2010.06.29. 319-oji kelionės diena.
Kava ant laužo. Teton NP. Lankytojų centras. Internetas skalbykloje. Su gimtadieniu Vida! Į muziejų. Į žygį. Kriokliai. Inspiration point. Žaibai. Ratukas. Dušai. Grizlis su elniais. Briedė. Per Rocky mountains. Audra. Riverton. Neparduoda alaus.
Gerai mums čia nuskilo, kad dujos baigėsi šitame parke. Bent jau laužus galime pasikurti. Susikūrėme ir iš ryto. Pasidarėme košių, užsiplikinome kavos. Net nesinori išvykti.
Šiandien išsiruošėme į netoliese esantį Grand Teton nacionalinį parką. Parkas įdomus dėl savo kalnų grandinės, kuri yra dalis Uolinių kalnų. Norime pažiūrėti, kas ten gero ir su kuo valgoma :).
Nacionaliniame parke užsukome į informacijos centrą. Su ten sėdėjusiomis entuziastingomis moteriškėmis apsitarėme, kokį žygį pasirinkti, kur geriausia gyvūnus pastebėti ir pan. Taip pat jos mums prasitarė, kur rasti internetą. Juk šiandien Vidutės mamytės gimtadienis ir Ginto kūmos gimtadienis!
Patraukėme aptartu keliu. Didelę parko dalį sudaro Jackson ežeras, kurio pakrante važiuojant galima stebėti Teton kalnų grandinės atspindį vandenyje. Nesusilaikome nesustoję.
Nepertoliausiai buvo ir lankytojų centras, kuriame mums moteriškės patarė užsukti į muziejų. Beeinant iki muziejaus pamatėme skalbyklą, ant kurios buvo parašyta Free WiFi. Labai liuks. Muziejus palauks. dabar gimtadieniai galvoje.
Įsitaisėme ant skalbimo mašinų. Gintas išsiuntė nufilmuotą sveikinimą kūmai ir pasiskambinome Vidutės mamai. Ilgiausių metų ilgiausių Vida! Smagiai paplepėjome, pasisveikinome ir jau palinkėjome labanaktis. Vis tas laiko skirtumas...
Šalia skalbyklos buvo ir dušai, kuriais tikriausiai pasinaudosime dienos pabaigoje. Vistiek dar pakopinėsime po kalnus. O dabar į muziejų.
Muziejus buvo neblogas. Daug apie indėnus. Tikriausiai netgi daugiau nei indėnų žemėje buvusiame muziejuje.
Po muziejaus nuvažiavome prie Jenny ežero, prie kurio buvome nusižiūrėję vieną neblogą žygiuką. Pakeliui sustojome dar poroje vietų pagaudyti geresnių fotkių.
Žygiukas buvo apie 5 mylių ilgio į abi puses tai pagal mūsų tempus turėtume sugaišti apie tris valandas. Prisidėjome vandens ir pajudėjome. Takas ėjo palei pat vandenį. Tikrai gražus, atpalaiduojantis.
Bet už kokios mylios atsitiko bėda - Vidutės šlepetė suplyšo ir visai nebėjo paeiti. Bet Gintas, gudresnis nei dešra, pasiėmęs grafkę greitai kažką sukonstravo ir žygį tęsėme toliau. Abiejų mūsų avalynei jau atėjo paskutiniosios, bet norime jau su ja pradėję ir pabaigti kelionę.
Takelis buvo gan populiarus. Sutikome daug žygeivių. Visi sveikinasi, mandagūs. Oj oj oj. Gal ir malonu, bet mes nesame pripratę prie to jų gražbyliavimo. Kažkaip mums veidmainiška atrodo...
Mėgavomės keliuku toliau. Netgi Vidutei patiko. Nebuvo jokių stačių lipimų, žingsniavome sau pakrante ir kaifavome.
Gan sparčiai ėję greitokai pasiekėme ir galutinį tako tikslą - Hidden falls (ale Paslėptus krioklius). Ne tokie jie jau paslėpti, buvo pilna žmonių. Ramiai įsitaisėme ant akmens ir laukėme kol šiek tiek prasiskirstys. Dauguma jų čia buvo atplaukę laivuku per ežerą. Mes dar jauni ir vietoje laivuko naudojame savo kojas.
Nusižiūrėję japoną vaikinuką, kuris atrodė žino ką veikti su fotoaparatu, paprašėme nufotografuoti. Retai taip darome, nes pernelyg daug kartų nuotraukos gaudavosi nevykusios... Nesakome, kad mes čia kieti, bet bendro supratimo daugumai trūksta. Šįkart vaikinukas savo darbą atliko labai gerai.
Atsilygindami ir mes jį nupyškinome. Iš veido sprendėme, kad nenuvylėme taip pat. O gal...
Prie krioklių dar buvo vienas trumpas takiukas iki Inspiration point. Čia jau šiek tiek reikėjo palipti tad Gintas nulėkė vienas. Nulėkė kaip jaunikaitis, net nepasakytum, kad tuoj bus ketvirtoje dešimtyje. Nuo Inspiration point atsivėrė gražus vaizdas į ežerą.
Gintas nulėkė labai greitai, nupaveikslavo ir atgal pas savo pačiutę. Nevalia versti damą laukti. Vidutė prie upelio net nespėjo pasiilgti, o Gintas jau buvo čia.
Pasukome atgal, nes horizonte jau tvelkėsi lietaus debesys, netgi žaibavo. Gal net dušo nebereiks.
Pakeliui ant akmenų pamatėme gyvūnus, kurie mums priminė bebrus, bet lyg ir per maži. Vienu žodžiu kažkokie graužikai. Žiūrėjo į mus taip pat smalsiai kaip ir mes į juos.
Užuosdami lietų iki mašiniuko parrūkome su dainele. Bet jau beveik grįžus viskas išsigiedrino, nurimo ir vėl švietė saulė.
Po žygio dar norėjome apvažiuoti ratą aplink parką. Labai norėjome pamatyti dar kokių gyvūnų.
Deja, gyvūnai mums nesirodė. Dairėmės dairėmės, ogi nieko.
O po šitokios dienos po dušiuką atgaivos. Gal geriau būtų kokį stikliuką, bet šį kartą tiks ir dušiukas.
Išsimaudėme ir pasijutę naujais žmonėmis patraukėme parko išvažiavimo link. Dar reiktų stabtelti kokioje vietelėje pasižvalgyti kokių nors gyvūnų.
Ir štai pilna laukymė elnių. Gal koks šimtas tai tikrai. Vakaro vėsoje jie rupšnojo žolę. Labai geras vaizdelis. Bet štai kažko keli patinai sunerimę ir pakėlę galvas parbėgo nuo netoliese esančių krūmų. Visa elnių banda sustingo ir žiūrėjo tiesiai į tuos krūmus.
Netrukus Vidutė sušuko: "Meška!". Ir tikrai, iš tų krūmų šuoliais parbėgo meška. Tiesiai į elnių būrį. Elniai pasileido bėgti, meška iš paskos. Taip apibėgus keletą ratukų aplink laukymę meška elnių būrį perskyrė per pusę. Sustojo pailsėti. Supratome - meška medžioja. Kas bus toliau? Meška kiek laiko pailsėjusi toliau pradėjo vaikytis elnius po lauką. Ir vėl pailsi.
Galop meškai pavyko atskirti mažą elnių būrelį ir įvyti juos į krūmus. Krūmuose meška jau turi šiokį tokį pranašumą. Ypač prieš mažus elniukus. Visi įdėmiai laukėme kas įvyks. Iš krūmų po truputį pradėjo grįžinėti elniai. Manėme, kad grįžo visi, bet viena elnė nerimastingai lakstė aplink ir po kurio laiko nėrė atgal į krūmus. Tikriausiai ieškoti savo mažylio...
Tokia gamta ir nieko nepadarysi, bet buvome "apšalę" nuo tokio reginio. Apie tokį vaizdą mes tik svajoti galėjome. Labai mums pasisekė. Išsišiepę važiavome toliau.
Už parko kelias pradėjo kilti dar aukščiau. Turėjome pervažiuoti į kitą Uolinių kalnų pusę.
Bet prieš tai visai netikėtai prie kelio pamatėme briedę, beskabančią krūmus. Jau galvojome, kad liksime briedžių nepamatę. Na ir kas, kad ne patinas, bet vistiek gražu. Didelė kaip karvė :).
Iš palengvo ir vėl pasiekėme lygų kelią. Žinojome, kad Wyomingas yra lygumų valstija. Ir arklių. Jų bandas prietemoje dar spėjome pamatyti. Taip važiuojant priešais mus pradėjo žaibuoti. Ir tiesiai priešais mus. Ot tai gausime lietaus. Nieko tokio, vandens nebijome. Važiuojame toliau. Kurį laiką atrodė, kad lekiame tiesiai į žaibus, bet po to jie pasuko kita kryptimi ir mes likome sausi. Tik jau daug vėliau supratome, kad priekyje mūsų galėjo būti ir tornadas, kuris naktį, jo nematant, tampa dar pavojingesnis. Šįkart viskas laimingai baigėsi.
Privažiavome savo nakvynės miestelį Riverton. Kaip supratome jis yra indėnų teritorijoje. Galbūt jie neleis Walmarte mums pasisvečiuoti? Bet viskas gerai, galima nakvoti ir mes išsirinkę vietą nakvynei nuėjome nusipirkti alaus. Išsirinkome alų ir nuėjome prie kasos. Aišku mūsų paprašo dokumentų. Mes prie to pripratę, JAV visi, kurie atrodo jaunesni nei keturiasdešimt, privalo pateikti savo ID perkant alkoholį. Mes rodom savo pasus. Kasininkė mums sako, kad nesupranta tokio dokumentu. Prasideda. Tai kokį dokumentą jai reikia pateikti? Ji nieko nenori girdėti. Mes pradėjome garsiau reikšti savo nuomonę. Iškart prisistatė menedžeriukas. Bet ir jis nesuprato mūsų dokumento ir sako, jog "negalime parduoti jums alaus". Tada jau net žmonės, laukiantys už mūsų eilėje pasipiktino. Kokio jums dar dokumento, viršesnio už pasą, reikia? Gavosi jau sanbrūzdis. Tada jau tikriausiai atėjo parduotuvės valdytojas ir pirštu parodęs kasininkei, kurią datą ji turi įvesti į kasos aparatą, nuramino situaciją. Nieko sau. Reiks visada Amerikoje garsiai reikšti savo nuomonę. Bet įmušto alaus kaina buvo ne ta, kurią mes matėme lentynoje... Galop mes tą alų palikome Walmartui. Apsieisime ir be jo. Įdomiai čia gavosi...
Diena buvo pilna įspūdžių...
Kava ant laužo. Teton NP. Lankytojų centras. Internetas skalbykloje. Su gimtadieniu Vida! Į muziejų. Į žygį. Kriokliai. Inspiration point. Žaibai. Ratukas. Dušai. Grizlis su elniais. Briedė. Per Rocky mountains. Audra. Riverton. Neparduoda alaus.
Gerai mums čia nuskilo, kad dujos baigėsi šitame parke. Bent jau laužus galime pasikurti. Susikūrėme ir iš ryto. Pasidarėme košių, užsiplikinome kavos. Net nesinori išvykti.
Šiandien išsiruošėme į netoliese esantį Grand Teton nacionalinį parką. Parkas įdomus dėl savo kalnų grandinės, kuri yra dalis Uolinių kalnų. Norime pažiūrėti, kas ten gero ir su kuo valgoma :).
Nacionaliniame parke užsukome į informacijos centrą. Su ten sėdėjusiomis entuziastingomis moteriškėmis apsitarėme, kokį žygį pasirinkti, kur geriausia gyvūnus pastebėti ir pan. Taip pat jos mums prasitarė, kur rasti internetą. Juk šiandien Vidutės mamytės gimtadienis ir Ginto kūmos gimtadienis!
Patraukėme aptartu keliu. Didelę parko dalį sudaro Jackson ežeras, kurio pakrante važiuojant galima stebėti Teton kalnų grandinės atspindį vandenyje. Nesusilaikome nesustoję.
Nepertoliausiai buvo ir lankytojų centras, kuriame mums moteriškės patarė užsukti į muziejų. Beeinant iki muziejaus pamatėme skalbyklą, ant kurios buvo parašyta Free WiFi. Labai liuks. Muziejus palauks. dabar gimtadieniai galvoje.
Įsitaisėme ant skalbimo mašinų. Gintas išsiuntė nufilmuotą sveikinimą kūmai ir pasiskambinome Vidutės mamai. Ilgiausių metų ilgiausių Vida! Smagiai paplepėjome, pasisveikinome ir jau palinkėjome labanaktis. Vis tas laiko skirtumas...
Šalia skalbyklos buvo ir dušai, kuriais tikriausiai pasinaudosime dienos pabaigoje. Vistiek dar pakopinėsime po kalnus. O dabar į muziejų.
Muziejus buvo neblogas. Daug apie indėnus. Tikriausiai netgi daugiau nei indėnų žemėje buvusiame muziejuje.
Po muziejaus nuvažiavome prie Jenny ežero, prie kurio buvome nusižiūrėję vieną neblogą žygiuką. Pakeliui sustojome dar poroje vietų pagaudyti geresnių fotkių.
Žygiukas buvo apie 5 mylių ilgio į abi puses tai pagal mūsų tempus turėtume sugaišti apie tris valandas. Prisidėjome vandens ir pajudėjome. Takas ėjo palei pat vandenį. Tikrai gražus, atpalaiduojantis.
Bet už kokios mylios atsitiko bėda - Vidutės šlepetė suplyšo ir visai nebėjo paeiti. Bet Gintas, gudresnis nei dešra, pasiėmęs grafkę greitai kažką sukonstravo ir žygį tęsėme toliau. Abiejų mūsų avalynei jau atėjo paskutiniosios, bet norime jau su ja pradėję ir pabaigti kelionę.
Takelis buvo gan populiarus. Sutikome daug žygeivių. Visi sveikinasi, mandagūs. Oj oj oj. Gal ir malonu, bet mes nesame pripratę prie to jų gražbyliavimo. Kažkaip mums veidmainiška atrodo...
Mėgavomės keliuku toliau. Netgi Vidutei patiko. Nebuvo jokių stačių lipimų, žingsniavome sau pakrante ir kaifavome.
Gan sparčiai ėję greitokai pasiekėme ir galutinį tako tikslą - Hidden falls (ale Paslėptus krioklius). Ne tokie jie jau paslėpti, buvo pilna žmonių. Ramiai įsitaisėme ant akmens ir laukėme kol šiek tiek prasiskirstys. Dauguma jų čia buvo atplaukę laivuku per ežerą. Mes dar jauni ir vietoje laivuko naudojame savo kojas.
Nusižiūrėję japoną vaikinuką, kuris atrodė žino ką veikti su fotoaparatu, paprašėme nufotografuoti. Retai taip darome, nes pernelyg daug kartų nuotraukos gaudavosi nevykusios... Nesakome, kad mes čia kieti, bet bendro supratimo daugumai trūksta. Šįkart vaikinukas savo darbą atliko labai gerai.
Atsilygindami ir mes jį nupyškinome. Iš veido sprendėme, kad nenuvylėme taip pat. O gal...
Prie krioklių dar buvo vienas trumpas takiukas iki Inspiration point. Čia jau šiek tiek reikėjo palipti tad Gintas nulėkė vienas. Nulėkė kaip jaunikaitis, net nepasakytum, kad tuoj bus ketvirtoje dešimtyje. Nuo Inspiration point atsivėrė gražus vaizdas į ežerą.
Gintas nulėkė labai greitai, nupaveikslavo ir atgal pas savo pačiutę. Nevalia versti damą laukti. Vidutė prie upelio net nespėjo pasiilgti, o Gintas jau buvo čia.
Pasukome atgal, nes horizonte jau tvelkėsi lietaus debesys, netgi žaibavo. Gal net dušo nebereiks.
Pakeliui ant akmenų pamatėme gyvūnus, kurie mums priminė bebrus, bet lyg ir per maži. Vienu žodžiu kažkokie graužikai. Žiūrėjo į mus taip pat smalsiai kaip ir mes į juos.
Užuosdami lietų iki mašiniuko parrūkome su dainele. Bet jau beveik grįžus viskas išsigiedrino, nurimo ir vėl švietė saulė.
Po žygio dar norėjome apvažiuoti ratą aplink parką. Labai norėjome pamatyti dar kokių gyvūnų.
Deja, gyvūnai mums nesirodė. Dairėmės dairėmės, ogi nieko.
O po šitokios dienos po dušiuką atgaivos. Gal geriau būtų kokį stikliuką, bet šį kartą tiks ir dušiukas.
Išsimaudėme ir pasijutę naujais žmonėmis patraukėme parko išvažiavimo link. Dar reiktų stabtelti kokioje vietelėje pasižvalgyti kokių nors gyvūnų.
Ir štai pilna laukymė elnių. Gal koks šimtas tai tikrai. Vakaro vėsoje jie rupšnojo žolę. Labai geras vaizdelis. Bet štai kažko keli patinai sunerimę ir pakėlę galvas parbėgo nuo netoliese esančių krūmų. Visa elnių banda sustingo ir žiūrėjo tiesiai į tuos krūmus.
Netrukus Vidutė sušuko: "Meška!". Ir tikrai, iš tų krūmų šuoliais parbėgo meška. Tiesiai į elnių būrį. Elniai pasileido bėgti, meška iš paskos. Taip apibėgus keletą ratukų aplink laukymę meška elnių būrį perskyrė per pusę. Sustojo pailsėti. Supratome - meška medžioja. Kas bus toliau? Meška kiek laiko pailsėjusi toliau pradėjo vaikytis elnius po lauką. Ir vėl pailsi.
Galop meškai pavyko atskirti mažą elnių būrelį ir įvyti juos į krūmus. Krūmuose meška jau turi šiokį tokį pranašumą. Ypač prieš mažus elniukus. Visi įdėmiai laukėme kas įvyks. Iš krūmų po truputį pradėjo grįžinėti elniai. Manėme, kad grįžo visi, bet viena elnė nerimastingai lakstė aplink ir po kurio laiko nėrė atgal į krūmus. Tikriausiai ieškoti savo mažylio...
Tokia gamta ir nieko nepadarysi, bet buvome "apšalę" nuo tokio reginio. Apie tokį vaizdą mes tik svajoti galėjome. Labai mums pasisekė. Išsišiepę važiavome toliau.
Už parko kelias pradėjo kilti dar aukščiau. Turėjome pervažiuoti į kitą Uolinių kalnų pusę.
Bet prieš tai visai netikėtai prie kelio pamatėme briedę, beskabančią krūmus. Jau galvojome, kad liksime briedžių nepamatę. Na ir kas, kad ne patinas, bet vistiek gražu. Didelė kaip karvė :).
Briedei nuėjus į mišką mes pajudojome tolyn. Kilome ir kilome aukštyn. Galop pasiekėme Togwotee pass, kuris buvo aukščiausias šio kelio taškas ir tuo pačiu aukščiausias mūsų kelionės taškas - 9658 pėdų arba 2944 metrai virš jūros lygio. Dar tiek pat ir jau Kilimandžaro viršūnėje būtume :).
Užtat leisti nuo tokio kalno smagu. Žemyn ir žemyn. Tik gaila, kad jau sutemę buvo ir negalėjome matyti, kas aplink dedasi. Tik įsivazdavome, kad tai turi būti tikrai gražu.Iš palengvo ir vėl pasiekėme lygų kelią. Žinojome, kad Wyomingas yra lygumų valstija. Ir arklių. Jų bandas prietemoje dar spėjome pamatyti. Taip važiuojant priešais mus pradėjo žaibuoti. Ir tiesiai priešais mus. Ot tai gausime lietaus. Nieko tokio, vandens nebijome. Važiuojame toliau. Kurį laiką atrodė, kad lekiame tiesiai į žaibus, bet po to jie pasuko kita kryptimi ir mes likome sausi. Tik jau daug vėliau supratome, kad priekyje mūsų galėjo būti ir tornadas, kuris naktį, jo nematant, tampa dar pavojingesnis. Šįkart viskas laimingai baigėsi.
Privažiavome savo nakvynės miestelį Riverton. Kaip supratome jis yra indėnų teritorijoje. Galbūt jie neleis Walmarte mums pasisvečiuoti? Bet viskas gerai, galima nakvoti ir mes išsirinkę vietą nakvynei nuėjome nusipirkti alaus. Išsirinkome alų ir nuėjome prie kasos. Aišku mūsų paprašo dokumentų. Mes prie to pripratę, JAV visi, kurie atrodo jaunesni nei keturiasdešimt, privalo pateikti savo ID perkant alkoholį. Mes rodom savo pasus. Kasininkė mums sako, kad nesupranta tokio dokumentu. Prasideda. Tai kokį dokumentą jai reikia pateikti? Ji nieko nenori girdėti. Mes pradėjome garsiau reikšti savo nuomonę. Iškart prisistatė menedžeriukas. Bet ir jis nesuprato mūsų dokumento ir sako, jog "negalime parduoti jums alaus". Tada jau net žmonės, laukiantys už mūsų eilėje pasipiktino. Kokio jums dar dokumento, viršesnio už pasą, reikia? Gavosi jau sanbrūzdis. Tada jau tikriausiai atėjo parduotuvės valdytojas ir pirštu parodęs kasininkei, kurią datą ji turi įvesti į kasos aparatą, nuramino situaciją. Nieko sau. Reiks visada Amerikoje garsiai reikšti savo nuomonę. Bet įmušto alaus kaina buvo ne ta, kurią mes matėme lentynoje... Galop mes tą alų palikome Walmartui. Apsieisime ir be jo. Įdomiai čia gavosi...
Diena buvo pilna įspūdžių...
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą