Naktis traukinyje. Ankstus rytas Pingyao. Deramės su taksistais. Juokingos merginos hosteliuke. Konfucijaus šventykla. Bandom prasmukti ant sienos. Kojų masažai.
Traukinyje buvome nusipirkę vadinamąjį „hard sleeper“ – miegamąsias vietas šešiavietėje kupe. Tik sunkiai tai galime pavadinti kupe, nes nėra nei durų nei kitų užtvarų, kurie atskirtų nuo koridoriuko.
Kalbant apie traukinių sistemą galime pasakyti daug gerų žodžių. Punktualu, pakankamai švaru (nekalbant, kad patys keleiviai patys didžiausi pasaulio šiukšlintojai...), greita ir pakankamai pigu. Yra trys traukinių tipai – Z traukiniai, K traukiniai ir „beraidžiai“ :). Z traukiniai patys greičiausi, bet ir brangiausi. K traukiniai laikomi vidutinės klasės, na, o trukiniai be raidžių žymėjimo patys pigiausi, bet ir patys ekstremaliausi :). Apie nuotykius su šio tipo traukiniais skaitykite sekančiuose mūsų pasakojimuose...
Į Pingyao atvykome ankstų rytą, įveikę apie 500 km. atkarpą. Prie mūsų iškart prisistatė Tuk tukų ir motorolerių vairuotojai, kurie siūlė savo viešbutukus ir nakvynes. Mes bandėme jiem paaiškinti, kad mes jau turime savo rezervaciją, bet žinant kiniečių kalbos žinias tai buvo bergždžias darbas. Jiems tiesiog šypsojomės ir jie mums atgal :). Iškart nusipirkome bilietus iš Pingyao į Xianą, kuris buvo dar už 500 km į pietvakarius. Kol mes pirkomės bilietus vienas iš vairuotojų visgi surezgė mintį, kaip gali gauti pinigėlių iš reikalo su mumis, ir mums pasiūlė nuvežti iki mūsų viešbutuko už dyką. Žinojome visus vežiotojų triukus ir tai nebuvo panašu į pakeliui nuvežimą į draugo parduotuvę, nes buvo tik 6h ryto... Įsėdome ir štai tikrai mes netrukus jau buvome prie savo viešbutuko. Susistūmusios krėslus miegojo priimamojo mergaitės. Pasirodo vairuotojas gavo iš jų pinigų už mūsų atvežimą... lyg būtų mus kaip klientus jiems suradęs...nors mes ir turėjome rezervaciją. Na, ok, svarbu mums tai papildomai nekainavo... Išklausėme viešbutuko mergaitės litaniją (kitaip nepavadinsi, nes tai ką ji vadino anglų kalba buvo panašiau į niurnėjimą, urzgimą...), ji bėrė vos vos suprantamus žodžius kaip žirnius į sieną. Vos sulaikėme juoką ir ramiai nuėjome pamiegoti į savo kambariuką. Viešbutukas tikrai gražus, su senoviniu vidiniu kiemu ir senoviniais kambariukais.
Pats Pingyao vadnamas Kinijos finansų pradininku. Čia įsisteigė pirmieji Kinijos bankai, susiformavo bankininkystės normos... Ir tai labai jautėsi. Visi gatvės prekeiviai turėjo begales sidabrinių monetų iš įvairiausių prekybos laikų. Čia mes pamatėme pelno galimybę ir nusipirkome keletą sidabrinių monetų. Tai buvo 1792 m. monetos, už kurias sumokėjome po 7 lt. Vien jas išlydžius už sidabrą gautume dvigubai daugiau. Neskaitant jų istorinės vertės... Nežadame jų parduoti, laikysime jas kaip suvenyrus...
Reikia išskirti Pingyao gynybinėmis sienomis apjuostą senamiestį, kuris skaitomas vienas unikaliausių išlikusių Kinijoje. Senamiestis ne tik pilnas senovinių valdžios pastatų, šventyklų, bet ir gyvenamųjų namų, kuriuose vis dar gyvenama. Smagu vaikšioti gatvelėmis, kuriose verda eilinis dienos gyvenimas, kur moterys skalbiasi, kur vyrai žaidžia kinietiškais šachmatais arba taiso savo motorolerius.. Nusprendėme išsirinkti tik vieną šventyklą, nes nesame dideli jų fanai. Pasirinkome Konfucijaus šventyklą, kurioje senovėje buvo valstybinis egzaminų centras.
Perėjome daugybę uždarų kiemelių su sava istorija, pasižvalgėme nuo šventyklos stogo ir patraukėme toliau..
Mūsų draugai Marta ir Jeremy šiame miestelyje buvo prieš keletą dienų ir mums patarė, jeigu norime pasivaikščioti gynybinėmis sienomis ir dar nemokamai, tai bandyti praeiti per pietinius vartus, kurie menkai stebimi. Pabandėme, bet šįkart mus užmatė bekortuojantys kasininkai ir paprašė susimokėti. Pasukome atgal. Nusprendėme, kad vienam žmogui mokėti 120 jenų (12 eurų) tik už pasivaikščiojimą sienomis yra per daug... Tai buvo darkart įsitikinimas, kad Kinijoje beveik visi turistiniai lankomi objektai yra mokami ir palyginus brangūs... Kaip patys kiniečiai išgali už tai susimokėti? Juk jų vistiek tuntai eina nors ir brangu.
Šalia to, kad visą dieną vaikščiojome siauromis gatvelėmis dar užlipome į senamiestuko centre stovintį vartų bokštą, nuo kurio atsivėrė nerealus senamiesčio vaizdas...
Čerpiniai stogai, maži vidiniai kiemukai, šurmuliuojantys prekeiviai, raudoni gatvių žibintai...
Dar kitoks vaizdas sutemus ir sužibus raudoniems žibintams. Ne, tai ne raudonųjų žibintų gatvė Amsterdame ar Vilniuje prie stoties :). Kur kas mielesnis vaizdas...
Visos dienos pasivaiščiojimą vainikavo pėdų masažas, kuris mums čia kainavo tk po 7 litus... Atsigavus kojoms ir alutis saldesnis :).
2009.10.18. 65-oji kelionės diena.
Pasivaikščiojome. Apsikirpimas. Nuotykis tualete. Viso kūno masažas. Sėdam į traukinį. Ispanės.
Kitos dienos vakare jau turėjome išvykti į Xianą todėl dar turėjome gerą progą vėl pasivaikščioti miestuke, prisipirkti mandarinų. Gintas nusprendė pasinaudoti vietinio kirpėjo paslaugomis, nes kudlos jau buvo pradėjusios garbanotis :). Lengviau jam bus gyventi...
Per daug neturėdami ką veikti slampinėjome po prekyvietes. Priėjome vieną prekybinį centrą ir manydami, kad čia turėtų būti padorus tualetas, nutarėme juo pasinaudoti. Tam reikia skirti keletą eilučių (kalba mažai cenzūruota) ...
Moteriškieji tualetai... Tikriausiai jie turi mažiau gėdos nei vakariečiai, nes darydamos savo reikalą durų net neužsidaro. O tos, kurios reikalą jau daro yra raginamos belaukiančių, kad pasiskubintų...
Vyriškieji tualetai.... Jie taip pat nelinkę užsidaryti durų. Visas reikalas ne tik girdisi, bet ir labai greitai kvapu ateina. Ir lyg susitarę tą dieną visuose tualetuose darė didesnius reikalus (galbūt namuose apskritai neturi tualeto ir naudojasi proga..) ir tai girdėjosi vos ne kaip drum‘n‘bass vakarėlis... Nusižiūrėjęs, jog kampe yra dar vienas tualetas, nors ir be durelių, Gintas nulėkė tiesiai prie jo daryti mažesniojo reikaliuko. Netrukus, kai jau jis pradėjo daryti savo reikalą, už nugaros pasigirdo žingsniai ir vidutinio amžiaus kinietis be skrupulų apėjęs Gintą iš šono išsitraukė savo „aparatą“ ir kryžmindamas čiurkšlę pradėjo lengvintis... Tikriausiai ne kiekvienas vyras gyvenime turi progą pakovoti tokiais ginklais... Jo žvigsnis buvo ramus kaip kūdikio.. Tai dar viena, įprasta jo diena... Gintui ji ilgam išliks atmintyje... Jis vis dar pašoka iš miegų vidury nakties :).
Per daug nieko neveikę darkart nuėjome pasimasažuoti. Šįkart ne tk pėdų masažui, bet ir viso kūno. Viso kūno masažas 14 litų... Tiesa iš jo išėjome kai sulaužyti, bet tikriausiai į naudą. Dar keletą dienų jautėme išmasažuotus raumenukus ir ištrintą nugarą :).
Kartu su mumis iš mūsų hosteliuko į Xian‘ą traukiniu važiavo dvi ispanės keliaujančios po pasaulį. Pasirodo mes ne vieninteliai, kuriems įstrigo mergaitės iš priimamojo anglų kalba. Ispanės tiesiog pasakė „We‘ll never forget that girl...“ :).
Pačioje traukinių stotyje visi keturi dar susipažinome su kiniečiu gidu, kuris būdamas labai komunikabilus, priėjo prie mūsų pabendrauti. Šiek tiek klausimų apie Kiniją, šiek tiek apie Lietuvą... Lietuvos krepšinis pats geriausias mūsų ambasadorius.... Pirmoje stotelėje jis jau turėjo išlipti tai tiesiog apsikeitę kontaktais sutarėme jį aplankyti kai kitą kartą lankysimės Kinijoje :).
Traukinyje buvome nusipirkę vadinamąjį „hard sleeper“ – miegamąsias vietas šešiavietėje kupe. Tik sunkiai tai galime pavadinti kupe, nes nėra nei durų nei kitų užtvarų, kurie atskirtų nuo koridoriuko.
Kalbant apie traukinių sistemą galime pasakyti daug gerų žodžių. Punktualu, pakankamai švaru (nekalbant, kad patys keleiviai patys didžiausi pasaulio šiukšlintojai...), greita ir pakankamai pigu. Yra trys traukinių tipai – Z traukiniai, K traukiniai ir „beraidžiai“ :). Z traukiniai patys greičiausi, bet ir brangiausi. K traukiniai laikomi vidutinės klasės, na, o trukiniai be raidžių žymėjimo patys pigiausi, bet ir patys ekstremaliausi :). Apie nuotykius su šio tipo traukiniais skaitykite sekančiuose mūsų pasakojimuose...
Į Pingyao atvykome ankstų rytą, įveikę apie 500 km. atkarpą. Prie mūsų iškart prisistatė Tuk tukų ir motorolerių vairuotojai, kurie siūlė savo viešbutukus ir nakvynes. Mes bandėme jiem paaiškinti, kad mes jau turime savo rezervaciją, bet žinant kiniečių kalbos žinias tai buvo bergždžias darbas. Jiems tiesiog šypsojomės ir jie mums atgal :). Iškart nusipirkome bilietus iš Pingyao į Xianą, kuris buvo dar už 500 km į pietvakarius. Kol mes pirkomės bilietus vienas iš vairuotojų visgi surezgė mintį, kaip gali gauti pinigėlių iš reikalo su mumis, ir mums pasiūlė nuvežti iki mūsų viešbutuko už dyką. Žinojome visus vežiotojų triukus ir tai nebuvo panašu į pakeliui nuvežimą į draugo parduotuvę, nes buvo tik 6h ryto... Įsėdome ir štai tikrai mes netrukus jau buvome prie savo viešbutuko. Susistūmusios krėslus miegojo priimamojo mergaitės. Pasirodo vairuotojas gavo iš jų pinigų už mūsų atvežimą... lyg būtų mus kaip klientus jiems suradęs...nors mes ir turėjome rezervaciją. Na, ok, svarbu mums tai papildomai nekainavo... Išklausėme viešbutuko mergaitės litaniją (kitaip nepavadinsi, nes tai ką ji vadino anglų kalba buvo panašiau į niurnėjimą, urzgimą...), ji bėrė vos vos suprantamus žodžius kaip žirnius į sieną. Vos sulaikėme juoką ir ramiai nuėjome pamiegoti į savo kambariuką. Viešbutukas tikrai gražus, su senoviniu vidiniu kiemu ir senoviniais kambariukais.
Pats Pingyao vadnamas Kinijos finansų pradininku. Čia įsisteigė pirmieji Kinijos bankai, susiformavo bankininkystės normos... Ir tai labai jautėsi. Visi gatvės prekeiviai turėjo begales sidabrinių monetų iš įvairiausių prekybos laikų. Čia mes pamatėme pelno galimybę ir nusipirkome keletą sidabrinių monetų. Tai buvo 1792 m. monetos, už kurias sumokėjome po 7 lt. Vien jas išlydžius už sidabrą gautume dvigubai daugiau. Neskaitant jų istorinės vertės... Nežadame jų parduoti, laikysime jas kaip suvenyrus...
Reikia išskirti Pingyao gynybinėmis sienomis apjuostą senamiestį, kuris skaitomas vienas unikaliausių išlikusių Kinijoje. Senamiestis ne tik pilnas senovinių valdžios pastatų, šventyklų, bet ir gyvenamųjų namų, kuriuose vis dar gyvenama. Smagu vaikšioti gatvelėmis, kuriose verda eilinis dienos gyvenimas, kur moterys skalbiasi, kur vyrai žaidžia kinietiškais šachmatais arba taiso savo motorolerius.. Nusprendėme išsirinkti tik vieną šventyklą, nes nesame dideli jų fanai. Pasirinkome Konfucijaus šventyklą, kurioje senovėje buvo valstybinis egzaminų centras.
Perėjome daugybę uždarų kiemelių su sava istorija, pasižvalgėme nuo šventyklos stogo ir patraukėme toliau..
Mūsų draugai Marta ir Jeremy šiame miestelyje buvo prieš keletą dienų ir mums patarė, jeigu norime pasivaikščioti gynybinėmis sienomis ir dar nemokamai, tai bandyti praeiti per pietinius vartus, kurie menkai stebimi. Pabandėme, bet šįkart mus užmatė bekortuojantys kasininkai ir paprašė susimokėti. Pasukome atgal. Nusprendėme, kad vienam žmogui mokėti 120 jenų (12 eurų) tik už pasivaikščiojimą sienomis yra per daug... Tai buvo darkart įsitikinimas, kad Kinijoje beveik visi turistiniai lankomi objektai yra mokami ir palyginus brangūs... Kaip patys kiniečiai išgali už tai susimokėti? Juk jų vistiek tuntai eina nors ir brangu.
Šalia to, kad visą dieną vaikščiojome siauromis gatvelėmis dar užlipome į senamiestuko centre stovintį vartų bokštą, nuo kurio atsivėrė nerealus senamiesčio vaizdas...
Čerpiniai stogai, maži vidiniai kiemukai, šurmuliuojantys prekeiviai, raudoni gatvių žibintai...
Dar kitoks vaizdas sutemus ir sužibus raudoniems žibintams. Ne, tai ne raudonųjų žibintų gatvė Amsterdame ar Vilniuje prie stoties :). Kur kas mielesnis vaizdas...
Visos dienos pasivaiščiojimą vainikavo pėdų masažas, kuris mums čia kainavo tk po 7 litus... Atsigavus kojoms ir alutis saldesnis :).
2009.10.18. 65-oji kelionės diena.
Pasivaikščiojome. Apsikirpimas. Nuotykis tualete. Viso kūno masažas. Sėdam į traukinį. Ispanės.
Kitos dienos vakare jau turėjome išvykti į Xianą todėl dar turėjome gerą progą vėl pasivaikščioti miestuke, prisipirkti mandarinų. Gintas nusprendė pasinaudoti vietinio kirpėjo paslaugomis, nes kudlos jau buvo pradėjusios garbanotis :). Lengviau jam bus gyventi...
Per daug neturėdami ką veikti slampinėjome po prekyvietes. Priėjome vieną prekybinį centrą ir manydami, kad čia turėtų būti padorus tualetas, nutarėme juo pasinaudoti. Tam reikia skirti keletą eilučių (kalba mažai cenzūruota) ...
Moteriškieji tualetai... Tikriausiai jie turi mažiau gėdos nei vakariečiai, nes darydamos savo reikalą durų net neužsidaro. O tos, kurios reikalą jau daro yra raginamos belaukiančių, kad pasiskubintų...
Vyriškieji tualetai.... Jie taip pat nelinkę užsidaryti durų. Visas reikalas ne tik girdisi, bet ir labai greitai kvapu ateina. Ir lyg susitarę tą dieną visuose tualetuose darė didesnius reikalus (galbūt namuose apskritai neturi tualeto ir naudojasi proga..) ir tai girdėjosi vos ne kaip drum‘n‘bass vakarėlis... Nusižiūrėjęs, jog kampe yra dar vienas tualetas, nors ir be durelių, Gintas nulėkė tiesiai prie jo daryti mažesniojo reikaliuko. Netrukus, kai jau jis pradėjo daryti savo reikalą, už nugaros pasigirdo žingsniai ir vidutinio amžiaus kinietis be skrupulų apėjęs Gintą iš šono išsitraukė savo „aparatą“ ir kryžmindamas čiurkšlę pradėjo lengvintis... Tikriausiai ne kiekvienas vyras gyvenime turi progą pakovoti tokiais ginklais... Jo žvigsnis buvo ramus kaip kūdikio.. Tai dar viena, įprasta jo diena... Gintui ji ilgam išliks atmintyje... Jis vis dar pašoka iš miegų vidury nakties :).
Per daug nieko neveikę darkart nuėjome pasimasažuoti. Šįkart ne tk pėdų masažui, bet ir viso kūno. Viso kūno masažas 14 litų... Tiesa iš jo išėjome kai sulaužyti, bet tikriausiai į naudą. Dar keletą dienų jautėme išmasažuotus raumenukus ir ištrintą nugarą :).
Kartu su mumis iš mūsų hosteliuko į Xian‘ą traukiniu važiavo dvi ispanės keliaujančios po pasaulį. Pasirodo mes ne vieninteliai, kuriems įstrigo mergaitės iš priimamojo anglų kalba. Ispanės tiesiog pasakė „We‘ll never forget that girl...“ :).
Pačioje traukinių stotyje visi keturi dar susipažinome su kiniečiu gidu, kuris būdamas labai komunikabilus, priėjo prie mūsų pabendrauti. Šiek tiek klausimų apie Kiniją, šiek tiek apie Lietuvą... Lietuvos krepšinis pats geriausias mūsų ambasadorius.... Pirmoje stotelėje jis jau turėjo išlipti tai tiesiog apsikeitę kontaktais sutarėme jį aplankyti kai kitą kartą lankysimės Kinijoje :).
Pranešimai
gintai, nesigraužk, tu gi kietas kaip dešra. tikiu, kad tinkamai atstovavai lietuviškas dešras mūšyje su kinų dešromis
AtsakytiPanaikintiKestai,
AtsakytiPanaikintiiskart nusukau zvilgsni nuo musu ginklu. Vos galejau matyti kur darau po tokio akibroksto :)
Stengiausi :)
Gintas