Warnambool. Banginių regykla. Great Ocean Road. Neįtikėtina… Nepakartojama…Nėra žodžių… Port Campbell brangus kempingas :).
Galėtume ilsėtis ir ilsėtis, bet noras keliauti dar stipresnis.
Pasukome į ne per toliausiai esantį Warnambool miestą, kuriame norėjome paklausti dėl galimybės pamatyti banginius. Žinojome, kad šiuo metu nėra jų migravimo metas, bet gal?
Informacijos centras kaip visada pilnas informacijos. Deja, banginiai šiuo metu arti kranto nepastebėti... O gaila. Būtų taip įdomu pamatyti tuos milžiniškus padarėlius, o dar nuo kranto...
Bet mes vistiek nuvažiavome į banginių stebėjimo aikštelę bent jau pažiūrėti iš kokio atstumo jie galimi matyti.
Piko metu žmonių čia tikriausiai šimtai, nes aikštelė tikrai didelė. Nors banginių ir nepamatėme, bet dar kartą pasimėgavome vandenyno vaizdais.
Netoli už Warnambool‘o Great Ocean Road (GOR) pradžia. Tai kelias, kuris driekiasi 243 km palei vandenyną, pastatytas iš pirmo pasaulinio karo grįžusių kareivių ir dedikuotas kare žuvusiems australams.
Labai laukėme šios kelio atkarpos, nes matyti vaizdai lankstinukuose buvo nerealiai gražūs. Jis pilnas atkarpų su smiltaininių ir kalkinių uolų salomis, išsikišusiomis į jūrą, ir skalaujamomis didelių vandenyno bangų.
Pirmiausia privažiavome Bay of Islands (Salų įlanka). Tai buvo kažkas tokio. Mes tikėjomės pamatyti kažką nerealaus, bet tai ką pamatėme buvo daugiau nei nerealu. Smiltaininių uolų salos buvo išsibaršiusios po įlanką kaip kareiviai prieš priešo ataką. O bangos visa jėga juos bandė nublokšti atgal.
Salų formos buvo suformuotos per amžius. Be abejo, kad vanduo po truputį trupindavo šias uola. Bet tai dar žaviau, nes vaizdas kurį matai nebus amžinas ir matai praktiškai unikalų dalyką.
Aplink visą įlanką yra įrengta daug regyklų, iš kurių vaizdas atsiveria vis kitaip. Fotoaparato praktiškai neišeidavo nuleisti. Kaip čia įamžinus tai ką matome?...
Viena iš regyklų buvo netgi pavadinta Londono tilto vardu dėl savo formos panašumo. Vis galvodavom, ar čia jau ta uola? Iš pradžių netgi truputį apsirikome :). Mūsų filmuotoje medžiagoje vis tik nebuvo Londono tilto. Apsipažinom. Bet vistiek stipriai rekomenduojam pažiūrėti klipuką iš įlankos. Na, o Londono tiltas po to kai dalis jo nugriuvo, buvo pervadintas į Londono arką :).
Už Bay of Islands privažiavome dar vieną regyklą. Ir vėl gražu.
Vandens galybę galima pajausti prie The Grotto (Grota), kur bangos daužosi su tokia jėga, kad nuo tos galybės net šiurpuliukai eina... Nieko panašaus nesame matę.
Kiekvienoje iš regyklų praleisdavome po pusvalanduką ir tas laikas bėgo labai greitai. Jau temo ir reikėjo susirasti nakvynę. Nutarėme jos pasižvalgyti netoliese esančiame Port Campbell. Kempigas buvo, tik ne toks pigus kokio tikėjomės. Bet neturėjome noro važiuoti toliau ieškotis kažko pigiau, nes nenorėjome praleisti nei kilometro tolesnės GOR atkarpos.
Kempinge pasidarėme maistuko, paskaitėme ir niekaip negalėjome pamiršti tų šiandien matytų vaizdų. Dar ilgai viskas stovės akyse...
2010.03.21. 219-oji kelionės diena.
Dar krūva nerealių regyklų. 12 apostales. Keliaujame į Otway NP. Otway švyturys. Daygybė koalų. Labai gera nakvynė.
Ryte papusryčiavome ir vėl turėjome išvykti iki 10h. Apie tai irgi pasakėme savo nuomonę registratūroje. Tai mums nieko gero neatneš, bet nutylėti irgi nenorime. Išauklėsime tuos australus :).
Šiandien mūsų laukė dar krūva regyklų. Pirmoji vieta – Loch Ard Gorge. Taip pavadinta čia nuskendusio to paties pavadinimo laivo garbei.
Aplink šią įlanką yra keletas takų, kurie nuveda prie dar keletos regyklų. Viena įdomiausių vietų – The Blowhole (Kiaurymė), kur bangos prasiskynusios kelią per uolas, o lietaus vanduo savo darbą padarė iš viršaus. Šiems vandenims susitikus po žeme viršuje liko skylė, kurioje daužosi vandenyno stumiamas vanduo. Nerealus vaizdas.
Tos dienos kulminacija turėjo būti Twelve Apostles (Dvylika apaštalų) regykla. Čia ir daugiausia turistų :). Visi nori pamatyti tas 12 salų išsikišusių į vandenyną. Juk jos yra ant atviručių :).
Tikrai įspūdinga. Tikriausiai jau priklu klasuytis mūsų “įspūdinga, nerealu…”, bet niekaip kitaip nebemokame apibūdinti to ką matėme…
Vėjas buvo labai stiprus ir gal dėl to turistai ilgai neužsibūdavo. Kurį laiką ir mes pastebėję tiek Dvylika apaštalų, tiek ir čia susirinkusius turistus, patraukėme toliau. Juk negalime čia būti amžinai…
Toliau kelias truputį nusuko nuo vandenyno. Prasidėjo Great Otway nacionalinis parkas. Čia norėjome ir apsistoti šiai nakčiai. Pirmiausia nuvažiavome prie švyturio, esančio piečiausiame iškyšulio taške. Pasirodo mokamas ir gerokai mokamas. Daugelis turistų matėme pažiūrėję į kainą apsisukdavo ir grįždavo… Tarp jų ir mes.
Grįžtant atgal prie kelio pagaliau pamatėme koalas. Jau seniai norėjome jas pamatyti. Viena jų buvo visai visai šalia ant šakos.
Jos tikros miegalės. Jų visas gyvenimas – valgis ir miegas. Geras ane? Gal dėl to jos ir tokios mielos :). Vidutės irgi panašus gyvenimas ir gal dėl to ji tokia gražutė :).
Nemokamą stovyklavietę buvome jau anksčiau susiradę savo kempingų knygoje tad beliko nuvažiuoti. Pasirodo ji labai gražioje vietoje. Ant Parker kalvos. Nuo jos atsiveria gražus vaizdas į apačioje esančią įlankėlę ir į toliau tyvuliuojantį vandenyną. Gera vieta praleisti keletą dienelių. Tai ir nutarėme. Būsime čia ir rytoj.
Pasiėmėme kėdes ir su alučiu sau stebėjome įlankėlę. Reikėjo šiek tiek atpalaiduoti galvą po šių dienų vaizdų ir stiprių vėjų.
2010.03.22. 220-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Pėdinam į Franklin “point’ą”. Dūkstame paplūdimyje. Ieškome ryšio.
Tinginiauti mes mokam. Kol išsirangėme, išsirąžėme ir pietūs atėjo. Reikėjo pramankštinti kojeles. Nutarėme eiti turistiniu takeliu, einančiu kaip tik pro mus, iki Franklin point. Įtarėme, kad turėtų būti neblogų vaizdų.
Takelis labai fainas. Apaugęs mažais spygliuočiais. Kažkuo primena mūsų Nerijos pušynus.
Pačiame Franklin taške išvydome daug uolų. Bangos ir čia nenumaldomai jas talžė. Tolumoje matėsi mūsų vakar privažiuotas švyturys.
Paganę akeles ir pamiklinę kojeles patraukėme atgal namučių. Nusileidome nuo savo kalno ir į įlankėlę pasižiūrėti, kas ten gyvena.
Labai gražu. Kaip koks privatus paplūdimys, iš visų pusių apsuptas kalvų. Privatumas aišku dingsta kai keliautojų grupelės praeina šalia esančiu taku. Čia eina vienas populiaresnių žygių – Great Ocean Walk.
Tolesnė mūsų šiandienos užduotis – susirasti mobilaus ryšio vietą. Čia mūsų mobiliakai nieko nepagavo… O buvome pažadėję namiškiams šiandien pasiskambinti. Teko truputį pavažiuoti nuo mūsų stovyklavietės. Ir gerai, kad paskambinome, nes namiškiai jau buvo sunerimę dėl per televiziją matyto ciklono, praėjusio pietrytine Australijos dalimi. Ir nesvarbu, kad mes pietinėje dalyje :).
Tuo pačiu parašėme į couchsurfing.org dėl galimos nakvynės Melburne. Ten turėtume būti po keletos dienų. Parašėme merginai, su kuria mūsų nuomone turėtume sutarti. Tikimės ir ji su mumis sutars :).
Pakeliui pamatėme dar pora koalų. Leidžiančių kažkokius garsus. Galite pažiūrėti mūsų video skiltyje. Pabaubia, paėda, pamiega. Beveik kaip visi vyrai :).
Nakvojome vėl toje pačioje vietoje, ant kalniuko.
2010.03.23. 221-oji kelionės diena.
Apollo Bay. Atsargų papildymas. Nuostabūs Great ocean road vingiai. Papietaujam. Švyturys. Atoki nakvynė.
Kitą dieną pajudėjome toliau Great Ocean Road. Pakeliui dar pamatėme keletą koalų. Gražutės.
GOR vėl priartėjo prie vandenyno. Pirmasis miestukas – Apollo Bay. Ši GOR dalis mėgiama surfintojų dėl plačių paplūdimių, smagių bangų ir gražių vaizdų.
Parduotuvėje papildome atsargas ir toliau į kelią.
Kelias toliau ėjo vingiuodamas visiškai šalia vandenyno. Nerealiai gražu. Privažiuodavome įlanką galbūt 20 km ilgio ir galėdavai matyti vingiuojantį kelią palei visą krantą. Aukštyn į kalną, žemyn nuo kalno… Vingių vingiai.
Nenorėjome skubėti tad sustojome aikštutėje pasidaryti pietus. GOR jau ėjo į pabaigą, o taip nesinorėjo nuo jo nusukti…
Išvažiavę į kelią slinkome vėžlio greičiu. Kai pasivydavo koks automobilis mandagiai praleisdavome ir toliau slinkdavome. Vingis po vingio viską norėjome pamatyti.
Stabteldavome vietiniuose miesteliuose, pilnuose backpackerių su banglentėmis. Pastebėdavome kaip jie griuvinėja bangose…
Nudžiugome gavę atsakymą iš Melburno merginos. Ji mielai sutiko, kad pas ją pasisvečiuotume. Liuks!
Nenumaldomai artėjo vakaras ir mes turėjome ieškotis nakvynės. Dar sustojome Aireys Inlet meistuke pažiūrėti švyturio, kurį matėme jau iš už 20 km.
Švyturys ant didelės kalvos, apaugusios krūmais, po kuriuos lakstė kiškučiai. Tokie gražučiai, bet vietiniams jie pridaro daug žalos. Kas gražu ne visada naudinga :).
Nakvynės vieta buvo gerokai nusukus nuo kelio. Turėjome pavažiuoti kokius 15 km kol radome kempingo knygoje nurodytą stovyklavietę. Nemokamos stovyklavietės mėgiamos backpackerių tad ten nuvykę jau radome keletą autobusiukų. Atstumas jų neišgąsdina :).
Buvo tylus vakaras, bet štai vienų keliautojų autobusiukas užsimanė pasiklausyti muzikos ir tai darė tikrai ne per tyliausiai. Keista būti gamtoje ir beveik visu garsu klausytis Metallicos. Hmmm… Apie vidurnaktį vistik muzika pritilo ir muziką pakeitė knarkimas :).
Galėtume ilsėtis ir ilsėtis, bet noras keliauti dar stipresnis.
Pasukome į ne per toliausiai esantį Warnambool miestą, kuriame norėjome paklausti dėl galimybės pamatyti banginius. Žinojome, kad šiuo metu nėra jų migravimo metas, bet gal?
Informacijos centras kaip visada pilnas informacijos. Deja, banginiai šiuo metu arti kranto nepastebėti... O gaila. Būtų taip įdomu pamatyti tuos milžiniškus padarėlius, o dar nuo kranto...
Bet mes vistiek nuvažiavome į banginių stebėjimo aikštelę bent jau pažiūrėti iš kokio atstumo jie galimi matyti.
Piko metu žmonių čia tikriausiai šimtai, nes aikštelė tikrai didelė. Nors banginių ir nepamatėme, bet dar kartą pasimėgavome vandenyno vaizdais.
Netoli už Warnambool‘o Great Ocean Road (GOR) pradžia. Tai kelias, kuris driekiasi 243 km palei vandenyną, pastatytas iš pirmo pasaulinio karo grįžusių kareivių ir dedikuotas kare žuvusiems australams.
Labai laukėme šios kelio atkarpos, nes matyti vaizdai lankstinukuose buvo nerealiai gražūs. Jis pilnas atkarpų su smiltaininių ir kalkinių uolų salomis, išsikišusiomis į jūrą, ir skalaujamomis didelių vandenyno bangų.
Pirmiausia privažiavome Bay of Islands (Salų įlanka). Tai buvo kažkas tokio. Mes tikėjomės pamatyti kažką nerealaus, bet tai ką pamatėme buvo daugiau nei nerealu. Smiltaininių uolų salos buvo išsibaršiusios po įlanką kaip kareiviai prieš priešo ataką. O bangos visa jėga juos bandė nublokšti atgal.
Salų formos buvo suformuotos per amžius. Be abejo, kad vanduo po truputį trupindavo šias uola. Bet tai dar žaviau, nes vaizdas kurį matai nebus amžinas ir matai praktiškai unikalų dalyką.
Aplink visą įlanką yra įrengta daug regyklų, iš kurių vaizdas atsiveria vis kitaip. Fotoaparato praktiškai neišeidavo nuleisti. Kaip čia įamžinus tai ką matome?...
Viena iš regyklų buvo netgi pavadinta Londono tilto vardu dėl savo formos panašumo. Vis galvodavom, ar čia jau ta uola? Iš pradžių netgi truputį apsirikome :). Mūsų filmuotoje medžiagoje vis tik nebuvo Londono tilto. Apsipažinom. Bet vistiek stipriai rekomenduojam pažiūrėti klipuką iš įlankos. Na, o Londono tiltas po to kai dalis jo nugriuvo, buvo pervadintas į Londono arką :).
Už Bay of Islands privažiavome dar vieną regyklą. Ir vėl gražu.
Vandens galybę galima pajausti prie The Grotto (Grota), kur bangos daužosi su tokia jėga, kad nuo tos galybės net šiurpuliukai eina... Nieko panašaus nesame matę.
Kiekvienoje iš regyklų praleisdavome po pusvalanduką ir tas laikas bėgo labai greitai. Jau temo ir reikėjo susirasti nakvynę. Nutarėme jos pasižvalgyti netoliese esančiame Port Campbell. Kempigas buvo, tik ne toks pigus kokio tikėjomės. Bet neturėjome noro važiuoti toliau ieškotis kažko pigiau, nes nenorėjome praleisti nei kilometro tolesnės GOR atkarpos.
Kempinge pasidarėme maistuko, paskaitėme ir niekaip negalėjome pamiršti tų šiandien matytų vaizdų. Dar ilgai viskas stovės akyse...
2010.03.21. 219-oji kelionės diena.
Dar krūva nerealių regyklų. 12 apostales. Keliaujame į Otway NP. Otway švyturys. Daygybė koalų. Labai gera nakvynė.
Ryte papusryčiavome ir vėl turėjome išvykti iki 10h. Apie tai irgi pasakėme savo nuomonę registratūroje. Tai mums nieko gero neatneš, bet nutylėti irgi nenorime. Išauklėsime tuos australus :).
Šiandien mūsų laukė dar krūva regyklų. Pirmoji vieta – Loch Ard Gorge. Taip pavadinta čia nuskendusio to paties pavadinimo laivo garbei.
Aplink šią įlanką yra keletas takų, kurie nuveda prie dar keletos regyklų. Viena įdomiausių vietų – The Blowhole (Kiaurymė), kur bangos prasiskynusios kelią per uolas, o lietaus vanduo savo darbą padarė iš viršaus. Šiems vandenims susitikus po žeme viršuje liko skylė, kurioje daužosi vandenyno stumiamas vanduo. Nerealus vaizdas.
Tos dienos kulminacija turėjo būti Twelve Apostles (Dvylika apaštalų) regykla. Čia ir daugiausia turistų :). Visi nori pamatyti tas 12 salų išsikišusių į vandenyną. Juk jos yra ant atviručių :).
Tikrai įspūdinga. Tikriausiai jau priklu klasuytis mūsų “įspūdinga, nerealu…”, bet niekaip kitaip nebemokame apibūdinti to ką matėme…
Vėjas buvo labai stiprus ir gal dėl to turistai ilgai neužsibūdavo. Kurį laiką ir mes pastebėję tiek Dvylika apaštalų, tiek ir čia susirinkusius turistus, patraukėme toliau. Juk negalime čia būti amžinai…
Toliau kelias truputį nusuko nuo vandenyno. Prasidėjo Great Otway nacionalinis parkas. Čia norėjome ir apsistoti šiai nakčiai. Pirmiausia nuvažiavome prie švyturio, esančio piečiausiame iškyšulio taške. Pasirodo mokamas ir gerokai mokamas. Daugelis turistų matėme pažiūrėję į kainą apsisukdavo ir grįždavo… Tarp jų ir mes.
Grįžtant atgal prie kelio pagaliau pamatėme koalas. Jau seniai norėjome jas pamatyti. Viena jų buvo visai visai šalia ant šakos.
Jos tikros miegalės. Jų visas gyvenimas – valgis ir miegas. Geras ane? Gal dėl to jos ir tokios mielos :). Vidutės irgi panašus gyvenimas ir gal dėl to ji tokia gražutė :).
Nemokamą stovyklavietę buvome jau anksčiau susiradę savo kempingų knygoje tad beliko nuvažiuoti. Pasirodo ji labai gražioje vietoje. Ant Parker kalvos. Nuo jos atsiveria gražus vaizdas į apačioje esančią įlankėlę ir į toliau tyvuliuojantį vandenyną. Gera vieta praleisti keletą dienelių. Tai ir nutarėme. Būsime čia ir rytoj.
2010.03.22. 220-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Pėdinam į Franklin “point’ą”. Dūkstame paplūdimyje. Ieškome ryšio.
Tinginiauti mes mokam. Kol išsirangėme, išsirąžėme ir pietūs atėjo. Reikėjo pramankštinti kojeles. Nutarėme eiti turistiniu takeliu, einančiu kaip tik pro mus, iki Franklin point. Įtarėme, kad turėtų būti neblogų vaizdų.
Takelis labai fainas. Apaugęs mažais spygliuočiais. Kažkuo primena mūsų Nerijos pušynus.
Pačiame Franklin taške išvydome daug uolų. Bangos ir čia nenumaldomai jas talžė. Tolumoje matėsi mūsų vakar privažiuotas švyturys.
Paganę akeles ir pamiklinę kojeles patraukėme atgal namučių. Nusileidome nuo savo kalno ir į įlankėlę pasižiūrėti, kas ten gyvena.
Labai gražu. Kaip koks privatus paplūdimys, iš visų pusių apsuptas kalvų. Privatumas aišku dingsta kai keliautojų grupelės praeina šalia esančiu taku. Čia eina vienas populiaresnių žygių – Great Ocean Walk.
Tolesnė mūsų šiandienos užduotis – susirasti mobilaus ryšio vietą. Čia mūsų mobiliakai nieko nepagavo… O buvome pažadėję namiškiams šiandien pasiskambinti. Teko truputį pavažiuoti nuo mūsų stovyklavietės. Ir gerai, kad paskambinome, nes namiškiai jau buvo sunerimę dėl per televiziją matyto ciklono, praėjusio pietrytine Australijos dalimi. Ir nesvarbu, kad mes pietinėje dalyje :).
Tuo pačiu parašėme į couchsurfing.org dėl galimos nakvynės Melburne. Ten turėtume būti po keletos dienų. Parašėme merginai, su kuria mūsų nuomone turėtume sutarti. Tikimės ir ji su mumis sutars :).
Pakeliui pamatėme dar pora koalų. Leidžiančių kažkokius garsus. Galite pažiūrėti mūsų video skiltyje. Pabaubia, paėda, pamiega. Beveik kaip visi vyrai :).
Nakvojome vėl toje pačioje vietoje, ant kalniuko.
2010.03.23. 221-oji kelionės diena.
Apollo Bay. Atsargų papildymas. Nuostabūs Great ocean road vingiai. Papietaujam. Švyturys. Atoki nakvynė.
Kitą dieną pajudėjome toliau Great Ocean Road. Pakeliui dar pamatėme keletą koalų. Gražutės.
GOR vėl priartėjo prie vandenyno. Pirmasis miestukas – Apollo Bay. Ši GOR dalis mėgiama surfintojų dėl plačių paplūdimių, smagių bangų ir gražių vaizdų.
Parduotuvėje papildome atsargas ir toliau į kelią.
Kelias toliau ėjo vingiuodamas visiškai šalia vandenyno. Nerealiai gražu. Privažiuodavome įlanką galbūt 20 km ilgio ir galėdavai matyti vingiuojantį kelią palei visą krantą. Aukštyn į kalną, žemyn nuo kalno… Vingių vingiai.
Nenorėjome skubėti tad sustojome aikštutėje pasidaryti pietus. GOR jau ėjo į pabaigą, o taip nesinorėjo nuo jo nusukti…
Išvažiavę į kelią slinkome vėžlio greičiu. Kai pasivydavo koks automobilis mandagiai praleisdavome ir toliau slinkdavome. Vingis po vingio viską norėjome pamatyti.
Stabteldavome vietiniuose miesteliuose, pilnuose backpackerių su banglentėmis. Pastebėdavome kaip jie griuvinėja bangose…
Nudžiugome gavę atsakymą iš Melburno merginos. Ji mielai sutiko, kad pas ją pasisvečiuotume. Liuks!
Nenumaldomai artėjo vakaras ir mes turėjome ieškotis nakvynės. Dar sustojome Aireys Inlet meistuke pažiūrėti švyturio, kurį matėme jau iš už 20 km.
Švyturys ant didelės kalvos, apaugusios krūmais, po kuriuos lakstė kiškučiai. Tokie gražučiai, bet vietiniams jie pridaro daug žalos. Kas gražu ne visada naudinga :).
Nakvynės vieta buvo gerokai nusukus nuo kelio. Turėjome pavažiuoti kokius 15 km kol radome kempingo knygoje nurodytą stovyklavietę. Nemokamos stovyklavietės mėgiamos backpackerių tad ten nuvykę jau radome keletą autobusiukų. Atstumas jų neišgąsdina :).
Buvo tylus vakaras, bet štai vienų keliautojų autobusiukas užsimanė pasiklausyti muzikos ir tai darė tikrai ne per tyliausiai. Keista būti gamtoje ir beveik visu garsu klausytis Metallicos. Hmmm… Apie vidurnaktį vistik muzika pritilo ir muziką pakeitė knarkimas :).
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą