Išvykstam į Litchfield parką. Pirmoji kelionė su Siuze. Variklis. Smulkios problemos. Magnetic termite mounds. Florence kriokliai. Buley Rockhole. Wangi kriokliai. Tolmer krioklys. Kelias namo. Pavakarieniaujam. Dalyvaujam. Pavelo programulkos.
Bandėme atsikelti ryte anksčiau, bet sunkiai pavyko. Gal keliomis minutėmis :). Parplai :).
Dar įsidėję keletą reikalingų dalykų išvykom pirmajai savo kelionei su nauju mašiniuku. Tai ir bandomasis važiavimas ir tuo pačiu norėjome pamatyti vieną iš gražiausių vietų aplink Darwiną – Litchfield nacionalinį parką. Esame dideli fanai krioklių ir jame turėjome sočiai pamatyti labai gražių.
Ir štai pirmasis mūsų kuro prisipylimas. Prigirdom Siuzę dyzeliu ir pamatome, jog neveikia kuro matuoklis. Uch, pirmosios problemikės. Gerai, kad dar grįšim atgal pas Johną.
Spaudžiam. Gal per stipriai pasakėme :). Važiuojame apie 90 km/h, nes maksimaliai ką galėjome paspausti buvo 100 km/h. Bet mums to užtenka. Riedam ir dainas dainuojam :).
Nuvažiavus apie 100 km variklio temperatūros matuoklis pradėjo kilti. Negerai. Kas galėtų būti? Sustojame. Vanduo radiatoriuje burbuliuoja... Bet mes abu tokie mechanikai, kad pastovėjome nuleidę akeles ir nutarėme važiuoti toliau. Ir nieko. Temperatūra nebekilo taip aukštai. Kažkiek ramiau pasidarė, bet reiks prašyti Johno, kad vistik dar apžiūrėtų Siuzę.
Pirmoji mūsų stotelė buvo Magnetic termite mounds. Tai magnetinių polių pojūtį turintys termitai, kurie konstruoja savo termitynus taip, kad termityno viduje visada būtų pastovi temperatūra. Tai jie daro puikiai orientuodami savo statinį tarp šiaurės ir pietų bei rytų ir vakarų. Puikūs inžinieriai. Beveik kaip Michaelas Scofieldas :).
Vienas iš minusų lietaus sezono – aukšta žolė. Lietaus sezonui einant į pabaigą (būtent apie šį metą) žolė vietomis pasiekia daugiau nei metrą aukščio. Po tokia žole pasislepia didžioji temityno lauko dalis. Mes pamatėme termitynų viršūnes :).
Saulė šiuo metu pasiekia zenitą ir mes virėme. Virėme ne kepėme, nes oro drėgnumas visas dienas laikosi tarp 70-85%. Puiki galimybė išvirti savo kepenis, pakaitinti smegenis.
Mūsų Siuzės variklis yra tarp vairuotojo ir keleivio tad jis kaisdamas tik dar labiau sustiprina virimo jausmą. Juokavome, jog galima kepti kiaušinius. O gal kai kam jau iškepė? :)...
Sekanti mūsų stotelė – Florence kriokliai. Tai vieninteliai kriokliai, kuriuose galima išsimaudyti šiuo metų laiku. Dėl pakilusio vandens daugumoje krioklių galima sutikti ne itin draugiškų svečių – krokodilų.
Florence kriokliai itin pamėgta vieta tarp Darwiniečių savaitgalių iškyloms. Šalia krioklio jie įsitaiso šeimomis ir karts nuo karto pasimaudydami piknikauja. Įsitaisėme ir mes.
Nieko nelaukę puolėme į vandenį. Lietuviai klausdami vieni kitų „kaip vanduo?“ visada laukia atsakymo „šiltas!“, tuo tarpu australiečiai laukia atsakymo „šaltas!”. Sunku rasti šalto vandens Australijoje...
Būtent čia vanduo visai neblogas (turime omenyje vėsus) ir net nesinori iš jo išlipti. Mirkome kaip varlės. O kriokliai tikrai gražūs. Lietaus sezonas tad jie „sotūs“ vandeniu.
Dar kurį laiką pamirkę vykome toliau. Eidami link savo mašiniuko pamatėme mažus gyvūniukus. Atrodė kaip mažos kengūrytės. Paklausus vietiniai pasakė, jog tai ir yra mažųjų kengūryčių rūšis.
Mes pirmą kartą matome tokius gyvūniukus. Jie išleipę nuo karščio tingiai žiūrėjo į praeinančius žmones ir išsižergę visaip bandė vėdintis.
Visai šalia krioklių yra Buley Rockhole, kur tekantis kaskadomis vanduo suformuoja mažus baseiniukus, tinkamus išsimaudyti. Mes kątik buvome iš vandens tad šįkart nelindome. Vietiniai naudojosi tuo kaip įmanydami. Atsivelka didelius šaldytuvus, pilnus alaus ir mirksta visą dieną.
Tolesnė mūsų stotelė Wangi kriokliai. Vieni įspūdingiausių parke. Šalia jo puiki didelė vieta išsimaudyti, bet kaip minėjome juose lietaus sezonu galima susidurti su krokodilais. Tad šįkart užteks pasigrožėti.
Vanduo krenta su tokia jėga, kad stovėdami už kokių 100 metrų buvome neblogai laistomi :). Krioklys didelis ir apsuptas gražių džiunglių. Galima jomis apeiti krioklį ir apžiūrėti iš visų pusių, bet šįkart turėjome nedaug laiko ir tai praleidome.
Šalia krioklio esančiose džiunglėse medžių viršūnėse buvo būriai didelių šikšnosparnių.
Kabo jie sau ramiai žemyn galva ir laukia nakties. Kartais sucypia papūsti vėjo. Žiūrint į jų veidus nubėga šiurpuliukai. Vampyrų vampyrai...
Kitas ir paskutinis krioklys mūsų kelyje – Tolmer. Nerealus. Kol eini iki jo eini uolos pakraščiu nuo kurios atsiveria vaizdas į didelį slėnį, kuris tikriausiai tokio dydžio kaip Šakių rajonas. Labai gražu. Saulė jau linko vakarop ir gamta įgavo kitokius atspalvius.
Pats krioklys krenta iš didelio aukščio į prasivėrusį tarpeklį. Vanduo apačioje idealaus skaidrumo.
Gaila, kad neleidžiama apačioje paplaukioti. Bet ten būtume ne vieni :). Ši vieta pamėgta pitonų, kurie įplaukia į šalia esančią olą pasmaguriauti šikšnosparniais. Fiu. Grobuonis prieš grobuonį.
Tokiose vietose kaip ši norisi praleisti bent kelias valandas ir klausytis krioklio šniokštimo ir stebėti slėnį kitoje pusėje. Relaxing...
Buvo jau laikas namo. Juolab, kad tamsūs debesys pradėjo rinktis iš visų pusių. O tai galėjo reikšti stiprų lietų.
Grįžtant tuo pačiu keliu vėl viskas kitaip. Žemė įgauna rusvą atspalvį, debesų tamsumas paryškina medžių spalvas.
Labai gerai praleidome laiką šiame parke. Džiaugiamės, kad vėl pradėjome savo kelionę. Nebeišeina nusėdėti vienoje vietoje :).
Litchfield parkas buvo puiki nuotykių Asutralijoje pradžia.
Grįždami gavome šiek tiek lietaus, bet tai tik į gera. Tai šiek tiek atvėsino variklį, kurio ir toliau skleidžiamas karštis virino mus.
Vakare kaip tradicija nuėjome į Vic klubuką, kuriame sukirtome po didelę vakarienę. Sutikome mūsų olandus. Ester jau pabuvoje šokinėjančių krokodilų kruize. Geri įspūdžiai ir mus nuteikė optimistiškai. Važiuosime ir mes ten po kelių dienų.
Tą vakarą vėl mums pasisekė padalyvauti. Šįkart Vidutei nusišypsojo laimė ir mes vėl turėjome ąsotį alaus. Netg jo mažoka buvo atstatyi skysčių pusiausvyrai po karštos dienos :).
Vakare pakalbėjome su tėveliais pasidalindami pirmosios kelionės dienos įspūdžiais. Ginto tėvelis pasidalino patarimais dėl Siuzės sveikatos (Valiukas pats geriausias šios srities specialistas Lietuvoje! – autorių pastaba).
Vakare Gintas įsišnekėjęs su Pavelu grįžo miegoti paryčiais su pilnu telefonu visokio velnio programulkų. Pavelas šios srities gurmanas. Ko tik jis savo telefone neturi… Dar ir Gintą trumpam pasiglemžė į savo liūną :).
Bandėme atsikelti ryte anksčiau, bet sunkiai pavyko. Gal keliomis minutėmis :). Parplai :).
Dar įsidėję keletą reikalingų dalykų išvykom pirmajai savo kelionei su nauju mašiniuku. Tai ir bandomasis važiavimas ir tuo pačiu norėjome pamatyti vieną iš gražiausių vietų aplink Darwiną – Litchfield nacionalinį parką. Esame dideli fanai krioklių ir jame turėjome sočiai pamatyti labai gražių.
Ir štai pirmasis mūsų kuro prisipylimas. Prigirdom Siuzę dyzeliu ir pamatome, jog neveikia kuro matuoklis. Uch, pirmosios problemikės. Gerai, kad dar grįšim atgal pas Johną.
Spaudžiam. Gal per stipriai pasakėme :). Važiuojame apie 90 km/h, nes maksimaliai ką galėjome paspausti buvo 100 km/h. Bet mums to užtenka. Riedam ir dainas dainuojam :).
Nuvažiavus apie 100 km variklio temperatūros matuoklis pradėjo kilti. Negerai. Kas galėtų būti? Sustojame. Vanduo radiatoriuje burbuliuoja... Bet mes abu tokie mechanikai, kad pastovėjome nuleidę akeles ir nutarėme važiuoti toliau. Ir nieko. Temperatūra nebekilo taip aukštai. Kažkiek ramiau pasidarė, bet reiks prašyti Johno, kad vistik dar apžiūrėtų Siuzę.
Pirmoji mūsų stotelė buvo Magnetic termite mounds. Tai magnetinių polių pojūtį turintys termitai, kurie konstruoja savo termitynus taip, kad termityno viduje visada būtų pastovi temperatūra. Tai jie daro puikiai orientuodami savo statinį tarp šiaurės ir pietų bei rytų ir vakarų. Puikūs inžinieriai. Beveik kaip Michaelas Scofieldas :).
Vienas iš minusų lietaus sezono – aukšta žolė. Lietaus sezonui einant į pabaigą (būtent apie šį metą) žolė vietomis pasiekia daugiau nei metrą aukščio. Po tokia žole pasislepia didžioji temityno lauko dalis. Mes pamatėme termitynų viršūnes :).
Saulė šiuo metu pasiekia zenitą ir mes virėme. Virėme ne kepėme, nes oro drėgnumas visas dienas laikosi tarp 70-85%. Puiki galimybė išvirti savo kepenis, pakaitinti smegenis.
Mūsų Siuzės variklis yra tarp vairuotojo ir keleivio tad jis kaisdamas tik dar labiau sustiprina virimo jausmą. Juokavome, jog galima kepti kiaušinius. O gal kai kam jau iškepė? :)...
Sekanti mūsų stotelė – Florence kriokliai. Tai vieninteliai kriokliai, kuriuose galima išsimaudyti šiuo metų laiku. Dėl pakilusio vandens daugumoje krioklių galima sutikti ne itin draugiškų svečių – krokodilų.
Florence kriokliai itin pamėgta vieta tarp Darwiniečių savaitgalių iškyloms. Šalia krioklio jie įsitaiso šeimomis ir karts nuo karto pasimaudydami piknikauja. Įsitaisėme ir mes.
Nieko nelaukę puolėme į vandenį. Lietuviai klausdami vieni kitų „kaip vanduo?“ visada laukia atsakymo „šiltas!“, tuo tarpu australiečiai laukia atsakymo „šaltas!”. Sunku rasti šalto vandens Australijoje...
Būtent čia vanduo visai neblogas (turime omenyje vėsus) ir net nesinori iš jo išlipti. Mirkome kaip varlės. O kriokliai tikrai gražūs. Lietaus sezonas tad jie „sotūs“ vandeniu.
Dar kurį laiką pamirkę vykome toliau. Eidami link savo mašiniuko pamatėme mažus gyvūniukus. Atrodė kaip mažos kengūrytės. Paklausus vietiniai pasakė, jog tai ir yra mažųjų kengūryčių rūšis.
Mes pirmą kartą matome tokius gyvūniukus. Jie išleipę nuo karščio tingiai žiūrėjo į praeinančius žmones ir išsižergę visaip bandė vėdintis.
Visai šalia krioklių yra Buley Rockhole, kur tekantis kaskadomis vanduo suformuoja mažus baseiniukus, tinkamus išsimaudyti. Mes kątik buvome iš vandens tad šįkart nelindome. Vietiniai naudojosi tuo kaip įmanydami. Atsivelka didelius šaldytuvus, pilnus alaus ir mirksta visą dieną.
Tolesnė mūsų stotelė Wangi kriokliai. Vieni įspūdingiausių parke. Šalia jo puiki didelė vieta išsimaudyti, bet kaip minėjome juose lietaus sezonu galima susidurti su krokodilais. Tad šįkart užteks pasigrožėti.
Vanduo krenta su tokia jėga, kad stovėdami už kokių 100 metrų buvome neblogai laistomi :). Krioklys didelis ir apsuptas gražių džiunglių. Galima jomis apeiti krioklį ir apžiūrėti iš visų pusių, bet šįkart turėjome nedaug laiko ir tai praleidome.
Šalia krioklio esančiose džiunglėse medžių viršūnėse buvo būriai didelių šikšnosparnių.
Kabo jie sau ramiai žemyn galva ir laukia nakties. Kartais sucypia papūsti vėjo. Žiūrint į jų veidus nubėga šiurpuliukai. Vampyrų vampyrai...
Kitas ir paskutinis krioklys mūsų kelyje – Tolmer. Nerealus. Kol eini iki jo eini uolos pakraščiu nuo kurios atsiveria vaizdas į didelį slėnį, kuris tikriausiai tokio dydžio kaip Šakių rajonas. Labai gražu. Saulė jau linko vakarop ir gamta įgavo kitokius atspalvius.
Pats krioklys krenta iš didelio aukščio į prasivėrusį tarpeklį. Vanduo apačioje idealaus skaidrumo.
Gaila, kad neleidžiama apačioje paplaukioti. Bet ten būtume ne vieni :). Ši vieta pamėgta pitonų, kurie įplaukia į šalia esančią olą pasmaguriauti šikšnosparniais. Fiu. Grobuonis prieš grobuonį.
Tokiose vietose kaip ši norisi praleisti bent kelias valandas ir klausytis krioklio šniokštimo ir stebėti slėnį kitoje pusėje. Relaxing...
Buvo jau laikas namo. Juolab, kad tamsūs debesys pradėjo rinktis iš visų pusių. O tai galėjo reikšti stiprų lietų.
Grįžtant tuo pačiu keliu vėl viskas kitaip. Žemė įgauna rusvą atspalvį, debesų tamsumas paryškina medžių spalvas.
Labai gerai praleidome laiką šiame parke. Džiaugiamės, kad vėl pradėjome savo kelionę. Nebeišeina nusėdėti vienoje vietoje :).
Litchfield parkas buvo puiki nuotykių Asutralijoje pradžia.
Grįždami gavome šiek tiek lietaus, bet tai tik į gera. Tai šiek tiek atvėsino variklį, kurio ir toliau skleidžiamas karštis virino mus.
Vakare kaip tradicija nuėjome į Vic klubuką, kuriame sukirtome po didelę vakarienę. Sutikome mūsų olandus. Ester jau pabuvoje šokinėjančių krokodilų kruize. Geri įspūdžiai ir mus nuteikė optimistiškai. Važiuosime ir mes ten po kelių dienų.
Tą vakarą vėl mums pasisekė padalyvauti. Šįkart Vidutei nusišypsojo laimė ir mes vėl turėjome ąsotį alaus. Netg jo mažoka buvo atstatyi skysčių pusiausvyrai po karštos dienos :).
Vakare pakalbėjome su tėveliais pasidalindami pirmosios kelionės dienos įspūdžiais. Ginto tėvelis pasidalino patarimais dėl Siuzės sveikatos (Valiukas pats geriausias šios srities specialistas Lietuvoje! – autorių pastaba).
Vakare Gintas įsišnekėjęs su Pavelu grįžo miegoti paryčiais su pilnu telefonu visokio velnio programulkų. Pavelas šios srities gurmanas. Ko tik jis savo telefone neturi… Dar ir Gintą trumpam pasiglemžė į savo liūną :).
Pranešimai
Super! Tie termitynai vieni is simboliu Australijos, o mikro kenguros ziauriai juokingos :)) Beje, Australijoje gyvena laaaabai daug visokiu idomiu gyviu, kurie gali laaaabai smarkiai sugadinti kelione, tad po ilga zole basi nevaiksciokit ir pries audamiesi batus ryte visada juos gerai iskratykite ;)
AtsakytiPanaikintiSveikas,
AtsakytiPanaikintiKad ir mes abu neblogi gyviai :). Australija tokiu dar nemate.
Laikykis Australija! we're coming!
v&g
skaiciau skaiciau ir niekaip negalejau suprast, kas ta siuze - olande kokia ar australe :)) Va kaip buna, kai ne nuo to galo skaitai ;)
AtsakytiPanaikintibet is tikro labai romantiska jusu Siuze ir jus romantiski :) Tik saugokites, kad krokodilai nesuvalgytu..