Savannakhet
2009.11.26. 104-oji kelionės diena.
Autobusas į Laosą. Amerikietis Larris. Savannakhet. Vakaras su britais ir amerikiečiu.
Ne tiek jau ilgai pabuvome Vietname, o žiūrėk jau sėdime autobuse į Laosą. Kartu su vietiniai prekybininkais, susiruošusiais „patargavoti“ Laose, bei su keletu vakariečių. Laosą ir Vietnamą skiria labai graži kalnų grandinė, kuria driekiasi kelias lnk Laoso sienos. Labai gražu ir netgi švietė saulė! Ne tiek jau daug kartų ją matėme būdami Vietname..
Laosas pasitiko mažu siurprizu – vizos kainavo gerokai daugiau nei mes galvojome. O dar labiau susinervavome, kai atsiminėme, kad Hanojuje jas galėjome pasidaryti kurkas pigiau.. Na nieko, gera pamoka ateičiai..
Tuo pačiu likimui atsilyginome geru darbu – su mumis važiavusiam amerikiečiui pritrūko pinigų vizai ir mes mielai paskolinome (be abejo, tikėdamiesi, kad jis mums kažkada gražins). Su juo turėjome važiuoti iki to paties miesto Savannakhet, kuriame visi apsistosime bent nakčiai.
Na štai ir Laosas! Keisti šiurpuliukai bėgiojo kūnu – kažkodėl labai laukėme Laoso. Tik įvažiavus apėmė panašus jausmas kaip įvažiavus į Mongoliją – šalis, kurią norisi pažinti, joje būti, su ja bendrauti..
Žmonių buvo daug mažiau (Laoso plotas ~ 230 t.kv.km. o gyventijų tik 6,4 mln), ne taip retai apgyvendinta šalis kaip Mongolija, bet palyginus su Vietnamu čia buvo taiga :). Mums tai patiko. Su nekantrumu laukėme naujų pokyčių šioje šalyje.
Pro autobuso langus matėme mažus medinius namukus pakeltus per vieną aukštą virš žemės, aplink juos besidarbuojančius žmones, krūmų pavėsiuose beslapinėjančius buivolus, tolumoje žaliuojančias džiungles. Kilo daug klausimų – iš ko ši šalis gyvena? Kokia jos kryptis? Prieš įvažiuojant apie ją žinojome nedaug tad buvo dar smalsiau pasigilinti. Tikimės ir jūs nepatingėsite „pagooglinti“ šios šalies vardo :).
Savannakhet‘ą (trečias pagal dydį Laoso mietas) pasiekėme jau temstant ir kartu su dviem vaikinais britais bei mūsų amerikiečiu Larriu patraukėme į nakvynės paieškas. Visur mus lydėjo besišypsantys veidai, šilti pasisveikinimai „sabaidy“ (labas). Netrukome visi apsistoti vienuose svečių namuose ir nieko nelaukę patraukėme į miestą kartu pavakarieniauti. Larris džiaugėsi pamatęs bankomatą ir galėdamas mums grąžinti „skolą“, o mes visi džiaugėmes naujai atrastu Laoso alumi „Lao beer“. Vyriškis švytėjo iš laimės! Alus tikrai geras, primenantis gerą lietuvišką alų (mūsų abiejų gimtojo miesto – Klaipėdos Švyturio Extra). Buvome pamaloninti Larrio vaišingumu, kai jis mums visiems visą vakaro maistą ir gėrimus „padovanojo“. Bandėme dar priešintis, bet veltui. Sutarėme, kad sekantis kartas mūsų :).
2009.11.26. 104-oji kelionės diena.
Autobusas į Laosą. Amerikietis Larris. Savannakhet. Vakaras su britais ir amerikiečiu.
Ne tiek jau ilgai pabuvome Vietname, o žiūrėk jau sėdime autobuse į Laosą. Kartu su vietiniai prekybininkais, susiruošusiais „patargavoti“ Laose, bei su keletu vakariečių. Laosą ir Vietnamą skiria labai graži kalnų grandinė, kuria driekiasi kelias lnk Laoso sienos. Labai gražu ir netgi švietė saulė! Ne tiek jau daug kartų ją matėme būdami Vietname..
Laosas pasitiko mažu siurprizu – vizos kainavo gerokai daugiau nei mes galvojome. O dar labiau susinervavome, kai atsiminėme, kad Hanojuje jas galėjome pasidaryti kurkas pigiau.. Na nieko, gera pamoka ateičiai..
Tuo pačiu likimui atsilyginome geru darbu – su mumis važiavusiam amerikiečiui pritrūko pinigų vizai ir mes mielai paskolinome (be abejo, tikėdamiesi, kad jis mums kažkada gražins). Su juo turėjome važiuoti iki to paties miesto Savannakhet, kuriame visi apsistosime bent nakčiai.
Na štai ir Laosas! Keisti šiurpuliukai bėgiojo kūnu – kažkodėl labai laukėme Laoso. Tik įvažiavus apėmė panašus jausmas kaip įvažiavus į Mongoliją – šalis, kurią norisi pažinti, joje būti, su ja bendrauti..
Žmonių buvo daug mažiau (Laoso plotas ~ 230 t.kv.km. o gyventijų tik 6,4 mln), ne taip retai apgyvendinta šalis kaip Mongolija, bet palyginus su Vietnamu čia buvo taiga :). Mums tai patiko. Su nekantrumu laukėme naujų pokyčių šioje šalyje.
Pro autobuso langus matėme mažus medinius namukus pakeltus per vieną aukštą virš žemės, aplink juos besidarbuojančius žmones, krūmų pavėsiuose beslapinėjančius buivolus, tolumoje žaliuojančias džiungles. Kilo daug klausimų – iš ko ši šalis gyvena? Kokia jos kryptis? Prieš įvažiuojant apie ją žinojome nedaug tad buvo dar smalsiau pasigilinti. Tikimės ir jūs nepatingėsite „pagooglinti“ šios šalies vardo :).
Savannakhet‘ą (trečias pagal dydį Laoso mietas) pasiekėme jau temstant ir kartu su dviem vaikinais britais bei mūsų amerikiečiu Larriu patraukėme į nakvynės paieškas. Visur mus lydėjo besišypsantys veidai, šilti pasisveikinimai „sabaidy“ (labas). Netrukome visi apsistoti vienuose svečių namuose ir nieko nelaukę patraukėme į miestą kartu pavakarieniauti. Larris džiaugėsi pamatęs bankomatą ir galėdamas mums grąžinti „skolą“, o mes visi džiaugėmes naujai atrastu Laoso alumi „Lao beer“. Vyriškis švytėjo iš laimės! Alus tikrai geras, primenantis gerą lietuvišką alų (mūsų abiejų gimtojo miesto – Klaipėdos Švyturio Extra). Buvome pamaloninti Larrio vaišingumu, kai jis mums visiems visą vakaro maistą ir gėrimus „padovanojo“. Bandėme dar priešintis, bet veltui. Sutarėme, kad sekantis kartas mūsų :).
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą