Hanojus
2009.11.13. 91-oji kelionės diena.
Kertam sieną. Long son. Autobusiuku iki Hanojaus. Klaidžiojimai Hanojuje. Svečių namai. Vakaras.
Tokio didelio skirtumo kirtus sieną, kaip iš Mongolijos, nebuvo. Vienintelis pastebimas dalykas – daug plačiau naudojama anglų kalba. Jau tik praėjus sieną išgirdome pasiūlymus nuvešti iki Lang Son (pirmasis didesnis miestelis Vietname) ar iki Hanojaus. Truputį pasiderėję „sulygom“ gerą kainą ir nuvažiavom iki Lang Son. Ten dar kartą persiderėjus (Vietname pajutom, kad reiks derėtis ir derėtis...) gavom bilietus už tą pačią sutartą kainą ir persėdom į kitą autobusiuką. Autobusiukas naujas ir labai džiaugėmės, kad gan dideliame autobusiuke sėdime tik trys. Netrukus mūsų svajonės išsilakstė, nes autobusiukas pradėjo lėtai sukti ratus Lang Son gatvėmis ir rinktis keleivius. Sukomės gerą valandą ir autobusiuke neliko nei vienos laisvos vietos. Na, bet svarbu pagaliau pajudėjom norima kryptimi...
Iki Hanojaus viso labo buvo tik pusantro šimto kilometrų tai šį atstumą įveikėm greitai. Be abejo, kaip ir priklauso Vietnamo biznieriam, autobusiuko vairuotojas mus dar užvežė į pakeliui esančią kavinukę “užkąsti“ už tai tikėtina sau į kišenę įsidėdamas pinigėlio...
Gamta ir toliau buvo nuostabi. Vis daugiau palmių, kas šią šalį darė dar egzotiškesnę. Ir pasistebėjo kitokie architektūros bruožai. Nesame dideli architektūros žinovai (bet užtat turime draugų :)) tad tik iš bendrų bruožų galime sakyti, kad tai dideliąja dalimi Prancūzijos palikimas... Tai ypač pasijuto Hanojuje, kur netgi keletas kvartaliukų vadinami prancūziškaisiais.
Hanojuje buvome išleisti nežinia kur (kaip vėliau sužinojome visai neblogoje vietoje...) tad ilgai nieko nelaukę (nes klausinėjant mūsų svečių namų gatvės niekas nežinojo) susitabdėme taksi ir jam foroaparato ekraniuke parodėme vietą, kurios mums reikėjo. Iki ten buvo geras gabaliukas ir sumokėjome pusę jau užsisakytų svečių namų kainos.. Paleidę taksi ėjome ieškoti savo nakvynės vietos. Nebuvo taip lengva kaip tikėjomės... Ir patys neradome tokio adreso, ir klausinėjimas nepadėjo. Niekas nežinojo vietos, kurios ieškojome... Galop užsukome į mažą ofisiuką ir užklausėme tenais dirbačių merginų. Jos mandagiai pasisiūlė padėti ir kartu su mumis apėjo kvartaliuką. Nieko. Grįžę į jų ofisuką internete pasitikrinome norimą adresą. Pasirodo tai visai kitas adresas nei mūsų nusifotografuota nuoroda iš jų rezervacijos tinklapio... Turėjome grįžti į tą pačią vietą, kurioje mus buvo paleidęs autobusiuko vairuotojas. Taigi, paklajoję geras tris valandas, atvažiavome į savo tos nakties namus.. Pakeliui jau galvojome, kaip apšaukti svečių namų šeimininkus... Žinojome, kad šių svečių namų reitingas labai aukštas ir tikėjomės, kad nenorės gadinti savo vardo. Ramiai išdėstėme savo patirtus nuotykius. Jaunas šeimininkas labai susijaudinęs mums papasakojo kaip jis laukė mūsų autobusų stotyje (nors mes to neprašėme...), pralaukė tris autobusus... Iškart pasisiūlė sumokėti pusę taksi išlaidų ir netgi pasiūlė už tą pačią kainą didesnį kambarį. Nesitikėjome tokio profesionalaus požiūrio. Mūsų per paiešks sukauptas pyktis blėso... Ir išvis išnyko kai Daivid‘as (svečių namų šeimininkas) pasiūlė papietauti su juo jo sąskaita. Dar tą patį vakarą tinklapyje klaida buvo ištaisyta ir visos pusės patenkintos nuėjo ilsėtis.
Buvo penktadienis ir 13ta.. Tuo nuotykiai nesibaigė...
Jau gerokai po vidurnakčio pasigirdo krabždėjimas. Ir štai pro akis pasieniais pralėkė, ne kas kita, o delno dydžio žiurkė! Pradėjome juoktis.. Tikrai neeilinė diena. Žiurkė vien pabėgiojimu nepasitenkino. Pradėjo, lyg čia būtų jos namai, kabarotis užuolaidomis į viršų. Sunkiai jai tai pavyko tai ji pabandė kitaip realizuoti savo aktyvumą. Išlindo per lovos viršugalį esantį plyšį tarp sienos ir čiužinio ir viks vikst uodegyte po pagalve. Keletą sekundžių taip ir kuitėsi. Kyšojo tik uodega.. Gintas griebė (ne ne, ne pagalį kaip padarytų tikras vyras) fotoaparatą, bet jo nusivylimui žiurkė vėl palindo po lova ir iš ten krabždeno čiužinį. Nepagavęs gero kadro, ramus sau kaip dešra, jis nuėjo gulti (kambaryje buvo dvi lovos). Vidutė liko viena su žiurke... Bet žiurkė ilgai neužsibuvo ir, tikriausiai tik per jai žinomus plyšius, išėjo ieškoti nuotykių į gatvę..
2009.11.14. 92-oji kelionės diena.
Rašom blogą. Užpuola batų valytojai. Ežeriukas Hoan Kiem Lake..
Kitą dieną mandagiai pasakėm David’ui apie mūsų nakties nuotykį. Jis bandė atrodyti nustebęs, bet matėsi, jog jam tai ne naujiena.
Mums didesnis kambarys (ačiū už tokį kambarį!) buvo skirtas vienai nakčiai tad tą vakarą perėjome į kiek mažesnį kambarį. Deja, tą vakarą už sienų žiurkės vis dar krabždėjo.. Bet bent jau pagalvėmis nebėgiojo :).
Tą dieną, kaip jau žinote pradėjome pildyti savo blogą.
Kiek atsipūsti išėjome į miestą. Motorolerių armija. Jų tiek daug, kad nėra net laisvos vietos gatvėje. Jie važiuoja net kelkraščiais… Tiesiog eini tiesiai ir tikiesi, kad jie tave aplenks. Net neteko matyti, kad jie į ką nors būtų atsitrenkę. Vairuodavo tikrai vikriai ir įgudusiai. Taisyklės, be abejo, niekam nerūpėjo.. Būdavo džiugu jeigu sustodavo prieš raudoną šviesoforą..
Motoroleris jiem visas gyvenimas. Jis kaip žirgas mongolui :). Jie su juo tikriausiai ir miegoti jeigu benzinu nesmirdėtų…
Hanojus savo svetingumu stebino toliau. Einant gatve prie mūsų prišoko batsiuvys su krepšiuku įrankių. Pamatęs, kad Ginto bato kraščiukas truputuką atvipęs, nieko nelaukęs ir neklausęs patepė klijais. Užkrapino gal vieną lašiuką… Norėjo dar ir batų raištelius pakeisti, bet mes atsisakėme ir paklausėme kiek mes jam skolingi. Jis paprašė ~ 15lt. Parodėme pirštu, kad jam kažkas negerai ir pasiūlėme apie 50 ct. Jis dar garsiau pareikalavo savo sumos. Gintas jam pasakė, kad arba imi mūsų siūlomus pinigus arba negausi nieko (mes juk jo paslaugų net neprašėm…). Jis nustūmė siūlomą sumą ir buvo paliktas vienas… Iš paskos dar girdėjosi jo piktas balsas. Tuo dar viskas nesibaigė.. Už keleto kvartaliukų jis vėl išniro prieš akis, jau su draugu. Jo neišsigandome, nes gatvė buvo sausakimša žmonių. Jis vėl paprašė savo sumos. Kai Gintas ištraukė iš kišenės mūsų siūlytą sumą, jis be jokių skrupulų sušnypštė “F..k of!”. Na jeigu jis taip tai ir mes. Pasakėm, kad kviečiam policiją. Jis nepasimetė ir pats išsitraukęs telefoną sako, kad ir iškvies. Blefas. Pamatęs, kad mes ramiai laukiam kol jis iškvies pareigūnus, jis vėl pradėjo reikalauti „give me my money..“. Tada jau mes numojome į jį ranka ir nuėjome savo keliu. Atsigrežę matėme, kaip jis lydi mus žvilgsniu.. Truputį nejauku pasidarė. Sutarėme labiau bandyti išvengti tokių situacijų.. Maža kas...
Tą dieną pasivaikščiojom mieste. Apėjome senamiestį esantį ežeriuką, kurio saloje buvo šventovė (šis vaizdas laikomas Hanojų reprezentuojančiu...).
Kol vaikščiojome buvome atakuojami Lonely Planet gidų pardavėjų. Žinojome jų kokybę (visi buvo originalų kopijos...) tad nusprendėme pirkti tik už labai mažą kainą, kad ir prekiautojams nenuskiltų... Prašėme Pietryčių Azijos gido už 5 dolerius, kai tuo tarpu jie mažiausią kainą siūlė 8 dolerius. Tvirtai laikėmės savo ir sandoris tą dieną neįvyko..
2009.11.15. 93-oji kelionės diena.
Pabaigėm blogą. Bažnyčia. Sutinkam Audrey.
Kitą dieną toliau krapštėmės prie blogo. Smagu buvo kelti pasakojimus, kurie įvykę prieš gerą mėnesį…
Nudžiugome pamatę, kad Hanojuje net keletas katalikiškų bažnyčių. Kaip tik buvo sekamdienis tad patraukėme pabūti mišiose. Bažnyčia lyg iš Europos atkeliavusi sutraukė daug lankytojų. Vietname apie 7% katalikų tad nenuostabu, kad bažnyčia buvo beveik pilna. Nors ir nesupratome žodžių, bet mišios buvo identiškai laikomos kaip ir Lietuvoje tad neturėjome keblumų... Nustebino kaip visi aktyviai dalyvauja mišiose. Tiek giesmes pilnu balsu gieda tiek ir į kunigo užduodamus klausimus atsakinėja. Pas mus to neteko matyti...
Tą vakarą nuėjome pasėdėti išreklamuotame skersgatvių bariuke, kuriame alaus didelė stiklinė (apie 0,3l) kainuoja apie 0,4 l. Skaitėme, kad ir Kotryna su Ryčiu čia smagiai praleido laiką tad nusprendėme ir mes. Gintas juk nepraleis progos už tokią kainą papildyti apynių atsargų..
Skersgatviuke visi tiesiog sėdi gatvės pakraštyje ant mažų kėdučių. Viena iš kėdučių tampa stalu ir ant jo susidėję stiklines bendrauja keliautojai ir visi kiti klajoklių plauko turinčio personos... Susipažinome su Audrey, prancūze, su kuria ir prasišnekučiavome likusį vakarą. Bankininkai tikriausia traukia bankininkus... Ji dirba Societe Generale tai Gintas turėjo apie ką su ja pabendrauti..
2009.11.16. 94-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Skersgatviukas. CD rašom. Persikraustom į kitą viešbutuką.
Kitą dieną nusprendėme išsirinkti kokį nors turą aplink Hanojų. Be abejo norėjome vykti į Halong Bėjų. Labai norėjome vykti su trijų dienų kelione, naktis praleidžiant laive. Bet to atsisakėm pamatę orų prognozę. Apie dešimt dienų bus apsiniaukę ir lietinga… Nusprendėme, kad neverta tokią grožybę pamatyti ne pačioje gražiausioje formoje… Vietoje to nusprendėme vykti į vadinamąjį sausumos Halong Bėjų – Tam Coc. Kelionę, per daug nesigilinę į detales, užsisakėme iš David’o. Jo svečių namuose jau nebegalėjome nakvoti (visi kambariai buvo užimti – na ir tegul kiti pasidžiaugia žiurkytėmis…) tad nuvykome į kitą, tokia pačia kaina, nakvynės vietą.
Tą dieną ieškojome visame mieste, kur galėtume pasinaudoti kompiteriu, su DVD skaitytuvu. Deja, neradome. Netgi su motoroleriu aplėkėme keletą tolimesnių kvartalų, bet bergždžiai… Į DVD norėjome perkelti iki šiol prifotografuotas nuotraukas, kad galėtume išsiųsti namo..
Galop radome foto prekių parduotuvę, kuri už papildomą mokestį mums įrašė pirmąją partiją kompaktų…
2009.11.17. 95-oji kelionės diena.
Tam Coc. Užsisakom autobuso bilietus kitai dienai.
Kitą dieną turėjome keltis sau neįprastai ankstyvu metu ~ 7h :). Lyg to nebūtų gana, Gintas dar pamiršo atsisukti savo mobilųjį viena valanda, tad atsikėlėme dar viena valanda anksčiau… Nepamatę, kad atsikėlėm per anksti nusiprausę nuėjome į priimąjį laukti savo autobuso. Mūsų nuostabai vaikinukas, dirbantis apačioje, tik išgirdęs mus pakilo iš guolio ir pasakė, kad pusryčiai tik nuo septynių.. Pažvelgę į laikrodžius supratome, kas iš mūsų susimovė.. Kritome dar pasnausti..
Turas tęsėsi apie 150 km nuo Hanojaus iki pirmosios Vietnamo sostinės Hoa Lu, kurios vietoje likusios tik dvi šventyklos. Dar tik ketinama šią vietą prikelti iš po žemių.. Šventyklos kiek kitokios nei Kinijoje. Panašumų daug, bet jos ne tokios išmargintos, paprastesnės ir mums pasirodė šventesnės…
Po pietų pasiekėme ir Tam Coc vietą. Tai karstinių kalnų virtinė, tarp kurių vingiuoja plati upė, kuri tai apvingiuoja kalnus, tai pro juos pralenda per susidariusias olas…
Buvome plukdomi po du vienoje valtyje. Valties irkluotojai jau tiek buvo įpratę irkluoti, kad tai galėjo daryti su bet kuria kūno dalimi.
Vaizdai tikrai gražūs. Lyg dar mums nebūtų gana nuotraukų, viską fotoaparatu pyškinom toliau.. Tiesiog viskas taip gražu, kad norisi išsinešti kartu…
Iš tiesų kai kurios vietos priminė Halong Bėjaus įlanką.
Pasiplaukioję apie porą valandų dar turėjome išklausyti vienos iš irkluotojų pasiūlymų. Ji pardavinėjo rankomis siuvinėtus užtiesalus, pinigines ir pan… Iš mandagumo nupirkome vieną piniginikę – bus patogiau kokius nors niekučius susidėti..
Tiek to turo. Bet buvome laimingi, nes jau buvome pasiilgę naujų įspūdžių. Gal tik kiek kėlėmės neįprastu laiku tad ir nuėjome miegoti daug anksčiau…
Tą vakarą nusiperkam autobuso bilietus į Hoi An.
2009.11.18. 96-oji kelionės diena.
Rašom CD. Pamatom MU. Persikraustom į kitą viešbutį. Perkam bilietus. Aplankom Ho Chi Minh’o buvusią rezidenciją - mauzoliejų. Water Puppetry show.
Kita diena truputį pakoregavo mūsų planus. Buvome jau nusprendę šį vakarą išvykti iš Hanojaus, bet kai kas įvyko..
Tą dieną nuėjome įrašyti paskutinių CD su nuotraukomis į tą pačią parduotuvėlę. Kol moteris kėlė nuotraukas į savo kompiuterį ji trumpam įjungė televizorių. O ten rodo Manchester United azijos fanus, kurie spygauja iš laimės. Paklausėme moters, kas čia darosi. O ji sako, kad atvažiuoja į Hanojų Manchester United! Ir rytoj stadione žais su Vietnamo rinktine. Gintas visas persimainė ir jau viskas buvo aišku – liekam Hanojuje dar dvi dienas. Grįžom į viešbutuką ir paprašėm, kad nukeltų mūsų autobuso bilietą (be abejo sugalvojo nukėlimo mokestį) ir, kad dar apsistojam dviem naktim. Jie nebeturėjo kambarių tai mes nesunkiai radome truputį paėjėję senamiesčio gatvelėmis.
Gintas švytėjo iš laimės, kad galiau galės pamatyti savo komandą (dar jos nenusipirko, bet palaiko kai žaidžia :)). Dar prieš išeinant iš viešbučio mergina patvirtino, kad tikrai MU atvažiuoja čia.
Bilietą (Vidutė – protingas žmogus, atsisakė eiti į varžybas) gavome ir nesunkiai. Netgi ne bilietą, o pakvietimą į pagrindinę tribūną! Vaaau!!! Gintas švytėjo. Kaip visada laimė apakina akis... :).
Kadangi nebeišvažiavome iš Hanojaus tai nusprendėme aplankyti keletą jo objektų. Patraukėme į Ho Chi Minh‘o mauzoliejaus kompleksą. Kadangi Ho Chi Minh‘o kūnas nuo rugsėjo iki gruodžio būna išvežtas „atostogauti“ į Rusiją (tikriausiai atliekami tam tikri veiksmai...) tai pasitenkinome aplankydami kitas muziejaus vietas.
Verta mokėti pinigus vien už ramybės krislelį, kurį gauni muziejaus teritorijoje. Teritorija, kurioje paliktas Ho Chi Minh‘o gyvenamasis namas bei jo reprezentaciniai rūmai, jo keletas naudotų automobilių. Gražiai prižiūrima ramybės oazė chaotiškame mieste.
Grįžome į viešbutuką iš miesto ir Gintas iškart žvilgtelėjo, kas apie MU rašome internete (nes jau buvo pradėjusi kankinti negera nuojauta..). Na ir še tau... Pasirodo atvažiuoja buvusių MU žaidėjų rinktinė, kuri žais rungtynes su buvusiais Vietnamo rinktinės žaidėjais bei su buvusisiais Liverpool‘io futbolininkais. Tikrai ne taik kotikėjosi Gintas, bet pamatyti bus verta.. Nu, bet apsišauk tu taip... Va tau ir dešros kietumas...
Tą vakarą taip pat nusprendėme aplankyti ir vandens lėlių teatrą (Water Puppetry show, vietnamietiškai roi nuoc). Šis vaidybos menas Vietname atsirado prieš 1000 metų ir turi gilias tradicijas, keliauja per pasaulį ir pan.
Teatras patiko, visas lėlių veiksmas vyksta ant vandens (tuo gal tik ir skiriasi nuo Kauno lėlių teatro), vaidinamos vietnamietiško gyvenimo situacijos, akomponuojamos šalia grojančio ansambliuko. Nebrangu, įdomu, verta.
2009.11.19. 97-oji kelionės diena.
Miegam. Valgom. ManU.
Kaip dažniausiai mėgstame taip ir šį rytą saldžiai išsimiegojome. Daugiau nieko doro ir neveikėme, pavalgėme, paslampinėjome po senamiestį ir Gintas patraukė į rungtynes.
Gerų įvertinimų vertas ir nuvežimas į stadioną ant motorolerio. Pasitaikė smarkus vairuotojas tai taip pavežiojo prie nugaros prisiplojusį Gintą, kad tam piestu stojosi plaukai. Šalia jų susidūrė pora motorolerių (vienintelis matytas incidentas Hanojuje) vos neužkliudydami jų motoroleri, bet viskas baigėsi gerai.
Rungtynės parodė, kad senieji MU žaidėjai dar parako turi. Andy Cole’as apskritai dar geroje formoje, nerealiai gerai atrodė Bloomst’as ir kiti (kurių Gintas net pavardžių nežinojo :)).
2009.11.20. 98-oji kelionės diena.
Persinešam kuprines. Temple of Literature. Pavalgom. Išvažiuojam.
Kitą, jau tikrai paskutinę dieną Hanojuje, nuėjome į Temple of Literture. Tai viena pirmųjų Vietnamo šventovių ir taip pat pirmasis universitetas.
Šventovė tikrai graži, žavi pats paprastumas, kukli ornamentika. Vietnamo dauguma šventovių dar nėra atrestauruotos ar išblizgintos ir tikriausiai tai duoda savo žavesio matant daugiau autentiškų detalių…
Pasivaikščiojom dar po Hanojų, pažiūrėjome daržovių, vaisių turgelius, pažiūrėjome kaip varlėms kapojamos galvos ir neriama oda (taip vidury gatvės varlės ruošiamos pardavimui…).
Na ir sėdome į savo miegamąjį autobusą kelionei į Hoi An. Prieš pat įsėdant supratome, kad mūsų viešbutukas už nieką pasiėmė iš mūsų pinigų kai nukėlėme bilietų datą. Pasakėme ką galvojame, atsiprašėme jeigu klystame ir išvykome :).
2009.11.13. 91-oji kelionės diena.
Kertam sieną. Long son. Autobusiuku iki Hanojaus. Klaidžiojimai Hanojuje. Svečių namai. Vakaras.
Tokio didelio skirtumo kirtus sieną, kaip iš Mongolijos, nebuvo. Vienintelis pastebimas dalykas – daug plačiau naudojama anglų kalba. Jau tik praėjus sieną išgirdome pasiūlymus nuvešti iki Lang Son (pirmasis didesnis miestelis Vietname) ar iki Hanojaus. Truputį pasiderėję „sulygom“ gerą kainą ir nuvažiavom iki Lang Son. Ten dar kartą persiderėjus (Vietname pajutom, kad reiks derėtis ir derėtis...) gavom bilietus už tą pačią sutartą kainą ir persėdom į kitą autobusiuką. Autobusiukas naujas ir labai džiaugėmės, kad gan dideliame autobusiuke sėdime tik trys. Netrukus mūsų svajonės išsilakstė, nes autobusiukas pradėjo lėtai sukti ratus Lang Son gatvėmis ir rinktis keleivius. Sukomės gerą valandą ir autobusiuke neliko nei vienos laisvos vietos. Na, bet svarbu pagaliau pajudėjom norima kryptimi...
Iki Hanojaus viso labo buvo tik pusantro šimto kilometrų tai šį atstumą įveikėm greitai. Be abejo, kaip ir priklauso Vietnamo biznieriam, autobusiuko vairuotojas mus dar užvežė į pakeliui esančią kavinukę “užkąsti“ už tai tikėtina sau į kišenę įsidėdamas pinigėlio...
Gamta ir toliau buvo nuostabi. Vis daugiau palmių, kas šią šalį darė dar egzotiškesnę. Ir pasistebėjo kitokie architektūros bruožai. Nesame dideli architektūros žinovai (bet užtat turime draugų :)) tad tik iš bendrų bruožų galime sakyti, kad tai dideliąja dalimi Prancūzijos palikimas... Tai ypač pasijuto Hanojuje, kur netgi keletas kvartaliukų vadinami prancūziškaisiais.
Hanojuje buvome išleisti nežinia kur (kaip vėliau sužinojome visai neblogoje vietoje...) tad ilgai nieko nelaukę (nes klausinėjant mūsų svečių namų gatvės niekas nežinojo) susitabdėme taksi ir jam foroaparato ekraniuke parodėme vietą, kurios mums reikėjo. Iki ten buvo geras gabaliukas ir sumokėjome pusę jau užsisakytų svečių namų kainos.. Paleidę taksi ėjome ieškoti savo nakvynės vietos. Nebuvo taip lengva kaip tikėjomės... Ir patys neradome tokio adreso, ir klausinėjimas nepadėjo. Niekas nežinojo vietos, kurios ieškojome... Galop užsukome į mažą ofisiuką ir užklausėme tenais dirbačių merginų. Jos mandagiai pasisiūlė padėti ir kartu su mumis apėjo kvartaliuką. Nieko. Grįžę į jų ofisuką internete pasitikrinome norimą adresą. Pasirodo tai visai kitas adresas nei mūsų nusifotografuota nuoroda iš jų rezervacijos tinklapio... Turėjome grįžti į tą pačią vietą, kurioje mus buvo paleidęs autobusiuko vairuotojas. Taigi, paklajoję geras tris valandas, atvažiavome į savo tos nakties namus.. Pakeliui jau galvojome, kaip apšaukti svečių namų šeimininkus... Žinojome, kad šių svečių namų reitingas labai aukštas ir tikėjomės, kad nenorės gadinti savo vardo. Ramiai išdėstėme savo patirtus nuotykius. Jaunas šeimininkas labai susijaudinęs mums papasakojo kaip jis laukė mūsų autobusų stotyje (nors mes to neprašėme...), pralaukė tris autobusus... Iškart pasisiūlė sumokėti pusę taksi išlaidų ir netgi pasiūlė už tą pačią kainą didesnį kambarį. Nesitikėjome tokio profesionalaus požiūrio. Mūsų per paiešks sukauptas pyktis blėso... Ir išvis išnyko kai Daivid‘as (svečių namų šeimininkas) pasiūlė papietauti su juo jo sąskaita. Dar tą patį vakarą tinklapyje klaida buvo ištaisyta ir visos pusės patenkintos nuėjo ilsėtis.
Buvo penktadienis ir 13ta.. Tuo nuotykiai nesibaigė...
Jau gerokai po vidurnakčio pasigirdo krabždėjimas. Ir štai pro akis pasieniais pralėkė, ne kas kita, o delno dydžio žiurkė! Pradėjome juoktis.. Tikrai neeilinė diena. Žiurkė vien pabėgiojimu nepasitenkino. Pradėjo, lyg čia būtų jos namai, kabarotis užuolaidomis į viršų. Sunkiai jai tai pavyko tai ji pabandė kitaip realizuoti savo aktyvumą. Išlindo per lovos viršugalį esantį plyšį tarp sienos ir čiužinio ir viks vikst uodegyte po pagalve. Keletą sekundžių taip ir kuitėsi. Kyšojo tik uodega.. Gintas griebė (ne ne, ne pagalį kaip padarytų tikras vyras) fotoaparatą, bet jo nusivylimui žiurkė vėl palindo po lova ir iš ten krabždeno čiužinį. Nepagavęs gero kadro, ramus sau kaip dešra, jis nuėjo gulti (kambaryje buvo dvi lovos). Vidutė liko viena su žiurke... Bet žiurkė ilgai neužsibuvo ir, tikriausiai tik per jai žinomus plyšius, išėjo ieškoti nuotykių į gatvę..
2009.11.14. 92-oji kelionės diena.
Rašom blogą. Užpuola batų valytojai. Ežeriukas Hoan Kiem Lake..
Kitą dieną mandagiai pasakėm David’ui apie mūsų nakties nuotykį. Jis bandė atrodyti nustebęs, bet matėsi, jog jam tai ne naujiena.
Mums didesnis kambarys (ačiū už tokį kambarį!) buvo skirtas vienai nakčiai tad tą vakarą perėjome į kiek mažesnį kambarį. Deja, tą vakarą už sienų žiurkės vis dar krabždėjo.. Bet bent jau pagalvėmis nebėgiojo :).
Tą dieną, kaip jau žinote pradėjome pildyti savo blogą.
Kiek atsipūsti išėjome į miestą. Motorolerių armija. Jų tiek daug, kad nėra net laisvos vietos gatvėje. Jie važiuoja net kelkraščiais… Tiesiog eini tiesiai ir tikiesi, kad jie tave aplenks. Net neteko matyti, kad jie į ką nors būtų atsitrenkę. Vairuodavo tikrai vikriai ir įgudusiai. Taisyklės, be abejo, niekam nerūpėjo.. Būdavo džiugu jeigu sustodavo prieš raudoną šviesoforą..
Motoroleris jiem visas gyvenimas. Jis kaip žirgas mongolui :). Jie su juo tikriausiai ir miegoti jeigu benzinu nesmirdėtų…
Hanojus savo svetingumu stebino toliau. Einant gatve prie mūsų prišoko batsiuvys su krepšiuku įrankių. Pamatęs, kad Ginto bato kraščiukas truputuką atvipęs, nieko nelaukęs ir neklausęs patepė klijais. Užkrapino gal vieną lašiuką… Norėjo dar ir batų raištelius pakeisti, bet mes atsisakėme ir paklausėme kiek mes jam skolingi. Jis paprašė ~ 15lt. Parodėme pirštu, kad jam kažkas negerai ir pasiūlėme apie 50 ct. Jis dar garsiau pareikalavo savo sumos. Gintas jam pasakė, kad arba imi mūsų siūlomus pinigus arba negausi nieko (mes juk jo paslaugų net neprašėm…). Jis nustūmė siūlomą sumą ir buvo paliktas vienas… Iš paskos dar girdėjosi jo piktas balsas. Tuo dar viskas nesibaigė.. Už keleto kvartaliukų jis vėl išniro prieš akis, jau su draugu. Jo neišsigandome, nes gatvė buvo sausakimša žmonių. Jis vėl paprašė savo sumos. Kai Gintas ištraukė iš kišenės mūsų siūlytą sumą, jis be jokių skrupulų sušnypštė “F..k of!”. Na jeigu jis taip tai ir mes. Pasakėm, kad kviečiam policiją. Jis nepasimetė ir pats išsitraukęs telefoną sako, kad ir iškvies. Blefas. Pamatęs, kad mes ramiai laukiam kol jis iškvies pareigūnus, jis vėl pradėjo reikalauti „give me my money..“. Tada jau mes numojome į jį ranka ir nuėjome savo keliu. Atsigrežę matėme, kaip jis lydi mus žvilgsniu.. Truputį nejauku pasidarė. Sutarėme labiau bandyti išvengti tokių situacijų.. Maža kas...
Tą dieną pasivaikščiojom mieste. Apėjome senamiestį esantį ežeriuką, kurio saloje buvo šventovė (šis vaizdas laikomas Hanojų reprezentuojančiu...).
Kol vaikščiojome buvome atakuojami Lonely Planet gidų pardavėjų. Žinojome jų kokybę (visi buvo originalų kopijos...) tad nusprendėme pirkti tik už labai mažą kainą, kad ir prekiautojams nenuskiltų... Prašėme Pietryčių Azijos gido už 5 dolerius, kai tuo tarpu jie mažiausią kainą siūlė 8 dolerius. Tvirtai laikėmės savo ir sandoris tą dieną neįvyko..
2009.11.15. 93-oji kelionės diena.
Pabaigėm blogą. Bažnyčia. Sutinkam Audrey.
Kitą dieną toliau krapštėmės prie blogo. Smagu buvo kelti pasakojimus, kurie įvykę prieš gerą mėnesį…
Nudžiugome pamatę, kad Hanojuje net keletas katalikiškų bažnyčių. Kaip tik buvo sekamdienis tad patraukėme pabūti mišiose. Bažnyčia lyg iš Europos atkeliavusi sutraukė daug lankytojų. Vietname apie 7% katalikų tad nenuostabu, kad bažnyčia buvo beveik pilna. Nors ir nesupratome žodžių, bet mišios buvo identiškai laikomos kaip ir Lietuvoje tad neturėjome keblumų... Nustebino kaip visi aktyviai dalyvauja mišiose. Tiek giesmes pilnu balsu gieda tiek ir į kunigo užduodamus klausimus atsakinėja. Pas mus to neteko matyti...
Tą vakarą nuėjome pasėdėti išreklamuotame skersgatvių bariuke, kuriame alaus didelė stiklinė (apie 0,3l) kainuoja apie 0,4 l. Skaitėme, kad ir Kotryna su Ryčiu čia smagiai praleido laiką tad nusprendėme ir mes. Gintas juk nepraleis progos už tokią kainą papildyti apynių atsargų..
Skersgatviuke visi tiesiog sėdi gatvės pakraštyje ant mažų kėdučių. Viena iš kėdučių tampa stalu ir ant jo susidėję stiklines bendrauja keliautojai ir visi kiti klajoklių plauko turinčio personos... Susipažinome su Audrey, prancūze, su kuria ir prasišnekučiavome likusį vakarą. Bankininkai tikriausia traukia bankininkus... Ji dirba Societe Generale tai Gintas turėjo apie ką su ja pabendrauti..
2009.11.16. 94-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Skersgatviukas. CD rašom. Persikraustom į kitą viešbutuką.
Kitą dieną nusprendėme išsirinkti kokį nors turą aplink Hanojų. Be abejo norėjome vykti į Halong Bėjų. Labai norėjome vykti su trijų dienų kelione, naktis praleidžiant laive. Bet to atsisakėm pamatę orų prognozę. Apie dešimt dienų bus apsiniaukę ir lietinga… Nusprendėme, kad neverta tokią grožybę pamatyti ne pačioje gražiausioje formoje… Vietoje to nusprendėme vykti į vadinamąjį sausumos Halong Bėjų – Tam Coc. Kelionę, per daug nesigilinę į detales, užsisakėme iš David’o. Jo svečių namuose jau nebegalėjome nakvoti (visi kambariai buvo užimti – na ir tegul kiti pasidžiaugia žiurkytėmis…) tad nuvykome į kitą, tokia pačia kaina, nakvynės vietą.
Tą dieną ieškojome visame mieste, kur galėtume pasinaudoti kompiteriu, su DVD skaitytuvu. Deja, neradome. Netgi su motoroleriu aplėkėme keletą tolimesnių kvartalų, bet bergždžiai… Į DVD norėjome perkelti iki šiol prifotografuotas nuotraukas, kad galėtume išsiųsti namo..
Galop radome foto prekių parduotuvę, kuri už papildomą mokestį mums įrašė pirmąją partiją kompaktų…
2009.11.17. 95-oji kelionės diena.
Tam Coc. Užsisakom autobuso bilietus kitai dienai.
Kitą dieną turėjome keltis sau neįprastai ankstyvu metu ~ 7h :). Lyg to nebūtų gana, Gintas dar pamiršo atsisukti savo mobilųjį viena valanda, tad atsikėlėme dar viena valanda anksčiau… Nepamatę, kad atsikėlėm per anksti nusiprausę nuėjome į priimąjį laukti savo autobuso. Mūsų nuostabai vaikinukas, dirbantis apačioje, tik išgirdęs mus pakilo iš guolio ir pasakė, kad pusryčiai tik nuo septynių.. Pažvelgę į laikrodžius supratome, kas iš mūsų susimovė.. Kritome dar pasnausti..
Turas tęsėsi apie 150 km nuo Hanojaus iki pirmosios Vietnamo sostinės Hoa Lu, kurios vietoje likusios tik dvi šventyklos. Dar tik ketinama šią vietą prikelti iš po žemių.. Šventyklos kiek kitokios nei Kinijoje. Panašumų daug, bet jos ne tokios išmargintos, paprastesnės ir mums pasirodė šventesnės…
Po pietų pasiekėme ir Tam Coc vietą. Tai karstinių kalnų virtinė, tarp kurių vingiuoja plati upė, kuri tai apvingiuoja kalnus, tai pro juos pralenda per susidariusias olas…
Buvome plukdomi po du vienoje valtyje. Valties irkluotojai jau tiek buvo įpratę irkluoti, kad tai galėjo daryti su bet kuria kūno dalimi.
Vaizdai tikrai gražūs. Lyg dar mums nebūtų gana nuotraukų, viską fotoaparatu pyškinom toliau.. Tiesiog viskas taip gražu, kad norisi išsinešti kartu…
Iš tiesų kai kurios vietos priminė Halong Bėjaus įlanką.
Pasiplaukioję apie porą valandų dar turėjome išklausyti vienos iš irkluotojų pasiūlymų. Ji pardavinėjo rankomis siuvinėtus užtiesalus, pinigines ir pan… Iš mandagumo nupirkome vieną piniginikę – bus patogiau kokius nors niekučius susidėti..
Tiek to turo. Bet buvome laimingi, nes jau buvome pasiilgę naujų įspūdžių. Gal tik kiek kėlėmės neįprastu laiku tad ir nuėjome miegoti daug anksčiau…
Tą vakarą nusiperkam autobuso bilietus į Hoi An.
2009.11.18. 96-oji kelionės diena.
Rašom CD. Pamatom MU. Persikraustom į kitą viešbutį. Perkam bilietus. Aplankom Ho Chi Minh’o buvusią rezidenciją - mauzoliejų. Water Puppetry show.
Kita diena truputį pakoregavo mūsų planus. Buvome jau nusprendę šį vakarą išvykti iš Hanojaus, bet kai kas įvyko..
Tą dieną nuėjome įrašyti paskutinių CD su nuotraukomis į tą pačią parduotuvėlę. Kol moteris kėlė nuotraukas į savo kompiuterį ji trumpam įjungė televizorių. O ten rodo Manchester United azijos fanus, kurie spygauja iš laimės. Paklausėme moters, kas čia darosi. O ji sako, kad atvažiuoja į Hanojų Manchester United! Ir rytoj stadione žais su Vietnamo rinktine. Gintas visas persimainė ir jau viskas buvo aišku – liekam Hanojuje dar dvi dienas. Grįžom į viešbutuką ir paprašėm, kad nukeltų mūsų autobuso bilietą (be abejo sugalvojo nukėlimo mokestį) ir, kad dar apsistojam dviem naktim. Jie nebeturėjo kambarių tai mes nesunkiai radome truputį paėjėję senamiesčio gatvelėmis.
Gintas švytėjo iš laimės, kad galiau galės pamatyti savo komandą (dar jos nenusipirko, bet palaiko kai žaidžia :)). Dar prieš išeinant iš viešbučio mergina patvirtino, kad tikrai MU atvažiuoja čia.
Bilietą (Vidutė – protingas žmogus, atsisakė eiti į varžybas) gavome ir nesunkiai. Netgi ne bilietą, o pakvietimą į pagrindinę tribūną! Vaaau!!! Gintas švytėjo. Kaip visada laimė apakina akis... :).
Kadangi nebeišvažiavome iš Hanojaus tai nusprendėme aplankyti keletą jo objektų. Patraukėme į Ho Chi Minh‘o mauzoliejaus kompleksą. Kadangi Ho Chi Minh‘o kūnas nuo rugsėjo iki gruodžio būna išvežtas „atostogauti“ į Rusiją (tikriausiai atliekami tam tikri veiksmai...) tai pasitenkinome aplankydami kitas muziejaus vietas.
Verta mokėti pinigus vien už ramybės krislelį, kurį gauni muziejaus teritorijoje. Teritorija, kurioje paliktas Ho Chi Minh‘o gyvenamasis namas bei jo reprezentaciniai rūmai, jo keletas naudotų automobilių. Gražiai prižiūrima ramybės oazė chaotiškame mieste.
Grįžome į viešbutuką iš miesto ir Gintas iškart žvilgtelėjo, kas apie MU rašome internete (nes jau buvo pradėjusi kankinti negera nuojauta..). Na ir še tau... Pasirodo atvažiuoja buvusių MU žaidėjų rinktinė, kuri žais rungtynes su buvusiais Vietnamo rinktinės žaidėjais bei su buvusisiais Liverpool‘io futbolininkais. Tikrai ne taik kotikėjosi Gintas, bet pamatyti bus verta.. Nu, bet apsišauk tu taip... Va tau ir dešros kietumas...
Tą vakarą taip pat nusprendėme aplankyti ir vandens lėlių teatrą (Water Puppetry show, vietnamietiškai roi nuoc). Šis vaidybos menas Vietname atsirado prieš 1000 metų ir turi gilias tradicijas, keliauja per pasaulį ir pan.
Teatras patiko, visas lėlių veiksmas vyksta ant vandens (tuo gal tik ir skiriasi nuo Kauno lėlių teatro), vaidinamos vietnamietiško gyvenimo situacijos, akomponuojamos šalia grojančio ansambliuko. Nebrangu, įdomu, verta.
2009.11.19. 97-oji kelionės diena.
Miegam. Valgom. ManU.
Kaip dažniausiai mėgstame taip ir šį rytą saldžiai išsimiegojome. Daugiau nieko doro ir neveikėme, pavalgėme, paslampinėjome po senamiestį ir Gintas patraukė į rungtynes.
Gerų įvertinimų vertas ir nuvežimas į stadioną ant motorolerio. Pasitaikė smarkus vairuotojas tai taip pavežiojo prie nugaros prisiplojusį Gintą, kad tam piestu stojosi plaukai. Šalia jų susidūrė pora motorolerių (vienintelis matytas incidentas Hanojuje) vos neužkliudydami jų motoroleri, bet viskas baigėsi gerai.
Rungtynės parodė, kad senieji MU žaidėjai dar parako turi. Andy Cole’as apskritai dar geroje formoje, nerealiai gerai atrodė Bloomst’as ir kiti (kurių Gintas net pavardžių nežinojo :)).
2009.11.20. 98-oji kelionės diena.
Persinešam kuprines. Temple of Literature. Pavalgom. Išvažiuojam.
Kitą, jau tikrai paskutinę dieną Hanojuje, nuėjome į Temple of Literture. Tai viena pirmųjų Vietnamo šventovių ir taip pat pirmasis universitetas.
Šventovė tikrai graži, žavi pats paprastumas, kukli ornamentika. Vietnamo dauguma šventovių dar nėra atrestauruotos ar išblizgintos ir tikriausiai tai duoda savo žavesio matant daugiau autentiškų detalių…
Pasivaikščiojom dar po Hanojų, pažiūrėjome daržovių, vaisių turgelius, pažiūrėjome kaip varlėms kapojamos galvos ir neriama oda (taip vidury gatvės varlės ruošiamos pardavimui…).
Na ir sėdome į savo miegamąjį autobusą kelionei į Hoi An. Prieš pat įsėdant supratome, kad mūsų viešbutukas už nieką pasiėmė iš mūsų pinigų kai nukėlėme bilietų datą. Pasakėme ką galvojame, atsiprašėme jeigu klystame ir išvykome :).
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą