Vykstam į Pakse. Autobuse su vietiniais. Nakvynės paieškos. Vakaras su olandais.
Kitą dieną mes patraukėme į Laoso pietuose esantį Pakse miestą (mažas miesteliukas palyginus su Kinijos miestais). Jame tik apie 70t. gyventojų, o yra vienas didesnių miestų Laose :).
Kartu su mumis ta pačia kryptmi patraukė ir olandų porelė. Drauge linksmiau :). Vietinis transportas tikrai nebrangus ir penkių valandų kelionė atsiėjo visai nebrangiai – po 10 lt.
Be abejo tos 5h yra skirtos įveikti tik 250 km. O tai reiškia, kad važiavome vidutiniu 50 km/h greičiu :). Autobusas buvo pilnas ne tik žmonių, bet ir ryžių maišų, puodų ir kitų rakandų... Stodavome kiekvienam miestelyje, kad pakelės prekeiviai galėtų pasiūlyti ant medinio iešmuko keptus viščiukus ar virtus kiaušinius (kilo klausimas, kelintos dienos virimo jie yra?...). Nerizikavome, susilaikėme nuo šių gardumynų... Buvo ir tokių, kurie autobusui važiuojant kišo galvą pro langą ir tiesiog visą skrandžio turinį išlaistė pavėjui... Tai ne nuo maisto. Vėliau teko girdėti, kad jiems tai atsitinka dėl nepratimo važiuoti autobusais (atsiminkime, kaip dažnas mūsų jausdavomės vaikystėje siūbuojant autobusui...). Bet netgi tokia gan keista aplinka negadino nuotaikos, jie visi toliau šypsojosi, smalsiai stebėjo mus, sveikinosi. Ir smagiai sau važiavome toliau :).
Pakse dar kartą įsitikinome, kad čia kiek kitaip viskas nei Vietname ar Kinijoje. Čia, galbūt dėl to, kad mažiau gyventojų ir tuo pačiu transporto, visi paiso šviesoforų, nepypina, neskuba ir tai leidžia labiau atsipalaiduoti. Jau prieš atvažiuojant teko girdėti, kad Laosas išskirtinis ir savo prekybininkais. Ir tuo iškart įsitikinome. Niekas nesiūlė, taip kaip Vietname ar Kinijoje, jokių pirkinių, jokių įkyrių tuk-tukų pasiūlymų ir pan. Nerealu! Atrodo taip netoli viena nuo kitos, o tokios skirtingos šalys. Čia galima atsipalaiduoti.
Atvažiavę kartu su olandais patraukėme ieškoti nakvynės. Apėję beveik tuziną svečių namų iširinkome skirtingus, bet iškart kartu nuėjome pavakarieniauti. Keista sutikti žmones, kurie atvažiavo į Pietryčių Aziją tik mėnesiui. Dar visai neseniai mums tai atrodė, kaip auksinės atostogos, o dabar kaip trumpa iškyla :). Smagiai pašnekučiavę apsikeitėme kontaktais ir palinkėjome susitikti šiame mažame gražiame pasaulėlyje...
2009.11.28. 106-oji kelionės diena.
Išsinuomojam motorolerį. Mekong‘o upė. Wat Phu Champasak šventykla.
Kitą dieną jau buvom nusprendę išsinuomoti motorolerį ir važiuoti prie vieno iš pagrindinių Laoso istorinių objektų – Wat Phu Champasak. Tai šventyklų kompleksas, padalintas į viršutinįjį ir žemutinįjį ir pradėtas statyti 5-6 amžiuje. Tos pačios kategorijos, kaip Angkor Wat Kambodžoje, tik daug mažesnis.
Vienas smagiausių tokios kelionės etapų – su motoroleriu per miestelius ir kaimus besisveikinant su vietiniais gyventojais, stebint laukinę gamtą... Taip sau neskubėdami traukėme iki Mekong‘o upės, kuri skyrė mus nuo kitoje pusėje esančios šventyklos griuvėsių. Mekong‘o upė didžiausia Laose ir viena didžiausių Azijos upių tad nieko nuostabau, kad per ją ne tiek daug tiltų. Teko keltis keltu.
Kol atplaukė keltas dar turėjome galimybę pastebėti vietinių gyvenimo akimirkas.. Iš upės parsiirstantys vyrai su naujais laimikiais, moterys, siūbuojančios vaikus primityviuose lopšiuose, ar begaminančios valgyti, ar bedarančios kitus buities darbus...
Persikėlę per upę dar pavažiavome gabaliuką ir susimokėję už šventyklos aplankymą jau savomis kojomis patraukėme objekto link.
Naujausi archeologiniai kasinėjimai šiose vietovėse aptinka net keletos miestų liekanas ir gretinant tai su senoviniais raštais manoma, kad čia yra buvusi Laoso sostinė.
Šiuo metu lankomi griuvėsiai – tai įvairiausių tarpsnių ir architektūrinių stilių vaisius. Jie šiuo metu su užsienio šalių pagalba dar tik atstatinėjami ir tai suteikia dar daugiau žavesio.. Šventyklos liekanos ne tik driekiasi aukštyn kalno šlaitu, bet kopiant laiptais už nugaros atsiveria vis platesnis slėnio vaizdas, kuriuo niekaip negalėjome atsigrožėti. Stodavome ir stodavome paveiksluoti, stebėti...
Viršuje likusi maža šventyklėlė, šiuo metu pritaikyta budistų maldininkams (statymo momentu Laosas nebuvo budistinis). Apsukrios moteraitės nešė vandenį iš šalia esančio šaltinio ir pardavnėdavo jį ką tik užkopusiems padususiems turistams. Tikėkimės tas šaltinis tikrai geras, nes ir mes jo gurkštelėjome. Po kopimo laiptais į kalną skonis tikrai ne prastesnis nei šalto alaus po karštos dienos (Ginto žodžiai :)).
Visada džiaugiamės galimybe pastebėti tokius pačius turistus kaip mes. Kaip jie kopia, kaip pozuoja fotoaparatams, kaip stebisi, kaip pasakoja vieni kitiems kokiose dar šventyklose buvę ir pan. Atskira neišsemiama, nepavargstanti kultūra.
Kadangi saulė jau buvo vakarop tai mes buvome priversti važiuoti atgalios. Kartu su sutemomis buvome namuose.
2009.11.29. 107-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Masažai. Susitinkam su Larriu.
Kitą diena tiesiog atsipalaidavome. Išsimiegojome iki soties, paskaitonėjome knygas, pavaikštinėjome mieste. Greitai apsipratome šiame miestuke. Labai jaukus. Didelio grožio jame nėra, bet savyje kažką turi...
Dar didesnio atsipalaidavimo vardan nuėjome pasimasažuoti. Viso kūno valandos masažas kainuoja vos po 8 litus...Neįtikėtina kaip tokios mažos laosiečių merginų rankos taip stipriai išsukinėja kūno raumenukus (gal kartais ir lašinukus..) bei kauliukus... Nerealu. Užskaitom.
Tą dieną laukėme atvažiuojančio Larrio, kuris turėjo atvežti mūsų praėjusiame viešbutuke paliktą knygą. Ne tik atvežė knygą, bet ir su gera nuotaika patraukėme kartu papietauti. Pavakarieniavome ne tik skaniai, bet ir gražioje aplinkoje – bariukas, buvo laive, plūduriuojančiame Mekong‘o upėje. Ausis ištempę klausėmės Larrio pasakojimų, kaip jis dar jaunas keliavo per Afriką. Nerealu. Labai tikimės tai patirti ir mūsų kelionėje!
Po tokių smagių šnekų apie keliones nutarėme visi kartu rytoj išsinuomoti motorolerius ir patraukti į šalia esantį gamtos kampelį, pavadinimu Bolaven Plateu.
Kitą dieną mes patraukėme į Laoso pietuose esantį Pakse miestą (mažas miesteliukas palyginus su Kinijos miestais). Jame tik apie 70t. gyventojų, o yra vienas didesnių miestų Laose :).
Kartu su mumis ta pačia kryptmi patraukė ir olandų porelė. Drauge linksmiau :). Vietinis transportas tikrai nebrangus ir penkių valandų kelionė atsiėjo visai nebrangiai – po 10 lt.
Be abejo tos 5h yra skirtos įveikti tik 250 km. O tai reiškia, kad važiavome vidutiniu 50 km/h greičiu :). Autobusas buvo pilnas ne tik žmonių, bet ir ryžių maišų, puodų ir kitų rakandų... Stodavome kiekvienam miestelyje, kad pakelės prekeiviai galėtų pasiūlyti ant medinio iešmuko keptus viščiukus ar virtus kiaušinius (kilo klausimas, kelintos dienos virimo jie yra?...). Nerizikavome, susilaikėme nuo šių gardumynų... Buvo ir tokių, kurie autobusui važiuojant kišo galvą pro langą ir tiesiog visą skrandžio turinį išlaistė pavėjui... Tai ne nuo maisto. Vėliau teko girdėti, kad jiems tai atsitinka dėl nepratimo važiuoti autobusais (atsiminkime, kaip dažnas mūsų jausdavomės vaikystėje siūbuojant autobusui...). Bet netgi tokia gan keista aplinka negadino nuotaikos, jie visi toliau šypsojosi, smalsiai stebėjo mus, sveikinosi. Ir smagiai sau važiavome toliau :).
Pakse dar kartą įsitikinome, kad čia kiek kitaip viskas nei Vietname ar Kinijoje. Čia, galbūt dėl to, kad mažiau gyventojų ir tuo pačiu transporto, visi paiso šviesoforų, nepypina, neskuba ir tai leidžia labiau atsipalaiduoti. Jau prieš atvažiuojant teko girdėti, kad Laosas išskirtinis ir savo prekybininkais. Ir tuo iškart įsitikinome. Niekas nesiūlė, taip kaip Vietname ar Kinijoje, jokių pirkinių, jokių įkyrių tuk-tukų pasiūlymų ir pan. Nerealu! Atrodo taip netoli viena nuo kitos, o tokios skirtingos šalys. Čia galima atsipalaiduoti.
Atvažiavę kartu su olandais patraukėme ieškoti nakvynės. Apėję beveik tuziną svečių namų iširinkome skirtingus, bet iškart kartu nuėjome pavakarieniauti. Keista sutikti žmones, kurie atvažiavo į Pietryčių Aziją tik mėnesiui. Dar visai neseniai mums tai atrodė, kaip auksinės atostogos, o dabar kaip trumpa iškyla :). Smagiai pašnekučiavę apsikeitėme kontaktais ir palinkėjome susitikti šiame mažame gražiame pasaulėlyje...
2009.11.28. 106-oji kelionės diena.
Išsinuomojam motorolerį. Mekong‘o upė. Wat Phu Champasak šventykla.
Kitą dieną jau buvom nusprendę išsinuomoti motorolerį ir važiuoti prie vieno iš pagrindinių Laoso istorinių objektų – Wat Phu Champasak. Tai šventyklų kompleksas, padalintas į viršutinįjį ir žemutinįjį ir pradėtas statyti 5-6 amžiuje. Tos pačios kategorijos, kaip Angkor Wat Kambodžoje, tik daug mažesnis.
Vienas smagiausių tokios kelionės etapų – su motoroleriu per miestelius ir kaimus besisveikinant su vietiniais gyventojais, stebint laukinę gamtą... Taip sau neskubėdami traukėme iki Mekong‘o upės, kuri skyrė mus nuo kitoje pusėje esančios šventyklos griuvėsių. Mekong‘o upė didžiausia Laose ir viena didžiausių Azijos upių tad nieko nuostabau, kad per ją ne tiek daug tiltų. Teko keltis keltu.
Kol atplaukė keltas dar turėjome galimybę pastebėti vietinių gyvenimo akimirkas.. Iš upės parsiirstantys vyrai su naujais laimikiais, moterys, siūbuojančios vaikus primityviuose lopšiuose, ar begaminančios valgyti, ar bedarančios kitus buities darbus...
Persikėlę per upę dar pavažiavome gabaliuką ir susimokėję už šventyklos aplankymą jau savomis kojomis patraukėme objekto link.
Naujausi archeologiniai kasinėjimai šiose vietovėse aptinka net keletos miestų liekanas ir gretinant tai su senoviniais raštais manoma, kad čia yra buvusi Laoso sostinė.
Šiuo metu lankomi griuvėsiai – tai įvairiausių tarpsnių ir architektūrinių stilių vaisius. Jie šiuo metu su užsienio šalių pagalba dar tik atstatinėjami ir tai suteikia dar daugiau žavesio.. Šventyklos liekanos ne tik driekiasi aukštyn kalno šlaitu, bet kopiant laiptais už nugaros atsiveria vis platesnis slėnio vaizdas, kuriuo niekaip negalėjome atsigrožėti. Stodavome ir stodavome paveiksluoti, stebėti...
Viršuje likusi maža šventyklėlė, šiuo metu pritaikyta budistų maldininkams (statymo momentu Laosas nebuvo budistinis). Apsukrios moteraitės nešė vandenį iš šalia esančio šaltinio ir pardavnėdavo jį ką tik užkopusiems padususiems turistams. Tikėkimės tas šaltinis tikrai geras, nes ir mes jo gurkštelėjome. Po kopimo laiptais į kalną skonis tikrai ne prastesnis nei šalto alaus po karštos dienos (Ginto žodžiai :)).
Visada džiaugiamės galimybe pastebėti tokius pačius turistus kaip mes. Kaip jie kopia, kaip pozuoja fotoaparatams, kaip stebisi, kaip pasakoja vieni kitiems kokiose dar šventyklose buvę ir pan. Atskira neišsemiama, nepavargstanti kultūra.
Kadangi saulė jau buvo vakarop tai mes buvome priversti važiuoti atgalios. Kartu su sutemomis buvome namuose.
2009.11.29. 107-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Masažai. Susitinkam su Larriu.
Kitą diena tiesiog atsipalaidavome. Išsimiegojome iki soties, paskaitonėjome knygas, pavaikštinėjome mieste. Greitai apsipratome šiame miestuke. Labai jaukus. Didelio grožio jame nėra, bet savyje kažką turi...
Dar didesnio atsipalaidavimo vardan nuėjome pasimasažuoti. Viso kūno valandos masažas kainuoja vos po 8 litus...Neįtikėtina kaip tokios mažos laosiečių merginų rankos taip stipriai išsukinėja kūno raumenukus (gal kartais ir lašinukus..) bei kauliukus... Nerealu. Užskaitom.
Tą dieną laukėme atvažiuojančio Larrio, kuris turėjo atvežti mūsų praėjusiame viešbutuke paliktą knygą. Ne tik atvežė knygą, bet ir su gera nuotaika patraukėme kartu papietauti. Pavakarieniavome ne tik skaniai, bet ir gražioje aplinkoje – bariukas, buvo laive, plūduriuojančiame Mekong‘o upėje. Ausis ištempę klausėmės Larrio pasakojimų, kaip jis dar jaunas keliavo per Afriką. Nerealu. Labai tikimės tai patirti ir mūsų kelionėje!
Po tokių smagių šnekų apie keliones nutarėme visi kartu rytoj išsinuomoti motorolerius ir patraukti į šalia esantį gamtos kampelį, pavadinimu Bolaven Plateu.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą