2010 m. birželio 27 d., sekmadienis

Yellowstone nacionalinis parkas

2010.06.27. 317-oji kelionės diena.
Į Yellowstone NP. Ieškom dujų. Lankytojų centras. Žvejybos leidimai. Į stovyklavietę. Lokys! Bizonai! Nespėjame. Vėl nespėjame. Piknikas. Pronghorn. Laukiame meškų. Stebėtojai. Stovyklavietė. Žuvis ant laužo.
Atrodo, kad dujos tikrai mums taps galvos skausmu, nes paskutinis balionėlis, kurį naudojame visai prie pabaigos. Ir nėra kur nusipirkti. Kažkaip teks suktis. Jeigu ką visada yra McDonaldas su šiltu sveiku maistu :)
O šiandien nusiteikime Yellowstone'ui. Tai pirmasis nacionalinis parkas ne tik JAV, bet ir pasaulyje, įkurtas dar 1872 metais. Jis įžymus savo gyvūnija bei geoterminiais plotais. Čia laisvai ganosi bizonų bandos, elniai, vėl buvo atkurta vilkų populiacija, juodieji lokiai, grizliai. Nekalbant apie ežerų gyvūniją... Parke esantys geoterminiai dariniai sudaro daugiau nei pusę viso pasaulio tokio tipo reikalų. Nieko sau. Mes Zelandijoje pamatę keletą tokių parkų jau įsivaizdavome daug matę, o čia še tau daugiau nei pusė!
Iš pradžių dar parke tikėjomės rasti dujų balionėlių. Kur tau. Vėl tie patys, mums netinkantys.
Lankytojų centre su merginos pagalba susidėliojome maršrutą. Parką sudaro du ratai. Viršutinis ir apatinis. Šiandien pamatysime viršutinįjį, rytojui pasilikdami žemutinįjį. Jeigu norime pamatyti daugiau gyvūnijos mergina patarė paskubėti užsiimti vietą Slough Creek kempinge, iš kurio vakarais ir rytais galima stebėti vilkus. Oj kaip norim! Dar truputį paplepėjom ir išlėkėme. Reik spėti į kempingą. O dar Gintas paskatintas užpraėjusios dienos sėkmės vėl nori pažuvauti tai reikia nusipirkti licenciją. Tam reikalui turime nulėkti į kitą lankytojų centrą.
Lankytoų centre turėjome pralaukti eilėje apie 15 minučių tų licencijų. Kol dar vyrukas mums surašė dokumentą...
Dar susigundėme pasižiūrėti dokumentinį filmuką apie parką. Laikas tirpo...
Lekiam. Labai aišku čia neprilakstysi. Greitis beveik visur ribojamas iki 35 mylių per valandą. Svarbu niekam nereikia leisti aplenkti :).
Bet kur tau paskubėsi. Kamštis. O gal ką gero mato? Esame jau patyrę, kad ten kur automobolių kamštis ten reikia stoti ir dairytis. Taip ir šįkart. Pasirodo vis stebi juodąją meškutę, kuri sau žalioje laukymėje rupšnojo žolę. Visai netoli mūsų.

Eina sau kaip liuks. Vos pradėjome važiuoti, o jau vieną mešką turime. Gera pradžia pusė darbo.
Kad nesudaryti visiško kamščio pajudėjome toliau. Atvažiavusi reindžerė jau darė tvarkas. Visi norėjo pamatyti mešką ir niekas nenorėjo važiuoti. Šiaip ne taip pajudėjome. Ir vėl laiko praradome, bet bent jau ne veltui. Liuksiška meškutė.
Ne per toliausiai pavažiavę vėl turėjome stoti. Bizonas! Pirmas mūsų gyvenime laisvėje esantis bizonas. Ir dar kokio dydžio!

Bizonas sau ramiai šlamštė žolę. Nerūpėjo jam nei automobiliai, nei pasaulinės ekonomikos įvykiai. O mums jis rūpėjo. Norėjosi prieiti arčiau, bet tikriausiai neblogai būtų pamėtęs mus ant ragų :).
Ate, bizone, turime lėkti toliau.
Dar kiek pavažiavę pamatėme ne tik, kad bizoną, bet visą jų kaimenę. Vau. Kaip per filmus. Jie buvo visai šalia. Mums tai labai prie širdies. Neturėdami laiko vistiek stojome ir žiūrėjome. Taip tikriausiai galima praleisti ir visą dieną.

Grįšime čia dar, o dabar turime važiuoti. Kempingas jau buvo ne per toliausiai. Bet še tau, jau iš toli matome nuorodą į kempingą ir po apačia lentelę FULL. Et... Nespėjome. Ką darome? Walmartų čia nerasime tai lekiame į kitą artimiausią kempingiuką. Reikėjo važiuoti atgalios. Bet ar ten rasime vietos?
Važiavome jau niekur nestodami. Tiesiai prie kempingo. Prie nuorodos į kempingą bent jau nebuvo jokios lentelės. Bet tai nepadėjo. Kempinge visos vietos buvo užimtos. Nu ir tegul apsikakoja galvas. Susirasime kur nakvoti ir be kempingo. Jeigu jau negali įrengti pakankamai vietų lankytojams tai ir mes pinigų jiems nebešvaistysime.
Vėl važiuojame atgal, nes toliau važiuojant tuo keliu, ant kurio matėme bizonų kaimenes, privažiuosime vietas, kuriose dažniausiai matomi grizliai, vilkai, elniai.
Pakeliui dar sustojome prie didelio kanjono visai šalia kelio. Labai gražios spalvos. Sienose labai ryškiai matėsi skirtingų uolienų sluoksniai iš skirtingų ugnikalnio išsiveržimų. O ir pats kanjonas gilus, įspūdingas.

Toliau važiuodami sustojome vienoje vietoje papiknikauti. Išsitraukėme salotų iš Walmarto, pasidarėme sumuštinių ir sau valgėme. Gaila, kad nespėjome į tuos kempingus.
Pavalgę važiavome tuo rekomenduotu žvėrių keliu. Visai netoli pavažiavus pamatėme tolumoje, prie upės pronghorn'ų būrelį. Sustojame pastebėti. Nuslinkome abu ant kalvos ir su žiūronais stebėjome jų elgesį.

Atrodė, kad patinas bando vyti pateles jo norima kryptimi, o jos nori eiti priešingai. Po daugybės bandymų patelės pradėjo eiti savo kryptimi, t.y. link mūsų. Mes dar labiau prigludome prie žemės. Priėjusios visai netoli stirnaitės sukluso, pradėjo uostyti orą. Pradėjo bėgti atgal, išskyrus vieną, kuri ir toliau bėgo ta pačia kryptimi. Po kurio laiko, matyt žinodama tinakamą vietą, ji šoko į upę ir pradėjo plaukti į kitą krantą.

Geras gabalas iki kito kranto, bet ji tai padarė be jokio vargo. Kitame krante pasileido bėgti link miško lyg ko ieškodama. Gal savo vaikiuko? Dėl ko dar galėtų atsiskirti viena stirnaitė ir nieko besibaimindama nerti į mišką...
Tuo tarpu likusios pronghorn stirnaitės laikėsi viename būryje su patinu. Bet štai atbėga kitas patinas ir pirmasis pasitraukia. Patelės lieka su naujuoju patinu, kuris jas pradeda vesti tiesiai link plento. Ten jau jų laukė susirinkęs stebėtojų būrys. O mes jas jau ilgai stebime. Be be beee! :)

Pamatėme tai ko norėjome ir patraukėme toliau. Reikia ieškoti vietos, kur čia dar pastebėti kokių gyvių. Sustojome vienoje aikštutėje, iš kurios matėme vedantį takelį tolyn link miško. Paeikime juo šiek tiek. Toli nėjome, nes toliau buvo keletas bizonų patinų, kurių iš arti nelabai drįsome sutikti. Vietoje jų stebėjome siuntančius smulkius graužikus, tikriausiai prerijų šuniukai, bet nesame tuo tikri. Pradėjome švilpiniuoti juos pamėgdžiodami. Išvis sunerimo. Akimirkai dauguma išlindo iš urvų, o po to nėrė atgal. Kurį laiką visai nesirodė, bet vėl įsidrąsinę šmirinėjo aplink.

Bet norėjosi pamatyti kažką stambiau. Reik meškų. Važiuojame toliau.
Ant to pačio kelio už kelių mylių pastebėjome jau įsikūrusių keletą stebėtojų. Įvairiausių ilgių žiūronai. Ir mes su savo mažuliukais, bet dideliu noru ką nors pamatyti. Žiūrėdavome į tą pusę link kurios jie žiūrėdavo. Nieko. Ne lygis mums šitie stebėtojai, važiuojame ieškoti kitų. Ir netrukus radome ir jau nemažą jų būrį.

Vėl nukreipėme savo "veizolus" link miško. Nieko nematome. Reikia paprašyti jų dirstelti per tuos ilguosius. Su malonumu leido. Čia tikriausiai vienas jiems didžiausių malonumų kai jų kas nors to paprašo :).
Per jų žiūronus pamatėme tik tada kai jie pasakė į ką atkreipti dėmesį. Juodos dėmės miške. Iš viso trys meškos. Tik nežinia ar juodosios ar grizliai. Kai jau pamatėme per jų žiūronus tai tuos juodus taškiukus mes pamatėme ir per savuosius. Ne toks jau didelis skirtumas tarp mūsų ir jų binokulių :). Ačiū Ginto kolektyvui už gerą dovaną!
Dar šiek tiek pasidairę supratome, kad kažko įspūdingo šiandien jau nebepamatysime. Reikia važiuoti ieškotis nakvynės. Nusprendėme važiuoti išvis iš parko ir ten pasižiūrėti. Juolab, kad iki jo pakraščio jau visai netoli ir bebuvo.
Nakvynę radome pirmajame national forest kempinge. Išsirinkome ir pradėjome krauti šakas laužui. Juk reikia išsikepti upėtakius. Ir taip šiandien rizikavome. Šiame parke pagavus vaivorykštinius upėtakius (mūsų tokie ir buvo) juos reikėjo paleisti. Reikia naikinti įkalčius, nors ir iš kito parko. Sunkiai beįrodytume.
Upėtakiukai skaniai išsikepė ir turėjome vieną skanesnių vakarienių.

Dūmai kuriam laikui padėjo apsisaugoti nuo uodų, bet netrukus jau turėjome nerti į savo mašiniuką. Jie atsitrenkė į stiklą tai nieko ir nepešę...
Lauke buvo vėsoka. Bet kaip gerai miegasi...

2010.06.28. 318-oji kelionės diena.
Stebėti žvėrių. Paskutinės dujos. Mammoth Hot Springs. Geizeriai. Kamščiai. Old Faithful. Geizerių takas. Dar kartą Old Faithful. Į kempingą. Žvejyba tarp meškų. Vakaras prie laužo.
Ankstus rytas geras metas stebėti gyvūnus. Ankstus rytas mums reiškė šešta valanda. Nieko nelaukę susitvarkėme ir net nepusryčiavę išvažiavome stebėti vilkų. Bent jau taip tikimės.
Nuvykę į vakarykštę stebėjimo vietą nieko ten neradome. Tai ir mes važiuojame toliau. Pasikliausime kitų patirtimi.
Sustojome prie keletos automobilių taip pat bestebinčių pamiškes. Vidutė išsitraukė žiūronus ir pradėjo dairytis, o Gintas iš paskutinių dujų pradėjo virti kavą. Beveik beveik užteko. Ne visai užsiplikino, bet kavos kvapas buvo. Šiek tiek padėjo atsibusti :)
Bet svarbiausia, kad nieko neišėjo pamatyti. Niekas nenorėjo mums rodytis. O gal blogai žiūrėjome. Bandom važiuoti toliau.
Už kelių mylių pamatėme nemažą būrį žmonių. Toje vietoje, kurioje buvo nuoroda į mūsų norėtą kempingą. Et... Pažiūrėkime ką jie čia mato. Paklausėme mūsų nuomone su stipriausiais žiūronais. Pasirodo vilkų šeimynėlė tupi už kokio puskilometrio už kalvelės. Jie matė, kaip jie užsuko už kalvelės, bet po to laiko jie iš ten nepasirodė. Gal ten jų urvas?
Bet dar įdomiau žiūrėti, kaip susirinkusieji stebi vilkus. Visi ant kojūkų nusistatę žiūronus ir pamiršę vilkus viens su kitu bendrauja, kas kur ir ką yra matęs. Gal ir mes tokie kažkada būsime? Juk ir mums patinka stebėti gyvūnus.

Dar kokį pusvalanduką palaukėme su visais, bet nusprendėme laimę bandyti toliau. Jau buvo metas pradėti kitą mūsų ratą. Bet dar nepamatėme vilkų. Bet štai dar vienas sustojęs automobilis. Ką jie mato? Sako, kad taip pat vilkai. Ir lygiai taip pat užėjo už kalvelės ir pasislėpė. Laukėme, bet deja jie nepasirodė.
Taigi dabar jau pradėkime kelią per geoterminius dalykus. Pirmiausia važiuojame į Mamoth Hot Springs terasas, kurios yra vienos seniausių tokio tipo terasų pasaulyje. Pamatyti jas iš arčiau galima einant įrengtais takais, kurie vingiuoja tarp įvairios spalvos šaltinių. Šaltiniai su savimi atneša karbonitus, kurie ir nudažo baseinukų sienas.

Ėjome toliau ir atrasdavome vis naujų spalvų. Baseinukų terasos buvo panašios į tas, kokios yra Turkijoje. Patys nesame ten buvę, bet iš artimųjų nuotraukų tai žinome.
Sieros kvapas buvo visur. Vietomis net sunkoka buvo kvėpuoti. Atrodo, kad kažkas stipriai buvo prisivalgęs kiaušinių ir juos paleidęs į orą :). Bet grožis turi savo kainą. Dėl tokio vaizdo galėjome ir pakęsti tą kvapą.

Metas buvo judėti toliau. Per vieną dieną niekaip nepamatysime visų geizerių ir kitų geoterminių vietų. Tolesne stotele išsirinkome Norris Gayser Basin.
Pakeliui turėjome sustoti porą kartų dėl gyvūnų. Vieną kartą kai visai netoli kelio norėjome pažiūrėti besiganantį elnią milžiniškais ragais.

Netgi tada kai jis pradėjo eiti į krūmus mes dar ilgai matėme kyšančią jo karūną.
O kitas kartas nutiko dėl kalnų ožkos. Aišku būtų įspūdingiau pamatyti kalnų ožį, bet šįkart turėjome pasitenkinti tuo ką matome. Ir tai buvo įdomu. Ji taip vikriai kabarojosi uolomis, kad buvo sunku patikėti.

Toliau, kaip minėjome, privažiavome Norris Geyser Basin. Čia buvo nemaža geizerių, kurie nereguliariai išsiverždavo į viršų. Šioje vietoje yra ir aukščiausias pasaulio geizeris Steamboat gayser. Bet jo išsiveržimai labai nereguliarūs. Laikas tarp jų gali būti nuo vieno mėnesio iki 50 metų. Na tiek mes nelauksime, bet norime viena akimi žvilgtelti, kokioje vietoje tai vyksta. Ir aplinkinius geizeriukus pažiūrėti.
Mums galima sakyti šiek tiek pasisekė. Pamatėme Steamboat geizerį išsiveržiantį į gal kokių 5 metrų aukštį.

Einant iš Steamboat pirmą kartą JAV susitikome lietuvius. Nesunku buvo atpažinti - vyrukas buvo su maikute su užrašu LIETUVA. Pasisveikinome, šnektelėjome. Porelė iš Kauno trims savaitėms keliauja po JAV. Taip pat važiuos į pietvakarių nacionalinius parkus. Liuks. Sėkmės jums tautiečiai. Patys jau nebelabai įsivaizduojame, kaip galėtume paatostogauti per tris savaites. O kažkada tai atrodė taip daug. Ir dar atrodys...
Pakeliui atgal be geizerių žvilgtelėjome ir į Emerald pool. Smaragdo spalvos baseinukas. Net nebesigilinome, kodėl jis toks - svarbu, kad gražu.

Sekanti mūsų stotelė parko pasididžiavimas - Old Faithful geizeris. Tai reguliariausiai išsiveržiantis geizeris parke. Ir vienas didžiausių. Vanduo pasiekia 30-56 metrų aukštį. Tai vyksta vidutiniškai kas 90 minučių. Mes jau buvome pasiskaičiavę kada jis turėtų sekantį kartą išsiveržti ir jau buvo laikas link jo keliauti. Pakeliui kelio remontai tad atsarga gėdos nedaro.
Kaip sakėme taip ir buvo. Prie kelio remontų pralaukėme apie valandą. Pasidarėme pietukus tai bent jau naudingai išnaudojome laiką.
Pagaliau kolonai pajudėjus nulėkėme link mūsų norimo pamatyti geizerio. Minutės ėjo ir mes galėjome nespėti. Gal šįkart išsiverš keliomis minutėmis vėliau? Šiaip ne taip priparkavę automobilį nubėgome link geizerio. Blyn. Štai jau jis veržiasi, o mums dar keli šimtai metrų. Gintas įjungė savo sportinę pavarą ir nurūko į priekį. Pavyko vieną kadrą pagauti :).

Ką gi. Tiek to geizerio. O dabar dar turime galimybę paėjėti ratu pro smulkesnius geizerius. Prasuksime mažą ratuką. Tuo pačiu pamankštinsime truputį kojas.
Ratukas labai fainas. Pilnas visokiausių pavadinimų baseinukų. Širdies baseinukas, Ausies baseinukas, Dvynių baseinukas... Kas kokias formas įžvelgia taip ir pavadina. Tikriausiai po kurio laiko šios formos pakis ir reiks rinkti naujus vardus.


Kol apėjome visą ratuką tai ir valanda praėjo. Tai reiškia, kad Old Faithful vėl tuoj išsiverš. Palaukiam? Palaukiam. Tai Gintas reiškiasi bereikalingai taip lėkė kaip akis išdegęs? :).
Išsiveržimui stebėti yra įrengti specialūs suoleliai. Kiekvieną išsiveržimą tikriausiai stebi apie 500 žmonių. Mes įsikūrėme pačiame priekyje, kaip ir likusieji stebėjome vieną tašką. Po kurio laiko kažkas pradėjo putoti ir jau po kelių sekundžių geizeris pačiame savo pike. Vau.

Viskas truko gal porą minučių ir vėl nurimo. Laikas eiti. Visi pulkais pradėjo skirstytis.
Tai dienai buvome nusižiūrėję kempingiuką šalia Lewis ežero. Tokiu pavadinimu ežeriuką Gintas tikriausiai išsirinko dėl savo pavardės. Ar žinojote, kad Ginto proproproprosenelis išrado Lewis džinsus? Tik jis pats to tikriausiai nežinojo :).
Pakeliui esančiame informacijos centre pasiklausėme, ar tame kempinge dar yra laisvų vietų ir gavę teigiamą atsakymą nuvažiavome tiesiai ten.
Įsikųrėme ir patraukėme šiek tiek skirtingais tikslais. Vidutė laužui malkų rinkti, o Gintas žvejoti.
Paėjėjęs keletą šimtų metrų pakrante Gintas randa užrašus ant medžių, jog meškos čia dažnos viešnios ir kuo toliau eini, tuo "on your own risk". Ką gi. Negi pasuksi atgal. Vidutė juoksis. Pirmyn.
Kuo toliau tuo labiau viskas "meškiška" atrodė. Išvirtę medžiai, papelkiję krantai... Vaizdas beveik kaip dokumentiniuuse apie Aliaską, kur įsibridę lokiai į vandenį gaudo žuvį. Šįkart Gintas gaudo žuvį, bet ar jis pats netaps žuvimi.... Iš pradžių dar matėsi menkas takelis palei pakrantę, bet ir tas išnyko. Bet taip norėjosi prieiti iš ežeriuko ištekančią upę. Ten tikėtina didesnė tikimybė kąnors pagauti. Bet tą patį tikriausiai žino ir meškos... Tad nuolat viena akis buvo į vandenį, o kitą į šoną. Tuoj ne tik trumparegis Gintai tapsi, bet dar ir žvairas :). Vienu žodžiu nelabai jauku. Kiek jau prabuvai? Valandą, pusantros? Gal jau gana. Gal tiek laiko jau pakankamai savo drąsai parodyti. Gal netgi dar gyvam pavyks grįžti iki Vidutės...
Viskas laimingai baigėsi ir Gintas sėkmingai pasiekė namukus. Tuščias kaip beveik visada, bet svarbiausia sveikas :).
Vidutė per tą laiką jau buvo parinkusi malkų ir dar vakaro šviesoje skaitė knygą. Laukė vyro žvejybininko pareinančio :).
Susikrovėme laužiuką ir pasidarėme valgyti. Ir dujų nereikia. Va taip va. Ir maistas netgi kitokį skonį gauna.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą