačių merginų. Jos mandagiai pasisiūlė padėti ir kartu su mumis apėjo kvartaliuką. Nieko. Grįžę į jų ofisuką internete pasitikrinome norimą adresą. Pasirodo tai visai kitas adresas nei mūsų nusifotografuota nuoroda iš jų rezervacijos tinklapio... Turėjome grįžti į tą pačią vietą, kurioje mus buvo paleidęs autobusiuko vairuotojas. Taigi, paklajoję geras tris valandas, atvažiavome į savo tos nakties namus.. Pakeliui jau galvojome, kaip apšaukti svečių namų šeimininkus... Žinojome, kad šių svečių namų reitingas labai aukštas ir tikėjomės, kad nenorės gadinti savo vardo. Ramiai išdėstėme savo patirtus nuotykius. Jaunas šeimininkas labai susijaudinęs mums papasakojo kaip jis laukė mūsų autobusų stotyje (nors mes to neprašėme...), pralaukė tris autobusus... Iškart pasisiūlė sumokėti pusę taksi išlaidų ir netgi pasiūlė už tą pačią kainą didesnį kambarį. Nesitikėjome tokio profesionalaus požiūrio. Mūsų per paiešks sukauptas pyktis blėso... Ir išvis išnyko kai Daivid‘as (svečių namų šeimininkas) pasiūlė papietauti su juo jo sąskaita. Dar tą patį vakarą tinklapyje klaida buvo ištaisyta ir visos pusės patenkintos nuėjo ilsėtis.
Buvo penktadienis ir 13ta.. Tuo nuotykiai nesibaigė...
Jau gerokai po vidurnakčio pasigirdo krabždėjimas. Ir štai pro akis pasieniais pralėkė, ne kas kita, o delno dydžio žiurkė! Pradėjome juoktis.. Tikrai neeilinė diena. Žiurkė vien pabėgiojimu nepasitenkino. Pradėjo, lyg čia būtų jos namai, kabarotis užuolaidomis į viršų. Sunkiai jai tai pavyko tai ji pabandė kitaip realizuoti savo aktyvumą. Išlindo per lovos viršugalį esantį plyšį tarp sienos ir čiužinio ir viks vikst uodegyte po pagalve. Keletą sekundžių taip ir kuitėsi. Kyšojo tik uodega.. Gintas griebė (ne ne, ne pagalį kaip padarytų tikras vyras) fotoaparatą, bet jo nusivylimui žiurkė vėl palindo po lova ir iš ten krabždeno čiužinį. Nepagavęs gero kadro, ramus sau kaip dešra, jis nuėjo gulti (kambaryje buvo dvi lovos). Vidutė liko viena su žiurke... Bet žiurkė ilgai neužsibuvo ir, tikriausiai tik per jai žinomus plyšius, išėjo ieškoti nuotykių į gatvę..

2009.11.14. 92-oji kelionės diena.
Rašom blogą. Užpuola batų valytojai. Ežeriukas Hoan Kiem Lake..
Kitą dieną mandagiai pasakėm David’ui apie mūsų nakties nuotykį. Jis bandė atrodyti nustebęs, bet matėsi, jog jam tai ne naujiena.
Mums didesnis kambarys (ačiū už tokį kambarį!) buvo skirtas vienai nakčiai tad tą vakarą perėjome į kiek mažesnį kambarį. Deja, tą vakarą už sienų žiurkės vis dar krabždėjo.. Bet bent jau pagalvėmis nebėgiojo :).
Tą dieną, kaip jau žinote pradėjome pildyti savo blogą.
Kiek atsipūsti išėjome į miestą. Motorolerių armija. Jų tiek daug, kad nėra net laisvos vietos gatvėje. Jie važiuoja net kelkraščiais… Tiesiog eini tiesiai ir tikiesi, kad jie tave aplenks. Net neteko matyti, kad jie į ką nors būtų atsitrenkę. Vairuodavo tikrai vikriai ir įgudusiai. Taisyklės, be abejo, niekam nerūpėjo.. Būdavo džiugu jeigu sustodavo prieš raudoną šviesoforą..
Motoroleris jiem visas gyvenimas. Jis kaip žirgas mongolui :). Jie su juo tikriausiai ir miegoti jeigu benzinu nesmirdėtų…
Hanojus savo svetingumu stebino toliau. Einant gatve prie mūsų prišoko batsiuvys su krepšiuku įrankių. Pamatęs, kad Ginto bato kraščiukas truputuką atvipęs, nieko nelaukęs ir neklausęs patepė klijais. Užkrapino gal vieną lašiuką… Norėjo dar ir batų raištelius pakeisti, bet mes atsisakėme ir paklausėme kiek mes jam skolingi. Jis paprašė ~ 15lt. Parodėme pirštu, kad jam kažkas negerai ir pasiūlėme apie 50 ct. Jis dar garsiau pareikalavo savo sumos. Gintas jam pasakė, kad arba imi mūsų siūlomus pinigus arba negausi nieko (mes juk jo paslaugų net neprašėm…). Jis nustūmė siūlomą sumą ir buvo paliktas vienas… Iš paskos dar girdėjosi jo piktas balsas. Tuo dar viskas nesibaigė.. Už keleto kvartaliukų jis vėl išniro prieš akis, jau su draugu. Jo neišsigandome, nes gatvė buvo sausakimša žmonių. Jis vėl paprašė savo sumos. Kai Gintas ištraukė iš kišenės mūsų siūlytą sumą, jis be jokių skrupulų sušnypštė “F..k of!”. Na jeigu jis taip tai ir mes. Pasakėm, kad kviečiam policiją. Jis nepasimetė ir pats išsitraukęs telefoną sako, kad ir iškvies. Blefas. Pamatęs, kad mes ramiai laukiam kol jis iškvies pareigūnus, jis vėl pradėjo reikalauti „give me my money..“. Tada jau mes numojome į jį ranka ir nuėjome savo keliu. Atsigrežę matėme, kaip jis lydi mus žvilgsniu.. Truputį nejauku pasidarė. Sutarėme labiau bandyti išvengti tokių situacijų.. Maža kas...
Tą dieną pasivaikščiojom mieste. Apėjome senamiestį esantį ežeriuką, kurio saloje buvo šventovė (šis vaizdas laikomas Hanojų reprezentuojančiu...).


Kol vaikščiojome buvome atakuojami Lonely Planet gidų pardavėjų. Žinojome jų kokybę (visi buvo originalų kopijos...) tad nusprendėme pirkti tik už labai mažą kainą, kad ir prekiautojams nenuskiltų... Prašėme Pietryčių Azijos gido už 5 dolerius, kai tuo tarpu jie mažiausią kainą siūlė 8 dolerius. Tvirtai laikėmės savo ir sandoris tą dieną neįvyko..

2009.11.15. 93-oji kelionės diena.
Pabaigėm blogą. Bažnyčia. Sutinkam Audrey.
Kitą dieną toliau krapštėmės prie blogo. Smagu buvo kelti pasakojimus, kurie įvykę prieš gerą mėnesį…
Nudžiugome pamatę, kad Hanojuje net keletas katalikiškų bažnyčių. Kaip tik buvo sekamdienis tad patraukėme pabūti mišiose. Bažnyčia lyg iš Europos atkeliavusi sutraukė daug lankytojų. Vietname apie 7% katalikų tad nenuostabu, kad bažnyčia buvo beveik pilna. Nors ir nesupratome žodžių, bet mišios buvo identiškai laikomos kaip ir Lietuvoje tad neturėjome keblumų... Nustebino kaip visi aktyviai dalyvauja mišiose. Tiek giesmes pilnu balsu gieda tiek ir į kunigo užduodamus klausimus atsakinėja. Pas mus to neteko matyti...
Tą vakarą nuėjome pasėdėti išreklamuotame skersgatvių bariuke, kuriame alaus didelė stiklinė (apie 0,3l) kainuoja apie 0,4 l. Skaitėme, kad ir Kotryna su Ryčiu čia smagiai praleido laiką tad nusprendėme ir mes. Gintas juk nepraleis progos už tokią kainą papildyti apynių atsargų..
Skersgatviuke visi tiesiog sėdi gatvės pakraštyje ant mažų kėdučių. Viena iš kėdučių tampa stalu ir ant jo susidėję stiklines bendrauja keliautojai ir visi kiti klajoklių plauko turinčio personos... Susipažinome su Audrey, prancūze, su kuria ir prasišnekučiavome likusį vakarą. Bankininkai tikriausia traukia bankininkus... Ji dirba Societe Generale tai Gintas turėjo apie ką su ja pabendrauti..

2009.11.16. 94-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Skersgatviukas. CD rašom. Persikraustom į kitą viešbutuką.
Kitą dieną nusprendėme išsirinkti kokį nors turą aplink Hanojų. Be abejo norėjome vykti į Halong Bėjų. Labai norėjome vykti su trijų dienų kelione, naktis praleidžiant laive. Bet to atsisakėm pamatę orų prognozę. Apie dešimt dienų bus apsiniaukę ir lietinga… Nusprendėme, kad neverta tokią grožybę pamatyti ne pačioje gražiausioje formoje… Vietoje to nusprendėme vykti į vadinamąjį sausumos Halong Bėjų – Tam Coc. Kelionę, per daug nesigilinę į detales, užsisakėme iš David’o. Jo svečių namuose jau nebegalėjome nakvoti (visi kambariai buvo užimti – na ir tegul kiti pasidžiaugia žiurkytėmis…) tad nuvykome į kitą, tokia pačia kaina, nakvynės vietą.
Tą dieną ieškojome visame mieste, kur galėtume pasinaudoti kompiteriu, su DVD skaitytuvu. Deja, neradome. Netgi su motoroleriu aplėkėme keletą tolimesnių kvartalų, bet bergždžiai… Į DVD norėjome perkelti iki šiol prifotografuotas nuotraukas, kad galėtume išsiųsti namo..
Galop radome foto prekių parduotuvę, kuri už papildomą mokestį mums įrašė pirmąją partiją kompaktų…

2009.11.17. 95-oji kelionės diena.
Tam Coc. Užsisakom autobuso bilietus kitai dienai.
Kitą dieną turėjome keltis sau neįprastai ankstyvu metu ~ 7h :). Lyg to nebūtų gana, Gintas dar pamiršo atsisukti savo mobilųjį viena valanda, tad atsikėlėme dar viena valanda anksčiau… Nepamatę, kad atsikėlėm per anksti nusiprausę nuėjome į priimąjį laukti savo autobuso. Mūsų nuostabai vaikinukas, dirbantis apačioje, tik išgirdęs mus pakilo iš guolio ir pasakė, kad pusryčiai tik nuo septynių.. Pažvelgę į laikrodžius supratome, kas iš mūsų susimovė.. Kritome dar pasnausti..
Turas tęsėsi apie 150 km nuo Hanojaus iki pirmosios Vietnamo sostinės Hoa Lu, kurios vietoje likusios tik dvi šventyklos. Dar tik ketinama šią vietą prikelti iš po žemių.. Šventyklos kiek kitokios nei Kinijoje. Panašumų daug, bet jos ne tokios išmargintos, paprastesnės ir mums pasirodė šventesnės…
Po pietų pasiekėme ir Tam Coc vietą. Tai karstinių kalnų virtinė, tarp kurių vingiuoja plati upė, kuri tai apvingiuoja kalnus, tai pro juos pralenda per susidariusias olas…

Buvome plukdomi po du vienoje valtyje. Valties irkluotojai jau tiek buvo įpratę irkluoti, kad tai galėjo daryti su bet kuria kūno dalimi.
Vaizdai tikrai gražūs. Lyg dar mums nebūtų gana nuotraukų, viską fotoaparatu pyškinom toliau.. Tiesiog viskas taip gražu, kad norisi išsinešti kartu…
Iš tiesų kai kurios vietos priminė Halong Bėjaus įlanką.

Pasiplaukioję apie porą valandų dar turėjome išklausyti vienos iš irkluotojų pasiūlymų. Ji pardavinėjo rankomis siuvinėtus užtiesalus, pinigines ir pan… Iš mandagumo nupirkome vieną piniginikę – bus patogiau kokius nors niekučius susidėti..
Tiek to turo. Bet buvome laimingi, nes jau buvome pasiilgę naujų įspūdžių. Gal tik kiek kėlėmės neįprastu laiku tad ir nuėjome miegoti daug anksčiau…
Tą vakarą nusiperkam autobuso bilietus į Hoi An.

2009.11.18. 96-oji kelionės diena.
Rašom CD. Pamatom MU. Persikraustom į kitą viešbutį. Perkam bilietus. Aplankom Ho Chi Minh’o buvusią rezidenciją - mauzoliejų. Water Puppetry show.
Kita diena truputį pakoregavo mūsų planus. Buvome jau nusprendę šį vakarą išvykti iš Hanojaus, bet kai kas įvyko..
Tą dieną nuėjome įrašyti paskutinių CD su nuotraukomis į tą pačią parduotuvėlę. Kol moteris kėlė nuotraukas į savo kompiuterį ji trumpam įjungė televizorių. O ten rodo Manchester United azijos fanus, kurie spygauja iš laimės. Paklausėme moters, kas čia darosi. O ji sako, kad atvažiuoja į Hanojų Manchester United! Ir rytoj stadione žais su Vietnamo rinktine. Gintas visas persimainė ir jau viskas buvo aišku – liekam Hanojuje dar dvi dienas. Grįžom į viešbutuką ir paprašėm, kad nukeltų mūsų autobuso bilietą (be abejo sugalvojo nukėlimo mokestį) ir, kad dar apsistojam dviem naktim. Jie nebeturėjo kambarių tai mes nesunkiai radome truputį paėjėję senamiesčio gatvelėmis.
Gintas švytėjo iš laimės, kad galiau galės pamatyti savo komandą (dar jos nenusipirko, bet palaiko kai žaidžia :)). Dar prieš išeinant iš viešbučio mergina patvirtino, kad tikrai MU atvažiuoja čia.
Bilietą (Vidutė – protingas žmogus, atsisakė eiti į varžybas) gavome ir nesunkiai. Netgi ne bilietą, o pakvietimą į pagrindinę tribūną! Vaaau!!! Gintas švytėjo. Kaip visada laimė apakina akis... :).
Kadangi nebeišvažiavome iš Hanojaus tai nusprendėme aplankyti keletą jo objektų. Patraukėme į Ho Chi Minh‘o mauzoliejaus kompleksą. Kadangi Ho Chi Minh‘o kūnas nuo rugsėjo iki gruodžio būna išvežtas „atostogauti“ į Rusiją (tikriausiai atliekami tam tikri veiksmai...) tai pasitenkinome aplankydami kitas muziejaus vietas.

Verta mokėti pinigus vien už ramybės krislelį, kurį gauni muziejaus teritorijoje. Teritorija, kurioje paliktas Ho Chi Minh‘o gyvenamasis namas bei jo reprezentaciniai rūmai, jo keletas naudotų automobilių. Gražiai prižiūrima ramybės oazė chaotiškame mieste.
Grįžome į viešbutuką iš miesto ir Gintas iškart žvilgtelėjo, kas apie MU rašome internete (nes jau buvo pradėjusi kankinti negera nuojauta..). Na ir še tau... Pasirodo atvažiuoja buvusių MU žaidėjų rinktinė, kuri žais rungtynes su buvusiais Vietnamo rinktinės žaidėjais bei su buvusisiais Liverpool‘io futbolininkais. Tikrai ne taik kotikėjosi Gintas, bet pamatyti bus verta.. Nu, bet apsišauk tu taip... Va tau ir dešros kietumas...
Tą vakarą taip pat nusprendėme aplankyti ir vandens lėlių teatrą (Water Puppetry show, vietnamietiškai roi nuoc). Šis vaidybos menas Vietname atsirado prieš 1000 metų ir turi gilias tradicijas, keliauja per pasaulį ir pan.

Teatras patiko, visas lėlių veiksmas vyksta ant vandens (tuo gal tik ir skiriasi nuo Kauno lėlių teatro), vaidinamos vietnamietiško gyvenimo situacijos, akomponuojamos šalia grojančio ansambliuko. Nebrangu, įdomu, verta.

2009.11.19. 97-oji kelionės diena.
Miegam. Valgom. ManU.
Kaip dažniausiai mėgstame taip ir šį rytą saldžiai išsimiegojome. Daugiau nieko doro ir neveikėme, pavalgėme, paslampinėjome po senamiestį ir Gintas patraukė į rungtynes.
Gerų įvertinimų vertas ir nuvežimas į stadioną ant motorolerio. Pasitaikė smarkus vairuotojas tai taip pavežiojo prie nugaros prisiplojusį Gintą, kad tam piestu stojosi plaukai. Šalia jų susidūrė pora motorolerių (vienintelis matytas incidentas Hanojuje) vos neužkliudydami jų motoroleri, bet viskas baigėsi gerai.
Rungtynės parodė, kad senieji MU žaidėjai dar parako turi. Andy Cole’as apskritai dar geroje formoje, nerealiai gerai atrodė Bloomst’as ir kiti (kurių Gintas net pavardžių nežinojo :)).

2009.11.20. 98-oji kelionės diena.
Persinešam kuprines. Temple of Literature. Pavalgom. Išvažiuojam.
Kitą, jau tikrai paskutinę dieną Hanojuje, nuėjome į Temple of Literture. Tai viena pirmųjų Vietnamo šventovių ir taip pat pirmasis universitetas.

Šventovė tikrai graži, žavi pats paprastumas, kukli ornamentika. Vietnamo dauguma šventovių dar nėra atrestauruotos ar išblizgintos ir tikriausiai tai duoda savo žavesio matant daugiau autentiškų detalių…
Pasivaikščiojom dar po Hanojų, pažiūrėjome daržovių, vaisių turgelius, pažiūrėjome kaip varlėms kapojamos galvos ir neriama oda (taip vidury gatvės varlės ruošiamos pardavimui…).
Na ir sėdome į savo miegamąjį autobusą kelionei į Hoi An. Prieš pat įsėdant supratome, kad mūsų viešbutukas už nieką pasiėmė iš mūsų pinigų kai nukėlėme bilietų datą. Pasakėme ką galvojame, atsiprašėme jeigu klystame ir išvykome :).

2009 m. lapkričio 13 d., penktadienis

Apibendrinant Kinijoje praleistą mėnesį...

Jų daug... Tik pervažiavus sieną pastebėjome, kad pakilo triukšmas. Čia nuo jų gausumo. Jie visur: laukuose, automobiliuose, ežeruose, namuose, daržuose, ant Didžiosios sienos, Uždraustajame mieste... Visur visur. Jie vaikšto ne po vieną... Jie eina miniomis... Kas pasitaiko jų kelyje nebeišlieka toks pats.
Jie grubūs... stumdosi, braunasi į priekį, užlindinėja, pypina automobiliais ir motoroleriais... Galima juos pateisinti. Jų gyvenimai tikrai nelengvi. Kas pirmesnis tas gudresnis. Tai jie ir lipa per galvas... Bet šiek tiek mandagumo tikrai praverstų..
Jų tikrai daug...
Jie netvarkingi... Kur š...o ten ir paliko... tai visiškai galioja kiniečiams. Jie viską, kas jiems nereikalinga, meta ant žemės ar į vandenį ar pro langą... Juk jiems to nereikia! Nežinome, kodėl taip.. Tikriausiai tai ateina iš šeimos.. Geriausiai iliustruoja pavyzdys, kai mama priveda sūnų prie viešbučio (kuriame mes gyvenome) laiptų ir padėdama jam šlapintis tiesiai ant laiptų mokina pajuokauti: „Žiūrėk koks upeliukas bėga...“. Tada nereikia stebėtis, kad nejučia kažkas pradeda šlapintis į tavo tualetą, kad kažkas pro pat tavo ausį nusispjauna...
Smogas... Jis visur. Vienur didesnis kitur mažesnis priklausomai nuo vėjo stiprumo ir krypties. Jis ne tik trukdo grožėtis aplinka, bet ir po kelių dienų kvėpavimo juo gerklėje pajunti tam tikrą gumulą. Gal dėl to jie ir spjaudosi?...
Jie turi didelį istorinį paveldą... Reikia pripažinti, kad tai viena seniausių pasaulio civilizacijų, pradėjusi savo įrašus prieš 5000 metų. Per šį laiką vienu ar kitu pavidalu išlaikiusi savo teritoriją ji sukaupė didelį kultūros paveldą – ne veltui net 37 objektai yra įtraukti į pasaulio saugomų vertybių sąrašus.
Jie turi nuostabią gamtą... Būdama ketvirta pagal užimamą teritoriją pasaulyje Kinija savyje turi pačių įvairiausių gamtos kampelių. Šiaurėje Gobi dykuma, vakaruose ir pietvakariuose Himalajų grandinė, rytuose – vandenynas, pietuose – subtropikai. Turi dvi, vienas iš didžiausių pasaulio upių – Jangdzė ir Geltonoji upė. Kiniečiams nebūtina iškeliauti už šalies, kad pamatytų įvairiausių tipų gamtos stebuklų....
Jų mąstai milžiniški... Ko jie besigriebtų skaičiai astronominiai. Didžiausia pasaulyje užtvanka. Didžiausias pasaulyje IPO. Daugiausia mobilių aparatų turinti šalis. Antras pagal dydį biudžetas pasaulyje. Didžiausi rezervai pasaulyje... Su jais reikia draugauti...
Jie kita planeta... Pas juos viskas kitaip... Maistas, kalba, politika, verslas, žmonių teisės, šeimos santykiai... Jie nesupranta mūsų, mes nesuprantam jų. Manome pasauliui bus daug geriau, jeigu įdėsime šiek tiek daugiau pastangų mokindamiesi vieni iš kitų...

Pakeliui į Vietnamą

2009. 11.12. 90-oji kelionės diena.
Važiuojam į Nanning. Nakvojam Pingxiange.
Link Kinijos sienos patraukėme autobusu. Pirmiausia reikėjo nuvažiuoti iki Nanning miesto, kuriame turėjome persėsti į kitą autobusą, nuvešiantį į prie Vietnamo sienos įsikūrusį miestelį. Autobusu kelionė nevargino, greičiau atvirkščiai – už lango vis dar mrėgavomės nuostabiais Yangshuo apylinkių vaizdais. Autobusas geras, keliai geri tad greitai, per 5h, pasiekėme Nanning. Čia mums pasisekė, nes dar spėjome į už 5 minučių išvažiuojantį autobusą į Pingxiangą, esantį prie pat sienos. Dar geros 3h kelionės ir mes vietoje.
Pingxiang miestelis niekuo neypatingas, čia tiesio mūsų paskutinė stotelė prieš įvažiuojant į Vietnamą. Jau buvo tamsu tad nuėjome ieškotis nakvynės. Greitai radome pusėtiną viešbutuką, kurio administratorė mūsų duotus pinigus įsidėjo sau į kišenę ir visi patenkinti padrėme mainus :). Svarbiausia, kad turėjome lovas numigti. Paskutinį kartą Kinijoje. Rytoj mūsų laukia Vietnamas....

2009.11.13. 91-oji kelionės diena.
Einame per sieną..
Paskutiniąją dieną Kinijoje išsikeitėme visas dar turėtas jenas ir patraukėme prie sienos. Už pasiliktas jenas dar užvalgėme po bandelę, kad saldžiau prisimintume Kiniją :).
Vietnamo siena buvo už 10km tad įsėdę į mikroautobusiuką ten buvome po 10 min. Jokių eilių, jokių didelių patikrinimų... O mes bijodami, kad nekonfiskuotų Kinijos Lonely Planet knygos (girdėjome, jog taip atsitinka...), ją įrausėme į kuprinės gilumą... Atsarga gėdos nedaro, bet to neprireikė.
Dar prieš išvažiuojant iš viešbučio pasimatavom temperatūrą, kad, neduok Dieve, nebūtų kai prie Mongolijos/Kinijos sienos. Buvome šilti tiek kiek reikia tad be jokių baimių ėjome per patikrinimo punktus. Matėme, kad prie pareigūnų pastatytas kompiuteris, kuris rodo priėjusiojo šiltąsias veido vietas bei temperatūrą. Vidutės parodė 37,2 laipsnių... šakės! Bet pareigūnai net nežvilgtelėjo į monitorių (tikriausiai jis rodė kažkieno pieno riebumą...) ir pakvietė prie savęs Gintą. Jo temperatūra pasirodė esanti 37,8, bet į tai taip pat niekas nekreipė dėmesio ir mes smagiu žingsniu įėjome į Vietnamą...

2009 m. lapkričio 11 d., trečiadienis

Yangshuo

2009.11.03. 81-oji kelionės diena.
Išvažiuojam į Yangshuo. Labai gražu. Yangshuo. Nupsrendžiam apsistoti. Pasivaikščiojam po miestuką. Sutinkame olandus. Užsisakome filmus. Nusiperkame serialų.
Kitą dieną pagaliau patraukėme į Yangshuo. Sakome pagaliau, nes jau kurį laiką svajojome apie tai, žinojome, kad ten gražu ir tikriausia jau norėjosi kažkiek pabūti vienoje vietoje...
Ir ne veltui tas noras buvo. Tik atykę į Yangshuo supratome, kad čia galime likti ir ilgiau. Susižvalgę netgi be žodžių nusprendėme nebevažiuoti į Lijang miestelį, nebekopti Tiger Leaping Gorge.. Viskas, ko norėjome, buvo čia. Nerealus kraštovaizdis, nerealiai jaukus viešbutukas su vaizdu į kalną, galimybė bet kada pavažinėti dviračiais po apylinkes.. Ir čia juk šilta!
Stop... Liekame čia... Ir taip jau nutolome nuo savo minties apsistoti ilgiau vienoje vietoje. Paskutinį kartą tai buvo Ulaan Baatare...
Dar tą patį vakarą dideliu Ginto pageidavimu išplaukėme pažiūrėti kaip žvejojama su kormoranais.


Teko tai matyti dokumentiniame filme. Realybėje tai daug paprasčiau, nėra penkių kamerų stebinčių visus kormoranus :). Bet smagu buvo pažiūrėti, kaip jie nardo valties priekyje apšviestame vandenyje ir stengiasi pagauti bet kokią žuvelę. Tikriausia kažkada, kai upėje dar buvo daug žuvies, jie parnešdavo neblogus laimikius, bet šįkart teko pasitenkinti keliomis apykreivėmis žuvelėmis...
Vėl visiškai atsitiktinai mūsų viešbutuke sutinkame olandus, su kuriais keliavome po Gobi dykumą. Jų patarti nuėjome į vietinę kavinukę, kurioje galima užsisakyti kitam vakarui filmą, kurį rodys dideliame ekrane. Tą mes ir padarėme. Užsisakėme „Pulp fiction“. Su olandais dar truutį pasipasakojome, ką gero ir ką blogo matėme, apsidalinome rekomendacijomis ir išsiskyrėme iki kito susitikimo kažkur pietryčių Azijoje...
Kadangi nusprendėme stabtelti, tai tam reikalui vietinėje piratinėje krautuvėlėje nusipirkome serialų ir savo viešbutukyje smagiai drybsodami leidome laiką :).

2009.11.04. 82-oji kelionės diena.
Pragulim, žiūrim serialus. Pažiūrim Pulp Fiction.
Oi kaip smagiai praleidome dieną! Nepakilome iš lovų, žiūrėjome serialus, valgėme mandarinus ir tingėjome tingėjome tingėjome...
Taip tikriausiai net nebūtume išėję iš viešbutuko jeigu nebūtume vakar užsisakę „Pulp fiction“ vietinėje kavinukėje. Negi užsisakėm ir nenueisim? :). Pavalgėm, pažiūrėjom filmą ir vėl atgal į savo šiltus guolius :).
2009.11.05. 83-oji kelionės diena.
Toliau žiūrim serialus. Einam pasikeisti diskų.
Prie to, kad ir toliau žiūrėjome nusipirktus diskus dar ir paskaitome knygas, pasivaikštom po miestuką, stebime vietinius gyventojus ir turistus. Vakariečių šiame miestelyje jau daug daugiau, daugelyje kavinukių kalba angliškai, nebereikia aktorinių triukų.
Kaip patarė Rytis nusprendėme išbandyti žuvį aluje. Specialiai į miestą išėjome dar prieš vakarą (piko metą), kad galėtume su kavinukių personalu pasiderėti dėl šio patiekalo. Daugumoje kavinukių už šį patiekalą paklotum apie 50 jenų, na, o mums pavyko nusiderėti iki 30 jenų. Reikia pasakyti, kad derėtis dėl maisto Kinijoje daug sunkiau nei dėl bet kokių prekių... Žuvis tikrai buvo skani. Niam niam. Ačiū Ryti! Dažniau rekomenduok mums tokius patiekalus!
Tą vakarą vėl įsitaisėme žiūrėti filmus tik viena bėda – nusipirktas diskas neveikia! Va taip va su ta piratine produkcija... Nieko nelaukę nuėjome į tą pačią parduotuvėlę, pasakėme ką galvojame, jos pasakė taip pat ką galvoja ir galop pasirinkę kitą diską grįžome namo. Niu ir toliau žiūrėjome serialus... :).

2009.11.06. 84-oji kelionės diena.
Važiuojam į Water Cave, Big Banyan medis, Moon hill.
Kiek galima gulėti?... Na, mes tai tikrai galime ilgai gulėti :), bet nusprendėme šią dieną truputį ir pasijudinti.
Netoli nuo Yangshuo miesto vienu važiavimu buvo galima aplankyti Bangya medį, užlipti į Moon kalną ir paplaukioti požemine upe, vadinama Water Cave.
Nusprendėme jokių turų neimti ir važiuoti vietiniu transportu. Dviračių taip pat nuomotis neapsimokėjo, nes jie būtų taip ir turėję visą dieną pralaukti prie objektų...
Big Banyan medis (benglinis fikas) buvo pirmasis mūsų kelyje. Medis ypatingas tuo, kad jo lapija apie 30-35 metrų pločio ir yra viens didžiausių tokios rūšies medžių Azijoje.


Amžiumi jis mūsų Stelmužės ąžuolui neprilygsta (Big Banyan medžiui tik 400 metų), bet lapijos plotis tikrai įspūdingas. Be abejo, kad prie jo prieiti reikia sumokėti pinigėlį...
Toliau, jau pėstute, patraukėme iki Moon hill (mėnulio kalno). Jis taip pavadintas dėl jo viršūnėje esančio akmeninio išlinkimo, kuris atrodo kaip mėnulis.


Sako, kad iki pačios viršūnės 800 laiptelių. Neskaičiavome, bet užlipti užlipome. Atsivėrė nuostabi apylinkių panorama. Be to grožio aplink mus dar stebėjome alpinistus, bandančius vienas ir kitas kopimo trąsas. Alpinizmas čia labai populiarus, yra paruoštų daugybė kopimo trąsų, galima išsinuomoti visą reikiamą įrangą, užsisakyti kursus ir pan. Mes šįkart susilaikėme. Gal geriau pagulėsime :).
Suprakaitavę nusileidome nuo kalno ir patraukėme tiesiai link Water Cave. Visus bilietus turėjome nusipirkę dar viešbutuke (nes taip tris kartus pigiau..) tad tik liko sulaukti autobusiuko, kuris mus su dar keliais belaukiančiais užsieniečiais nuvežė prie laukiamų olų. Įsodino mus į valtelę ir nuplaukėme į olą... Ilgai plaukti nereikėjo, nes netrukus jau buvome vedami krantu pro įvairiausių formų olas, su nukarusiais akmeniniais varvekliais. Mus vedanti mergina vis pasakodama klausinėjo: „ Ar matote ten Budą? Ar matote ten moterį su kūdikiu?“. Na, įsivaizduokime, kad matėme... Kai ten tiek tų visokiausių formų tai sugalvoti joms pavadinimus tikrai nėra didis dalykas. Taip buvome vedami gerą pusvalandį.


Dar niekada nebuvome taip toli nuėję olomis tad tai mums paliko įspūdį. Po pasivaikščiojimo priėjome purvo balą, kurioje buvome parekomenduoti pasimaudyti. Na, kad jau sumokėjome užtai tai galima ir pabandyti... Fiu... Gal odai ir gerai, bet tas purvas nei šiltas nei šiaip malonus :).


Nusiplovėme nuo savęs prilipusį purvą ir mus nuvedė į požeminius šiltuosius šaltinius. Ot čia tai ko mes ir norėjome. Akmens voniose, susidariusiose nuo per ilgus metus tekančio vandens, šiltas vandeniukas taip ir prašėsi panerti į jį... Gulėjome kaip inkstai taukuose.. Laaabai smagu!


Pagulėję gal kokį pusvalanduką jau buvome mandagiai paprašyti eiti iš čia :). Nusiprausėme ir nuėjome prie valčių. Kadangi irklininko nebuvo tai mes visi sušokome į valtį ir patys išsiirklavome iš olos...
Dieną tikrai neblogai praleidome ir vakare net miegas buvo saldesnis :).

2009.11.07. 85-oji kelionės diena.
Nusiperkam diskų. Rašom blogą.
Kita diena vėl praėjo ramiai, patinginiaujant. Tiesa, pradėjome ruoštis pasakojimus blogui papildyti. Reikėjo visas nuotraukas susirūšiuoti. Smagus darbas, prisiminimai vėl iškyla prieš akis.. Mongolijos tikriausiai niekada nepamiršime... Ir tikriausiai sunku bus grožiu kažkam jai prilygti...
Pradėjus vėl peržiūrinėti nuotraukas supratome, kiek daug pamatėme per šį praėjusį mėnesį. Gaila, kad tuo negalėjome pasidalinti su draugais. Tikriausiai sunku bus dabar vienu prisėdimu perskaityti viso mėnesio keliones, bet mes tikimės, kad Jums visiems bus įdomu ir smalsu skaityti mūsų pasakojimus ir toliau. Labai norėtume padėkoti Jums visiems už palaikymą ir gerus žodžius visos kelionės metu. Tam reikalui nusprendėme apdovanoti mūsų ištikimiausius skaitytojus. Tam, kas pirmasis perskaitys mūsų pasakojimą iki šios vietos ir atsiųs el.paštu Vidutei (reiks susirasti adresiuką) žodžius “Pasaulis yra gražus” tam priklausys prizas iš Vietnamo. Tikriausiai (priklausomai nuo mūsų dislokacijos vietos el.laiško gavimo momentu). Nekantriai laukiame :).
Na, o toji mūsų diena taip ir praėjo diena besidalinant prisiminimais, žiūrinėjant nuotraukas.

2009.11.08. 86-oji kelionės diena.
Plaukiam plaustais.
Per patį Yangshuo miestelį teka Li upė. Kiek aukščiau prieš srovę, prie XingPing miestelio, prasideda gražiausia šios upės atkarpa. Nusprendėme apie 15 km. atkarpą įveikti bambukiniu plaustu. Tokio tipo pasiplaukiojimas labai populiarus tarp čia besilankančių.
Vietiniu transportu nuvažiavome iki XingPing miestelio, persėdome į motorikšą (iš motociklo padaryta keleivių pervežimo priemonė) ir buvome nuvešti į prieplauką. Prieplaukoje sėdome ant bambukinio plausto ir mūsų vairininkas su nedidelio motoriuko pagalba pradėjo mūsų kelionę prieš srovę.


Džiaugėmės, kad nutarėme plaukti prieš srovę (galima buvo pasirinkti ir pasroviui), nes šiuo dienos metu saulė mums švietė į nugaras ir mes ramiai galėjome mėgautis prieš akis bėgančiais peizažais. Kartais jau net nebežinodavome kaip fotografuoti, kad galėtume „išsinešti“ dalelę vaizdo, tad netrukus pamatę, kad vistiek visko neužfiksuosi, tiesiog mėgavomės plaukimu.
Plaukimas truko gal porą valandų. Labai smagu. Labai gražu. Labai rekomenduojam.

2009.11.09. 87-oji kelionės diena.
Važiuojam dviračiais.
Tikriausiai sunku būtų įsivaizduoti buvimą Yangshuo be dviračio. Galima pasirinkti iš daugybės keliukų, besidriekiančių upės pakrantėmis, per žemdirbių laukus ir pan.
Mes pasirinkome ir tokį ir tokį. Nusprendėme pirmiausia važiuoti netoli upės, o po to pasukti giliau į laukus. Maršrutas turėjo tęstis apie 30 km. Tik vėliau supratome, kad tai šiek tiek per didelis krūvis mūsų gležniems užpakaliukams...
Kelias driekėsi tarp karstinių kalnų, galėjome sustoti, grožėtis jais, vėl ieškoti naujų vaizdų. Niekur neskubėjome. Su mažu bambukiniu plaustu persikėlėme į kitą upės pusę. Tam, kad turėtume daugiau atrakcijų :).


Neįkritome ir nuvažiavome toliau. Mažas keliukas vingiavo per laukus, pasuko į mažus miestelius, kur mums visi mojavo ir draugiškai lydėjo išmoktais „Hello, how are you?“. Smagu buvo pabėgti nuo miesto triukšmo ir pasinerti į kaimišką Kinijos aplinką. Į paprastą paprastą valstiečio gyvenimą. Ką užsiaugini tą ir turi.. Kaip pasiklosi taip išmiegosi... Ką pasėsi tą ir pjausi... Atsiminėme įvairias liaudiškas patarles, kurios prie šių vaizdų labai tiko.


Tolimiausias kelionės taškas – Dragon bridge. Tai tiltas per Yulong upę, jam daugiau nei 400 metų, o jis vis dar stovi. Pasirodo kiniečiai ne tik didžiąją sieną tvirtai pastatė :). Gal tikėdami tuo, kad pajaunės keletas kiniečių nuo kranto nardė (dažniausiai ant pilvo :) ) į upės vandenį.
Pervažiavę per upę pasukome dar mažesniu keliuku per valstiečių laukus. Nerealiai gražu! Keliukas vingiavo visai šalia upės...


Kartais jis taip susiaurėdavo, kad vos beeidavo pavažiuoti. Kai keliukas tapo vos matomas pasukome į greta vingiuojantį didesnį keliuką, tada vėl į mažesnį, tada vėl į didesnį...


Taip ir važinėjomės kol galop išvažiavome į pagrindinį kelią, einantį link Yangshuo, ir juo su vėjeliu grįžome atgal.
Užpakaliai skaudėjo kaip po jojimo su arkliais... Nusprendę, kad šiandien galėjome šiek tiek prarasti formos nuėjome į McDonaldą bulvyčių ir vanilinio kokteilio :).
Kelionę dviračiu užskaitome ir tikriausiai pirmai progai pasitaikius tokį užsiėmimą pakartosim..

2009.11.10-11. 88 ir 89 - oji kelionės dienos.
Kitas dvi dienas ilsėjomės po dviračių kelionių (mūsų sėdimosioms vietoms to tikrai reikėjo), rašėme blogą, rūšiavome nuotraukas. Tai buvo mūsų paskutinė dienos Kinijoje ir tiesiog norėjome prisiminti, ką gražaus pamatėme ir smagaus patyrėme.. Tinginiavome..

2009 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

Guilin

2009.11.01. 79 –oji kelionės diena.
Guilin. Vakare pasivaikščiojam. Vidutiniška. Ieškom žvakučių, nerandam.
Kitą dienį nuo pat ryto buvome prilipę prie traukinio langų belaukdami minėtų kalvų ir mūsų tikslo – Guilin. Na ir netrukus pasirodė viena, antra, o štai ir visas kalnynas...
Guilin miestas įsikūręs tarp šių kalvų ir yra kiekvieno kiekvieno kiniečio svajonė. Pasakykite bet kuriam sutiktam kiniečiui, kad važiuojate ten ir jis nerealiai pavydės... Ir ne veltui. Kraštovaizdis tikrai išskirtinis. Kalnai atrodo kaip grybai pridygę po rudeninio lietaus. Tokių kalnų galima aptikti kiekviename pasaulio žemyne, tik jų formos skiriasi.
Pats Guilin miestas mūsų nesužavėjo. Be abejo jis naudingas norintiems susiorganizuoti turus į aplink esančius objektus – ryžių terasas, įvairiausius urvus, pasiplaukiojimus upėmis ir pan. Kadangi mes žvalgytis po šias apylinkes neplanavome (tai norėjome padaryti 70 km į pietus esančiame Yangshuo miestelyje) tai nusprendėme ilgai jame nebūti. Pirmąjį vakarą tik pasivaikščiojome miesto gatvelėmis ir upės pakrantėmis.
Lapkričio pirmosios proga norėjome uždegti keletą žvakučių, bet kaip bebūtų keista visame Guiline neradome.. Hmmm... Pasirodo ne visko ta Kinija turi :).



2009.11.02. 80-oji kelionės diena.
Guilin. Užlipam į kalvą. Šimtakojai. Vakare sutinkam Paul‘ą.
Kitą dieną be to, kad bimbinėjom, dar užlipom ir į miesto pakraštyje esančią kalvą pasižvalgyti iš aukščiau į apylinkes. Vaizdas tikrai gražus tik matomumą kaip visada pristabdo „didingasis“ smogas.


Vietiniai turistai mieliau lįsdavo į kalno apačije esančius urvus, kuriuose buvo keletas kažkokių istorinių hieroglifų, nei lipdavo į kalno viršūnę, tad viršūnėje ramiai galėjome nestumdomi žvalgytis. Tokiems atvejams esame pasiruošę – išsitraukiame maišelį mandarinų, UNO kortas ir įsitaisę smagiai praleidžiame laiką. Nuostabus kraštovaizdis, pakankamai ramu, niekur neskubi... ko daugiau norėti?...
Šįkart bekortuodami pamtėme įdomų egzempliorių.


Gal gero sprindžio ilgio šimtakojį, kuris taip vikriai lakstė aplinkiniais žolynais, kad net nejauku darėsi, kad savo šimtu kojyčių ant mūsų neužlėgtų. Taip pasigrožėję ir įamžinę šimtakojį žaidėme sau toliau, skaniai užkąsdami mandarinais...
Žinojome, kad Guilin mieste yra katalikų bažnyčia ir nusileidę nuo kalno norėjome ją aplankyti. Juk vakar buvo lapkričio 1-oji... Bet kaip jau ne pirmą kartą radus mums katalikišką bažnyčią ją rasdavome užrakintą.. Nesiseka..
Vakare sėdėdami hosteliuko bariuke nustebome už nugarų išgirdę pažįstamą balsą. Pasirodo Paul‘as, iš kruizo po Jangdzės upę, taip pat atvažiavo čia ir kaip tyčia pasirinko tą patį hostelį. Pasipasakojome vieni kitiems ką per tą laiką matėme. Pasirodo jis visą tą laiką prasirgo kažkuo apsinuodijęs būtent tame kruiziniame laive.. Įdomu ir tai, kad jis čia, Guiline, šalia visų pardavinėjamų gyvų žuvų, vištų, narvuose pardavimui matė ir žiurkes! Kas be ko jos laikomos valgymui... Hmmm.. Nemaloniai nuteikia gomurį...
Pasišnekučiavę sužinome, kad jis dar ir apsistojo mūsų kambaryje – ten buvome įsikūrę keturiese – kinietė mergina, jis ir mes lietuviukai. Kinietė mergina tikriausiai dar ilgai negalėjo užmigti nuo Paul‘o knarkimo..