2009 m. spalio 31 d., šeštadienis

Suzhou

2009.10.29. 76 – oji kelionės diena.
Suzhou. Humble administrators garden.
Suzhou miestą pasirinkome dėl jo „water town“ vardo. Tai miestas, kuriame turėtų būti apstu tiltų tiltelių, sodų sodelių (daugelis jų šeina į UNESCO saugomų sąrašą..). Jo apylinkėse yra ir mažųjų vandens miestukų, kuriuose vis dar gyvenimas vyksta ant vandens. Nutarėme čia pasibūti keletą dienelių.
Pirmąją dieną išsirinkome didžiausią ir daugelio manymu gražiausią miesto sodą – Humble administrators garden. Pradėtas dar 1500-aisiais metais, jis patraukė mūsų dėmesį po „užsikabliavimo“ už gražių sodų Šanchajuje.


Sodas užima penkis hektarus ir yra pilnas tiltelių, akmenų sodų, lotosų ir bambukų..
Jeigu dar kiniečių turistų būtų mažiau tai galima būtų ir atsipalaiduoti... Jų delegacijos eina ir eina viena po kitos neleisdamos ramiai pasigėrėti šiais gražiais kūriniais.. Stengėmės nekreipti į juos dėmesio ir eiti savo keliukais...
Sodas taip pat turėjo didelę bonsų kolekciją. Gaila, kad nebuvo surašyti jų amžiai, nes kai kurie tikrai atrodė įspūdingai seni... Gintas, kaip mažas vaikas, vėl, gal kokį šimtąjį kartą užsigeidė turėti savo bonsų sodą. Sėkmės, vaikeli, rožinėmis svajonėmis :).

2009.10.30. 77 – oji kelionės diena.
Luzhi vandens miestukas. Užbaigiam ryžių degtinę.
Kadangi pačiame Suzhou miestelyje neaptikome to vandens miesto jausmo, sekančią dieną nusprendėme aplankyti miestelį netoli nuo pačio Suzhou ir tikėtina labiau pateisinčiančio vandens miesto vardą. Miestelis Luzhi pavadinimu.
Paklausėme hosteliuko personalo kaip iki jo nukakti ir sužinoję autobuso, galinčio ten tiesiai nuvežti, numerį patraukėme tenai. Gerai, kad autobusų stotelėje jaunos merginos paklausėme, ar tikrai išsirinkome teisingą autobusą. Pasirodo autobusas buvo ne tas ir turėjome važiuoti su persėdimu. Sužinojome naują autobusą ir patraukėme toliau. Iš krypties sprendėme, kad pasukome teisingu keliu.
Tarp Suzhou ir Luzhi galbūt buvo apie 25 km ir šie kilometrai driekėsi per ištisą gamyklų rajoną. Gamykla prie gamyklos. Teritorijos gražiai sutvarkytos, vakarietiški brand‘ai, milžiniški pastatai. O už jų netrukus įsukome ir į mūsų tikslą, Luzhi miestelį.
Šį miestelį tikrai galime laikyti vandens miestu. Visas senamiestukas buvo išraizgytas mažais kanaliukais, prie kurių nusidreikusios gatvelės su senoviniais namukais.


Be abejo, kaip ir priklauso tokiam gražiam miesteliui, netrūko ir prekeivių bei mažų kavinukių. Pasivaikščiojimas tokiame miestelyje tikrai pateisino mūsų lūkesčius. Išvaikščiojome visas mažas gatveles, patenkinome vietinių gyventojų smalsumą nusifotografuodami su jais, pavalgėme ir pasukome atgal į Suzhou. Luzhi tikrai išliks mūsų atmintyje...
Grįžę į Suzhou dar pasivaikščiojome parduotuvių gatvelėmis. Reikia pasakyti, kad parduotuvėlės tikrai buvo skoningai padarytos. Kainos irgi tikrai geros. Bet jau susiformavome imunitetą žvalgytis, bet nepirkti. Įdomus jausmas :). Rekomenduojame patirti :).
Dar nuo kruizo laikų turėjme užsilikusį ryžių degtinės buteliuką tai tą vakarą nusprendėme jį sunaikinti. Smagiai šnekučiuodamiesi netrukome tai ir padaryti... Įdomi ta ryžių degtinė. Stipri (~52 laipsnius) ir su specifiniu salstelėjusiu skoniu, kuris tave lydi geras 24h... Jį sunkiai panaikinsi vandeniu ar maistu...Jis tiesiog turi pats pasitraukti...

2009.10.31. 78 – oji kelionės diena.
Iš Suzhou į Šanchajų. Po to į Guiliną. Para traukinyje.
Kitą dieną turėjome važiuoti atgal į Šanchajų, nes iš ten turėjome sėsti į traukinį, nuvešiantį iki Guilin, esančio Kinijos pietuose.
Į Šanchajų važiavome tuo pačiu greituoju traukiniu kaip ir į priekį. Tik šįkart traukinys pasiekė daugiau nei 260 km/h greitį. Žavu... Viskas lekia pro akis, o viduje niekas net nevirpa...
Šanchajuje pakeitėme traukinių stotis ir dar kartą įsėdome į traukinį vienai parai.
Tokios kelionės mums jau nebeprailgsta. Turime ką veikti. Skaitome knygas, žaidžiame UNO, pro langą stebime besikeičiantį kraštovaizdį.
Žinojome, kas laukia mūsų Guilin‘e. Tą buvome girdėję iš savo pirmatkų Kotrynos su Ryčiu todėl su smalsumu laukėme pasirodančių smailių karstinių kalnų viršūnių, kurios turėjo išsiskirti iš iki tol mūsų matyto kraštovaizdžio.

2009 m. spalio 28 d., trečiadienis

Šanchajus

2009.10.25. 72-oji kelionės diena.
Pakeliui į Šanchajų.
Kitą dieną skaniai išsimiegoję (be kiničių kompanijos) sėdome į traukinį į Šanchajų. Turėjome važiuoti 24h. Nebegąsdina tokios kelionės. Ypač, kai keliauji K klasės traukiniu, kurie ir patogūs ir pakankamai greiti. Mūsų pasirinkto traukinio maršrutas gal kiek buvo keistokas, bet mums svarbiausia - pasiekantis Šanchajų.
Kaip mums įprasta pradėjome žaisti UNO kortomis. UNO kortos visada labai tarukė aplinkinių dėmesį. Netrukus prie mūsų prisijungė dar trys kiniečiai, kuriems vien pažaidimas su kitataučiais atrodė egzotiškas... Netrukus visas būrys mus stebėjo bežaidžiančius.
Pakeliui važiavome per vieną iš intensyviausiai apgyvendintų Kinijos regionų. Labiausiai žavintis vaizdas, kaip kiniečiai puoselėja savo sodus ir darželius. Galime drąsiai teigti, kad daržai, lysvės ir sodai prižiūrėti gražiau ir dėmesingiau nei jų pačių namai. Darželiuose nei vienos nereikalingos žolytės. Laistoma reguliarai, nuo intensyvesnės saulės apsaugoma įvairiausiais apdangalais. Tokios tvarkos nepamatysi jų namuose - aplūžusios lūšnelės, kuriose daiktai išmėtyti betkaip, šiukšlių pilni kiemo kampai...

2009.10.26. 73-oji kelionės diena.
Šanchajus. Įsikuriame hosteliuke. Pasivaikščiojam pakrante :).
Šanchajų, kaip vieną iš savo kelionės stotelių, pasirinkome norėdami pamatyti kaip gyvena vienas moderniausių miestų Kinijoje ir iš arti pamatyti mūsų dar nematytus dangoraižių rajonus. Juk didysis investicijų bankininkas Gintas privalo pamatyti kaip Šanchajuje įskūrę didieji pasaulio investicijų valdytojai :).
Šanchajų pasiekėme po pietų ir patraukėme tiesiai į savo hosteliuką. Tvarkingas, pamėgtas keliautojų, patogus susisiekimas su visais miesto rajonais...
Nusprendėme tą vakarą nieko per daug neveikti, o tik pasivaikščioti viena pagrindinių Šanchajaus alėjų, vadinama The Bund. Tai alėja, vingiuojanti palei upės Huangpu krantą, su vaizdu į kitame krante įsikūrusį dangoraižių rajoną Pudong.
Mūsų nusivylimui Bund alėja visa buvo užtverta. Miestas ruošiasi Expo 2010m., kuris pirmą kartą vyks besivystančioje šalyje. Kinijos valdžia juk nori parodyti, kokie jie gražūs... Viskas atnaujinama, gražinama, blizginama. Pavyko užlipti ant kažkokių tai pastolių ir iš dalies pasigrožėti Pudong‘o vaizdu.


Pasivaikščiojome po aktyviausią Šanchajaus dalį, pastebėjome su pižamomis vaikščiojančius vietinius miestelėnus (visiškai atsipalaidavę :)), panardėme tarp prekeivių, palakstėme metro... Miestas paliko modernaus, aktyvaus, vakarietiško tipo įspūdį. Mums patinka. Užskaitom.

2009.10.27. 74-oji kelionės diena.
Yu gardens. Vakaras Pudonge.
Kitą dieną nusprendėme aplankyti Yu sodus, kurie minimi kaip vieni iš gražiausių Kinijoje. Be abejo kol priėjome sodus reikėjo prasibrauti pro prekeivių miestuką, kuris buvo pilnas kinietiškų margumynų ir vakarietiškų delikatesų (KFC, McDonalds).
Yu sodai visiškai pateisino savo vardą. Neįtikėtinai gražiai suprojektuoti, už kiekvieno kampo atsiverianti kita nereali erdvė.... Grožėjomės sukurta oaze... Tai gražiausias sodas, kokį esame matę!


Sodus kiniečiai tikrai moka projektuoti. Sodas pamėgtas ir užsienio turistų – jų čia santykinai sutikome daugiau nei aplink kitus objektus..
Na, o po tokios gražios išvykos kaip nepasivaišinti šalia esančio McDonalds vaišėmis? Niam niam niam...
Vakare nuvažiavome pasivaikšioti tarp dangoraižių. Nusprendėme nesikelti į juos, o tiesiog pabraidyti tarp jų.. Visiems gerai žinomas HSBC pastatas, Jinmao ir Šanchajaus pasaulio verslo centro dangoraižiai, beveik aukščiausi Azijoje ir begalo daug kitų „mažiukų“ pastatukų...


Tikriausiai prisisotinę įtemptos dienos, aplink centrinėje rajono dalyje telkšantį mažą ežeriuką bėgiojo norintys įgauti daugiau energijos keisti personos. Sunku pasakyti, kad jie bėgiojo, greičiau sparčiai vaikščiojo, sukinėdami per riešus plaštakas. Gal ir mūsų Lietuvėlės investicijų profesionalams taip reiktį padaryti? :) Gal dar daugiau gerų minčių ateitų? Gintas pats vos neišbandė sparčiojo ėjimo kartu su jais, pavyko sulaikyti... :).

2009.10.28. 75-oji kelionės diena.
Mokslo ir technologijos muziejus. Šlamštas. 4d filmas. Nusiperkam bilietus į Guiliną. Greituoju traukiniu į Suzhou.
Kitą dieną tarp keliaujančių užvirė diskusija. Aplankyti Šanchajaus muziejų ar Mokslo ir technologijų muziejų? Pirmasis buvo palaikomas Ginto, kuris akcentavo, jog apie jį geri atiliepimai ir jis nemokamas, o antrasis buvo palaikomas Vidutės, kuri akcentavo, jog viename iš moderniausių pasaulio miestų turėtų būti demonstruojamos ir pačios moderniausios technologijos, ir galbūt tai parodo gan aukšta bilietų kainą į jį... Galop Gintas nenorėdamas pasirodyti ne modernus ir ne šiuolaikiškas :) sutiko kartu važiuoti į Mokslo ir technologijų muziejų.


Muziejaus fasadas sukėlė pirmąjį įspūdį, kad čia bus tikrai neblogai... Čia, be abejo kaip ir visur mieste, priešais įėjimą karaliavo EXPO 2010 simbolis.
Kaip ir dažniausiai pirmas įspūdis klaidingas... Ta Vidutė niekada nepasimokins! Muziejus buvo pilnas vaikų apie 10-12 metų amžiaus. Tai jau buvo ženklas, kad labai daug modernumo tikriausiai nerasime... Pasivaikščiojome po sukurtas džiungles su beįrančiomis iškamšomis (na, jos atrodė geriau nei mūsų matytos Rusijoje, Ulan Ude...), keletas ekspozicijų su moksliniais išradimais ir kosmonautų apranga bei amunicija... Net nėra žodžių kaip nyku... Vienintelis dalykas, kuris patiko – 4D filmas apie meteoritus, krintančius į žemę. Ekranas, apgaubiantis iš visų pusių, tikrai sukelia neblogų įspūdžių...
Tą dieną turėjome dar nuvažiuoti į Suzhou miestelį, kuris buvo apie 70 km į vakarus nuo Šanchajaus, todėl ilgiau nedelsėme ir patraukėme į traukinių stotį. Suzhou miestelis buvo pakeliui į Nanjing, kurį jungė greitojo traukinio linija su Šanchajumi todėl džiaugėmės galėdami ją išbandyti.
70 km atstumą įveikėme per 35 minutes. Reikia įvertinti ir sustojimą pakeliui dar viename miestuke bei lėtesnį išvažiavimą iš Šanchajaus.


Vietomis traukinio greitis pasiekdavo daugiau nei 220 km/h. Tai nėra kosmiškai daug, jis įsibėgėja ir daugiau, bet tai buvo gera pažintis su traukinių ateitimi... Dabar nebesistebime, kodėl Warren‘as Buffett‘as didina savo investicijas šioje srityje... Kinijos traukinių sistema (apskritai abu esame mažai susidūrę su traukinių transportu..) truputį atvėrė akis, kas vyksta šioje srityje ir kaip tai svarbu jungiant atskirus regionus bei finansinius centrus. Smalsu, ką šia tema pamatysime JAV...

2009 m. spalio 24 d., šeštadienis

Three Gorges kruiziukas

2009.10.21. 68-oji kelionės diena.
Chongqing miestas. Susirandam kelionę po Three Gorges. Pasivaikščiojam. Aštriai pavalgom. Vakare išplaukiam. Anglas Paul‘as.
Atvykome į Chongqingą vėl ankstų rytą. Mus pasitiko mergina, iš kurios turėjome nusipirkti bilietus kruizui Jangdzės upe. Mergina gerai kalbėjo angliškai tik gal kiek per greitai, kartais net padusdama. Visą kelionės maršrutą išbėrė kaip žirnius ir mums nebeturint klausimų (po tokios litanijos kažin ar kam kiltų klausimų..) išrašė bilietus. Tai buvo kruizas su kiniečių kompanija – taip bemaž trigubai pigiau ( vistiek nieko daug pakeliui neturėtų pasakoti..). Turėjome išplaukti tos pačios dienos vakare, iš viso 3 naktys ir 4 dienos.
Palikome kuprines pas merginą ofise ir patys patraukėme pasižvalgyti į miestą. Chongqingas yra apskrities centras ir kaip minėjome buvusi Kinijos sostinė (berods II-ojo pasaulinio karo metu). Šis miestas garsėja kaip paties aštriausios maisto sostinė :).


Turi savo ževesį ir kai kurių įdomių architektūrinių sprendimų. Mes ne tik pasigrožėjome miestu, bet ir pamatę pirmąją vakarietišką kavinukę puolėme atsigerti kavos (kinietiškose kavinukėse kavos arba nėra, arba ji net nepanaši į kavą...).
Pasišliaužioję mieste sulaukėme ir vakaro.
Dar prieš išvykstant nusprendėme pavalgyti. Užėjome pavalgyti į vieną vietinę kavinukę. Ir patikėkite aštriausio maisto miesto vardą Chongqingas tikrai pateisina. Pamiršome pasakyti, kad pagamintų neaštriai (bet jie taip tikriausiai ir nemoka...)ir jums reikėtų pamatyti Ginto veidą, kuris, kaip jam nebūdinga, buvo net baltas nuo valgomo patiekalo aštrumo...
Pavalgę patraukėme link savo laivo. Nudžiugome pamatę dar vieną vakarietį. Britas Paul‘as. Su savu akcentu, kurį perprasti reikėjo laiko. Britiškas jumoras praskaidrino mūsų nemigusias galvas.
Laivas pasirodė visai nieko, apsigyvenime keturvietėje kajutėje su dar dviem kiniečiais, kuriems mes buvome neblogas eksponatas – stebėdavo kiekvieną mūsų žingsnį.
Pasirodo, jog jeigu nori užlipti ant denio turi susimokėti... Lupikautojai tie kinai...
Laivas pajudėjo ir visi grožėjomis praplaukiančiais naktiniais Chongqingo vaizdais.


Iškart nutolus miesto žiburiams patraukėme į savo kajutę, nes jau nebeturėjome jėgų po praėjusios nakties traukinio kelionės.

2009.10.22. 69-oji kelionės diena.
Plaukiam Jangdzės upe. Globoja pagyvenusi porelė. Kalbamės. Šiukšlintojai kiniečiai.
Kitą dieną praleidome ant denio. Stebėjome pakrantes, stebėjome kiniečius turistus, žaidėme UNO, skaitėme knygas.


Tiesiog negalėjome atsistebėti, kaip taip įmanoma šiukšlinti. Tiesiog reikia sugebėti. Kiniečiai galėdavo sėdėti ant šiukšlių krūvos ir toliau sau bendrauti su aplinkiniais. Ant denio esančios personalo mergaitės pačios gerai nežinojo, kas yra tvarka tad apsitvarkydavo vieną kartą per dieną. Nuolatinė netvarka. Stengėmės į tai užsimerkti... Sunkokai pavyko...


Susipažinome su pagarbaus amžiaus kiniečių porele, kuri nelbogai kalbėjo angliškai ir buvo nusprendę mus pagloboti kelionės metu. Truputį pasikalbėjome apie Kiniją. Patiko mintis dėl turistinių objektų kainos. Mūsų klausimas buvo, kaip išgali kiniečiai susimokėti už turistinius objektus, kurių kaina tikrai nėra maža, o dar ir reikia mokėti už atskirus objektus ir pan. Jo manymu, jeigu objektų kainos būtų pasiūlytos mažesnės tai vietiniai turistai tiesiog užtvindytų šiuos objektus. Juk ir dabar, prie aukštesnės kainos, visi objektai apgulti. O jeigu dar atsižvelgsime į vietinių turistų elgesį turistinėse vietose tai juos reikėtų dar labiau apsaugoti...
Su juo aptarėme ir Three Gorges Dam (didžioji Jangdzės užtvanka), kurią turėjome pamatyti po poros dienų. Jautėsi, kad jis, kaip ir visi aplinkiniai kiniečiai labai didžiuojasi šia užtvanka ir laiko ją kaip jų šalies galybės įrodymą. Apie šią užtvanką šiek tiek vėliau, kai ją priplauksime, bet netgi plaukiant laivu jau matėsi padariniai, sukelti užtvenkus Jangdzės upę. Upės vandens lygmuo buvo pakilęs ir vietomis „pasiėmė“ apie 100 m. kranto! Paprasta akimi matėsi, kiek vanduo apsėmęs buvusios apkrantės. Vietomis kyšojo iš vandens medžiai, kurie dar visai neseniai pilnai siūbavo ant kranto.


Tą dieną mūsų užsiėmimai ir tebuvo kortavimas, kalbėjimas bei knygų skaitymas. Nepamiršome ir vaizdų plaukiančių aplink. Jeigu smogas būtų mažesnis tai išvis būtų nuostabu. Nieko stebėtina, kai fabrikai tiesiog ant upės kranto leido debesis dūmų.


O kiek mes jų dar nematėme tolėliau nuo kranto...
Jangdzės upė tai platėjo tai vėl siaurėjo, krantai tiesa beveik visada buvo kalvoti. Šiam regionui Jangdzės upė nuo seniausių laikų vaidino svarbų vaidmenį. Ne tik šilko kelio tęsinys, bet ir svarbus pragyvenimo šaltinis. Šiuo keliu nuo Šanchajaus traukė laivai tiek pasroviui tiek ir prieš srovę (juos upės šonais tempdavo būrys vyrų virvėmis). Upė buvo turtinga žuvimis (kas vis mažiau pasakytina apie dabartį). Netgi teko skaityti, jog šioje upėje buvo delfinų, kurie išnyko po užtvankos pastatymo...

2009.10.23. 70-oji kelionės diena.
WU gorge. Little three gorges. Persėdimas laiveliais.
Kita diena buvo svarbiausia viso kruizo metu. Turėjome priplaukti vieną pagrindinių WU Gorge bei vadinamąsias Little Three Gorges, kurios laikomos netgi gražesnėmis nei didžiosios. Kad jas galėtume pamatyti be abejo turėjome dar papildomai sumokėti...
WU Gorge galite pamatyti ant 10 jenų banknoto (gal kas turit? :)).


Tarpekliais stačiais krantais, žalias vanduo, žalios pakrantės.. Gražu, bet mes visi laukėme Trijų Mažųjų tarpeklių..


Iš savo kruizinio laivo turėjome persėsti į mažesnį, nors ir taip pat nemažą laivą, kuris mus plukdė vingiuodmas tarpekliais. Jeigu vanduo dar kažkiek pakils tai tikriausiai į šiuos siaurus tarpeklius galės įplaukti ir kruiziniai laivai..
Jeigu kažkas matėte Norvegijos arba Naujosios Zelandijos fjordus tai galite įsivaizduoti šį vaizdą. Iš šonų stačiai kylančios uolos, kartais patampančios tiesiog milžiniškomis sienomis, žaliai – mėlynas vanduo...
Priplaukus dar siauresnę tarpeklio vietą buvome persodinti į dar mažesnius laivelius.


Ši atkapa pati gražiausia. Spalvos, uolos, tyškantis iš po valties vanduo, iš už vingio atsiveriantys nauji vaizdai... Liuks. Laaabai gražu.
Tuo pačiu keliu besigėrėdami ir grįžome į savo pagrindinį laivą.

2009.10.24. 71-oji kelionės diena.
Dar keletas tarpeklių. Priplaukiame užtvanką. Ekskursija. Yichang miestas.
Paskutiniąją kruizo dieną dar pasigėrėjome keletu didesnių tarpeklių.
Labai gražu, bet vakar matytoms Little Three Gorges mūsų manymu neprilygo.
Pravingiavome ir priplaukėme didžiają Jangdzės užtvanką.
Keletas faktų apie ją:
Plačiausia pasaulyje (plotis 2,3 km)...
Galingiausia pasaulyje tarp bet kokio tipo generuojančių elektrą elektrinių (2011 metais generuos 22500 MW galią)...
Preliminarūs darbai jai statyti pradėti 1932m...
Dėl pakilusio vandens užlietas papildomas 632 kv.km plotas...
Dėl pakilusio vandens iškeldinta 1,3 mln žmonių...
Dėl užtvindyto ploto prarasta keletas tūkstančių archeologinių vertybių...
Jeigu ši užtvanka dėl vienų ar kitų priežasčių sugriūtų Yichang miestas, esantis už 30 km nuo užtvankos ir turintis 4 mln gyventojų, būtų užtvindytas per 1h...


Kyla mintis, kad ši užtvanka tai gamtos ir žmogaus galios susidūrimas. Lyg ir norėjimas parodyti, kad gamtą galima pažaboti... Juk šioje vietoje būna žemės drebėjimai! Kiek nedaug reikia, kad gamta viską atstatytų į vietas ir labai skaudžiai nubaustų už išsišokimą..
Be abejo reikia paminėti ir gerąsias šios užtvankos puses. Bus reguliuojami upės potvyniai, kurie nusinešę labai daug žmonių gyvybių... Bus sumažinta oro tarša (visgi hidroelektrinė). Bus aprūpinti elektra augantys Kinijos poreikiai. Kai 1994 metais buvo pradėta elektrinės statyba, jos pajėgumų būtų užtekę patenkinti 10% visos Kinijos elektros poreikio. Šiuo metu, kai Kinijos elektros poreikis yra išaugęs, ji gali patenkinti 3% elektros poreikio...
Visada bus pasisakančių už ir prieš...
Tą dieną nakvojome minėtame Yichang mieste, kuris turistui nėra patrauklus. Jis mums tebuvo stotelė prieš traukinį į Šanchajų...

2009 m. spalio 20 d., antradienis

Xian

2009.10.19. 66-oji kelionės diena.
Rytas Xiane. Važiuojam pažiūrėti į Terracotta armiją. Vakare pasivaikščiojom po miestą.
Xiane buvome anksti ryte. Smagu tai, kad hosteliukas, kuriame mes apsistojome pasitiko mus ir su mūsų kuprinėmis nugabeno į vietą. Dar smagiau, kad pasitinkant pavaišina nemokama kava ir vakare bokalu alaus! Hosteliukas kuklus, bet jaukus. Visos sienos nurašinėtos keliautojų. Iš Lietuvos neradome, matėme tik iš Latvijos. Ot tie braliukai :).
Nieko mes nelaukėme ir greit išvykome į pagrindinį tikslą – pažiūrėti iš arti imperatoriaus Qin ir jo akmeninių Terracotta kareivių armijos. Iš to tikrai padarytas didelis turistinis ažiotažas. Kol prieini iki pagrindinio komplekso reikia praeiti gal kokį puskilometrį pro įkyrokus prekeivius. Vos atigynėme. Galop jau kai mūsų klausdavo „look, beautiful? You like?“ grubokai atsakydavom „No, we don‘t like...“. Nustebdavo ir nieko nebesakydavo...
Paties imperatoriaus kapavietė milžiniška. Akmeniniai kareiviai sudaro tik dalelę šio ploto. Kartu su juo buvo palaidoti ir amatų miesteliai, arklidės, virtuvės ir pan. Viskas tam, kad imperatoriui ir po mirties būtų gerai. Reikia paminėti ir tai, kad šio kapo statytojai taip pat buvo nutildyti amžiams...kad neprasitartų, kur palaidotas imperatorius... Paslaptis tikrai buvo ilgam išsaugota. Kapas atrastas tik prieš trisdešimt metų vienam valstiečiui kąsant toje vietoje šulinį...


Pačių atkastų kareivių angarai yra trys. Juose vis dar tęsiami kasinėjimai, dalelių atskyrimai. Dauguma kareivių ir jų arklių subyrėję į šipulius, tad juos sukljuoti tenka kantriai dėliojant dalelę po dalelės ir visą lipdinį perkeliant į jo originalią vietą.
Čia jau nebestebino kiniečių turistų minios. Jie tiesiog tintais lipo vieni kitiems per galvas, kad nufotografuoti tai ką pasaulis pamatė visai nesenai. Matosi, jog jie tuo labai didžiuojasi. Tikriausiai ir valdžia prie to prisidėjo lipdydama liaudiškos valstybės pamatus...
Kareivių armija patiko, bet tikriausiai mumyse tą susižavėjimą jauprieš tai buvo sukurstę skaityti straipsniai ar matyti dokumentiniai filmai. Smagu tai pamatyti originaliai.
Pats Xian‘as yra senoji Kinijos sostinė. Jo galybė buvo šilko kelio laikais, kai jis buvo vadinamas paskutine stotele (nors vėliau girdėjome, kad į tai taikosi ir Suzhou :) ). Jo senamiestis apjuostas gynybine siena, centrinė dalis turi Musulmonų kvartalą.
Rytojaus dienai nusipirkome traukinio bilietus į Chongqingą, kitą buvusią Kinijos sostinę, kurioje norėjome pradėti savo kelionę kruizu link gražiųjų Three Gorges. Deja nebebuvo bilietų su miegamosiomis vietomis todėl nusprendėme išbandyti laimę su sėdimomis vietomis. O tai buvo traukinys be raidinio žymėjimo, kas reiškia žemesnę klasę, mažesnį greitį... Dar nežinojome į ką įpuolėme :).


Smagiai pasivaikščiojome po naktinį Xianą, pavalgėme vietinėje kavinukėje, nuplovėme dienos dulkes. Laukė įspūdinga rytojaus kelionė...

2009.10.20. 67-oji kelionės diena.
Pasivaikščiojam po miestą. Daug musulmonų. Naktis traukinyje :).
Kitą dieną nieko ypatingo nenuveikėme, nes 14h. jau turėjome pajudėti su traukiniu. Tai buvo kelionė, kurios niekada nepamiršime...
Ši kelionė būtų nieko ypatingo, jeigu ne 15 val. praleistų su 200 kinų sėdint viename vagone. Ne paslaptis, kad vagone, esančioje vienoje eilėje, telpa 5 žmonės, bet jų buvo apie 10. Viena laimė, kad visi langai tame vagone atsidarė...
Dar prieš sėdant į traukinį turėjome prasibrauti pro bėgančių žmonių minią. Visi iš laukimo salės skubėjo į tą patį traukinį kaip ir mes. Pagalvojome, kodėl jie visi bėga? Juk vietos sunumeruotos... Na, bet reikia ir mums :). Pasileidome begti... Visi lėkė kiek įmanydami, kas su višta po pažastimi, kas su kibirais ant neštuvų, kas su milžiniškomis tašėmis. Gerai, kad paskubėjome, nes tie, kurie turi lagaminus ar kuprines ne visada turi galimybę jas padėti į joms skirtą vietą :). Jos tikras deficitas. Kai kas nešulius laiko visą kelionę ant kelių. Vietinių pundulai dvigubai didesni už mūsų! Kol visi susigrūdo į vagoną vos neįvyko muštynės, tie, kurie buvo atsisėdę ne savo vietose buvo pastatyti stovėti, kiti taisėsi prisėsti ant pundulų.


Ne tik sėdėjome penkiese ant trivietės sėdynės, bet dar ir takas prisipildė stovinčiųjų… Be abejo mes buvome dėmesio centre. Kaip gi tie užsieniečiai keliauja tokiu traukiniu? Geras porą valandų reguliariai visas traukinys atsisukinėdavo pažiūrėti, ar mes dar čia…
Pirmas 4 valandas jautėmės gan patogiai, nors ir turėjome sėdėti apsižergę vietinės kinietės kibirą, kuriame pasirodė buvo tik jos arbatos termosiukas ir užkandžiai (kam jai juos tįsti 700 km?). Po to pradėjome nebejausti kojų, nes jos tiesiog pradėjo tirpti nuo nepatogių suolų bei nugarų. Jeigu pamėgini ištiesti kojas, tai jos atsiremia į priešais esantį žmogų. Belieka mandagiai atsiprašyti...vis tiek nesupranta! Ai, nesvarbu :). Toliau nuotykiai tęsėsi, kai to vagono prižiūrėtojai pradėjo važiuoti su maisto ir gėrimų vėžimėliais. Žmonių pilna, tai jis tiesiog juos gražiai prastumdo į vieną ar į kita pusę. Kiti, kurie gudresni pradėjo lipti tiesiog ant sėdimų vietų bei stalų :). Ir taip kas 20-30min..
Čia dar tik pradžia... Kaip tik privažiavome pirmąjį didesnį miestuką, prasidėjo maistų turgavonės. Viskas vyksta per langą. Keptas vištų kulšeles praktiškai pirko visi... prie kulšelių reikia ir alaus! Kažkas už mūsų bandė atidaryti alaus butelį, tai pavyko atidaryti taip, kad visi esantys aplink jį buvo aplipę alaus putomis... beje ir mes gavome porą lašų į plaukus. Atrodo, čia niekis... kai po poros minučių visi pradėjo šiukšles mesti tiesiog pro traukinio langą. Metė viską ir plastikinius, ir stiklinius butelius. Metė bet kokį daiktą, kuris buvo jiems nebereikalingas. Atvirai bjaurėjomės metamomis šiukšlėmis, nes ne paslaptis, kad Kinijoje yra apie 1,3 milijardo gyventojų ir jeigu kiekvienas gyventojas per dieną numeta po vieną šiukšlę, tai... Prieš mus sėdintys trys jauni vyrukai suprato iš mūsų veido išraiškos, kad negerai daro, tai po keletos minučių susiorganizavo plastikinį maišiuką šiukšlėms dėti :). Pagirtina!!! Po kiek laiko tą maišiuką vis tiek išmetė kitas kinietis, nes jis tiesiog nesuprato, kokiu tikslu jos čia padėtos...
Patys nepirkome nei alaus ir netgi privengdavome gerti vandenį, nes vien mintis, kad reikės eiti į tualetą purtydavo... Jis buvo čia pat, bet vistiek būtų reikėję peržengti bent dešimtį ant žemės sėdinčių žminių ir įeiti ten, kur ką tik pabuvojo kokie 200 kiniečių ir ne po vieną kartą. Prisimenant, kaip jie elgiasi tualetuose, ši mintis nežavėjo...
Dar vienas keistas dalykas Kinijoje yra tai, kad rūkyti galima praktiškai visur, nors ir yra tam prieštaraujantys ženklai :). Tai galite įsivaizduoti, kad tas vagonas kai kuriais momentais skendėjo dūmuose. Pelenai bei cigarečių nuorūkos buvo metamos tiesiog ant žemės. Tarp kitko patys, kurie turėjo nusipirkę stovimus bilietus, ant tos purvinos žemės ir sėdėdavo. Ant žemės buvo galima rasti įvairiausių dalykiukų kaip, kad makaronų, saulėgražų lukštų, skreplių, tarakonų... Tie maži parazitai sugebėdavo užlipti net suolų atlošų. Gerai, kad juos matė tik Gintas ir gudriai nutylėjo, o tai mūsų kelionė būtų greitai pasibaigusi artimiausiame miestelyje... :).
Atėjus nakčiai visi kaip galėdami bandė numigti. Tie, kurie stovėjo snūduriavo. Kas dvidešimt minučių vis tek visi turėdavo sukilti, nes pravažiuodavo maisto ir gėrimų vežimukas. Šiek tiek nufilmuotos medžiagos galite pamatyti mūsų video skiltyje.
Numigome gal po pusvalanduką, nes perdaug viskas įdomu buvo aplinkui, kad leistume sau tai praleisti :). Po 15h. sėdėjimo žemės palietimas buvo tolygus Kristupo Kolumbo išsilaipinimui Amerikoje...

2009 m. spalio 19 d., pirmadienis

Pingyao

2009.10.17. 64-oji kelionės diena.
Naktis traukinyje. Ankstus rytas Pingyao. Deramės su taksistais. Juokingos merginos hosteliuke. Konfucijaus šventykla. Bandom prasmukti ant sienos. Kojų masažai.
Traukinyje buvome nusipirkę vadinamąjį „hard sleeper“ – miegamąsias vietas šešiavietėje kupe. Tik sunkiai tai galime pavadinti kupe, nes nėra nei durų nei kitų užtvarų, kurie atskirtų nuo koridoriuko.
Kalbant apie traukinių sistemą galime pasakyti daug gerų žodžių. Punktualu, pakankamai švaru (nekalbant, kad patys keleiviai patys didžiausi pasaulio šiukšlintojai...), greita ir pakankamai pigu. Yra trys traukinių tipai – Z traukiniai, K traukiniai ir „beraidžiai“ :). Z traukiniai patys greičiausi, bet ir brangiausi. K traukiniai laikomi vidutinės klasės, na, o trukiniai be raidžių žymėjimo patys pigiausi, bet ir patys ekstremaliausi :). Apie nuotykius su šio tipo traukiniais skaitykite sekančiuose mūsų pasakojimuose...
Į Pingyao atvykome ankstų rytą, įveikę apie 500 km. atkarpą. Prie mūsų iškart prisistatė Tuk tukų ir motorolerių vairuotojai, kurie siūlė savo viešbutukus ir nakvynes. Mes bandėme jiem paaiškinti, kad mes jau turime savo rezervaciją, bet žinant kiniečių kalbos žinias tai buvo bergždžias darbas. Jiems tiesiog šypsojomės ir jie mums atgal :). Iškart nusipirkome bilietus iš Pingyao į Xianą, kuris buvo dar už 500 km į pietvakarius. Kol mes pirkomės bilietus vienas iš vairuotojų visgi surezgė mintį, kaip gali gauti pinigėlių iš reikalo su mumis, ir mums pasiūlė nuvežti iki mūsų viešbutuko už dyką. Žinojome visus vežiotojų triukus ir tai nebuvo panašu į pakeliui nuvežimą į draugo parduotuvę, nes buvo tik 6h ryto... Įsėdome ir štai tikrai mes netrukus jau buvome prie savo viešbutuko. Susistūmusios krėslus miegojo priimamojo mergaitės. Pasirodo vairuotojas gavo iš jų pinigų už mūsų atvežimą... lyg būtų mus kaip klientus jiems suradęs...nors mes ir turėjome rezervaciją. Na, ok, svarbu mums tai papildomai nekainavo... Išklausėme viešbutuko mergaitės litaniją (kitaip nepavadinsi, nes tai ką ji vadino anglų kalba buvo panašiau į niurnėjimą, urzgimą...), ji bėrė vos vos suprantamus žodžius kaip žirnius į sieną. Vos sulaikėme juoką ir ramiai nuėjome pamiegoti į savo kambariuką. Viešbutukas tikrai gražus, su senoviniu vidiniu kiemu ir senoviniais kambariukais.


Pats Pingyao vadnamas Kinijos finansų pradininku. Čia įsisteigė pirmieji Kinijos bankai, susiformavo bankininkystės normos... Ir tai labai jautėsi. Visi gatvės prekeiviai turėjo begales sidabrinių monetų iš įvairiausių prekybos laikų. Čia mes pamatėme pelno galimybę ir nusipirkome keletą sidabrinių monetų. Tai buvo 1792 m. monetos, už kurias sumokėjome po 7 lt. Vien jas išlydžius už sidabrą gautume dvigubai daugiau. Neskaitant jų istorinės vertės... Nežadame jų parduoti, laikysime jas kaip suvenyrus...
Reikia išskirti Pingyao gynybinėmis sienomis apjuostą senamiestį, kuris skaitomas vienas unikaliausių išlikusių Kinijoje. Senamiestis ne tik pilnas senovinių valdžios pastatų, šventyklų, bet ir gyvenamųjų namų, kuriuose vis dar gyvenama. Smagu vaikšioti gatvelėmis, kuriose verda eilinis dienos gyvenimas, kur moterys skalbiasi, kur vyrai žaidžia kinietiškais šachmatais arba taiso savo motorolerius.. Nusprendėme išsirinkti tik vieną šventyklą, nes nesame dideli jų fanai. Pasirinkome Konfucijaus šventyklą, kurioje senovėje buvo valstybinis egzaminų centras.

Perėjome daugybę uždarų kiemelių su sava istorija, pasižvalgėme nuo šventyklos stogo ir patraukėme toliau..
Mūsų draugai Marta ir Jeremy šiame miestelyje buvo prieš keletą dienų ir mums patarė, jeigu norime pasivaikščioti gynybinėmis sienomis ir dar nemokamai, tai bandyti praeiti per pietinius vartus, kurie menkai stebimi. Pabandėme, bet šįkart mus užmatė bekortuojantys kasininkai ir paprašė susimokėti. Pasukome atgal. Nusprendėme, kad vienam žmogui mokėti 120 jenų (12 eurų) tik už pasivaikščiojimą sienomis yra per daug... Tai buvo darkart įsitikinimas, kad Kinijoje beveik visi turistiniai lankomi objektai yra mokami ir palyginus brangūs... Kaip patys kiniečiai išgali už tai susimokėti? Juk jų vistiek tuntai eina nors ir brangu.
Šalia to, kad visą dieną vaikščiojome siauromis gatvelėmis dar užlipome į senamiestuko centre stovintį vartų bokštą, nuo kurio atsivėrė nerealus senamiesčio vaizdas...


Čerpiniai stogai, maži vidiniai kiemukai, šurmuliuojantys prekeiviai, raudoni gatvių žibintai...
Dar kitoks vaizdas sutemus ir sužibus raudoniems žibintams. Ne, tai ne raudonųjų žibintų gatvė Amsterdame ar Vilniuje prie stoties :). Kur kas mielesnis vaizdas...
Visos dienos pasivaiščiojimą vainikavo pėdų masažas, kuris mums čia kainavo tk po 7 litus... Atsigavus kojoms ir alutis saldesnis :).

2009.10.18. 65-oji kelionės diena.
Pasivaikščiojome. Apsikirpimas. Nuotykis tualete. Viso kūno masažas. Sėdam į traukinį. Ispanės.
Kitos dienos vakare jau turėjome išvykti į Xianą todėl dar turėjome gerą progą vėl pasivaikščioti miestuke, prisipirkti mandarinų. Gintas nusprendė pasinaudoti vietinio kirpėjo paslaugomis, nes kudlos jau buvo pradėjusios garbanotis :). Lengviau jam bus gyventi...
Per daug neturėdami ką veikti slampinėjome po prekyvietes. Priėjome vieną prekybinį centrą ir manydami, kad čia turėtų būti padorus tualetas, nutarėme juo pasinaudoti. Tam reikia skirti keletą eilučių (kalba mažai cenzūruota) ...
Moteriškieji tualetai... Tikriausiai jie turi mažiau gėdos nei vakariečiai, nes darydamos savo reikalą durų net neužsidaro. O tos, kurios reikalą jau daro yra raginamos belaukiančių, kad pasiskubintų...
Vyriškieji tualetai.... Jie taip pat nelinkę užsidaryti durų. Visas reikalas ne tik girdisi, bet ir labai greitai kvapu ateina. Ir lyg susitarę tą dieną visuose tualetuose darė didesnius reikalus (galbūt namuose apskritai neturi tualeto ir naudojasi proga..) ir tai girdėjosi vos ne kaip drum‘n‘bass vakarėlis... Nusižiūrėjęs, jog kampe yra dar vienas tualetas, nors ir be durelių, Gintas nulėkė tiesiai prie jo daryti mažesniojo reikaliuko. Netrukus, kai jau jis pradėjo daryti savo reikalą, už nugaros pasigirdo žingsniai ir vidutinio amžiaus kinietis be skrupulų apėjęs Gintą iš šono išsitraukė savo „aparatą“ ir kryžmindamas čiurkšlę pradėjo lengvintis... Tikriausiai ne kiekvienas vyras gyvenime turi progą pakovoti tokiais ginklais... Jo žvigsnis buvo ramus kaip kūdikio.. Tai dar viena, įprasta jo diena... Gintui ji ilgam išliks atmintyje... Jis vis dar pašoka iš miegų vidury nakties :).
Per daug nieko neveikę darkart nuėjome pasimasažuoti. Šįkart ne tk pėdų masažui, bet ir viso kūno. Viso kūno masažas 14 litų... Tiesa iš jo išėjome kai sulaužyti, bet tikriausiai į naudą. Dar keletą dienų jautėme išmasažuotus raumenukus ir ištrintą nugarą :).
Kartu su mumis iš mūsų hosteliuko į Xian‘ą traukiniu važiavo dvi ispanės keliaujančios po pasaulį. Pasirodo mes ne vieninteliai, kuriems įstrigo mergaitės iš priimamojo anglų kalba. Ispanės tiesiog pasakė „We‘ll never forget that girl...“ :).
Pačioje traukinių stotyje visi keturi dar susipažinome su kiniečiu gidu, kuris būdamas labai komunikabilus, priėjo prie mūsų pabendrauti. Šiek tiek klausimų apie Kiniją, šiek tiek apie Lietuvą... Lietuvos krepšinis pats geriausias mūsų ambasadorius.... Pirmoje stotelėje jis jau turėjo išlipti tai tiesiog apsikeitę kontaktais sutarėme jį aplankyti kai kitą kartą lankysimės Kinijoje :).

2009 m. spalio 17 d., šeštadienis

KINIJA. 中國

PEKINAS

2009.10.11. 58-oji kelionės diena.
Per sieną. Temperatūra. Kinija. Pietūs. Miegamasis autobusas iki Pekino.
Mongolai atidavė pasus, na štai ir Kinija! Tuoj būsime Pekine! Keistas kirbtelėjimas krūtinėje… Gaila palikti Mongoliją, bet labai jau vilioja ir kiti kraštai…
Kad mes norime į Kiniją, tai dar nereiškia, kad kiniečiai mūsų nori. Pasienyje jau apie pusę metų įprasta tvarka visi tikrinami, ar neturi temperatūros. 36,9˚C yra aukšiausia leidžiama temperatūra. Jie nutaiko termometrą, ale kaip pistoletą tau į tarpuakį, ir po kelių sekundžių rezultatas mažame ekranėlyje. Na, ir ką jūs manot? Mūsų didysis vyras, kuris kietas kaip dešra, Gintukas vardu, pasirodo turi 37˚C! Matuotoja paprašė praeiti į šoną… Ar tik nesibaigs Kinija čia, dar net neprasidėjus. Vidutė su Marta ir Jeremy lyg bando juoktis, bet visi žinome, kad viskas gali baigtis 2sav karantinu. Tokia tvarka… Gintas buvo darkart paprašytas pasimatuoti temperatūrą, bet šįkart mums visiems įprastu būdu (ne ne, ne į užp…, bet į pažastį :) ). Sugudravome ir termometrą Gintas įsidėjo per vienus marškinėlius… Matuotoja įrašė į savo protokolą 36,9˚C… “You can go…”. Visi legviau atsikvėpėme ir greitai gavę antspaudus į pasus išėjome į Kiniją..
Mūsų laukė mūsų šoferiukas, kuris pasitiko mus net prie durų, nes bijojo, kad nepabėgtume nesumokėję, mat mes pasakėme, kad tik kai laimingai pasieksime Kiniją paduosime jam pinigėlius.
Su šoferiuku atsitiko nesusipratimas… Mes norėjome į autobusų stotį, o jis lyg išgirdo, kad į automobilių parduotuvę… Teko truputį apsivaidyti rusiškai (jis mokėjo rusiškai), bet tikslą pasiekėme – buvome nuvežti į autobusų stotį.
Visi buvome alkani todėl iškart nusipirkę bilietus į miegamą autobusą patraukėme pavalgyti. Buvome daugelio keliautojų prigąsdinti, kad Kinijoje turėsime problemų susikalbėdami su kiniečiais, pirkdami bilietus ar valgyti, bet pirmoji praktika parodė, kad ne taip jau viskas blogai kaip buvo nupiešta. Pirštu parodai į kygoje užrašytą miestą, pieštuku parašai apytiksliai, kuriuo laiku nori išvykti, kasininkė tau parašo kainą ir tikslų laiką, tu linkteli galvą, susimoki ir išeini su bilietais. Viskas panašiai ir su maistu, tik reikia daugiau teatrališkumo. Kol nemokėjome jų pagrindinių patiekalų ar produktų kiniškų pavadinimų tol reikėdavo suvaiditi jautį, vištą, parodyti, kad nemėgsti aštriai. Jie puikiai tai supranta, na, o jeigu nesupranta tai paprašai pačio populiariausio patiekalo arba bedi pirštu į paveiksliuką…
Labai skaniai pavalgę ir truputį palaukę vakarop išvažiavome su autobusu į Pekiną.


Miegamasis autobusas – tai trimis eilėmis sustatyti savotiški stalažai, kuriuose padarytos lovos. Gan tvarkinga, patogu. Iškart atsiminėm Tadą M., kuriam tikriausia reiktų pirkti iškart dvi lovas, kad galėtų išsitiesti :). Dar ne kartą tave,Tadai, atsiminsim Kinijoj, kur viskas suprojektuota ne tavo ūgiui :).
Na, čia prasidėjo didysis kiniečių tvarkingumas. Visi ne tik traškino visokiais užkandžiais, mėtė viską ant žemės.. Viena pora turėjo gal 2-3 metų vaikiuką, kuriam tik užsimanius sisiaus, mama jam padėdavo išsitraukti reikalą iš kelnyčių ir tiesiog nusysindavo ant autobuso grindų! Tai kaip tik buvo po mumis (mes gavome lovas antrame aukšte) ir turėdavo peržengti susidariusią balutę...Jooo... Taip mes nuvažiavome į Pekiną.

2009.10.12. 59-oji kelionės diena.
Ankstus rytas Pekine. Klajojam. Koldūnai. Hosteliukas. Nėra to smogo. Pasai Vietnamo vizoms. Skaipinomės. Skalbėmės. Susitikimas su Paul ir Naomi.
Keliai tikrai geri Kinijoje. Nežinia, ar čia tas 580 mlr. USD stimulo planas taip greitai suveikė, bet kelių kokybė tikrai gera. Mūsų autobusas lėkė kaip pašėlęs... Pekine turėjome atsirasti apie 4:30 ryte, o atsiradome apie 2:30. Visi (net ir vietiniai kiniečiai) išlipome nesupratę, kas vyksta, dar apsimiegojusiomis akimis... Paleido šalia kažkokio didelio prekybos centro, kuris buvo uždarytas. Mes nusprendėme, kad turime pakankamai laiko ir reiktų eiti pėstute iki centro.. Juk neturėtų jis būti toli :). Bandėme pasiklausti vietinių, kuria kryptimi turėtume eiti. Juokingas vaizdelis... Gintas su Vida bando tamsoje rodyti žemėlapukyje, kur norime nueiti, o Jeremy mums virš galvų suka savo sukimu pakraunamą prožektoriuką. Žžž..žžž...žžžž.... Galop visi juokėmės susirietę ir tuo mūsų klausimai kiniečiams baigėsi...
Įkalbėjome prie mūsų prisistačiusį vyruką su mažu automobiliuku už 50 jenų (1 jena = 1/3 lito) nuvežti iki Tianmenio aikštės. Ten susiradome bariuką, kuriame skaniai užvalgėme koldūnų ir gurkšnodami aliuką bei šnekėdami apie tolimesnes mūsų keliones laukėme ryto. Pradėjus švisti su draugais patraukėme į skirtingus hosteliukus (taip jau buvome užsirezervavę) susitardami rytoj susitikti suvalgyti Pekino antį.
Džiugu, kad 6h ryto hosteliukas, kuriame mes apsistojome, mus priėmė be papildomo mokesčio ir mes nieko nelaukę nusnaudėme keletą valandikių.
Visa diena buvo skirta organizaciniams ir buitiniams reikalams. Vietnamo ambasadoje pridavėme pasus vizai gauti, hostelyje išsiskalbėmė po Mongolijos susikaupusius nešvarius rūbus..ir panaršėme internete, pasiskambinome artimiesiems... Kaip mums ir buvo sakyta blogspot puslapis tikrai uždraustas ir mums nesikrovė... Teko atidėti mūsų pasakojimų įkėlimą iki Vietnamo...
Pats Pekinas mums pasirodė modernus miestas, kuriame kątik vyko olimpinės žaidynės – tuo viskas dvelkė – nuo suvenyrų iki parduotuvių iškabų, barų fasadų ir pan. Džiaugėmės kolkas nejausdami didelio smogo – keletas vėjuotų dienų tuo metu buvo išsklaidžiusios kybantį smogą...
Ir be abejo devyni milijonai dviračių. Dviratis tikrai populiarus Kinijoje. Galbūtų po truputį juos pakeičia motoroleriai, bet, kad minimum devyni milijonai dviračių šiame mieste.. Kate Melua daina dažnai skambėdavo ausyse. Vėliau šią dainą išrinkome, kaip mus lydėjusią Kinijoje.
Hostelio koridoriuje susitikome Paulą su Naomi, mūsų darugus australus, su kuriais keliavome pirmąjame ture po Mongoliją. Žinojome, kad jie kažkur čia Pekine, bet smagu akis į akį susidurti to neplanavus. Kadangi Paul‘as gerai kalba kinietiškai tai mes su jais nusprendėme pavakarieniauti. Vėliau daug kartų visur užsisakinėdavome jautieną austrių padaže... Paul‘as ir Naomi nekeitė savo planų ir toliau planavo keliauti i Tibetą, o vėliau per Nepalą į Indiją ir iš ten į Pietų Ameriką. Manome, kad tikrai dar susitiksime šiame mažame pasaulyje..

2009.10.13. 60-oji kelionės diena.
Tianmenio aikštė. Forbidden city. Putino vizitas. Pekino antis su draugiukais.
Kitą dieną nieko nelaukę nusprendėme aplankyti Uždraustąjį miestą. Papusryčiavę McDonalde (neatsisakėme savo skaniausių nuodėmių :) ) patraukėme ten per Tianmenio aikštę. O Dieve, kiek jų daug! Turime mintyje kiniečių... Jų buvo pilna aikštė, knibždėjo aplinkinės gatvės, tiesiog plaukė kaip jūra... Vėliau tą dieną sužinojome, kad Putinas lankėsi Pekine su oficialiu vizitu ir daug kas buvo padaryta būtent tam.


Milžiniški ekranai, demonstruojantys vaizdus iš ką tik Spalio 1-ąją vykusios partijos 60-mečio šventės, daugybė vėliavų, gėlių... Tautiečiams skubama parodyti, kokie jie gražūs ir galingi. Jetau jetau kiek jų daug.. Ir jie kaip pasimetę vaikai kažkur skuba... lyg tėvų ieškodami... lipa per galvas... stumdosi...
Uždraustasis miestas – tai Kinijos imperatorių rūmai nuo Mingų dinastijos iki Qingų (pačių paskutinių). Baigtas statyti 1420 m. jis daugiau nei 500 metų buvo uždraustas paprastų mirtingųjų akims. Kas ten patekdavo be imperatoriaus leidimo tas gyvas neišeidavo... Dabar įėjimą saugo komunistų partijos dievaičio atvaizdas...


Uždraustąjame mieste yra 980 pastatų, su 8707 kambariais. Sunku būtų juos visus įdėmiai apžiūrėti per vieną dieną. Tad kai ką teko tiesiog prabėgti arba praleisti. Gražiausios dalys mums – tai šalia pastatų suformuoti miniatiūriniai sodukai su medžių, akmenų, vandens kompozicijomis. Mes pirmą kartą matėme kiniškąją architektūrą, kurios stogai, durys, laiptai tikrai unikalūs ir darantys įspūdį.


Mums kiek mažiau patiko stebėti imperatorių asmeninius daiktus ar porceliano gaminius, apie kuriuos mes ir neišmanėme ir nelabai jais žavėjomės... Nors imperatorių laikrodžių kolekcija tikrai įspūdinga – nuo grojančių ir šokančių iki tekančių ir švytinčių...


Kad aplankyti visas šio milžiniško muziejaus ekspozicijas manome prireiktų ne mažiau dviejų dienų, na, o mes pasitenkinome geru pusdieniu. Kai jau atsibosdavo vaikštinėti tai atsisėsdavome kokios aikštės kampukyje, valgydavome mandarinus ir stebėdavome tą milžinišką, nesustojantį skruzdėlyną...
Likus pusvalandžiui iki uždarymo kareiviai su ištemptomis virvėmis tiesiog „išprašo“ visus lankytojus iš uždraustojo miesto.


Na ir mes pasidžiaugę besileidžiančia saule įsiliejome į išeinančių minią ir buvome tiesiog išnešti...
Mūsų akys vėl nušvito susitikus Martą ir Jeremy. Prasivaikščiojome mieste, pasipasakojome savo dienos įspūdžius ir prisėdome suvalgyti Pekino antį. Mmmm... Labai skanu. Kiek neįprasta, bet skanu.
Tą vakarą su mūsų draugais jau reikėjo išsiskirti ilgesniam laikui... Jie skuba per Kiniją į Vietnamą, o po to per Kambodžą ir Tailandą į Malaiziją, iš kur Marta prieš Kalėdas patrauks namo, o Jeremy galbūt keliaus toliau į Australiją. Sutarėme su jais susitikti arba Vietname arba Tailande. Labai tikimės, kad išeis ten būti visiems kartu... Atsibučiavom ir patraukėme savais keliais...

2009.10.14. 61-oji kelionės diena.
Summer palace. Elektronika. Vakarieniaujam ten pat.
Kitą dieną nuvykome į Imperatorių vasaros rūmus. Į šiuos rūmus imperatoriai vykdavo pasislėpti nuo vasros karščių. Beveik 3 kv.km. plote didžiąją dalį užima 2,2 kv.km ploto imperatorių užgaidoms iškastas ežeras. Ežero gale Ilgaamžiškumo kalnas, kuris ir buvo supiltas kasant minėtą ežerą.


Smagiai prasivaikščiojome parkais ir parkeliais, tiltais ir tilteliais... Kiniečiai tikrai moka projektuoti parkus, juos įrengti ir prižiūrėti. Negalime pasakyti, kad pakvėpavome grynu oru, nes nori nenori smogas visgi darė savo, bet tikrai laiką praleidome smagiai.
Po vasaros rūmų nuvažiavome į elektronikos prekybos centrą. Labai norėjome nusipirkti po paprastą muzikos grotuvuką (savus pamiršome Lietuvoje..). Prekybos centras tikrai didelis ir prikimštas visko visko ko tik galėtų prireikti IT, muzikai, video ir kt. elektronikai. Susiradome sau patinkančius, dar prie to nusipirkome 8 GB „flešiuką“ ir sumokėjome už tai apie 190 lt. Kaina gera, na ir karts nuo karto galėsime klausyti muzikos atsiribodami nuo gatvių triukšmo...
Pavakarieniavome toje pačioje vietinėje kavinukėje. Esam konservatyvūs valgytojai todėl visada esame linkę išsirinkti keletą patiekalų ir valgyti tose pačiose kavinukėse..

2009.10.15. 62-oji kelionės diena.
Didžioji siena. Huanghua miestelis. Nutarėme vykti į Pingyao (draugų patarimas). Nusipirkome bilietus.
Kokia gi Kinija, jeigu tu nepamatei Didžiosios sienos? Prisijungėme ir mes prie to būrio samlsuolių panorusių pamatyti šį didingą statinį. Tik nežinia kuo didingą... Už tokį kiekį gyvybių, paaukotų statyti kažkokiai sienai, šiais laikais iki gyvos galvos duoda... Na, bet pamiršome visas blogąsias istorijas ir patraukėme vietiniu transportu iki Didžiosios sienos Huanghua atkarpos. Atmetėme visus turistinius pasiūlymus aplankyti turistinę Badaling atkarpą ir patraukėme į mažiau lankytojų sulaukiančią dalį. Ji ir mažiau atrestauruota, tai reiškia originalesnė, ir nereikės taip grūstis per tas minias kiniečių bet kokia kaina norinčių pamatyti savąją įžymybę.


Ir nenusivylėme. Ne tik tuo, kad sienos nereikėjo dalintis su tuntais turistų, bet ir pačios sienos didingumu. Nekreipėme dėmesio, jog šioje vietoje buvo užrašyta „Lipti negalima“, nes žinojome, jog tai yra užrašyta dėl noro nukreipti lankytojus į tas sienos atkarpas, ant kurių vien užlipimas kainuoja 20-30 lt ir nuolatinis suvenyrų brukimas. O, čia mes per pusdienį sutikome berods 8 turistus... Siena tikrai didingai vingiuoja per kalnus, per lygumas, per skardžius...
Didžiąją sieną jau įrašėme į savo labiausiai pamėgtų vietų dešimtuką :).
Dar tą patį vakarą nusipirkome traukinio bilietus į Pingyao miestą (čia jį vadina miestuku, nes jame tik 450 t. gyventojų :) ). Pasirinkome šį miestą patarti mūsų draugų Martos ir Jeremy, kurie praėjusį vakarą išvažiavo į šį miestuką. Jis vadinamas vienu iš labiausiai išsaugojusių unikalų senamiestį. Reikia paminėti, jog čia prasidėjo Kinijos bankininkystė... Kaip gi Gintas, didysis bankininkas, neaplankys tokio miesto... :).
Tą vakarą dar išbandėme naktinį maisto turgų. Galima paragauti visko... Nuo skorpionų iki kirmėlių. Mes pasitenkinome gyvate :). Skonis įdomus, primena vištieną :).


Dar bevalgant mums pasiūlė: "Maybe you want Miau Miau or Au Au?". Vos neatpylėme gyvatienos ir mandagiai atsisakėme...


2009.10.16. 63-oji kelionės diena.
Olimpinis kompleksas. Senamiestis. Skubam į traukinį.
Paskutiniąją dieną Pekine aplankėme Olimpinį kompleksą. Kai olimpiada čia baigėsi tik prieš metus ir visas miestas dar dvelkia olimpiada pamanėme, jog tai yra vienas iš „must see“.
Kiniečiai tikrai padarė didelį darbą pasiruošdami šiam dideliam pasauliniam renginiui.


Lizdas galbūt per televizorių ir atrodo didesnis nei realybėje, bet vaizdas tikrai geras. Juolab, kad jį tiek daug kartų matėme per televizorių. Telikų aukos :).


Kubas irgi neprąstas. Išorė atitinka paskirtį, kaip pasakytų mūsų vienas draugas architektas... :).
Pasivaikščioję dar po olimpinį kompleksą, pastebėję vietinių turistų būrius, pasukome atgal, link senamiesčio... Truputį nepaskaičiavę laiko nebespėjome tinkamai pasivaiščioti po Pekino seniausią dalį Hutong‘ą. Praėjome tik keletą gatvelių ir nusprendę, kad ne blogesnį vaizdą pamatysime Pingyao, patraukėme į savo hosteliuką. Greitai užvalgėme ir vos vos spėjome nuvažiuoti ik traukinių stoties. Kartu su judančia minia į traukinį įsėdome likus 2 minutėms iki išvykimo :). „Nu mes tai kaip visada...“ pasakė Vidutė ir įsitaisė savo vietoje...

2009 m. spalio 12 d., pirmadienis

Mes jėga!


Sveiki, mielieji!
Žinokite, Kinijoje užblokuotas BLOGSPOT'as, tad niekaip negalime Jums aprašyti savo įspūdžių. Ši žinutė - tai išimtis:)

Taigi trumpai: mums viskas kuo puikiausiai, neseniai lankėme Jangdzės upės užtvanką - didžiausią pasaulyje!!!
Nepatikėsite - bet ji didžiuuuuuulė! WOW!!!

Pasiilgome Jūsų kiekvieno, labai norime, kad kartais prie mūsų prisijungtumėte - laukiame:)

Kai tik išvyksime iš Kinijos, apie ją parašysime dauuuuug daugiau, tad rezervuokite savo laiką skaitymams!:)

Linkėjimai,
Vidutė&Gintuliukas


2009 m. spalio 11 d., sekmadienis

Kelionė į Gobi dykumą

2009.10.03. 50-oji kelionės diena.
Organizuojamės kelionę į Gobi. Perkame bilietus į Kiniją.
Kaip ir buvome minėję paskutiniame mūsų laiške, susiorganizavome 7 dienų kelionę po Gobi dykumą. Važiuosime šįkart šešiese (reiks dalintis ir taip menką plotą autobusiuke :) ) – ispanė Marta, belgas Jeremy, airis Conor‘as ir amerikietis John‘as. A, tiesa, dar du lietuviukai – Vidutė ir Gintutis :). Tarp ispanės ir belgo porelės ir mūsų iškart įsižiebė meilė. Galbūt dėl panašių kelionės tikslų, galbūt dėl šypsenų, o gal... Gražuolė ispanė ir įdomusis belgas :). Labai gerai jautėmės būdami kartu su jais, kalbėdami su jais... Tikimės abipusiai :). Kaip parodys netolima ateitis mūsų keliai dar ilgam nesiskirs.. Su jais kartu nusipirkome bilietus traukiniu iki Kinijos sienos. Traukinys išvažiuoja mūsų grįžimo dieną todėl teks būti atsargiems nepasiklystant Gobi dykumoje.
Šįkart keliavome su kitu turo organizatoriumi, tiek norėdami palyginti paslaugų kokybę tiek ir norėdami sutaupyti. Į šio turo kainą neįėjo maistas ir gėrimai, tuo reikėjo pasirūpinti patiems. Manome, jog taip bus pigiau...
Paskutinįjį vakarą kartu su naujaisiais draugais susipirkome produktus ir kitą dieną leidomės į kelionę.

2009.10.04. 51-oji kelionės diena.
Kelionės pradžia. Nakvynė Erdenedalay kaime (jurtoje). Ereliai pakeliui.
Jau kelionės pradžia parodė, kas su kuo daugiausiai laiko praleis. Be abejo abi porelės ir amerikietis su airiu. Tai tikriausiai dėl jų gimtosios kalbos įgūdžių. Na, o pats įdomiausias dalykas klausytis kaip airis kalba angliškai. Ir tai tikriausiai jam kalbant su mumis jis pakoreguodavo ją link mums suprantamesnės.
John‘as, amerikietis, buvo apkeliavęs jau daug pasaulio ir tai nuolat jausdavosi iš jo sarkastiškų pastabų („hey, that desert looks like desert!” ir pan…). Bet greit pripratome prie jo juokelių ir netgi mėgavomės jais. Jo nuolatinė kalbų tema – maistas. Jo kelionių tikslas būdavo ragauti vietinius patiekalus. Kaip vėliau pamatysime pasaulyje labai daug tokių keliautojų. Kadangi mes nesame nei gurmanai nei dideli virtuvės virtuozai (greičiau esame virtuvės kuriozai :) ) tai mes šių temų vengdavome ir stebėdavome nepakartojamus vaizdus už lango.
Pirmoji diena visa praėjo važiuojant. Važiavome iki sutemų, bet jau šiek tiek geresniu keliu nei mūsų praėjusiame ture. Ne asfaltas, bet bent jau kratymo buvo tikrai mažiau, na ir autobusiukas matėsi, jog buvo labiau prižiūrėtas nei praėjęs.
Nuostabiausias dalykas važiuojant – stebėti erelius. Jų matėme tiek daug ir iš taip arti, kad net negalėjome patikėti. Kartais jie pradėdavo skristi nuo pakelės autobusiukui priartėjus vos per 20 metrų! Vau!

Vidutė vos nepakeitė mūsų kelionės tikslo į paukščių stebėjimą. Tikrai didingas jausmas stebint šiuos kilnius paukščius. Jų tiek daug šioje vietoje dėl jų pagrindinio maisto - dykumoje gyvenančių pelių ir kitų smulkių graužikų, o kartais ir lapių, kurių taip pat daug matėme pakelėse.
Pirmasis vakaras, kaip ir kiti mums keliaujant, praėjo kartu su UNO kortomis. Išmokėme ir aplinkinius ir po to kortų nepaleisdavome nei vienam vakarui. UNO – connecting people :).

2009.10.05. 52-oji kelionės diena.
Antroji turo diena. Pakeliui į bariuką. Driežiukas. Sustojame prie Liepsnojančių uolų (Flaming cliffs). Kortos. Alus. Estrada.
Antrąją diena, dideliam John‘o džiaugsmui užsukome į pakelėje esantį bariuką, kur jis galėjo paragauti vietinių koldūnų. Na, o porelės kaip visada pačios prasivirė sriubos, užkando duona ir buvo sotūs :).
Pakeliui susitikome su kitu to paties organizatoriaus autobusiuku, kuriuo važiavo dvi olandų porelės. Jų maršrutas praktiškai sutapo su mūsų todėl visos kelionės metu dažnai matydavomės ne tik pakeliui, bet ir vakare „paskaityti baltų knygų“.
Vaizdai už lango po truputį keitėsi – menką žolytę pakeitė smėlis arba uolienos, vietoje mūsų akiai įprastų jakų ir arklių jau pasirodė dvikupriai kupranugariai (dviem kuprom jie skiriasi nuo savo blrolių Afrikoje, kurie yra su viena kupra). Pakelėje sustodavome, kas parūkyti, kas uolomis palaipioti, kas driežų pagaudyti.


Tos dienos tikslas buvo pasiekti vadinamąsias Liepsnojančias kalvas (angl. Flaming Cliffs, mong. Bayanzag). Šios kalvos pirmiausia yra žinomos dėl daugelio dinozaurų liekanų atradimo. Nenuostabu, juk šioje vietoje prieš milijonus metų buvo ežeras.. Na ir pačios uolos atrodo tikrai įspūdingai savo ryškia oranžine spalva bei įdomiomis formomis.

Labai nustebome palietę šias uolas – jos trapios kaip stipriai suslėgtas smėlis. Manome, jog po keliasdešimt metų šių uolų gali ir visai nelikti dėl jų neatsparumo vėjui ir lietui (nors jo čia ir mažai būna).
Pagaudyti gerų kadrų užsiropštėme ant šių uolų šlaitų. Nuostabus saulėlydis... Net nesinorėjo palikti šios vietos.. Nulipę nuo kalvų turėjome pėdinti apie 4 km iki savo stovyklos, kurią pasiekėme jau sutemus.
Truputį buvome sunerimę, kai pamatėme, jog mūsų vairuotojas su autobusiuku jau išvažiavęs į kitas jurtas nakvoti (tolokai...), o mudviejų miegmaišiai tai juk autobusiuko viduje! Na, teko pasirausti (nieko nevogėme!) po jurtoje buvusias spintas ir pasiskolinti iš šeimininkų keletą apklotų. Ryte niekam nieko nesakę važiavome toliau..
Naktimis pakildavo stiprus vėjas ir oras atšaldavo iki netoli minusinės ir nors nebuvo taip šalta miegoti kaip šiaurinėje Mongolijos pusėje, bet miego saldžiu tikrai nepavadintume...

2009.10.06. 53-oji kelionės diena.
Trečioji turo diena. Rytas ant kupranugarių. Važiuojame iki Khongor smėlio kopos. Ten ir nakvojame.
Ryte dar gavome progą pajodinėti ant kupranugarių, kurie čia, kaip minėjome, dvikupriai.


Sukinkė mus vorele kaip tikrus turistus ir pavedžiojo valandikę po apylinkes. Kvapas jų tikrai nekoks. Ir gaila žiūrėti kaip jiems kiaurai per šnerves perverti pakinktai. Visi bijojome, kad tie didžiuliai gyvūnai neapspjautų mūsų, bet jie, matai, kerštingi – apspjovė veidan savo šeimininką (tikriausiai už pravertas nosis :) ). Fiu... Atrajota žolė tekanti per veidą...
Tos dienos tikslas buvo pasiekti didžiąją Khongor smėlio kopą. Jau iš keliasdešimties kilometrų pamatėme smėlio kalnus. Jos yra apie 300 metrų aukščio, 12 km pločio ir apie 100 km ilgio. Vau!
Kadangi šalia esančioje jurtoje ir nakvojome tai pasidėję visus daiktus nulėkėme palaipioti po šiuos smėlio kalnus.


Įdomu tai, jog prieš pat kopas teka upelis, kuris maitinasi iš šalia esančios pelkės. Kontrastas – upelis, pelkė ir už jos prasidedančios smėlio kopos. Pelkes gavome prašokinėti nuo kupsto ant kupsto. Kopomis galėjome laipioti, čiuožti, bėgioti žinodami, jog joms tai nekenkia – jos su kiekvienais metais netgi didėja (deja ne taip kaip Juodkrantės ir Nidos kopos).

2009.10.07. 54-oji kelionės diena.
Ketvirtoji turo diena. Važiuojame į Ledo slėnį (Ice valley). Pakeliui gazelės. Ledo slėnis. Maži peliukai. Nakvynė miestelyje. Dušas. Degtinė. Kortos.
Ketvirtoji diena visiems prasidėjo su šypsena – žinojome, jog šiandien galėsime palįsti po dušu (taip, taip, beveik keturios dienos tarp smėlių be dušo :) ).
Pakeliui užsukome į Ice Valley, Ledo slėnį (mong. Yolyn Am). Šis slėnis pačiame Gobi dykumos centre, tik keliasdešimt kilometrų nuo Khongor kopos, o jame beveik ištisus metus išlieka ledas! Tiesa, mes čia apsilankėme rudenio pradžioje, po vasaros karščių ir ledo čia likę tik ant keletos balučių, bet vien šis faktas kelia nuostabą.


Pats slėnis tarp įspūdingų kalnų, kurių tarpekliais mes ir ėjome iki to vadonamojo Ledo slėnio. Šaltukas jautėsi, bet kaulų nelaužė. Pakeliui mažuose urveliuose vis cypsėdavo keisti maži padariukai. Už peles didesni ir gyvena mažomis kolonijomis tarp uolų išsiraustuose urveliuose. Mums artėjant, tikriausiai kolonijos sargybinis, cypteldavo ir gyvūniukai išsilakstydavo po savo urvus.


Mums pavyko vieną iš jų apsupti ir įvaryti į uolos kampą. Nieko blogo nenorėjome, pafotografavę praleidome bėgti toliau :).
Vakare buvome devintame danguje stovėdami po dušu ir plaudami dulkes.
Vakaras su UNO bei naujai nusipirktomis „baltomis knygutėmis“.

2009.10.08. 55-oji kelionės diena.
Penktoji turo diena. Tsagaan Suvraga.
Penktąją kelionės dieną važiavome netoli, galbūt tik 60-70 km, iki vienos iš Gobi dykumos dalių, vietinių vadinama Tsagaan Suvraga. Pagrindinė jos dalis – iš klinčių susidariusios uolos, galbūt 30 m. aukščio, nuo kurių atsiveria nerealus vaizdas į Gobi platybes. Šioje vietoje tos platybės nusidažiusios ružava, oranžine, geltona spalva dėl didelio kiekio klinčių, kurios dėl kitų uolienų priemaišų įgauna įvairiausių atspalvių.


Uolomis vaikščiojome gal gerą valandą vis girdėdami kaip John‘as kartoja „This is what you gonna see in Great Canyon in the states“. Jis žinojo, jog mes keliaujame aplink žemę ir kąnors pamatydamas vis pasakydavo kur galime dar tai pamatyti. Na, jis tikrai buvo daug matęs ir kartais būdavo įdomu jo klausytis. Tik ne per daug ilgai...
Tą vakarą įsikūrėme jurtoje, kuri buvo visai netoli nuo mūsų stebėtų uolų.

2009.10.09. 56-oji kelionės diena.
Šeštoji turo diena. Rock formation. Ereliai. Lizdai.
Ši diena buvo paskutinė su tikslu kažką pamatyti. Važiavome iki vadinamųjų Rock Formations (mong. Baga Gazrin Chuluu).

Atrodo tikrai įspūdingai. Važiuoji sau plyna dykyne ir štai tau BAC!
Kadangi įsikūrėme nakčiai visiškai šalia šių uolų tai mudu nusprendėva pasilaipioti po šias uolas. Dideliam Vidutės džiaugsmui šiose uolose buvo daug erelių lizdų. O jie mus pastebėję suko ratus virš galvų.


Na, o Gintukas didvyris visas nušvito pamatęs dar vieną įkopiamą viršūnę. Tai kol jo moteris stebėjo erelių lizdus jis užsikabarojo į aukščiausią tašką ir tikėtina sušuko tą savo frazę apie kietus servelatus :). Vaizdas tikrai ten neblogas , juolab, kad saulėlydis buvo.. Ant šios viršūnės kaip ir ant daugelių kitų iš uolų gabalų buvo pastatytos stupos, kurias jie vadina Ovoo.


Jų tikėjimu (budistai) reikia apeiti tris kartus ir jeigu turi vandens juo pasveikinti dievus...

2009.10.10. 57-oji kelionės diena.
Septintoji turo diena. Anksti išvažiuojame. Pakeliui daug erelių. Erelis puola lapę. Ulaan Baataras. Dušas. Traukinys. Marta ir Jeremy. Pokalbiai, kortos.
Paskutiniosios dienos rytą atsikėlėme anksčiau (6h. Vau! :) ). Mums buvo būtina pasiekti Ulaan Baatarą prieš piet, kad spėtume apsiprausti ir nusigauti iki traukinio. Anksčiau ryte atsikėlę pamatėme, kad ir čia jau šalnos prasideda, trumpa žolytė buvo padengta šerkšnu. Bet kadangi dienomis čia saulė praktiškai nepasislepia tai greit sušilome ir vėl dardėjome keliu link sostinės...
Vėl pats nuostabiausias dalykas – stebėti erelius. Jų vėl pritūpę pakelėse. Stebi mus kaip ufonautus ir skrenda mums tik visiškai priartėjus. Pavyko netgi pamatyti, kaip erelis puola dykomos lapę. Nu tikriausiai žiemai nori prikaupti daugiau riebaliukų nei tik pelių mėsa :).


Šalia padvėsusio arklio matėme, mūsų manymu, grifus, kurių gal koks dešimt tąsė dvėselieną aplink...
Kaip ir buvome planavę sostinę pasiekėme apie piet ir smagiai palindome po dušu, netgi spėjome pavalgyti ir išsiųsti į Lietuvą atvirutes...
Traukiniu turėjome važiuoti per naktį tai tam reikalui pasipildėme alaus atsargas (kai keliavome nakvojant jurtose alaus vengdavome dėl galimų priverstinų išėjimų šaltu nakties metu pasilengvinti...).
Kaip jau minėjome traukiniu keliavome su Marta ir Jeremy, su kuriais smagiai plepėjome apie pačias įvairiausias temas. Marta yra žurnalistė ir tai jaučiasi iš jos smalsių klausimų ir įžvalgos. Jeremy labai konstruktyvus, tikriausiai dėl to, jog yra architektas ir jau grįžęs iš kelionės žada pradėti savo verslą projektuodamas sodus ant namų stogų. Važiuosme kažkada pažiūrėti kaip jam sekasi :).
Taip smagiai besišnekučiuojant ir kortuojant laikas labai greit prabėgo ir nuėjome miegoti...

2009.10.11. 58-oji kelionės diena.
Rytas buvo čia pat. Traukinio galinė stotelė ir buvo miestelis prie sienos. Zamyn – Uud iš Mongolijos pusės ir Erenhot iš Kinijos pusės.
Jau buvome pamokinti kaip elgtis išlipus iš traukinio. Iš būrio siūlytojų pervežti per sieną (sieną kirsti galima tik su transporto priemone) reikia išsirinkti tą, kuris mus perveš už mūsų norimą kainą. Paprasta :). Pavyko nusiderėti su vienu garbesnio amžiaus senuku ir vėliau pamatėme, kodėl jis sutiko už mūsų kainą – jo džipuko „viliuko“ durys neužsidarinėjo – laikėme jas rankomis, variklis užgesdavo tik pristabdžius... Na labai linksmai patraukėm link sienos. Ir prasidėjo „viliukų“ lenktynės! Visi susirinkę klientus iš traukinio kiek leidžia jų varikliai nukūrė link sienos. Mus aplenkė vienas...du.. trys... ech, jau visas būrys... Bet galop pasiekėme pasienį ir atsistojome eilėje ne paskutiniai, o galbūt apie vidurį...


Kol laukėme eilėje mūsų šoferiukas laiko veltui neleido. Išsitraukė pincetą ir pradėjo traukioti savo barzdos (et, kokia ten barzda...) ir ūsų plaukiukus... Ceremonija truko gal kokią 15 min... Fiu...Mes tvardėmės, bet karts nuo karto prunkšteldavome.. Efektyvus laiko išnaudojimas!
Pasienyje pasitiko mus eilės laukiančių kiniečių, kurie per sieną vyko su pundulais. Ir pabandyk tik sekundei nusigręžti, o jau žiūrėk prieš tave stovi užlindęs juodaplaukis mažuliukas (na, mes irgi nedidukai, bet tikrai ne tokie nagli...). Teko rimtai pasistumdyti ir pasižodžiauti... Gavome gerą įžangą prieš įžengiant į Kiniją, kuri buvo ten, anapus šio posto....

Apibendrinant Mongolijoje praleistą mėnesį:
Eismas chaotiškas... Nėra ko stebėtis. Juk jie pripratę prie didelių teritorijų ir arklių :). Gatvėse nebesuprasi, kokia kryptimi važiuoja automobiliai, kokios šviesoforo spalvos jie laukia norėdami pajudėti... Net nekalbame apie užmiestį, kur galioja tik lygumų taisyklės :).
Netvarkingi... Meta šiukšles kur pakliuvo...Gal dėl to, jog turi daug žemių? Juk viskas pasklis ir nesimatys... Tai labai pasijaučia sostinėje, kur toks požiūris sukrauna dideles krūvas šiukšlių... Kaip vėliau suprasime tai didele dalimi Kinijos įtaka...
Tourist friendly.... Nors ir netvarkingi, bet jau pirmąją dieną pajutome, kad čia į turistus teigiams požiūris ir daug kas sukurta būtent jiems. Pradedant nakvynėmis ir barais ir baigiant pačiomis mongolų šypsenomis. Čia jautėmės tikrai gerai.
Nepaliesta... Per visą Mongoliją eina tik vienas geležinkelis, kuris per Ulaan Baatarą sujungia Rusiją ir Kiniją. Visoje teritorijoje (primename, jog Mongolija užima 1,5 mln.kv.km!) yra tik keletas šimtų kilometrų asfaltuotų kelių. Visa kita – kalnai ir lygumos, iš vienos į kitą vietą besikeliančios jurtos, ereliai, dykumos... Blogi keliai tikriausiai atbaido daugumą turistų nuo šios unikalios ir nuostabios gamtos šalies. Tiesa, aplink jau matėme kiniečių tiesiamus kelius, kuriais už keleto metų tikriausiai pajudės tuntai bešiukšlinančių turistų iš Kinijos ir kitų pasaulio kampelių... Linkime kiek įmanoma apsaugoti šį unikalų kampelį...
Svetingi... Nors nėra kelių, geležinkelio bėgių, bet keliaujant per lygumas visur lydi klajoklių svetingumas – nerašytas paprotys, kad galima prisiglausti bet kurioje pakeliui sutiktoje jurtoje. Mes visada tai darydavome kai užsimanydavome papietauti. Jie mielai pasiūlydavo ugnį, šilumą, pieną..
Dainingi... Tiesa, mes bendravome ne tiek jau su daug mongolų, bet tie, su kuriais susidūrėme dainuodavo pirmai progai pasitaikius. Ir tikrai ne „Oops i did it again..“, bet melodingas, gražias vietines dainas... Viena jų mus lydėjo beveik visos Mongolijos metu. Labai graži :). Galite pasiklausyti mūsų dainų skiltyje...
Klajokliai.... Visgi reikia pasakyti, kad tai dar klajoklių tauta. Jeigu neskaičiuotume milijono gyventojų Ulaan Baatare, likę 1,5 mln gyventojų yra išsisklaidę po 1,5 mln kv.km. Antras pagal dydį miestas čia turi tik 75000 gyventojų. Didžioji dalis gyventojų verčiasi gyvulininkyste, kas ir verčia pasklisti po visą teritoriją.... Nugairinti veidai... Nuo ilgo jojimo į O raidę panačios kojos... Civilizacijos paliesti mažai...